Laisvas darbuotojų judėjimas

EST (materialinė) 4 seminaras. Laisvas darbuotojų judėjimas 1. Darbuotojų judėjimo laisvės taikymas asmenų atžvilgiu: ES pilietybės reikalavimas, darbuotojo sąvoka, darbuotojo šeimos nariai. (Vita) Kiekvienam valstybės narės piliečiui buvo suteiktas „Sąjungos piliečio“ statusas, be to, jam buvo suteiktos specialios teisės ir pareigos (17-22 str. Sutarties). ES piliečiai dabar gali naudotis bendra ir savarankiška teise laisvai judėti ir apsigyventi Sąjungoje. Nuogąstaudamas dėl spaudimo savo nacionalinei darbo rinkai ir gerovės sistemai, valstybių narių vyriausybės neleido ne valstybių narių pilietybę turintiems fiziniams asmenims atvykus į ES naudotis 39-55 str. numatytomis laisvo judėjimo teisėmis. Pagal 39 str. darbuotojams suteikta teisė laisvai judėti visoje ES ieškant darbo ir įsidarbinant kitoje valstybėje narėje jos piliečiams nustatytomis sąlygomis. EB sutartis darbuotojo sąvokos nepateikia. Tačiau galima išskirti tokius požymius: • Pavaldumas darbdaviui (tam tikrą laiką asmuo atlieka veiklą kitam asmeniui jo prižiūrimas ir gauna už tai mokestį). • Darbuotojas turi būti užsiėmęs realia ir veiksminga veikla (dauguma veiklos rūšių atitinka šį reikalavimą). • Veikla turi būti ekonominė (ji neturi būti tokios mažos apimties, kad darbas būtų laikomas visiškai nedideliu ir papildomu). Vėliau Teismas išplėtė darbuotojo sąvoką ir įtraukė į ją darbo ieškančius asmenis (tam jiems turi būti suteikti bent trys mėnesiai). Darbuotojui svarbu, kad su juo būtų šeima, taip pat svarbu, kad darbuotojas ir jo šeima integruotųsi priimančioje valstybėje narėje nepatirdami jokio skirtingo traktavimo lyginant su tos valstybės piliečiais. Kol šeimos nariai nėra patys įgiję savarankiškų teisių, jų teisės priklauso nuo darbuotojo turimų teisių. Visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus. Iš Direktyvos 2004/38/EB: Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus. Siekiant išlaikyti šeimos vienybę platesne prasme ir nepažeidžiant diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimo, priimančioji valstybė narė asmenų, kurie neįtraukti į šeimos narių apibrėžimą pagal šią direktyvą ir todėl neturi automatinės įvažiavimo ir gyvenimo teisės, padėtį nagrinėja pagal savo teisės aktus ir nusprendžia, ar tokiems asmenims galėtų būti leista įvažiuoti ir gyventi šalyje, atsižvelgdama į jų santykį su Sąjungos piliečiu ar bet kurias kitas aplinkybes, pvz., jų finansinį ar fizinį priklausomumą nuo Sąjungos piliečio. Šioje direktyvoje: "Sąjungos pilietis" — tai bet kuris asmuo, turintis valstybės narės pilietybę; "Šeimos narys" — tai: a) sutuoktinis; b) partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų; c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai; d) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją; Siekiant palengvinti šeimos narių ne valstybės narės piliečių laisvą judėjimą, tie, kurie jau gavo leidimo gyventi šalyje kortelę, turėtų būti atleisti nuo reikalavimo gauti įvažiavimo vizą. Tačiau savo teisėmis gyventi besinaudojantys asmenys neturėtų tapti nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai per pradinį gyvenimo joje laikotarpį. Todėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė gyventi šalyje ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį turėtų būti suteikiama taikant tam tikrus reikalavimus. Šeimos nariai turėtų būti teisiškai apsaugoti Sąjungos piliečio mirties, skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais. Tinkamai atsižvelgiant į šeimos gyvenimą ir žmogaus orumą bei tam tikrus reikalavimus, saugančius nuo piktnaudžiavimo, turėtų būti imamasi priemonių užtikrinti, kad tokiomis aplinkybėmis priimančiosios valstybės narės teritorijoje jau gyvenantys šeimos nariai išsaugotų savo teisę gyventi joje iškirtinai asmeniniu pagrindu. Laikantis diskriminavimo pilietybės pagrindu draudimo, visi Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai, gyvenantys valstybėje narėje remiantis šia direktyva, toje valstybėje narėje turėtų būti laikomi lygiaverčiais piliečiams Sutarties reglamentuojamose srityse, taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurias aiškiai numato Sutartis ir antrinė teisė. 2. Laivas darbuotojų judėjimas ir vidaus situacijos. (Aurelija) EB sutarties 39, 43 ir 49 str. gali pasiremti tik tie nacionaliniai subjektai, kurie juda iš vienos valstybės narės į kitą. Teisingumo Teismas Saunders byloje nurodė, jog laisvo judėjimo nuostatos negali būti taikomos „valstybių narių išimtinai vidaus“ situacijose. Todėl britė negali pasinaudoti Bendrijos teise, ginčydama Anglijos baudžiamųjų bylų teismui duotą įsipareigojimą grįžti į Šiaurės Airiją ir 3 metus nesilankyti Anglijoje ir Velse. ETT pažymėjo, kad Bendrijos teisė netaikoma veiklai, kuri neturi veiksnio, jungiančio ją su kuria nors iš Bendrijos teisės reguliuojamų situacijų, ir kuri visais aspektais yra susijusi tik su viena valstybe nare. Vien teorinės perspektyvos įsidarbinti kitoje valstybėje narėje nebus pakankamos, kad būtų taikoma Bendrijos teisė. Moser byloje Vokietijos piliečiui nebuvo leista dalyvauti mokytojų rengimo kursuose Vokietijoje, nes jis buvo komunistų partijos narys. Jis teigė, kad neleidus dalyvauti kursuose jam buvo užkirstas kelias siekti mokytojo pareigų kitų valstybių narių mokyklose. ETT nurodė, jog ši „teorinė„ galimybė nesukūrė pakankamo ryšio su Bendrijos teise, kad būtų galima pagrįsti 39 str. taikymą. Teisingumo Teismo praktika rodo, kad nacionaliniai subjektai negali pasinaudoti laisvo judėjimo nuostatomis prieš savo valstybes nares, jei jie kokiu nors būdu nėra pasinaudoję laisvo judėjimo teisėmis. Todėl judėjimo laisve besinaudojantys darbuotojai, kurie gali pasinaudoti Bendrijos teisėje suteikiamų teisių privalumais, gali naudotis palankesniu traktavimu nei piliečiai, kurie negali jomis pasinaudoti, ir tokie atvejai vadinami „atvirkštine diskriminacija“. Ši taisyklė buvo smarkiai kritikuojama, tačiau ETT Ucker ir Jacquet byloje galutinai paneigė kritikų argumentus: „EB sutarties 17 str. įtvirtinta Sąjungos pilietybė nesiekia išplėsti Sutarties taikymo srities ratione materiae vidaus situacijoms, neturinčioms jokio ryšio su Bendrijos teise. Bet kokia diskriminacija, kurią valstybės narės nacionaliniai subjektai gali patirti pagal šios valstybės teisę, patenka į šios teisės taikymo sritį ir todėl turi būti sprendžiami pagal tos valstybės vidaus teisinę sistemą“. Surinder Singh byloje matyti, kad nacionaliniai subjektai prieš savo valstybes nares gali pasiremti Bendrijos teise, jei jie naudojasi (arba yra naudojęsi) jiems suteikta teise laisvai judėti.( S.Singh vedė D.Britanijos pilietę, po metų jie apsigyveno Vokietijoje, kur Singh žmona dirbo pusė darbo dienos (pagal Vok. teisę buvo laikoma darbuotoja, turinčia teisę, kad pas ją atvyktų ir apsigyventų sutuoktinis). Po to jie grįžo į D.Britaniją, kad užsiimtų verslu. Kilo klausimas, ar tai buvo išimtinai vidaus situacija, kuriai turėjo būti taikoma vidaus teisė ir dėl to Singh galėjo būti išsiųstas iš D.Brit., ar turi būti taikoma Bendrijos teisė ir remiantis 39 ir 43 str. ir antrinės t. aktų nuostatomis, Singh‘as galėtų atvykti į D.Brit. ir čia pasilikti. ETT nusprendė, kad Bendrijos teisė taikoma: piliečiai, kurie buvo išvykę į kitą valstybę narę dirbti, kad pasinaudotų Bendrijos teisės pagal Sutarties 39 ir 43 str. suteikiamomis teisėmis, turėjo teisę pasinaudoti ir pagal Bendrijos antrinės t. aktus teikiamais privalumais, net ir prieš savo pačių valstybes). Akrich byloje Teismo sprendimas buvo kitoks, nei Singh byloje. Jis nurodė, kad tais atvejais, kai Sąjungos pilietis, įsikūręs valstybėje narėje (Jungtinėje Karalystėje), susituokia su trečiosios šalies piliečiu, neturinčiu teisės būti toje valstybėje narėje, išvyksta dirbti į kitą valstybę narę (Airiją) samdomu darbuotoju, ta aplinkybė, kad jis pagal Bendrijos teisę neturėjo teisės įsikurti Airijoje su savo sutuoktiniu, nėra „mažiau palankus traktavimas, nei tas, kuris jiems buvo taikomas iki to momento, kai pilietis pasinaudojo pagal Sutartį suteikta teise asmenims judėti“. Singh sprendimas patvirtina ankstesnį Knoors sprendimą, kuriame ETT nustatė, kad Belgijoje kvalifikaciją įgijęs ir čia santechniku dirbantis Olandijos pilietis, siekdamas dirbti pilietybės valstybėje pagal Belgijoje įgytą kvalifikaciją, gali remtis Bendrijos teisės suteikiamomis teisėmis. Šiose dviejose bylose buvo aiškus Bendrijos elementas (Knoors beveik 10 m. dirbo Belgijoje, o Singh - 2m. Vokietijoje), o jau kitose bylose Teismas buvo pasirengęs rasti bet kokį, nors ir menką, ryšį su Bendrijos teise: Deliege byloje ETT nurodė, jog Bendrijos teisė taikytina, nes buvo „tam tikras užsienio elementas dėl to, kad sportininkas varžybose dalyvavo ne toje valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs“; Carpenter byloje Teismas pareiškė, jog Bendrijos teisė taikytina tuo atveju, kai buvo norima iš J.Karalystės išsiųsti su britu susituokusią Filipinų pilietę, nes Carpenteris teikė paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems reklamos užsakovams. Netiesiogiai dėl to, kad Carpenter žmona buvo J.Karalystėje, kur ji prižiūrėjo vyro vaikus iš ankstesnės santuokos, jis galėjo vykti į užsienį ir teikti šias paslaugas. Taigi nors ETT pagrindinę taisyklę, kad EB teisė netaikoma išimtinai vidaus situacijoms, dar kartą patvirtino Ucker ir Jacquet byloje, iš tiesų jis palengva mažina jos reikšmę, nustatydamas, kad pakanka ir netvirto, labiau „potencialaus“ ryšio su Bendrijos teise. Tačiau saugodamasis piktnaudžiavimo Teismas Singh byloje nurodė, kad negalima Sutarties nuostatomis remtis kaip priemone siekiant išvengti nacionalinių teisės aktų taikymo ar norint uždrausti valstybėms narėms imtis reikiamų priemonių užkertant kelią tokiam piktnaudžiavimui. 3. Pagrindiniai principai taikomi laisvam asmenų judėjimui: laisvo asmenų judėjimo normų, įtvirtintų Sutartyje, tiesioginis veikimas. Asmenys, besinaudojantys šia judėjimo laisve. (eglė t.) Paslaugų teikimo laisvėje ir steigimo laisvėje yra draudžiami valstybių narių, bet ne privačių asmenų sukurti ribojimai. Laisvame darbuotojų judėjime nėra įtvirtinama nuostata, kad draudžiamos tik valstybių narių taisyklės, nors ilgą laiką tai lyg ir buvo preziumuojama. Visame laisvame asmenų judėjime ETT uždraudė ir privačių asmenų nustatytas taisykles, kurių tikslas kolektyviai reguliuoti atlygintiną darbą ir paslaugas. Taigi išskyrė vienos įmonės ar ūkio subjekto nustatytas taisykles, kuriose yra kolektyvinis elementas. Laisvas asmenų judėjimas apima: • laisvą darbuotojų ir jų šeimos narių judėjimą; • laisvą savarankiškai dirbančiųjų ir įmonių judėjimą (steigimosi laisvę); • paslaugų teikimo laisvę (tik metodologiniais pagrindais priskiriama; tiek, kiek taikomos tos pačios taisyklės, nors asmenys juda ne visada). 4. Darbuotojo sąvoka. (Eglė U.) Iš paskaitos Darbuotojas – asmuo, kuris tam tikrą laiką teikia paslaugas kitam asmeniui, pastarajam vadovaujanti, o už tai gauna atlyginimą (byla 197/86 Brown v. Secretary of State for Scotland, 1988; byla C-357/89 Raulin v. Ministre van Ondervijs en Wetenscheppen). Darbuotojo požymiai (reikalingi dirbančiojo statusui nustatyti): 1. Atlieka tam tikrą darbą (efektyvi ekonominė veikla); 2. Gauna atlyginimą; 3. Jam vadovauja kitas asmuo. Darbuotojas neveikia savo sąskaita ir savo rizika. W.Cairns Nei EB Sutartyje, nei kt. ES t. a. nėra pateikta „darbuotojo“ sąvokos, taigi ETT savo praktikoje gvildeno tai pats ir pirmą kartą išsamiai pateikė apibrėžimą Levin1 byloje. ETT nustatė bendrą principą, kad taisyklės susijusios su bendru darbuotojų judėjimu taikomos tik „vertimuisi efektyvia ir tikra veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri gali būti laikoma labai menka ir pagalbine“2. ETT nusprendė, kad šios normos garantuoja „laisvą judėjimą tik tiems asmenims, kurie verčiasi ar nori verstis ūkine veikla“. Teismas nenurodė, kas yra „ūkinė veikla“, taigi keliuose savo sprendimuose apibrėžė kokiomis sąlygomis šis apibrėžimas taikomas, kokiomis – ne. Kempf3 byla – asmuo, dirbantis efektyvų ir tikrą darbą ne visą d. dieną, negali būti išskirtas iš 48 str. taikymo srities dėl to, kad jis uždirba mažiau negu nustatytas MGL bei bandė papildyti savo uždarbį „kitais teisėtais pragyvenimo šaltiniais“. A. Tatham ETT pažymėjo, kad „darbuotojas“ yra EB teisės sąvoka, turinti savarankišką reikšmę. Ji apima bet kurį faktiškai ir realiai dirbantį arba norintį dirbti asmenį, net jeigu jis 1) dirba ne visą darbo dieną (nebent darbas būtų toks menkavertis, kad jo negalima būtų laikyti darbu) arba 2) atlyginimo tarifas yra žemesnis nei minimalus garantuotas užmokestis4, arba net jeigu 3) atlyginimas iš viso nemokamas (pvz. religinėje bendruomenėje5). 5. Darbuotojo šeimos narių sąvoka. (Irma) Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB „šeimos narys“– tai: a) sutuoktinis; b) partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų; c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai; d) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją; 6. Laisvo darbuotojų judėjimo ribojimo draudimas: diskriminacijos dėl pilietybės draudimas. Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija. Nediskriminuojančių ribojimų draudimas. (Asta) Kertinė laisvo darbuotojų judėjimo laisvė – teisė nebūti diskriminuojamam pilietybės pagrindu. ES teisėje žiūrima, ar ES užsieniečiai6 yra traktuojami taip pat kaip ir vietos valstybės narės piliečiai. Elgesio turinio šis principas neatskleidžia, nes EB užsieniečiui taikoma valstybės narės nacionalinė teisė. ETT 1963 m., aiškindamas EB sutarties 6 straipsnį (dabartinis 12), diskriminaciją apibrėžė kaip situaciją, kai esant vienodoms aplinkybėms asmenys traktuojami skirtingai arba esant skirtingoms aplinkybėms asmenys traktuojami vienodai. Vėlesniame sprendime ETT nurodė dar vieną diskriminacijos sąlygą, t.y. „panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, jei toks skirtingas vertinimas negali būti pateisinamas objektyviais kriterijais. Nors ETT yra pateikęs skirtingas diskriminacijos sąvokas, vadovaujantis jo vėlesniu sprendimu galima teigti, kad Teismas linkęs būtinu diskriminacijos elementu laikyti neteisėtą elgesį. EB sutarties 39 straipsnis draudžia diskriminaciją pilietybės pagrindu darbo srityje. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos laisvo darbuotojų judėjimo išimtys – viešoji tvarka, visuomenės saugumas, visuomenės sveikata (rašytiniai diskriminacijos pateisinimo kriterijai). Būtina pabrėžti, kad minėtos išimtys taikomos tik EB sutarties 39 straipsnio 3 dalyje išvardytų teisių atžvilgiu. Tarp šių teisių nėra minima teisė į vienodas kaip ir vietos piliečių darbo sąlygas (ši teisė minima EB sutarties 39 str. 2 d.), o tai reiškia, kad diskriminacija darbo sąlygų atžvilgiu negali būti pateisinama jokiais pagrindais. Taip pat EB sutarties 39 straipsnio 4 dalyje numatyta dar viena išimtis – valstybės tarnyba, kurią valstybės narės gali palikti uždarą kitų valstybių piliečiams. EB sutartis taip pat draudžia ir netiesioginę (paslėptą) diskriminaciją. Netiesioginės diskriminacijos samprata, kaip ir netiesioginės diskriminacijos atvejai, nėra tokie aiškūs. Pavyzdžiui, C. Bernardas teigia, kad netiesioginė diskriminacija apima reikalavimus, kurie savo pobūdžiu pilietybės atžvilgiu atrodo neutralūs, tačiau sukelia sunkumų kitų valstybių narių piliečiams. ETT Sotgiu bylos sprendime paslėpta diskriminacija apibrėžiama kaip diskriminacija, kuri taikant kitokius negu pilietybė kriterijus iš esmės siekia to paties rezultato. Iš įvairių netiesioginės diskriminacijos sampratų galima spręsti, kad esminis paslėptos diskriminacijos požymis yra tas, kad ES užsieniečiui de fakto suteikiamas prastesnis statusas nei vietiniam piliečiui, nors atitinkamos normos aiškiai apie pilietybę net neužsimena. Su paslėptos diskriminacijos atvejais glaudžiai susijusi vietinių piliečių (vadinamoji atvirkščioji diskriminacija) diskriminavimo problema. Ar vietos valstybės piliečiai yra ginami EB tiesės? Remiantis ETT jurisprudencija, iš esmės valstybės vidaus piliečiai savo pilietybės valstybės atžvilgiu negali remtis laisvo asmenų judėjimo nuostatomis. Tokie asmenys priklauso nacionalinei jurisdikcijai ir yra ginami nacionalinės teisės. O valstybė gali ir nesuteikti tokių pačių garantijų savo piliečiams, kurias suteikia EB teisė. Laisvai judantiems darbuotojams pirmiausia draudžiami diskriminuojantys apribojimai pilietybės pagrindu. Kiekvienas ES pilietis, atvykęs į kitą valstybę, gali įsidarbinti ir dirbti joje pagal tas pačias taisykles kaip ir vietos valstybės piliečiai. Elgesio turinio šis principas neatskleidžia, nes asmeniui, dirbančiam kitoje valstybėje narėje, taikoma tos valstybės nacionalinė teisė. Tačiau, jeigu nacionalinė nuostata nebus diskriminuojančio pobūdžio, bet sudarys kliūtis pasinaudoti laisvu darbuotojų judėjimu, tokiu atveju, ar bus pažeistos EB sutarties 39 straipsnis? Kitaip tariant, ar laisvas darbuotojų judėjimas turi būti suprantamas tik kaip diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimas ar ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas. EB sutarties 39 straipsnyje neminimas apribojimų draudimo terminas. Kituose sutarties straipsniuose, skirtuose kitoms vidaus rinkos laisvėms, apribojimų draudimo terminas yra minimas. Apribojimų draudimo samprata pateikiama literatūroje. D.Schwanderis teigia, kad, skirtingai negu diskriminacijos atveju, kalbant apie apribojimų draudimą, nereikia lyginti dviejų teisės subjektų grupių teisinės padėties. Apribojimų draudimo principas suteikia tiesės subjektui konkrečias teises, tarp jų ir teisę nebūti diskriminuojamam pilietybės pagrindu. Visgi apribojimų draudimo terminas gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme apribojimų draudimas apima tiek diskriminacijos pilietybės pagrindu, tiek nediskriminuojančių priemonių draudimą, siaurąja prasme – tik nediskriminuojančių priemonių draudimą. Praktinė apribojimų draudimo principo taikymo reikšmė yra didelė. Jeigu priimančioji valstybė susaistoma vien tik draudimu diskriminuoti užsieniečius, tai toks valstybės suvaržymas reikštų tik tai, kad ES pilietis turės teisę, kad su juo būtų elgiamasi taip pat, kaip ir su priimančios valstybės piliečiais. Tačiau ši teisė bus veiksminga tik tokiu atveju, jeigu ES pilietis atitinka reikalavimus, taikomus vietiniams piliečiams (pvz., turi nacionalinį diplomą). Jei ES pilietis neatitiks visų reikalavimų, taikomų vietiniams piliečiams, priimančioji valstybė galės ir toliau, nepažeisdama ES teisės, laikytis savo nacionalinės tiesės nuostatų. Be abejo, tokiu atveju valstybės narės suverenitetas nebūtų apribotas, tačiau ar toks normos traktavimas leistų iki galo pasiekti EB sutarties tikslus. Nors EB sutarties 39 straipsnyje neminimas apribojimų draudimo terminas, tačiau šis straipsnis turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, t.y. ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas. Laisvas darbuotojų judėjimas turėtų būti suprantamas ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas. ETT iš pradžių visas vidaus rinkos laisves, nepaisant EB sutartyje vartojamo „apribojimų draudimo“ termino, aiškino kaip vienodo elgesio reikalavimą. Laikui bėgant teismas išplėtojo apribojimų draudimo doktriną, tačiau ją pritaikė ne visoms vidaus rinkos laisvėms. Pirmiausia apribojimų draudimo doktrina buvo pritaikyta laisvam prekių judėjimui, pirmasis impulsas Dassonville‘o byla, vėliau Cassis de Dijono byla, kurioje nacionalinė nuostata, nustatanti, kad likeryje turi būti ne mažiau kaip 25 proc. alkoholio, neatsižvelgiant į tai, ar likeris yra importuojamas, ar ne (t.y. nediskriminuojančio pobūdžio teisės norma), buvo pripažinta nesuderinama su EB teise, nes sudaro kliūtis (apribojimus) laisvam prekių judėjimui. Svarbu ir tai, kad šioje byloje Teismas pritaikė vadinamąją Cassis formulę, pagal kurią nacionalinė priemonė, kuri numato nediskriminuojančio pobūdžio apribojimus laisvam prekių judėjimui, gali būti pateisinama nerašytiniais pagrindais, t.y. ji turi būti būtina valstybės viešojo intereso labui ir proporcinga siekiamo tikslo atžvilgiu. Netrukus apribojimų draudimo doktriną ETT pritaikė ir paslaugų teikimo laisvei. Tačiau ETT nuomonė dėl asmenų judėjimo laisvės ilgą laiką nebuvo visiškai aiški: Teismas nei griežtai atmetė, nei aiškiai pripažino apribojimų draudimo doktriną. Lūžis ETT praktikoje, traktuojant laisvą darbuotojų judėjimą plačiąja prasme, įvyko 1995 m. sprendžiant Bosmano bylą. Šioje byloje Teismas aiškiai pripažino draudimą taikyti ir nediskriminuojančio pobūdžio apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui. ETT pripažino nesuderinamomis su ES teise Belgijos futbolo klubo taisyklių nuostatas, nustatančias vadinamąją užsieniečių išlygą ir sportininko perėjimo į kitą klubą mokestį (transfero mokestis). Kalbant apie apribojimų draudimo koncepciją, svarbios yra būtent transfero taisyklės, kurios nustatė, kad sportininkui pereinant žaisti į kitą klubą, net ir tuo atveju, kai kontraktas yra pasibaigęs, reikalingas senojo klubo sutikimas arba naujasis klubas turi sumokėti mokestį senajam klubui (mokesčio dydį nustato senasis klubas). Taigi transfero mokestis sudarė kliūtis (apribojimus) laisvam darbuotojų judėjimui, nes riboja asmens galimybę patekti į kitos valstybės narės darbo rinką. ETT priimdamas preliminarų nutarimą šioje byloje visų pirma priminė, kad laisvas darbuotojų judėjimas yra fundamentalus EB teisės principas ir kad EB sutarties nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui (1968 m. gruodžio 31 d.), yra tiesiogiai veikiančios. Toliau Teismas pažymėjo, kad EB Sutarties nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo yra skirtos sudaryti kuo palankesnes sąlygas ES piliečiams patekti į kitos valstybės narės darbo rinką, todėl su jomis negali būti suderinamos nacionalinės nuostatos, nustatančios taisykles, kurios galėtų kliudyti asmeniui pasinaudoti šia laisve. Būtent šiuo atveju Teismas konstatavo, kad transfero taisyklės pažeidžia asmens teisę laisvai judėti, o dar konkrečiau – iš šios teisės išplaukiančią teisę palikti savo kilmės valstybę, turint tikslą įsidarbinti kitoje valstybėje narėje. Todėl nacionalinės nuostatos, kliudančios asmeniui pasinaudoti šia teise, nors ir nėra diskriminacinio pobūdžio, yra nesuderinamos su laisvo darbuotojų judėjimo principu. 7. Teisės, išplaukiančios iš laisvo darbuotojų judėjimo: -teisės, įtvirtintos Sutarties 39 straipsnio 2 dalyje: teisė įsidarbinti, teisė į vienodas darbo sąlygas, teisė į vienodas socialines ir mokestines lengvatas ir kitos teisės, įtvirtintos Tarybos reglamente 1612/68; -teisės, įtvirtintos Sutarties 39 straipsnio 3 dalyje: teisė laisvai judėti, teisė apsigyventi priimančioje valstybėje narėje, teisė pasilikti (nuolatinio gyvenimo teisė); -teisės, įtvirtintos kitose Sutarties normose (papildomos teisės): teisė į abipusį kvalifikacijų pripažinimą, teisė į socialinę apsaugą. (Monika v.) - 39 str. 2 d.: Teisė įsidarbinti Visi ES v-bės narės piliečiai turi teisę įsidarbinti ir dirbti kitoje v-bėje narėje turėdami tokią pat pirmumo teisę kaip ir tos v-bės piliečiai. Draudžiama taikyti bet kokias (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai) užsieniečius diskriminuojančias priemones. V-bė neturi teisės skaičiais ar procentais riboti kitų v-bių piliečių, galinčių įsidarbinti, skaičiaus. Scholz byloje Italijoje nepripažintas Vokietijos pilietės Vokietijoje įgytas darbo stažas - nepateisinama netiesioginė diskriminacija. Angonese byloje pripažinta, kad Bolcane provincijoje (Italijoje) veikusio banko reikalavimas, kad priimant į darbą konkurse gali dalyvauti tik asmenys, turintys dviejų kalbų sertifikatą (specialų, kurį galima gauti tik Bolcane) yra netiesiogiai diskriminuojantis, nes dėl tokio sertifikato gavimo kitų v-bių piliečiai atsidūrė mažiau palankioje padėtyje lyginant su šios provincijos gyventojais. Tačiau teisė įsidarbinti gali būti ribojama šiais pagrindais: 1. valstybės tarnyba; 2. viešoji tvarka, visuomenės saugumas ir visuomenės sveikata; 3. Kalbos mokėjimas (v-bės gali nustatyti sąlygas, susijusias su kalbos mokėjimu, kuris reikalingas dėl užimamų pareigų pobūdžio. Pvz. Groener byloje atsisakymas įdarbinti Nyderlandų pilietę dailės dėstytoja Airijos valstybiniame koledže dėl to, kad ji neišlaikė airių kalbos testo, gali būti pateisinamas. Kalbos mokėjimo reikalavimas dėstytojo pareigoms valstybinėje mokymo įstaigoje užimti, savo pobūdžiu yra pateisinamas pagal Reglamento 1612/68 3 str. 1 d., nes šiuo atveju kalbos reikalavimas buvo numatytas kaip politikos, kuria siekiama skatinti vartoti nacionalinę kalbą, esančią pirmąja valstybine kalba, dalis ir šis reikalavimas buvo taikomas laikantis proporcingumo ir nediskriminavimo principo). Teisė į vienodas darbo sąlygas Įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama v-bių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės. Atvykusiems darbuotojams privalo būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos kaip ir priimančios v-bės piliečiams, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o nedarbo atveju - grąžinant ar vėl priimant į darbą. Darbo sąlygos nebūtinai turi kilti iš darbo teisės, o gali kilti ir iš kitų teisės sričių, kurios tiesiogiai darbo santykių nereguliuoja, pavyzdžiui socialinio draudimo teisė, mokesčių teisė. Dažniausia čia yra netiesioginė diskriminacija. Allué ir Coonan byla. Italijos įstatyme buvo numatytas darbo sutarties galiojimo terminas tik užsienio kalbų dėstytojams (dauguma jų ne Italijos piliečiai), o kitiems dėstytojams toks terminas nenumatytas. Toks nustatymas netiesiogiai diskriminuojantis. Clean Car byla. Austrijos reikalavimas, kad Vienoje įsikūrusių įmonių vadovai gyventų Austrijoje (gyvenamosios vietos reikalavimai yra netiesiogiai diskriminuojantys). Ugliola byla. Vokietijoje nustačius darbdavio pareigą skaičiuojant darbo stažą į jį įtraukti tik Vokietijoje atliktą karo prievolę (kitose v-bėse narėse atliktos neįskaičiuoti) buvo pažeistas lygaus traktavimo principo taikymas apskaičiuojant darbo stažą. Teisė į vienodas socialines ir mokestines lengvatas Atvykusiam darbuotojui turi būti suteikiamos tos pačios socialinės ir mokesčių lengvatos kaip ir tos v-bės narės piliečiams darbuotojams. Jei įsidarbinimo ir darbo sąlygos išimtinai remiasi darbo santykiais, tai socialinėms ir mokesčių lengvatos ši sąlyga tiesiogiai nebūtina. Jei rezidento ir ne rezidento mokesčio mokėtojo padėtis panaši, tai skirtingas jų vertinimas yra diskriminacija. Įrodžius diskriminaciją dar galima ją pateisinti. Pvz. Bachmann byloje pateisinančia priežastimi buvo pripažintas poreikis apsaugoti mokesčių sistemos darnumą, o Cassis byloje fiskalinės kontrolės veiksmingumas. Even byloje socialinės lengvatos apibrėžtos plačiai ir pabrėžta, kad jos palengvina darbuotojų judėjimą Bendrijoje. Tačiau nagrinėjant kitas ETT bylas socialinėms lengvatoms priskirtos pašalpos, tiesiogiai su darbo santykiais nesusijusi nauda, teisė kalbėti gimtąja kalba, išmokos mirties atveju, teisė, kad lydėtų santuokos nesudaręs partneris ir kt. rodo, kad tai nebūtinai palengvinančios judėjimą lengvatos, bet tiesiog padedančios atvykusiam darbuotojui lengviau integruotis priimančioje v-bėje lengvatos. - 39 str. 3 d.: Teisę laisvai judėti (Pagal Direktyvą 2004/38/EB) sudaro: • Išvažiavimo teisė 4 str.: Nepažeidžiant nuostatų dėl kelionės dokumentų, reikalingų nacionaliniam pasienio patikrinimui, visi Sąjungos piliečiai, turintys galiojančią tapatybės kortelę ar pasą turi teisę išvažiuoti iš valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę. • Įvažiavimo teisė 5 str.: Valstybės narės suteikia tapatybės kortelę ar pasą turintiems Sąjungos piliečiams

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!