Lietuvių kalbos etiketas ir jo taisyklės

ĮVADAS Etiketo (pranc. etiquette - etiketė, užrašas) sąvoka yra žinoma jau nuo Liudviko XIV laikų. Senoji jos reikšmė – tai nustatyta tvarka ir elgesio normos monarchų rūmuose, diplomatų santykiuose. ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ šis žodis apibrėžiamas kaip elgesio taisyklės ir normos; viešoji laikysena, manieros. Kalbininkė Antanė Kučinskaitė pateikia dar vieną etiketo apibrėžimą: pasak jos, ,,kalbos etiketas – tai papročiais virtusios žmonių elgesio taisyklės, apimančios išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus“. Taigi akivaizdu, jog etiketą galima apibūdinti nevienareikšmiškai. Etiketo atsiradimas siejamas su Anglija ir Prancūzija, kur jį sąlygojo istorinės aplinkybės: seniau organizuojant pobūvius kiekvienam svečiui būdavo siunčiama kortelė su nuorodomis, kaip rengtis, elgtis ir pan. Taip formavosi etiketo taisyklės. Vis dėlto nuo seno buvęs bene vienų svarbiausių kultūros bruožų, neatskiriamu kiekvienos visuomenės bendravimo normų ir principų visuma, etiketas ir šiandieninėje visuomenėje išliko ne mažiau svarbus. Etiketu remiasi visas mūsų bendravimas su aplinkiniu pasauliu, būtent etiketas nustato komunikacijos akto normas, jo pradžios, eigos ir galiausiai pabaigos formuluotes, frazes, šablonus, taip pat santykius tarp adresato ir adresanto. Darbo objektas – lietuvių kalbos etiketas. Tikslas – išanalizuoti lietuvių kalbos etiketą. Uždaviniai: 1.Išnagrinėti lietuvių kalbos kultūros etiketo specifiką. 2.Išnagrinėti sveikinimo, atsisveikinimo, komunikavimo, linkėjimo, prašymo, atsiprašymo ir padėkos frazių vartojimą oficialioje aplinkoje. LIETUVIŲ KALBOS ETIKETO SĄVOKA Pagrindine bendravimo priemone paprastai yra laikoma kalba, kuri pirmiausiai parodo bendra žmonių elgesio kultūrą. Visuomenės egzistavimas neįsivaizduojamas be galimybės bendrauti. Taigi kalbine mandagumo išraiška yra vadinama kalbos etiketu. Jame slypi dviejų sistemų funkcijos ir ženklai: 1) kalbos – bendravimo priemonės, minčių ir jausmų formuotojos ir reiškėjos, 2) etiketo – tam tikrų elgesio normų.(Cepaitienė, 1997, p. 75). Kalbos etiketas yra sritis, atskleidžianti ne tik bendravimo, bet ir mąstymo būdą, požiūrio į pasaulį ypatumus. Žodis etiketas yra prancūzų kilmės (etiquette). Senoji jo reikšmė – nustatyta tvarka ir elgesio formos monarchų rūmuose, diplomatų santykiuose. Kintant istorinėms socialinėms sąlygoms, pakito ir etiketo reikšmė – dabar žodis etiketas suprantamas paprasčiau. Lietuvių kalbos etiketo specialistai etiketą apibrėžia kaip papročiais virtusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, o konkrečiai kalbos etiketą supranta kaip visuomenės priimtų kalbinių bendravimo normų visumą, kalbos formules, kurios parodo mandagius / nemandagius pašnekovų santykius. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną. Kalbininkė A. Kučinskaitė pastebi, kad ,,atgimus Lietuvos tautiniam sąmoningumui, ir mūsų dvasinė kultūra kiek ūgtelėjo – šiltėja tarpusavio santykiai, daugiau pagarbos ir meilės rodome vieni kitiems. Mūsų tautinė savigarba skatina labiau rūpintis ir mandagumo žodžiais, kad jie būtų ne tik taisyklingi, bet ir atitiktų gimtosios kalbos dvasią.“ (Kučinskaitė A. 1990, p. 5).Išmanyti kalbos etiketą taip pat svarbu, kaip ir turėti gyvenimo siekį – būtent etiketas ir padės mums jį įgyvendinti. Juk šiandieniniame pasaulyje komunikacija – neįkainojamos vertės, svarbos procesas. Nieko nėra svarbiau, kaip mokėti bendrauti ir gerai sutarti su žmonėmis. Aplinkiniai kartais netgi nesąmoningai formuoja mus ir mūsų savimonę, padeda keistis, tobulėti ar net pasiekti tai, ko trokštame. Visas mūsų gyvenimas siejasi su informacijos perdavimu ir priėmimu, kuriam būtinas apipavidalinimas – šią funkciją atlieka etiketas. A. Lydeka teigia, jog ,,rodyti dėmesį ir pagarbą kiekvienam žmogui – humaniškumo ir kultūringumo požymis. Tačiau norėdami, kad kiti šiuo teiginiu patikėtų, turime jį pagrįsti atitinkama savo elgsena, antraip žodžiai ir liks žodžiais. Tai, kad žmogus nežino mandagumo normų, nėra pasiteisinimas: jo elgesys laikomas tiesiog nepagarbiu ir dėl to jam tenka patirti nemažai nusivylimo akimirkų. Ne tik nuo žmogaus asmeninių savybių, gebėjimų, bet ir nuo mokėjimo atitinkamai, laiku ir vietoje vartoti žodžius priklauso jo gyvenimo kokybė bei sėkmė.“ (Lydeka A. 2008, p. 11). Kalbos etiketas yra sritis, atskleidžianti ne tik bendravimo, bet ir mąstymo būdą, požiūrio į pasaulį ypatumus. Šia savita sritimi įvairių šalių lingvistų imta labiau domėtis XX amžiaus pabaigoje, tačiau iki šiol Lietuvoje kalbos etiketo darbų nėra itin daug. Dar mažiau aprašytas įvairiu socialinių sluoksnių etiketas. Lietuvoje kai kuriuos etiketo aspektus tyrinėjo: G. Čepaitienė, B. Jasiūnaitė, A. Kučinskaitė, K. Stoškus, J. Šukys, ir kiti. Žmogaus ryšys su kitu žmogumi, tai neįkainojama vertybė. Tačiau, kad žmogus mokėtų tinkamai bendrauti su kitais, jis privalo turėti ir lavinti bendravimo kultūrą. Labai svarbu mokėti suprasti kitus žmones ir vertinti jų psichologiją, nuomonę, požiūrį; emociškai adekvačiai atsižvelgti į jų elgesį ir būseną; pasirinkti tokį bendravimo būdą, kuris geriausiai atspindėtų kalbėtojo individualias savybes, požiūrį, vertybes. Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme. Sakant apskritai, kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas. Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai. Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytinei – norminė rašyba ir skyryba. Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos estetiką ir kalbos etiką, šitaip išplėtus kalbos kultūros sąvoką, galima kalbėti apie komunikacinę kalbos kultūrą: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti, sudominti, daryti poveikį. Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme būtina kiekvienam žmogui, bet pirmiausia – tam, kuris žodžiu ir raštu daug bendrauja su kitais, kurio kalba daro neabejotiną poveikį, ypač jei tas žmogus yra svarbus, užima aukštą postą. Kalbos kultūra svarbiausia yra bendrinei kalbai. Bendrinė kalba – tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, ją turi. Ja rašomi raštai, leidžiama periodinė spauda, kalbama per radiją ir televiziją. Be jos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitokių viešojo bendravimo įstaigų. Kad bendravimo kultūra būtų pasiekta, suvokta teisingai, dar ankstyvajame vaiko amžiuje būtina mokinius supažindinti su žmonių bendravimo ypatybėmis, su pagarba kalbėtojui. Šią informaciją mokiniams galima perteikti per pokalbius, kūrybinius žaidimus, darbą komandose ir individualiai. Bendravimo tikslas, jog klausytojas, būtų tinkamai supratęs kalbėtojo siųstą žinutę. Deja, tarp žmonių kyla daug konfliktų, nesusipratimų, nes mūsų siųsta žinutė gali būti iškoduota neteisingai. Bendravimo procese svarbų vaidmenį užima – grįžtamasis ryšys, kuris gali padėti patikslinti, pasiaiškinti, paklausti. Tokiu būdu turėtume išvengti nesusipratimų. Todėl visada turint abejonių, neaiškumų verta klausti ir išsiaiškinti, o ne galvoti: „ galėjau paklausti, bet…“ Kalbos etiketu turi vadovautis visi. Ir darbe, ir namuose svarbu mokėti paprašyti ir padėkoti, kalbėtis telefonu, paklausti, atsakyti, ginčytis, ką nors pagirti ar papeikti, pasveikinti iškilminga proga ir paguosti skaudžios nelaimės valandą. Svarbus daugelio šiuolaikinių žmonių siekis - karjera. Vis dėlto sėkmingai kopti karjeros laipteliais sugeba ne kiekvienas. Kiekviename darbe privalu mokėti tinkamai bendrauti su žmonėmis. Neišmokus gerų manierų neįmanoma padaryti karjeros. Šiandien, gyvenant itin judriame ir permainingame pasaulyje, karjerai daryti reikia kaip niekad daug žinių ir įgūdžių, mokėti neprarasti takto ir pasitikėjimo savimi. Anot A. Lydekos, ,,norint pasiekti verslo ar karjeros sėkmę, būtina žinoti bent pagrindinius protokolo reikalavimus – tik tada galima išvengti keblių situacijų ar net kuriozų. Protokolo laikymasis padeda laisvai jaustis oficialiose situacijose, žinoti, ko iš mūsų tikimasi, kaip reikia elgtis, kad neįžeistume žmonių, su kuriais bendraujame.“ (Lydeka A. 2008, p. 10). SVEIKINIMO, KALBĖJIMO, DĖKOJIMO IR ATSISVEIKINIMO FRAZIŲ VARTOJIMAS OFICIALIOJE APLINKOJE Sveikinimas ir atsisveikinimas Kasdien vartojame tokius žodžius kaip: labas rytas, laba diena, labas vakaras. Sveikindamiesi labas rytas, norime išreikšti mintį: linkiu, kad šios dienos pradžia, kad šis rytas būtų labas, kitaip sakant,- geras, malonus, mielas. Taigi sveikinimas yra kartu ir gero linkėjimas. Dažnai sveikinamės ir galininko linksniu: labą rytą, labą dieną, labą vakarą. Tardami labą rytą, tarytum duodame sveikinamajam žmogui rytinę dovaną – labą žodį. Kitaip sakant, – linkime gero. Kokių gi linksnių geriau sveikintis?. Abi formos – vardininko ir galininko – teisingos. Vardininko konstrukcijos kiek daugiau įsigalėjusios, todėl jos įprastesnės, bendrinei kalbai gal priimtinesnės. Taip pat dažnai vartojama pasisveikinimą sveikas. Jis yra išlaikęs būdvardžio formą, bet savo funkcija labai artimas jaustukui (panašiai kaip sveikinimo ši žodis labas): Sveikas, drauge! Sveika, dukrytė! Sveikinimo žodžių, turime nemažai. Juos ne visus vartojame, o kartais gal nelabai ir suprantame, kur, kada ir kaip juos vartoti. Pasisveikinti žodžių junginiu labas rytas, laba diena, labas vakaras tinka visada ir visur. Sveikinimas tinka ir šeimos nariui, ir draugus, ir visai svetimiems – žemesniems už save, ir aukštesniems, garbingiems žmonėms. Kartais pasimetame, kam pirmam tarti sveikinimo žodžius. Mandagumo atžvilgiu jaunesnis ar žemesnes pareigas užimantis asmuo, sveikintųsi pirmas. Mokinys pirmas sveikina dėstytoją, studentas – profesorių, valdinys – įstaigos viršininką. Privilegijas turi tik moterys. Jas paprastai pirmi sveikina vyrai, net įstaigų viršininkai. Sveikinimosi pirmumą lemia ir aplinkybės. Tas, kas įeina į vidų, pirmas taria pasisveikinimo žodžius ten esantiems ar pirmiau atėjusiems. Lipant laiptais aukštyn pirmas sveikina lipančius žemyn, išeinančius. Mandagumo sumetimais kartais sveikintis reikia tyliai, be žodžių. Ar pastebėjote, kad rašytojai, solistai, išėję i sceną, tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams, netardami pasveikinimo žodžių. Pavėlavęs svečias, taip pat netars pasveikinimo žodžių, kad neatkreiptų dėmesio, jai aplinkui yra daugiau asmenų. Vienas dažniausiai vartojamų žodelių, kai norime ką nors pasveikinti su ypatinga, išskirtine proga, švente yra sveikas, -a, -i: ,,per šventes sveikinamės: ,,Sveiki sulaukę Kalėdų!“, ,,Sveiki sulaukę Velykų!“17 ir pan.“ (Lydeka A. 2008, p. 31). Ši frazė įgauna iškilmingumo vartojama ilgesniuose pasveikinimuose. Taip pat Lietuva turi neužmirštamą, seną, garbingą, tradicinį katalikišką sveikinimą Garbė Jėzui Kristui! (atsakoma: Per amžius! Amen). Toks pasisveikinimas visuomet tariamas su pagarba. Viešose vietose, garsiai sveikintis Garbė Jėzui Kristui – nederėtų. Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu pagarba. Šis neįprastas sveikinimas, kaip ir kiekviena naujovė, randa pritarėjų. Tačiau sveikintis žodžiu pagarba – lietuvių kalboje nebūdinga. Tuo žodžiu sveikinamajam asmeniui mes tikrai pagarbos neparodome, o tik vaikomės neįprasto žodžio blizgesio, svetimybės. Gražus daugelio žmonių paprotys – sveikintis iš ryto. Tas, kas vėliau atsikelia,, sveikina anksčiau atsikėlusius – taria labas rytas! Visose įstaigose, mokyklose kasdien bendradarbiai palinki vieni kitiems ,,labo ryto‘‘. To gražaus papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje. Žodis sudiev yra senas lietuviškas žodis ir jis tinka atsisveikinimui su visais, visur ir visada! Su šeimos nariais, su draugais, su jaunesniais už save ir su vyresniais, gerbtinais žmonėmis; su gyvais ir laidojamais mirusiais. Su atsisveikinimo žodžiu sudiev yra frazeologinių junginių: nei sveikas (labas), nei sudiev – apibudinamas nemandagus žmogus; nei ačiū, nei sudiev – nusakomas dėkingumas. ( Kučinskaitė A. 1990, p.22). Pamažu atgyja ir katalikiškas atsisveikinimas garbė Jėzui Kristui!. Dažni šios atsisveikinimo frazes vartotojai yra religinių laidų vedėjai, dvasininkai arba parapijiečiai. Galime išgirsti ir neįprastą religinį atsisveikinimą: Tegu tave Dievas laimina!. Atsakyti galima tariant: Ir tave telaimina!. Atsisveikinimas viso gero atsiradęs dar Stalino laikais, labai gerai prigijo prie bendrinės lietuvių kalbos. Atsisveikinimas viso gero yra laipsniuota forma viso geriausio. Su asmenimis užimančiais aukštas pareigas taip atsisveikinti netinka. Panašus atsveikinimas ir iki susitikimo. Žodžių junginiai su prielinksniu iki – iki pasimatymo, iki susitikimo, iki vakaro... – tinka atsisveikinti tik su artimais žmonėmis. Tačiau gana pagarbūs kartais per televiziją girdimi laidos vedėjo atsisveikinamieji veiksmažodinės konstrukcijos žodžiai: Atsisveikiname iki kito karto! Retai tenka išgirsti atsisveikinimą lik sveikas, jis lyg ir nyksta iš šių dienų kalbos. O būtų ne pro šalį jį atgaivinti. Tokį atsisveikinimą galima ir šiek tiek pakeisti: gyvenkime (būkime) sveiki. Taip tinka atsisveikinti draugams, bendradarbiams. Vakare, einant miegoti tinka atsisveikinimo frazė labanaktis ar trumpesnė jo forma labanakt .Tik mažybinė forma labos naktelės turinti familiarumo atspalvį gali būti sakoma mažam vaikui. Kalbinimas ir linkėjimas Susitikę draugus ar šiaip artimesnius žmones, nesitenkinam vien pasisveikinimu. Jai turime laiko su jais pasikalbame. Netikėtai susitikę pirmiausiai išreiškiame savo nuostabą: Maloni staigmena! Kaip tu čia atsiradai? Kokie vejai tave atpūtę?. Hiperboliškai prisimenama ir nesimatymo trukmė: Metų metus nesimatėm! Kiek metų!. Dažnai pradedama kalbėtis įprastais tradiciniais klausimais: Kaip sekasi? Kaip gyveni? Kas nauja? ir pan. Tinka teirautis ir apie draugo šeimą: Kas pas jus girdėti? Kaip tėvelių sveikata? Susitikę draugą po sunkesnės ligos, pirmiausia teiraujamės apie jo sveikatą: Ar pasveikai, atsigavai? Kaip savijauta?. Jai buvo sutarta kur susitikti, vėliau atėjęs pirmasis užkalbina laukiantį: Ar laiku atėjau? Ar nepavėlavau? Tu senai lauki?. Laukiantis draugas ramina vėliau atėjusį: Tu visada punktualus. Džiaugiuosi tave matydamas...Nemandagu, nedraugiška būtų rodyti nepasitenkinimą, priekaištauti pavėlavusiam draugui, ypač kai šis ne tik atsiprašo, bet ir nuoširdžiai paaiškina pavėlavimo priežastį. Iš kelionės grįžusius svečius pasitinkame su žodžiais: Kaip sekėsi kelionėje? Ar pailsėjote sanatorijoje? Dažnai girdime liūdnai nuteikiančius atsakymus , ypač pasiteiravus apie sveikatą senyvo žmogaus:-Kaip sveikas? -Geriau neklausk. Nėra ko kalbėti. Nekaip. Prastai. Visai prastai. Blogai. Blogiau negali būti. Vis blogyn ir blogyn... Plačiai pasakoti apie savo nesėkmes galime tik savo artimiesiems. Šiaip draugams su kuriais nepalaikome artimo ryšio galime atsakyti: -Dar laikausi. Kaip matot. Pusė bėdos. Ko norėt – saulėlydis... Jei žinome, kad sutikto draugo gyvenime įvyko kažkas ypatingo, būtų nemandagu ir naivu pradėti kalba įprastiniais klausimais. Mes turime parodyti savo džiaugsmą draugui sakydami: -Džiaugiuosi už tave! Norėčiau pasveikinti. Sveikinu susilaukusi sūnaus!. Jai draugą ištiko kokia nelaimė– kalbėti pradėsime nuo užuojautos žodžiu: –Liūdžiu kartu su tavimi. Kuo galėčiau tau padėti? Ir padėti, žinoma, reikėtų ne vien žodžiu. Labai gražu, kai iškilmių metu viešai sveikinant jubiliatą ar kažkuo nusipelniusį žmogų ištariama ne tik sausa sveikinimo frazė, bet ji papildoma ir įvairiais linkėjimais, iš anksto parengtais, gerai apgalvotais, originaliais savais žodžiais, asmens, kuriam jie skirti, nuopelnais. Toks pasveikinimas palieka neužmirštamą įspūdį. Kultūringam žmogui svarbu žinoti, kaip sveikinimus ir linkėjimus dera išsakyti raštu – laiškuose, atvirukuose. Anot Kučinskaitės, laiškuose sveikinimai turėtų būti išreiškiami kiek kitaip, nei sakant juos žodžiu. Ji teigia, kad ,,daug kur tinka galininkas: Sveikinu Gimimo dieną! Sveikiname Mokytojų dieną! Sveikinu švenčiantį garbingą jubiliejų! Galima vartoti ir daiktavardį proga ( nors jis toks proziškas!): Sveikinu Gimtadienio proga!“ Negailėkime linkėjimų ir šiaip atsisveikindami. Išvažiuojantiems linkime: Laimingos kelionės! Linksmai pavažinėti ir laimingai sugrįžti! Tegul lydi tave sėkmė!... Atsisveikinant prieš naktį pridedami linkėjimai – gero miego ar gero poilsio. Neretai girdime draugiškai sakant saldžių sapnų. Yra sakoma, kad čiaudinčiam žmogui linkėti į sveikatą netinka. Tačiau šeimoje, prie saviškių kam nusičiaudėjus, juokais ir į sveikatą galima pasakyti. Jaunuoliai į draugų linkėjimus kartais atsako humoristiniais linkėjimais, primenančiais nepiktus keiksmus: Kad tave pypkės galas, kaip tu man gražiai palinkėjai! Kad tu sudegtum; kad tu sučirškėtum; kad tave vilkai užpjautų; kad tu kiaurai žemę prasmegtum. Kad tu pavirstum į drebulėlę, kad tu drebėtum dieną naktelę! ( Kučinskaitė A. 1990, p.29). Prašymas, atsiprašymas, padėka Mūsų kalboje egzistuoja trijų labai gražių ir kiekvienam lietuviui žinomų (deja, kartais pamirštamų!) žodelių trijulė: tai ačiū (dėkui), prašom ir atsiprašau. Šių žodžių bendravime su kitais žmonėmis niekada nebūna per daug, nes jie puošia ir praturtina mūsų kalbą, daro komunikaciją sėkmingesne ir malonesne. Labai specifinė yra žodelio prašau vartosena. Vienaskaitinė jo forma dažnai girdima kanceliarinėje kalboje. Kučinskaitė ne veltui užsimena, jog ,,žodis prašau turi tam tikrą šaltumo, oficialumo atspalvį“(Kučinskaitė A. 1990, p,41). Ši forma tinkama ir reikalavimui reikšti. Šiuo atveju su žodžiu prašau sąveikauja ir kalbančiojo tonas: ,,griežtu, įsakmiu tonu tartas reikalaujamasis žodis prašau kartais tarytum rodo tam tikrą įsižeidusio asmens kultūrą. Užuot sakęs stačiokiškai: Išeik! Netrukdyk! Išnyk iš akių! išsiauklėjęs pareigūnas, pavyzdžiui, įžūliam, pernelyg įkyrėjusiam, nepagrįstai priekabių ieškančiam ar neblaiviam klientui oriai išreiškia piktą reikalavimą: Prašau išeiti! Prašau išnykti iš akių! Prašau netrukdyti!“ (Kučinskaitė A. 1990, p,41). Mandagumo žodis prašom, kilęs iš veiksmažodžio prašyti esamojo laiko daugiskaitos pirmojo asmens, vartojamas norint parodyti žmogui pagarbą, nuoširdumą ir draugiškumą. Jis primena seną lietuvių svetingumą, vaišingumą: Prašom, sveteliai, prie stalo. Prašom valgyt, vieni kitus pasiragint. Prašom ragaut mūsų rūgštelės!.“ “(Kučinskaitė A. 1990, p,41). Kalbininkai pataria vartoti senąją mandagumo formą prašom, tačiau nelaiko klaida ir naujoviškos vienaskaitinės formos prašau, o kartais ši forma gali būti ir visai gerai panaudota. Kučinskaitė mandagaus kreipimosi žodžius vadina vertais pagyrimo: ,,Gal galėtumėt pasakyti... Klausiamoji bei abejojamoji dalelytė gal kartu sutariamosios nuosakos veiksmažodžiu galėtumėt labai mandagiai, labai švelniai išreiškia kreipimąsi į nepažįstamą vyresnį ar šiaip gerbtiną žmogų. Panašiai ir gatvėje mažai pažįstantis miestą žmogus mandagiai kreipiasi į praeivį: – Atsiprašau! Ar negalėtumėt kartais paaiškinti, kaip čia tiesiausiu keliu pasiekti geležinkelio stotį?“ (Kučinskaitė A. 1990, p,51). Nuo mandagios kalbėsenos neatskiriamas ir žodelis atsiprašau. Jo vartojimo sfera – nepaprastai plati. ,,Žodžiu atsiprašau ne tik kreipiamės į ką nors, bet ir atitaisom, ką negera tyčia ar netyčia esam padarę, kur netinkamai pasielgę, kai prašom įžeistą, nuskriaustą ar šiaip kokį nemalonumą iš mūsų patyrusį žmogų mums atleisti, dovanoti.“ “(Kučinskaitė A. 1990, p,51).Kuo labiau jaučiamės įskaudinę, sumenkinę kitą, nedraugiškai, savanaudiškai, netinkamai pasielgę, tuo nuoširdžiau, nuolankiau, subtiliau atsiprašau turi būti ištartas. Jei norime savo atsiprašymą žmogui išreikšti su paaiškinimu, tariame atleisk(it), dovanok(it). Šie žodžiai skamba šiek tiek bičiuliškiau, todėl oficialioje aplinkoje dera ne visuomet. Padėkai reikšti lietuvių kalba turi du pagrindinius žodžius: dėkui ir ačiū. Ačiū laikomas skambesniu, vis dėlto dėkui parankesnis tuo, kad ,,turi daugiau vedinių: padėka, dėkoti, dėkingas“. Labai svarbu nepamiršti padėkoti už kiekvieną, nors ir nedidelę, paslaugą, pagalbą, patarimą, pasiūlymą, net jei jais nežadama pasinaudoti. Padėkoti, kaip ir atsiprašyti, prašyti, įmanoma įvairiai: ,,padėką galima išreikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir veiksmažodžiu dėkoti, būdvardžiu dėkingas, -a. Veiksmažodžio ar būdvardžio formomis reiškiama padėka pagarbesnė, mandagesnė negu jaustukais ačiū, dėkui. Prie veiksmažodžio dažniausiai dar pridedamas prieveiksmis: nuoširdžiai (nuoširdžiausiai) dėkoju.“ Dėkingumo žodžiai sušildo žmonių santykius, praskaidrina dieną, skatina nusišypsoti, būti dar draugiškesniems ir paslaugesniems vieniems su kitais. Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai draugas ar šiaip artimas žmogus, o kartais ir vyresnis, visų gerbiamas asmuo pasiteirauja, kaip mes gyvename, ar sveiki, kaip sekasi darbai. Atsakymą visuomet turime pradėti padėkos žodžiais: ačiū, gerai; ačiū, nelabai kaip...( Kučinskaitė A. 1990, p.33). Yra dar liaudiškas atsakymas dėkojančiam: Nėra už ką. Šiuo pasakymu leidžiame suprasti, kad esame nenusipelnę padėkos. Pasakymą nėra už ką vartoja ir kitos kalbos. Taip atsako dėkojančiam rusai, italai, prancūzai, anglai... IŠVADA 1.Išnagrinėjus lietuvių kalbos kultūros etiketo specifiką, galima teigti, kad kalbos etiketas yra– tam tikra žodžių, jų frazių, posakių visuma, kuria remiamės kasdien dalyvaudami bendruomeniniame gyvenime: mokydamiesi, dirbdami, rašydami, kalbėdami, gatvėje, namuose, oficialiose įstaigose, su šeima, draugais, giminaičiais, vadovais ir t.t. Žmogus jau nuo vaikystės susipažįsta su visuotinai priimtomis kalbos etiketo taisyklėmis ir aktyviai jas taiko. Akivaizdu, kad etiketo normų žinojimas leidžia žmogui pasijusti pilnaverčiu bendruomenės nariu – juk etiketas, kaip ir visa šnekos aktų sistema, lydi jį visą gyvenimą. Su mandagumo žodžių reikšme ir vartosena yra labai susijęs kultūringas elgesys ir etika: gestai, manieros, apranga, bendravimo stilius ir įgūdžiai, moralė. 2.Išnagrinėjus sveikinimo, atsisveikinimo, komunikavimo, linkėjimo, prašymo, atsiprašymo ir padėkos frazių vartojimą oficialioje aplinkoje galime teigti, kad lietuvių kalboje apstų gražių, mandagių žodžių ir jų junginių, kuriuos žmones vartoja kasdieniniame gyvenime. Pateikti pavyzdžiai, frazių ir žodžių junginiai, gali būti panaudoti tam tikrose gyvenimo situacijose. LITERATŪROS SĄRAŠAS: 1. Kučinskaitė, A. (1990). ,,Lietuvių kalbos etiketas’’ Vilnius. Mokslas 2.Lydeka A. (2008). ,,Etiketas kiekvienam’’, 3.Čepaitienė, G. (2007). ,,Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika‘‘, Šiauliai. 4.Internetinė prieiga: Mandagumo mokymasis mokykloje [2021-12-13]

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!