Lietuviu autorių medžiaga

RENESANSAS (XV - XVI a.) Filosofija – humanizmas, žmogaus aukštinimas. Žmogaus idealas – universali asmenybė. 1. Džovanis Piko dela Mirandola – italų filosofas. „Kalba apie žmogaus orumą“ – humanizmo manifestas. „Norėdamas žmogus gali pakilti iki aukščiausių, dieviškųjų būtybių arba nusileisti iki žemiškųjų, neprotingų būtybių.“ 2. Mišelis de Montenis – prancūzų filosofas, eseistikos pradininkas. „Esė“: „Kiekvienas gyvena gerai arba blogai priklausomai nuo to, kaip jam pačiam atrodo.“ „Gyvenimu patenkintas ne tas, kurį kiti mato esant patenkintą, bet tas, kuris pats taip apie save mano.“ 3. Nikolo Makiavelis – italų filosofas, istorikas. „Valdovas“: „Daug saugiau yra kelti baime, negu būti mylimam.“ „Labiausiai skaudiname tuos, kuriuos mylime.“ BAROKAS – XVII a. Renesanso idėjų žlugimo laikas. Išreiškia nestabilią krizėje atsidūrusio žmogaus sąmonę. Populiarus posakis „Memento mori“ (atmink, kad mirsi). Aukštinamas pamaldumas, krikščioniškosios dorybės, gyvenimo laikinumas. Pradėta kritikuoti, menkinti žmogų. Žemiškasis pasaulis – „tuštybių mugė“. Leitmotyvas – gyvenimo nepastovumas. Mykolas Kazimieras Pacas – ATR karinis ir politinis veikėjas, nepaprastai dievobaimingas, jo valia palaidotas po bažnyčios slenksčiu, kad mindytų maldininkų kojos. ŠVIEČIAMOJI EPOCHA – XVIII a. Literatūra turi auklėti, lavinti žmogų. Žmogaus idealas – išsilavinęs žmogus. Filosofija – racionalumas, proto kultas. Iškeliama žmonių lygybės idėja. „Turėk drąsos naudotis savo protu“ – Imanuelis Kantas;  „Atgal į gamtą“ – Žanas Žakas Ruso ROMANTIZMAS – XIXa. Dviejų pasaulių – realaus ir idealaus – priešprieša. Esminiai dalykai paklūsta ne protui, o jausmams. Dažnas gamtos fonas. Išskirtinis žmogus, patekęs į išskirtines aplinkybes. Vidinis pasaulis svarbesnis už išorinį. Dvasiškai laisvas, neramios sielos žmogus, maištaujantis individualistas. Lietuviškasis romantizmas – sureikšmintos ne vieno žmogaus, o tautos problemos, idealizuojama praeitis, aukštinama gimtoji kalba, patriotiškumas. REALIZMAS Atsirado XIX a. viduryje, Vakarų Europoje, pasibaigus romatizmo epochai. Kūrybai būdingas visiškai realus, be jokių pagražinimų ar išsigalvojimų piešiamas pasaulis. Didelis dėmesys skiriamas žmogui ir jo charakteriui. Šie bruožai ryškiai atsispindi kūrinyje „Sename dvare“, kur didžiausias dėmesys yra skiriamas pačio dvaro aplinkai, gyvenimui ir žmonėms. Bandoma kuo tiksliau perteikti rašytojos vizija. Šatrijos Raganos kūrybojos  stilius įvairus: pakilus romantinis, lyrinis – impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Kūrinių centras – žmogaus vidinis pasaulis. Jo išgyvenimai, sąmonė, sąžinė, jausmai. XX A. LITERATŪRA ESTETIZMAS (meno kūryba – savaiminė vertybė, aukščiausias gyvenimo tikslas): EKSPRESIONIZMAS Edvardas Munkas „Šauksmas“, Vincentas van Gogas. Expressio – išraiška. Kilo iš nepasitenkinimo impresionizmu. Analizuojama vidinė žmogaus būsena, ne įspūdžiai. Menas kupinas dvasinio nerimo. Atskleidžia tamsiąją civilizacijos pusę, žmogaus vienatvę, baimę, vidinį suskilimą, artėjančios katastrofos nuojautą. Pasaulis susvetimėjęs. EGZISTENCIALIZMAS: Filosofijos kryptis, kuri individą, jo patirtį bei unikalumą laiko žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. Tai žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti klausimą, kaip gyventi žmogui, praradusiam progresyvistines iliuzijas istorinių katastrofų akivaizdoje. Pradininkai XIX a. danų filosofas Siorenas Kierkegoras ir vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė („Dievas mirė visiems laikams! Ir jį nužudėme mes!“) („Cinizmas – vienintelė forma, kuria niekingi žmonės bando prisiliesti prie padorumo.“) Žanas Polis Sartras „Žmogus pirma egzistuoja, susiduria su pasauliu, o tik paskui apibrėžia save.“ XX a. istorija – dviejų prievartos ideologijų kovos istorija. Valstybės reikalai yra aukščiau žmogaus laisvės. KATASTROFŲ LITERATŪRA – Dar prieš prasidedant karui, rašytojai ėmė kalbėti apie artėjančio karo nuojautą, žmogaus gyvenimo tokiomis sąlygomis absurdiškumą (Radauskas „Laiškai sau pačiam“; Nyčė – 20 a. bus vertybių krizė...) Kamiu „Užėjo tamsi naktis, pati tamsiausia.“ Teodoras Adornas „Ar po Aušvico ir Maidaneko mirties stovyklų dar apskritai įmanoma poezija?“ EGZODO LITERATŪRA – anglų rašytojo V. Tekerėjaus romano pavadinimas, tapęs frazeologizmu „Tuštybių mugė“. Tuštybė – žmogaus siekis bet kokia kaina gauti visus gyvenimo malonumus.  Pagal Mačernį, tai užmarštis, kai jau niekas neberūpi, kai esi viskuo patenkintas, manai, kad viską jau esi atradęs. (L. Donskis: „Žmogaus tobulėjimas turi nesibaigti visą gyvenimą. Bijokite žmogaus, kuriam visada viskas aišku, jis tuščias, nes niekada nepildo savo vidinio turinio...“) Egzodas – „išėjimas“, masinis pasitraukimas iš gimtosios žemės. Žemininkai – išvyko iš Lietuvos būdami jau susiformavę kūrėjai (Brazdžionis, Katiliškis, Niliūnas) Bežemiai – debiutavo kaip kūrėjai būdami užsienyje (Rūta Šepetys). Jonas Radvanas Kontekstai: LDK poetas, vadinamas lietuviškuoju Vergilijumi. Buvo protestantas (reformatas). Parašyti  „Radviliadą“ paskatino Lydos seniūnas Jonas Abramavičius. Rašė lotyniškai. Kritikų mintys: Humanitarinių mokslų daktaras Sigitas Narbutas teigė, kad J. Radvanas pirmasis sukūrė amžinai galingos Lietuvos mitą. Anot humanitarinių mokslų daktarės Ingės Lukšaitės, poemoje ,,Radviliada" Lietuva apdainuojama kaip valstybė, turinti drąsius ir išmintingus valdovus. ,,Radviliadą" tyrėjai laiko iškiliausiu Lietuvos Renesanso kūriniu. ,,Lietuvos kariuomenė buvo bene stipriausia Europoje, vienas mūsų karys prilygo dešimčiai priešų",- žurnalistė Jūratė Mičiulienė. Kūryba: • „Radviliada“ – lotyniška herojinė poema, skirta reformatų globėjui Mikalojui Radvilai Rudajam. Vadinama Lietuvos didybės paminklu. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, Ūlos mūšyje prieš keliskart didesnę maskviečių kariauną.  PANEGIRIKA. Vertybės ne tik patriotizmas, bet ir pagarba žmogaus gyvybei – humanistinė nuostata (Radvila Rudasis saugojo kiekvieną savo karį, o Ivanas Rūstusis negailėjo žmonių). Radvila Rudasis išves Lietuvos laivą į Ramybės uostą, „Didvyrių turtas danguj.“ „Gimtajai žemei tu būk sūnumi, sužadėtiniu, tėvu.“ „Miegot ant šlovės svetimos negarbinga.“ „Radvilaitis nuo pat vaikystės ruošės didiems sumanymams, kovai už tėvynę .“ (Mokytojas Mūsajas). Martynas Mažvydas Kontekstai: Lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos autorius (1547 m.) , dvasininkas, švietėjas, pastorius, rūpinosi religiniu liaudies švietimu ir gimtąja kalba. Taip pat aktyvus reformacijos judėjimo dalyvis, todėl Lietuvoje buvo persekiojamas  už  reformatoriškų idėjų skleidimą. Gavęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą išvyksta gyventi ir studijuoti į Karaliaučių. Ten mokėsi Karaliaučiaus universitete, tęsė Abraomo Kulviečio  ir Stanislovo Rapolionio idėjas. Nors Tėvynė ir nusigręžė nuo Mažvydo, išvarė jį, tačiau jis neatsakė tuo pačiu. Įrodydamas savo patriotiškumą ir pasiaukojimą Lietuvai, Karaliaučiuje jis išleidžia pirmąją lietuvišką knygą- „Katekizmą.“ Tai pirmasis lietuviškas tekstas, akrostichas, eilėraštis, personifikacija. Kūrybos bruožai: M.Mažvydo kūrinyje „Katekizmas“ puikiai atsispindi renesanso bruožai: knyga vertinama, kaip  informacijos perdavimo priemonė, literatūroje stengiamasi atsisakyti  lotynų kalbos ir pradėti  rašyti gimtąja kalba, kritikuojamas dvasininkų luomas, siekiama priartinti paprastą žmogų prie mokslo, bažnyčia nebe pagrindinis akcentas, gilinamasi į liaudies dvasines problemas. Taip pat renesansui būdingas humanizmas- žmogus yra pagrindinė vertybė, vertinama lygybė, teisingumas, žmogiškumas. Kritikų mintys: A. Bumblauskas apie Mažvydą: „Mažvydas didelis žmogus, bet jis sėdi ant Kulviečio ir Rapolionio, dar didesnių, nugarų.“ A. Jovaišas: „Nuo šito elementoriaus prasidėjo lietuviškos mokyklos istorija.“ Vyskupas M. Valančius teigė, kad reformatoriai skleidė ,,eretišką“ tikėjimą. Tad jis pasipriešino protestantų ideologijai. Egzodo rašytojas Alfonsas Nyka - Niliūnas: ,,Mažvydas iškyla mums dabar prieš akis, kaip tautinis herojus, savo darbu nešęs šviesą tautai, nelaukęs už tai jokio atlyginimo". „Mažvydas pasėjo silpną pirmojo rašto grūdą, iš kurio išaugo vešlus mūsų literatūros medis.“ Kūryba: „Katekizmas“: Sudaro originalūs ir verstiniai tekstai. Originalios prakalbos, dedikacijos. Elementorius parengtas pagal lotynišką G. Sauromeno elementorių. Prasideda kreipimusi „Didžiajai kunigaikštystei“: „Laimingoji tėvyne didžiųjų valdovų garsinga Lietuva.“ • Prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“: Prašoma ne tik knygą skaityti, bet ir tuo skaitymu džiaugtis, nes iki tol tai nebuvo įmanoma. „Broliai seserys Imkit mane ir skaitykit/Ir tatai skaitydami permanykit./Mokslo šito tėvai jūsų troško turėti,/Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.“ „Dieną ir naktį prieg savęs mani laikykit / Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskit.“ Religinės tiesos čia suvokiamos kaip nuolatinis pažinimas ir savęs kūrimas. Deja, lietuvis valstietis, iki šiol išpažinęs pagoniškąjį tikėjimą, nesupranta knygų skaitymo reikšmės, nevertina naujo tikėjimo, todėl kalbantysis nuoširdžiai įtikinėja, kad skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas nei žemdirbystė. Prakalboje gausu retorinių klausimų. „Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit. Visuose daiktuose palaimą turėsit. Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit. Ir dangaus karalystėn prisiartinsit“ – skleidžiamos religinės tiesos: uolūs katalikai turės laimingą pomirtinį gyvenimą, tikėjimas  suteikia pilnavertį gyvenimą ir palaimą. Mikalojus Daukša Kontekstai: Kunigas, švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. Didžiausi darbai: iš lenkų kalbos išverstas „Katekizmas“ – pirmoji Lietuvoje išleista lietuviška knyga, ir „Postilė“ – pamokslų rinkinio vertimas. Daukša labiausiai išaukštino tautą ir jos kalbą, aiškino, kad valstybės pagrindinis ginklas yra gimtoji kalba. Kūrybos bruožai: M. Daukša kūrė atgimimo laikotarpiu, kai renesanso skleidžiamos pasaulietinės idėjos stiprino suvokimą, kad žmogus priklauso ne tik religijai, valstybei, bet ir tautai. Šiuo laikotarpiu prasidėjo didelis bajorų bei kunigų lenkėjimas, gimtosios kalbos niekinimas, todėl tai ir paskatino M. Daukšą kurti. Taigi, šioje epochoje lietuvių kalba, iki tol vartota tik žodine forma, tapo rašytine kalba. Kritikų mintys: Anot XVI a. veikėjo Tarkvinijaus Pekulo, Daukša buvo mokytas ir tinkamas kunigystei. Anot literatūros tyrinėtojo Albino Jovaišo, nors M. Daukša gerbė lenkų kalbą, tačiau lietuvių kalbą laikė neabejotinu prioritetu. ,,Šiandienė lietuvių kalbos būklė rodo, kad valstybinės kalbos svarbos toli gražu nesuvokiame, kad tik kartojame M. Daukšos žodžius, jog kalba yra pilietiškumo tėvas ir valstybės sargas, tačiau iki šiolei šių žodžių prasmės nesuvokiame ir jais nesivadovaujame... Kalbą, kaip ir mylimą moterį, reikia nors kartą išduoti, kad suprastum - be jos neišbūsi",- teigė literatūros tyrinėtojas Marijus Šidlauskas. Lietuvos literatūros istorikas J. Lebedys M. Daukšą be išlygų laiko „renesanso žmogumi". Kūryba: 1599m. išvertė lenkų jėzuito J. Vujeko „Postilę“ į lietuvių kalbą (kad kunigai nesiskųstų, jog nėra lietuviškų pamokslų) ir parašė jos lenkiškąją prakalbą, vadinamą lietuvių kalbos teisių gynimo manifestu. Prakalba parašyta lenkiškai, kad paveiktų sulenkėjusių kunigų sielas. Neniekina kitų kalbų mokėjimo, bet ragina nepamiršti gimtosios. • „Prakalba į malonųjį skaitytoją“: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos.“ „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ „Kas būtų, jei ožys – staugtų kaip liūtas, o liūtas – bliautų kaip ožys?“ „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“ „Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išganinga, jeigu tas, kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi, ką jie darys, jeigu nesupranta mokytojo.“ Viljamas Šekspyras Kontekstai: Bemokslis, bekilmis anglų dramaturgas, poetas, rašytojas. Kūrė pjeses ir sonetus. Pirmasis sukūrė tragikomediją. Kūrė pereinamuoju laikotarpiu iš Renesanso į Baroką. Autoriaus mintys apie meilę: ,,Meilė visagalė: nėra pasaulyje nei sielvarto, juodesnio už jos bausmę, nei laimės didesnės už malonumą jai tarnauti.“ Apie protą: ,,Vadovaukis protu, o ne pykčiu.“ Kūrybos bruožai: V. Šekspyras ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą – ir tapo naujųjų laikų dramaturgijos pradininku. Rašytojas giliai suvokė dramatišką, sudėtingą žmogaus esybę. Šekspyro kūryboje atsispindėjo tragiškas gyvenimo suvokimas, jo kūryba pasižymi filosofiniu susimąstymu, ryškiais, sudėtingais, turtingo dvasinio pasaulio charakteriais, didele dramine įtampa. V.Šekspyro kūryba priklauso humanizmo krizės laikotarpiui. Jis gyveno tuo metu, kai Anglijoje jau sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai. Todėl dramaturgas labiau negu kiti humanistai pajuto tą blogį, kuris reiškėsi naujoje visuomenėje. Būdamas dviejų epochų susidūrimo liudininku, jis ne tik pasmerkė feodalinio pasaulio blogybes, bet matė ir naujai besivystančios visuomenės antihumaniškumą. V.Šekspyras suvokė, jog žlunga senasis viduramžių pasaulis ir formuojasi nauji visuomeniniai santykiai, matė, kad reikia griauti senąjį pasaulį, bet kaip kurti naują — nežinojo. Todėl ir jo herojus taip daug svarsto, abejoja.. Kritikų mintys: Leonidas Donskis (filosofas, visuomenės veikėjas) apie Šekspyrą: „Kiekviena epocha V. Šekspyrą perskaito kitaip. Tekstai visada aktualūs ir modernūs.“ Pasak režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, tėvas privertė Hamletą atlikti nusikaltimą, jį traumavo dvasiškai. ,,Hamletas" yra universalus kūrinys, nes tai, ką jaučia Hamletas, gali jausti tiek mergina, tiek vaikinas, juk šaltis yra šaltis, skausmas yra skausmas, keršto jausmas yra keršto jausmas. Anot žemininko A. Nykos - Niliūno, Hamletas yra vienas ryškiausių personažų Vakarų pasaulio literatūroje. Kūryba: • „Hamletas“ – tragedija. Tekste kalbama apie žmogaus kovą su neteisybe, savęs ieškojimą bei ribą tarp meilės ir neapykantos, tiesos ir melo. Hamletas - Danijos princas. Jis tragiška ir didinga asmenybė, aiškiai įžvelgia žmogaus esmę, tačiau yra nusivylęs žmogaus prigimtimi ir savo galimybėmis. Savo amžių jis vadina „nutukusiu", „nusigyvenusiu amžiumi", o visą pasaulį— kalėjimu. „Danija – tai užžėlęs sodas.“ ,,Draugus rink atsargiai ir, juos išbandęs, grandinėm prirakinki prie širdies“. „Savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų. Mūsų mąstymas padaro juos tokiais.“ „Gyvybė man pigesnė už segtuką.“ ,,Minčių nepatikėk liežuvio valiai, o paikai minčiai- poelgių savų“. „Būti ar nebūti – štai kur klausimas.“ (Hamletui ne tik gyvenimo ar mirties problema, bet ir kovos ar susitaikymo su esama padėtimi klausimas. Kokį kelią pasirinkti? Ar ne geriau būtų numirti, baigti „širdies kančias ir sopulių šimtus?" Tačiau Šekspyro herojus nepasirenka mirties, nes ir mirtis, ir laukimas, nieko neveikiant, reikštų susitaikymą su blogiu.) „Gudri šneka kvailoj ausy užminga.“ „Vadintis gali didis iš tiesų,/ Kurs nesijaudina dėl menko nieko, / Bet grumiasi įniršęs dėl šapelio, / Jei esti paliesta garbė.“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus Kontekstai: Vienas ryškiausių lotyniškai rašiusių XVII a. poetų, žymus visoje Europoje, Vilniaus universiteto profesorius (VU yra kiemelis, pavadintas jo vardu). Vadinamas lietuviškuoju Horacijumi. Įkvėpimo šaltinis – Biblija. Kūrybos bruožai: Metaforos, konceptų vartojimas (kūrinio konstravimo principai, pagrįsti analogijomis ir kontrastais). Gyvenimas – spektaklis, kurio režisierius Dievas, kiekvienam skyręs vaidmenį, nulemiantį jo likimą. Kūryboje atsispindi ir Renesanso bruožai (Gyvenimo dramoje žmogui svarbu neprarasti savęs, likti „šeimininku sau pačiam“.) Įkvėpimo šaltinis – Biblija (ypač Senojo Testamento „Giesmių giesmė“)  ir Horacijaus kūryba. M.K.Sarbievijaus poezija, aukštindama krikščioniškas dorybes, iškelia abejojančio, savimi nepasitikinčio, bet doro ir pamaldaus žmogaus idealą. Žmogus privalo siekti dorybės ir sielos ramybės.  M.K.Sarbievijaus poezijoje taip pat atsispindi Baroko literatūros bruožai. Viskas yra laikina ir viskas kažkada baigsis.  Kūriniai sirti žymiems Europos didikams, valdovams, dvasininkams. Eilėraščiuose akcentuojama, jog gyvenimas yra trapus, laikinas. Kritikų mintys: Anot pedagogės Eugenijos Ulčinaitės, Sarbievijus akcentavo ,,dvasinės ginties" būtinybę, kaip kareivis gina nuo priešų tėvynę, taip ir siela savo nepriklausomybę. Sarbievijus skatina laikytis pagrindinių Horacijaus nuostatų: vengti minios, valdyti save taip, kaip valdo miestą konsulas. Pasak lietuvių literatūros tyrinėtojos Onos Daukšienės, Sarbievijaus poezija yra meninio meistriškumo viršūnė. Sarbievijaus tekstai yra intertekstualūs, šis lietuviškasis Horacijus turėjo aukštą intelektualinį išprusimą. Kūryba: • Eilėraščių rinkinys „Lemties žaidimai“: „Toks jau būdas lemties – pokštus mums nuolat krėst.“ „Apgaulinga žmogaus lemtis, / Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja. / Viskas laikina žemėj šioj, / Ką materija čia sukuria nerangi.“ (Eilėraštis „Telefui Likui“). „Tas turtingas vien, kas neturi nieko, / Kas turtus savus sutalpina saujoj.“ (Eilėraštis „Krispui Levinijui“). „Žaisti mėgsta lemtis dviem kamuoliais iškart.“ Eilėraštyje „Tarkvinijui Lavinui“ gyvenimas metaforiškai lyginamas su ratu. „Jeigu ratas lemties veržlus/ Žemėn žmogų parblokš, smarkiai riedėdamas, / Argi vėl nepakels čia pat?“. Eilėraštyje atsispindi leitmotyvas – gyvenime viskas laikina ir nepastovu. Tad, jei ratas parblokš, spėsi atsikelti, bet netrukus jis vėl tave pargriaus. „Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia,/ Virsta greit pelenų krūva.“ Kristijonas Donelaitis Kontekstai: Mažosios Lietuvos atstovas, grožinės literatūros pradininkas, visą gyvenimą pastoriavo. Kilęs iš nagingos šeimos, todėl ir pats buvo gabus, įvairiapusis. Savo lėšomis atnaujino kleboniją, pastatė našlių namus. Vadinamas lietuviškuoju Homeru (hegzametras). Kūrybos bruožai: Literatūrinės srovės:   • Švietimo amžiaus bruožai: Proto galia, žmogaus išsilavinimas – pagrindinė vertybė; Raginama atsigręžti į gamtą ir mokytis gyvenimo iš jos; (Garsiojo filosofo Žano Žako Ruso šūkis: „Atgal į gamtą“); Pasaulėžiūrai didelę reikšmę turėjo prigimtinė žmogaus lygybės idėja; Manoma, kad kiekvienas žmogus turi būti naudingas visuomenei Darbas – visuomenės raidos variklis; Didaktiškumas. • Baroko bruožai: 1)   Liūdnas, pesimistiškas pasaulis; (Paties optimistiškiausio būro Selmo paskutinis žodis: „vargsim“); Grubi kalba; Daug dėmesio Dievui, pabrėžiamas gyvenimo laikinumas; • Realizmo bruožai: 1)  Valstietiškoji kultūra; 2)  Tikroviška pasaulėjauta: žmogus mąsto konkrečiai, ūkiškai. • Antikos bruožai - parašyta hegzametru (eiliavimo būdas). • Klasicizmo bruožai: 1) Keturių metų laikų kompozicija; 2) Trijų vienumų veiksmas. Kritikų mintys: Eduardas Mieželaitis (poetas, publicistas) „„Metai“ – kaltinamasis aktas baudžiavinei sistemai.“ Knygoje ,,Čia Lietuva": ,, Donelaitis - pirmas mūsų poetas ir iš karto didelis.“ Pasak rusų rašytojo Olego Gluškino, Donelaitis yra tarsi graikų rašytojas Homeras. Anot Albino Jovaišo, esminės vertybės Donelaičio poemoje yra: darbštumas, religingumas, dorovė. Rašytojas Saulius Žukas teigė, kad Donelaitis hegzametru sueiliavo neretai šiurkščiai skambančią, bet labai vaizdingą liaudies kalbą. Kūryba: • „Metai“ – epinė poema, sudaryta iš keturių atskirų dalių („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“). Pirmasis grožinės literatūros kūrinys Lietuvos literatūroje. Pavadinimą sugalvojo ir pamokslus į vieną kūrinį surinko Liudvikas Rėza. Vienintelis lietuvių kūrinys patekęs į pasaulio literatūros rinktinę. Kūrinio vieta – Vyžlaukio valsčius (vyžos – pats prasčiausias, lietuvio apavas. Vaizduojamas pasaulis neturtingas.) „Visi gimsta lygūs, bet vieni į šiaudus, o kiti – į šilkus.“ (Lauras) „Ką darytų ponas, kad būro netektų?“ „Jūs, ponai, mus, būrus, taip nustekenot, kad greit mums reiks ėsti žiurkes ir pelėdas.“ (Dočys savo teisme, kur atsidūrė dėl sukelto gaisro iš alkio bandant nušauti varną. Jis vienintelis maištininkas, nes išdrįso ponams pasakyti, kad jie kalti dėl būrų nepritekliaus. Tačiau neatsirado nė vieno jam pritariančio būro, nes jie tikėjo, kad privalo klausyti ponų ir kunigų. Krizas, buvęs darbščiausias ūkininkas, dėl sudegintos sodybos dabar turi eiti per kaimą su ubago krepšiu – tuo pasakoma, kad baudžiava labiausiai baudžia darbščiausius, geriausius.) „Dumplės yra geras daiktas, bet prieš vėją su jomis nepapūsi.“ (šaltyšius Pričkus) „Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria.“ (Lietuvybė – dorybė, lietuviams nedera gyventi, rengtis kaip rusai, vokiečiai ar lenkai. Selmas ragina išlikti pavyzdžiu kitoms tautoms. Lietuvis vaizduojamas šiek tiek konservatyvus, nes nepripažįsta naujovių – siūloma atsisakyti kurpių ir likti prie vyžų. Paskutinis poemos žodis – būsimojo laiko veiksmažodis „Vargsim“, kuris tarsi leidžia suvokti, kad būras netiki, jog šis neteisingas pasaulis pasikeis ir su tuo susitaiko. Johanas Volfgangas Gėtė Kontekstai: Buvo pasiturintis, nuo pat vaikystės lankė teatrus, vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. Vaikystėje skaitė Bibliją, lankė būrelius, kur daug dėmesio buvo skiriama jausmams, savęs stebėjimui. Rašė nuo jaunystės iki pat senatvės, tačiau labai nesistemingai, kūrė „madingų“ žanrų kūrinius, kuriuose atsispindėjo populiarios tų laikų temos. Rašytojas nemėgo filosofijos, domėjosi – žmogumi bei gamta. Jis maištininkas prieš bet kokius varžtus gyvenime ir kūryboje („Audros ir veržimosi“ sąjūdis). Noras padaryti pasaulį humaniškesnį. Daug dėmesio skyrė jausmams, savęs stebėjimui. Sentimentalizmas – žmogaus esmė yra jausmas, natūralumas. Kritikų mintys: Donato Saukos knyga ,,Fausto amžiaus epilogas": Faustas - laisvas ir išdidus žmogus, sandėrį su velniu pasirašo ne likimo auka, o verčiau jo išrinktasis. Filosofinėje tragedijoje ,,Faustas" norima pasakyti, kad laisvės ir gyvybės tik tas tevertas, kas kasdien dėl jų kovoja. Pasak Eimunto Nekrošiaus, kiekvienas mūsų susiduria su panašiomis egzistencinėmis problemomis kaip ir Faustas. Mefistofelį pritraukė Fausto mintys. Jei mintys geros - pritrauki šviesą. Jei mintys blogos - aplanko tamsa. Kūryba: • Filosofinė tragedija „Faustas“ - buvo rašoma 60 metų – viso gyvenimo darbas. Viena pagrindinių idėjų – gyvenimo prasmės paieškos. Gėtė manė, kad pavaizduoto gyvenimo negalima suverti kaip karoliukų ant vienos smilgos, jis įvairialypis. Įprasminta priešprieša tarp didelių siekių ir menkų žmogaus galimybių. Palaimos būsena reikštų dvasinę mirti, todėl nusivylimas skatina eiti pirmyn, atrasti, prarasti. „Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią“ „Tai, ką mes žinom, nesvarbu visai, o ko nežinom, tai svarbu be galo.“ „Esu dalelė tos jėgos, kuri darydama tik gerą, blogą linki.“ (Mefistofelis) „Sustok, akimirka žavinga.“ „Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia.“ Net ir kūrinio pabaigoje Faustas nepasiekia visiškos gyvenimo pilnatvės, nes pasako „jei IŠTARČIAU „sustok, akimirksni žavingas“.   Adomas Mickevičius Kontekstai: Lenkų kilmės poetas, gyvenęs Lietuvoje. Viską rašė lenkiškai, tačiau didžioji dalis tekstų yra apie Lietuvą, poeto dvasinę tėvynę. Save laikė maištinga asmenybe. Už revoliucines veiklas buvo ištremtas į Rusiją, kur parašė eilėraščių rinkinį „Krymo sonetai“. Adomas Mickevičius pagal tautybę lenkas, tačiau širdyje - lietuvis. Savo meilę Lietuvai jis įrodė kūryboje. Jis sakė : „Lietuva, tu man atstoji sveikatą“ arba „Lietuva, tu man brangesnė už sveikatą.“  Savo darbais Mickevičius  paskatino kurti daug žymių poetų. Jis lietuvių kultūrai (ypač per Baranauską, Maironį) padarė didelį poveikį, paskatino romantizmo reiškimąsi, ypač skyrė didelį dėmesį didžiai LDK istorinei praeičiai. Nors ir padaręs didžiulę įtaką dabartinės Lietuvos vystymuisi, jis nebuvo pripažintas lietuvių tautos. Žmonės nemėgo Mickevičiaus, nes jis sakė, kad lietuvių kalba greit išnyks, ir galima kurti tik lenkų kalba. Kritikų mintys: Vincas Kudirka apie Mickevičių sakė, jog Lietuvai jis svetimas ir bereikšmis, bet vis dėl to manė, kad iš jo reikia mokytis, kaip mylėti Lietuvą. Mickevičiaus žodžius iš „Pono Tado“ („Lietuva, tėvyne mano“) jis įtraukė į Lietuvos himno tekstą. Antanui Baranauskui Mickevičius buvo autoritetas, jis atmintinai mokėjo dalį poemos. Justinas Marcinkevičius: „Iki šiol nėra prozininko ir poeto, kuris būtų tiek daug davęs Lietuvai, kiek Mickevičius.“ Pasak kritikės Viktorijos Daujotytės, pati tragiškiausia pauzė lietuvių literatūroje yra sonete ,,Akermano stepės", po žodžio ,,Lietuvos". Tai didysis nusivylimas. Pasak poeto Tomo Venclovos, nors Vincas Kudirka pyko ant A. Mickevičiaus, ragino visus mokytis iš jo, kaip reikia mylėti Lietuvą. Režisierius Jonas Vaitkus pastatė dramą ,,Vėlinės", spektaklyje dramos siužetą jis susiejo su tragiška Lietuvos istorine lemtimi. Kūryba: • „Vėlinės“ – romantinė poema, kurioje įprasminta pareiga būti žmogumi, gyventi ne tik sau. Vaikų paveikslas: Kiekvienas turi patirti kančią, net ir vaikai, jie turi aukoti save, patirti viską: ir laimę, ir kančią. „Kas šios žemės vargų nepatyrė, / Tas saldybių danguje neragaus.“ Tantalo kančios - nežmoniškos alkio ir troškulio kančios. Ponas jaučia Tantalo kančias, nes jį lydi amžinas alkio ir troškulio jausmas; „Kas nebuvo žmogum niekados,/Tam žmogus ir padėti negali.“ Jeigu tu elgiesi su kitais blogai, negali padėti jiems, kai ištiko bėda, nesitikėk, kad kas tau padės, kai tau bus sunku. Mergina mirė jauna, todėl nepatyrė vargų, laimės, jos siela blaškosi tarp dangaus ir žemės. „Kas nepalietė žemės nė sykį,/ Tam į dangų įeit nevalia.“ Jeigu žmogus nepatyrė jokių žemiškų sunkumų, jam nevalia keliauti į dangų. • „Ponas Tadas“  - epinis pasakojimas apie Lietuvos bajorus ir valstiečius. Rašyta Paryžiuje iš tėvynės ilgesio, kuris, anot poeto, jau virto chroniška liga. Tai paskutinis didelis kūrinys, parašytas emigracijoje. „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/Kaip reik tave branginti vien tik tas pamato,/Kas jau tavęs neteko.“ Žodžiai „Lietuva, Tėvyne mano“ yra įtraukti į Lietuvos himną, tik žodis „mano“ pakeistas į „mūsų“. Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai. • Eilėraščių rinkinys „Krymo sonetai“:  „Akermano stepės“ – retoriškas kalbėjimo tonas (nutylėjimai, sušukimai). Svetimos erdvės koloritas – Lietuvoje stepių nėra. „Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto.“ - girdi tai, ko neįmanoma išgirsti. „Išgirst ausis galėtų/Balsus iš Lietuvos... Važiuokim, nieks nešaukia“ - ilgiausia pauzė literatūroje ir didysis nusivylimas. Tikėjosi, kad jį kas nors dar pakvies atgal į Lietuvą, tačiau niekas nešaukia. Antanas Baranauskas Kontekstai: Anykščių krašto „giesminykas“. A.Baranauskas pasižymėjo giedotojo talentu – kai kuriems savo kūriniams akomponavo melodijas. Svarbus tautinės savimonės patvirtinimas – nuostata melstis gimtąja kalba, „kad atsiminčiau, jog esu lietuvis”.  Guvus, neramios prigimties, apdovanotas talentu jaunuolis, jaučiantis trauką platesnėms mokslo erdvėms,  tapo kunigu. Kauno kunigų seminarijoje dėstė teologiją bei lietuvių kalbą, buvo pasinėręs į kalbotyrą, ypač daug nuveikė tarmių mokslui, parašė kalbamokslį.  Vėliau tapęs Seinų vyskupu pirmasis į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. Pasinėrė į matematikos mokslą – tapo pirmuoju matematikos tyrinėtoju lietuviu. Jo sukurtus kalbotyros ir matematikos terminus vartojame ir šiandien. Gyvendamas Lietuvoje buvo tikras patriotas, tačiau išvažiavęs į užsienį sulenkėjo, priešingai nei Kudirka. Pradėjo kurti lietuviškai, nes vienas seminarijos dėstytojų jį įžeidė, pasakydamas, kad gražiai aprašyti gamtą galima tik lenkiškai, duodamas A.Mickevičiaus pavyzdį. Feodalizmo epocha. Baudžiavinėje Lietuvoje valstiečių vaikui kelias į mokslą nebuvo lengvas. Anot A.Baranausko žema kilmė ir tuščios kišenės buvo neįveikiama kliūtis siekti išsilavinimo. Kūrybos bruožai: Romantizmas. Aukštinamos tautos vertybės- vienybė, stiprybė, laisvė, dabarties ir praeities prieštara. Dabartis kelia skausmą, išreiškia neviltį ir protestą. Ilgesys ir sielvartas, emocijos, poetika, tautosakos motyvai. Aukštinamas pesimizmas, ne asmeninis jausmas žmogui, o tėvynei. Kritikų mintys: Maironis apie Baranauską: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“ Regina Mikšytė „Straipsnis apie A. Baranauską“: „Anykščių šilelis – nenugalimos tėvynės metafora. Sigitas Geda „Perlai iš A. Baranausko karūnos“: „Iškirtus šilelį, siela liko be vietos.“ šilelio nakties tyla nutildo žemiškus rūpesčius, padeda įsiklausyti į save, nuramino baudžiavos suluošintą žmogų. „Senatvėje Baranauskas mėgo pats nuvažiuoti į mišką ir dingti ten geram pusiaudieniui.“ „Žodį gamtą jis kelia pirmiau Dievo, meilės, vilties, nors poetas ir buvo kunigas.“ Istorikas Egidijus Aleksandravičius teigė, kad A. Baranauskas turėjo daugiatautės ir daugiakultūrės Lietuvos viziją. Anot Justino Marcinkevičiaus, dažnai lietuvis miške, ko verkia, nežino, nes girdi, kaip šaukiasi globos ir priežiūros tai, kas gera ir teisinga mumyse. Pasak filosofo Vytauto Ališausko, žalia spalva simbolizuoja ramybę ir viltį. Kūryba: • „Anykščių šilelis“ – pripažintas himnu Lietuvos gamtai. Konkretaus asmens stiprūs išgyvenimai. Pirmas didelis kūrinys, pagrįstas lyrinio įsijautimo ir išgyvenimo poetika. Parašytas per dvi vasaras siekiant įrodyti, kad lietuvių kalba niekuo ne prastesnė už lenkų. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės. Poemą sudaro dvi dalys, kurias jungia miško tema. Pirmoje (lyrinėje) dalyje vaizduojamas buvusio, dabar jau iškirsto miško grožis, gyvybingumas. Antroje (epinėje) dalyje fragmentiškai pasakojama miško istorija nuo seniausių laikų. Šioje dalyje atgyja ne asmeninė, o bendresnė – tautos – atmintis, kuri pasiekia dabartį per pasakojimus, giesmes.               „Dažnai miške lietuvis, ko verkia nežino./ Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia.“ „Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,/Kaip lietuvninkų širdys int vieną tėvynę.“ „Toji pat galybė, ką miškus sugraužė,/Širdį, dūšią apgriuvo/... /Ir giesmę nulaužė.“ „Lietuvių dūšios,/Senais miškais penėtos, /Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apskursta.“ „Girdi, kaip jaunas lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;/Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa.“ ,,Broliukai, ginkitės nuo bado! Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“. Šilelis – lietuvių tauta, o medis – lietuvis. Miškas saugo žmogų, o žmogus mišką. Kiek metų prireiks, kad lietuvis atsiaugintų savo dvasinį šilelį? Lietuvių filosofas A. Maceina: „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą.“ Jonas Mačiulis - Maironis Kontekstai: Gimė 1862m. Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas. Jo įkvepėjai buvo A. Mickevičius ir A. Baranauskas. Maironis apie A. Baranauską yra pasakęs: „Tai tikras mūsų poezijos perlas. Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę…” Studijavo Kauno dvasinėje seminarijoje, kur lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Baranauskas, kuriam dedikavo savo pirmąją, niekur nespausdintą poemą. Kūriniai buvo spausdinti Basanavičiaus „Aušros laikraštyje“. Tai žymiausias lietuvių literatūros romantikas, daręs įtaką visiems po jo į poeziją atėjusiems. Salomėja Nėris laikė jį savo mokytoju. Kūrė spaudos draudimo metais, kuomet plito pozityvizmas, skatinantis tautą išsivaduoti iš carinės imperijos priespaudos. Maironis savo gyvenime patyrė keturis smūgius: 1) „Dieviškoji tremtis“- Kaip rašytojas jis sudievintas, negali daryti to, ko galbūt norėtų. Žmonių akimis jis nepriklausė niekam, jam nebuvo rastą vietos jų tarpe. 2) „Litvomanija“ - Maironis rašė lietuvių kalba, o tai jam užkirto kelią į vyskupystę, kuri buvo viena iš pagrindinių poeto ambicijų. 3) Poezijos reikšmės ir vertės laikymas abejotina. 4) Maironio nusivylimas nepriklausomybę atgavusios tautos abejingumas. Buvo pramintas Lietuvos dainiumi.  Jo talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą.  Iš jo eilėraščių galima atkurti Lietuvos laiką – nuo mito iki istorijos. Maironis sugebėjo savo kūryboje sujungti etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesti tiltą tarp praeities ir savojo laiko – XIXa. pabaigos ir XX a. pradžios. Kūrybos bruožai: Maironis sukūrė aukštąjį poezijos stilių. Tai idealizuojantis kalbėjimas, aiškus, pakilus, vengiantis visko kas šiurkštu, vulgaru. Pirmasis lietuvis, kuris savo kūryboje pradėjo nagrinėti universalias problemas. Maironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą, klasikinio eilėraščio tipą, sukūrė individualios poezijos tipą, atvėrusį kelią moderniajai XX a. Literatūrai. Pirmasis kūrė įvairiažanrius kūrinius – elegijas, himnus, balades, poemas, lyrinius eilėraščius. Pirmasis literatūroje prabyla apie asmeninius žmogaus išgyvenimus. Kritikų mintys: Alfonsas Nyka – Niliūnas „Maironio likimo paraštėje“ „Jis sėdėjo tarsi dramblio kaulo bokšte“ „Tai buvo tarsi dieviška tremtis, nes poetas norėjo žmogiškųjų kontaktų“ „Maironiui buvo skaudu žinoti, kad jo eilės kvestionuojamos.“ Anot lietuvių literatūros ekspertės Dainoros Eigminienės, Maironis universalus. Su juo negalime jaustis maži, menkučiai, atsilikę. Jis ugdo orumo ir tautinės savivertės jausmą. Pasak Viktorijos Daujotytės, Maironis sukūrė poetinį ,,Lietuvos kūną“, iš kurio gimė savarankiška valstybė. Anot Sigito Gedos, yra tik du poetai, kurie žinojo, kas yra ,,dieviškas poetinis apsireiškimas“ - tai Baranauskas ir Maironis. Kūryba: • Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ – išleistas 1895m., tai aliuzija į tautos atgimimą. Rinkinio tematika: meilė Lietuvai, Maironis – nacionalinio atgimimo dainius, visuomenės kritika, asmeninė lyrika. „Lietuva brangi“ – 2018 m. daina tapo šimtmečio daina. Eilėraštis tarsi pokalbis su tėvyne. Ji verta meilės dėl savo didingos praeities. Akcentuojama nutautėjusių dvarų problema, dvikalbystė. Klasikinis ketureilis eilėraštis, kryžminis rimavimo būdas. Iškilmingas kalbėjimo tonas, patosas. „Graži tu, mano brangi tėvyne,/Šalis, kur miega kapuos didvyriai.“ „Ne veltui bočiai tave taip gynė/Ne veltui dainiai plačiai išgyrė.“ „O po tuos kalnus sesutės visos/Graudžiai malonias dainas dainuoja.“ „Kur bėga Šešupė“ – meilė Lietuvai yra besąlygiška. Tėvynės atmintis gyva, ji išliks amžinai, nes joje gimsta didvyriai. „Kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,/Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė.“ „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,/Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;/Čia broliai artojai lietuviškai šneka,/Čia skamba po kaimus Birutės daina.“ „Mano gimtinė“ – aliuzija į baudžiavą, nes Lietuva – vargstančių žmonių kraštas. Griūvančių pilių metafora reiškia, kad tėvynės didybė nyksta. Maironis negali atsiriboti nuo tėvynės, nesvarbu jai gera ar bloga. Lietuviai jautė didelį skausmą dėl tėvynės kančios. „Tartum rūdys geležinės/Amžina žaizda.“ „Užtrauksime naują giesmę“ – Maironis ragina tautą prisikelti, pradėti naują gyvenimą. Būsimasis laikas reiškia, kad autorius tiki tautos perspektyva. Lietuvos ateitis – jaunimo rankose. Svetimo rūbo metafora reiškia carinės Rusijos santvarką, atėmusią laisvę, kultūrą. „Numesk, tėvyne, rūbą seną,/Kurį užvilko svetimi.“ „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo/Jos žemės dainų nemylės.“ „Drąsiai aukštai/ Iškils balsai:/Atgims jauna tėvynė.“ „Tas ne lietuvis, kurs didžiais darbais nešvies.“ „Paimkime arklą, knygą, lyrą/Ir eikim Lietuvos keliu!“ „Mano moksladraugiams“ – satyra, kūrinys, skirtas išjuokti tam tikras visuomenės ydas. Dabar didžiausia vertybė materialumas, žmonės susireikšminę, pasipūtę. Praeityje nuo lietuviškų dainų gera darydavosi, ir „krūtinės garavo“. „Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;/Žemės išmintį gilią suprato;/Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;/Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!“ „Išnyksiu kaip dūmas“ – gyvenimas neamžinas, didvyriai greitai pamirštami. „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo/Ir niekas manęs neminės!/Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,/O kas jų bent vardą atspės?“ „Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?/Šešėlis, kurs bėga greta!“ „Užmirš mano giesmes! Poetai kiti/Ieškos įkvėpimo brangaus./Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,/Bet vėl kaip mane ji apgaus!“ „Nuo Birutės kalno“ – sukurtas iš prisiminimų Palangoje. Vienišo žmogaus pokalbis su jūra. Jūros peizažas – žmogaus dvasinis peizažas. Ir jūra, ir lyrinis subjektas neramūs, paslaptingi. Žmogus jaučiasi vienišas, trokšta draugo, kuris neišduotų. „Liūdna man. Gal ir tau? O kodėl – nežinau.“ „Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;/_/Paslapties neišduos/_/ Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.“ „Ko siekiu ir alkstu“ – eilėraščio žmogus stoja į opoziciją su kitais, nes yra išskirtinių jausmų asmenybė. Priimtini nauji įspūdžiai. Žmogus kaukėtas, nerodantis savo problemų kitam. Žmonės, kurie nesuvokia jo kančių, tiki tik tomis kaukėmis. Pati baisiausia ramybės būsena, nes jo širdis trokšta siekti, kovoti. „Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu/ Ir kūdikis laimės pavydi.“ „Einu nesuprantamas, vienas keliu/Be draugo.“ Vincas Kudirka Kontekstai: XIX a. rašytojas, vienas iš Lietuvos Tautinio sąjūdžio ideologų, poetas, kritikas, gydytojas. Priklausė džiovininkų kartai. Tėvų verčiamas įstojo į kunigų seminariją, tačiau po dviejų metų buvo išmestas „dėl pašaukimo stokos“. Vėliau įstojo į Varšuvos universitetą. Studijuodamas V. Kudirka nutautėjo, kadangi skirtumas tarp lietuviškos kaimo kultūros ir lenkų perduodamos Vakarų civilizacijos buvo toks didelis, kad dauguma lietuvių gėdijosi savo kilmės, nustodavo kalbėti lietuviškai. Kudirka savo prisiminimuose rašė: „tik jaučiu, kad man gėda atsiminti kuo aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtu, jog aš moku lietuviškai.“ Gavęs pirmąjį Basanavičiaus „Aušros numerį“ tarsi girdėjo Lietuvą jį šaukiant „paklydėli, kur iki šiol buvai?“. 1889 m. nelegaliai pradėjo leisti laikraštį „Varpas“. Jo gimnazijos laikų draugas buvo Jonas Jablonskis, kuris priekaištavo Vincui dėl jo lenkiškumo. „Gaila man buvo tų valandų, kurios negrįžtamai išbrauktos iš mano gyvenimo kaip lietuvio.“ „Pajutau save didžiu, galingu: pajutau lietuviu esąs...“ (J. Lingio filmas apie Kudirką „Pasijutau lietuviu esąs“) Kritikų mintys: Vita Gaigalaitė  apie Kudirką: „Kudirkos poezija auklėja žmogų, primena, jog didžiausia vertybė – žmogus, draugiškas, geras, protingas, stiprus.“ E. Mieželaitis „Čia – Lietuva“  - „Kudirka buvo daktaras, jautriai gydęs žmogaus sielą, pasirinkęs didelės imperijos mažą užkampį.“ „Žmogaus gyvenimas lyg žvakė. Kudirkos žvakė degė labai ryškiai, todėl per greitai sutirpo, sudegė ir užgeso. Bet po jo liko šviesiau gyventi.“  ,,Varpas" skatina kilti iš skurdo į laimę, iš tamsos į šviesą, iš sapno į gyvenimą. Kūryba: • „Varpas“ – šiame eilėraštyje V. Kudirka išskiria pagrindinę lietuvio moralinę vertybę: darbštumą. Tačiau tas pats darbas gali įgyti metaforinę, laisvės siekimo, prasmę. Šiuo atveju varpas kviečia Lietuvos žmones kovoti už savo kalbą ir kultūrą.  Tai proginis eilėraštis, parašytas pirmajam laikraščio „Varpas“ numeriui.  Kalbėjimo tonas pakilus, retoriškas. Varpo gaudimas – išsivadavimo idėja. Eilėraštį galima suprasti tiesiogiai, kaip liaudies raginimą siekti geresnio gyvenimo, imtis veiklos: „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite!“  (E.Mieželaitis ,,iš tamsos į šviesą, ir skurdo į laimę...“) „Tai skambink, „Varpe“! Tegul gaudims tavo/Išilgai, skersai eina per Lietuvą!“ • „Labora“ – lot. dirbk.  Tai eilėraštis testamentas, linkėjimas, paliktas prieš išvykstant į Lietuvą, atsisveikinant su draugais.„Labora“ adresatas yra jaunimas. Šiose eilėse atsiskleidžia autoriaus dedamos viltys į naująją kartą. Jis aiškiai tiki, kad jaunimas išlaisvins Lietuvą, todėl Kudirka tarytum veda juos į priekį, skatiną nebūti abejingais ir ragina neišsižadėti tėvynės. Jaunas žmogus privalo siekti idealų, pasaulio kaita – jaunystės rankose. Jauno žmogaus krūtinėje dega ugnis, kurios jis turėtų nedeginti veltui. Kol esi jaunas, turi siekti kuo daugiau, nes gali greitai atsigulti į kapą, net žmogumi, doru, šviesiu, nepabuvęs. „Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,/_/Jog menkas ir silpnas milžinu stoji,/O dirbk!“ „O skubink! Paskui tu... Jų išsižadėsi/ Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.“ „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus. Ir dirvos ne‘pleiski!“ Paskutiniame posmelyje išskiriama ir draugų, jų palaikymo, svarba: „O jeigu apilsi sunkiam darbe savo, /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!