Lietuvių kalbos konspektai

 1. Martynas Mažvydas ,,Katekizmas‘‘ – Renesanso epochos švietėjas, pirmosios lietuviško knygos parengėjas. TEMOS: tikėjimas, švietimas, lietuvių kalba, tautos kultūrinė branda ,,Katekizmas“ buvo skirtas mokyti, supažindinti su pagrindinėmis katalikų tikėjimo tiesomis, taip pat smerkiami lietuvių pagoniški tikėjimai. Martynas Mažvydas su džiaugsmu siūlo priimti visiems lietuviams skirtą žodį. Pasak jo, be mokslo neįsivaizduojamas visavertis žmogaus gyvenimas. To meto Lietuvoje, ši knygą skatimo tautiškumą, patriotizmą, lietuvių kalbos vartojimą, nes visi rašytiniai šaltiniai buvo tik lotynų ir lenkų kalbomis. Rašytinio žodžio atsiradimas rodo kultūrinę branda, todėl pirmoji lietuviška knyga reiškia tautinės kultūros pradžią. „Katekizme“ yra pirmasis elementorius, skirtas mokytis skaityti, užrašyta pirmoji lietuviškoji abėcėlė, sudaryta lotynų kalbos abėcėlės pagrindu, pirmasis lietuviškas eilėraštis „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“, pirmasis giesmynas su natomis. Pratarmėje knygelė kreipiasi į krikščionis ir įtaigiai primena, jog tėvai neturėjo galimybės mokytis, skaityti, nors labai to troško. Teigiama, kad Dievas laimins tuos, kurie skaitys „Katekizmą“ gimtąja kalba. Be kaltės ir atgailos jausmo, kankinančio Mažvydą, svarbesnė yra veikėjo pareiga Lietuvai, lietuvių kalbai ir raštui, Dievui, meilei. Kūrinyje kreipiamasi į žmones, raginant juos skaityti knygas, tikėti krikščioniškąjį Dievą, puoselėti gimtąją kalbą. Prakalboje autorius atsiskleidžia kaip Renesanso žmogus, švietėjas, humanistas, kuris ragina šviestis žemesnio luomo žmones, kuriems mokslas yra sunkiai prieinamas. Atgimimo idėjos, atskleistos šioje knygelėje, aktualios ir šiandien: kultūros žmonėmis tapsime tik tuomet, kai būsime išsilavinę, išprusę. 2. Balys Sruoga atminimų knyga ,,Dievų miškas“ – lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas. TEMOS: asmens laikysena ribinėse situacijose Balys Sruoga buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, esančią okupuotoje Lenkijoje, ten rašytojas praleido du metus. Tačiau ši koncentracijos stovykla yra žiauresnė nei galima įsivaizduoti. Visas gyvenimas lageryje paverstas fiziniu ir moraliniu smurtu, sukurta sistema, kuri leidžia paminti bet kurias etines normas. Kūrinyje autorius kalba apie tai, kokią tragišką kasdienybę teko išgyventi. Vyrauja fizinis ir moralinis smurtas, sukurta sistema, leidžianti pažeisti visas etines normas. Kankinimo priemonės lageryje pasiekia sunkiai protu suvokiamą lygį. Kulkos, šaltis, žudymas ir tai tik maža dalis to, ką teko tada žmonėms išgyventi. Gebėjimas išlikti žmogiškam visą naikinančioje sistemoje veikia ne tik smurtautojus, bet ir pačią mirtį. Kančios kupinos dienos lageryje Balį Sruogą tik sustiprino. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai - tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį. 3. Vincas Mykolaitis – Putinas - intelektualinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“. Pagrindinis kūrinio veikėjas yra intelektualas Liudas Vasaris. O romanas vadinamas psichologinis dėl to, kad pagrindinis veikėjas save analizuoja daug metų, nes nori pažinti save ir save suvokti kaip asmenybę, suprasti, kas jis iš tikrųjų yra (kunigas ar poetas). Galų gale po daugelio metų Liudas meta kunigystę, nes supranta, kad iš tikrųjų yra talentingas rašytojas, kuris kuria poeziją ir dramas. Pavyzdžiui, jo dramas stato Kauno dramos teatras, visi jį pripažįsta kaip talentingą poetą. Liudas Vasaris – kunigas. Ši profesija sukuria begalę apribojimų, priverčia atsisakyti daugumos gyvenimo malonumų: santuokos, vaikų, linksmybių, naujų potyrių ir pan. Taip pat Liudas Vasaris negali būti tuo, kuo iš tiesų nori – tai poetu. Tai taip pat savotiškas suvaržymas, kūrybos laisvės atėmimas. Dvi pagrindinės temos: Sprendžiamas pašaukimo konfliktas. Liudas Vasaris svarsto: „Ar aš kunigas, ar poetas?“ Ilgus metus (net 18 metų), kol metė kunigystę, Liudas Vasaris ieškojo kompromiso, bandė suderinti savyje kunigą ir poetą. Petras Varnėnas (literatūros žinovas, draugas) sako, kad pavojinga gyventi dvilypį gyvenimą, nes galima susirgti šizofrenija. Kita tema – kaip tapti asmenybe? Romanas kviečia apmąstyti, kokia žemiškoji būtis yra prasminga. Dažnai jaunas žmogus yra kupinas idėjų ir noro tarnauti tėvynei, turi savo autoritetą, nenori gyventi primityvaus gyvenimo, patenkinant tik būtiniausius poreikius. Jis trokšta tapti visaverte asmenybe. Asmenybė yra žmogus, kuris siekia išsilavinimo, ieško savęs, trokšta pažinti ir realizuoti save, domisi kuria nors sritimi. Šeimai buvo didelė garbė, jeigu vienas iš vaikų baigdavo kunigų seminariją ir tapdavo kunigu. Todėl Liudas Vasaris negalėjo mesti kunigų seminarijos, kad nenuviltų tėvų, kurių didžiausias troškimas buvo turėti sūnų kunigą. Liudo Vasario tėvas buvo geležinės valios žmogus. Motina buvo giliai religinga, jautri moteris. Šeima daugiavaikė, kaip ir dauguma to meto šeimų. Liudas Vasaris nuo mažens buvo silpnos sveikatos, todėl nuspręsta leisti jį į kunigus (kaip ir autorius Vincas Mykolaitis–Putinas – tai autobiografinis elementas). Taigi, Liudas Vasaris „Pabaigęs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visa nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui.“ 4. Jonas Radvanas - herojinė poema „Radviliada“ Tai pasakojimas apie legendinius ir istorinius Lietuvos karalius, karvedį Radvilą Rudąjį ir jo pastangas apginti LDK nepriklausomybę. Radvilos Rudojo paveikslas. Herojinį epą sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotas pagrindinio epo herojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai. Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią Lietuvos didybę. Didžiausiame savo kūrinyje poetui J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą. Labai svarbus epizodas – Radvilos sapnas naktį prieš lemiamą mūšį. Sapne jam pasirodo Vytautas Didysis, ką tik sumušęs kryžiuočius Žalgirio mūšyje, bet ne džiūgaujantis, o paniuręs. Vytautas Radvilą vadina vienintele Lietuvos viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai. Radvanas sukuria tokį tėvynės girių vaizdą, kuris yra hiperbolizuotas: šakomis dangų, o šaknimis požemių karalystę siekianti giria tampa tarsi mitiniu Pasaulio medžiu, jungiančiu gyvenimą, mirtį ir amžinybę. Jam girios yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Poetas sumini miškų žvėris (įspūdingas stumbro aprašymas), pasigiria žuvų gausa upėse. Ir tada išvardijamos visos upės, kurios tekėjo kunigaikščio Vytauto laikais. Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros. 5. Renesanso epochos LDK asmenybė-Mikalojus Daukša - ,,Postilės“ Mikalojus Daukša — renesanso epochos humanistas, katalikų kunigas, gimtosios kalbos teisių gynėjas LDK. Jis buvo kilęs iš smulkiųjų bajorų šeimos, kurioje kalbėjo lietuviškai. Pirmasis pradėjo leisti lietuviškas knygas LDK. 1595 m. išleido pirmą lietuvišką knygą LDK „Katekizmą“, 1599 m. išvertė „Postilę“ į lietuvių kalbą. Humanistinių idealų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios lietuvių kalbos teisių, katalikų kunigas, kontrreformacijos šalininkas, gyveno XVIa. Švietėjas steigė mokyklas, kūrė lietuvių literatūrinę kalbą, išvertė „Katekizmą“ ir pamokslų rinkinį-Postilę, iš lenkų kalbos. Originalioje postilės dalyje-„Prakalba į malonųjį skaitytoją“, parašytoje lenkų kalba, rašytojas teigė, kad „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“ bei pirmą kartą apibrėžė tautos sampratą, į kurią įeina gimtoji žemė, papročiai ir kalba. Jis ragino kunigus mokyti lietuvių kalbos, skaityti pamokslus gimtąja kalba. Taip pat, autorius kūrinyje dėsto, kad kiekvienas privalo kalbėti savo kalba, kaip paukščiai gieda savo giesmę, smerkia bajorų sulenkėjimą bei gimtosios kalbos niekinimą. Šios asmenybės (Daukša, Mažyvydas) stipriai prisidėjo prie lietuvių tautos vadavimo iš kultūrinio sąstingio. Gimtoji kalba turi tapti valstybine. M. Daukša prakalboje siūlo valstybinės kalbos idėją, teigdamas, kad gimtąja kalba reikia kalbėti visose gyvenimo srityse („bažnyčioje, tarnyboje, namie“), be to, lietuvių kalba turinti tapti ir oficialia valstybės dokumentų kalba (ja buvo rusėnų kalba). Lietuvių kalba turi tapti valstybine, nes būtent gimtoji kalba yra valstybės saugotoja. Taigi, anot M. Daukšos, prigimtis pirmiausia pasireiškia kaip gimtosios kalbos vartojimas. Atsisakyti gimtosios kalbos – tolygu eiti prieš prigimtį, ardyti valstybės pamatus ir griauti Dievo tvarką. 6. Kristijonas Donelaitis - epinė didaktinė poema „Metai“ Tematika: Mažosios Lietuvos būrų (valstiečių) buitis, pasaulėžiūra, papročiai, santykiai su ponais, su kitataučiais Gamtos, kaip būrų gyvenimo mokytojos, svarba Darbas parodomas, kaip žmogaus vertės matas. Akcentuojama prigimtinės lygybės idėja Pričkus - tai pagrindinis poemos veikėjas, kaimo seniūnas (šaltyšius). Pasakotojas savo požiūrį išsako jo lūpomis. Būdingas Pričkaus bruožas – lietuviškumas. Pričkus yra darbštus, skelbia būrišką išmintį, brangina lietuviškumą, būriškas dorybes, papročius. Kiekviena „Metų" dalis, išskyrus „Vasaros darbus", pradedama gamtos vaizdu. Gamta poemoje ne žmogaus gyvenimo fonas, ji sudvasinama, joje išryškėja Dievo idėja. Tai būdinga valstietiškajai, mitologiškajai kultūrai. Gamta žemdirbiui yra magiška, nuolat atsinaujinanti gyvybės galia, kuri egzistuoja, kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus. Šio rato centre yra saulė. Ji išjudina visus žemės procesus, todėl neatsitiktinai "Metai" pradedami saulės įvaizdžiu. Kiti, pasikartojantys trijų metų laikų peizažuose įvaizdžiai, yra žemė krūmai, vėjai bei plėtojant šiuos įvaizdžius pasitelkiama analogija su žmogaus gyvenimu. Taigi, gamta ir žmogus sudaro vienovę. „Metų" pradžios epizodą galima laikyti beveik atskira pasakėčia, turinčią alegorinę dalį apie gamtos pabudimą ir trumpą, pamokomą moralą. Pasakotojas moko, kad reikia dėkoti Dievui už viską, ką jis suteikia, ir mokytis iš gamtos. Tobulai sutvarkyta, darni gamta tampa žmogaus gyvenimo mokytoja: moko gyventi darbščiai ir saikingai, ragina mokėti džiaugtis net tuomet, kai gyvenimas yra skurdus, nepamiršti svarbiausių vertybių - tikėjimo ir Dievo. Gamta paprastai tampa pavyzdžiu žmogui, kuris dažnai suardo dievišką pasaulio tvarką. Poetas "Metuose" vaizduoja tobulą pasaulį - tai sezoninė metų kaita, augalų bei gyvūnų pasaulis, žmogaus gyvenimas. Poemoje vaizduojami ponai vardų neturi, akcentuojamos kai kurios jų blogosios savybės: nedarbas, apsirijimas, saiko neturėjimas, šykštumas ir žiaurumas. Kolonistai ponai patys nedirba, šaiposi iš jiems dirbančių būrų: „Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą, / Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko.“ Kūrinyje minimas tik vienas geras ponas, nors jis pernai mirė. Lakštingala džiaugiasi pavasariu, labai gražiai gieda ir linksmina žmones. Jos toks gražus balsas, kad net vargonai, prieš jį nublanksta. Ji yra paukščių karalienė, tačiau lakštingala kukli, jos rūbas pilkas, neišvaizdus, toks, kaip būrų. Šiam paukščiui nereikia gardžiausių valgių, ji pasitenkina paprasčiausiais dalykais. Taip ir žmogus turi daryti. Nereikia skųstis, kad kartais gyvenime būna skurdžių dienų, nes ir mažiau valgantis, prasčiau apsirengęs žmogus gali būti geras, doras, tikintis į Dievą. Šiuo palyginimu sakoma, kad lakštingala, nors ir kukli, bet turi gražų balsą, yra akcentuojamas saikingumas, ji-moralinio tyrumo pavyzdys. Vaizdingiausias būrų darbų paveikslas „Metuose" yra šienapjūtė. Pasakotojas gėrisi dirbančio žmogaus kolektyvine jėga, ją hiperbolizuoja. Gyvybės proceso antroji puse yra mirtis, todėl į šienapjūtės paveikslą įterpiamos barokui būdingos personifikacijos. Krizas. Poemoje jis charakterizuojamas epitetu "dosningas". Jis yra darbštus, nagingas, vaišingas, tinkamai laiko samdinius nors ir yra reiklus. Krizas yra sėkmę pasiekęs būras: būdamas sumanus, darbštus, taupus jis praturtėja ,,Metuose“ buvo aukštinami dorumo savybę turintis žmonės, o žeminami ir pašiepiami dorumo neturintieji. Čia žmogaus dorumas yra siejamas su darbštumu, tai suvokiama kaip pareiga Dievui ir bendruomenei. Poema yra suskirstyta į keturias dalis pagal metų laikus. Kiekvienoje dalyje yra akcentuojami gamtos vaizdai, aprašomi būrų darbai skirtingais metų laikais. Darbas atskleidžia būro vertę ir yra sveikos prigimties požymis: ,,Be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo.“ Kaip ir minėjau, poemoje dori žmonės gerbiami, o nedorėliai smerkiami, o ir nykstant šiai vertybei dorai besielgiančių žmonių išlieka vis mažiau. Kristijonas Donelaitis savo poemoje iškelia dorus būrus, tokius kaip Pričkų ir Krizą. Pričkui kaip ir kiekvienam doram žmogui būdingas romumas, nuovokumas, veiklumas ir išmintis. Jis yra rūpestingas, moka atlikti visus reikiamus darbus kaip ir priklauso kiekvienam doram individui. Nuo Pričkaus savo entuziazmu neatsilieka ir Krizas. Nors gyvenime patyrė daug sunkumų, tačiau vis tiek niekas nusustabdė judėti į priekį ir siekti savo tikslų, viskuo domėtis bei siekti pažinti pasaulį. Žinoma, poemoje pašiepiami tie, kurie yra tingūs nenaudėliai ir diena iš dienos girtuokliauja, švaisto laiką nieko neveikdami, be jokio darbo. Pavyzdžiui, Dočys ypač kritikuojamas už ydas, tačiau nenorėdamas prisiimti kaltės apkaltina ponus. Taip pat nuo jo neatsilieka ir Slunkius, kurio svarbiausias bruožas- tinginystė. Įvardijamas kaip tinginių tinginys, nenaudėlis, girtuoklis. Už tokį požiūrį į gyvenimą yra smerkiamas. Šie individai neturėdami dorumo savybės praranda labai daug. Gyvena niūrų, nespalvotą ir visiškai kitokį gyvenimą nei dori žmonės. Taigi, manau, jog žmogus nesielgiantis dorai, tai tas, kuris gyvena netinkamai. 7. Jonas Aistis – Aleksandravičius - XX a. neoromantinkas, poetas, išeivis TEMOS: tėvynės ilgesys, savigrauža ir liūdesys, tautos gyvybė, pasaulio didybė ir menkumas, kančia ir dieviškas stebuklas Lyrinis eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti. Lyrinis „aš“ turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis. „VIENAS KRAUJO LAŠAS“ Kalbama apie 1940 metus – jo supratimu Lietuva turėjo pasipriešinti okupantams. Kraujo lašas būtų nuplovęs gėdą, pasipriešinimo žodis apgynęs garbę Kraujo lašas būt tave nuplovęs,/ O varge jo vieno tu pasigedai,/ Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės-/ Liko netesėti mūsų pažadai…/ Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,/ Bet varge jo vieno tu pasigedai,/ Nors visi žadėjom mirti už tėvynę-/ Liko netesėti mūsų pažadai… ,,Vienas kraujo lašas“ - J.Aisčio eilėraštyje „Vienas kraujo lašas" yra labai ryški kaltės tema bei skausmas dėl paliktos tėvynės ir neįvykdytos pareigos jai. Jonas Aistis okupacijos metais gyveno emigracijoje. Dėl to palikęs tėvynę, poetas jautė begalinį kaltės bei gėdos jausmą, kurį išreiškė šiame eilėraštyje. Eilėraščio adresatas yra Lietuva, Jono Aisčio tėvynė. Lyrinis subjektas jaučia didelę kaltę dėl nepralieto nei vieno kraujo lašo bei neištarto nei vieno pasipriešinimo žodžio dėl savo gimtosios šalies. Patriotiniai pažadai liko netesėti. Lyrinis subjektas kalbėdamas „mes" vardu išsako kaltę, kurią jaučia, dėl negintos tėvynės. Realios reikšmės pasipriešinimas gal ir nebūtų turėjęs, bet tautos sąmonės sprendimui jis būtų buvęs svarbus. Šis eilėraštis yra adresuojamas Lietuvai, jame poetas kalba apie 1940 metus – Lietuvos okupacijos metus. Jau yra žinoma, jog Jonas Aistis okupacijos metais emigravo iš Lietuvos, tai lėmė eilėraštyje ypač jaučiamo emocinio nuosmūkio, liūdesio bei nusivylimo pradą . Autorius eilėraštyje tarsi poezijos forma atskleidžia savo jausmus, kiekvienas žodis įgyja prasmę, pasakoja istoriją. Lyrinis subjektas suvokia, kiek mažai reikėjo, kad viskas būtų buvę kitaip, kiek tereikėjo, kad būtų ištesėtas pažadas, apginta tėvynė. „PEIZAŽAS“ Lyrinio subjekto emocinis santykis su tėviške: „Bėga kelias ir berželiai/Linksta vėjo pučiami“ Atsiskleidžia gamtos motyvai, elegija, tėvynės meilė ir ilgesys; „Gera čia gyvent ir mirti!/Gera vargt čia, Lietuvoj!…“ EILĖRAŠTIS „MIŠKAS IR LIETUVIS“: Žmogaus ir miško santykis; Tėviškės peizažas; 8. Henrikas Radauskas - XX a. lietuvių išeivijos poetas estetas, vertėjas, pirmasis modernistas, grynojo meno kūrėjas TEMOS: gamta kaip grožio šaltinis, kūrėjo jausena ,,Kaštanas pradeda žydėti“ Radauskas apsiribojo nuo politinių idėjų, didžiausia vertybė jam — grožis, gyvenimo prasmė — meno kūryba. Pagrindinis H.Radausko poezijos bruožas – žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas ir ironiškas, paremtas paradoksais. H.Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams. H. Radauskas yra vadinamas "Menų alkoholikas". Šiam lyrinio eilėraščio meistrui meno kūryba vienintelė gyvenimo prasmė. Kontekstas Eilėraščio pavadinimas sufleruoja apie eilėraščio laiką - pavasarį. Šis metų laikas simbolizuoja atgimimą, naują pradžią. Pavadinimas taip pat iliustruoja sustabdytą gražią akimirką, o veiksmažodis "pradeda" tampa viso poetinio vyksmo užuomazga. Viena pagrindinių H. Radausko kūrybos temų - Gamta, jos grožis. Gamta - neišsemiamas grožio ir įkvėpimo šaltinis. H. Radauskas eilėraščiu estetizmą kuria ekspresyvumu (daug judėjimo) ir teikdamas pirmenybę grožiui. H. Radausko eilėraščio žmogus dažniausiai svarbus tiek, kiek svarbūs jo santykiai su daiktais ir aplinka. Lyrinis subjektas chaotišką pasaulį kartais stebi lyg vaikas ar menininkas.Lyrinis subjektas moka grožėtis viskuo, kas jį supa: ir miesto kultūros atributai, ir gamtiškasis pasaulis jį vilioja kaip amžinojo meno šaltinis, - didžiausia vertybė. Pirmasis posmas parodo, jog kaštono žydėjimas labai ypatingas, tuo laikotarpiu jam neprilygstąs net aukštasis menas: “Velniop nueina aukštas menas,/ Ir nebegalima liūdėt,/Kada pavasarį kaštanas/ Už lango pradeda žydėt.” Antroji strofa žymi pasakos gimimą. H. Radauskas, kaip ir daugumoje savo eilėraščių, remiasi transformacijos principu. Kaštano žydėjimas išjudina visus veikėjus bei nusidriekia ištisa vaizdų grandinė, kurioje įmanomi bet kokie stebuklai:lyja karštas lietus, pučia šilti pietų vėjai. Įsisiūbavęs veiksmas nesiruošia nutrūkti ir trečiame bei ketvirtame posmuose – pasikartojantys jungtukai ,,kad“. Paskutinis posmas padvelkia ramybe. Parodoma gamtos galybė, ir kiek daug jausmų ir minčių ji sukelia, kaip sugeba paveikti. Pagrindinė mintis - atgimstant gamtai kartu atgimsta ir žmogus. Eilėraščio nuotaika džiaugsminga, linskma, pakili, nes atėjo pavasaris ir visa gamta, kartu ir žmogus atbunda: "Ir nebegalima liūdėt, Kada pavasarį kaštanas Už lango pradeda žydėt." 9. Jonas Mačiulis – Maironis – lietuvių romantizmo poetas TEMOS: meilė tėvynei, kraštovaizdžiai Maironio eilėraščiuose atsiskleidžia poetinė Lietuvos geografija, tačiau tėvynės grožis itin pastebimas iš tolo. Eilėraštyje „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“ atsiskleidžia dvi erdvės: svetima (Šveicarijos) ir sava (Lietuvos). Svetimos šalies peizažas tampa priežastimi individo tautiškumui atsiskleisti – išorinis svetimas peizažas leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį Lietuvos kraštovaizdį. Svetimo krašto gamta veikia, žadina visas jusles: regą – matomas ežero žalias smaragdas, klausą – girdimi bažnyčios varpai, uoslę – iš kalnų atsklinda rožių kvapas; juslės perauga į tėvynės atsiminimą. Tačiau svetimas peizažas sustingęs – nėra žmonių, tik lyrinis herojus. O Lietuvos gamta pilna gyvybės, t. y. kupina vyriškų ir moteriškų elementų: sesučių, brolelių, personifikuotų gėlių („... raudonmargę kreipia kepurę / Jurginų pulkai...“). Gyvybingą tėvynės vidinį peizažą sustiprina Dubysos upė, kuri čia susijusi ir su laiku (galima palyginti su A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ įžangoje minima Nemuno upe). Lyrinis herojus, atsiminęs tėvynę, verkia (tai eilėraščio kulminacija), nes tėvynės peizažas susijęs su individo praeitimi. Tėvynė graži dėl to, kad brangi, susijusi su jaunystės prisiminimais. Taigi meilė tėvynei išgyvenama asmeniškai. Anot jo, pirmiausiai reikia aukotis dėl tėvynės, asmeninė laimė antroje vietoje. Maironio eilėraščiuose įtvirtinama moderni etninė tapatybė – lietuvis tas, kuris ne tik gyvena Lietuvoje, bet ir kalba lietuviškai. 10. Adomas Mickevičius – reikšminga Europos romantizmo figūra. Apie maištą, jaunų žmonių ryžtą keisti pasaulį: ,,Odė jaunystei“. XIX a. Lietuva kentė carinę priespaudą. Adomas Mickevičius, kovingas romantikas, karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Poetas priklausė Filomatų draugijai, kurios himnu tapo Odė jaunystei. Tai kūrinys, išreiškiantis pažangaus jaunimo siekius. Kūrinyje ryškus romantiko nepasitenkinimas realybę ir siekis sukurti šviesesnį pasaulį. Kontekstas. Eilėraštį poetas pirmiausiai perskaitė Filomatų draugijos susirinkime. Ši draugija akcentavo jauno žmogaus patriotiškumą, skleidė laisvės ir doros idėjas. Šios mintys ypač išryškėja romantinėje „Odėje jaunystei". Carinė cenzūra jį uždraudė, bet odė paplito ir išpopuliarėjo tarp 1830-1831 m. sukilimo dalyvių. Eilėraštyje „Odė jaunystei" išaukštinamas jaunystės polėkis, noras keisti pasaulį. Odė komponuojama kontrasto principu – tai žemė ir dangus, jaunystė ir senatvė. Opozicijos išryškina skirtingą gyvenimo sampratą. Žemė apibūdinama kaip negyva, privisusi pelėsių. Su šia erdve susiję tie, kuriuos „jau slegia metai". Tokių žmonių akiratis siauras, jiems trūksta polėkio, ugnies ir jie negali pakeisti pasaulio. Kontrastas žemei yra dangus. Tai rojus, stebuklai, naujovės. Tai idealas, kurio link skuba jaunas žmogus. Kalbantysis labai primena romantinį herojų, kuriam nepriimtina realybė, dabartis, jis aukština maištą, laisvę, šviesios ateities siekį. Lyrinis subjektas skatina vienytis ir bendrai kovoti su ydomis, smurtu. Kalbantysis kupinas idealizmo, jo tikslas – visų bendra laimė. Pakili intonacija liudija aistringą tikėjimą jaunųjų galia ir energija. Taigi poetui itin reikšmingos vertybės yra tarnystė žmonijai, vienybė, siekiant bendrų tikslų, ryžtingas noras kurti šviesesnę ateitį. Apie nelaimingą meilę: drama ,,Vėlinės“, baladė Romantika. Mickevičius, gyvendamas Lietuvoje, buvo pamilęs Marilę Vereščiak. Nors meilė buvo abipusė, bet tėvai Marilę ištekino už turtingo grafo Putkamerio. Vėlinių IV dalis buvo parašyta Vilniuje, išgyvenus šią nelaimingč meilę. Svarbiausia poetui romantikoje atskleisti gilius jausmus, meilės kančią. Romantikams meilė – išskirtinis jausmas. Tragiškos meilės istorija vaizduojama poemos „Vėlinės" IV dalyje. Vėlinių vakarą pas kunigą atklysta Atsiskyrėlis Gustavas, kuris apmąsto dramatišką savo likimą. Gustavas – tipiškas romantinis herojus: jis individualistas, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų sielos polėkių ir tikrovės, svajojantis apie idealią, nežemišką, šventą meilę. Jaunuolis ją sutinka. Kelios detalės kuria trapų mylimosios paveikslą: balta suknelė ir veidas, riedanti ašara, tylus balsas. Deja, Gustavo meilė, susidūrusi su socialine realybe, neišsipildo – jis įsimylėjo aukštesnės padėties merginą, kuri jį atstūmė dėl prestižo ir turtinio išskaičiavimo. Visa ši istorija – skaudžios poeto išgyventos meilės dvarininkei Marilei Vereščak aidas. Išduotas Gustavas kankinasi, jį apima prieštaringi jausmai: skausmas ir aistra, dievinimas ir nusivylimas. Jis kaltina mylimąją tuščiagarbiškumu, turto troškimu ir čia pat teigia galįs viską atiduoti už vieną žvilgsnį. Galiausiai Atsiskyrėlis nusižudo. Tai simbolinis veiksmas, kuriuo išaukštinamas kentėjimas, idealo siekimas, meilė. Realybė to žmogui suteikti negali – taip teigtų romantikai. Tėvynės ilgesys ,,Ponas Tadas“ Epinės poemos „Ponas Tadas" pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vizija, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas. Kadangi Adomas Mickevičius poemą rašė Paryžiuje, akivaizdu, kad kūrinys radosi iš tėvynės ilgesio, kuris, poeto žodžiais tariant, virto chroniška liga. Kūrinį pradėjęs retoriniu kreipiniu, toliau poetas tarsi grįžta į savo vaikystės ir paauglystės žemę. Rašytojas kuria sodrų, senosios bajorijos gyvenimo paveikslą, piešia idilišką tėvynės viziją, įspūdingą Lietuvos peizažą. Čia daug miškingų kalvų, žalių lankų, banguoja mėlynasis Nemunas. Gamtos aprašymuose svarbus, ypač dažnas vešėjimo, susipynimo motyvas. Toliau poetas teigia, kad vidury tokių laukų, ant kalno stovėjo senas dvaras. Matėsi, kad šiame dvare buvo dirbama, dvaro vartai svetingai atidaryti. Dvaro aprašymą persmelkia autoriaus ilgesys, žavėjimasis praeitin grimztančio gyvenimo vaizdais. 11. Antanas Baranauskas Lyrinė romantinė poema „Anykščių šilelis“ TEMOS: miško grožis, miško ir lietuvių tautos likimas, miško naikinimas. Būsimą poetą žavėjo graži gimtojo Anykščių krašto gamta: čia teka Šventoji, į ją suteka daugelį upelių, kurie minimi ir poemoje: Marčiupis, Piktupis, Šlavė ir kiti. Anykščių šilelyje yra vienas didžiausių Lietuvoje riedelių (akmenų) Puntukas, legendomis apipintas Marčios akmuo, Karalienės liūnas. Pasakojama, kad kunigų seminarijoje Baranausko retorikos dėstytojas paskaitė ištrauką iš Adomo Mickevičiaus Pono Tado ir pasakė, jog poezijos kūrinius galima parašyti tik lenkų kalba, o lietuvių kalba — mužikų kalba, todėl netinkanti poezijai. Antanas Baranauskas įsižeidė ir nutarė įrodyti, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai. 1858 - 1859 m. vasaromis mažoje klėtelėje gimė giesmių giesmė, himnas Lietuvos gamtai — lyrinė romantinė poema Anykščių šilelis. Kūrinyje autoriaus ,,Anykščių šilelis“ amžinas ir nesunaikinamas, iškirstas, išparduotas ir vėl atželiantis. Poeto atmintyje išsaugotas vaizdas iškyla tarsi jo vaizduotėje sukurta vizija. Antanas Baranauskas kartu su savo prisiminimais ir patirtais įspūdžiais stengiasi visapusiškai išaukštinti mišką bei jo grožį. Anykščių šilelyje buvo galima stebėti nuostabiausius vaizdus. Gamtoje pasiilsi žmogaus siela, joje autorius įžvelgia paslaptingą jėgą. Poetas kartu su gamtos aprašymu išreiškia savo jausmus, kad kiekvienas žmogus turėtų mylėti savo gimtinę, būtent taip, kaip Antanas Baranauskas. Jis yra puikus pavyzdys šiuolaikiniam žmogui. „Anykščių šilelio" 1 dalis Pirmoje poemos dalyje aprašomas praeityje žaliavęs miškas. Jo vaizdus atkuria žmogaus atmintis, jie visu grožiu švyti tik vidinėje erdvėje. Žmogaus vaizduotėje atgyja didingas miško paveikslas – uogų, grybų, krūmų, medžių, žvėrių, paukščių, garsų ir tylos pasaulis. Giria primena dangų ar rojų, kur žmogui gražu, miela, linksma ir ramu. Čia matomi samanų patalai, uogienojai, ,,krūmai žoliabarzdoti", ,,krauju varvantys putinai". Rega, akimis suvokiami poemos vaizdai gali būti suprantami kaip rūmo, šventovės atkūrimas – pradedama nuo samanų, uogienojų ir grybų, o baigiama miško viršūne – medžiais (pušų ,,liemuo liemenį plaką"). Taigi žvilgsnis kyla aukštyn – į dangų, visaton. Tai ir kvapų gausybė primena šventovėje aukštyn kylančius smilkalus, kurie rūksta ,,Dievui ant garbės". Lyrinio įsijautimo viršūnė – nakties tylos aprašymas, kai nuščiuvusi žmogaus širdis gali išgirsti giliausius gamtos slėpinius (žvaigždžių plevenimą, šventą medžių kalbą), patirti būties begalybę. Gamta nutildo kasdienius žmogaus rūpesčius, nerimą, jos grožis pripildo sielą šventų pajautų, gerumo, išlaisvina kūrybines galias. Tokią jausminę patirtį A. Baranauskas apibendrino vienu sakiniu: ,,Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino." Taigi gamta nuteikia žmogų džiaugsmui ir susimąstymui, jaudina ir kelia įkvėpimą. „Anykščių šilelio" 2 dalis Atskleidžiama istorijos tema – miško, tėvynės likimas. Iškirstas, išparduotas, bet atželiantis šilelis – nenugalėtos tėvynės metafora. Apibendrinimas – antroje dalyje pasakojama šilelio istorija, kurią galima susieti su Lietuvos likimu. Ir tauta, ir miškas išgyveno didybės ir nuosmukio laikus. Pagonybės laikais augo galingi medžiai, būta šventų miškų. Girios pradėtos naikinti įvedus krikščionybę, o vėliau ir bado metais. Tuomet smuko ir žmonių moralė (vogė, gėrė, buvo pasileidę). Trečiasis šilelio naikinimo etapas – caro valdžios metai. Sunyksta ne tik miškai, nyksta ir tautos dvasia. Vis dėlto giesmėje atgyjantis tautos atmintyje saugomas miškas yra tautos nemirtingumo simbolis. Jonas Biliūnas XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas. Novelė „Ubagas“ Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs. Pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs. Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“ Be to, šiose novelėse svarbus ir atjautos motyvas: pasakotojas yra jautrus P. Sabaliūno likimui ir išgyvenimams, o tėvas atleidžia Dumbrauckui už skriaudą. Atjauta yra susijusi su gailestingumu, kito supratimu, palaikymu, kančios pasidalijimu. Ubagas yra ne tik pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas, bet ir jo sūnus, kuriam trūksta vertybių, galima sakyti, jog ubago siela. Petras Sabaliūnas. Buvęs turtingas ir pasiturintis žmogus, kuris buvo ir geriausias pasakotojo tėvų kaimynu ir bičiuliu. Toks žmogus tikrai buvo — ne fikcija, ne Biliūno sukurtas. Bitininkas. Pasakotojas. Galima surišti ir su rašytoju. Kai užaugo, išsikėlė į miestą. Dabar grįžo į kaimą, aplankyti tėvus. Vertybės • Gailestis, atjauta. Pasakotojas atrėkia mažą gabalėlį duonos, Sabaliūnas duoną pabučiuoja, palaimina. Tradiciškai duona yra bendradarbystės simbolis. • Dosnumas. Petras Sabaliūnas nėra godus: vaikus pavaišina medumi. • Mylėjo vaikus. Paglostydavo vaikų galveles, kai pamatė dėdę Petrą. Galima įsigilinti į novelės esmę: nors Petras ir buvo geras žmogus, jis turėjo daugiau laiko skirti savo vaikams, kad taip neišvarytų. Pasakotojas jaučia gėdą, kad nesugebėjo daugiau laiko praleisti su savo tėvais. Novelė „Vagis“ Jono Biliūno kūrinyje „Vagis“ vaizduojamas socialinis žmogaus vaidmuo visuomenėje. Jis yra atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės sukurtas taisykles. Kūrinio pasakotojas - pagrindinis veikėjas, pagyvenęs sodietis Jokūbas, prisimena savo vaikystę ir tuomet įvykusį atsitikimą, kuomet susiklosčius aplinkybėms, užmušė vagį. Niekas tuomet apie šį įvykį nesužinojo, bet sąžinė Jokūbą graužė visą gyvenimą. Novelėje atskleidžiama individo sielos brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo problematika. Po žmogaus nužudymo Jokūbo dėmesys krypsta į jo mintis, apmąstymus: „Kas manęs laukia- kalėjimas, teismas ar galbūt katorga?“. Taip pat mintimis apmąsto ateitį : apie ūkį , mylimąją, vestuves. Kas laukia jo ir artimųjų , jeigu pateks į kalėjimą, todėl ilgai negalvodamas ir bijodamas palikti mylimus, artimus žmones įverčia numirėlį į vežimą ir nuveža į griovį. Siužetas Kūrinio pradžioje trumpai papasakojama apie Jokūbo šeimą, laimingą žmoną, gyvenimo istoriją bei jo kumelį, kurį myli ir nežada parduoti. Tuo metu kumeliai buvo labai vertingi. Jokūbas vedybų naktį nujaučia, kad kažkas vyksta lauke. Išeina, mato, jog kažkas įsibrovė į tvartą. Susivokia, kad yra vagis. Kadangi naktis ir negali pasiprašyti pagalbos, greitai nusprendžia su kūlė (medinis kūjis) nutrenkti vagį, kuris žilas, senas, rusas. Ilgainiui, pamato, kad nebegyvas ir turėjo revolverį (šautuvą), todėl, jeigu taip nebūtų pasielgęs, gali būti, jog ūkininkas būtų likęs nebegyvas. Kitą dieną šis žmogus palaidojamas. Sodžiuje suprantama, jog žmogus buvo vagis, nes buvo apsiginklavęs, todėl kaimas nusprendžiama, jog vagis vertas tokio likimo. Svarbu žinoti apie Linčo teismą, teismą, kuriame žmonės, tas pats sodžius, bendruomenė teisia, įveda teisingumą. Jokūbas apie žmogžudystę pasipasakoja žmonai, kunigui per išpažintį. Nusprendė, jog prisipažinti valdžiai (policijai) nėra geras pasirinkimas, nes nori užauginti vaikus, vis dėlto jis šeimos galva. Biliūnas tikrai gilinosi į psichologizmą: Jokūbas prieš mirtį pergyvena, ar Dievas supras, kodėl taip pasielgė. Išvada tokia, kad Jokūbas dorus žmogus, nes visą gyvenimą atgailauja. Pagrindinė mintis - sąžinė yra griežčiausia teisėja. 12. Vincas Krėvė – Mickevičius Drama - tragedija „Skirgaila“ TEMOS: meilė ir neapykanta, asmens drama Kilni meilė taurina žmogų, suteikia jo gyvenimui prasmes. Drama „Skirgaila" vadinama istorine, nes joje vaizduojamas konkretus istorinis laikas (viduramziai, XIV a. antroji puse), istorines asmenybes. Istorine drama sudaro keturios dalys. Veiksmas vyksta Vilniaus Aukstojoje pilyje. Pirmoje dalyje „Tarp dvieju pasauliu” i Skirgailos pili atvyksta lenku pasiuntiniai ir kryziuociu riteriai, siekiantys politiniu tikslu. Kunigaikstis kiaurai permato ju savanaudiskus keslus, taciau priverstas taikstytis, nes suvokia esas atsakingas uz salies likima: kad Lietuva isliktu, reikia atsisakyti pagonybes ir priimti krikscionybe. Su Skirgailos nuomone nesutinka pagoniskus laikus aukstinantis vaidila Stardas. Nenoredamas prarasti Lietuvai priklausandciu zemiu kunigaikstis savo pilyje ikalina Lydos kunigaikstyte Ona Duonute. Antroje dramos dalyje „Aistru sukury" atskleidziamas vokiediu riteriu siekis sukirsinti lietuvius su lenkais. Kad sis planas pavyktu, vokieciu riteris Keleris suvedzioja Onos Duonutes pagalbininke Olige. Taciau pamates kunigaikstyte pamilsta ja tauria romantiska meile ir prisiekia isvaduoti is nelaisves. Tai susinojes Skirgaila isako kuo greiciau sutuokti ji su Ona Duonute. Trecia dalis pradedama Stardo mirties scena. Mirstanti vaidila pries jo valia pakrikstija lenku dvasininkas, o Skirgailai pranesama, kad pries mirti Stardas atsiverte i krikscionybe. Skirgaila praranda pasitikejima zmonemis. Dar labiau ji nuvilia krivio Skurdulio doroviniai principai. Visiskai nusivyles savo kaip salies valdovo misijos ateitimi kunigaikstis tikisi, kad gyvenimo prasme jam sugrazins moters meile, taciau Ora Duonute avitrai prisipazista mylinti Keleri. Skirgaila pasijunta galutinai isduotas ir pazada atkersyti vokieciu riteriui. Ketvirtoje dalyje „Bedugne" Keleris slapta grizta i pili isteseti Onai Duonutei duoto pazado - ja islaisvinti. Bet kunigaikscio zmonès ji pastebi ir riteris, nenoredamas uztraukti kunigaikstienei negarbes, pasislepia Stardo Karste. Alegorinis Sviesiojo ir Tamsiojo vyru dialogas atspindi Kelerio vidine kova tarp garbes principo ir gyvybes instinkto. Suprates, kad karste guli Keleris, Skirgaila isski kuo greiciau ji palaidoti gyva. Keleris yra jaunas vokiečių riteris, vienuolis. Negali kurti šeimos, tuoktis, turėti vaikų; yra priėmęs įžadus saugoti tėvynę; bet vis tiek mergišius, suvilioja Oligę, todėl jį isimyli, naivi. Keleris ja pasinaudoja tam, kad galėtų su Ona Duonute (kuri griežtai saugoma), taigi, taip prieina prie jos miegamojo. Dabar jau Ona tampa Skirgailos žmona, nors ir priverstinė, bet kunigaikštienė dabar jau yra. Keleris ateina kaip gelbėtojas ir įsimyli ir įsipareigoja išgelbėti Oną iš nelaisvės. Keleris supranta, kad Ona yra išmintinga, išauklėta (bajorų tėvų kilmės vis tiek, nors iš našlaitė), susižavi ji. Kadangi gudrus, drąsus riteris yra Keleris, tada pabėga ir išjoja pro vartus su Skirgailos žirgu. Tada visi mano, kad išjojo Skirgaila. Skirgaila, tai sužinojęs, sako, kad Keleris jam patinka dėl drąsos. Bet kitą kartą — išprotės Skirgaila… Keleris parašo laišką Onai, perduoda kareiviui kažkokiam. Naivus yra tas Keleris. Kareivis atneša Skirgailai, bet Skirgaila išdidus, sako neskaitys svetimų laiškų. Ona Duonutė skaito tą laišką miegamajame. Ona nemyli, Skirgaila atėjo geru žodžiu, norėdamas jai pasiūlyti santuokinį gyvenimą. Ona atstūmė, geriau pasirinktų Kelerį. Todėl Skirgaila pažada padovanoti jo galvą. Ir eina ieškoti. Skirgaila negebės būti valdovu, atsisakys posto, supratęs, kad lietuviams neišsaugojo senojo pagonių tikėjimo ir norės su Ona Duonute pasitraukti, bet Ona atstums (geriau su Keleriu), nenorės šeimynino-paprasto gyvenimo su juo. Skirgaila degraduoja kaip žmogus. Užkasa gyvą Kelerį. Vienas kareivis nesupranta, kodėl gyvą užkasė ir dar ant tako, po mirties visi mindys. Daugaila bando atkasti karstą. Sako Skirgaila, ar ne gėda apgaudinėti jį buvo? Skirgaila įsako kariams nudurti Oligę (Onos tarnaitę). Jeigu ne Daugaila, būtų nudūręs Oną. Sustabdė bajoras Daugaila. 13. Bronius Krivickas partizaninės literatūros kūrėjas TEMOS: stojiška laikysena, žmogaus ir gamtos santykis, mirties grožis, maištas, žmogaus ir Dievo ryšys B. Krivicko eilėraštis „Mano dienos nebūtin pasvirę“ Tema: rudens grožis ir žmogaus kelionė į mirtį. Dėl rudens prasidedantis gamtos apmirimas simbolizuoja lyrinio subjekto jausmus apie artėjantį gyvenimo galą. Žiema, kaip visiškas apmirimas, kaip piktas metų laikas, kuriame ir pasibaigs lyrinio subjekto gyvenimas. Partizanų kūryboje metų laikai įgyja mirties, prisikėlimo, mirties laukimo simbolius. Žmogui, kurio „dienos nebūtin pasvirę“ paguodos teikia rudens grožis, kuris liūdnas, tačiau gražus ir svaiginantis. Mirtis ir kančia yra tarsi prakeiksmas lyriniam subjektui, kuris kadaise buvo mestas Jam – Kristui. Galima sakyti, kad eilėraščio žmogų ir Kristų sieja toks pat pasiaukojimas dėl visuomenės, ateinanti mirtis ir kančia. Dvasinė lyrinio subjekto būsena yra liūdna, tačiau tuo pačiu metu ir atsiranda vidinė ramybė, kuri simbolizuoja jo susitaikymą su mirtimi. Tai nėra susitaikymas su lemtimi, gal net priešingai - blaivus pasirinkimas. Per kelerius kovos metus buvo progų apmąstyti savąjį kelią. Eilėraštyje užfiksuota būsena, kai pajuntama vidinė ramybė ir galima bent mirksnį susitelkti į aplinkinio pasaulio grožį. 14. Vincas Kudirka - Tautinę sąmonę žadinantys eilėraščiai TEMOS: tautos žadinimas, darbo prasmingumas, asmens laisvė „Aušros" reikšmė Laikraštį galima laikyti lietuvių tautos manifestu. Jis subūrė, suvienijo lietuvius, siekti bendro tikslo – lietuvių tautinio atgimimo. Aušroje buvo rašoma, kad lietuvių kalba nėra menkesnė, ją reikia gerbti ir ja didžiuotis. „Aušrininkai" aukštino istorinę Lietuvos praeitį, ugdė pagarbą savajai tautai, kvietė saugoti nykstančią liaudies kūrybą. Taigi „Aušros“, pirmo lietuviško laikraščio, poveikis didžiulis – jį skaitydamas, V. Kudirka atgauna prarastą lietuvišką tapatybę. Apmąstydamas praeitį, V. Kudirka supranta, kad tautinės tapatybės pamatas – gimtoji kalba. Prasideda naujas gyvenimas – sąmoningai apsisprendusio kultūrininko tarnavimas tautai. Gyvenimo prasmės tema eilėraštyje „Labora!" Eilėraštis „Labora" buvo perskaitytas atsisveikinant su studijų draugais Varšuvoje, todėl kūrinyje pakiliai kreipiamasi į jaunus žmones, jie primygtinai skatinami rinktis prasmingą ir veiklų gyvenimą: „Labora!" (lot - dirbk). Raginama ryžtingai apsispręsti ir siekti idealo – „tik doro ir aukšto". Poetas perspėja: lengva idealą iškeisti į aukso trupinį, gardaus valgio šaukštą, tai yra materialinę gerovę. Tačiau toks gyvenimas menkas ir tuščias. Tik prasmingas darbas ir kilnūs tikslai lemia asmens stiprybę ir gyvenimo vertę. Stoikiškas pasipriešinimas kūnų ir dvasios silpnumui, eilėraštyje iškeliamas kaip pagrindinis jauno žmogaus orientyras. Poetas išaukština veiklų idealistą, atsidavusį kilnioms idėjoms. Remiamasi Naujojo Testamento palyginimu apie sėjėją. Sakoma, kad jei grūdai nukris prie kelio, ant uolų ar į erškėčius, tai derliaus nesulauksi. Derlius tik tuomet bus geras, jei grūdai kris į gerą žemę. 15. Vytautas Mačernis tragiško gyvenimo biografija, „Vizijos“ ir sonetai- intelektualiosios egzistencinius klausimus keliančios poezijos kūrėjas Lyrinio subjekto ryšys su namais „Vizijose": Namai jam ne tik fizinė, bet ir dvasinė erdvė. Iš jų išeinama, bet ir vėl sugrįžtama. Namuose jį aplanko vizijos, lyrinis subjektas susitinka su protėviais, su senole. Ji yra jo likimo lėmėja, globėja, būtent senolė nusako vaikaičio ateitį – jis būsiąs kūrėjas. Labai svarbi gestų kalba – tai yra gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas. Senolė paliečia lyrinio subjekto kaktą, lūpas, taip nusakydama, jog šis kalbėsiąs išmintinga kalba. Senolės prisilietimai nuskaidrina, apvalo lyrinio subjekto sielą. Namai susiję su mylimais žmonėmis, jie patikima, šilta erdvė. Jai priešinama miesto, į kurį ateina jaunas žmogus, erdvė – tamsi, purvina. Čia gyvenama be džiaugsmo ir vilties, čia žmogus supilkėja, nebepažįsta savęs. Vizijų erdvės centras yra namai. Namai ne tik fizinė, bet ir dvasinė erdvė. Penkiose vizijose namai vaizduojami tarsi paprasta ūkininko sodyba, o šeštoje bei septintoje tarsi rūmai. Kūrėjui namai yra tarsi dvasinė atrama, kadangi visos vizijos yra kaip vieno vakaro regėjimai, kylantys namuose arba jų aplinkoje. 16. Neoromantizmas. Šatrijos Ragana TEMOS: šeimos santykiai, dvaras – kultūros židinys „Sename dvare“ - rašytoja šiuo pavadinimu perteikia savo prisiminimus apie gyvenimą. Pavadinimas nusako apie ką yra visas kūrinys, kur vyksta veiksmas. „Sename“ - simbolizuoja vaikystę, tai kas buvo ir praėjo jau seniai Kūrinys prasideda seno dvaro aprašymu ir Irutės pasakojimu apie naująją staltiesėlę, kurią ji nori padovanoti savo motinai su mintimi, jog kiekvieną dieną ji eidama miegoti ir atsikeldama mamaitė pagalvotų apie ją. Tačiau jos mintis nutraukia motinos pasirodymas. Ši pakvietė mergaitę apžiūrėti rožių ir tai labai patiko Irutei, tačiau tai neužtruko ilgai ir jos grįžo abi namo. Kūrinio tema – šiame kūrinyje pasakojama apie tuometinės Lietuvos kaimo žmonių gyvenimą, kuriame atsispindi lietuvybės nykimas ir žmonių lenkėjimas, taip pat tuometinė moters padėtis visuomenėje. Vyro ir žmonos santykiai. Apysakos pagrindą sudaro vaizduojamos šeimos (vyro Liudviko, žmonos Marijos ir trijų vaikų: Irutės, Nikos ir Jonelio) gyvenimas bei santykis su dvaro aplinka, giminėmis. Mamatė yra religinga, jausminga, meniškos prigimties moteris, ji jaučia be galo stiprų ryšį su gamta, rūpinasi vaikų gerove ir auklėjimu, atlieka žmonos pareigas, tačiau jai svetima dvaro ponios pozicija. Dvaro reikalais ir buitimi rūpinasi Liudvikas. Dėl skirtingos pasaulėžiūros vyro ir žmonos santykiuose jaučiamas atšalimas: „Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!“, „Ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti...“ Be to, nesuprasta vyro, mamatė jaučia simpatiją Jonavičiui, su kuriuo kartu muzikuoja, bet neužmiršta motinos ir žmonos pareigų. Motinos vaidmuo yra ypatingas – ji auklėja ir augina žmogų. Privalu, kad motina darytų vien teigiamą įtaką. Be motinos meilės vaiko sieloje tamsu ir šalta. O vaikas kaip tik reikalauja daug tos sielos saulės, tos šilumos, kaip kiekvienas jaunas augalėlis. 17. Salomėja Nėris – eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio“ TEMOS: kaltė ir atgaila, gimtinės ilgesys, vienatvė Eilėraštis „Maironiui“ Eilėraščio kalbančioji yra tarsi pati poetė Nėris. Tik vienai jai galima sakyti kalbančioji, nes jos eilėraščiai tokie paprasti. Testamentinis eilėraštis, kuriame lyrinis subjektas (iš esmės S.Nėris) atsiprašo Maironio už klaidą. Maironis visą gyvenimą jai buvo autoritetas. Ji supranta, kad negalėjo ištaisyt klaidas, tokiais pačiais keliais negrįš. Anksti mirė Nėris, bet sugebėjo atsiprašyti šiame eilėraštyje. Nėris pripažįsta kaltę ir atsiprašydama sako, kad ji priima klaidas, ir priima bausmę: vietoj duonus, gauti akmenį. Vis tiek nori būti palaidyta Lietuvoje, Tėvyneje, kad tik priimtų Lietuva ją, nors ir padarė klaidą. Biblinis kontekstas — tie, kurie nusikalsdavo buvo užmėtyti akmeninimis. Eilėraštyje atskleidžiamas tėvynės ilgesys ir noras sugrįžti į ją, kadangi Salomėja karo su Sovietų Rusija metais buvo pasitraukusi į Rusiją. Eilėraštis yra tarsi išpažintis ir atgaila dėl padarytų klaidų. Salomėja savo išvykimą į Rusija priima labai asmeniškai, kadangi eilėraštyje atgailaudama kalba pirmu asmeniu. Lyrinis subjektas tarsi kreipiasi į Maironį: ,,Sako, mirdamas mane tu keikei“ – taigi galime teigti, kad Salomėja išgyveną vidinį konfliktą. Taip pat pamini kokius gyvenimo sunkumus teko jai išgyventi: ,,Gena, gena pikto Dievo rykštė“ - tai įrodo, kad ji nori šiek tiek supratimo. 18. Antanas Škėma Romanas „Balta drobulė“ Antano Škėmos analizė “Balta drobulė”. Antanas Škėma – XX a. Lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Stambiausias jo kūrinys yra intelektualinis psichologinis romanas “balta drobulė”, kuriame svarbiausias yra žmogaus vidus, o išorė reikalinga tik paryškinti vidinės būsenos niuansus. Poetas Antanas Garšva emigravo į JAV, kur gyvenimas tekėjo visai kita vaga nei Lietuvoje. Čia jam sunku prisitaikyti prie kitokios aplinkos, prie kito gyvenimo būdo. Amerikoje jis įsidarbino liftininku, tačiau liftas labai riboja jo kūrybinę erdvę, nuo tokio darbo neatsiejama rutina, banalumas, griežtos taisyklės ir uniforma yra nepriimtini, jį vargina, todėl tai yra lyg sistemingas savęs naikinimas. A. Garšva norėtų išsivaduoti iš tokios bespalvės aplinkos ir uždaros lifto erdvės, tačiau negali, nes tai yra jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat negali būti įgyvendintas. Romane aprašomas meilės trikampis: Garšva, Elena ir jos vyras. Garšva myli Eleną ir ji pasiryžta skirtis su savo vyru ir pradėti naują, kitokį gyvenimą. Tačiau vieną kartą jų pokalbį nutraukė Garšvos nualpimas, kuris priminė, kad jis jau nebebus toks, kaip visi, todėl jis nusprendžia atsisakyti melės, kad galėtų apsaugoti Eleną nuo jį apimančios beprotybės. Šioje įvairialypėje viešbučio erdvėje atsiskleidžia Antano Garšvos vienišumas ir nepritapimas prie jam nepriimtinos bendruomenės. Autorius tyčia šioje pastraipoje tik vieną kartą pamini Antano Garšvos vardą, šitaip išryškindamas veikėjo gyvenimo krizę. MOTERYS Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę – Jonę – Garšva sutinka gimnazijos baigimo metais, kaukių vakarėlyje. Jausmai, kuriuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir nesuprantami. Ji išmoko jį pajusti gyvenimo malonumus, apgaudinėti, meluoti, mylėti („Noriu vesti Jonę. Noriu vaiko. Noriu būt laimingas. Gyventi noriu“). Jonė lieka kaip moters idealas ir jaunystės prisiminimas („Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas, kai tikrasis gyvenimas pasibaigia, o prasideda atsargi ir sukta kova su mirtimi“; „Aš supratau teoriškai: laimėjau Jonę jos atsisakęs“). Ženia - trumpa Garšvos patirtis su nieko nereiškiančia laisvo elgesio mergina („Aš mylėjau Jonę. Aš mylėjau Jonę ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią"). Ji buvo poetui tik sekso objektas, kuris teikė aštresnį pasaulio suvokimą bei aprūpino jį medžiaga kūrybai. Kita mylima moteris – Elena. Sutikęs ją, Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti kūrybą ir šeimą. Išpažindamas meilę Elenai pagrindinis veikėjas tarsi susilieja su dievybe: „Dieve mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu". Garšvai atrodo, kad jo mylimoji yra sutverta "moteriško Dievo". (Moteris- gyvenimo šviesulys, varomoji jėga, kuri verčia judėti į priekį). Elena idealizuojama, vaizduojama kaip grožio simbolis, uždrausta siekiamybė, ji poetui yra pagrindinis įrankis įkvėpimui užtikrinti („Ir man sunku, nes nebenoriu rašyti. Elena padės man rašyti?"). Taip pat mylimoji dvasiškai labai artima Antanui: ji dažnai kalba su Garšva, kaip su pačia savimi. Poetui susidaro vaizdinys, tarsi ji yra jo motinos atspindys („Garšva nustebęs žiūrėjo į Elenos akis. Antano Garšvos kelyje būta ne vienos moters, tačiau svarbiausia jo gyvenimo moteris vis dėlto buvo motina. Iš jos Garšva paveldėjo itin jautrią psichiką ir poetinę dovaną, ji perdavė sūnui svarbiausias vertybes – grožio jautimą, romantinį žvilgsnį į pasaulį, idealios būties ilgesį (,,Motina buvo mano pirmasis mokytojas“; „Motinos balso gaidos išskrisdavo apvalios ir švelnios, o man atrodė, kad jei užmigčiau jų besiklausydamas, tai susapnuočiau mielą sapną“ Taigi visos trys svarbiausios filosofinio ir psichologinio romano „Balta drobulė“ moterys yra Antano Garšvos fragmentiško gyvenimo atspindžiai. Sąmonės srauto dėka Antanas Škėma suteikia galimybę skaitytojui suprasti, kaip kiekviena moteris padėjo formuotis A. Garšvos asmenybei ir tai, kad romano herojus yra mylintis žmogus, nors ir bandė tos meilės išsižadėti dėl kūrybos. Pirmiausia jo vaikystė nebuvo labai laiminga dėl nuolatinių tėvų pykčių ir motinos šizofrenijos. Garšva atėjo į suaugusiųjų pasaulį su kalte dėl pirmojo melo, kai įkalbėjęs motiną kelionei į Palangą, nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę. 19. Juozas Tumas – Vaižgantas - apysaka „Dėdės ir dėdienės“ Tematika: meilė, žmogaus likimas, nacionaliniai charakterio bruožai. Tai pasakojimas apie trijų žmonių likimą, nulemtą socialinės tikrovės bei charakterio ypatybių. Mykoliukas – kuklus, paklusnus, nuolankus – daugybę jam užkrautų darbų atlikdavo nesiskųsdamas, o už darbą jam užteko tik menko atlygio. Jo pastangos nebuvo įvertinamos - ,,niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako", be to, visi jį laikė ,,mažu", o ir pačiam jis toks atrodė. Jis buvo švelnus ir jautrus – su brolienės vaikais elgdavosi moteriškai. Mykoliukas nuolat grojo tą pačia melodiją savo pasidarytu smuiku, buvo meniškos sielos. Jis turėjo artimą ryšį su gamta – grojo gamtoje tarsi žiogas. Buvo uždaro būdo, vienišas liūdnas, retai su kuo kalbėdavosi. Tačiau Mykoliuko gyvenime viską pakeitė meilė Severjai. Nejučia meilė jį vertė šypsotis, groti su triumfu ir ūpu, tačiau meilę jis tik išgyveno, jautė, bet jos nesuprato. Mykoliukas staiga supranta, kad jo gyvenimas panašus į pragarą – jis jau yra 30-ties, tačiau neturi ūkio, vaikų, yra nevedęs. Vis dėlto, jis palieka viską taip, kaip yra, nesiryžta kovoti dėl meilės, nes vertina šeimą ir negali apleisti brolio vaikų, yra prisirišęs prie gimtinės, be to, dėl savo socialinės padėties nieko neturi. Vėliau Mykoliukas tampa Mykolu – Dzidoriumi Artoju. Nors iš pažiūros jis - ,,keiksmininkas, toks pikčiurna, surumbėjęs senas jaunikis", kuris neprieštaraudamas dirba visus darbus, vidus – visiškai kitoks. Nors nebegrojo smuiku, jis buvo švelnus, ramus, išmintingas bei giliai tikintis, tad savo jautrią širdį išliedavo bažnyčioje. Save įprasmino darbe, tikėjime, meilės prisiminimuose, nepalūžo ir įgijo ištvermės viską iškęsti. Severjos paveikslas - švari, rūpestinga, darbšti, Kruopšti, meniška, lyginama net su miestiete ,gera šeimininkė, vaišinga, geraširdė, dora, tyra, budri, klusni, apkūni, vyrai nėra lankęsi jos klėty, jausminga, nuolanki, jautri. Kaip kūrinyje plėtojama meilės tema? Severja ir Mykoliukas įsimyli vienas kitą, tačiau Severją vilioja ir Geišė, kuris yra vyriškas, ryžtingas, iš aukštesnio socialinio sluoksnio (tijūnas). Viso to trūksta Mykoliukui. Severja išteka už Geišės, patiria fizinę aistringą meilę, nors Mykoliukui jautė dvasinę meilę. Tačiau jos abi svarbios vienodai, nes nuo abiejų galima įsimylėti. Nors Severja dvasinės meilės Rapolui nejautė, bet ištekėjusi buvo laiminga, mylėjo vyrą kūniška meile. Mykoliukas savo meilę Severjai išsaugo visą gyvenimą, jis idealizavo mylimąją (romantikams buvo svarbesnis dvasinis ryšys negu kūniškas). Šiame kūrinyje pasakojama apie vaikiną, kuris yra visų žmonių niekinamas ir išnaudojamas bei negali gyvenime gauti net vienintelio dalyko, kurio iš tiesų norėjo – mylimos merginos. Įprastas Mykolo gyvenimas (darbai, gamta, muzika) neskatino mąstyti apie egzistenciją, tačiau meilė Severjai privertė vyrą pagalvoti apie ateitį, nepriklausymą nuo brolio, tik Mykolas pavėlavo ką nors keisti – Severja ir Geišė susižadėjo. Severja žavisi Mykoliuku, tačiau pirmiausia moterišką Severjos prigimtį sužadina aktyvesnis, valdingesnis Geišė. Ištekėjusi Severja tapo gera žmona. Rapolas ir Severja prisiglaudė Dovydų namuose. Rūpinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės užgauliojimų kupinas gyvenimas ir nesibaigiantis darbas Dovydų namuose Severjai nesuteikė gyvenimo pilnatvės. Apibendrinimas. Vaižgantas apysakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį: Mykoliukui darbas visą gyvenimą teikia moralinės stiprybės, Severjai – išskirtinumo, ypač jaunystėje dėl klėties ir išvaizdos tvarkingumo, Geišės darbas – skirstyti darbus kitiems, nes pats dirbti neišmoko. Be to, svarbus Severjos ir Myloko religingumas, tačiau net jis nesuteikė veikėjams ryžto kovoti už asmeninę laimę. Pagaliau svarbi baudžiava ir jos poveikis veikėjams. Asmeninės laimės neturintys Severja ir Mykolas tapo dėde ir dėdiene, kurie priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių. 20. Johanas Volfgangas fon Gėtė - drama - tragedija „Faustas“ TEMOS: pasaulio ir savęs pažinimas, žmogaus prigimties dvylipumas, gyvenimo džiaugsmo ir prasmės paieškos “Fauste” svarstomos sudėtingos pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių problemos, apmąstomi būties esmės, pasaulio sandaros dalykai. Faustas sudaro kraujo sutartį su Mefistofeliu. Vyksta, tarkim, lažybos. Faustas mano, kad nesvarbu, ką pamatys, nenorės sustoti toje akimirkoje ir ja pasidžiaugti. Šėtonas jam padės pažinti pasaulį, parodys viską, ką gali ir, jeigu Faustas ištars Sustok, akimirka žavi!, be abejo, Fausto siela atiteks Mefistofeliui. Be to, gvildenama meilės tema. Kai Faustas išgeria eleksyrą, kuris paverčia jį jaunu, nori pažinti meilę, santykiauja su Gretchen / Margarita. Mefistofelis procese amžinai užmigdo Margaritos mamą, pati Margarita nusižudo. Margarita bus išsaugota, po mirties bus rojuje. II dalies pabaiga: Galiausiai, Faustas nepralaimi lažybų ir patenka į rojų. Pagrindinė kūrinio tema- faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl to nebaisus ir sandėris su velniu, nes niekada negalės ateiti toks žavus akimirksnis. Faustas negali gyventi su Margarita, nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėti ieškoti gyvenimo prasmę. Faustas vėliau supranta, kad jis savo gyvenimą švaistė gilindamasis į mokslą, žinias ir teorij, bet nesigilino į gyvenimo pamokas, į jo teikiamus malonumus ir sunkumus, jis daug žino apie mokslą, bet nieko nežino ir neišmano apie patį gyvenimą. Faustas buvo tik savo žinių bagažo kaupėjas, jis tik kaupė, bet negalėjo tų žinių pritaikyti. Faustas savikritiškas žmogus, į save žvelgia su ironija. Mefistofelis džiaugiasi bei didžiuojasi savo kilme, jis nevengia žeminti bei niekinti kitus. Nors ir panašu, kad jis ramybės bei gėrio drumstėjas, Mefistofelis kai kada gali stengtis ir daryti gera dėl kitų. Mefistofeliui nieko nėra švento, jis linkęs provokuoti kitą blogam darbui ir už blogus darbus atsakomybę palieka kitiems. Mefistofelis – velnias, kurios tikslas sugundyti Faustą. Faustas nuėjęs pusę gyvenimo kelio jaučia, kad nepriartėjo prie pasaulio paslapties, prie gyvybės tėkmės paslapties, jis suvokė, kad knygos ir žinių bagažo kaupinas neturėjo įtakos subrandinti jo asmenybei. Jis pasiryžta gyventi antrą kartą – stengtis pajausti visus gyvenimo siūlomus jausmus. Fausto tikslas patirti bei įvertinti kančios ir džiaugsmo būtį. Mefistofeliui atrodo Faus to siekiai kvaili, Faustas tik žmogus, jeigu jis pajaus viską niekas nuo to nepasikeis, jis vis tiek bus žmogus. Faustas – žmogus, jį jaudina gamtos grožis, žmonių džiaugsmas, jis nori patirti žmogiškosios būties pilnatvę. Pažinimas – jo gyvenimo prasmė. Mefistofelis yra neigimo, griovimo dvasia. Mefistofelio būties esmė yra pasitenkinimas. Mefistofelis niekina žmogų, jo protą, taurius jausmus, jis meluoja, apgaudinėja. Kas buvo meilė Faustui? Faustui meilė buvo lyg naujų jausmų pripažinimas. Jis buvo protingas, apsišvietęs, bet kad ir kaip knygose gerai būtų aprašyta meilės sąvoka, kad suprasti ją reikia ją pajusti pačiam. Pažinęs tikrąją meilę Faustas supranta, kad meilė tai ne tik šiltas jausmas širdyje, bet ir didelį atsakomybė, meilė gali būti ne tik maloni, bet ir skausminga, ji sugeba atnešti daug neteisingų sprendimą, sugeba įnešti ne tik gėriau, bet ir skausmo, blogio. 21. Viljamas Šekspyras - drama - tragedja „Hamletas“ Tragedijos „Hamletas“ konfliktas. Hamleto paveikslas. Pagrindinis tragedijos konfliktas — tarp Hamleto ir Klaudijaus. Jis užsimezga jau pačioje pjesės pradžioje. Dar nežinodamas, kad dėdė klastingai nužudė jo tėvą, Hamletas piktinasi per daug skubotomis Klaudijaus ir savo motinos vedybomis bei Klaudijaus karūnavimu. Tuoj po iškilmių princas gana atžariai atsakinėja karaliui, o pasilikęs vienas savo monologe atvirai bjaurisi gyvenimu ir piktinasi karalienės elgesiu. Hamletas nepateisina motinos, taip greit užmiršusios savo mirusį vyrą ir ištekėjusios už jo brolio. Tikroji veiksmo užuomazga — Hamleto susitikimas su tėvo dvasia, kuri pasako, jog šis buvo nužudytas Klaudijaus. Hamletas taip pat pradeda suvokti, kad, nužudydamas Klaudijų, nesunaikins blogio. Be abejo, Hamletas išsiskiria iš kitų Šekspyro herojų kaip mąstytojas, šviesaus proto žmogus. Jis analizuoja aplinką, stengiasi išsiaiškinti, kur glūdi blogio šaknys. Jam svarbu suprasti ir Klaudijaus, Ofelijos, motinos elgesį. Hamletas nori žinoti, kokios pozicijos laikosi Polonijus, Rozenkrancas ir Gildensternas. Žodžiu, jam reikia ištirti tą dirvą, kurioje blogis gali klestėti. Nors šmėkla papasakojo apie Klaudijaus piktadarystę, bet herojus nori pats tuo įsitikinti. Taigi jau tragedijos pradžioje Hamletas nėra visiškai pasyvus. Tai rodo jo apsimesta beprotystė ir rengiamas vaidinimas Klaudijui patikrinti. Hamletas tuoj po susitikimo su šmėkla pareiškia, jog jam ateityje teks kartais „suvaidinti keistuolį", antra, jis labai apgalvotai keičia savo būsenas. Herojus dedasi bepročiu scenose su Polonijum, Rozenkrancu, Gildensternu, karaliumi, net Ofelija, bet, kai tik pasirodo jo draugas Horacijus, kalba ir elgiasi normaliai. Vadinasi, beprotystė tik kaukė, kurią Hamletas užsideda ir nusiima kai reikia. 22. Alberas Kamiu - filosofinis romanas „Svetimas“ Svetimas apibendrinimas Tema: apie kitokio žmogaus gyvenimą, kuris buvo nuteistas dėl to, kad nesilaikė visuomenei priimtinų elgesio normų. Pagr. mintis: žmogus teisiamas už tai, kad yra kitoks. Vertybės: absurdas, abejingumas, buvimas savimi, kaltės jausmas, ryžtas. Kūrinys apie žmogaus susvetėjimą su visuomenę, apie žmogų, kurio nepriima, nepažįsta, todėl ir nesupranta. Merso yra abejingas, nerūpestingas, nepriklausomas, nemato gyvenime prasmės. Visuomenės buvo pasmerktas už „kitokį“ elgesį (neverkė per mamos laidotuves, kitą dieną linksminosi) Mamą atidavė prieglaudai, nes sako, jog turėjo mažai pajamų ir ne daug laiko. Nekeliavo jos aplankyti. Motina susidraugavo su kitu seneliu, kuris ją aplankė per laiduotuves. Merso net nežinojo tiksliai, kada mirė mama. Po mamos laidotuvių Merso eina pramogauti. Visuomenė to nesupranta, netoleruoja. Keista, bet atsisako karjeros galimybių, nenori vykti į Paryžių. Kūrinio absurdas tame, kad Merso teisiamas labiau dėl rūkymo, kavos gėrimo per laiduotuves, o ne dėl to, kad 5 kartus šovė arabą (saulė trukdė matyti). Jis vadovaujasi fiziniais instinktais, gyvena paviršutiniškai. Pagr. mintis: Net ir pats stipriausias žmogus palūžtų apkaltintas žmogžudyste, bet nuteistas mirti todėl, kad neverkė per mamos laidotuves. Taigi, mirties bausmės (giljotinuotas) dieną supranta, koks brangus gyvenimas. Pamilo gyvenimą, kai jo mažai liko. Buvo laimingas, kad jo nesigailės prieš mirtį, jeigu gailėtųsi jam būtų sunkiau tai pripažinti. „Aš gyvenu taip, o galėjau gyventi ir kitaip“ 23. Francas Kafka novelė „Metamorfozė“ TEMOS: vienatvė, kaltė susbetimėjimas Metamorfozė — virsmas, kurį patyrė Gregoras, suvokęs savo skurdžią egzsitenciją ir bejėgiškumą. Novelėje pasakojama žiemos rytą nutikusį dalyką Gregorui Zamzai, kuris pabudęs pasijunta ,,baisingu vabalu“. Zamza jaučia ir mato savo naują kūną. Jis nesusigaudo čia sapnas ar tikrovė, tačiau per daug nesigilina į protu nesuvokiamą pasikeitimą, o labiausiai pergyvena pavėlavęs į darbą. Kūnu jaučiasi vabalas, bet protauja kaip žmogus. Kūrinyje Gregoro virtimas vabalu pateikiamas kaip faktas, be emocijų ir vertinimo. Gregoro svajonės išsakomos būsimuoju laiku, planuojama ateitis, nesiejant jo su vabalo kūnu. Gregoras myli savo šeimą, aukojasi dėl jos, bet iš tikrųjų yra svetimas, nesuprastas ir tai paaiškina jo virtimą vabalu. Paaiškėjus paslapčiai, Gregoras tampa atstumtuoju, šeima atsisako su juo būti. Atsisako su juo būti, nes nugali pasibjaurėjimas, baimė ir išgąstis. Tėvas ankščiau didžiavėsis sūnumi, o dabar – griežtas ir piktas. Išveja iš svetainės ir meta obuolį į vabalą. Motinos meilės nematyti, ji tarsi priklausoma nuo tėvo elgesio. Kūrinyje pabrėžiama teatrališka laikysena. Dažnas tamsos motyvas – naktį nemiega, o mąsto. Erdvė susijusi su gamta. Dominuoja uždara erdvė, nes veiksmas vyksta bute. Novelės centre yra Zamzų šeima: tėvas, motina, dukra ir sūnus. Gregoro sąvybės: Aukojasi dėl artimųjų materialinės gerovės Per daug nuolankus, žeminasi, kad tik nebūtų atleistas Stengiasi prisitaikyti, neįskaudinti, pirmiausia galvoja ne apie save, o apie šeimos narius Padeda materialiai, išlaiko šeimą, jaučiasi atsakingas už ją, turi kilnių tikslų padėti seseriai Aukojasi, leidžia būti išnaudojamas Sesuo jį myli ir bando jam padėti, tėvas 24. Jurgis Savickis – novelės, vienas iš ryškiųjų lietuvių literatūros atnaujintojų, naujų kelių ieškotojų. Apsakymas ,,Vagis“ Tema: vaiko gailestis svetimam žmogui Novelėje ryškiai išsiskiria vaiko vertybinė orientacija ir kaimo bendruomenės nuomonė. Pirmajame novelės fragmente autorius siekia parodyti, kad vaikas dar yra nesugadintas gyvenimiškos patirties, todėl, dar nematęs vagies, plėšiką jis įsivaizduoja kaip romantinį herojų: plėšikas galėtų būti aukštas, gražiais juodais rūbais apsirengęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kaimo žmonės yra linkę užjausti skriaudžiamuosius, tačiau jų įgimtą žmogiškąjį jautrumą jau užgožė gyvenimiška patirtis, kuri verčia vyti pančius. Taigi žmogiškoji prigimtis išties yra dvilypė: aplinkybės (žiaurėjantis pasaulis) išprovokuoja tai, jog žmogus blogį siekia naikinti ne gerumu, o brutalia jėga. Antrajame fragmente matome vaiko reakciją susidūrus su tikruoju vagimi. Vaikui tai išties nepaprasta diena. Troboje vagis buvo pririštas prie skersinio spyrio. veržiančio įgubusia sieną. Vaiko gerumas ir žmogiškumas sutirpdė ledus plėšiko širdyje. Ši istorija paskatino vaiką rinktis vertybes, subrandina jį kaip žmogų. Pagrindinė mintis Kiekvienas žmogus teisingumą suprantą skirtingai, berniuko poelgyje galime įžvelgti kai kuriuos tolerancijos bruožus (atlaidumas, pakantumas, pastangos suprasti), nors vaiko poelgis paremtas nežinojimu, ką reiškia žodis vagis. ,,Ad Astra“ Tema: žmogaus elgesys ir mąstymo konfliktas Čia visas veiksmas sukasi aplink kaimo buitiškus dalykus, visiems įprastą valstiečių gyvenimą dar nenujaučiamo karo išvakarėse. Kuomet žmonės kupini reformatoriškų nuotaikų, pasiryžę daug ką nuveikti.(„ Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti.“)Čia jau seniai vasaromis nebesirpsta vyšnios, nebežaliuoja neįžengiamos girios. Visa tai apsakymo veikiančiąjam Dalbai primena tikrą chaosą, apleistą kraštą. Aplink tik brutalaus rovimo ar griovimo pėdsakaiNusprendžia vienas pats keisti pasaulį.(„ Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, - ištarė Dalba lyg koks pionierius.“) O pradžią to keitimo jis susieja su apsivalymu – senų ir nereikalingų daiktų atsikratymu. Neaišku kodėl, bet pirmąja jo auka tampa kieme „gaivalinėjąs” senas šuo. Dalba mėgina nuskandinti savo seną, paliegusį šunį aketėje, tačiau pats į ją įkrenta. Šuo ištrūksta iš aketės ir, nors ir būdamas piktas, išgelbėja šeimininką. Vėliau parodomas dar keistesnis Dalbos poelgis – jis antrą kartą skandina šunį, nepaisant to, kad augintinis išgelbėjo jo gyvybę. Pagrindinė mintis Ne visada žmogus gali atsilyginti gerumu, net jei jam buvo išgelbėta gyvybė. ,,Kova“ Tema: apie nuodėmingą mamaitės grožį, dėl kurio vaikas susiremia su nelygiu priešu – linksmais gėrovais Pagrindinis kūrinio veikėjas nuo mažens augo su girtaujančiu tėvu ir per daug pasilinksminti mėgstančia mama, jo požiūris į pasaulį visai kitoks. Ir kai jis sutinka žyduką, kuris yra auklėjamas teisingai, auga padorioje šeimoje ir jo niekas nemuša, vaikis pasiunta. Jam atrodė, kad aplinka, kurioje jis gyvena, yra natūrali, įprasta, deja, taip nėra. Vaikas kovoja už motiną, geresnį savo gyvenimą. Jis svajoja apie normalią šeimą kaip ir kitų: „Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas būtų tokspats „kaip ir kiti“.“ Vaikas svajojo, kad jo tėvas taip pat pirktų pas žydą geležies, nors ir nuplėšų už ją, bet juk jos reikia. Tai tarsi mažoberniuko malda – begalinis troškimas padėti tėvui. Vaiko vertybės: darni šeima, rūpinimasis buitimi, tėvo veiklumas, yra išsakomos ir tiesiogine kalba: „ – Karnoms geležies pirkau! Žydas nulupo, bet ką padarysi, reikalinga!- turėtų sakyti jis.” Pagrindinė mintis Tėvai -pavyzdys augančiai atžalai ,,Fleita“ Tema: miesto žmogaus Žiogo gyvenimas kaime tarp veidmanių, neišprususių žmonių. Pagrindiniai veikėjai – fleitininkas Žiogas ir Viksvų šeimyna. Autorius neatsitiktinai parenka veikėjams simbo-liškus vardus. Žiogas, kaip vabzdys, susijęs su muzika, todėl fleitininkui toks vardas ir skirtas. At-skleidžiamas artimas veikėjo ryšys su muzika, ji jam yra visas gyvenimas.Žiogas – meninikas, muzikantas, atsidavęs savo darbui ir gyvenimo ginklui – fleitai. Kai liga jį pakerta darbdavys jį atleidžia , nes daugiau Žiogas nebegalės džiuginti publikos savo muzika.Atskleidžiamas didelis fleitininko atotrūkis nuo kaimo erdvės, nuo ironijos einama net prie absurdo. Labai svarbus smuklės įvaizdis. Ji atskleidžia visuomenės dvasios lygį. „Grindys bjaurios, ūkininkai, sermėgų nenusivilkdami, valgė silkes ir gėrė degtinę“ Pagrindinė mintis Viksvai džiaugėsi Žiogio atvažiavimu, iki tol kol suprato, kad jis nėra reikalingas jų šeimai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!