Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos problemų ir strategijos analizė

Įvadas Darbo rinka pastaruoju metu susilaukia vis įvairesnių darbo formų, organizavimo būdų. Vykstant pasikei­timams mokslo, technikos ir darbo pasaulyje atsiranda naujų problemų taikant norminius teisės aktus. Siekiant Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, pereinama prie Europos Sąjungos teisės aktų taikymo, ren­giami nacionaliniai norminiai aktai derinami su Europos Sąjungos priimtais reglamentavimo principais. Šiuo metu įmonėms iškyla daug problemų pereinant nuo sistemos, kai viskas buvo smulkiai nustatyta, prie siste­mos, kai dažnai darbdaviams patiems tenka priimti konkrečius sprendimus, pasirenkant priemones iš Euro­pos Sąjungos direktyvų ar mūsų valstybės priimtų vidaus teisės aktų reikalavimų. Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistema - tai teisinių, organizacinių ir techninių priemonių, skirtų darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei išsaugoti, visuma. Vadybos sistema yra priklausoma nuo gero pasikeitimo informacija, bendravimo ir bendradarbiavimo, todėl ir kitų darbuotojų pareigų ir atsakomybių žinojimas yra labai svarbus. Pareigų ir atsakomybių paskirstymas nereiškia, kad kiekvienas žino tik savo darbą. Vadybos sistema gali veikti tik tada, kai nustatytus tikslus ir uždavinius remia darbuotojai. Darbuotojų aktyvumas gali būti skatinamas pateikiant informaciją apie vadybos sistemą ir darbuotojų vaidmenį joje. Kompetencijos kėlimas ir mokymai apie riziką vaidina labai svarbų vaidmenį sėkmingai diegiant sistemą. Siekiant subalansuotos ir efektyvios įmonės veiklos, prisitaikant prie naujų reikalavimų, svarbu ne tik keisti organizacinę struktūrą, taisykles bei nuostatas, bet ir stengtis formuoti darbuotojų požiūrį bei elgesį. Pokyčiai neįvyksta per naktį, jiems reikia laiko bei jėgų. Todėl yra labai svarbu į šį procesą įtraukti kiek ga­lima daugiau darbuotojų. Aišku, svarbi yra pakankama sparta įgyvendinant pokyčius, tačiau įmonės darbuo­tojams turi būti leidžiama prisitaikyti prie naujos situacijos be didelės įtampos. Įdiegti pokyčiai turi gyvuoti bei užtikrinti įmonės subalansuotumą, užkirsdami kelią įmonės darbuotojams grįžti prie senų įpročių. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis darbuotojų saugą ir sveikatą, yra Darbo kodeksas. Šalia Darbo kodekso galioja trys įstatymai: Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Potencialiai pavojingų įrengimų priežiūros įstatymas, Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas - bei nemažai juos lydinčių teisės aktų, taip pat teisės aktų reglamentuojančių atskiras darbuotojų saugos ir sveikatos sritis Šio darbo objektas - darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos problemų ir strategijos analizė, atkreipiant dėmesį į pokyčius darbo pasaulyje ir naujų rizikų atsiradimą. Tikslas - būsimus specialistus, studijuojančius darbo saugos disciplinos kursą, įmonių vadovus supažin­dinti su esamomis ir atsirandančiomis problemomis bei naujais jų sprendimo būdais. Tyrimo metodai — mokslinės literatūros, norminių teisės aktų analizė. ■.."•... 1. Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos organizavimas įmonėje Valstybinės darbo saugos ir sveikatos programos tikslas - gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos darbe būklę. įmonės turi sukurti darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemą, kurios dėka būtų galima pašalinti arba sumažinti riziką darbuotojams, susijusią su organizacijos veikla, valdymu. Ši sistema apima organizaci­nę struktūrą, planinę veiklą, atsakomybę, praktiką, procedūras, procesus ir išteklius darbuotojų saugos ir sveikatos politikai plėtoti, įgyvendinti, analizuoti ir palaikyti. Nustatydama ir peržiūrėdama savo tikslus, įmonė turi vadovautis teisiniais ir kitais reikalavimais, atsižvelgti į pavojus ir riziką darbuotojų saugai ir sveikatai, technologijos galimybes, finansinius, veiklos ir verslo reikalavimus ir suinteresuotų šalių nuomo­nę. 2. Problemų analizė darbuotojų saugos ir sveikatos srityje Pokyčiai negali nuslėpti esamos situacijos realybės: mes vis dar turime labai didelį nelaimingų atsitikimų darbe skaičių ir atsirandančių naujų problemų. Aktyvioji visuomenės dalis, artimiausiu laiku susidurs su darbuotojų, kuriems 50 metų ir daugiau, antplū­džiu, tuo pačiu mažėjant jaunų darbuotojų skaičiui. Atlikta analizė, verčia atkreipti dėmesį į specifines situa­cijas skirtingose kartose ir amžiaus grupėse. Nustatyta, kad vyresnio amžiaus darbuotojų, kuriems 55 ir dau­giau metų, traumos dažniausiai būna sunkesnės nei jaunų darbuotojų. Vyresnieji darbuotojai per ilgą darbo laiką turi išsivysčiusių ligų, tokių kaip širdies sutrikimai, vėžys (dauguma atvejų dėl neapsisaugojimo nuo asbesto). Jauni darbuotojai daugiau serga lengvesnės formos alerginėmis ir infekcinėmis ligomis. Būtina pa­žymėti, kad tai priklauso ir nuo darbų rūšių, kuriuos šiandien atlieka skirtingos kartos: vyresnieji darbuotojai yra mažiau kvalifikuoti, didelis skaičius dirba fizinio pobūdžio darbą. Senstančios dirbančios visuomenės fone, didėja moterų skaičius. 83% moterų dirba aptarnavimo sferoje. Nustatyta, kad moterims daugiau negu vyrams diagnozuojama ligų, kurios atsiranda dėl darbo pobūdžio. At­likta analizė rodo, kad moterys dažniau skundžiasi negu vyrai alerginiais susirgimais - 45%, infekcinėmis ligomis - 61%, neurologiniais susirgimais - 55%, hepatitiniais, dermatologiniais susirgimais - 48%. Vyrams nei moterims daugiau diagnozuojama ligų, susijusių su raumenimis bei kaulais, kraujo sudėties pakitimu -93%, dėl klausos sutrikimų - 97% ir dėl plaučių ligų-91%. Šie procentai parodo lyčių svarbą kalbant apie darbe sukeltas ligas. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad atsiranda naujos ligos, tokios kaip raumenų - kau­lų, odos nudegimų nuo saulės spindulių, dėl alkoholio ir medicininių narkotikų vartojimo, streso, depresijos, pykčio protrūkių, smurto darbo vietoje. Pagal pateiktus statistinius duomenis, nustatyta, kad apie 630 tūks­tančių privataus sektoriaus darbuotojų dėl psichologinių problemų- streso, depresijos ar išsekimo - daugiau kaip 90 dienų jautėsi nedarbingi ir šie skaičiai kiekvienais metais didėja. 1998 metais tokio nedarbingumo atvejų buvo užfiksuota vos per tūkstantį, o 2003 - iaisiais -jau per penkis tūkstančius. Kintantys darbo organizavimo metodai taip pat sudaro prielaidas atsirasti naujoms rizikoms, ypač lanks­čiau organizuojant darbo laiką (laikinas įdarbinimas, pamaininis, naktinis, darbas nepilnu etatu) ir paskirstant žmogiškuosius išteklius (dažniausiai laikinai įdarbinami jauni žmonės). Pastaraisiais metais darbo aplinka tapo gerokai griežtesnė. Yra tik nedaugelis vietų, kur darbuotojai gali pasinaudoti pertrauka, o dauguma tar­nybų reikalauja intensyvaus darbuotojų triūso. Darbo sąlygoms tampant vis sudėtingesnėmis, žmonės patiria didžiulę įtampą. Ypač jaunimas, kuris mėgina susikurti gyvenimą, tvarkytis su mažais vaikais ir finansinėmis problemomis. Apibendrinus Valstybinės darbo inspekcijos atliktus įmonėse patikrinimų rezultatus, matome, kad egzis­tuoja ir šios problemos: darbuotojai neinstruktuojami, neperspėjami apie rizikos veiksnius, nemokomi sau­giai dirbti, neaprūpinami reikiamomis asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis, nustatyta tvarka netikrinama sveikata (sveikata nepatikrinama kas dvidešimtam pradedančiam dirbti, o kas dešimtam dirbančiajam netik­rinama periodiškai). Dėl organizacinių nesklandumų įmonėse įvyksta apie pusę visų nelaimingų atsitikimų darbe: nesilaikoma darbo ir poilsio režimo (transporto ir žemės ūkio įmonėse). Pusėje įmonių neatliktas darbo vietų higieninis ir profesinės rizikos įvertinimas ir dėl to nenumatytos priemonės darbuotoją saugai ir sveikatai gerinti, o penk­tadalis įmonių, atlikusių šį vertinimą, nerengia priemonių darbo sąlygoms gerinti. Netobulinamos darbo vie­tos ir darbo priemonės. Neretai įmonėse eksploatuojamos nusidėvėjusios mašinos ir įrenginiai, kurių moder­nizuoti ar tobulinti nenaudinga. Daugiausia tokių nusidėvėjusių darbo priemonių naudojama žemės ūkyje. 3. Naujos strategijos saugos ir sveikatos vadybos sistemoje Sauga ir sveikata kaip vienas pagrindinių elementų turi būti integruota į Europos užimtumo strategiją. Ge­ros darbo sąlygos negali būti taip paprastai sukurtos tik darbuotojų saugos ir sveikatos klausimų sprendimu: turi būti daug dėmesio skiriama darbo įrenginių konstrukcijai, įdarbinimo politikai, neįgaliųjų asmenų įdar­binimui, kitoms sritims kaip transportas ir, žinoma, svarbiausia sveikatos politikai. Turėtų stiprėti ryšiai tarp naujos Bendrijos saugos ir sveikatos strategijos ir Bendrijos visuomenės sveikatos strategijos, glaudžiau ben­dradarbiaujant. Patirtis sukaupta gerinant visuomenės sveikatą - gali būti pagrindu, numatant prevencijos priemones darbo vietose. Iš kitos pusės, susirgimai darbe gali būti svarbus veiksnys, nustatant pagrindines darbuotojų susirgimų priežastis. Bendrijos teisės aktų efektyvesnis taikymas yra svarbus, jei mes norime ge­rinti darbo aplinkos, saugos ir sveikatos kokybę. Socialinis dialogas yra idealus būdas naujausių metodų įgyvendinimui: iš vienos pusės efektyviai diegia­mi galiojantys teisės aktai, iš kitos, yra galimybė visus klausimus, susijusius su darbo sąlygų gerinimu, rizi­komis ir kitomis problemomis, būdingomis tam tikrai veiklos sričiai, spręsti individualiai. Bendrijos politika saugos ir sveikatos darbe klausimais sutampa su Lietuvos Respublikos Valstybinės dar­bo saugos ir sveikatos programos tikslais ir yra pagrįsta šiais prevenciniais metodais: • nuolatine nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų prevencija - sprendžiant šias problemas būtina at­kreipti dėmesį į demografinius pokyčius, išskiriant jaunus ir pagyvenusius darbuotojus, į darbo for­mos pokyčius, darbo organizavimo ir darbo laiko pokyčius, kurie gali sukelti rizikos veiksnius; • socialinės rizikos prevencija - streso, nesutarimų darbo vietoje, depresijos bei pykčio protrūkių ir, ri­zikų, susijusių su priklausomybe nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų, vertinimas neatskiriant nuo kitų veiksnių; • naujų ar papildomų riziką analize - ypatingą dėmesį būtina atkreipiant į cheminius, fizikinius, biolo­ginius, ergonomikos, psichologinius ir socialinius rizikos veiksnius darbo aplinkoje. DARBUOTOJŲ SOCIALINĖS SAUGOS IR SVEIKATOS ĮSTATYMO TEISINĖS PROBLEMOS Doc. d r. Juozas Tartilas Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas. Darbo ir socialinės saugos katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonai: 271 46 00; 271 46 36. Elektroninis paštas dsk@ltu.lt Pateikta 2004 m. kovo 1 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 20 d. Santrauka Sveikas ir saugias darbo sąlygas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tam, kad būtų Išvengta, kad tai nebūtų vien tik deklaratyvi nuostata, galiojantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato priemones ir būdus, kaip užtikrinti vieną svarbiausių darbo teisės institutų - darbo apsaugą. Prie šio uždavinio prisidėjo ir Darbo kodeksas, įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 dieną. įsigaliojus šiam teisės aktui, įtvirtinamas naujas požiūris į darbo saugą - už saugias darbo są­lygas atsako tiek darbdavys, tiek darbuotojai. Ši nuostata - tai ne tik teisinės atsakomybės pro­blema, bet ir bandymas dalį pareigų perkelti ant darbuotojų pečių, taip tikintis juos suinteresuoti pa­čius pasirūpinti savo sauga. Šiai problemai spręsti galiojantys teisės aktai numato ir teisines priemo­nes: darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų, komitetų įsteigimas, darbuotojų atstovų išrinkimas darbe, kurie būtų tarsi darbuotojų ir darbdavių ryšys, padėtų kelti esančias darbuotojų problemas, skatintų rūpintis savo apsauga patiems. Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys darbuotojų saugą ir sveikatą, kai kuriose srityse tu­rėtų būti derinami su TDO konvencijomis ir ES dokumentais. Nesuderinamumai gana pastebimi darbo laiko, ypač viršvalandžių, srityje, taip pat jaunimo darbingo amžiaus nustatymo, moterų Ir jau­nimo naktinio darbo srityje. Publikacijoje nagrinėjami netikslūs arba nepakankamai teisiniu požiūriu tikslūs sąvokų, susiju­sių su sauga darbe, apibrėžimai. Pateikiami trumpi tų apibrėžimų variantai kitose valstybėse. Kritiniu požiūriu pateikiami kai kurių nelaimingų atsitikimų darbe vertinimai, galimos formuluotės. Pagrindinės sąvokos: socialinė sauga, darbo Inspekcija, teisė, sveikata. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje deklaruojama daug žmogaus teisių ir teikti pirme­nybę vienai jų neįmanoma. Žvelgiant retrospektyviniu požiūriu, žmogaus teisės gali būti as­meninės, socialinės, ekonominės, kultūrinės, politinės, pilietinės ir jos visos įtvirtina ben-dražmogiškąsias savybes. Taigi Europos Sąjunga, kurioje esame, stengiasi įtvirtinti jų neda-lumą. Ši pozicija yra užfiksuota Europos socialinėje chartijoje, kuri buvo papildyta 1996 me­tais (Angele ir kt., 1999). Deja, yra viena - socialinės saugos - sritis, kurioje, pagal darbo teisinių santykių kon­cepciją, darbuotojas yra šalis, kurios teisės dažnai pažeidžiamos, tų teisių apsauga ir garan­tijos nėra visiškai užtikrinamos ir reglamentuotos. Tuo būdu darbo teisių ir garantijų įtvirtinimas turėtų virsti prioritetine valstybės veiklos sritimi. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, tačiau svarbiausias momentas yra šių deklaruojamų teisių garantijos užtikrinimo mechanizmo nepriekaištingas funkcionavimas. Teigiama, kad klaidinga tvirtinti, jog visos socialinės teisės privalo būti užtikrinamos vien tik valstybės lėšomis, jos iniciatyva, kad tai susiję su didelio valstybinio aparato funkcionavimu. Toks požiūris yra siaura asmens teisių prigimties supratimo išraiška. Kiekvienas turi stengtis, kiek tai įmanoma, savo iniciatyva ir lėšomis užtikrinti savo poreikius. Valstybė visų pirma turi gerbti asmens laisvę pasirinkti darbą ir imtis tam tikrų veiksmų arba tam tikro išteklių panau­dojimo, kad būtų patenkinti jo poreikiai. Valstybės pareiga - sudaryti tinkamas socialines tei­sines sąlygas, netrukdančias socialinių veiksmų laisvei. Šiandien Lietuvoje valstybės parei­gos atlikimo rezultatas, užtikrinęs žmogaus teises darbe, yra Lietuvos Respublikos darbuo­tojų saugos ir sveikatos įstatymas, parengtas remiantis Tarptautinės darbo organizacijos darbo standartais, suderintas su Europos Sąjungos normatyvais. Galima teigti, kad Lietuvoje sukurta teisinė sąlyga, padedanti užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbe. Šio įstatymo priežiūra yra Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijoje. Taikant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, susiduriama su daugeliu problemų. Vienos jų atsiranda dėl teisinio reglamentavimo trūkumų ir nesuderinamumo, t. y. įstatyme nemažai nuorodų į neegzistuojančius teisės aktus, o tai apsunkina šio įstatymo taikymą praktikoje, kitos problemos kyla dėl darbo teisinių santykių subjektų pasyvaus elgesio ir ne­tinkamo požiūrio į darbų saugą. Darbo kodekse įtvirtinta principinė nuostata teigianti, kad už darbo saugą yra atsakingas ne tik darbdavys, bet ir darbuotojas, kad abi šios darbo sutarties šalys savo aktyviais veiksmais galėtų daryti įtaką darbo saugai. Dar kitos problemos susiju­sios su teisės reforma darbo saugos srityje. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, priartin­siantis darbo teisę prie Europos Sąjungos reikalavimų ir standartų. Šis teisės aktas taip pat padės išspręsti kai kurias Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo taikymo problemas, tin­kamiau reglamentuodamas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus. Minėtasis įstatymas neatitinka ES reikalavimų darbo laiko, jaunimo darbingumo amžiaus, viršvalandinio darbo srityje. Darbo kodeksas siūlo pažvelgti į Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme įtvirtintas darbdavio ir darbuotojo pareigas kitu aspektu, t. y. kaip į aktyvų rūpinimąsi saugiomis ir svei­komis darbo sąlygomis, kaip į pačių darbuotojų galimybę paveikti darbdavių pareigas, ga­rantuoti savo teises ir išvengti nelaimingų atsitikimų, avarijų darbe bei taip mažinti teisės pa­žeidimų skaičių. Kadangi darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuoja ne tik nacionaliniai, bet ir tarptau­tiniai teisės aktai, prie kurių Lietuva yra prisijungusi arba kitaip įsipareigojusi jų laikytis, vi­suma šių teisės aktų nėra suderinta tarpusavyje. Dėl to kyla nemažai teisinių problemų, tai­kant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo taikymas praktikoje yra opi problema jos sprendimo atžvilgiu, nes kaip rodo praktika, teisinė-praktinė bazė nesugeba užtikrinti darbuotojų saugos. Statistikos duomenimis, darbuotojų sveikata blogėja dėl nuolati­nio pervargimo ir nepalankių darbo sąlygų. Lietuvoje dar nėra efektyviai funkcionuojančių darbų saugos įstatymų ir poįstatyminių aktų, kurie skatintų gerinti darbo sąlygas, mažintų traumatizmo riziką darbe ir būtų saugos reikalavimų pažeidimų prevencinė priemonė. Nau­jojo Darbo kodekso priėmimas, darbų saugos orientavimas į Europos Sąjungos politiką rodo, kad šiuo metu darbų saugos ir sveikatos gerinimo problema yra ypač aktuali. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių patirtį, ją stengiamasi sureguliuoti įstatymais, norminiais doku­mentais. Teigiamai vertintinas draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Būtina atkreipti dėmesį ir į esančius teisinius nesuderinamumus. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas (toliau - DK), kurio 4 straips­nyje teigiama, kad įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai, galioję Lietuvos Respublikoje iki Darbo kodekso įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja Darbo kodeksui, išskyrus atve­jus, kai šis Kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų arba kitų norminių teisės aktų nuosta­toms. DK 6 straipsnyje išvardijami kai kurie teisės aktai, kurie, įsigaliojus DK, neteko galios; tai Darbo sutarties įstatymas, Atostogų įstatymas, Darbo įstatymų kodeksas, Darbo apmokė­jimo įstatymas, Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas, Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas, Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas ir Švenčių dienų įstatymas. Šis sąrašas yra baigtinis. Galima teigti, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas galioja net ir įsigaliojus naujajam DK, bet remiantis jau minėtuoju 4 straipsniu, tik tiek, kiek neprieštarauja DK. Taip pat svarbi ta nuostata, kad DK gali numatyti atvejus, kai pirmenybė teikiama būtent kitiems įstatymams, o ne DK. DK 260 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Dar­buotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Taigi čia pateikiama DK darbo nuoroda į Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą kaip detalizuojantį DK nuostatas. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau - DSSį) paskirtis tiesiogiai išplaukia iš šio įstatymo pavadinimo - tai darbuotojų sauga ir sveikata. DSSĮ 2 straipsnyje yra išaiškintas darbuotojų saugos ir sveikatos kaip sąvokos turinys - tai visos prevencinės priemonės, skir­tos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos arba planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesi­nės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta. Galima teigti, kad darbuotojų sauga ir sveikata darbe - tai bendrąja prasme ta pati darbo apsauga, kuri suprantama kaip saugus darbas, gamybinė grėsmė, saugumo technika ir gamybinė sanitarija, nelaimingas atsitikimas gamyboje, profesinė liga ir kt. Kartu tai visuma norminių aktų, socialinių, ekonominių, organizacinių, techninių, higienos ir gydymo profilakti­kos veiksmų ir priemonių, užtikrinančių darbo procese žmogaus saugumą, sveikatos ir dar­bingumo išsaugojimą (Brundza, 1998). Taigi DSSĮ ir kiti su juo susiję teisės aktai turėtų reg­lamentuoti ne tik darbuotojų saugą ir sveikatą, bet ir darbo ginčų nagrinėjimą, darbo užmo­kestį ir t. t., nes visos šios problemos įeina į darbo apsaugos sąvoką. Iš to išplaukia, kad DSSĮ galiojimo ribos teisinėje plotmėje turi būti susiaurintos. Yra nemažai teisinių kolizijų vartojant teisinius apibrėžimus ir sąvokas. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme teigiama, kad „nelai­mingu atsitikimu darbe laikomas įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys - darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamos prie nelaimingo atsitikimo darbe". Vargu ar šį apibrėžimą galima traktuoti kaip logišką teisiniu požiūriu. Nelaimingas atsitikimas apibrėžiamas kaip nelaimingas atsitikimas. Dabartiniu metu galiojantis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsiti­kimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas reglamentuoja, kad „nelaimingas atsitikimas darbe yra ūmus darbuotojo sveikatos pakenkimas dėl trumpalaikio darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio, kai darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl to miršta". Taigi nelaimingo atsitikimo sąvoka šiame įstatyme išsamiai apibrėžta, tuo tarpu Lietu­vos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme pateiktas nelaimingo atsitikimo darbe apibrėžimas neatitinka teisinių sąvokų sudarymui keliamų reikalavimų. Analogiški teisiniai netikslumai ir nelogiškumai yra Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatuose. Teigiama, kad „profesinė liga - tai ūmus ar lėtinis darbuotojų sveikatos sutriki­mas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nu­statyta tvarka pripažintas profesine liga". Nekritikuojant jau minėto nelogiškumo, kai sąvoka aiškinama per tą pačią sąvoką, bū­tina atkreipti dėmesį į nevykusiai įvardijamus prioritetus. Profesinę ligą sukelia lėtiniai dar­buotojo sveikatos sutrikimai (virpesiai, triukšmas ir t. t.), ir tik išimtinais atvejais tie sutrikimai gali turėti ūminį pobūdį. Taigi prioritetų išvardijimas tikrai nenuoseklus. Nelaimingų atsitikimų sąvokų aiškinimai yra įvairūs ir daugeliu atveju logiškesni. Nelaimingas atsitikimas - tai skaudus įvykis, dėl kurio patiriama žala, t. y. žmogus pati­ria fiziologinius sužalojimus. Jei toks įvykis atsitinka darbe, jis suprantamas kaip nelaimingas atsitikimas darbo metu. Tam, kad sužalojimas būtų pripažintas sužalojimu darbe, jis turi ati­tikti tam tikrus kriterijus: pirma, privalo būti didelė tikimybė, kad konkretus darbo aplinkoje esantis pavojingas arba kenksmingas veiksnys galėjo turėti įtakos sužalojimo atsiradimui; antra, privalo būti nenuginčijamas įrodymas, kad konkrečiu atveju sužeidimą sukėlė šis pa vojingas arba kenksmingas veiksnys (Zacharov, Tučkova, 2001). Tam, kad būtų nustatyti to­kie įrodymai, įstatymo leidėjas numato specialią nelaimingo atsitikimo tyrimo tvarką. Dažnai nelaimingas atsitikimas darbe suprantamas kaip gamybinė trauma, t. y. ji atsi­randa tada, kai žmogus yra darbe. Kaip pavyzdį galima pateikti JAV Dirbančiojo kompensa­cijos statutus (The VVorkman's Compensation Statutes), kurie skirti reguliuoti kompensavimą nelaimingų atsitikimų darbe aukoms (Eide, 1995). Čia nurodoma, kad kai kurie atsitikimai, t. y. gamybinės traumos, įvyksta dėl nesaugių darbo sąlygų, kai darbdavys nesirūpina pro­blemų sprendimu, susijusių su darbuotojo rizika. Nelaimingi atsitikimai darbe gali būti susiję su netinkamais įrenginiais ir darbdavio patikimumu, jei jis neužtikrina darbuotojams saugių darbo sąlygų. Taigi trauma darbe dažniausiai patiriama dėl darbo aplinkoje egzistuojančių pavojingų veiksnių, kurie sudaro riziką darbuotojui patirti ūmų sveikatos sutrikimą ar net mirtį. Nelaimingas atsitikimas (angį. occupational (industrial) accident) apibrėžiamas kaip ūmus darbuotojo sveikatos pažeidimas dėl trumpalaikio pavojingumo, kenksmingo darbo ap­linkos poveikio arba neatsargumo, dėl kurio darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai arba net miršta. Socialinės saugos aspektu profesinės ligos apibrėžiamos įvairiai. Profesinė liga - tai ūmi, lėtinė apdraustojo liga, kuri išsivystė dėl kenksmingo (kenksmingų) gamybinio (gamybi­nių) veiksnio (veiksnių), dėl kurio jis laikinai arba visam laikui neteko darbingumo. įvairiose šalyse nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų sąvokos apibrėžiamos skirtingai, tačiau darytina išvada, kad Lietuvoje šių sąvokų samprata turi būti teisiniu požiūriu patiksli­nama. Teisinio įvertinimo turi sulaukti ir „Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuo­statai". Jie teigia, kad nelaimingi atsitikimai, susiję su darbu, "kai surašomi N-1 formos aktai, yra atsitikimai, įvykę asmenims: • atliekant darbo sutartimi sulygtą, kitą darbdavio pavestą arba su darbdavio leidimu dirbamą darbą; • rengiantiems arba tvarkantiems darbo vietą, darbo priemones ir atliekantiems kitus su darbu susijusius veiksmus įmonės teritorijoje, patalpoje arba kitoje vietoje (prieš pra­dedant darbą, darbo laiku arba po darbo); • darbo metu vykstantiems darbo reikalais (vykdantiems darbdavio pavestą užduotį, įskaitant jo siuntimą tikrintis sveikatą); • vykstantiems į darbą arba iš darbo, arba jos samdomu transportu. Šiuo atveju kyla klausimas, ar įvykis bus pripažįstamas draudžiamuoju, jeigu nuomos (samdos) sutartis buvo pasirašyta, pažeidžiant sutarčių sudarymo principus. Kita vertus, dar­buotojai, vykstantys iš darbo arba į darbą, privalo įsitikinti, ar tikrai tas transportas yra jų įmo­nės nuosavybė. Kaip bus traktuojami sužalojimai, kai dvi organizacijos pakaitomis vežioja savus dar­buotojus į darbą arba iš jo (pvz„ miškų ūkio darbuotojai ir melioracijos darbuotojai dažnai sutaria vežioti į darbą žmones pakaitomis)? O gal svarbu, kad darbdavys duotų nurodymą vykti į darbą arba iš jo darbdavio skirtu transportu? Redakcija „vykstant į darbą ar iš darbo įmonės suteiktu transportu" panaikintų šio straipsnio dviprasmiškumą ir abejotinas interpreta­cijas. Vertinant darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo teisines problemas, galima padaryti išvadas: 1) įstatymas įtvirtina nuostatą, kad tiek darbdavys, tiek darbuotojas turi teisinę pareigą netikrinti saugos ir sveikatos normų laikymąsi darbo aplinkoje. Nuostata turėtų įpa­reigoti darbuotojus rimčiau susimąstyti dėl savisaugos darbe, vengti rizikos; 2) darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojantys teisės aktai ne visada tarpusavyje suderinti; 3) kai kurios įstatyme vartojamos sąvokos turi būti patikslinamos pagal Europos Sąjun­gos dokumentus; 4) nelaimingų atsitikimų tyrimo nuostatų dalis, susijusi su darbuotojų susižalojimo išty­rimu vykstant į darbą arba iš jo, naujai peržiūrėtina ir taisytina. LITERATŪRA Norminiai teisės aktai 1. Žmogaus teisės: Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentai. - Vilnius, 2000. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1996. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 730 N-64-150 „Dėl valstybės darbo saugos ir sveikatos programos patvirtinimo" // Valstybės žinios. 2002. Nr. 53-2075. 4. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 95-2968. 5. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 102-4585. 6. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 64-2569. 7. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 110-3207 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 8. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas // Valstybės žinios. 1997. Nr. 67-1656 (su vėlesniais pakeitimais ir papil­dymais). 9. Nelaimingi atsitikimai ir profesinės ligos. Norminių aktų rinkinys. - Vilnius: Valstybinė darbo inspekcija, 2001. 10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. 20 „Dėl darbdavio ar jo įgalioto asmens žinių iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalomojo tikrinimo tvarkos ir darb­davių, kurie atleidžiami nuo darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinių patikrinimo (atestavimo), sąrašo patvirtinimo" // Valstybės žinios. 2003. Nr. 5-190. 11. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2001 m. rugpjūčio 16 d. išaiškinimas Nr. 307-15-3366 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkos 5 ir 6 punktų taikymo" // Informaciniai pranešimai. 2001. Nr. 66. 12. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas // Valstybės žinios. 2001. Nr. 91-3190. 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 748 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų patvirtinimo" // Valstybės žinios. 2001. Nr. 809. Specialioji literatūra 1. Angele S. ir kiti. Socialinės apsaugos terminų žodynas. - Vilnius, 1999. 2. Brunza J. Darbų sauga. - Kaunas: LŽOU, 1998. 3. Čyras P., Tartilas J. Darbų saugos įstatyminis reglamentavimas. -Vilnius: Technika, 1998. 4. Dambrauskas A., Nekrašas V., Nekrošius I. Darbo teisė. - Vilnius: Mintis, 1990. 5. Tartilas J. Darbuotojų saugos ir sveikatos teisinis reglamentavimas. - Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. 6. Tartilas J. Traumų prevencijos problema ir socialinė sauga //Jurisprudencija. 2002. Nr. 25 (17). 7. Eide A. Economics, sočiai and culturai rights as human rights // Economics, sočiai and culturai rights. Ed. by Asbjorn Eide, Catarina Krause and Allan Rosas. - Martinus Nijhoff Publishers, 1995. 8. Proposals on joint administrations of supplementary work injury issurance // http:www.eiro.eurofound.ie/1998/03/feature/SE980174F.html. 9. 3axapoB M. JI., TyMKOsa 3. T. llpaBO coųna/iHoro o6ecneHemifl Poccmm. yMeSHMK. - MocKBa, 2001. NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE DINAMIKA IR PREVENCIJOS KRYPTYS EUROPOS SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE Aldona Zita Pikturnienė1,2 Vakarų Lietuvos verslo kolegija, 'Klaipėdos verslo ir technologių kolegija, ei paštas: a.pikturniene@klvtk.lt _ Aldona Zita Fikiurnienė. Moksliniu tyrimų kryptis - socialiniai mokslai. Anotacija Straipsnyje pagrindžiamas nelaimingų atsitikimų darbe prevencijos aktualumas kaip svarbi sąlyga, siekiant gerinti darbo kokybę, našumą ir Europos .Sąjungos konkurencingumą. Atskleistos nelaimingų atsitikimų darbe mažėjimo tendencijos ES ir prevencijos strategijos kryptys. Analizuojant situaciją Lietuvoje atskleista, kad nelaimingų atsitikimų skaičius 100 000 darbuotojų nuo 2005 m. mažėja, tačiau bendras traumų darbe skaičius didėja; .svarbiausios priežastys - pavojų ir rizikos vertinimo, informavimo ir vadovavimo trūkumai. Straipsnyje aptarti du nelaimingų atsitikimų prevencijos planavimo Lietuvoje lygiai: įmonėse planuojamos ir vykdomos priemonės, siekiant šalinti riziką ir įvykusių nelaimingų atsitikimų priežastis; Valstybinė darbo inspekcija planuoja tam tikrų krypčių nelaimingų atsitikimų prevencijos priemones, įpareigodama darbdavius jas vykdyti. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI; nelaimingas atsitikimas darbe, pavojingas darbas, prevencinė pnemonė, rizika, profesinė rizika. Abstract In the artiele is grounded topicality of occupationai accidents' prevention as an important term to improve labour quality, produerivity and competitiveness of EU. There are reveaied dov/ntrends of occupationai accidents in EU and trends of prevention strategy. When analyzing the situation in Lithuania it is reveaied that from 2005 the number of accidents to 100 000 workers is decreasing, liowever the general number of occupationai accidents is increasing. The mosi vaiid reason is the lack of danger and risk's estimation, lack of informing and managing. In die artiele there are discussed two levels of planning the occupationai accidents prevention in Lithuania; in the enterprises there are planned and realized measures in order to avoid risk and reasons of happened occupationai accidents; State Labour Inspection is planning prevention measures of certain trends occupationai accidents and obligate employers to realize them. KEYVVORDS: occupationai aceident, dangerous work, preventive measure, risk, occupationai risk. įvadas Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja saugias ir sveikas darbo sąlygas. Darbuotojų, saugos ir sveikatos užtikrinimo problemos yra aktualios ne tik darbdaviams ir darbuotojams, bet ir valstybiniu požiūriu. Bendrame Eu­ropos Sąjungos valstybių dokumente „2007-2012 m. Bendrijos darbuotoją sveikatos ir saugos strategija: ge­rinti darbo kokybę ir našumą" (2007) teigiama; „Jei dar­buotojų sveikata ir sauga nėra tinkamai rūpinamasi,.gali susidaryti sąlygos pravaikštoms dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, taip pat nuolatinio darbingumo netekimui dėl profesinių priežasčių; privalu atsižvelgti ne tik į žmogiškąjį aspektą, - svarbus ir jo ekonominis po­veikis. Su darbuotojų sveikatos ir saugos problemomis susijusios milžiniškos sąnaudos stabdo ekonomikos augi­mą ir neigiamai veikia ES įmonių konkurencingumą." Taigi išryškėja aktuali problema nelaimingų atsitikimų darbe prevencija. Nagrinėjant prevencijos problemą, bū­tina aptarti svarbiausias analizuojamo reiškinio priežastis, kadangi jos ir lemia pasekmes - darbuotojų sužalojimus ir darbingumo netekimą. Objektas: nelaimingų atsitiki­mų darbe priežastys ir prevencijos priemonės. Tikslas: išanalizuoti nelaimingų atsitikimų darbe dinamiką ir pre­vencijos kryptis Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Uždaviniai: 1. Aptarti nelaimingų atsitikimų darbe dinamiką ir jos prevencijos strategijos kryptis Europos Sąjungoje. 2. Išanalizuoti nelaimingų atsitikimų darbe dinami­ką Lietuvoje ir jų priežastis. 3. Aptarti nelaimingų atsitikimų prevencijos prie­mones Lietuvoje. Metodai: literatūros, teisės aktų, statistinių ir infor­macinių dokumentų analizė ir apibendrinimas. Nelaimingų atsitikimų darbe dinamika ir jų prevencijos strategijos kryptys Europos Sąjungoje Profesinės rizikos ir nelaimingų atsitikimų darbe pre-vencįfą Europos Sąjungoje grindžiama šios srities situaci­jos valstybėse analize. Bendrijos sveikatos ir saugos dar­be strategijos 2002-2006 m. vertinimo ataskaitoje (SEK (2007) teigiama, kad aptariamu 2002-2006 m. laikotarpiu ženkliai sumažėjo nelaimingų atsitikimų darbe skaičius. Nurodoma, kad „nuo 2000 metų iki 2004 metų mirtimi pasibaigusių nelaimingų atsitikimų darbe skaičius ES-15 sumažėjo 17 proc, o nelaimingą atsitikimų darbe, dėl kurių negalėta dirbti daugiau kaip tris dienas - 20 proc." (www.vdi.lt/index.php7515202963) Tikimasi, kad šie tei­giami pokyčiai atsispindės ir naujausiuose statistiniuose duomenyse. Bendrijos sveikatos ir saugos darbe strategijos 2002-2006 m. vertinimo ataskaitoje teigiama, kad „nepaisant padarytos pažangos naujausi ketvirtojo Europos darbo są­lygų tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma Europos dar­buotojų vis dar mano, kad jų sveikatai ir saugai darbe ky­la pavojus: • apie 28 % Europos darbuotojų teigia turintys neatsi­tiktinių sveikatos problemų, kurios atsirado, galėjo atsi­rasti arba paaštrėjo dėl jų esamo ar ankstesnio darbo; • vidutiniškai 35 % darbuotojų mano, kad jų darbas kelia pavojų jų sveikatai" (www.vdi.lt/index.php7515202963). Be to, nustatyta, kad profesinė rizika sumažėjo nevie­nodai. Tam tikrų kategorijų darbuotojai ir toliau patiria labai didelę profesinę riziką (jauni darbuotojai, nenuolati­nį darbą dirbantys asmenys, vyresnio amžiaus darbuotojai ir darbuotojai migrantai). Greta to, ataskaitoje nurodoma, kad tam tikros įmonių kategorijos yra pažeidžiamesnės, ypač mažos ir vidutinės įmonės, turinčios mažiau išteklių . sudėtingoms darbuotojų apsaugos sistemoms įdiegti. Nu­rodoma, kad ypač pavojingi lieka veiklos sektoriai: staty­ba / statybos inžinerija, žemės ūkis, žvejyba, transportas, sveikatos apsauga ir socialinės paslaugos (ten pat).' „2007-2012 metų Bendrijos darbuotojų sveikatos ir saugos strategija: gerinti darbo kokybę ir našumą" įparei­goja Europos Sąjungos valstybes siekti dar ambicingesnio tikslo - 27 valstybėse narėse iki 2012 m bendrą nelaimin­gų atsitikimų skaičių, tenkantį 100 000 darbuotojų, suma­žinti 25 %, gerinant darbuotojų sveikatos apsaugą ir sau­gą ir taip reikšmingai prisidedant prie ekonomikos augi­mo ir darbo vietų kūrimo strategijos sėkmės. Iškeltam tik­slui pasiekti siūloma įgyvendinti šiuos pagrindinius užda­vinius: užtikrinti gerą ES teisės aktų įgyvendinimą; pa­remti MVĮ, įgyvendinančias galiojančius teisės aktus; teisinį pagrindą pritaikyti prie darbo srities raidos ir jį su­paprastinti, ypač MVĮ atžvilgiu: skatinti nacionalinių stra­tegijų vystymą ir įgyvendinimą; skatinti darbuotojų elgse­nos pokyčius, taip pat sveikatai palankų darbdavių po­žiūrį; parengti naujų galimų pavojų nustatymo ir įvertini­mo metodus; tobulinti padarytos pažangos priežiūrą; svei­katos apsaugą ir saugą skatinti tarptautiniu lygiu. „2007-2012 m. Bendrijos darbuotojų sveikatos ir sau­gos strategijoje: gerinti darbo kokybę ir našumą" teigia­ma: „Teisės aktai gali paskatinti elgesio modelių poky­čius. Strategija, kuria siekiama skatinti prevencijos kultū­rą, turi būti skiriama visoms visuomenės sudėtinėms da­lims ir peržengti darbo vietos bei dirbančiosios visuome­nės dalies ribas. Ji turi prisidėti kuriant bendrąją kultūrą, teikiant didelę reikšmę sanitarinei ir rizikos prevencijai. Prie požiūrio į darbuotojų sveikatos ir saugos problemas pokyčių, be kita ko. prisideda ir dalyvaujančiųjų įmonės veikloje informavimas bei veiksmingas ir visapusiškas darbuotojų informavimo, mokymo ir dalyvavimo taisy­klių, leidžiančių jiems įgyti atitinkamų profesinių žinių, stiprinti prievencinius refleksus ir saugiai atlikti savo darbą, taikymas. (http://www.vdi.lt/indcx.php?51520963). Dokumente pabrėžiama, kad 2002-2006 m. strate­gijos įgyvendinimo nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygi" Įgyta patirtis rodo, kad rizikos prevencijos kultūrą reikia diegti į visų švietimo proceso lygių ir visų sričių mokymo programas, įskaitant profesinį rengimą ir uni­versitetus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas ir jaunųjų verslininkų mokymui, susijusiam su darbuotojų sveikatos ir saugos valdymu, taip pat darbuotojų infor­mavimui apie pavojus įmonėje ir apie jų numatymo ir išvengimo būdus. Tai ypač svarbu mažosioms ir viduti­nėms įmonėms ir darbuotojams migrantams. Taigi ES strategijoje siekiama skatinti prevencijos kultūrą ir elgesio modelių pokyčius kuriant bendrąją kultūrą, gerinant informavimą ir mokymą. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų kaštai valstybinėms ir privačioms socialinės apsaugos siste­moms reikalauja integruoto, suderinto ir strateginio po­žiūrio. Šiuo požiūriu ypač svarbus vaidmuo Europos so­cialinio fondo, remiančio su darbuotojų sveikata ir sauga susijusias valstybių narių prevencijos kultūros inicia­tyvas. Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros infor- maciniame pranešime „Sėkminga nelaimingų atsitikimų prevencijos vadyba" (http://lt.oslia.eu.int/) nurodomi sė­kmingos nelaimingų atsitikimų prevencijos elementai: vadovų įsipareigojimas; darbuotojų dalyvavimas bei gera valdymo sistema (1 pav.): 1 pav. Sveikatos ir saugos darbe valdymo sistema f "milinis: „Sėkminga nelaimingu atsitikimų prevencijos vadyba" Faktai Nr, B, blto://li.ostta.eii.im) Politika apibrėžiamas tikslas, uždaviniai, atsakomybė ir procedūros. Planavime identifikuojamos ir vertinamos darbinėje veikloje susidarančios rizikos bei numatoma, kaip jas galima kontroliuoti. Tikrinimo ir koregavimo veiksmai - tai aktyvi reaguojamoji stebėsena, įskaitant darbuotojų apklausas. Valdymo peržiūra ir auditas įgali­na patikrinti valdymo sistemos bendrąjį funkcionavimą kintančioje aplinkoje - nauji teisės aktai, pokyčiai verslo struktūroje, technologijoje ir pan. („Sėkminga nelaimingų atsitikimų prevencijos vadyba" Faktai Nr. 13, iittp://lt.osha.cu.ini.). Darbuotojų motyvacijos skatinimas bei išlaidų dėl ne­laimingų atsitikimų ir ligų mažinimas diegiant efektyvią prevencijos sistemą sudaro sąlygas vykdyti Lisabonos strategiją siekiant didinti užimtumą, našumą ir konkuren­cingumą. Nelaimingų atsitikimų darbe Lietuvoje dinamika, priežastys ir prevencijos kryptys Statistiniai duomenys apie nelaimingus atsitikimus Lietuvoje pateikiami Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės ir darbo ministerijos ir Statistikos departa­mento ataskaitose (1 lentelė). 1 lentelė. Nelaimingi atsitikimi darbe (NA) 2002-2007 m. Metai 2002 2003 2004 2005 2006 2007 NA skaičius 25721 2664 2665 3331 3419 3683 Mirtini NA 83 119 94 118 108 98 'Šalimis: Valstybine darbu inspekcija. Ataskaitos:www.vditt Statistika rodo, kad per pastaruosius penkerius metus bendras nelaimingų atsitikimų darbe skaičius Lietuvoje kasmet didėja, tačiau mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius nuo 2006 mažėja. Analizuodama nelaimingų atsitikimų darbe dinamiką, Valstybinė darbo inspekcija atsižvelgia į šalies ekonomikos pokyčius: palyginti su 2003 metais bendras šalies vidaus produktas išaugo 170,4 %, o mirtinų nelaimingų atsitikimų sumažėjo 17 %. (http://www.vdi.lt/indexphp757937410). Todėl situaciją geriausiai atspindi statistiniai duomenys, pateikiami santykiniais dydžiais - 100 000 darbuotojų. Jų lyginamoji analizė rodo, kad nuo 2005 melų tiek bendras, tiek mirtinų nelaimingų atsitikimų skaičius kasmet mažėja (2 lentelė). 2 lentelė. Nelaimingų atsitikimų darbe (NA) skaičius 100000 darbuotojų Bendras NA skaičius 100 000 darbuotojų Mirtinų NA skaičius 100 000 darbuotojų 2005 2006 2007 2005 2006 2007 274 279 271 9,6 8.4 7,3 2005 2006 2007 2005 2006 2007 "Sctiliels: Valstybinė darbo instiekcija. Ataskaitos: eiii>://:'cov. cdl ': Valstybinės darbo inspekcijos parengtoje „Ataskaitoje apie darbuotojų saugos ir sveikatos būklę bei darbo įsta­tymų vykdymą Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose ir organizacijose 2007 metais" (http://www.vdi.lt/ inde,\.php?5793410) pateikiamos apibendrintos tyrimų išvados apie nelaimingų atsitikimų priežastis: 66 % sun­kių ir mirtinų atsitikimų darbe įvyko dėl darbo organiza­vimo. 24 % dėl techninių ir 10 % dėl kitų priežasčių. Organizuojant statybos, remonto bei kitus pavojingus darbus nustatytos tokios nelaimingų atsitikimų priežastys: darbuotojai nepakankamai apmokyti, naudojama nepritai­kyta įranga, netinkamos saugos priemonės arba nenaudo­jama jokių; darbų vadovai neįvertina grėsmių ir pavojų, ypač mobiliose darbo vietose, kur darbo sąlygos nuolat keičiasi ir apsaugos priemonės turi būti parenkamos atsi­žvelgiant į pavojus, atsirandančius darbo metu. Be to, vadovai nesugeba įteigti atsakomybės darbuotojams už jų pačių veiksmus, apsiribodami formalaus instruktavimo ir informavimo procedūromis ir epizodine kontrole; kas tre­čias žuvęs darbe buvo neblaivus (statyboje - kas antras). (http://www.vdi.lt/iiKic.vphp7502139516). Analizė rodo, kad svarbiausios nelaimingų atsitikimų darbe priežastys Lietuvoje koncentruojasi į pavojų ir rizi­kos vertinimo, informavimo, mokymo ir vadovavimo trū­kumus. tNeiaimingų atsitikimų prevencijos priemonės Lietuvoje Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (Žin„ 2003, Nr.70-3170) apibrėžta, kad darbuo­tojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais užtikrina darbdavys, todėl ištyrus kiekvieną nelaimingą atsitikimą įmonėje planuojamos ir įgyvendinamos prie­monės jo priežastims pašalinti (Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai. Žin„ 2004, Nr. 136-4945). Be to, įmonės planuoja profesinės rizikos preven­cijos priemones pagal atlikto rizikos vertinimo rezultatus (Profesinės rizikos vertinimo nuostatai. Žin. 2003. Nr. 100-4504). Didelę reikšmę profesinės rizikos ir tame tarpe nelaimingų atsitikimų prevencijai turi darbuotojų mokymas, vykdomas įmonėse ir mokymo institucijose vadovaujantis „Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrieji nuostatais (Žin. 2004 Nr. 13-395) bei įvadinis instruktavimas ir instruktavimas darbo vietoje (Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarka. Žin. 2005, Nr.53-1817). Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdo viešojo administravimo fun­kcijas - kontrolės, informavimo, konsultavimo, prevenci­nės veiklos koordinavimo (LR Valstybinės darbo inspe­kcijos įstatymas. Žin. 2003. Nr.102-4585). 2005 metais buvo patvirtintas „Profesinių pakenkimų prevencijos prie­monių 2005 - 2006 metams planas" http://vvww.jlrs.lt/pls/ inter3dokpaieska.sliowdoc i?pid=250380). Valstybinė dar bo inspekcija tinklapyje http://vdi.lt informuoja visuo­menę apie nelaimingų atsitikimų priežastis, skelbia įsaky­mus, kuriuose įpareigoja darbdavius vykdyti konkrečias nelaimingų atsitikimų prevencijos priemones, pavyzdžiui „Dėl su eismu susijusių nelaimingų atsitikimų darbe prevencijos šalies įmonėse, įstaigose ir organizacijose" (2007-08-23), „Nelaimingų atsitikimų darbe tendencijos bei prevencija ir alkoholio, kaip rizikos veiksnio darbe, mažinimo (šalinimo) priemonės" (2007-11-03), „Dėl ne­laimingų atsitikimų prevencijos, organizuojant statybos, remonto bei kitus pavojingus darbus" (2008-04-24). Iš esmės minėtuose dokumentuose prevencijos priemonės dar kartą įpareigoja darbdavius užtikrinti darbuotojų sau­gos ir sveikatos teisės aktais nustatytų reikalavimų vyk­dymą, o inspekcijos darbuotojus - gerinti konsultavimą ir kontrolę. Taigi nelaimingų atsitikimų prevencijos priemonės Lietuvoje planuojamos dviem lygiais: įmonėse planuoja­mos ir vykdomos priemonės, siekiant šalinti nustatytą riziką ir įvykusių nelaimingų atsitikimų priežastis; Vals­tybinė darbo inspekcija informuoja visuomenę apie nelai­mingų atsitikimų priežastis, rengia prevencijos priemonių pianus ir įsakymus dėl tam tikrų krypčių nelaimingų atsi­tikimų prevencijos priemonių, įpareigodama darbdavius jas vykdyti. Išvados 1. 2000 - 2004 metais 15 ES valstybių mažėjo nelai­mingų atsitikimų skaičius: pasibaigusių mirtimi -17%, dėl kurių negalėta dirbti daugiau kaip tris dienas - 20%. Atskleistos pažeidžiamiausios darbuo­tojų ir įmonių grupės: jauni darbuotojai, nenuolatinį darbą dirbantys asmenys, vyresnio amžiaus darbuo­tojai ir darbuotojai migrantai; mažos ir vidutinės įmonės, turinčios mažiau išteklių bei veiklos sekto­riai statyba / statybos inžinerija, žemės ūkis, žvejyba, transportas, sveikatos apsauga ir socialinės pa­slaugos. 2. Atskleista, kad 27 ES valstybėse narėse 2007-2012 m. bendrą nelaimingų atsitikimų skaičių, ten­kantį 100 000 darbuotojų, siekiant sumažinti 25%, svarbiausios numatomos prevencijos priemonės - tai skatinti elgesio modelių pokyčius per mokymą, informavimą, gerinti rizikos prevenciją ir vadybą. 3. Lietuvoje nuo 2005 m. nelaimingų atsitikimų skai­čius, tenkantis 100 000 darbuotojų mažėja, tačiau bendras nelaimingų atsitikimų darbe skaičius kasmet didėja. 4. Svarbiausios traumų darbe priežastys - nepakanka­mas mokymas ir informavimas, kontrolė, nepritaiky­ta įranga; netinkamos arba nenaudojamos saugos priemonės; neįvertinamos grėsmės ir pavojai, kei­čiantis darbo sąlygoms. Analizė rodo, kad svarbiau­sios nelaimingų atsitikimų darbe priežastys koncen- Išvados 1. 2006 m. sertifikuotas ekologinės gamybos plotas sudarė 102120 ha - maždaug 3,97 % viso deklaruotų tiesiogi­nėms išmokoms žemės ūkio naudmenų ploto. Lyginant su 2005m. sertifikuotas plotas padidėjo 68 %. Vidutinis ekologinės gamybos ūkio dydis 41 ha. Lyginat su 2005 m. jis padidėjo 3 ha. 2. Lietuvoje daugiausia ūkininkaujama ūkiuose, kurių plotas yra iki 30 ha. Tai sudaro 68 % visų ekologinės ga­mybos ūkių skaičiaus. Nemažai ūkininkaujama ūkiuose, kurių plotas sudaro 31 - 50 ir 51 - 100 ha. Tai sudaro atitinkamai 12 ir 10 % viso ekologinės gamybos ūkių skaičiaus. Tuo tarpu didesni nei 301 - 500 ir 5001 - 940 ha ūkiai tesudaro tik 1 % nuo bendro ūkių skaičiaus. 3. 2006 m. javų plotai pasėlių struktūroje padidėjo net iki 69,4 % o antroje vietoje liko daugiametės žolės - 22,3 %. Bulvių plotai tesudarė 0,5 %, o daržovių tik 0,1 %. Ekologinės gamybos ūkių pasėlių struktūra nevisiškai atitinka ekologinio ūkininkavimo reikalavimus. Ji neleidžia ūkiuose įgyvendinti tinkamiausių ekologinės gamy­bos ūkiuose sėjomainų o tai gali atsiliepti dirvožemio derlingumo palaikymui ir pasėlių gerai agrariniai būklei! 4. Ekologiškai auginamų varpinių ir ankštinių javų pasėlių struktūroje 69 % sudaro varpiniai, 17 % ankštiniai ja­vai, 11 % ankštinių-varpinių javų mišiniai ir 3 % kiti javai. Daugiausia auginama grikių miežių, kviečių ir ra­gių. Auginamų javų rūšis labai priklauso nuo ūkyje vyraujančių dirvožemių. Derlingesniuose dirvožemiuose dažniau auginami kviečiai, mažiau derlinguose rugiai. Literatūra 1. Lietuvos žemes ūkio apžvalga. Lietuvos respublikos žemes ūkio ministerija. 2006 63 p. 2. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemes ūkio ministerijos 2006 m. ataskaita. Vilnius. 2007. 88 p. 3 Pekarskas J. Ekologinio ūkininkavimo įtaka dirvožemio agrocheminėms savybėms ir augalų mitybos problemų sprendimas. Akademija 2005. 107 p. 4. Pekarskas J., Kazliene O., Gavenauskas A Ekologinio ūkininkavimo plėtra ir perspektyvos Lietuvoje // Vadyba. Vakarų Lietuvos verslo kolegijos mokslo tiriamieji darbai. 2006. Nr.2 (9). P.169-173. 5. Reikalavimai ekologiškų žemes ūkio produktų gamybai. Viešoji Įstaiga Ekoagros. 2007. 76 p. 6. http://www.ekoagros.lt ECOLOGICAL FARMING IN LITHUANIA S ummary When analyzing situation of ecological farming system in Lithuania, it was established that the area of certified ecological production amounted to 102120 hectares - approximately 3,97% of all declared agriculrural land area for which direct subsidies are paid. Compared to 2005 certified farming area increased by 68 %. Average size of an ecological farm is 41 hectare. Most farms in Lithuania have the area of 30 hectares. It makes 68 % of totai farms engage in ecological production. Considerable farming activities are exercised on the farms wliich have the area of 31-50 and 51-100 hectares. It makes 12 and 10 % of totai farms engaging m ecological production. In 2006 the land under grain increased even up to 69.4 % in the crop structure, whereas perennial grasses were irr the second place -22.3%. Potato areas totaled only 0.5 %, vvhereas vegetable areas only 0.1 %. The crop structure of ecological farms does not fully meet the reąuirements of ecological farming. It does not allow implementing the most suitable crop rotations (shift of crops) in these farms, which may have negative impact on soil fertility sustentation and good agra-nan starus of crops. Ecologically grown spiked cereals and legume crops have the follovving structure: 69 % - spiked cereals, 17 % - legume crops, 11 % - mixture of spiked cereals and legumes and 3 % - other cereals. Predorninant crops are buckwheat, barley, wheat, and rye. The kind of cops grown on a farm depends on the soil prevailing on that particular farm. The farmers who have rich soils usually grow vvheat crops, vvhereas less nch soils accommoda-te rye crops. DARBUOTOJŲ SAUGOS IR SVEIKATOS VADYBA: ES STRATEGIJA IR SITUACIJA LIETUVOJE Aldona Zita Pikturnienė, Hvija Pikturnaitė Vakaru Lietuvos verslo kolegija, Klaipėdos verslo ir technologijų kolegija, M.Romerio universitetas Anotacija Darbuotojų saugos ir sveikatos problemos straipsnyje nagrinėjamos veiklos vadybos požiūriu. Tarptautines bendruomenes dėmesys šioms pro­blemoms atskleistas analizuojant Tarptautines Darbo Organizacijos bei Europos Bendrijos dokumentus. Nustatyta, kad daugelį šios veiklos vady­bos funkcijų Lietuvoje reglamentuoja nacionaliniai teises aktai. Analizuojant darbuotojų saugos ir sveikatos situaciją šalyje, atskleista, kad dau­giau nei puse sunkių ir mirtinų nelaimingų atsilikimų įvyksta del organizacinių priežasčių; neretai įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos apsiriboja formalios dokumentacijos rengimu; silpnai diegiama standartizuota darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistema. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darbuotojų sauga ir sveikata, vadyba, rizikos veiksnys, nelaimingas atsitikimas darbe, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba, darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrole. Abstract Ule problems of occupationai safety and health are analysed from the standpoint of activily management in this article. International communi-ty's consideration for these problems is disclosed when anaiysing the documents of International Lobour Organization and tlie documents of European Association. When anaiysing occupationai safety and health management's situation in Lithuania, it is revealed that more than half serious and mortal accidents happen due to organizational resons. The standardized occupationai safety and health management's system is im-planted poorly in enterpnses. Sometimes occupationai safety and health Services of enterprises limit themselves with the preparation of formai documents. KEY VVORDS: occupationai safety and health, management, risk factor, aecident at vvork. occupationai safety and health services of enterprises, ocupational health and safety assessmenl's conrrol Įvadas Gyventojų sauga ir sveikata - viena didžiausių visuomenės socialinių ir ekonominių vertybių. Šios problemos aktualios ir kiekvienam individui, ir valstybinėms institucijoms, kurios iškelia perspektyvinius tikslus, apibrėžia raidos strategiją ir reglamentuoja veiklą. Rengiantis integracijai į Europos Sąjungą, 2002- 2003 m. Lietuva vykdė Valstybinę darbo saugos ir sveikatos programą, apjungusią nelaimingų atsitikimą ir profesinių ligų prevencijos priemones, bei kūrė teisinę bazę, suderintą su Europos Sąjungos teisės aktais. Integracija į Europos darbo erdvę įpa­reigojo Lietuvą siekti Europos Bendrijos strategijoje 2002 - 2006 metams iškelto tikslo - fizinės, moralinės ir socia­linės darbuotoją saugos. Šiemet patvirtinta „2007 - 2012 metų Bendrijos darbuotojų saugos ir sveikatos strategija: gerinti darbo kokybę ir našumą". Intensyvūs pokyčiai visuomenėje ir darbo pasaulyje atkreipia valstybinių institucijų atstovų ir mokslininkų dė­mesį į darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus. Vakarų šalių mokslo tradicijų pagrindu ergonomikos problemas analizuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai P.Čyras, A. K. Kaminskas. Kauno Technologijos universiteto mokslininkai A.Vegys, R. Daškevičius, N. Barkauskienė ir kiti tiria profesinės rizikos ir ergonomikos problemas. S. Stašienė ir N. Petkevičiūtė žmogaus adaptavimosi aspektu nagrinėjo sistemą „žmogus - aplinka". Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos pokyčius, problemas ir strategijas 2004 metais analizavo E. Barauskienė (Klaipėdos universitetas), tačiau aktualiausios šios srities dabarties problemos nėra pakankamai tyrinėtos. Darbuotojų sauga ir sveikata - visos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skirtos pre­vencinės priemonės, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų ap­saugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta (L R Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, 2003). Ši sąvokos samprata atskleidžia darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo priemonių įvairovę, integralumą ir tęstinumą todėl vienas veiklos analizės aspektą yra vadybinis požiūris. Vadyba yra specifinė veikla, kurią vyk­dant reguliuojami visi organizacijoje (socialinėje-ekonominėje sistemoje) vykstantys procesai (Zakarevičius, Kveda-ravičius ir Augustauskas, 2004). Vadybos turinį sudaro planavimo, organizavimo, motyvavimo, kontrolės funkcijos bei jungiamieji komunikacijos ir sprendimų priėmimo procesai. Greta to, darbuotojų sauga ir sveikata yra įmonių veiklos sritis, reglamentuojama Lietuvos Respublikos teisės aktais, suderintais su Europos Sąjungos ir tarptautine teise. Analizuojant šią veiklą vadybos funkcijų požiūriu - planavimas, organizavimas, vadovavimas (motyvavimas) ir kontrolė, išryškėja problema - darbuotojų saugos ir sveikatos teisinio reglamentavimo ir vadybos integralumas. Objektas - darbuotojų saugos ir sveikatos reglamentavimas ir būklė vadybos požiūriu. Šio straipsnio tikslas: aptarti darbuotojų saugos ir sveikatos vadybą Europos Sąjungos strategijų ir situacijos Lie­tuvoje požiūriu. Uždaviniai: • Atskleisti darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos aktualizavimą tarptautiniuose standartuose, Tarptautinės Darbo Organizacijos ir Europos Sąjungos dokumentuose. • Išanalizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos teisinį reglamentavimą Lietuvoje. • Aptarti darbuotojų saugos ir sveikatos situaciją Lietuvoje vadybos aspektu. • Metodai: mokslinės literatūros, teisės aktų ir statistinių duomenų analizė ir apibendrinimas. Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos aktualizavimas tarptautiniuose standartuose, Tarptautinės Darbo Organizacijos ir Europos Bendrijos dokumentuose Tarptautinė bendruomenė turi ilgametę darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisinio reglamentavimo patirtį, atsispindinčią Tarptautinės Darbo Organizacijos konvencijose, programose ir rekomendacijose. Siekdama gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos vadybą nacionaliniame ir organizacijos lygmenyse, T D O parengė vadybos sistemų gaires TDO-DSS 2001, kuriose pateiktas vadybos mokslu pagrįstas modelis: darbuotojų saugos ir sveikatos politika, planavimas, įgyvendinimas ir vykdymas (nacionalinis ir organizacijos lygmuo). Jose akcentuojama ir darbuotojų dalyvavimo vadybos sistemoje svarba. Analizuojant darbuotojų saugos būkle. įmonėje, aktualiausia yra darbuotojų saugos ir sveikatos įvertinimo standartų serija OHSAS (Ocupational Health and Safety Assessment Series). Aukš­čiausią darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos lygį atspindi, vadybos sistemos standartas OHSAS 18001:2000, kuri atitinka Lietuvos Respublikos standartas LST 1977:2005. Standartą gali taikyti bet kuri organizacija, siekianti nuo­sekliai įgyvendinti savo politiką bei pašalinti arba sumažinti su įmonės veikla susijusią darbuotojų saugos ir sveika­tos riziką kurios neišvengia jos darbuotojai. LST 1977:2005 (OHSAS 18001:2000) standartuose pateiktas vadybos modelis yra toks pat, kaip ir ISO 14000: darbuotojų saugos ir sveikatos politika, planavimas, įgyvendinimas ir vyk­dymas, tikrinimas ir koregavimo veiksmai, vadovybės analizė ir nuolatinis gerinimas ( žiūrėti 1 pav.) Specialistai teigia, kad visus standarte išdėstytus reikalavimus galima įgyvendinti bet kokioje standartizuotoje (kokybės, aplinkos saugos) vadybos sistemoje, t.y. nereikia kurti specialios sistemos greta įmonėje jau veikiančių vadybos sistemų (www.elm.lt). Tačiau šiose vadybos sistemose yra skirtumų: aplinkos apsaugos sistemoje reikia nustatyti daromą neigiamą poveikį aplinkai ir jį valdyti, o darbuotojų saugos ir sveikatos vadyboje turi nuolat veikti organizacinis mechanizmas, kurio dėka nustatomos esamos ir galimos rizikos veiksniai, jų šaltiniai ir aplinkybės, įvertinama šių aplinkybių ir veiksnių rizika (jų atsiradimo tikimybė ir galimos pasekmės) ir nustatomos bei įgyven­dinamos reikalingos rizikos valdymo priemonės, atitinkančios įmonės specifiką bei privalomus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus. Ta aplinkybė, kad darbo aplinkoje gali bet kada atsirasti naujų rizikų, reikalauja ypač efek­tyvios ir nuolatinės tikrinimo ir koregavimo funkcijos. Didelis dėmesys darbuotojų saugai ir sveikatai atsispindi ir Europos Sąjungos teisės aktuose. 2002 metais, siek­dama atnaujinti darbuotojų sveikatos apsaugos ir saugos politiką atsižvelgiant į pokyčius visuomenėje ir darbo pa­saulyje, Europos Komisija nustatė Bendrijos saugos ir sveikatos darbe strategiją 2002- 2006 metams. Šia strategija buvo atkreiptas visuomenės dėmesys į darbuotojų sveikatos ir saugos svarbą, laikant jas kokybiško valdymo dalimis ir esminiais ekonominio veiksmingumo bei konkurencingumo didinimo veiksniais. Siekiant gerovės darbe, strategi­joje rekomenduojama „integruoti darbuotojų saugą ir sveikatą į verslo vadybą ir kitą veiklą susijusią su galimybe gerinti darbo sąlygas" („Naujoji Bendrijos saugos ir sveikatos darbe strategija 2002-2006 metams", www.vdi.lt). Jei darbuotojų sveikata ir sauga nėra tinkamai rūpinamasi, dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pra­randamas darbo laikas ir lėšos. 2007 metais, vadovaudamosi Lisabonos strategija, Europos Sąjungos valstybės narės pripažino, kad „privalu atsižvelgti ne tik į žmoniškąjį aspektą, - svarbus ir jo ekonominis poveikis. Su darbuotojų sveikatos ir saugos problemomis susijusios milžiniškos sąnaudos stabdo ekonomikos augimą ir neigiamai veikia ES įmonių konkurencingumą" (Komisijos komunikatas, 2007-02-26, www.vdi.lt). Šias nuostatas atsispindi naujausias programinis dokumentas - „2007 - 2012 m. Bendrijos darbuotojų sveikatos ir saugos strategija: gerinti darbo kokybę ir našumą". Jame teigiama, kad darbo kokybės ir našumo užtikrinimas prisideda didinant ekonomikos augimą ir užimtumą; kad gera darbuotojų sveikata gali prisidėti prie geresnės visuomenės sveikatos apskritai. Strategijoje nu­rodoma, kad „nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažėjimas tebėra pagrindinis 2007 - 2012 m. Bendrijos strategijos tikslas" ir siūloma bendrą nelaimingų atsitikimų skaičių sumažinti 25 %. (Komisijos komunikatas, 200702-26, www.vdi.lt). Todėl analizuojant darbuotojų saugos ir sveikatos būklę Lietuvoje, būtina atsižvelgti į svarbiausią 2007 - 2012 m. Bendrijos strategijos uždavinį gerinant darbo kokybę - nelaimingų atsitikimų skaičiaus sumažinimą. Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos teisinis reglamentavimas Lietuvoje Darbuotojų sauga ir sveikata - valstybės reguliuojama įmonių veiklos sritis. Daugelį šios veiklos vadybos funk­cijų reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstaty­mas nustato viešojo administravimo tvarką, darbuotojų ir darbdavio teises ir pareigas saugos ir sveikatos srityje. Svarbiausia darbdavio pareiga - užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais. Ją vykdydamas, įmonės vadovas turi teisę „pavesti įmonės padalinių vadovams ir kitiems darbdavio įgaliotiems asme­nims, taip pat įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai vykdyti užduotis, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata". Daug dėmesio teisės aktuose skiriama svarbiausiai šios veiklos grandžiai - įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai. Lietuvos Respublikos teisės aktai. Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nurodoma, kad įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas gali atliktine tik įmonės darbuotojai - įmo­nė gali samdyti įstaigą, teikiančią šias paslaugas, arba reikalingą skaičių šios srities specialistų (ne įmonės darbuoto­jų). Plačias tarnybos funkcijas apibrėžia Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai (Žin., 2003, Nr. 114-5141). Tarnyba konsultuoja įmonės vadovą ir darbuotojus saugos ir sveikatos klausimais; organizuoja prevencinių priemonių rengimą; kontroliuoja darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų vykdymą įmo­nėje; organizuoja darbuotojų sveikatos priežiūrą ir reikalingą neatidėliotiną medicinos pagalbą; informuoja įmonės vadovą ir darbuotojus apie kilusį pavojų; nagrinėja darbuotojų prašymus saugos ir sveikatos klausimais bei teikia pasiūlymus dėl darbuotojo saugos ir sveikatos būklės įmonėje gerinimo. Taigi vykdant įvairias priemones vadybos požiūriu šių specialistų veikla įmonėje atitinka įvairias funkcijas, dažniausiai organizavimo ir kontrolės, kuri yra nuolatinės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės įmonėje vidinės kontrolės dalis, nors jas gali vykdyti ir įmonės dar­buotojai, ir samdomos organizacijos, Nors jau pirmaisiais saugos darbe teisės aktais buvo nustatytos dvi darbuotojų saugos ir sveikatos įmonėje būklės kontrolės formos - vidinė ir išorinė, vykstant pokyčiams Lietuvos ekonomikoje, kai žmonių sauga darbe tapo neat­skiriama verslo veiklos dalimi, išryškėjo vidinės kontrolės stiprinimo svarba. Analizuodamas Valstybinės darbo ins­pekcijos vykdomą išorinę įmonių kontrolę, Cicinas (1999) atskleidė nepakankamą inspektavimo metodo efektyvu­mą: sąlyginai mažas aplankytų įmonių skaičius; įmonėse dažnai šalinami tik inspektorių nurodyti trūkumai. Autorius nurodė, kad „tokia sistema neskatina gerinti darbo sąlygų iš esmės". Tai sąlygojo esminę kontrolės funkcijos užtik­rinimo nuostatos kaitą - nuo inspektavimo prie vidinės saugos darbe kontrolės. Vidinės kontrolės tikslas - užtikrin­ti nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų prevenciją, sudaryti įmonės darbuotojams sveikas ir saugias darbo sąlygas (Džiugas, 2000). Įmonės vadovas, organizuodamas darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinių priemonių įgyvendinimą, nustato šių priemonių įgyvendinimo įmonėje ir kontrolės tvarką, paskirdamas darbdavio įgaliotus asmenis ir duodamas jiems konkrečius pavedimus įgyvendinti prevencines priemones. Autorius akcentavo, kad labai svarbu, kad įmonės vadovas sugebėtų teisingai paskirstyti teises ir pareigas darbų saugos klausimais įgaliotiems asmenims. Įdiegus vidinę kontrolę, darbo inspektoriai tikrina ne detales, o sistemą. Darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės įmonėje organizavimą reglamentuoja L R Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (2003). Nors įstatymas įgalioja darbdavį nustatyti vidinės kontrolės organizavimo įmonėje tvar­ką, čia įtvirtintas partnerystės principas: vidinės kontrolės tvarka įmonėje turi būti svarstoma dalyvaujant darbuoto­jams, darbuotojų atstovams saugai ir sveikatai, darbuotojų saugos ir sveikatos komitetui; jiems pranešama apie įpa­reigojimus, duotus padalinių vadovams dėl darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės ir priemonių įgyvendi­nimo įmonėje, padaliniuose, darbo vietose. Darbuotojų saugos ir sveikatos situacija Lietuvoje veikios vadybos požiūriu Atsižvelgiant į Europos Bendrijos darbuotojų sveikatos ir saugos strategijos nuostatas ir vadybos principus dar­buotojų saugos ir sveikatos situaciją Lietuvoje vadybos požiūriu tikslinga analizuoti pagal du aktualius rodiklius: nelaimingų atsitikimų darbe statistiką ir vadybos sistemiškumą. Darbuotoją saugos ir sveikatos situacija įmonėse objektyviausiai ir išsamiausiai atsispindi Valstybinės darbo inspekcijos ataskaitose. Kadangi svarbiausias Bendrijos strategijos tikslas 2007 - 2012 m. - bendras nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus sumažinimas, todėl analizuojant darbuotojų saugos ir sveikatos būklę Lietuvoje, tikslinga apžvelgti nelaimingų atsitikimų rodiklius ir jų priežastis. Statistika rodo, kad per pastaruosius penkerius metus bendras nelaimingų atsitikimų darbe skaičius kasmet didėja (1 lentelė). Dėl nelaimingų atsitikimų darbe 2006 metais šalies įmonėse buvo sunkiai sužaloti 226 dirbantieji, 108 žuvo ir tai sudaro net 2 % visų per metus šalyje žuvusiųjų. Nelaimingų atsitikimų tyrimų metu nustatyta, kad 62 % sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe įvyko dėl priežasčių, susijusių su darbo organizavimu. Sis rodiklis išaugo paly­ginti su 2005 metais, kada buvo 58 %. Apžvelgdamas situaciją šalies įmonėse nuo šių metų pradžios, Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius M. Pluktas konstatuoja, kad iki 2007-09-11 darbe jau žuvo 65 darbuotojai ir 125 sunkai sužaloti. (2007, www.vdi.it). Autorius nurodo, kad palyginti su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe atvejų padaugėjo, ypač atliekant statybos ir remonto darbus - 20 %; miško kirtimo - dvigubai; elektros įren­gimų remonto 25 %. Nelaimių priežastys - netinkamai organizuojami darbai, tinkamai neparengtos darbo vietos, darbai vykdomi nepaisant būtinųjų saugos reikalavimų. Be to, net 38 % darbe žuvusiųjų buvo neblaivūs. Ši statistika rodo, kad mirtinus ir sunkius sužalojimus darbe lemia žmogiškasis veiksnys, atspindintis veiklos vadybos proble­mas. Didelis išorinės kontrolės dėmesys skiriamas šalies statybos sektoriui. Analizuodamas situaciją šalies statybos įmonėse. Vyriausiojo valstybino darbo inspektoriaus pavaduotojas J.Naujalis, teigia, kad „darbuotojų saugos ir svei­katos tarnybos funkcijoms vykdyti įmonės neretai samdo paslaugas teikiančias įmones, dažniausiai, darbdaviams tinkamai nereikalaujant, apsiribojančias formalios dokumentacijos rengimu, kuri neatitinka realios situacijos darbo vietose, mažai skirdamos dėmesio nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolei bei kitų funkcijų, nustatytų Įmonių darbuotojų sau­gos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniuose nuostatuose, vykdymui" (2007, www.vdi.lt). Siekdama gerinti situaciją Šalyje, Valstybinė darbo inspekcija rengia prevencijos dokumentus įmonėms; reko­menduoja problemos sprendimo būdus, reikalauja įgyvendinti būtinas prevencijos priemones, organizuoja įmonių gerosios patirties sklaidą. Skatindamas gerinti Šios srities vadybą, Valstybinė darbo inspekcija savo tinklapyje in­formuoja, kad aukščiausias profesinės sveikatos ir saugos vadybos lygį pasiektas devyniolikoje Šalies įmonių, kurio­se įdiegta profesinės sveikatos ir saugos vadybos sistema OHSAS 18001:1999 (LST 1977:2005), tame tarpe Klaipė­dos regiono įmonėje UAB „Philip Morris Lietuva" ir UAB „TVT" filiale (Vilnius, Kaunas, Klaipėda). Nedidelis vadybos sistemą OHSAS 18001:1999 (LST 1977:2005) įdiegusių įmonių skaičius sietinas su ta aplinkybe, kad sis­temai įgyvendinti ir palaikyti reikalingi palyginti nemaži ištekliai (laiko bei materialinės sąnaudos). Išvados Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos problemų aktualumas atsispindi tarptautinės bendruomenės dokumen­tuose: standartuose, Tarptautinės Darbo Organizacijos rekomendacijose, Europos Bendrijos strategijose. Darbuoto­ją saugos ir sveikatos įvertinimo standartų serijoje OHSAS (Ocupational Health and Safety Assessment Series) su­kurtas vadybos standartas OHSAS 18001:200^. kuriame pateiktas vadybos mokslu pagrįstas modelis: darbuotoją saugos ir sveikatos politika, planavimas, įgyvendinimas ir vykdymas, tikrinimas ir koregavimo veiksmai, vadovybės analizė ir nuolatinis gerinimas. Parengtos vadybos sistemų gairės TDO-DSS 2001, kuriose pateiktas vadybos moks­lu pagrįstas modelis (nacionalinis ir organizacijos lygmuo). Siekiant gerovės darbe Europos Bendrijos strategijoje 2002-2006 metams įtvirtinta nuostata, kad darbuotojų sauga ir sveikata yra kokybiško valdymo dalis, ir būtina integ­ruoti ją į verslo vadybą ir kitą veiklą, susijusią su galimybe gerinti darbo sąlygas. Pagrindinis 2007 - 2012 m. ben­drijos strategijos tikslas - gerinti darbo kokybę, našumą, nustato konkretų darbo kokybę atspindintį rodiklį - bendrą nelaimingų atsitikimų skaičių sumažinti 25 %. Analizuojant darbuotojų vadybos teisinį reglamentavimą Lietuvoje, atskleista, kad daugelį šios veiklos vadybos funkcijų atspindi nacionaliniai darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai. Svarbiausias įmonės vadovo uždavinys -užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais, nustatant efektyvią vidinės kontrolės įmonėje tvarką ir darbuotojų atstovų dalyvavimą. Daugiausiai veiklos ir vadybos funkcijų priskiriama įmonių dar­buotojų saugos ir sveikatos tarnyboms, kurios funkcijas gali atlikti ne tik įmonės darbuotojai, bet ir samdytos įmonės ar specialistai. Analizuojant darbuotojų saugos ir sveikatos situaciją Lietuvoje vadybos požiūriu pagal du aktualius rodiklius: nelaimingų atsitikimų darbe statistiką ir vadybos sistemiškumą, atskleista, kad apie 62 % mirtinų ir sunkių sužaloji- mų darbe lemia organizacinės priežastys, atspindinčios veiklos vadybos problemas. Siekdama gerinti situaciją šaly­je, Valstybinė darbo inspekcija rekomenduoja įmonėms problemos sprendimo būdus, reikalauja įgyvendinti būtinas prevencijos priemones, organizuoja įmonių gerosios patirties sklaidą. Aukščiausią profesinės sveikatos ir saugos vadybos lygį įrodo tik 19 Šalies įmonių, įdiegusios vadybos sistemą OHSAS 18001:1999 (LST 1977:2005). Šis nedidelis skaičius sietinas su ta aplinkybe, kad sistemai įgyvendinti ir palaikyti reikalingi palyginti nemaži ištekliai (laiko bei materialinės sąnaudos). DARBUOTOJŲ SAUGOS IR SVEIKATOS DARBE IR SOCIALINĖS SAUGOS SĄSAJOS KINTANČIOJE VISUOMENĖJE Aldona Zita Pikturnienė Klaipėdos verslo ir technologijų kolegija, Vakarų Lietuvos verslo kolegija Anotacija Analizuojant teisės aktus straipsnyje apžvelgta saugos ir sveikatos darbe sampratos kaita ir ES kokybinis požiūris siekiant fizinės, moralinės ir socialinės saugos darbe. Atskleista, kad profesinė ir socialinė sauga tarpusavyje susijusios žmogaus gyvenime ir politiniame kontekste ir kad sudarant geros savijautos darbo vietose (gerovės darbe) sąlygas, būtina įvertinti socialinių rizikos veiksnių šiuolaikinėje visuomenėje atsiradimą. Sėkmingą darbdavių ir darbuotojų prisitaikymą prie visuomenės ir rinkos pokyčių sąlygoja lankstumo ir socialinės saugos derinimo įtvirtinimas darbo ir socialinės saugos teisėje bei visų rizikos veiksnių prevencija Atskleista, kad profesinės ir socialinės saugos sąsajos Šiuolaikinėje visuo­menėje reiškiasi ne tik per socialinio draudimo, bet ir per socialinių rizikos veiksnių darbe prevenciją. Efektyvi profesinės saugos ir sveikatos darbe politika siekiant geros savijautos darbo vietose yra socialinės politikos sudedamoji dalis. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darbo kokybė, darbuotojų sauga ir sveikata, profesinė liga, rizikos veiksnys, socialinis draudimas, socialinė sauga, Šiuolaikinė visuomenė. Abstract When analyzing legal acts, the change of occupational and safety and health conception, and E U (Įualitative aspect seeking fbr physical, moral and sočiai safety at work are observed in the article. There is discovered tliat occupational and sočiai safety are interdependent in human's life and political context, and for creating good vvorking conditions is necessary to estimate appearance of sočiai risk factors in modern society. Suc-cessfiil adaptation of employers and empioyees to sočiai and market changes eauses consolidation of flexibility and sočiai safety's coordination on the rights of work and sočiai safety, as vvell as prevention of all risk factors. There is discovered that occupational and sočiai safety's connec-tions in the modern society are expressed not only through the sočia! insurance but also through the prevention of sočiai risk at work. Effective occupational safety and health politics is component of sočiai politics, seeking a good tėel at work. KEYVVORDS: ųuality of work, occupational safety and health, risk factor, professional disease, sočiai insurance, sočiai safety, modern society. įvadas Šalių ekonominę pažangą ir konkurencingumą reikšmingai įtakoja žmonių ištekliai. Tačiau kiekvienas žmogus nėra garantuotas, kad susidarius tam tikroms sąlygoms jam pavyks išvengti tiek pavojaus sveika­tai, tiek netekti darbo pajamų arba patirti ypatingų išlaidų. Kylant socialinei rizikai, būtina imtis tam tikrų priemonių padėti žmogui. Šis visuomenės atsakas vadinamas socialine sauga ( Tartilas, 2005). Socialinės rizikos aplinkybių atsiradimą nulemia objektyvios socialinės - ekonominės sąlygos, dažniausiai glaudžiai susijusios su darbine veikla, tame tarpe ir su profesine rizika bei darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrini­mu. Saugos ir sveikatos darbe svarba ypač akcentuojama Europos Bendrijoje kaip viena iš svarbiausių socialinės politikos sričių ir ji yra lyginama su ekonominio išsivystymo lygiu. Visuomenei ir šalies mokslininkams aktualūs žmogaus profesinės ir socialinės saugos klausimai. Žmogaus ir aplinkos saugos, ergonomikos problemas analizuoja Vilniaus Gedimino technikos universite­to mokslininkai P. Čyras, A.K. Kaminskas, gaisrinės saugos - K.Lukošius, A.Žukas, akustikos -V.Grinius, visuomenės sveikatos - JA. Juozulynas. Kauno Technologijos univertiteto mokslininkai A.Vegys, R. Adaškevičius, N. Barkauskienė ir kiti tiria antropometrinių matavimų, profesinės rizikos ir ergonomikos problemas. S. Stašienė, N. Petkevičiūtė holistiniu požiūriu nagrinėjo sistemą „žmogus-aplinka" žmogaus adaptavimosi aspektu. Teisinius darbuotojų saugos ir sveikatos ir socialinės saugos problemas gvildena Mykolo Riomerio universiteto profesorius Juozas Tartilas. Tačiau besikeičianti vi­suomenė, atsivėrusi darbo rinka kartu įtakoja ir šių tarpusavyje susijusių veiklos sričių sąveiką ir sampratų įvairovę. Problema - žmogaus profesinė ir socialinė sauga šiuolaikinėje visuomenėje. Siekiant kurti žmogus saugią aplinką, būtina įvairiais aspektais analizuoti ne tik profesinės ir socialinės saugos praktinės veiklos ir teisinio reglamentavimo pokyčius, bet ir jų tarpusavio sąsajas bei raidos tendencijas. Šios analizės re­zultatai praplečia darbuotojų saugos ir sveikatos srities tyrimus, kadangi aptariami žmogaus saugą įvai­riais aspektais įtakojančių sričių tarpusavio ryšiai bei jų kaitos tendencijos. Objektas - saugos darbe ir socialinės saugos sąsajos. Šio straipsnio tikslas - atskleisti darbuotojų saugos ir sveikatos darbe ir socialinės saugos sąsajas kin­tančioje visuomenėje. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti saugos darbe sampratos ir strategijos kaitą kintančioje visuomenėje. 2. Aptarti socialinės saugos samptaros ypatumus ir raišką saugos ir sveikatos darbe aspektu. Atskleisti saugos darbe ir socialinės saugos raidos kryptis Lietuvoje ir jų sąsajas kintančios vi­suomenės kontekste. Metodai: mokslinės literatūros, teisės aktų analizė ir apibendrinimas. Saugos darbe sampratos raida ir strategijos pokyčiai Lietuva turi gilias darbo saugos tradicijas: 1919 metais buvo įsteigta Darbo inspekcija, atsakinga už teisinę ir techninę darbų saugos kontrolę. Darbo inspektoriai bendradarbiavo su apskričių gydytojais ir technikos inspektoriais. Jie registravo draudimo kasai priklausančius nelaimingus atsitikimus, tyrė jų priežastis, galėjo tikrinti ligonių kasų ir nelaimingų atsitikimų kasų atskaitomybę, duoti leidimus priimti darbininkus mokiniais, nurodyti jų darbo užmokesčio sąlygas. Tačiau šiame straipsnyje nagrinėjamai pro­blemai atskleisti reikšmingiausias yra laikotarpis po antrojo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nes praktinėje veikloje yra taikomi šio laikotarpio teisės aktai. Kadangi kartais teisės aktai, patvirtinti nepri­klausomybės pradžioje ir dabar, darbuotojų saugos ir sveikatos sąvokas įvardija skirtingai, juos analizuo­jant galima atskleisti ir saugos darbe sampratos bei strategijos pokyčius. Atkūrus nepriklausomybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Žmonių saugos darbe įstatymas (1993), kuriame reguliuojama sritis „sauga darbe" buvo tapatinama su „darbų sauga", (statymo nuosta­toms įgyvendinti 2001 buvo metais parengta „Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa" (www.vdi.lt), kurios „priemonės padės darbdaviams užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais". Taip svarbiausiuose teisės aktuose taikomos sąvokos rodo laipsnišką saugos darbe sampratos kaitą po nepriklausomybės atkūrimo. Rengiantis integracijai į Europos Sąjungą į Lietuvos nacionalinę teisę perkelti visi pagrindiniai Euro­pos Sąjungos darbuotojų saugos ir sveikatos principai bei direktyvos. Visi šios srities teisės aktai rengti trišaliu principu, bendradarbiaujant socialiniams partneriams - darbdavių organizacijų, profesinių sąjungų ir valstybės institucijų atstovams. Šio darbo rezultatai atsispindėjo 2000 metais naujoje Žmonių saugos darbe įstatymo (Žin. 2000, Nr 57 - 1678) redakcijoje, kurioje buvo įtvirtinta sąvoka, išlikusi 2003 metais priimtame ir dabar galiojančiame LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme: „darbuotojų sauga ir svei­kata - tai visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsau­goti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta" (Žin., 2003, Nr. 70-3170). Tokia sąvokų kaita svarbiausiuose srities teisės aktuose atspindi esminius saugos ir sveikatos darbe sampratos pokyčius - nuo žmogaus saugos atliekant atskirus darbus iki profesinės rizikos prevencijos. Įstatyme apibrėžta, kad „profesinė rizika - traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo gali­mybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio poveikio". Todėl tradiciškai darbuotojų saugos ir sveikatos būklė šalyje charakterizuojama kiekybiniai rodikliais - profesinių pakenkimų (nelai­mingų atsitikimų darbe ir diagnozuotų profesinių ligų) skaičiumi. Ataskaitose taip pat pateikiami darbuo­tojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymosi įmonėse statistiniai rodikliai. Tačiau integravimaisis į Europos Sąjungą išryškino kokybiniu požiūriu naujus visuomenės poreikius, "siekiant "gerovės darbe", kuomet turima omenyje fizinė, moralinė ir socialinė gerovė, o ne tik kažkas, ką galima pamatuoti nelaimingų atsitikimų ar profesinių ligų nebuvimu" (Europos Bendrijos Komisijos prane­šimas, 2002). Europos Bendrijos Komisijos pranešime "Dėl pasikeitimų darbe ir visuomenėje įgyvendini­mo" (2002) teigiama, kad "sauga ir sveikata darbe šiuo metu tapo vienu svarbiausių ir didžiausio dėmesio susilaukiančių socialinės politikos sektorių Europos Sąjungoje". Europos Sąjungos Taryba 2002 metų birže­lio 3 d. priėmė rezoliuciją 2002/C 161/01 "Dėl naujos Bendrijos saugos ir sveikatos darbe strategijos (2002-2006 m.)", paremtą saugos ir sveikatos darbe būklės bei pokyčių visuomenėje ir darbo pasaulyje analize. Pranešime nurodoma, jog "sveikata ir sauga darbe yra esminiai termino „darbo kokybė" elementai..." Darbo kokybę apibūdinančius veiksnius tyrė ir Lietuvos mokslininkai. 1992-1999 metais atliktų kom­pleksinių (ergonominių) tyrimų pagrindu nustatyta, kad pavojingi ir kenksmingi veiksniai, reglamentuoti valstybiniais standartais ir higienos normomis, yra tik dalis gamtoje egzistuojančių veiksnių, kuriuose konkrečiais atvejais vyrauja neigiamos jų savybės (Serbentą, 2000). Darbo kokybę įtakojančius veiksnius ypatingai praplečia Europos Bendrijos Komisijos pranešime akcentuojami visuomenės ir darbo pasaulio pokyčiai, kurie aktualūs saugos ir sveikatos būklei: senstanti veiklioji visuomenė ir nekvalifikuoti jauni žmonės; darbo formų pokyčiai (laikinas įdarbinimas, pamaininis, naktinis darbas, lankstesnės darbo orga­nizavimo formos, silpnėjanti jungtis su darbo vieta plintant informacinėms technologijoms). Europos Są­jungos Tarybos rezoliucijoje taip pat siūloma „atsižvelgti į demografinius pokyčius, neįgalių asmenų bei etninius ir skirtingų kultūrų veiksnius darbo vietose", „atkreipti dėmesį į socialinius rizikos veiksnius, tokius kaip stresas ar nuovargis, taip pat riziką dėl narkotikų, alkoholio ar vaistų naudojimo". Atvėrus kelią Vakarų pasaulio mokslo teorijoms, Lietuvoje taip pat formavosi holistinis požiūris į žmogų ir aplin­ką kaip sistemą, jos įtaką sveikatai. Pasak Stašienės ir Petkevičiūtės (2003), „žmogaus sveikata vertinama kompleksiškai: sveikata gali būti fizinė, psichinė, dvasinė, intelektinė, socialinė". Taigi įsitvirtinant holis-tiniam požiūriui į darbuotojų saugą ir sveikatą siekiant fizinės, moralinės ir socialinės saugos išryškėja naujų socialinių veiksnių įtaka žmogaus saugai darbe. Socialinės saugos sampratos ypatumai ir raiška Socialinių rizikos veiksnių aktualizavimas darbuotojų saugos ir sveikatos strategijoje skatina plačiau aptarti pačią socialinės saugos sampratą ir raišką. Socialinė sauga kaip mokslas yra nauja šaka, dar tik bandanti rasti savo vietą tarp kitų mokslų. Pasak Tartilo (2005) iki šiol nėra socialinės saugos, kaip moks­lo, tikslaus apibrėžimo, o vartojamos tik populiarios sąvokos, nusakančios jos esmę. Autorius teigia, kad pasaulyje socialinės saugos sąvoka interpretuojama įvairiai: kai kuriose šalyse socialinės saugos apibrė­žimas pateikiamas įstatyme arba nurodoma, kurie susitarimai valstybės teisės požiūriu priklauso sociali­nės saugos sričiai bei siekiama visus socialinės saugos teisinius aktus sudėti į vieną kodeksą arba teisės dokumentų rinkinį kai kuriose šalyse nebūna teisinio socialinės saugos apibrėžimo. Autorius taip pat tei­gia, kad yra šalių, kuriose apskritai neegzistuoja socialinės saugos sąvoka. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos, kaip "socialinis draudimas", "socialinė parama" irpan., yra nepakankamai susijusios, kad jas būtų galima sujungti į vieną platesnę ir apibendrinančią sąvoką "socialinė sauga". Greta to, pasak Tar­tilo (2005) kai kurie autoriai socialinę saugą suvokia labai plačiai - „kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo pavojų. Tokiu atveju socialinės saugos samprata apimtų žmonių saugą darbe ir aplinkoje, užimtumo skatinimo priemones ir darbo biržas, švietimą bei profesinį mokymą įvairias profilaktines sveikatos ap­saugos priemones, visų rūšių kolektyviai organizuojamas paslaugas - pagalbos centrus vaikams, ligo­niams, seneliams ir asocialiems žmonėms, kitas priemones..." Autoriaus nuomone socialinei saugai kas­dien vis giliau skverbiantis į visuomenės gyvenimą sunku aptarti visus jos aspektus ir jos mobilumo ypa­tumus, kadangi teiginiai gretai sensta dėl spartaus teisinės bazės kitimo, naujo jos adaptavimo prie gyve­nimo keliamų problemų. Taigi galima teigti, kad teisės aktuose socialinė apsauga traktuojama kaip sudė­tingas pagalbos mechanizmas. Bendresnis negu teisės aktuose socialinės saugos apibūdinimas pateikiamas Tarptautinės Darbo Orga­nizacijos pranešime "Kelyje į XXI amžių. Socialinės apsaugos raida". Čia socialinė sauga traktuojama ne kaip sudėtingas mechanizmas, teikiantis tokią pagalbą o kaip atsakas į pagalbos šauksmą. Pasak Tartilo (2005) daugelyje šalių pritariama tokiai socialinės saugos sampratai. Socialinė sauga saugo nuo rizikos, susijusios su industrinės visuomenės atsiradimu ir vystymusi, arba, kitaip tariant, nuo socialinės rizikos. Socialinei rizikai materializuojantis, žmogus patenka į socialinės saugos sritį. „Socialinė sauga - visuma priemonių, kurias pasitelkus sukuriamas žmonių, netekusių darbo pajamų arba turėjusių ypatingų išlaidų, solidarumas (Tartilas, 2005)." Jis reiškiasi per socialinio draudimo ir socialinės paramos schemas, susie­tas su visuotinai pripažintais rizikos atvejais, nors tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos yra aiš­kus skirtumas: apdraustasis žmogus turi teisę gauti draudimo išmoką neatsižvelgiant, ar jam tos lėšos reikalingos, o socialinės parama teikiama tik įtvertinus jos būtinybę, t.y. visus turimus paramos gavėjo lėšų šaltinius. Kitas socialinio solidarumo pavyzdys yra labdara arba dosnumas. Tačiau dažniausiai labda­ra reiškiasi instituciniame arba personaliniame lygmenyje. Kai privati parama veikia be valstybės žinios ir nėra vienas valstybės paramos būdų, ji nepriklauso socialinės saugos sričiai (Tartilas, 2005). Autorius pabrėžia valstybinio teisinio reguliavimo svarbą, be kurio labdara vargu ar galėtų veiksmingai apsaugoti visuomenę. Lietuvos socialinės saugos sistemą sudaro: užimtumo garantijos; socialinio draudimo garantijos; socia­linės paramos garantijos (žiūrėti 1 pav.) Lietuvos socialinės saugos sistemoje socialinis draudimas aprėpia pensijų, ligos ir motinystės, nedar­bo, sveikatos draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Socialinės para­mos formos - tai socialinės paslaugos ir išmokos (šalpos pensija, šeimos, laidojimo, socialinės pašalpos bei šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos). Nors labiausiai paplitusios socialinės saugos formos yra socialinė parama ir socialinis draudimas, žmonėms svarbi ne tik piniginė parama. Svarbiausia yra užkirsti kelią socialinei rizikai atsirasti ir tik blo­giausiu atveju imtis materialinio žalos atlyginimo, ypač susijusio su žmogaus sveikata. Europos Bendrijos Komisijos pranešime "Dėl pasikeitimų darbe ir visuomenėje įgyvendinimo" (2002) taip pat teigiama, kad "nekokybiškas" darbas (tame tarpe didinantis ir valstybės išlaidas dėl sveikatos pakenkimų) reiškia ne tik prastą organizacijos įvaizdį, prarastą darbo laiką, kitus kaštus. Taigi profesinė ir socialinė sauga tarpusavyje susijusios ir politiniame kontekste ir žmogaus gyvenime. Labiausiai darbuotojų saugos ir sveikatos ir socialinės saugos sąsajos atsiskleidžia per sveikatos draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Tačiau tikrieji ryšiai tarp saugos ir sveika­tos darbe, socialinės saugos yra gilesni, nei išlaidų kitimas - tai darbo kokybės ir gerovės darbe užtikri­nimo prielaidos. Profesinės ir socialinės saugos raidos kryptys Lietuvoje ir jų sąsajos kintančios visuomenės kontekste Siekiant atskleisti darbuotojų saugos ir sveikatos darbe ir socialinės saugos sąsajas kintančioje visuo­menėje, būtina aptarti šių sričių raidos perspektyvas, remiantis mokslininkų darbais, kuriuose analizuoja­mi aktualiausi darbo ir socialinės teisės modernizavimo, efektyvios saugos ir sveikatos darbe bei sociali­nės saugos politikos uždaviniai kintančioje visuomenėje. Ekonominiai pokyčiai, naujų technologijų kūrimas, globalizacija lemia didėjantį veiksnių, sąlygojan­čių socialinę riziką, skaičių. Valstybė įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose nustato aplinkybes, kurias priskiria socialinei rizikai, kurioms esant įsipareigoja teikti pagalbą. Pasak Tartilo (2005) pokyčiai visuo­menėje įtakoja ir valstybės funkcijas - "iš liberalios, "nesikišimo politika" grindžiamos valstybės modelio yra pereinama prie socialinės valstybės modelio". Autorius nurodo, kad vis svarbesnė tampa valstybės vykdoma socialinė funkcija - gyventojų laisvių ir teisių apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas, būtinojo gyvenimo lygio palaikymas, būtiną darbo sąlygų užtikrinimas, socia­linis aprūpinimas ir kt. Visi šie veiksniai lėmė socialinės saugos teisės atsiradimą tai yra teisės normų, reguliuojančių santykius socialinės saugos srityje, išskyrimą į savarankišką teisės šaką. Anksčiau sociali­nės saugos teisės normos buvo laikomos darbo teisė dalimi. (Tartilas, 2005). Darbo teisės ir socialinės teisės sąsajos labiausiai išryškėja sprendžiant darbuotojo nedarbingumo ir žalos kompensavimo socialinės rizikos atvejais klausimus. Pokyčiai visuomenėje ir darbo pasaulyje, atskleisti Europos Bendrijos Komisijos pranešime "Dėl pasi­keitimų darbe ir visuomenėje įgyvendinimo", keičia nusistovėjusius darbo teisės ir socialinės saugos reg­lamentavimo bruožus. „Darbo teisės ir socialinės saugos modernizavimas - tai pagrindinis darbuotojų ir darbdavių sėkmingo prisitaikymo elementas" (Dambrauskienė, 2007). Lankstumo ir socialinės saugos derinimas darbo santykiuose, socialinių garantijų reglamentavimo tobulinimas - pagrindinės Mykolo Riomerio universiteto darbo teisės ir socialinės saugos srities mokslininkų tyrimų kryptys. Mokslininkai siekia atskleisti darbo ir socialinio gyvenimo pokyčius globaliame pasaulyje, jų įtaką socialinių santykių reglamentavimui. Nors pasak Dambrauskienės (2007) „lanksčios darbo formos iki šiol vadinamos nestan­dartinėmis ir neįprastomis", autorė teigia, kad lankstumo reikalauja įvairių darbo organizavimo formų tipai - darbo vietos, darbo užduočių, darbo laiko, darbo sutarčių, darbuotojų nuomos ir socialinių garanti­jų ir kt. Kartu autorė nurodo, kad „lankstumo principo įgyvendinimas turi būti orientuotas ne į darbdavio 1 pav. Lietuvos socialinės saugos sistema *Saitinis: Tartuos J. Socialinės saugos pagrindai, 2005 interesus, bet daugiau darbuotojų socialinio saugumo ir darbo garantiją užtikrinimui. Todėi atlikus tyri­mus būtina numatyti veiksmingą šio principo įgyvendinimo mechanizmą." Europos Sąjungos saugos ir sveikatos darbe strategijos krypčių ir jų pritaikymo Lietuvai analizę 2003 metais atliko Vilniaus Gedimino Technikos universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama prof. dr. P. Čy-ro (www.socmin.lt/indexphp? prieiga 2007-05-18). Autoriai teigia, kad prevencinės priemonės nelaimin­giems atsitikimams ir profesinėms ligoms išvengti įmonėse turi būti taikomos tik įvertinus faktinę darbuo­tojų saugos ir sveikatos būklę, tai yra atlikus profesinės rizikos vertinimą. Siūloma neapsiriboti esamų rizikų pažinimu ir jų vertinimu - būtina atkreipti dėmesį naujas rizikas: kaulų - raumenų pakenkimus, er­gonominius veiksnius, stresą ir kt. Mokslininkai nurodo, kad darbo gerovės didinimas ir sąlygų sudary­mas gerai darbuotojų savijautai gali būti pasiekiami šalinant žinomas rizikas turimomis priemonėmis bei įvertinant naujas rizikas ir pokyčius visuomenėje: įvertinant dirbančiųjų amžių, darbo formas, rizikų po­būdžio pokyčius, atsižvelgiant į lyčių psichologinius ir fiziologinius skirtumus. Minėtos analizės išdavoje mokslininkai išskyrė tris pagrindines saugos ir sveikatos darbe strategijos kryptis, bendras Europos Są­jungai ir Lietuvai: • geros savijautos darbo vietose sąlygų sudarymas (darbo gerovės didinimas); • prevencinės kultūros stiprinimas ir tobulinimas; • efektyvios profesinės saugos ir sveikatos darbe politikos, kuri yra socialinės politikos sudedamoji dalis, formavimas ir jos įgyvendinimas. Taigi apibendrinant galima teigti, kad sudarant geros savijautos darbo vietose (gerovės darbe) sąlygas, būtina įvertinti socialinių rizikos veiksnių šiuolaikinėje visuomenėje atsiradimą. Lankstumo ir socialinės saugos derinimo įtvirtinimas darbo ir socialinės teisės aktuose sąlygoja sėkmingą darbdavių ir darbuotojų prisitaikymą prie visuomenės ir darbo pasaulio pokyčių. Atskleista, kad efektyvi profesinės saugos ir sveikatos darbe politika siekiant geros savijautos darbo vietose yra socialinės politikos sudedamoji dalis. Išvados 1. Esminius saugos ir sveikatos darbe sampratos pokyčius - nuo žmogaus saugos atliekant atskirus dar­bus iki profesinės rizikos prevencijos - atspindi sąvokų kaita svarbiausiuose srities teisės aktuose. In­tegracija į Europos Sąjungą sąlygojo kokybinį holistinį požiūrį į saugą ir sveikatą darbe kaip pagrin­dinį darbo kokybės rodiklį, siekiant fizinės, moralinės ir socialinės saugos darbe užtikrinimo. Įsitvir­tinant holistiniams požiūriui išryškėja naujų socialinių rizikos veiksnių įtaka darbuotojų saugai ir sveikatai. 2. Profesinė ir socialinė sauga tarpusavyje susijusios ir politiniame kontekste ir žmogaus gyvenime. La­ biausiai darbuotojų saugos ir sveikatos ir socialinės saugos sąsajos atsiskleidžia per sveikatos draudi­ mą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Tačiau tikrieji ryšiai tarp saugos darbe ir socialinės saugos yra gilesni, nei išlaidų kitimas - tai darbo kokybės ir gerovės darbe užtikri­ nimo prielaidos. 3. Profesinės ir socialinės saugos sąsajos šiuolaikinėje visuomenėje reiškiasi ne tik per socialinio drau­ dimo, bet ir per socialinių rizikos veiksnių darbe prevenciją. Efektyvi profesinės saugos ir sveikatos darbe politika siekiant geros savijautos darbo vietose yra socialinės politikos sudedamoji dalis. Suda­ rant geros savijautos darbo vietose (gerovės darbe) sąlygas, būtina įvertinti socialinių rizikos veiks­ nių šiuolaikinėje visuomenėje atsiradimą. Lankstumo ir socialinės saugos derinimo įtvirtinimas darbo ir socialinės teisės aktuose sąlygoja sėkmingą darbdavių ir darbuotojų prisitaikymą prie visuomenės ir darbo pasaulio pokyčių. DARBUOTOJŲ, KURIŲ DARBO POBŪDIS SUSIJĘS SU DIDESNE PROTINE, EMOCINE ĮTAMPA, DARBO LAIKO SUTRUMPINIMAS: TEISINIAI IR PRAKTINIAI ASPEKTAI Įvadas Dirbantis žmogus ir jo interesų apsauga -tai vienas iš tikslų, keliamų darbo teisei ir kartu visai valstybei. Gyvendamas teisi­nėje visuomenėje, valstybėje žmogus turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jam bus užtikrin­tos visos sąlygos, garantuojančios, jog da­lyvaudamas darbo teisiniuose santykiuose nepatirs nepatogumų (jei taip būtų galima įvardyti), susijusių su saugos ir sveikatos reikalavimais, keliamais tam tikrai katego­rijai darbuotojų ar dirbantiesiems tam tikro pobūdžio darbą. Šiam straipsnyje kaip tik ir analizuo­jami tam tikros darbuotojų grupės darbo teisinių santykių ypatumai - darbuotojų, dirbančių darbą kuriam reikia didesnės protinės, emocinės įtampos, darbo laikas ir jo režimas. Tai ypač aktualu, kai ekonominė situ­acija, technologinė pažanga visose gy­venimo srityse reikalauja iš darbuotojo didžiulės atsakomybės. Tačiau, kad būtų galima reikalauti didžiausio produktyvu­mo, profesionalumo, pirmiausia reikia užtikrinti tokių darbuotojų teisinę saugą. Darbo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje kal­bama apie sutrumpintą darbo laiką tos dar­buotojų grupės, kuri pasireiškia tam tikru specifiškumu, t. y tuo, jog atsižvelgiant į šių žmonių darbo pobūdį iš jų reikia dides­nių protinių emocinių pastangų. Apibrėžiant, kas yra „didesnė protinė, emocinė įtampa", reikėtų remtis Darbo kodekso 3 dalies komentare pateikta nuo reikalavimai, bet darbų pobūdis, darbo svarba, darbo klaidų sukeliami padariniai ir atsakomybė yra tie veiksniai, kurie le­mia stresinių situacijų susidarymą, vadi­nasi, būtinas ir ypatingas dėmesys tokiems darbuotojams [3, p. 179]. Iš tokių darbuo­tojų reikalaujama daugiau pastangų, ypa­tingos atidos, didesnės atsakomybės nei iš kitų kategorijų darbuotojų, todėl pirmiau­sia tokių darbuotojų sveikatai apsaugoti, taip pat atkurti prarastą darbingumą, reikia papildomo saugiklio, o tai ir pasireiškia jų darbo laiko trumpinimu. Palikti darbo sutarties šalių valiai šios darbuotojų kategorijos darbo laiko regla­mentavimą būtų klaida. Klaida, kuri gali sukelti rimtų padarinių ne tik patiems dar­buotojams, bet ir aplinkiniams. Streso veiksnys darbe Reikėtų pakalbėti apie stresą darbe kaip vieną iš veiksnių, neabejotinai lydinčių tuos darbuotojus, kurių darbo pobūdis, susijęs su didesne protine ar / ir emocine įtampa. Stresas darbe yra viena iš aplinky­bių, pabloginančių darbo aplinką, taip pat ten dirbančių žmonių sveikatą. Į šią pro­blemą buvo atkreiptas dėmesys 2002 me­tais, kai Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra surengė Europos saugos ir svei­katos savaitę „Stresas darbe". Šiam rengi­niui pritarė visos Europos Sąjungos valsty­bės narės, Europos Komisija, Parlamentas, darbdavių ir darbuotojų organizacijos. Iš Europos Sąjungoje dar anksčiau (2000 m.) organizuotų tyrimų, paaiškėjo, kad 16 pro­centų vyrų ir 22 procentų moterų širdies ir kraujagyslių ligų lemia būtent stresas dar opas, didinti kraujospūdį, silpninti imuni­nę sistemą. Apie 28 procentus su darbu su­sijusių sveikatos sutrikimų sukelia stresas [7, p. 1]. Kokia padėtis Lietuvoje? Higienos ins­tituto Darbo medicinos centro mokslinių tyrimų skyrius atliko apklausą, kurioje da­lyvavo apie 2700 skirtingų profesijų atsto­vų: mokytojų, mokslo darbuotojų, medikų. Atlikto tyrimo objektas - stresą darbe su­keliantys veiksniai, streso poveikis širdies ir kraujagyslių pokyčiams, įtaka bendram darbingumui. Rezultatai parodė, kad apie pusę mokytojų darbe jaučia nuolatinę įtampą. Jaunesniems nei 40 metų gydyto­jams, mokytojams ir kai kurių kitų katego­rijų darbuotojams stresą sukelia tiesioginių vadovų atmestinas požiūris į jų problemas darbe [4]. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad tai mažina galimybes gerai atlikti savo darbą. Europos Komisija parengė priemones, užtikrinančias darbuotojų saugą ir sveika­tą. 1989 m. Tarybos direktyvoje (89/391) išdėstytos pagrindinės sveikatos ir saugos darbe nuostatos bei numatyta, jog darb­davys privalo užtikrinti, kad darbuotojai nepatirtų žalos dėl darbo, įskaitant stresą darbe. Laikydamasi šios direktyvos nuos­tatų dėl streso darbe išvengimo arba su­mažinimo, darbdaviai, konsultuodamiesi su darbuotojais ir jų atstovais, turi stengtis vykdyti streso darbe prevenciją, įvertinti streso darbe riziką, analizuoti, koks yra spaudimas darbe, galintis sukelti didelį ir ilgalaikį stresą, bei numatyti, kas gali būti tokio streso paveiktas, imtis tinkamų veiksmų išvengti padarinių. atsižvelgiant į spaudimą, kurį patiria tam tikru laiku. Jei įmonės darbuotojai dažnai nebūna darbe, didelė darbuotojų kaita, darbo laiko grafikų pažeidimai, drausmės problemos, bauginimai darbe, agresyvus bendravimas, nelaimingi atsitikimai dar­be, prastas sprendimų priėmimas, klai­dos, darbuotojų piktnaudžiavimas tabako gaminiais, alkoholiu, taip pat atsiradusios sveikatos problemos, pavyzdžiui, nugaros, širdies problemos, didelis kraujospūdis, nusilpusi imuninė sistema - visa tai požy­miai, kad tokioje įmonėje ar įstaigoje yra streso darbe problema [9]. Ieškant išeities iš šios padėties, pravartu pažvelgti, ko­kie yra darbuotojų ir vadovų, žemesnio ir aukščiausiojo lygmens vadovų santykiai, ar yra bauginimo arba prievartos požymių. Turi būti parengtos procedūros, ką daryti esant nepriimtinam elgesiui, pavyzdžiui, drausminės ir skundų teikimo procedūros. Siektina, kad vyrautų tokia santykių kul­tūra, jog darbuotojai galėtų pasitikėti vieni kitais ir vertintų vieni kitus. Darbo laikas ir jo trumpinimas Lietuvos darbo kodekse Siekiant tikslumo, prieš pradedant kalbė­ti apie darbo laiko trumpinimą tam tikrai darbuotojų grupei, apibrėžtina, kas yra darbo laikas. Darbo laikas pagal Darbo kodekso 142 straipsnį, yra laiko tarpas, per kurį darbuotojas privalo atlikti darbo sutartyje nurodytas pareigas - dirbti tam tikros pro­fesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Į tai įeis ne tik faktiškai dirbtas laikas, kai dar juo susiję procesai, pavyzdžiui, budėjimas darbe, namuose, tarnybinė komandiruotė. Remiantis Darbo kodekso 145 straips­niu, galima išskirti keturis darbo laiko trum­pinimo pagrindus: dėl darbuotojo amžiaus, kenksmingų darbo sąlygų, darbo režimo, ypatingo darbo pobūdžio. Būtent pastarasis pagrindas yra šio tyrimo objektas. Sutrumpinto darbo laiko kai kurioms darbuotojų grupėms detalizavimas Vyriausybės nutarime Lietuvoje įtvirtintas diferencijuotas tei­sinis tų darbuotojų grupių, kurių darbo pobūdis ypatingas, reguliavimas. Ši dife­renciacija numatyta Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1195 „Dėl Dar­buotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuoto­jų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirti­nimo" [2]. Šiame nutarime, saugant dir­bančiųjų sveikatą, dėl priežasčių, kurios jau aptartos, yra trumpinamas darbo lai­kas atitinkamai darbuotojų grupei, nusta­tant tam tikrą darbo valandų skaičių per savaitę. Galima išskirti grupes darbuotojų, kurie per savaitę dirba atitinkamai 39, 36, 33 ir 30 valandų: • pirma, 39 valandas per savaitę dirba tie sveikatos priežiūros darbuotojai, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis kartu su sveikatos priežiūros specia­listais (būtina sąlyga - jie neturi pa­tekti į tas grupes darbuotojų, kuriems nustatyta 36, 33 ir 30 valandų darbo savaitė); sveikatos priežiūros darbuotojai, kurių darbo pobūdis susijęs su jonizuojan­čiosios spinduliuotės šaltiniais, antros spinduliavimo galingumo klasės laze­riniais aparatais, radioaktyviosiomis medžiagomis, lavonų skrodimu. Kaip matyti iš anksčiau išdėstytų teigi­nių, didžiausią grupę darbuotojų, kuriems turi būti trumpinamas darbo laikas, sudaro sveikatos priežiūros darbuotojai. Su kokio­mis darbo laiko nustatymo problemomis susiduriama šios profesinės grupės darbo proceso organizavimo metu? Yra Darbo kodekso 145 straipsnis, jį detalizuoja Vyriausybės nutarimas, atrody­tų, yra reguliuojama, tačiau dažnai viskas sprendžiama paprasčiau, formaliai atsi­žvelgiant į imperatyvias nuostatas. Iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. pateiktos atas­kaitos „Apie darbuotojų saugos ir svei­katos būklę bei darbo įstatymų vykdymą Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose ir organizacijose" matyti, jog darbo ir poilsio laiką reglamentuojančių nuostatų pažeidi­mų nemažėja. Palyginti su 2003 metais, 16 procentų padaugėjo inspektavimų ir nustatyta 26 procentais daugiau pažeidi­mų [11, p. 151]. Iš principo tokią padėtį lemia darbdavių požiūris. Ypač tai aktua­lu privačiame sektoriuje, kur pelno siekti yra svarbiausia, o tik paskui - darbuotojų interesai ir jų užtikrinimas. Užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti yra gana sunku, nes ekonominė Lietuvos situacija (gyve­nimo lygis, nekilnojamojo turto kainos ir kt), socialinė apsauga nėra tokio lygio, kad darbuotojai, kuriems pagal darbo po­būdį reikia trumpiau dirbti, neieškotų būdų iaip aisiranaa aarbo teisinių santykių dau­gėtas, kai sudaromos dvi ir daugiau darbo sutarčių, kur dirbama po dvylika valandų per dieną. Išvados Lietuvoje darbo proceso organizavimo sri­tyje darbuotojai jaučiasi nesaugūs, silpnas darbuotojų interesams. Siektinus tikslus būtų galima įgyvendinti nuolat stebint sau­gos darbe komitetų veiklos veiksmingu­mą stiprinant socialinį dialogą sektoriuose ir regionuose, skatinant profesinių sąjungų ir darbuotojų organizacijų dalyvavimą ku­riant ir platinant nacionalinę informavimo apie saugą ir sveikatą programą. DARBŲ SAUGOS TEISINIAI AKTAI KRITINIU ASPEKTU Juozas Tartilas * Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 46 00 Elektroninis paštas dsk@mruni.eu Pateikta 2008 m. gegužės 29 d., parengta spausdinti 2008 m. rugpjūčio 25 d. Santrauka. Darbų sauga - opi problema, kurią nagrinėja teisininkai, medikai, psichologai, technikos ir kitą mokslų specia­listai. Lietuvoje ji ypač opi, nes ir nelaimingų atsitikimų, ir profesinių ligų nemažėja. Ypač svarbu sukurti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas garantuojančią teisinių aktų sistemą. Deja, esama darbų saugą reglamentuojanti teisinė bazė yra kritikuo­tina. Straipsnio autorius nagrinėja Lietuvos Respublikos teisinius aktus, siekdamas parodyti darbuotojų saugos ir sveikatos įsta­tymų trūkumus, o kartais ir nelogiškumus. Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų apibrėžimuose, jų tyrimo nuostatuose yra nemaža teisiniu požiūriu ginčytinų daly­kų Jie neretai atsiranda dėl to, kad, siekiant suderinti tarpusavyje teisinius dokumentus, jie dažnai keičiami, papildomi, todėl ne­racionalių sprendimų ar net nelogiškumų nepavyksta išvengti. Straipsnio autorius bando atkreipti dėmesį į kai kuriuos vis dar esamus darbų saugą reglamentuojančių norminių aktų ne­tikslumus. Vadovaujantis šiuolaikinės teisės samprata būtina suvokti kiekvieno piliečio teisių ir pareigų bendrybę. Negali būti teisių be pareigų, kaip negali būti ir pareigų be teisių. Jei žmogaus teisės atskiriamos nuo pareigų, padarinys - itin nepageidautinas surogatas - privilegi­jos. Ir atvirkščiai -jei pareigos atskiriamos nuo teisių -orientuojamasi į baudžiavinę santvarką. Tik esant teisių ir pareigų simbiozei asmenys darniai gali naudotis savo teisėmis nekeldami grėsmės kito asmens teisėms. Teisių ir pareigų vienybė ypač svarbi, kad tik tada atskleidžia­ma demokratinė teisės prigimtis, t. y. deklaruojama visų žmonių teisinė lygybė, draudžiama bet kokia diskrimi­nacija, įpareigojama derinti priešingus interesus ir siekti jų kompromiso [4]. Socialinės saugos teisėje ypač svarbi pareigų sam­prata (dirbti, kurti visuomenės gerovę, saugoti savo ir kitų sveikatą ir gyvybę), o teisės (gauti atlyginimą, nau dotis lengvatomis susirgus, susižeidus ir t. t.) atsiranda vėliau. Numatyta darbdavio pareiga užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas ir darbuotojo teisė jas turėti, bet išlaikant pareigą paklusti saugaus ir sveiko darbo taisyk­lių ir normų reikalavimams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas žmogus (...) turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas" [1]. Ši teisė neatskiriama nuo darbdavio pareigų sudaryti tas sąlygas. Visame pasaulyje svarbiausias socialinės politikos tikslas - žmonių sauga ir sveikata darbe. Liūdni statisti­kos duomenys byloja apie nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijos aktualumą. Pasaulyje dar­be kasmet susižeidžia apie 250 milijonų darbuotojų, profesinėmis ligomis suserga apie 150 milijonų žmonių, daugiau kaip 1,1 milijono žmonių kasmet žūsta darbe [11]. Įvykus nelaimingam atsitikimui patiriami netiesio­giniai nuostoliai - prarandamas darbo laikas, sumažėja gamybos efektyvumas, būtinos išlaidos įrenginių re­montui ar darbo vietai sutvarkyti. Teisės aktų, regla­mentuojančių darbdavio pareigą užtikrinti darbuotojų saugias ir sveikas darbo sąlygas, reikalavimų nesilaiky­mas sukelia darbuotojų trumpalaikį ar visam gyvenimui darbingumo praradimą ar net mirtį. Natūralu, kad tiek Tarptautinė darbo organizacija, tiek Europos Sąjunga socialinės politikos srityje yra iš­kėlusios tikslą - didinti darbo gerovę. Darbo gerovės didinimas - tai darbo kokybės gerinimas rūpinantis dar­buotojų sveikata ir darbo aplinkos sauga. Tik saugioje ir sveikoje darbo aplinkoje darbuotojui užtikrinama fizinė, moralinė ir socialinė gerovė. Kiekviena valstybė, atsi­žvelgiant įjos ekonominio išsivystymo lygį, tarptautinės bendruomenės priimtais teisiniais aktais įpareigojama užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas visiems dir­bantiesiems. Lietuvos Respublikos Seimas pripažindamas, kad žmogaus sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, vadovaudamasis Lietuvos Respub­likos Konstitucija, priėmė Sveikatos sistemos įstatymą, kuriame reglamentuojama Lietuvos nacionalinė sveika­tos sistema, jos struktūra, sveikatos sauga. Lietuvos Respublikos darbo kodekse [2] sakoma, kad „darbuoto­jų sauga ir sveikata - tai visos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skirtos prevencinės priemonės, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma suma­žinta". Teisės aktų, reguliuojančių saugą darbe, yra gausu. Nemaža jų dalis yra perimti iš Europos Sąjungos teisi­nių dokumentų, kiti sukurti pagal teisinius reglamentus Lietuvoje. Deja, ne visi darbų saugą reglamentuojantys aktai yra aiškūs, išsamūs, dalis jų tiesiog kritikuotini. Kai kuriuos iš jų ir aptarsime šioje publikacijoje. 1. NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ TYRIMO PROBLEMOS Analizuojant nelaimingų atsitikimų tyrimo nuosta­tų teisines problemas būtina teisiniu požiūriu išsiaiškinti nelaimingų atsitikimų sąvoką, jų ištyrimo ypatumus. Šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų patvirtinimo" [18]. Šiuose nuostatuo­se nėra nelaimingo atsitikimo sąvokos. Ši sąvoka varto­jama kitame dokumente - Lietuvos Respublikos darbuo­tojų saugos ir sveikatos įstatyme [21]. Jame pateikiamas toks nelaimingo atsitikimo darbe apibrėžimas: „Nelai­mingas atsitikimas darbe — įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys - darbuo­tojo trauma (lengva, sunki, mirtina)". Vargu ar teisiniu požiūriu toks apibrėžimas yra priimtinas. Į klausimą, kas yra nelaimingas atsitikimas, atsakoma, kad nelai­mingas atsitikimas yra nelaimingas atsitikimas ir dar si­ūloma teisiniu būdu jį pripažinti nelaimingu atsitikimu. Žodžiu, jau dviguba painiava. Priimtiną nelaimingo atsitikimo apibrėžimą randa­me „Socialinės apsaugos terminų žodyne" [15]. Čia pa­aiškinta, kad „nelaimingas atsitikimas darbe {angį. oc-cupational accident, industrial accideni) — tai ūmus darbuotojo sveikatos pagadinimas dėl trumpalaikio pa­vojingumo, kenksmingo darbo aplinkos poveikio arba neatsargumo, dėl kurio darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai arba net miršta". Manome, kad šis apibrėžimas teisiniu požiūriu tikslesnis, priimtinesnis, o papildytą sąvoka „ištirtas laikantis teisės aktų reikala­vimų" šį apibrėžimą galėtume laikyti nepriekaištingu. Daug neaiškumų ar teisiniu požiūriu abejotinų tei­ginių yra ir „Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitiki­mų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose" [18]. Šių nuostatų 8.4 p. teigiama, kad nelaimingo atsitikimo Nl formos aktas surašomas, kai nelaimingas atsitikimas at­sitinka „vykstant į darbą ar iš darbo įmonės ar jos sam­domu transportu". Kazuistinė situacija susidarytų, jei dvi įmonės kooperuotųsi ir padieniui savo darbuotojus vežiotų vienu transportu į darbą ar iš jo. Šiuo atveju da­liai vykstančiųjų į darbą transportas nebūtų nei įmonės, nei samdytas ir įvykus avarijai būtų ginčytina situacija. Manome, kad teisiniu požiūriu čia svarbu ne tai, ar transportas įmonės, ar samdytas, o esminis dalykas yra tas, kad darbdavys (ar jo įgaliotas asmuo) skiria tą transporto priemonę darbuotojams vykti į darbą ar iš darbo. Neaiškumų galima įžvelgti ir kitame šių nuostatų papunktyje (8.5). Jame sakoma, jog darbinis sužaloji­mas bus ir tada, kai jis įvyks „dėl smurto, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai susiję su darbu". Paraidžiui verti­nant šį papunktį galima padaryti klaidingą išvadą, kad smurto kaltininkui (jį vadinkime tiesiog chuliganu) taip pat bus taikomos darbinio sužalojimo garantijos, bet taip įvertinti jo veiksmus būtų teisinis nonsensas. Manome, kad papunkčio formuluotėje būtina pabrėžti, kad smurto kaltininkui tai netaikytina. Pasitaiko atvejų, kai darbuotojas dirba sau (savo in­teresais) įmonėje su įmonės vadovo ar padalinio vadovo žinia. Nuostatų 8.7 p. numatyta, kad tokiu atveju susiža­lojus nelaimingas atsitikimas turi būti traktuojamas kaip darbinis, forminant Nl formos aktu. Įvykus nelaimin­gam atsitikimui sunku įrodyti, ar ši darbuotojo veikla buvo suderinta su vadovybe (mirtino atsitikimo atveju viskas priklausytų nuo vadovo sąžinės). Ankstesnioji nelaimingų atsitikimų tyrimo ir apskaitos redakcija rei­kalavo tokį susitarimą sudaryti raštiškai, kad būtų iš­vengta ginčų atsitikus nelaimei. Manome, kad reikėtų grąžinti senosios redakcijos (8.7) papunktį, teigusį, kad dirbti asmeniniais interesais darbe galima tik gavus raš­tišką darbų vadovo leidimą, o tai padėtų išvengti ginčy­tinų situacijų. Šių nuostatų 9.3 p. numato rašytinį pavedimą (nu­rodymą) darbuotojui dalyvauti sporto, kultūros ir kituo­se panašiuose renginiuose. Keistai atrodytų darbdavio rašytiniai pavedimai ar nurodymai šokti, dainuoti ir kt., tačiau įvykus nelaimei konfliktinių aiškinimusi nebūtų. Analogiškas ir nuostatų 9.4 p., todėl jie galėtų būti sujungti. Būtina Nuostatuose konkretizuoti 11 p., kuriame teigiama, kad „nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo re­zultatai surašomi N2 formos akte, kai nelaimingas atsi­tikimas įvyksta darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos". Neaišku, kaip trak- tuoti nelaimingą atsitikimą, jei darbuotojas, vykdamas iš darbo į namus, pakeliui užeina į parduotuvę, paima iš darželio-lopšelio vaiką ir kita. Manau, kad Nelaimingų atsitikimų tyrimo nuostatuose reikėtų drąsiai pasakyti, kad tokiais atvejais vykimo iš darbo į namus faktas ne­nutrūksta. Nelaimingų atsitikimų priskyrimo darbinių, pake­liui į darbą ar iš darbo ar buitinių sužalojimų grupei kri­terijai turi būti aiškūs, nes nuo to priklauso materialinės pagalbos nukentėjusiajam dydis. Ne veltui įstatymas numato, kad lengvų nelaimingų atsitikimų aktai ir tyri­mo medžiaga įmonėje turi būti saugoma 45 metus, o sunkių ir mirtinų atsitikimų - 75 metus, o Valstybinėje darbo inspekcijoje nuolat. 2. PROFESINĖS LIGOS IR JŲ TYRIMO YPATUMAI Profesinių ligų apibrėžimas pateiktas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme [21]. „Profesinė liga - ūmus ar lėtinis darbuotojo svei­katos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenks­mingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nusta­tyta tvarka pripažintas profesine liga". Šis apibrėžimas kritikuotinas, nes aiškinantis, kas yra profesinė liga, re­miamasi sąvoka tos profesinės ligos, kurios esmę nori­ma nusakyti. Taigi, profesinės ligos apibrėžimas yra ne­logiškas. Jame, be to, pirmiausia akcentuojamas ūminis sveikatos sutrikimas, tuo tarpu profesinei ligai būdingas lėtinis pobūdis ir tik išimtiniais atvejais jis pasireiškia ūmine forma. „Socialinės apsaugos žodyne" nurodoma, kad „pro­fesinė liga (angį. occupational disease, professional di-sease) - Lietuvoje nustatyta tvarka pripažintas sveikatos sutrikimas dėl kenksmingų darbo aplinkos veiksnių" [15]. Sis apibrėžimas trumpesnis ir tikslesnis. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveika­tos įstatyme [21] pateikiamos profesinių ligų klasifika­vimo pranešimų apie profesines ligas, profesinių ligų ty­rimo, patvirtinimo aktų įteikimo ir registravimo tvarkos bendrosios nuostatos. „Profesinių ligų tyrimo ir apskai­tos nuostatai" [23] reglamentuoja pranešimų apie profe­sinę ligą pateikimo tvarką, profesinių ligų priežasčių ty­rimą, profesinių ligų diagnozės nustatymą bei profesinių ligų registravimą ir apskaitą. Nemažą dalį profesinių li­gų tyrimo elementų šie abu dokumentai dubliuoja. Šiais abiem dokumentais nustatyta tyrimo tvarka yra sudėtinga. Pirmąją stadiją sudaro pranešimai apie li­gą. Padalinio vadovas, gavęs žinią apie profesinę ligą, privalo pranešti dar trims institucijoms. Vėliau eina pro­fesinių ligų priežasčių tyrimo etapas, kuriame dalyvauja ne mažiau kaip dar trijų institucijų atstovai. Po to numa­tyta profesinės ligos nustatymo procedūra, kurią atlieka darbo medicinos gydytojas. Patvirtinti dokumentai siun­čiami atgal profesinei ligos tyrimo komisijai pasirašyti. Jei ji nesutinka su medicinos gydytojo sprendimu, gali apskųsti tą sprendimą Centrinės darbo medicinos eks­pertų komisijai. Taigi, į darbą įtraukiama (ir nuo tiesioginio darbo atitraukiama) daug asmenų, kurių nemaža dalis turi mig lotą supratimą apie darbo mediciną ir su tuo dažnai su­siduria pirmąsyk gyvenime. Komisijos narių profesijos ir kvalifikacija skirtinga, todėl dažni nesutarimai ar net prieštaravimai. Tyrimo eiga darosi sudėtinga tuo atveju, kai įtariama, kad profesinę ligą galėjo sukelti kenksmin­gi faktoriai dirbant ankstesnėse darbovietėse. Komisijų ir jos narių daugėja, kaip ir skirtingų nuomonių. Siekiant išvengti šių nesklandumų siūlytina sudary­ti Lietuvoje vieną (dvi) nuolatines specializuotas profe­sinių ligų tyrimo komisijas, kuriose dirbtų patyrę specia­listai. Jie galėtų atlikti ir profilaktinį darbą. Būtų sutau­poma daug laiko ir lėšų. Beje, tokia tvarka yra ir Švedi­joje. Darbdavys dažniausiai nepageidauja, kad jo dar­buotojui būtų nustatyta profesinė liga. Jis bando ape­liuoti į sveikatai nepalankias sąlygas, kurios neva buvu­sios ankstesnėse darbovietėse. Darbingo amžiaus žmo­gus taip pat nenori, kad jam būtų nustatyta profesinė li­ga, nes suvokia, kad toliau gali tekt pragyventi vien iš varganos pensijos. Tuo ir galima paaiškinti faktą, kad pretenzijas dėl susirgimo profesine liga darbuotojai pa­reiškia tik sulaukę pensinio amžiaus, o tada profesinės ligos tyrimo eiga dar sudėtingesnė. Pensininkui sunku save apginti teisiniu požiūriu prieš darbdavį, kurio inte­resus gina keli juristai. Siūlome teisines normas papildyti nuostata, kad darbuotojo, kuriam nustatyta ši liga, išlaidas, susijusias su teisinėmis paslaugomis, apmokėtų darbdavys. Tai bū­tų nors ir neesminė, bet vis dėlto prevencinė priemonė, skatinanti darbdavį sudaryti darbuotojams sveikas darbo sąlygas. 3. STRESO DARBE PROBLEMA Streso darbe problema Lietuvoje moksliniu požiū­riu menkai tenagrinėta, teisiniu požiūriu visai neregla­mentuota, tuo tarpu stresas gali padaryti rimtą psichinę arba fizinę žalą. Ypatumas ir tas, kad nustatyti streso darbe ryšį su sveikatos sutrikimu beveik neįmanoma. Stresą mokslininkai apibūdina kaip žmogaus orga­nizmo natūralią reakciją į bet kokio pobūdžio neigiamus išorinius veiksnius. Neigiami veiksniai, žmonėms suke­liantys stresą, vadinami stresoriais. Tai gali būti per di­delis darbo krūvis, skubėjimas, nustatyti terminai sku­biai užduočiai atlikti, nežinojimas ar žinių darbo užduo­čiai atlikti stoka, kartais - pavojus ar rizika atliekant už­duotį ar suvokimas, kad nebesugebama valdyti situaci­jos. Neigiamos streso pasekmės — tai ne vien organiz­mo išsekimas, psichikos problemos, bet ir darbo rezulta­tų pablogėjimas: daroma daugiau klaidų, sumažėja dar­bo kiekybiniai ir kokybiniai rezultatai, kyla bendravimo problemų ir kita. Norint išvengti streso darbe ir jo pasekmių būtina ne tik gerinti psichologinį mikroklimatą įmonėje, bet ir derinti darbuotojų asmenines savybes su darbo reikala­vimais. Labai svarbu, kad darbuotojas nejaustų baimės, kad neatliks jam skirtos užduoties. Stresą gali sukelti ir aplinkos ergonominiai trūku­mai. Darbo vietų, darbo priemonių, darbo zonų ergono­miniai trūkumai taip pat yra stresoriai. Būtina įvertinti stresą sukeliančius kompleksinius veiksnius: • fizinius (virpesius, triukšmą šaltį, drėgmę), • cheminius (pavojingas medžiagas), • biologinius (įvairių infekcijų šaltinius), • psichologinius (psichologinį mikroklimatą san­tykius su vadovybe ir bendradarbiais). Tik visus juos pašalinus žmogus darbo zonoje galės jaustis visavertiškai. Madinga buvo (kartais ir yra) įrengti vadovo darbo patalpą taip, kad jis matytų dar­buotojus. Tai tipiškas atvejis, sukeliantis stresinę situa­ciją ir didinantis psichologinę įtampą darbe. Žmogaus organizmas reaguoja į stresą sukeliančius veiksnius: padažnėja širdies ritmas, kvėpavimas, pakyla kraujospūdis, padidėja raumenų įtempimas ir kt., o visa tai ne tik alina organizmą, bet ir sukelia priešlaikinį nuovargį, nesugebėjimą susitelkti, sumažina darbingu­mą. Prancūzijoje atlikti tyrimai [25] parodė, kad net 87 % moterų policininkių darbe patiria stresą. Gaila, kad streso įtakai darbe Lietuvoje neteikiama derama svarba, neatliekami moksliniai tyrimai, nėra teisinių norminių aktų jo poveikiui apriboti arba jie daro poveikį netiesio­giai, t. y. apribodami kitus parametrus mažina ir streso grėsmę. Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse (Švedijo­je, Prancūzijoje) numatomi streso prevencijos mėnesiai. Lietuvoje Valstybinės darbo inspekcijos iniciatyva taip pat buvo organizuota tokia priemonė, tačiau rimtesnių atgarsių nei darbdavių, nei darbuotojų, nei mokslininkų (medikų, teisininkų) nesulaukė. Valstybinei darbo inspekcijai ir darbų saugos mo­kymo tarnyboms reikia plačiau kalbėti darbdaviams ir darbuotojams apie streso darbe neigiamą įtaką žmonių sveikatai. Inspektuojančios institucijos profilaktiniame darbe turi kreipti didesnį dėmesį į šią problemą. IŠVADOS 1. Teisės aktuose įtvirtinti nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų apibrėžimai neišsamūs ir nelogiški. Siū­ lome juos patikslinti pagal „Socialinės apsaugos terminų žodyno" [15] pateiktą redakciją. „Nelaimingų atsitikimų tyrimo ir apskaitos nuosta­tų" [18] p. 8.4, 8.5, 8.7, 9.3, 11 formuluotes pakeisti tikslios teisinės redakcijos formuluotėmis. 2. Profesinių ligų tyrimas, susidedąs iš 3 etapų, yra gremėzdiškas, neoperatyvus ir neužtikrina kvalifikuotų rezultatų. Siūlome naudoti Švedijos modelį - profesines ligas tiria nuolat veikianti kompetentinga komisija. 3. Valstybinės darbo inspekcijos kaupiamieji ne­laimingų atsitikimų ir profesinių ligų duomenys yra sa­vitikslė priemonė. Siūlome juos naudoti pagal schemą: duomenys-prognozavimas-planavimas-finansavimas-prevencija. 4. Valstybinė darbo inspekcija ir darbų saugos mo­kymo tarnybos darbdaviams ir darbuotojams turėtų pla­čiau aiškint apie streso darbe fenomeną. Inspektuojan- čios institucijos profilaktiniame darbe turėtų skirti dau­giau dėmesio šiai problemai. 5. Tiriant nelaimingus atsitikimus daugiau atsi­žvelgti į psichologinių veiksnių įtaką įvykusiems nelai­mingiems atsitikimams. KONSTITUCINES NUOSTATOS DARBŲ SAUGOS IR SVEIKATOS SRITYJE Aušra Tartilaitė * Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas (8 5) 271 4545 Elektroninis paštas atk@mruni.eu Pateikta 2008 m. birželio 4 d., parengta spausdinti 2008 m. rugpjūčio 26 d. Santrauka. Demokratinėje valstybėje žmogus turi prigimtinę ir konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą, turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Darbuotojo gyvybei ir sveikatai apsaugoti teikiamas išskirtinis dėmesys, kurį garan­tuoja pagrindinis teisinis dokumentas - Lietuvos Respublikos Konstitucija, saugos darbe reguliavimą detalizuoja iš jos išplau­kiantys teisės aktai. Šių darbo santykių srities svarba pabrėžiama daugelyje tarptautinių dokumentų. Straipsnyje atskleidžiama darbų saugos reikšmė, jos teisinė prigimtis, analizuojama problema, ar siekis saugių darbo sąlygų - tik valstybės pareiga. Atkreipiamas dėmesys į skaudžius statistikos duomenis, kai nelaimingi atsitikimai darbe įvyksta dėl dar­bų organizavimo nesilaikant saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų neprofesionalaus darbuotojų instruktavimo, neapmoky-mo saugiai dirbti, pačių darbuotojų atsainaus požiūrio į saugą darbe. Straipsnio tikslas - atskleisti normų saugančių darbuotojo gyvybę ir sveikatą tiek Lietuvos teisiniuose dokumentuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose, svarbą. Šiam tikslui pasiekti taikomas loginės analizės, sisteminės analizės ir analitinis-kritinis metodai. ĮVADAS Visose valstybėse konstitucinės teisės vieta yra iš­skirtinė. Jos išskirtinumą lemia daugelis aplinkybių: tai reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenimui, konstitucinės teisės vieta hierarchinėje teisės sistemoje bei ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma. „Konstitu­cinė teisė - nacionalinės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis" [20, p. 32]. Svarbiau­sias konstitucinės teisės šaltinis yra Konstitucija, kurioje įtviritintos aukščiausios teisinės galios normos. Šios normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valsty­bės valdžios šaltinį, nustato valstybės valdžios instituci­jų sistemą bei įgaliojimus, įtvirtina valstybės formą ir kita. Kaip vienas iš svarbiausių konstitucinės teisės ins­titutų pripažįstamos žmogaus teisės. Šiame darbe at­kreipiamas dėmesys į Konstituciją kaip į šaltinį, kuria- me įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės, o konkrečiau į Konstitucijos 48 str. įtvirtintas žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas [1]. Šios teisės svarbą patvirtina jos vieta tarptautiniuose dokumentuose, Lietuvos teisės aktuose, detalus valsty­binis reglamentavimas, teisės mokslininkų skiriamas dėmesys teisinėje literatūroje. Prof. A. Pumputis, pri­skirdamas šias teises pagrindiniam pirmajam žmogaus teisių lygiui, pabrėžia, kad šios teisės yra „minimalios individo egzistavimą palaikančios teisės" [19, p. 16]. Šio darbo tikslas - išanalizuoti Lietuvos Respubli­koje galiojančius teisės aktus, konkretizuojančius ir pa­dedančius įgyvendinti anksčiau minėtą konstitucinę tei­sę, bei peržvelgti šią teisę įtvirtinančius tarptautinius tei­sės aktus, atskleisti šių teisės aktų svarbą darbo teisi­niuose santykiuose . KONSTITUCINES TEISES Į TINKAMAS DARBO SĄLYGAS KONKRETIZAVIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTUOSE Valstybės Konstituciją galima traktuoti kaip visų teisės šakų pagrindinį šaltinį, nustatantį jų pradmenis bei principus. Tai reiškia, kad teisės šakos normos negali prieštarauti pagrindinio valstybės įstatymo nuostatoms. Tačiau nereikia pamiršti, kad praktikoje konstitucinės normos dažnai išlieka tik deklaratyvios, o prioritetas re­guliuoti visuomeninius teisinius santykius perduodamas kitiems, iš Konstitucijos išplaukiantiems teisės aktams. Konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas Lietuvoje detalizuoja Lietuvos Respublikos dar­bo kodeksas (toliau - DK) [2], Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (toliau - DSSĮ) [5], kiti įstatymai, Vyriausybės nutarimais patvirtinti norminiai teisės ak­tai, vieni iš svarbiausių - Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai [9], Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai [8], Darbuotojų saugos ir sveika­tos komisijos nuostatai [10], Pavojingų darbų sąrašas [11] ir kiti poįstatyminiai aktai. Darbuotojų saugos ir sveikatos sampratą panašiai apibrėžia DK 259 str. ir DSSĮ 2 str. Tai visos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skir­tos prevencinės priemonės, naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įma­noma sumažinta. Minėtuose įstatymuose įtvirtintos dar­buotojų teisės saugiai dirbti, jų saugos ir sveikatos ga­rantijos pabrėžiant, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, sveikos, saugios ir nekenksmingos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į objektyvias priežastis (įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę ori­entaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus (DSSĮ 3 str.)), nei į darbuotojo asmenines, su dalykinėmis nesusijusias, savybes, kurias įvardijant būtina paminėti Konstitucijos 29 str. įtvirtintą nediskri-minavimo principą, numatantį visų asmenų lygybę įsta­tymui, teismui, kitoms valstybės institucijoms bei kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegi­jų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, sociali­nės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu". Sis principas taikomas įvairiose teisinių santykių srityse, pvz., draudžiama atsisakyti priimti į darbą dėl DK 2 str. išvardytų priežasčių, kurios nustatytos vadovaujantis anksčiau cituotu straipsniu, nevalia šiais pagrindais tai­kyti skirtingo darbo užmokesčio ir kita. Minėtu pagrin­du draudžiama darbuotojams sudaryti nevienodai sau­gias ir sveikas darbo sąlygas. Atkreiptinas dėmesys į DK 2 str. 1 d. 9 p. reglamentuotą principą - darbo įsta­tymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes. Diferenciacijos principą privalu atskirti nuo diskriminacijos: „Teisių diskriminacija - tai savavališkas asmens teisių atėmi­mas, apribojimas arba išplėtimas, o diferenciacija - tei­sių saugos didinimas valstybės priemonėmis tiems as- menims, kurie patys objektyviai nepajėgia bent minima­liai užsitikrinti savio pagrindinių teisių arba kurie vykdo specialias, tik su jų asmeniu susijusias pareigas visuo­menėje" [21, p. 218]. Tai darbuotojai, dirbantys pavo­jingomis sąlygomis, jauni asmenys, neįgalūs darbuoto­jai, nėščios moterys. Konstitutcijos 39 str. 2 d įtvirtinta nuostata, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato palankias sąlygas. Ypatingas motinystės saugos priemo­nes numato DK 278 str., įpareigojantis darbdavį nėš­čioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančios moterims sudaryti tinkamas darbo sąlygas, kad moters ar kūdikio sveikata būtų apsaugota nuo galimų neigiamų poveikių. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūti­mi maitinančioms moterims kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių sąrašą yra patvirtinusi Lietuvos Res­publikos Vyriausybė 2003 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 340 [12]. Teisės aktai šioms moterims numato tam tikrą darbo ir poilsio laiko režimą. „Kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tin­kamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąly­gos (...)" (DK 260 str.). Toliau DK išvardytos darbdavio pareigos šią nuostatą įgyvendinant. Tai užtikrinimas, kad darbo vieta būtų saugi, darbo priemonės atitiktų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, darbuotojų privalomi instruktavimai ir apmokymai dir­bant su pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir kita. Atkreiptinas dėmesys, kad darbuotojų saugai ir sveikatai būdingas griežtesnis administracinis techninis reglamen­tavimas, palyginti su kitomis darbo sutarties sąlygomis, kurios dažniausiai nustatomos susitarimais neperžian-giant teisės aktų leistinų ribų. Saugių darbo sąlygų tie­siogiai arba netiesiogiai įtvirtintos garantijos nurodomos ir kituose DK skyriuose. Priimant į darbą darbdavys su darbuotoju sulygsta dėl būtinųjų darbo sąlygų, tai yra dėl darbo funkcijų bei saugios ir sveikatai nekenksmin­gos darbo vietos. Privaloma darbo sutarties sąlyga -apmokėjimas už darbą, kurio tarifinis atlygis esant nu­krypimų nuo normalių darbo sąlygų privalo būti padi­dintas (DK 192 str.). Konstitucijos 48 str. taip pat įtvir­tinta ir teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir so­cialinę apsaugą nedarbo atveju. Deja, abi šias teises iš­syk pažeidžia Lietuvoje plačiai paplitęs atlyginimų mo­kėjimas vokeliuose. „Dalis darbdavių nesiliauja mokėti algas savo darbuotojams vokeliuose, o mokesčių ins­pektorių grasinimai jų nebaugina.... Nors nuo 2006-ųjų birželio iki praėjusių metų pabaigos VMI gavo 2043 pranešimus apie vokelius, sučiupti tik 133 darbdaviai" [26]. Galima suprasti, kad ši statistika toli gražu neat­spindi tikrosios padėties. Kiekvienas tikisi, kad liga ir nedarbas jį aplenks. Taigi, kokios priemonės būtų efek­tyviausios neleidžiant darbuotojui gauti užmokestį, nuo kurio neatskaičiuojami mokesčiai, klausimas lieka svarstytinas. Darbo sąlygų sąvokos sudėtinė dalis - darbo ir po­ilsio režimas. DK nustato tam tikras garantijas dirban­tiesiems viršvalandinį darbą (leidžiamas tik išimtiniais atvejais) ir nakties darbą, už tai mokant ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio arba mėnesinės algos. „Kiekvienas dirbantis žmogus turi tei­sę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines moka- mas atostogas. Darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas". Šiuo Konstitucijos 29 str. pavedimu DK numato mak­simalią darbo laiko trukmę bei minimalią poilsio laiko trukmę siekiant įgyvendinti darbuotojo konstitucinę tei­sę į poilsį ir laisvalaikį. Darbdaviui ar jo įgaliotiems asmenims už darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimus nu­matyta administracinė atsakomybė (ATPK 41 str.) [3]. Atitinkamai atsižvelgiant į darbų saugos ir sveikatos ap­saugos darbe reikalavimų pažeidimo sunkumą bei pa­sekmes toks pažeidimas gali būti traktuojamas kaip nu­sikalstama veika ir užtraukti darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų (BK 176 str.) [4]. Taip valstybė siekia užtikrinti reikala­vimų, numatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose įgyvendi­nimą. „Darbuotojų teisė dirbti saugiomis ir sveikomis darbo sąlygomis tiesiogiai susijusi su valstybės politika dėl darbų saugos, profesinių ligų profilaktikos ir tinka­mų darbo sąlygų užtikrinimo" [21, p. 428]. Tai reiškia gausybę norminių teisės aktų, tam skirtas valstybės biu­džeto lėšas, valstybinių valdžios institucijų bendradar­biavimą su darbdavių bei darbuotojų atstovais, kontro­liuojančių institucijų veiklą ir kitus veiksnius, kurių įgy­vendinimu rūpinasi valstybė. 2. SIEKIS SAUGIŲ DARBO SĄLYGŲ - TIK VALSTYBĖS PAREIGA? Tačiau „būtų klaidinga manyti, kad visos sociali­nės, ekonominės ir kultūrinės teisės turi būti užtikrina­mos vien tik valstybės pastangomis, kad jos yra labai brangios ir susijusios su dideliu biurokratiniu aparatu" [18, p. 354]. Kyla klausimas - kiek pasitaiko tokių atve­jų, kai valstybės pastangų užtikrinti darbuotojų saugumą darbdaviai arba patys darbuotojai nepaiso? Būtų įdomu sužinoti procentą darbuotojų, kurie „laikantis" Darbuo­tojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instrukta­vimo tvarkos (patvirtinta Lietuvos Respublikos vyriau­siojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1-107), buvo instruktuoti tik forma­liai, tai yra tik pasirašė po darbuotojų saugos ir sveika­tos instrukcija? Kita vertus, jokios valstybės priemonės nepadės užtikrinti darbuotojo saugumo darbe, jei žmo­gus neįsisąmonins Konstitucijos 28 str. įtvirtintos nuo­statos, kad „įgyvendindamas savo teises ir naudodama­sis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių". Šioje nuostatoje galima įžvelgti ne tik įpareigojimą naudotis savo teisėmis ir laisvėmis taip, kad tai kokiais nors būdais nepadarytų neigiamos įtakos kitiems visuomenės nariams, bet savo teisų užtikrinimą pradėti nuo savęs asmeniškai. Šiurpą kelia Valstybinės darbo inspekcijos patei­kiami nelaimingų atsitikimų darbe ir jų metu žuvusių neblaivių darbuotojų rodikliai ir jų tendencijos. Seno­siose Europos Sąjungos valstybėse narėse žuvusių ne­blaivių darbuotojų skaičius neviršija 5 %. Tuo tarpu Lietuvoje šis procentas katastrofiškai auga. 2003-2006 metais 28% žuvusių darbe darbuotojų buvo neblaivūs, 2007 metais (duomenys iki rugsėjo mėn. pabaigos) to­kių darbuotojų procentas siekė 41, t. y. iš 49 mirtinų ne­laimingų atsitikimų darbe atvejų 20 atvejų buvo, kai žuvo neblaivūs darbuotojai. „Traumatizmas (darbe, vai­ruojant ir pan.) vis labiau priklauso nuo dirbančiųjų (žmonių) gyvenimo būdo ir elgsenos. Jį neigiamai vei­kia nepakankamas dėmesys asmeninei atsakomybei ir iniciatyvai atsisakyti žalingų įpročių, kai plinta alkoho­lizmas, narkomanija, kiti nusikaltimai" [24]. Valstybės politikos priemonės ' Darbuotojas Norminiai teisės aktai 4 Sąmoningumas Su darbo aplinka susijusios rizikos priežasčių šalinimas Savišvieta Kultūra Kontrolės mechanizmas Sveikatos tarnybų plėtojimas Kitos priemonės (švietimas, auklėjimas ir t.t.) 1 pav. Veiksniai, užtikrinantys teisę į tinkamas saugias ir sveikatai nekenksmingas sąlygas darbe 2007 m. lapkričio 9 d. UAB „Grūduva" (Šakiųraj., Gotlybiškių k.) grūdų sandėlyje, tarp transporterio juos­tos ir veleno, be gyvybės žymių rastas statybos darbi­ninkas R. G. Įrenginio pavojinga zona buvo neuždengta. Be to, statybos darbininkui buvo pavestas nebūdingas statybininkui darbas [25]. Deja, tokių kraupių pavyz­džių, kai darbuotojai dirba nesaugiomis sąlygomis ir tai baigiasi tragiškai, pasitaiko ne vienas. Būtina pabrėžti, kad teisę turėti saugias sąlygas gali kontroliuoti ir pats darbuotojas. Įstatymas numato kelis atvejus, kai darbuo­tojas turi teisę atsisakyti dirbti: kai yra pavojus darbuo­tojų saugai ir sveikatai, taip pat dirbti darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokytas, bei jei nėra aprūpinta ko­lektyvinėmis ar asmeninėmis apsaugos priemonėmis (DK 275 str. 5 p.). Anksčiau pateiktu pavyzdžiu atkreip­tinas dėmesys ir į DK 119 str., draudžiantį reikalauti at­likti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, vadinasi, darbuo­tojas turėjo ne vieną pagrindą atsisakyti dirbti. Toks at­sisakymas yra vienas iš darbo teisės savigynos pavyz­džių (DK 37 str.). Atkeiptinas dėmesys į kitą svarbų aspektą - priva­lomus sveikatos patikrinimus. Imperatyvus nurodymas įstatyme, kad tam tikros kategorijos asmenys privalo prieš įsidarbindami, o vėliau - periodiškai tikrintis svei­katą, rodo, kad tai yra darbuotojų pareiga. Šie patikri­nimai atliekami tokiais tikslais: 1) siekiant nustatyti, ar darbuotojo sveikatos būklė yra pakankama, kad jis, nekenkdamas ir nekel­damas pavojaus sau ir aplinkiniams, galėtų dirbti jam pavestą darbaj 2) siekiant nustatyti, ar darbuotojo dirbamas dar­bas nepakenkė jo sveikatai, o jei pakenkė - ko­kių priemonių reikia imtis [22, p. 437], Sukrečiantis įvykis Kaune, kai autobuso vairuoto­jas važiuodamas Parodų kalnu mirė, o transporto prie­monė įsirėžė į Vyriausiojo policijos komisariato pastatą, skaudžiai parodo sveikatos patikrinimų svarbą ir būti­numą. Todėl ne veltui už atsisakymą tikrintis sveikatą yra numatytos itin griežtos sankcijos. Darbuotoją, nusta­tytu laiku atsisakiusį tikrintis sveikatą, darbdavys nuša­lina nuo darbo ir nemoka jam darbo užmokesčio (DK 265 str. 7 d.). Sis atsisakymas laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir yra pagrindas nutraukti darbo su­tartį. Kita vertus, atsižvelgiant į anksčiau minėtus svei­katos patikrinimų tikslus bei į tai, kad darbdavys privalo šiems patikrinimams sudaryti tinkamas sąlygas (sude­rinti su sveikatos priežiūros įstaiga pasitikrinimų grafi­ką, mokėti darbuotojams už darbo laiką, kurio metu jie tikrinasi sveikatą, vidutinį darbo užmokestį), galima da­ryti išvadą, kad tai traktuojama ir kaip darbuotojo teisė. 3. TEISĖS Į TINKAMAS DARBO SĄLYGAS ĮTVIRTINIMAS TARPTAUTINIUOSE DOKUMENTUOSE Darbo teisės principus galima skirstyti į nacionali­nius, regioninius ir tarptautinius. Didelė dalis darbo san­tykių teisinio reglamentavimo principų yra ne tik Lietu­vos valstybės konstituciniai principai, bet ir įtvirtinti daugelyje regioninių ir tarptautinių dokumentų. Tarptautiniai dokumentai Europos socialinė ch arti j a Visuotinė žmogaus teisių deklaracija Tarptautinis socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių TDO konvencijos ir rekomendacijos 1 Irt r 2 pav. Šaltiniai, reglamentuojantys teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas „Žmogaus teisių terminas paprastai yra siejamas su tarptautinės bendruomenės pripažintais žmogaus teisių standartais, suformuluotais pagrindinėse taptautinėse su­tartyse, toks žmogaus teisių traktavimas yra būdingas tarptautinei žmogaus teisės doktrinai" [18, p. 318]. Daugelis Europos Sąjungos direktyvų skirta regla­mentuoti saugias ir darbuotojų sveikatai nekenksmingas sąlygas. Teisinio reglamentavimo pagrindai darbuotojų saugos ir sveikatos darbo vietoje buvo nustatyti 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvoje 89/391 EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti. Vadovaujantis šia direktyva buvo priimta kitų direktyvų, reglamentuojančių tam tikras saugos darbe sritis: darbo vietų įrengimą, darbo priemones, darbą su videoterminalais. Darboviečių įrengimo bendrieji nuo­statai [13] buvo parengti vadovaujantis 1989 m. lapkri­čio 30 d. Tarybos direktyva 89/654/EEB dėl minimalių darbovietei taikomų saugos ir sveikatos reikalavimų. Tarybos direktyvoje 94/391 EEB įtvirtintos nuostatos dėl dirbančio jaunimo apsaugos ir kitos. Paminėtina, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai [17]. Darbuotojų gyvybės ir sveikatos apsauga - viena iš labiausiai išplėtotų sričių, nes „vienodas saugos ir svei­katos priemonių užtikrinimas būtinas kiekvienoje vals­tybėje, gaminančioje prekes ar teikiančioje paslaugas bendrajai rinkai" [22, p. 59]. 1996 metų Europos socia­linėje chartijoje (pataisytoje) [14] išvardyta 31 pagrindi­nė socialinė ir darbo teisė. (Lietuva Europos socialinę chartiją ratifikavo 2001 metais.) Antrame ir trečiame straipsnyje numatyti tikslai visomis tinkamomis prie­monėmis sudaryti sąlygas, kuriomis darbuotojai galėtų įgyvendinti teisę į tinkamas darbo sąlygas ir teisę į sau­gias ir sveikas darbo sąlygas. Šios priemonės pasireiškia priimtinos darbo dienos ir darbo savaitės laiko nustaty­mu, rizikos esnt pavojingoms arba kenksmingoms svei­katai darbo sąlygoms pašalinimu, norminių aktų dėl darbų saugos ir sveikatos sąlygų priėmimu, šių aktų vykdymo kontrolės organizavimu ir kita. Tarptautiniai principai įtvirtinti JTO aktuose, TDO konvencijose bei rekomendacijose. Teisė į tinkamas darbo sąlygas įtvirtinta 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 str. 1 p. [15], teisė į pakankamą at­lyginimą ir vienodą darbo užmokestį už vienodą darbą -23 str. 2 ir 3 p., į tinkamą darbo laiko apribojimą ir ap­mokamas atostogas - 24 straipsnyje. Lietuva prisijungė prie šios deklaracijos 1991 m. kovo 12 d. 1996 metais. Tarptautinio socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių pakto 3 dalyje [16] įtvirtinta, kad šį dokumentą pasira­šiusi šalis pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į teisingas ir palankias darbo sąlygas. Tarp šių, darbuotojams svar­biausių, sąlygų (teisingo darbo užmokesčio, deramo pragyvenimo, vienodų galimybių būti pakeliamiems darbe, pagrįsto darbo laiko apmokėjimo ir kt.) įvardija­mos darbo sąlygos, atitinkančios saugos ir higienos rei­kalavimus. Lietuvos Respublikoje šis paktas įsigaliojo nuo 1992 m. vasario 20 d. TDO veikla reikšminga kiekvienos valstybės darbo teisei. TDO konvencijomis ir rekomendacijomis nustato tarptautinius darbo standartus, techninės pagalbos tei­kimą juos įgyvendinant bei laikymosi kontrolę. Tinka­mas darbo sąlygas reglamentuoja konvencijos, nustatan- čios darbo ir poilsio laiko režimą, motinystės apsaugos nuostatas, konvencijos dėl darbuotojų saugos ir sveika­tos, dėl darbuotojų apsaugos nuo jonizuojančio spindu­liavimo, dėl darbuotojų gynimo nuo profesinės rizikos, susijusios su oro užterštumu, triukšmu ir vibracija darbo aplinkoje, ir kita. IŠVADOS 1. Konstitucijoje įtvirtinta teisė įtinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas priskirtina vienai iš svarbiausių žmogaus teisių. 2. Pažeidus konstitucinę teisę saugiai dirbti iškyla grėsmė ne tik pačiam darbuotojui, bet ir aplinkiniams. 3. Veiksmingas teisės į tinkamas, saugias ir svei­kas darbo sąlygas užtikrinimas įmanomas tik sutelkus valstybės valdžios institucijų, darbdavių ir darbuotojų pastangas. 4. Visuose tarptautiniuose dokumentuose, kurie įtvirtina socialines teises, numatyta teisė į tinkamas ir saugias darbo sąlygas. 5. Nesudarymas darbuotojui saugių ir sveikų darbo sąlygų yra šiurkštus piliečio konstitucinės teisės normų pažeidimas ir jis turi būti įvertintas kaip pagrindinio ša­lies įstatymo pažeidimas. LITERATŪRA 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios. 1992. Nr.32-1014. 2. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Valstybės žinios. 2002. Nr. 64-2569. 3. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Valstybės žinios. 1985. Nr. 1-1. 4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Valstybės žinios. 2000. Nr.89-2741 5. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas. Valstybės žinios. 2003. Nr. 70-3170. 6. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas. Valstybės žinios. 2003. Nr. 102-4585 7. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 110-3207. 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 487 „Dėl profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų patvirtinimo". Valstybės ži­nios. 2004. Nr. 69-2398. 9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimas Nr. 1118 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ty­rimo ir apskaitos nuostatų patvirtinimo". Valstybės ži­nios. 2004. Nr. 136-4945. 10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nu­tarimas Nr. 13 „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos komisi­jos nuostatų patvirtinimo". Valstybės žinios. 2002. Nr. 4-97. 11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąra­šo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2004. Nr. 136-4945. 12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 19 d. nu­tarimas Nr. 340 „Dėl nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims kenksmingų darbo są­lygų ir pavojingų veiksnių sąrašo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2003. Nr. 29-118 13. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo minis­terijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. 85//233 "Dėl darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo". Valstybės žinios. 1998 Nr. 44-1224 14. Europos socialinė chartija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!