Lietuvių kalbos konspektas

41pamoka. BALYS SRUOGA „Dievų miškas“    „Dievų miško“ pasirodymas   Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę bei kultūrinę padėtį. Sruogos kūrinys partijos funkcionieriams kėlė asociacijas su stalininiais Sibiro lageriais, apie kuriuos viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Tačiau „Dievų miškas“ išsiskiria iš visos Sibiro tremtinių literatūros. Atsiribodamas nuo asmeninių išgyvenimų, Sruoga pagrindine koncentracijos stovyklos gyvenimo vaizdavimo priemone renkasi ironiją. „...Aš žvalus ir giliai ironiškas — ne žmonių, su kuriais žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, — rašo jis laiške iš Štuthofo ir vėliau grįžęs namo šį ironijos žvilgsnį suteikia memuarinės knygos pasakotojui. Memuarai, dokumentika „Dievų miškas“ — dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lageryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pavardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie — jie nuoseklaus siužeto neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti. Sruogos atsiminimai — liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi“ (A.Samulionis). Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas   „Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą — mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės, mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų miškų vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas — visų įvykių liudininkas. Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, šio lagerio kalinys. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo — beteisio kalinio — akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami ten vykę įvykiai, tačiau pasakotojas nėra bešališkas stebėtojas, įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo akimis. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, nedaug rasime ir atvirų pasipiktinimo, protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, distancija tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiškas ramumas išskiria „Dievų miško“ pasakotoją iš panašaus turinio lietuvių literatūros. Vertinamasis pasakotojo santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas ironija. Tai bene svarbiausia stilistinė „Dievų miško“ pasakojimo priemonė. Žodis „ironija“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia apsimetimą: kalbama tarsi pritariant, gėrintis, žavintis, o iš tikrųjų smerkiama, piktinamasi ar peikiama. Taigi neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“, prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas „pavyzdingu“. Tokie antifraze vadinami apibūdinimai pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais“, „banditėliais“. Piešdamas lagerio vadovų portretus, rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską; prižiūrėtojų biografijos, būdo bruožai, iškrypusios psichikos formos perauga į totalitarinės sistemos, sukūrusios žmogų naikinančius lagerius, pasmerkimą. Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius ir apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusi į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprotiškus darbus, pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri negelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių. Taigi ironija Sruogai tampa ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemone, padedančia nepasiduoti žmogų naikinančiam lagerio poveikiui; ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus. XX a. antrojoje pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje tęsė Antanas Škėma. Jo romane „Balta drobulė“, kaip ir Sruogos kūrinyje, išsakomos abejonės dėl žmonijos visos kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi subyra, žmogui nelieka jokių atramų — gali tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos padėties. Būtent dėl egzistencinės ironijos „Dievų miškas“ yra artimas romanui „Balta drobulė“. Kelios pasakojimo pozicijos   Knyga pradedama rašyti ne kaip asmeninis prisiminimas, o kaip tariamai mokslinis vieno Europos regiono kultūros tyrinėjimas: apibūdinama geografinė vietovė, primenama jos istorija. Pasakotojas — plataus akiračio, išsilavinęs, pažįstantis daugelį kultūrų, mokantis gretinti ir apibendrinti. Atsiminimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į nekultūros pasaulį. Apie lagerį ir jo tvarką pasakotojas kalba Europos kultūros sąvokomis.   * Pasakotojas — rašytojas. Jis pateikia daug užuominų į literatūrą. Raskite, kokius kūrinius nurodo skyrių antraštės „Kamino paunksmėje“, „Aplink kelmą visą dieną“, „Nusikaltimai ir bausmės“, „Vien tik auksas valdo mus...“, „Baisioji naktelė“.  2. Apie kurią Europos vietą pasakojama? Kokia jos istorinė praeitis primenama? 3. Ką sako pasakotojas apie kultūrą? Raskite kultūringumo (nekultūringumo) apraiškas. Paaiškinkite priešpriešą: dievų miškas-velnių miškas; barokas-barakas. Žodžių žaismas „barokas-barakas“ išreiškia mintį, kad Barokas, viena iš Europos kultūros epochų, išsigimsta iki barako. Architektūros sąvokų žaismu kalbama apie žmonių santykių Europos visuomenėje žlugimą. Iš šio neatitikimo (lageris-Europos kultūra) ir gimsta ironiškas stilius. Pasakojama ne vien kultūros žmogaus požiūriu. Jį labai dažnai permuša absoliutaus neišmanėlio, naivuolio požiūris. Tais atvejais kalbama iš anonimiškos, žmogiškumo matmenį praradusios, vertybių tuštumoje esančios, savarankiškai nemąstančios institucijos pozicijų. Jai atstovauja lagerio viršininkai. Pasakotojas vartoja tokią intonaciją ir tokį žodyną, kuris sukuria įspūdį, tarsi žmoniškumą praradęs SS karininkas dramatiškas istorijas pasakotų kaip anekdotus ar linksmus nuotykius, visiškai nesuprasdamas savo vietos žmogiškųjų verčių pasaulyje. Absoliutus naivumas ir cinizmas yra lygūs (antivertybių, vertybių nežinojimo, jų praradimo požiūriu). Tekste kankintojų argumentai perpasakojami perdėm linksma ar rimta intonacija ir čia pat pateikiamas tokio linksmumo ar rimtumo neatitinkantis kontekstas. SS karininko balsas imituojamas XLVIII skyriuje „Statybinis karštis ir organizacija“:  

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!