Kūno kultūra ir sveika gyvensena

Įvadas Kūno kultūra, nors neatskiriama nuo švietimo sistemos ir bendrosios kultūros, yra savarankiška, specifinė visuomenės gyvenimo sritis, kurios plėtotė ir rezultatai glaudžiai siejasi su daugeliu žmogaus vertybių ir daro įtaką socialinei, kultūrinei bei ekonominei asmenybės, taigi ir visuomenės raidai. Vadinasi, visapusiškai ugdant asmenybę, kūno kultūra vaidina reikšmingą vaidmenį. Todėl, vykdant Lietuvos švietimo sistemos reformą, ir kūno kultūros posistemio formavimui skiriama vis daugiau dėmesio. Dabartiniai kūno kultūros uždaviniai vis labiau su svarbiausių asmens poreikių tenkinimu, nes sveikatos pagrindą, psichologinę žmogaus būseną dažnai lemia jo fizinė savijauta. Kūno kultūros, kaip disciplinos, reikšmę rodo jos svarba bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose, nes tai vienas iš nedaugelio dalykų, įtrauktų į mokymo programas nuo I iki XII klasės. Ugdant teigiamą mokinių požiūrį į kūno kultūrą, svarbiausia yra ją įdiegti į sveikos gyvensenos režimą nuo pat vaikystės, paversti ją priemone ne tik fizinei būklei gerinti, bet ir dvasingumui, kūrybinei veiklai, valiai ugdyti. Tai ypač svarbu, nes jau ankstyvojoje vaikystėje formuojasi biologiniai sveikatos rizikos ir elgsenos veiksniai – antsvoris, padidėjęs arterinis kraujospūdis, sutrinka kai kurių medžiagų apykaita; vaikai pradeda gerti alkoholį, rūkyti, neracionaliai maitintis, tampa fiziškai pasyvūs. Todėl per visą vaiko ikimokyklinį amžių didžiausia atsakomybė tenka jo artimiems žmonėms – tėvams ir pedagogams. Nuo jų požiūrio į kūno kultūrą ir sveiką gyvenseną, nuo jų žinių šiais klausymais lygio labai priklauso vaikų sveikata, jų fizinis aktyvumas. Deja, šiandien tėvai ir mokytojai, kurie turėtų rodyti pavyzdį augančiai kartai, todėl savo fizinio pasyvumo ar abejingumo vaikų kūno kultūrai neskatina jų pomėgio fiziškai lavintis. Todėl dažnai laisvalaikiu mokiniai užsiima kita patrauklesne, reikalingesne, bet pasyvesne veikla. Kita vertus, teigiamo mokinių požiūrio į kūno kultūrą ugdymui, be mokytojų ir tėvų paskatinamojo pavyzdžio bei jų palankios nuostatos, nemažiau svarbu yra realiai plėtoti kūno kultūros mokymo discipliną. Antai dar 1995 metais Kūno kultūros ir sporto įstatymas numatė bendrojo lavinimo mokyklose tris privalomas kūno kultūros pamokas per savaitę. Tai daryti visų pirma verčia būtinumas stiprinti mokinių sveikatą, formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius, nes, kaip rodo atlikti tyrimai, Lietuvos mokinių sveikata nėra gera. Tarp Europos šalių Lietuvos mokinių sveikatingumo rodikliai vieni iš blogiausių. Tačiau nutarimas padidinti kūno kultūros pamokų skaičių vis dar nėra įgyvendintas. Būtinai moksliniai tyrimai, padėsiantys ne tik įvertinti įvairių veiksnių įtaką šio sprendimo įgyvendinimui, bet ir numatyti realias mokyklų galimybes. Šios aplinkybės ir sąlygojo tyrimą, kurio tikslas – nustatyti mokyklos bendruomenės narių požiūrį į kūno kultūrą ir sveiką gyvenseną bei įvertinti kūno kultūros vietą Lietuvos švietimo sistemoje. Nustatant asmenišką tiriamųjų požiūrį į kūno kultūrą ir sveiką gyvenseną, klausimai buvo formuojami apie kūno kultūros svarbą sveikatai, asmens, jo šeimos ir artimųjų pomėgį fiziškai lavintis ir t. t. Antra klausimų grupė buvo skirta įvertinti tėvų ir mokytojų nuomonei apie moksleivių sveikatos būklę, apibūdinant vaikų pomėgius ir interesus bei pedagoginio poveikio priemones, galinčius skatinti sveiką gyvenseną. Trečia klausimų grupė buvo skirta kūno kultūros pamokoms analizuoti, įvertinant mokinių požiūrį į jas nustatant šių pamokų plėtros bei turinio perspektyvas. 1 skyrius KŪNO KULTŪROS - ŠVIETIMO POSISTEMIO ELEMENTAS Apie „kūno kultūros“ terminą bei kitas sąvokas Per pastarąjį dešimtmetį dalyko, kurį dabar vadiname kūno kultūra, pavadinimas buvo nuolat keičiamas: fizinė kultūra, fizinis auklėjimas, fizinis lavinimas. Istoriškai Lietuvoje vienas iš pirmųjų terminų, kuris buvo pavartotas oficialiai (jis priklausė krašto sporto pradininkams), skambėjo taip – „Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga“. Taigi žodžio „fizinis“ čia neišvengta. Šį terminą, kalbėdami apie judėjimo problemas, naudojo iškiliausi mūsų filosofai Vydūnas ir S. Šalkauskis. Kas, kada šiuo metu „kūno kultūros“ termino vartojimas iš dalies susijęs su euforiniu Atgimimo laikotarpiu, kurio metu „fizinės kultūros“ sąvoka klaidingai buvo sutapatinta su rusifikacija. Tačiau pastaroji čia įtakos neturėjo – abu šie žodžiai nerusiški, jie kilę iš graikų ir lotynų kalbų. Panagrinėjus giliau, žodis „kūnas“ šioje sąvokoje nerodo raumenų veiklos, kaip paprastai manoma. Mūsų manymu, tuo tik pabrėžiama, kad kūnas yra kultūros objektas, o kokios – ne aišku. Solinio dainavimo, baleto ar vaidybos? Turbūt norima pasakyti – fizinės (raumenų veiklos kultūra). Tai visiškai logiška, kad taip ir derėtų sakyti – „fizinė kultūra“. Daugelyje Europos ir ne tik Europos valstybių taip ir sakoma. „Fizinės kultūros“ termino logiškumą paryškina kitos sąvokos, susijusios su šia pagrindine – „kūno kultūros“ – sąvoka, tačiau visos jos vartojamos be žodžio „kūnas“: „fizinis tobulumas“, „fizinis lavinimas“, „fizinis pasirengimas“ ir pan. Kitose gyvenimo sferos vartojimas žodis „fizinis“ („fizinis darbas“, „fizinis asmuo“) dar labiau patvirtina ir pabrėžia, kad pagrindinėje jo vartojimo sferoje dirbtinai ir be reikalo atsiskaityta raumenų veiklos ir tarptautinio judesių įvardinimo. Kita vertus, „kūno kultūros“ terminas vargu ar etiškas kitų kultūros rūšių atžvilgiu. Kadangi šis terminas plačiąja jo vartojimo prasme pasiglemžia visas kultūros sritis ir rūšis. Nereikėtų stebėtis dėl Kultūros instituto pasireiškimo (jeigu toks būtų) Kūno kultūros institutui, kuris, ugdydamas vienos krypties (pobūdžio) kultūros specialistus, pasinaudojo visą kultūrą nusakančiu pavadinimu ir pasisavino tiksliai, pagarbiai sau ir kitiems įvardina savo kultūros Dievų akademijas – Dailės, Muzikos. Šios kultūros sritys taip pat pasireiškia per kūną. Jeigu pagrindinėje sąvokoje nepriimtas žodis „fizinis“ (pageidaujant lietuviško), siūloma vadinti „judesių kultūra“ arba net „judesių ir dvasios kultūra“. Tačiau, atsižvelgiant į tarptautinį kontekstą, be žodžio „fizinis“ (physical) praktiškai neišsiverčia nei viena kalba. Iš esmės visose Europos valstybėse kūno kultūros dalykas mokymo ir auklėjimo institucijose vadinamas „fiziniu auklėjimu“, dėl švietėjiškos nuostatos netgi atmetamas žodis „kultūra“ („physical education“). Tarptautinio lygio trumpinimas „p. e.“ priimtas ne tik Europoje, Europos taryboje, bet ir kitose pasaulio valstybėse. Tad ar verta užsispyrus, be svaresnės argumentacijos laikytis vieno termino – „kūno kultūra“, kuris buvo įteisintas viename iš lietuvių kalbos norminimo etapų? Kadangi žmogaus sąmoninga veikla, fiziškai tobulinanti kūną ir siekianti sportinių rezultatų, neabejotinai yra bendros kultūros dalis, „kultūros“ sąvokos plačiąja prasme gal nereikėtų atsisakyti. Artėjant prie Europos, reikėtų neignoruoti, o pasinaudoti kitų valstybių patirtimi. Reikėtų populiarinti šnekamojoje kalboje terminą „sportuotojas“ pačia plačiausia šio žodžio, atspindinčio judėjimą sveikatos labui, prasme. Tai netinka tik profesionaliam sportui. Taip taptume artimesni Vakarams, jau seniai atsisakiusiems gremėzdiškų terminų ir jų sistemų. Manoma, kad fizinės kultūros sąvokų kaita būtina, nes jos nelabai atitinka laisve dvelkiančia laikmečio dvasią. Galvočiau, jose jaučiamas sovietinio laikotarpio „krūvis“. Tai patvirtino dar 1990 metais Kūno kultūros ir sporto komitete praktikų iniciatyva įvykęs minėtų sąvokų aptarimas. Viena iš lokiškesnių naujos fizinės kultūros sąvokų įvardinimo sistemų, besiremiančių bendru vardikliu, kurios pagrindą sudarytų fizinės kultūros kokybiniai lygio (pokyčiai), sąlygojami mokyklos struktūros. Tai, beje, egzistuoja, tik neįvardinama. Pradinukams skiriamos vienokio lygio fizinės kultūros pamokos – jų turinį turėtų lemti judėjimo poreikio tenkinimas bei įgimtų, natūralių, teisingų judesių puoselėjimas. Kitaip vyksta fizinės kultūros pamokos penktose–dešimtose klasėse – kai vaikams viskas įdomu, visko reikia ir beveik nieko nemoka. Pagaliau aukščiausia judesių įgūdžių ir žinių apie fizinę kultūrą kokybė pasiekiama vienuoliktoje-dvyliktoje klasėse, kai interesų ir poreikių įvairovė stabilizuojasi ir išsilieja į kelias judėjimo formas. Ši, aukščiausia mokyklinė fizinė kultūra turėtų būti vadinama kitaip. Turint galvoje, kad sąvokos yra ne tiek mokslas, o susitarimo dalykas pagal tam tikrus bendrus kriterijus, siūloma mokyklinės fizinės kultūros dalyką įvardinti skirtingomis sąvokomis, suteikiant joms, atsižvelgus į mokyklos struktūrą, atitinkamą turinį. Šios sąvokų sistemos jungiamąja grandimi galėtume laikyti kūno kultūros kokybiškumo kriterijų. Darželiuose ir pradinėse klasėse dalyką siūloma vadinti „fiziniu auklėjimu“, nes auklėjimas, kaip pedagoginė veikla, dirbant su šio amžiaus vaikais aiškiai vyrauja. Penktose-dešimtose klasėse dalyką siūloma vadinti „fiziniu lavinimu“, suteikiant šiai sąvokai šio amžiaus dalyko ypatumus atitinkantį turinį. Šios sąvokos esmė turėtų būti natūralių judesių tąsa bei sportinių kitokių fizinių bei pramoginių judesių formavimas, suteikiant atitinkamas žinias. Vienuoliktoje-dvyliktoje klasėse dalyką vadintume „fizinės kultūros“ sąvoka, kuri turėtų atspindėti judėjimo poreikio tenkinimą keliomis pasirinktomis judėjimo formomis bei jų technikos ugdymą. Ši sąvokų sistema atitiktų pasižyminčius spirališkumu bei koncentriškumu „Lietuvos švietimo koncepcijos“ ugdymo turinio programų sudarymo pagrindus. Toks fizinės kultūros dalyko suskirstimas į sąvokas neturėtų labai nustebinti teoretikų, kadangi pasaulis aiškiai juda universalumo ir paprastumo link (1 schema). Kita, dar paprastesnė fizinės kultūros sąvokų reforma galiam atsižvelgiant į žmogaus biologinio vystimosi ypatumus prieš biologinę stabilizaciją ir po jos, kadangi pasiekus žmogui šią ribą, energetiniai procesui jo organizme ima vykti priešinga linkme, o tai ir fizinės kultūros turinį. Taigi vienokia sąvoką įvardinę žmonių, dar nepasiekusių biologinės amžiaus stabilizacijos, fizinę kultūrą ir kitokia sąvoka – sveikatingumo judėjimą, prasidėjus senėjimo procesams, turėtume paprastą, biologijos mokslo dėsniais besiremiančią sąvokų sistemą. Biologinio augimo metu bet kokį fizinį judėjimą, tenkinantį judėjimo poreikį (jeigu tik nesiekiama sportinių rezultatų), vadintume „fiziniu auklėjimu“, nes mokymosi įstaigose iš esmės tai vyksta, be to, su aiškiai švietėjiška nuostata. Prasidėjus organizmo senėjimo procesams, sveikatingumo judėjimą vadintume „sportavimu“, nes tai paprastai vyksta už mokymo įstaigos ribų, kai auklėjimas ir mokymas, kaip aktyvus procesas, jau nebevyksta ir valstybės programos nebeprivalomos. Radę sveikatingumo fizinės kultūros, mėgėjų ir profesionalaus sporto sąlyčio taškus, nesunkiai pastebėsime jų skirtumus ir įvardinsime juos sąvokomis. Taigi sveikatingumo kūno kultūra susijusi su sportu tuo, kad abiem atvejais vyksta sąmoningos fizinės pratybos, tačiau jų tikslai ir metodikos skiriasi. „Sportu“ laikytina fizinės kultūros dalis, siekianti aukščiausių sporto rezultatų, kuriuos fiksuoja valstybės ir tarptautinės sporto institucijos. Profesionalų sportas – tai sportas, kurio dalyviai sutarčių pagrindu gauna atlyginimą ir jis yra jų pragyvenimo šaltinis. Mėgėjų sportas – tai sportas sveikatos palaikymui arba siekimas rezultatų, už kuriuos negaunamas kontraktinis atlyginimas. Šie pasiūlymai drąsūs ir prieštarauja esamai fizinės kultūros sampratai bei nuostatoms, tačiau nuolatinis sąvokų painiojimas praktinėje veikloje verčia susimąstyti apie naują, paprastesnę fizinės kultūros sąvokų sistemą. Kūno kultūros funkcijos Be abejo, kūno kultūra neatlieka kokios nors vienos funkcijos visuomenėje. Būdamas daugelio kitų socialinių sistemų dalimi, Šis reiškinys atlieka pagrindines tų sistemų funkcijas. Mūsų atveju kūno kultūra, kaip švietimo sistemos posistemis, atlieka bendrąsias jaunimo lavinimo funkcijas. Sporto sociologai ir edukologai išskiria daugiau kaip 100 socialinių funkcijų. Štai R. Thomas (1993) nurodo dvi pagrindines funkcijų grupes – simbolinę ir socialinę. Teigdamas, kad sportas simboliais perduoda Vakarų civilizacijos vertybes, R. Thomas daugiau dėmesio skyrė sporto kuriamiems ritualams, sukeliantiems emocinius išgyvenimus. Socialinė sporto funkcija skleidžiasi per žaidimus. Žaisdami vaikai mokosi įvairių visuomeninių vaidmenų. Šią funkciją aprašė G. H. Meadas (1934). Analizuodamas amerikiečių futbolo žaidimą, Meadas parodė, kad pereidami į kolektyvų žaidimų tarpsnį, vaikai privalo išmokti ne tik savo vaidmenį šiame žaidime, bet ir kitų žaidėjų veiksmus. R. Thomas atskleidžia dar vieną socializacijos aspektą, kuris pas mus dažnai pamirštamas. Veikiamas socialinių veiksnių paauglys, privalo keisti ryšius su savo artimiausia aplinka, vaikystėje dariusia jam didžiausią socialinę įtaką (šeima, pradinių klasių auklėtoja). Todėl jis ieško naujos aplinkos, kurioje galėtų patenkinti kolektyvinių veiksmų poreikį. Čia būtų galima įžvelgti paralelę tarp kolektyvinės agresijos ir teritorijos gynimo mechanizmų, kuriuos taip vaizdžiai aprašė Nobelio premijos laureatas K. Lorencas. Paaugliai labai dažnai konfliktuoja tiek grupės viduje, tiek ir už jos ribų. Geras fizinis pasirengimas ir sportininko laimėjimai leidžia užimti gana aukštą socialinį statusą. Daugianacionalinėje aplinkoje labai svarbi yra kultūrinės integracijos funkcija. Čia irgi galima pastebėti, kad kūno kultūra, ypač sportas, tokioje aplinkoje nepaprastai sparčiai plėtojasi. Savo socialinę informaciją sportas perteikia universalia žaidimo kalba, kur nugalėtojas (stipriausia komanda) nustatomas labai akivaizdžiai. Tai gali būti pelnyti taškai, laimėtos lenktynės ar dvikova. Nacionalinės subkultūros, ypač tos, kurios dėl odos spalvos, religijos ar kalbos iš anksto turi tam tikrą socialinį statusą, patiria varžymosi iššūkį iš pagrindinės kultūros. Laimėjimai leidžia šių grupių sportininkams įsitvirtinti naujose socialinėse struktūrose, kartu integruotis į pagrindinę kultūrą. Kita vertus, pralaimėjimai integracinius procesus stabdo, dar labiau nustumia subkultūrą į priešišką (uždarą) poziciją pagrindinei kultūrai. Kūno kultūra ir sportas vykdo ir politinę funkciją. Ši funkcija ypač sustiprėjo susiformavus tarptautinėms varžybų sistemoms ir pasauliniam žiniasklaidos tinklui. Pirmą kartą ryškiausiai ši funkcija 1936 m. per olimpines žaidynes Berlyne, kai nacių Vokietija labai stengėsi parodyti savo „grynosios“ nacijos pranašumą sporto arenose. Kūno kultūra, tiksliau gimnastika ir karinis jaunimo ugdymas, fizinė būklė buvo vertinama pagal politinę ir ideologinę sėkmę. J. Defrance (1997) išskiria fizinių funkcijų grupę, kurioje vyrauja dvi pagrindinės – sanitarinės ir socialinės būklės gerinimo funkcijos. Pirmoji funkcija iki pat XX amžiaus vidurio buvo grindžiama medicinos, fiziologijos ir antropologijos tyrimais, kurių išvadomis buvo siekiama parodyti, kad aktyvi fizinė veikla tiesiogiai pozityviai veikia daugelį morfologinių žmogaus rodiklių. Tačiau 8 – 9 praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasirodė tokį požiūrį kritikuojančių mokslinių publikacijų, kuriose buvo nurodyti tokių tyrimų metodologiniai trūkumai ir netgi išankstinio nustatymo atsiradimo prielaidos (H. Solomonas, 1994). Tokį požiūrį į sveikatinančią kūno kultūros ir sporto funkciją ypač sustiprino profesionalaus sporto nutolimas nuo mėgėjų sporto. Kai kurių profesionalių sporto šakų rodikliai buvo gerinami tik žalojant žmonių sveikatą dopingu, elektros ir mechanine stimuliacija, kraujo perpylimais. Socialinės būklės gerinimo funkcija siejam su gyvenimo kokybės samprata. Kūno kultūra tampa sudedamąja gyvenimo stiliaus dalimi. Sporto sociologai tvirtina, kad pirmaujančiose Vakarų Europos šalyse vis labiau ryškėja tendencija, kad sveikatinimo sportui turi įtakos žmonių išsilavinimas, profesija, gyvenamoji vieta, tai yra aukštesnės socialinės padėties žmonės renkasi aktyvų poilsį, kur vyrauja kokybiškos sveikatingumo paslaugos (J. Defrence, 1997). Tai tampa aktualu mokyklinei kūno kultūrai, kai įvedus profiliuotą mokymą XI – XII klasėje moksleiviai gali rinktis jiems tinkamas fizinio lavinimo formas. Sportuojantys moksleiviai Jei kūno kultūra ir sporto darbuotojų veiklą reglamentuoja bendrieji darbinę veiklą reguliuojantys įstatymai (švietimo, kūno kultūros ir sporto įstatymas, sporto mokyklų nuostatai) ir specialūs profesiniai reikalavimai, tai sportininko statusas iki pat šių dienų nėra griežtai apibrėžtas. Tiesa, profesionalaus sportininko statusą mėginta apibrėžti naujame Kūno kultūros ir sporto įstatyme, tačiau dėl sporto, kaip komercinės veiklos, menko išsivystymo, daugumos sportuojančių žmonių statusas neapibrėžtas tiesioginio teisinio reguliavimo arba jų veikla apibūdinama kitaip (pavyzdžiui, mokymusi aukštojoje mokykloje). Toks melagingas šios veiklos įforminimas buvo ypač paplitęs sovietmečiu, kai sportuojantys žmonės dėl ideologinių motyvų ir tariamo socialistinio sporto neprofesionalizmo fiktyviai buvo įdarbinami arba fiktyviai atlikdavo karinę tarnybą. Kita vertus per pastaruosius septynerius metus sportuojančių ar kurią nors kitą kūno kultūros formą kultivuojančių žmonių gyvenime įvyko ženklių pokyčių, tačiau dėl vietos stokos ir šio darbo pobūdžio apsiribosime tik pagrindinių tendencijų aptarimu. 1.Iš viso išnyko vadinamasis fizkultūrininko statusas, kuris dažniausiai buvo įvardijamas PDG ženklinimu. Ilgą laiką buvęs vienu iš socialinės struktūros planavimo ir atskaitomybės rodiklių, jis tarnavo kūno kultūros ir sporto sistemos ideologiniu simboliu. Prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą šiuo rodikliu buvo bandyta parodyti kad beveik pusė Lietuvos gyventojų reguliariai mankštinasi – 2 ir daugiau kartų per savaitę. 2. Susiformavo sportuojančių sporto klubuose asmenų socialinė kategorija. 2 lentelėje matyti, kad sportuojančių sporto klubuose žmonių kiekvienais nepriklausomybės metais gausėjo nepaprastai sparčiai, o tiek sporto klubų darbuotojų, tiek sportininkų sumažėjimą galima paaiškinti 1996 metais įvykusiu sporto klubų perregistravimu dėl naujų reikalavimų, keliamų visuomeninėmis organizacijoms. 3. Miestuose sportuojančių sporto klubuose žmonių buvo daugiau nei sportuojančių sporto mokyklose. Ypač šis skirtumas buvo pastebimas didžiuosiuose miestuose –Vilniuje ir Kaune. Tai leidžia galvoti apie regiono urbanizacijos laipsnio ir sportuojančių sporto klubuose skaičiaus ryšį. 4. Labai išsiplėtė kultivuojamų sporto šakų skaičius. 1996 metais Lietuvoje veikė 78 sporto šakų federacijos ir buvo plėtojama netoli 100 sporto šakų, o tuo tarpu 1962 metais sporto mokyklose (tai iš esmės beveik ir apėmė visą sporto sistemą) buvo kultivuojamos 34, o 1990 metais – 47 sporto šakos. Ši tendencija rodo, kad Lietuvos gyventojai renkasi naujas, visame pasaulyje madingas sporto šakas: Rytų dvikovas, kalnų dviračių sportą, kėglius it kt. 5. Sportuojančių kategorijai priskiriami žmonės, kūno kultūra siekiantys tausoti ir gerinti savo sveikatą. Tokių žmonių pagal oficialią statistiką 1996 metais buvo 5836. 6. Sportuojančių kategorijai priskiriami ir neįgalieji žmonės, kultivuojantys jiems tinkančias sporto šakas. Tokių žmonių pagal oficialią statistiką 1996 metais buvo 1259. 7. Toliau lieka sportininkų dalis, atstovaujanti valstybei svarbiausiose tarptautinėse sporto varžybose. Jų pasiekti laimėjimai tarptautinėje arenoje kelia valstybės prestižą ir ypač skatina ir jaunimą sportuoti. Kitą, mūsų nuomone, pati įdomiausia sporto pusė – jo menkas visuomeninis įtvirtinimas. Daugelis vertybių ir normų perimamos labai netolygiai, neturi didesnio išliekamojo poveikio ar neturi ryšio su kita sportuojančių žmonių veikla. Kitaip tariant, dalis žmonių sporto pasaulyje nekuria formalių struktūrų. Kūno kultūra tampa savitiksliu fenomenu, keliančiu asmeninį pasitenkinimą. Kiek žmonių ryte mankštinasi, po darbo ar savaitgaliais bėgioja ar žaidžia krepšinį, tiksliai pasakyti būtų neįmanoma. Tokį, tikrąjį gyvenimą galiam nustatyti tik atlikus labai specializuotus mokslinius tyrimus. 1984 – 1988 metais atlikti daugiausią žmonių fizinės būklės tyrimai parodė, kad sistemingai kultivuojančių vieną ar kitą kūno kultūros formą ar sporto šaką tėra 10 – 15%. Lygiai taip pat labai sunku būtų ištirti sporto renginių žiūrovų skaičių. 1992 metais atlikti tyrimai parodė, kad Barselonos olimpinės žaidynės iki 89% visų didžiųjų miestų gyventojų. Sporto organizacijos Visas organizacijas, veikiančias sporto srityje, galima suskirstyti į kelias grupes pagal tam tikrus kriterijus: 1. Pagal priklausomybę – tai valstybinės ir nevalstybinės organizacijos (pvz., sporto mokyklos ir sporto klubai). 2. Pagal veiklos tikslą – pelno siekiančios ir nesiekiančios pelno organizacijos (pvz., Lietuvos krepšinio lyga – LKL ir sporto šakų federacijos). 3. Pagal veiklos pobūdį – teikiančios paslaugas vartotojams ir aptarnaujančias sportą (pvz., sveikatos centrai ir sporto renginių valdyba, sporto bazės). Pastarieji metai išryškino kitas sporto organizacijų plėtros tendencijas Lietuvoje: 1. Visiškai sunyko viena iš keturių sovietinio sporto organizacinių grandžių – gamyklų ir švietimo kūno kultūros kolektyvai. Taip atsitiko visų pirma dėl profesinių sąjungų struktūrų pokyčių (išnyko suvalstybintos žinybinės profesinės sąjungos, buvusios vienu iš pagrindinių kūno kultūros ir sporto finansavimo šaltinių). 2. Dėl tos pačios priežasties sumažėjo ir sporto mokyklų skaičius. Beveik nebeliko sporto draugijų („Žalgirio“, „Dinamo“ įsteigtų ir finansuojamų sporto mokyklų 1996 metais tebuvo tik trys tokios mokyklos, o dar 1990 metais jų buvo 42). 3. Sporto mokyklų tinklą iš esmės išlaikė tik švietimo sistema. Palyginkime 1990 metais jų turėjo 79, 1996 metais – 69. Tačiau ir čia dėl menko savivaldybių finansavimo bei kitų prioritetų vienur sporto mokyklos buvo reorganizuotos, kitur ir visai panaikintos (pvz., Skuode ir Vilniaus rajone). Daugelyje didesnių miestų savivaldybėse iškilo sporto mokyklų pasidalijimo ir moksleivių sporto prioritetų problema. Kai kur, pavyzdžiui, Šiauliuose ir Panevėžyje, 1994 – 1995 metais dalis švietimo skyriams pavaldžių mokyklų perėjo sporto padalinio pavaldumui. Taip buvo siekiama pagerinti trenerių darbo ir sportininkų rezultatus. 4. Dėl menko urbanizacijos laipsnio kai kuriuose kaimiškuose rajonuose (Lazdijuose, Šilalėje) nebuvo įsteigta arba nebeliko nė vieno sporto klubo. Tačiau čia, kaip ir miestuose, galima įžvelgti santykinę sportuojančių sporto klubuose ir sporto klubų skaičius nepriklausomybę. 5. Nors 1996 metais sporto klubai juridiškai perregistruoti, skirtingai nuo sporto klubų darbuotojų skaičiaus ir narių juose, sporto klubų nuolat daugėjo. 1997 sausio 1 d. Lietuvoje jų buvo 792. Apibendrinant, šiame poskyryje analizuotą medžiagą, galima teigti, kad per 1990 – 1997 metus Lietuvos kūno kultūros ir sporto sistemoje įvyko didelių pokyčių. Susiformavo kokybiškai naujas, Vakarų sporto struktūrų pavyzdžiu pagrįstas sporto organizacijų tinklas. Jame vyrauja sporto klubai ir pelno siekiančios organizacijos. Tokio tipo organizacijose sportuojančių asmenų skaičius sudaro beveik puse visų sportuojančių žmonių. Ypač sparčiai kuriasi naujų sporto šakų organizacijos. Rytų kovos meno, aerobikos, sportinių šokių ir kitos naujos sporto šakos sukūrė pelno siekiančias struktūras: mokyklas, privačius klubus. Kartu jau metus veikia ir profesionalaus sporto struktūros: Lietuvos vyrų ir moterų krepšinio lygos, futbolo lyga. Visi čia išvardyti veiksniai patvirtina pagrindines kūno kultūros ir sporto sistemos raidos tendencija: 1. Sportinė veikla demokratinės rinkos sąlygomis XX amžius pabaigoje vis labiau įgijo visuomeninį (nevalstybinį) ir komercinį pobūdį. 2. Gyventojų sportiniai interesai išsiskyrė tiek sporto šakų, tiek paslaugų atžvilgiu. Dalis gyventojų daugiau ar mažiau aktyvias kūno kultūros formas, sporto šakas renkasi kaip laisvalaikio leidimo būdą ir priemones. Daliai jaunimo sporto šakos tampa saviraiškos ir socializacijos priemonėmis ir tik labai nedaugeliui gyventojų sportas yra pragyvenimo šaltinis. 3. Kūno kultūros ir sporto specialistų rengimo sistema atsilieka nuo sistemos raidos dinamikos, nes didesnė dalis naujų, madingų sporto šakų specialistų yra be aukštojo kūno kultūros išsilavinimo arba turi tik siaurą profesinį parengtumą. 4. Profesionalų ir valstybę reprezentuojantis sportas daro didžiulę įtaką per žiniasklaidos priemones (ypač per televiziją) formuojant sporto idealų ir vertybių sistemą vaikams ir jaunimui. Tokius ne visai stabilius kūno kultūros ir sporto posistemio plėtros pokyčius parodo ir pagrindiniai rodikliai (3 lentelė). Lentelėje pateiktus statistinių duomenų pokyčius (ypač papildomo ugdymo srityje) bandytumėme aiškinti prirašinėjimu, atsiradusiu dėl nevienodo pedagoginio krūvio, skiriamo mokytojui ir treneriui, bei skirtingų įkainių už vieną akademinę valandą. Tokių prirašinėjimų būta 1985 – 1988 metais, kai, norint išlyginti trenerio ir mokytojo atlyginimo skirtumus, treneriams buvo leidžiama dirbti dvigubu krūviu (48 val. per savaitę). Taip buvo didinamas ir tarifikuotų mokinių skaičius arba įforminamos tik darbo knygelės. Be abejo, socialiniai ekonominiai pertvarkyti šiek tiek apardė sporto mokyklų struktūrą (per 5 metus sporto mokyklų skaičius sumažėjo 30%), tačiau pastaruoju metu (per dvejus paskutinius mokslo metus) nuolat didėjantis sportuojančių moksleivių skaičius rodo, kad posistemis po smukimo grįžta į tokią padėtį, kuri buvo apie 1985 metus. 1996 metų duomenys, be abejo, irgi nėra visai tikslus dėl skirtingo kūno kultūros ir sporto specialistų statuso vertinimo įvairiose žinybose ir dėl informacijos, fiksuojamos savivaldybėse, netikslumo, tačiau galima teigti, kad kūno kultūros mokytojais dirba apie 2000, ir diduma jų dirba švietimo sistemos sporto mokyklose - 71%. Sportuojančių moksleivių skaičius sporto mokyklose sudaro apie 10% visų moksleivių, o privalomas pratybas, kurios jau 70 metų sudaro apie 6% viso mokymui skirto laiko, lanko iki 90% moksleivių. 2 skyrius KŪNO KULTŪROS VAIDMUO UGDANT ASMENYBĘ Apie moksleivių fizinės kultūros tikslą Sveikatos stoka žmonės paprastai pradeda skųstis po biologinės amžiaus stabilizacijos. Tai amžius, kai žmogus biologiškai nustoja augti ir pradeda senti, dėl ko pagal visuotinai šiuo metu priimtą teoriją kasmet vienu procentu sumažėja darbingumas. Taigi senstantis žmogus sportuoja, kad kompensuotų energijos (dažniau sakoma - sveikatos) stygių. Šio amžiaus sveiko žmogaus pagrindiniu fizinės kultūros tikslu, be abejo, yra sveikatingumas, kurio dėka ne tik kyla darbingumas, bet ir neprarandamas gyvenimo džiaugsmas. Senstantiems žmonėms fizinė kultūra – tai energijos šaltinis bei natūrali priemonė gerinti sveikatą. O kokie būtų pagrindiniai fizinės kultūros tikslai biologiškai augančiam organizmui – moksleivijai ir studentijai? Juk organizme vyksta priešingi reiškiniai, išreiškiantys kitokius energetinius procesus. Nesunku pastebėti, kad biologinis augančio organizmo vystymasis teikia energijos pakankamai, kad jaunuolis galėtų būti sveikas ir sėkmingai realizuotųsi bei adaptuotųsi dinamiškoje, jo amžių atitinkančioje aplinkoje. Biologinio augimo metu kasmet įgyjamas energijos kiekis procentais nėra griežtai apibrėžtas. Žinoma tik tiek, kad jos prieaugis įvairiam amžiuje skirtingas. Jis priklauso ir nuo lyties. Galima numatyti, kad jos prieaugis proporcingas ūgio, svorio ir kitiems rodikliams. Todėl logiškos (ir tai patvirtina gyvenimo praktika), kad augančiam organizmui fizinė kultūra reikalinga jau turimos ir kasdien didėjančios energijos (sveikatos) išraiška, t. y. kitiems tikslams nei po biologinės stabilizacijos. Iš esmės čia tinka tie patys gyvenimo, sporto ir pramoginiai judesiai, kuriais savo individualiems poreikiams naudojasi senstantys. Ši veikla turėtų darniai vystyti jaunuolio prigimtines fizines galias. Praktiškai beveik nėra atvejų, kad biologinio augimo stadijoje sąlyginai sveiki žmonės skųstųsi sveikatos (net ir nesportuojantys). Taigi fizinė kultūra viename ir kitame amžiaus tarpsniuose atlieka daugiau skirtingus nei panašius vaidmenis. Pirmu atveju tonizuodami raumenis mes kompensuojame prarandamą energiją, antruoju atveju, tenkinant judėjimo poreikį ir įgyvendinant normalią biologinę egzistenciją, įsisavinami įvairioms gyvenimo reikmėms reikalingi judesiai, kuriais vėliau naudojamasi po biologinės stabilizacijos. Abu amžiaus periodai panašūs tik tuo, kad viskas įgyvendinama fizinių pratimų dėka. Tačiau senstantys stengiasi kompensavimo būdu palaikyti energiją (sveikatą), o biologiškai augantys – mokydamiesi sportuoti ugdo sau reikalingus įgūdžius ir realizuoja energiją. Viso šito siekiama, atsižvelgiant į žinomus dėsningumus. Galima teigti, kad augantiems sveikatos (energijos) lygį užkodavo gamta, kurį senstantys raumenų tonizavimo būdu nuolat palaiko. Jaunimas energijos stygiaus nejaučia. Šį sveikatos kiekį iki biologinės amžiaus stabilizacijos galėtume laikyti amžiaus tarpsnių energetiniu dėsniu, skirtu gyvenimo, pramoginių ir sporto judesių įgūdžių įsisavinimui ir prisilaikymui prie dinamiškos aplinkos. O sveikatingumas – jau pasekmė ir papildomas atlygis, reiškinys. Tai esminis dalykas, kuriuo remiantis būtų galima formuluoti naują moksleivių kūno kultūros tikslą. Fizinė kultūra neturėtų egzistuoti tik dėl fizinės kultūros, nes joje aiškia pastebimas žmogus, įsiliejančio į gyvenimą, būtinybės tenkinti judėjimo poreikį aspektas, kas gyvenimo praktikoje ir yra svarbiausia. Manyčiau, šį vis didėjantį energijos ir jos realizavimo ypatumą, kuris gamtos užprogramuotas biologinei egzistencijai ir vystimuisi (beje, visuomenė tai pritaikė adaptacijai dinamiškame pasaulyje, tenkinant savo judėjimo poreikį įvairiomis formomis), reikėtų įvardinti tikslesniu realijos atitikmeniu. Išvengiant skirtingų amžiaus tarpsnių energijos pokyčių vertinimo, nusakant kūno kultūros tikslą, reikėtų kiek skirtingiau jį traktuoti. Žvelgdami į išdėstytus argumentus, siūloma moksleivių ir viso jaunimo iki biologinės amžiaus stabilizacijos pagrindiniais fizinės kultūros tikslais laikyti amžių ir lytį atitinkantį turimos energijos realizavimą, įsisakant moraliai pagrįstus gyvenimiškus, sporto ir pramoginius judesius bei teisingo požiūrio į fizinę kultūrą ir jo praktinio pagrindo – judėjimo poreikio – išugdymą. Įgyvendinant šiuos tikslus, ugdytųsi ypatybės, atitinkančios prigimtinį fizinio išsivystymo lygį, grūdintųsi organizmas. Fizinė kultūra kol kas sunkiai skinasi kelią moksliniam pripažinimui, nes ji esti daugelio mokslų sandūroje. Kadangi šis naujas fizinės kultūros tikslų įvertinimas remiasi biologiniais dėsningumais, manau, tai suteikia šiam pasiūlymui papildomų teigiamų argumentų. Be to, šie tikslai suformuluoti, remiantis gyvenimo praktikoje egzistuojančiomis realijomis, o ne pageidavimų išraiškos tikrove, kas buvo būdinga sovietiniam laikotarpiui. Šeimos vaidmuo vaikų fiziniam ugdymui Formuojantis vaikų ir paauglių požiūriu į kūno kultūrą, sportą ir kitokią fiziškai aktyvią veiklą laisvalaikiu didelį poveikį daro artimiausia socialinė aplinka, kurios vienas iš ryškiausių komponentų yra šeima. Tėvų visuomeninė pozicija, požiūris į darbą, elgesys namie visada palieka ženklius pėdsakus vaikų sąmonėje ir gali tapti akstinu kopijuoti tėvų elgesį. Ne mažiau reikšmingas tėvų ir kitų šeimos narių asmeninis pavyzdys. Taigi tėvai pirmiausia ir yra atsakingi už vaikų sveikatą, jų fizinį pajėgumą, už sveiką ir aktyvų poilsį laisvalaikiu. Kartu tėvai, įtraukia vaikus į aktyvią sportinę veiklą, daro didžiulį poveikį jų socializacijai (S. Butcheris, 1983). Apie šeimos ir artimųjų požiūrį į kūno kultūrą, jų įtaką vaikų fiziniam aktyvumui mokslinėje literatūroje yra plačiai diskutuojama. Pavyzdžiui, teigiama, jog vaikų polinkis į tą ar kitą fizinio aktyvumo formą labai priklauso nuo tėvų pomėgio jas kultivuoti, jų dar vaikystėje susiformavusių mokėjimų ar įgūdžių bei kūno kultūros svarbos supratimo. Taigi iš tėvų pavyzdžio, imitacijos, modeliavimo ir pateiktų idėjų modifikacijos vaikai atpažįsta visuomenės ryšius ir išmoksta bendravimo su ja būdų. Mokymo ir mokymosi procese įgytos žinios, mokėjimai bei įgūdžiai padeda jaunam žmogui įsitvirtinti visuomenėje, teigiamai veikia sociologijos reiškinius, kurie yra ypač svarbūs vaikystėje (A. Bandūra, 1977). Kaip teigia C. Woolgeris ir T. Power (1993), su socialiniu mokymusi ir fiziškai aktyvia veikla susiję veiksniai, kurie yra išsidėstę tokia tvarka: 1) pritarimas ir socialinės pastangos; 2) modelių pateikimas; 3) lūkesčių išreiškimas; 4) elgesio stiprinimas per skatinimus ir bausmes; 5) elgesio kontrolė ir institucijų pateikimas. Šiuo atveju teigiamas tėvų požiūris ir elgesys jų vaikų socialinių įgūdžių raidą tinkama kryptingai. Priešingu atveju, kai tėvų požiūris į fiziškai aktyvią veiklą ir jų elgesys yra negatyvus, tai daro neigiamą įtaką ir jų vaikų fiziniam aktyvumui (J. Omundsseris, P. Vaglumas, 1991). Taigi mokslinėje literatūroje laikomasi vienodos nuomonės, kad vaikų fizinis aktyvumas priklauso nuo tinkamų auklėjimo šeimoje sąlygų, teigiamo tėvų požiūrio, jų asmeninio pavyzdžio. Kita vertus, toje pačioje literatūroje nurodoma, kad tokia padėtis nėra palanki fiziniam vaikų ugdymui šeimoje. Antai tyrimų duomenimis, tik 23,7% apklaustų mokinių nurodė, kad sportuoti juos paskatino tėvai (K. Kardelis, 1988). Kiti autoriai (V. Ivaškienė, 1990) nurodo, kad 15,2 – 34,1% pradinukų poilsio dienomis daro fizinius pratimus ir kad 32,2% tėvų kartu su vaikais aktyviai mankštinasi. Kitų tyrimų duomenimis, tai atlieka tik 8 - 10% (I. Rubana, 1995). Tai rodo, kad tėvai kūno kultūros nevertina kaip visapusiškos asmenybės ugdymo priemonės ir metodo. Dauguma jų (75,2%) fiziniam ugdymui šeimoje skiria iš paskutinių vietų tarp kitų ugdymo formų (V. Ivaškienė. 1990). Todėl galima manyti, kad abejingas tėvų požiūris į savo vaikų sveikatą, ypač kai kalbama apie sveikatos stiprinimą tokiomis natūraliomis priemonėmis kaip kūno kultūra, nepakankamas arba prastas kūno kultūros dalyko prestižas turi ir vaikų požiūriui į fizinį aktyvumą. Pavyzdžiui, nurodoma, kad 40,5% tėvų mažai arba apskritai nesidomi vaikų fiziniu ugdymu. Kai kuriems iš jų (8,7%) atrodo, jog sportas, fiziniai pratimai- tai tik laiko gaišinimas, kiti, kurie jaunystėje patys nemėgo sportuoti, yra tos nuomonės, kad ir jų vaikams daryti fizinius pratimus nebūtina (K. Kardelis, 1988). Nagrinėjant suaugusiųjų moterų požiūrį į sveiką gyvenseną bei jos ypatumus jų šeimose (Kardelis ir kt., 1998), pastebėta, kad tik 1,2% vyrų kasdien daro fizinius pratimus, o 40,3% apskritai yra fiziškai pasyvūs. Palyginti nedaug (20,8%) moterų nurodė, kad jų vaikai aktyviai sportuoja. Taip pat nedaug (25,3%) diskutuoja su vaikais apie fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną, tačiau tai daro retai, ir ne visada jų nuomonės šiais klausymais sutampa. Su vaikais apie sveiką gyvenseną dažnai diskutuoja 45 metų ir vyresnės moterys, tačiau tai daro nedaugelis (11,7%), todėl vaikai dažniau sportuoja patys, niekieno neraginami. Pavyzdžiui, tik 5,2% moterų skatina savo vaikus sportuoti. 29,9% moterų nurodė, kad jos retkarčiais savo šeimoje kalbasi suvyru apie sveiką gyvenseną ir 22,1% atvejų jų nuomonės sutampa.Be to, 30,5% moterų pažymėjo, kad jos skatina savo vyrus sveikai gyventi, tačiau tai daugiau būdinga vyresnių asmenų šeimai. Šeimose, kur gajūs žalingi įpročiai, tėvų ir vaikų požiūris į fizinį aktyvumą būna neigiamas. Kai kurie aukštesniųjų klasių mokinių tėvai (13,5%), nors ir supranta fizinių pratimų reikšmę ir naudą tausojant sveikatą, patys prisipažįsta, kad laiku nepaskatino vaikų sportuoti nuo mažens (K. Kardelis, 1988). Tėvų įtaka vaikų fiziniam aktyvumui susijusi su jų socialiniu statusu, išsilavinimo lygiu, todėl skirtingų socialinių grupių bei išsilavinimo tėvai daro nevienodą poveikį vaikų požiūriui į kūno kultūrą ir jų elgesiui. Teigiama, jog fiziškai aktyvesni vaikai yra iš tų šeimų, kurių tėvai yra aukštesnio išsilavinimo (L. Laakso, R. Telama, 1978). Kitais tyrimais (K. Kardelis, 1988) bandyta įvertinti tėvo ir motinos išsilavinimo ryšį su berniukų ir mergaičių fiziniu aktyvumu. Buvo nustatyta, kad berniukai, kurių motinų išsilavinimas aukštesnis už vidutinį, yra fiziškai aktyvesni už tuos, kurių motinos turi pradinį arba nebaigtą vidurinį išsilavinimą. Mažiau skiriasi berniukai pagal tėvo išsilavinimą. Tarp mergaičių yra skirtumų tiek pagal tėvų, teik pagal motinų išsilavinimą. Antai mergaitės, kurių motinų išsilavinimas buvo aukštesnis už vidurinį, yra fiziškai aktyvesni už tas, kurių motinos turėjo žemesnį išsilavinimą. Tėvo išsilavinimo skirtumai akivaizdūs pasirenkant kai kurias fizinio aktyvumo formos. Pavyzdžiui, berniukai, kurių tėvai yra vidurinio ir aukštojo išsilavinimo, dažniau žaidžia judriuosius ir sporto žaidimus negu tie berniukai, kurių tėvų išsilavinimas mažesnis už vidutinį. Mergaitės, kurių tėvai turi aukštąjį arba nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, laisvalaikiu plaukioja ir bėgioja dažniau už tas, kurių tėvų išsilavinimas pradinis arba nebaigtas vidurinis. Panašių skirtumų pastebėta ir kitų autorių darbuose (B. Personas ir kt., 1989; M. Weisas, C. Hayashis, 1995). Taigi galima manyti, kad tėvų elgesio stilius formuoja ir vaikų elgesio poreiškius ir kad aukštesnio išsilavinimo tėvai sudaro geresnes sąlygas vaikų fiziniam aktyvumui (K. Kardelis, 1988). Kitaip teigiama kituose šaltiniuose (A. Zaborskis, 1996), moksleiviai iš neturtingų šeimų rečiau mankštinasi, sportuoja. Ypač tai būdinga 15 metų berniukams, tarp kurių 19,8% fiziškai pasyvių buvo iš neturtingų šeimų, o turtingose šeimose tokių paauglių buvo perpus mažiau (20,2%). Be to, vaikų fizinis aktyvumas yra susijęs ir su savo nuožiūra išleidžiama pinigų suma. Daugiau nepakankamai fiziškai aktyvių buvo tarp tų moksleivių, kurie išleidžia mažiau pinigų. Taip pat nurodoma vaikų fizinio aktyvumo priklausomybė ir nuo tėvų profesijos. Antai prekybininkų, vadovaujančių darbuotojų bei medikų šeimose fiziškai pasyvių berniukų yra mažiau. Panaši tendencija yra i tarp mergaičių, tačiau joms motinų profesija daro mažesnę įtaką. Ši vaikų fizinio ugdymo galimybių šeimose analizė parodė, kad vaikų (ypač žemesnių klasių, nes su amžiumi tėvų įtaka vaikų fiziniam aktyvumui natūraliai silpnėja) požiūrį į fizinį aktyvumą ir į kai kurias jo formas dažnai lemai ugdymo šeimoje ypatumai, tėvų socialinis statusas ir išsilavinimo lygis, šeimos materiali gerovė. Šie veiksniai, be abejo, turi įtakos taikant įvairias poveikio priemones. Pavyzdžiui, buvo nustatyta tėvų išsilavinimo svarba, naudojant jiems pedagoginio ir psichologinio poveikio priemones, kad būtų paskatintas vaikų fizinis aktyvumas (K. Kardelis, 1988). Buvo pastebėta, kad taikant tokius poveikio metodus, kaip įtikinimas ar informacinio pobūdžio atmintinės, jų veiksmingumas skirtingo išsilavinimo tėvams buvo nevienodas. Didesnį poveikį jos padarė aukštesnio išsilavinimo tėvams. Todėl galima manyti, kad kuo žemesnis tėvų išsilavinimas, tuo įvairesnės ir intensyvesnės turėtų būti poveikio priemonės, tarp kurių ypač išskirtinas įtikinimas, paremtas pedagogo ir gydytojo ypatumai. Kita vertus, vaikų artimiausia socialinė aplinka – tai ne tegyvenimo šeimoje ypatumai. Tai ir mokyklos aplinka, jos pedagogų vaidmuo stiprinant moksleivių sveikatą. Tai bus aptariama kituose skyriuose. Moksleivių gyvensenos ypatumai Vienas svarbiausių sveikatos raidos laikotarpių yra vaikystė ir paauglystė. Šio laikotarpio elgsenos ir gyvensenos ypatybės bei požiūris į sveikatą dažnai lemia viso vėlesnio gyvenimo kokybę. 1994 metais pirmą kartą Lietuvoje pagal tarptautinę tyrimų programą buvo atlikta moksleivių apklausa, pagal kurią įvertintos atskirų gyvensenos veiksnių – mitybos, rūkymo, alkoholinių gėrimų vartojimo, fizinio aktyvumo – ypatybės, nustatyta šių veiksnių įtaka bendrai savijauta, nagrinėta gyvensenos priklausomybė nuo socialinės aplinkos (A. Zaborskis ir kt., 1996). Apklausos duomenys parodė, kad maždaug kas penktas moksleivis laiko save „nelabai sveiku“, o kas trečias – „nelabai laimingu“. Laimės vertinimas neatsiejamas nuo asmens sveikatos: „labai laimingų“ moksleivių buvo tirs kartus daugiau „visiškai sveikų“ negu „nelabai sveikų“ grupėje, o tokių, kurie „nesijaučia laimingi“, beveik tris kartus daugiau „nelabai sveikų“ negu „visiškai sveikų“ grupėje. Daugiau kaip pusė moksleivių nurodė turį įvairių psichosomatinių nusiskundimų: dažniausiai tai galvos skausmas, nervinė įtampa, irzlumas ar bloga nuotaika. Du trečdaliai moksleivių per paskutinį mėnesį vartojo kokius nors vaistus. Nors biologiniu ir socialiniu požiūriu sveikata yra didelė vertybė, jauni žmonės nėra linkę ją labai vertinti: tik 33,6% berniukų ir 46% mergaičių pritarė nuomonei, kad svarbiausia būti sveikam. Taip manančių moksleivių aukštesnėse klasėse mažėjo. Daugiausia moksleivių sutiko, kad sveikatos stiprinimu reikai pradėti rūpintis jau vaikystėje ir paauglystėje. Deja, jų sveikata pirmiausia turėtų rūpintis tėvai (tai nurodo 40,3% moksleivių), o ne jie patys. Pagrindinis žinių apie sveikatą šaltinis daugiau kaip pusei apklaustųjų buvo tėvai. Vaikams augant, Tėvų vaidmuo mažėjo, o visuomenės informavimo priemonėmis skleidžiamą žinių apie sveikatą reikšmė didėjo. Kitų autorių (A. Davidavičienė, 1996) tirti moksleiviai irgi gana dažnai skundėsi įvairiais negalavimais. Nemažai moksleivių eina į mokyklą jau nuvargę. Labai tikėtina, kad daugelis moksleivių nepakankamai miega, jų miegas sutrikęs: sunku iš vakaro užmigti, kankina nemiga, ryte atsikeliama nepailsėjus. Kita vertus, net 69,3% aukštesnių klasių moksleivių nurodo per didelį ar net labai didelį mokymosi krūvį. Paauglystėje sparčiai augant organizmui, labai svarbu racionali mityba. Dauguma Lietuvos moksleivių retai valgo sveiką maistą: 38% mažai vartoja žalių daržovių, 13% - vaisių, tik pusė jų kasdien geria pieną (a. Zaborskis, 1996). O daugiau nei pusė moksleivių kasdien valgo saldumynus, kas ketvirtas kasdien geria kokakolą ar kitus putojančius gėrimus, net 27% kasdien valgo dešrainius. Moksleivių požiūrį į mitybą rodo šie ribojimai: 6,3% berniukų ir 11,8% mergaičių laikosi dietos, stengdamiesi sumažinti savo svorį. Kita vertus, kad yra moksleiviai, kurie ne kasdien pusryčiauja, pietauja ar vakarieniauja (A. Davidavičienė, 1996). Labai nedaug moksleivių, ypač aukštesnių klasių, valgo pusryčius ar pietus mokykloje, nors neretai išbūna joje 7 – 8 valandas. Neabejojama neigiamu rūkymo ir alkoholio poveikiu bręstančia asmenybei. Absoliuti dauguma Lietuvos penkiolikmečių 1994 metais teigė, kad yra ragavę alkoholinių gėrimų (A. Zaborskis, 1997). 50% šio amžiaus berniukų ir 40% mergaičių nors kartą buvo išgėrę alkoholinių gėrimų tiek, kad jautėsi apsvaigę, o 14% berniukų ir 6% mergaičių reguliariai – kasdien ar kelis kartus per savaitę- vartojo alkoholinius gėrimus. Kaime tokių paauglių daugiau negu mieste. Nuo 11 metų bandžiusių rūkyti moksleivių skaičius sparčiai auga: ¾ penkiolikmečių berniukų ir pusė mergaičių bandė rūkyti. 23% šio amžiaus berniukų ir 7,7% mergaičių prisipažino rūką dabar. Rūkymas ir alkoholio vartojimas yra tiesiogiai susiję. Palyginti su bendraamžiais, kurie alkoholinių gėrimų negeria visai, tarp reguliariai juos vartojančių berniukų apie 15 kartų daugia rūkančių. Nė viena iš alkoholinius gėrimus nevartojančių mergaičių nerūkė, o iš reguliariai mergaičių rūkė 26,4%. Moksleiviai gana anksti pradeda gerti alkoholį ir rūkyti (A. Davidavičienė, 1996). Net 61,4% 4 - 6 klasių mokinių yra ragavę alkoholio,, o dešimtokų – net 92,5%. Nenuostabu, nes blaivybės idėja nepopuliari nei tarp tėvų, nei tarp mokytojų. Panaši situacija yra ir su rūkymu. Jau ketvirtadalis žemesnių klasių moksleiviai yra bandę rūkyti, o dešimtokai – beveik du trečdaliai. Tarp 10 – 12 metų moksleivių yra nuolat rūkančių, o tokių dešimtokų – kas šeštas. To paties autoriaus šaltinyje nurodoma, kad, be rūkymo ir alkoholio, tarp Lietuvos moksleivių vis labiau plinta ir narkotikai. Raminamuosius ar migdomuosius vaistus vartoja daugiau mergaičių, netgi gerai besimokantys jaunuoliai. Plinta lakieji inhaliantai. Juos dažniau vartoja berniukai nei mergaitės, bet 14,0% ir mergaičių bando uostyti lakiąsias medžiagas. Labai mažas procentas abstinentų (vos 3,4%) rodo, kad moksleiviai linkę svaigintis, kad svaiginimasis yra tapęs masinis, savotiška mada, bendravimo išraiška. Moksleivių žinios apie narkotines medžiagas yra problemiškos. Jie žino jų pavadinimus, girdėję apie jų žalą, bet daugelis nesupranta vartojimo rizikos, neturi reikiamų nuostatų, neigiamo požiūrio į žalingus įpročius. Nuo 1989 iki 1997 metų moksleivių, vartojančių alkoholį, gerokai padaugėjo, sumažėjo skirtumas tarp berniukų ir mergaičių, pradėjusių vartoti alkoholį ir tabaką. Paauglystėje fizinis aktyvumas yra svarbi geros sveikatos sąlyga. Lietuvoje vidutiniškai kas trečias 11 – 15 metų berniukas ir kas antra mergaitė mankštinasi ir sportuoja nepakankamai (vieną kartą per savaitę ar rečiau) (A. Zaborskis, 1997). Vyresnių berniukų fizinis aktyvumas nekinta, o mergaičių aiškiai mažėja. Pastebėta berniukų fizinio aktyvumo ir neigiamo elgesio ryšys: aktyvesni berniukai dažnai prisipažino vartoją alkoholinius gėrimus, buvę nuo jų apsvaigę, rūką dabar. Tarp mergaičių tokių dėsningumų nepastebėta. Būdingas Lietuvos moksleivių bruožas – pasyvus laisvalaikio leidimas: apie 40% moksleivių televizijos laidas žiūri 2 – 3 valandas per dieną, 43% - 4 ir daugiau valandų per dieną. Kadangi Lietuvoje daug savižudybių atvejų, labai svarbu patyrinėti, kaip moksleiviai vertina suicidės (polinkio žudytis) tendencijas: maždaug 1% apklaustųjų prisipažino, kad yra bandę nusižudyti, o 7% apie tai dažnai galvoja. Mergaitės labiau linkusios į savižudybes negu berniukai. Žudytis mėgina jau ir vienuolikmečiai, ir vyresni. Nusižudyti dažniau linkę vieniši, nepakankamai laimingi ir sveiki paaugliai, o to polinkio stiprumas susijęs su teigiama nuostata į savižudybę arba išgyventa artimų draugų ar giminaičių savižudybė. Lyginat Lietuvos moksleivių gyvenseną ir požiūrį į sveikatą su 24 kitų pasaulio šalių duomenimis, Lietuvos moksleiviai atsidūrė tarp pačių nesveikiausių ir nelaimingiausių (R. Kalėdinė ir kt., 1999). Palyginti su ekonomiškai išsivysčiusiomis šalimis, daug savo sveikatą ir laimę blogai vertinančių, vienišų yra ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse. Lietuvos moksleiviai mažiausiai mankštinasi ir sportuoja. Pagal alkoholio vartojimą tarp kitų šalių užima vidutinę padėtį, lietuvaitės rūko mažiausiai, o vaikinus čia tik lenkia tik Izraelis ir Švedija, kur berniukų rūko mažiau. Paauglių socialinės integracijos ir sveikatai įtakos turinčios gyvensenos ryšys yra gana sudėtingas. Labiau integruoti į visuomenę jauni žmonės dažniau negu kiti „gerai“ arba „labai gerai“ vertino savo sveikatą, rečiau patyrė psichosomatinių negalavimų, tačiau labiau buvo linkę rūkyti ir vartoti alkoholį. Paaugliai, kurių bendravimas su tėvais, mokytojais, klasės draugais harmoningas, rečiau nei konfliktuojantieji rūkė, vartojo alkoholį ar kitaip neigiamai elgėsi. Šie moksleiviai rečiau skundėsi įvairiais negalavimais, savo sveikatą vertino palakiau. Norint suprasti moksleivių elgsenos motyvus, ją būtina nagrinėti socialiniame kontekste. Pagrindinės jaunų žmonių socialinio gyvenimo sritys yra šeima, mokykla ir bendraamžių grupės. Jų įtaka mokinių fiziniam aktyvumui, gyvensenai jau aptarta ankstesniuose skyriuose.Be to, be šių socialinių veiksnių, išskiriama sveikatos priklausomybė ir nuo paveldimumo, fizinės aplinkos, medicininių technologijų tobulėjimo (R. Kalėdinė, 1999). Kita vertus, nors medicina ir daug nuveikė gydant ligas, šalinant funkcinius sutrikimus, tačiau ji pajėgi turėti tik 8 - 10% įtakos žmonių sveikatai (A. Davidavičienė, 1996). 3 skyrius MOKYKLOS BENDRUOMENĖS NARIŲ POŽIŪRIS Į KŪNO KULTŪRĄ Moksleivių požiūris Įvertinus moksleivių požiūrį į kūno kultūrą, pastebėta, kad 33,2% kaimo ir 37% miesto moksleivių nurodė, kad jie yra fiziškai aktyvūs, tai yra laisvalaikiu mankštinasi tik kiekvieną dieną. Kita dalis moksleivių (25,6% kaimo ir 28% miesto) mankštinasi tik savaitgaliais, o likusieji – 26,7% kaimo ir 33,2% miesto moksleivių – apskritai nesimankština. Kiek aktyvesni moksleiviai per atostogas ir paprastai berniukai aktyvesni už mergaites. Ypač nemėgsta aukštesniųjų klasių moksleiviai rytinės mankštos. Jos apskritai nepripažįsta 62,9% miesto vaikinų ir 42,5% merginų. Vertinant moksleivių požiūrį į kūno kultūrą bei jų pomėgį fiziškai lavintis, įdomu buvo sužinoti jų nuomonę apie kūno kultūros pamokas mokykloje. Kadangi per šias pamokas yra patiriamas judėjimo džiaugsmas ir patenkinamas saviraiškos poreikis, todėl jos, kaip parodė apklausa, moksleivių yra mėgstamos. Aiškinantis, kokią vietą kūno kultūros pamokos užima tarp kitų mokomųjų dalykų, pastebėta, kad 60,7% kaimo ir 59,3% miesto vaikinų jos yra pačios mėgstamiausios. Mergaitėms jos yra ne tokios įdomios (tik 25,4% kaimo ir 30,5% miesto aukštesnių klasių mergaičių nurodė, kad kūno kultūros pamokos joms yra mėgstamiausios). Skyrėsi moksleivių nuomonė ir dėl savaitinio kūno kultūros pamokų skaičius. Kad užtenka 2 savaičių pamokų, nurodė 51,7% visų apklaustų moksleivių. Tačiau dalis berniukų (25% kaimo ir 25,9% miesto) norėtų 4 savaitinių pamokų. Buvo ir tokių (50,6% kaimo ir 45,7% miesto berniukų), kurie laikėsi nuomonės, jog racionaliau būtų dvi savaites kūno kultūros pamokas sujungti į vieną. Panašus skaičius buvo ir taip manančių merginų, tačiau kita jų dalis nurodė, kad toks pamokos laiko pailginimas yra netinkamas, nes tokiu atveju liktų tik 1 pamoka per savaitę. 80,2% miesto ir 63% kaimo merginų nurodė, kad joms labiau patinka tokios pamokos, kuriose mokoma visko po truputį (p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!