Kunigaikštis Gediminas

Lietuvos valdovai. Mindaugas à Treniota à Vaišelga à Švarnas à Traidenis à Domantas à Butegeidis à Butvydas Pukuveras à Vytenis à Gediminas. Gediminas (1316 – 1341) Gedimino valdymo laikotarpiu: 1. Lietuva tampa LDK. 2. Vilnius tampa valstybës sostine. Pirmà karta paminëtas laiškuose 1323 m. 3. Sudaroma didþiojo kunigaikšèio taryba iš 20 þmoniø. 4. Atsiranda valstybës pareigybës: raštininkas, antspaudo saugotojas, vertëjas. 5. Norëdamas pakelti Lietuvos ûká, Gediminas kvieèia amatininkus iš VE. 6. Sukuria Lietuvos kariuomenæ, pastato kelis laivus. 7. Prasideda dinastinë valdþia, nes sostà paveldi tas sûnus, kuris gyvena sostinëje. 1324 ir 1341 bando krikštytis Gediminas. Poþiûris buvo grynai politinis. 1341 nuþudomas. 1336 Pilënø gynyba. 1345 ávyksta perversmas. Jaunutis nuverèiamas ir á sostà ateina Algirdas ir Kæstutis. Valdymo forma: diarchija. 1315 metai.MIRŠTA VYTENIS. Krašte badas ir maras. Sosto įpėdinis – Gediminas. Ordinas tuo metu sunaikina Jurbarko ir Kauno pilis. Livonijos ordinas užima Žemaitijos pakraštį – Kuršą. Goštautas pakliūna nelaisvėn. Gediminas už didelę išpirką išperka jį. Surinkęs jungtinę Lietuvių armiją (Polockiečius, Naugardukiečius, Totorius) susikauna su ordino maršalu Henriku fon Plocke prie Žeimelės upelio. Žemaitija išlaisvinama nuo Ordino. 1319 metai. Medininkų žemėn įsiveržusi Ordino armija sunaikinama. Žūva Ordino maršalas Henrikas fon Plocke. Gediminas nusiaubia Mazoviją ir Dobrynę. Sudaroma 2 metų taika su Ordinu (Magistras Karolis fon Tryras). Gediminas persikelia Rusion. Užpuolama Volynė. Apsupamas Vladimiras. Žūva kunigaikštis Vladimiras. Gediminui pasiduoda visas kraštas. Užpuolamas Luckas (kunigaikštis Levas). Kun. Levas pabėga Severskan. Luckas atitenka Gediminui, tuo pat ir Drohičas bei Brestas. 1320 metai. Gediminas įsiveržia Kijevo žemėn. Užimama Ovručo pilis. Skitų kariai sudaro sąjungą prieš Lietuvą. Sąjungininkai apsistoja prie Irpenio upės (6 mylios nuo Kijevo). Sąjungininkai sumušami. Stanislavas pabėga į Riazanę. Kijevas pasiduoda. Gediminas išrenkamas Rusios didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdžią pripažįsta Belgorodas, Slepovrodis, Kamevas, Čerkasai. Gediminas užima Brianską ir Perejeslavlį. Užima Volynę ir didelę Seversko dalį. Lietuva išauga ligi Putivlio. Kijevo Rusios monarchija krinta viešpatavusi 430 m. Dėl to Lenkai pradėjo kelti vaidus. Pirmasis svetimšalis valdęs Kijevą buvo Gediminas. Jo vietininku paskirtas Mintautas Alšėnų kunigaikštis. Mat Mintautas buvo priėmęs krikščionybę pagal Rusų apeigas. 1321 metai. Gediminas įkuria Trakus. Ir perkelia sostinę iš Kernavės į Trakus. Įkuria Vilnių pastatydamas pilį. 1322 metai. Baigėsi paliaubos su Ordinu. Popiežius Europoje paskelbia kryžiaus žygį į Lietuvą. Ordinan atvyksta kariai iš Silezijos, Čekijos, Austrijos, Vokietijos. Vadovauja Vroclavo kunigaikštis Bernardas, Švabijos kunigaikštis, Reino grafai ir kitų Vokietijos žemių grafai. Nusiaubiama Žemaitija. Visiškai sunaikinami Vaikių, Raseinių, Ariogalos, Klogėnų valsčiai. Apgulama Bisenės pilis. Pilis atlaiko apsiaustį.. Gediminas įsiveržia Livonijon, sunaikina Dorpeto, Kirumpės ir kitas pilis, pasiekia net Ravelį (Taliną). 1323 metai. Lietuviai padeda Pskoviečiams kovoti su Livonijos Ordinu. Pagalbon siunčiamas Dovydas – Gardino vietininkas. Pavasarį užpuolama Klaipėda, Semba, Vėluva, Mazovija, Dobrynė. Dobrynė buvo taip nusiaubta, kad kunigaikštis Vladislovas atidavė šį kraštą Lenkams. Fridrichas Rygos vyskupas mėgina sutaikyti Livonijos Ordiną su Lietuva. Per popiežių Joną XXII buvo pasiūlyta priimti Lietuvai krikščionybę. Gediminas atsisako tapti krikščionimi. Užpuola Livoniją ir Mazoviją. Lenkai patyrę pavojų iš Kryžiuočių ordino ir iš Lietuvos, nutaria sudaryti sąjunga su Lietuviais. Gediminas ištekina dukterį Aldoną už Kazimiero Lenkijos valdovo. 1326 metai. Lenkų (Vladislovas) Lietuvių (Gediminas) kariauna užpuola Brandenburgo markgrafui Voldemarui priklausiusias žemes. Žygio metu mozūrų bajoras Andrius nužudo Dovydą (Gardino vietininką ir Lietuvos kariuomenės vadą). 1327 metai. Paskirtas naujas kariuomenės vadas Algirdas – Gedimino sūnus. Jis vėl veda armiją į Brandenburgą. Žygis buvo sėkmingas. 1328 metai. Gediminas siaubia Kulmą ir Prūsiją. Ordinas su Vladislovu vieneriems metams sudaro paliaubas. Išnaudodamas šią sąjungą Ordino maršalas Ditrichas ir Altenburgo grafas apgula Veliuoną. Pirmą kart panaudojami parakiniai ginklai. Atvykęs nutraukti Veliuonos apsiaustį 1341 metai. ŽŪSTA GEDIMINAS. I Gedimino jaunystė Gedimino šeima. Feodalinėje visuomenėje asmenybės veikla ir reikšmė labai priklausė nuo žmogaus kilmės. Žinoma, kilmė nebuvo vienintelė sąlyga. Lietuvos istorijoje nemaža atvejų, kai aukščiausią padėtį užimantys feodalai buvo nustumiami į pagal kilmę neprideramą žemą vietą, o iškildavo kuklesnę padėtį lig tol visuomenėje turįję didžiūnai. Bene ryškiausias tokios staigios politinės karjeros pavyzdys – Mindaugas. Jis 1219 m. Lietuvos sutartyje su Haliču – Voluine minimas tik kaip trečiojo pagal savo padėtį lietuvių kunigaikščio Dausprungo brolis, o po dviejų dešimtmečių tapo Lietuvos valdovu. Rik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas – Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Nėra visiškai aišku, ar Lietuvos valdovų dinastija, prasidėjusi karalium Mindaugu, nutrūko. Manytume, kad įtikinamiausią nuomonę, kas po Mindaugo buvo Lietuvos kunigaikščiai, yra išsakęs E. Gudavičius: „Istorijos šaltiniai neblogai nušviečiaMindaugo valdymo laikotarpį. Žinome ir jo palikuonių valdymo metus: seserėno Treniotos (1263 – 1264), Vaišvelgos (1264 – 1267), žento Švarno (1267 – 1269). Žinome, kad kad Švarną pašalino Traidenis, tačiau nėra duomenų apie Traidenio giminystės ryšį su Mindaugu ir jo įpėdiniais. Kažkokios giminystės veikiausiai būta. Mat Haličo kunigaikštis Leonas, kuris nužudė Vaišelgą, patarė savo sųnums saugotis Traidenio valdomų lietuvių. Keršyta anais laikais ne už taitiečius, o už giminaičius“. Po Traidenio mirties labai trumpą laiką Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo, manoma, Daumantas, žuvęs 1285m. Apie tą laiką, matyt, dar gyveno ir Gedimino senelis Skalmantas. Reikia pritarti E. Gudavičiaus spįjimui, kad pastarasis galėjo būti Traidenio brolis. Skalmanto sūnus Butigeidis galbūt iškart po to 1285m. tapo didžiuoju kunigaikščiu, o apie 1292m. didžiojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Vienaip ar kitaip, dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais (gimė apie 1275m.) aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai, žinoma, sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmu Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovot. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausias iš btolių turbūt buvo Vytenis. Dat veldant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (pagal politinę reikšmę buvo antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o maždaug nuo 1294m. tapo ir didžiuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtasis Pukuvero – Butvydo sūnus. 1324m. jis paminėtas pirmą kartą, 1326m. buvo Polocko kunigaikštis. Mirė prieš 1342m. 1342m., kovodamas su Livonijos ordinu, žuvo vienitelis jo žinomas sūnus Liubka. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras 1362m. dar buvo gyvas. Apie 1325m. jis, Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu; palaikė ryšius su Lietuva. Apie jo palikuonis žinių neturime. Pats sudėtingiausias trečiojo (sprendžiant pagal jo užimamą padėtį) Gedimino brolio klausimas. Kad jo gyventa, matyti iš 1329m. įvykius Livonijoje aprašiusio vokiečių kronininko Hermano Vartbergės pasakojimo. Taip metais, pasak jo, į Livoniją įsiveržė Gediminas ir du jo broliai. Vienas jų, žinoma, galėjo būti Polocko kunigaikštis Vainius. O kas buvo antas? Tikriausiai apie jį kalba, aprašydamas 1324 m. įvykius, vokiečių kronikininkas, tų įvykių amžininkas Petras Dusburgietis: į Livoniją vesti derybų su popiežiaus legatais buvęs pasiūstas antasis po didžiojo kunigaikščio žmogus. Antruou žmogumi, kaip rodo mūsų jau minėti Butigeidžio, Pukuvero – Butvydo ir kiti pavyzdžiai, dažniausiai būdavo didžiojo kunigaikščio brolis. Mažai tikėtina, kad tai būta Teodoro: kad įsitvirtintų Kujeve, jam reikėjo ne vienerių metų pastangų (kaip Kijevo kunigaikštis pirmą kartą minimas 1331m.). 1329 m. belgų kronininkas Jonas de Prezas, o 1336 m. vokiečių ordino kranininkas Vygandas Marburgietis mini „Lietuvos karalių“ Margirį, kuris kovojo su kryžiuočiais Žemaitijoje. Margiris – ne žemaičių didžiūnas. Iš tų metų žygių aprašymų matosi, kad jam turėjo paklusti ne vienos, o kelių žemių ar net didumos Žemaitijos kariai. 1336 m. į Pilėnų pilį, kurios gynimui nuo vokiečių vadovavo Margiris, subėgo žmonės iš 4 žemių. Taigi Margiris – aukštos kilmės kunigaikštis. Vygandas Marburgietis rašo apie jo apsaugą, kuri, pulant kryžiuočiams, pridengia jį savo skydais. Tas pats šaltinis mini didžiulius turtus sudegintus Pilėnuose, kas rodo pilies savrbą ir patvirtina Margirio aukštą kilmę. Pasak Jono de Prezo, Margiris tiek kilmingas, kad su juo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksenburgui. Šio fakto kronininkas neišsigalvojo – jį mini ne vienas istorijos šaltinis. Pa\žeiodus dvikovos sąlygas, Margiris sumokėjo išpirką monetomis, kaltomis Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV Bavaro. Tai ypač svarbus faktas, nes 1326m. lietuviai su lenkais buvo nusiaubę imperatoriaus sūnaus Liudviko valdas Branderburgo mankgrafystėje (buvo užpultas Berlynas, Frankfurtas). Vadinasi, Margiris buvo ne vien aukštos kilmės kunigaikštis, bet jis priklausė ir valdančiajai Gediminaičių dinastijai. Kitaip būtų nesuprantam, kaip jam teko dalis 1326 m. paimto grobio. Jonas de Prezas pažymi, kad karalius Margiris buvo senyvo amžiaus. Gediminas gimė apie 1275., taigi 1329m. jis buvo apie 54 metų amžiaus. Margiris galėjo būti ne daug jaunesnis. Ši aplinkybė neprieštarauja spėjimui, kad jis galėjo būti Gediminaitis. Jau minėjome, kad Margiris savo veikla pasižymėjo Žemaitijoje. Pagal susiklosčiusią diarchinio valdymo (dvivaldystės) tradiciją Trakų kunigaikštis, būdamas LDK submonarchas, turėjo įtakos Žemaitijoje. Tai leistų manyti, kad Margiris iki 1336m. po Gedimino buvo antrasis žmogus LDK. Vadinasi, jis galėjo būti trečiasis pagal amžių Gedimino brolis. Feodalizmo laikotarpiu didžiųjų kunigaikščių valdoma valstybė buvo laikoma jų nuosavybe. Svarbiausioms sritims valdyti paprastai buvo skiriami valdovo sūnūs arba broliai. Todėl, tiriant Gedimino velstybės raidą, reikia kalbėti ir apie jo sūnus. Jų Gediminas turėjo net 8. algirdas iki tėvo mirties valdė Krėvą ir Vitebską, turėjo didelę įtaką Pskove, Smolske, o 1345 – 1377 m. valdė visą LDK. Kęstutis veikiausiai nuo 1337m. iki 1341 m. ir 1345 – 1381 m. buvo Trakų kunigaikštis ir LDK submonarchas, 1381 – 1382 m. – LDK monarchas (didysis kunigaikštis ). Jauntis 1341 – 1345 m. buvo LDK monarchas, vėliau, iki 1366m., - Zasliaulio kunigaikštis. Manvydas buvo Kernavės ir Slonimo kunigaikštis. Su broliu Narmantu, Pinsko kunigaikščiu, jis 1348 m. žuvo Strėvos mūšyje. Karijotas buvo Naugarduko kunigaikštis (žuvo po 1358m.), Liubardas 1340 – 1349 m. buvo Haličko – Voluinės, o 1349 – 1385 m. Voluinės kunigaikštis. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XVI a. vokiečių kronininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Kroninkas rėmėsi Lenkijos karaliaus Kazimiero (Gdeimino žento) kariauninko infromacija. Ji yra gana patikima. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukras. Ištekindams jas už gretimų šalių valdovų, kunigaikštis ne tik plėtė LDK sienas į rytus, bet ir įgydavo sąjunginkų kariauti su vokiečių ordinu. Gediminas – Lietuvos submonarchas (1305 - 13015 m.) 1305 m. Krininikas Petras Dusburgietis pirmą kartą pamini Gedimino pilį Žemaitijoje. Pilies pavadinimas rodo, kad ją valdė Gediminas. Daugelis istorikų ją laiko neabejotinai svarbiausia Lietuvą valdančios Gediminaičių dinastijos atrama Žemaitijoje. Kad suprastume šios pilies, paties Gedimino veiklos reikšmę Žemaitijoje, reikia aptarti jos pastatymo priešistorę. Ankstyvojo feodalizmo valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, nabuvo nebuvo būdingi glaudūs ryšiai tarp valstybės cetro ir pariferijos. Lietuvoje didžiajam kunigaikščiui visiškai pakluso tik jo domenas – Pietryčių Lietuva. Vakarų ir Šiaurės Lietuva didžiojo kunigaiokščio įsakymus vygdė tik tiek, kiek jie buvo naudingi vietos feodalams. Vokiečių ordinas XIII a. pabaigoje naudojosi Lietuvos valstybės nevienalytiškumu. Ordino Ragainės komtūrui Liudvikui Libencelei po nuolatinių puldinėjimų pavyko nuo Lietuvos atplėšti dalį Žemaitijos. Prasidėjusiame Lietuvos ir Vokiečių ordino ilgame kare padėtį komplikavo ir tai, kad kai kurie žemaičių didžiūnai perėjo į kryžiuočių pusę. Tarp jų buvo ir tokių, kurie net ragino eilinius žemaičius kovoti su didžiojo kunigaikščio valdžia. Lietuvos valstybei iškilo reali grėsmė netekti visos Žemaitijos. Besimezganti kryžiuočių ir žemaičių sąjunga – tai ne vokiečių ordino kronininkų tendencingai aprašyti įvykiai, kaip bando aiškinti kai kurie istorikai. Nuo 1294m. apie dešimtmetį Žemaitija beveik nedalyvavo kare su kryžiuočiais. XIV a. pradžioje, kai Lietuvos didieji kunigaikščiai bandė sustiprinti savo valdžią čia, kai kurie žemaičių didžiūnai perėjo į ordino pusę. Į paramą pasikvietę Ragainės komtūrą, Drakas ir Svirtilas 1302 ir 1305 m. kryžiuočiams atidavo Aukaimio pilį, 1307 m. Spudas – Pūtvės pilį. Kai susidarė tokia kritiška Lietuva situacija, Gediminas pastatydino Žemaitijoje pilį. Žinoma, ji galėjo būti pastatydinta tik su didžiojo kunigaikščio Vytenio, Gedimino brolio, žinia, pritarimu, gal ir nurodymu. Tačiau tiesiogiai pilį valdė Gediminas; pradėjo ryškėti jo, kaip kovų su kryžiuočiais organizatoriaus, vaidmuo. Kai Gediminas pastatydino pilį, padėtis pasikeitė. Iš šaltiniuose parašytų žygių matyti, kad Manstui, Sudargui ir Mažoniui pavyko suvienyti dideles žemaičių pajėgas. Pavyzdžiui, 1308 m. jų kariuomenę, įsiveržusią į Prūsiją (į vokiečių ordino valdas), sudarė apie 5000 raitelių. Nors skaičiai padidinti, bet aišku, kad tai ne vienos žemaičių žemės ar valsčiaus būrys. 1305 m. didžiulė ordino kariuomenė, įsiveržusi į Pagraudės valsčių, sugebėjo nusiaubti tik jo dalį. Tai paaiškinama tuo, kad teritorijoje, kurią gynė šie didžiūnai, buvo stiprių jėgų. Manydami, kad Manstas, Sudargas ir Mažonas buvo LDK didžiojo kunigaikščio vietininkai Žemaitijoje, keliame dar veiną klausimą. Karšuvos žemė, kuriai priklausė ir Pagraunės valsčius, XIII a. – XIV a. pradžioje buvo stipriausias ir didžiausias Žemaitijos teritorinis vienetas. Nepaisant to, šioje žemėje langvai įsitvirtino gediminas, dalis jos pateko jo tiesioginėn žinion. Išeitų, kad svetimi, Gedimino atvesti žmonės lengviau negu saviškiai rado kalbą su vietine diduomene. Dėl to tapo lengviau organizuoti kavo su kryžiuočiais. Gedimino, kaip kovų su kryžiuočiais organizatoriaus, nuopelnai neabejotini ir tada, kai jis dar nebuvo didysis kunigaikštis. II GEDIMINAS IR VAKARAI Gedimino įsigalėjimas Lietuvoje. Pirmieji mūšiai su kryžiuočiais (1316 – 1322 m.) Vienas iš svarbiausių klausimų – Gedimino įsigalėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste laikas ir aplinkybės. Nagrinėdami jo veiklą Žemaitijoje, atkreipėme dėmesį į tai, kad Gediminas pats kariniuose veiksmuose nedalyvavo. Dėl to sunkiau nustatyti jo valdymo pradžią. Tėra žinoma, kad tai įvyko po 1315 m. spalio 11 d. Tų metų pabaigoje paties Vytenio vadovaujama lietuvių kariuomenė bandė užimti Skirsnemunės pilį. Žinodami Vytenio karinį aktyvumą, galime stebėtis, kodėl jo vardas neminimas vėlesniais metais. Taigi galima pritarti daugeliui istorikų, manančių, jog Gediminas LDK pradėjo valdyti 1316 m. Klausimas, kokiomis aplinkybėmis Gediminas atėjo į valdžią, nėra retorinis. Žinome, kad Vytenis turėjo sūnų Žvelgaitį. Jau 1310 m. jis, suaugęs vyras, vadovavo lietuvių kariuomenei, žygiuojančiai į Livoniją. Tad kodėl ne jis, o Vytenio brolis Gediminas tapo didžiuoju kunigaikščiu? Kur dingo Žvelgaitis, kodėl istoriniuose šaltiniuose jis minimas tik 1310 m.? Atsakyti į tai nelengva. 1315 m. pradžioje, po gana ilgos pertraukos, Prūsijoje vėl pasirodė iš Žemaitijos pabėgę didžiūnai Eigutis, Gestulis, Bijeteigis, Damstė ir Plepė. Jau 1321m. į Prūsiją buvo pabėgęs ir žymusis karvedys Manstas. Gediminui tapus didžiuoju kunigaikščiu, pirmaisiais metais reikšmingiausiuose Lietuvos ir Vokiečių ordino santykiuose jokių žymesnių pakitimų neįvyko. Lietuviai, kaip ir anksčiau, gana sėkmingai atmušinėjo kryžiuočių antpuolius. Vadinasi, jeigu Gediminas ir uzurpavo valdžią, uzurpacija Lietuvos valstybei napakenkė. Gediminui atėjus į valdžią, jau tais pačiais 1316 m. į Paštuvos valsčių įsiveržė karuose su Vyteniu pasižymėjusio Vokiečių ordino maršalo Henriko Plockės kariuomenė. Nusiaubęs visą valsčių, jis gana grįžo į Pūsiją. Karaliaučiuje radęs nuo Reino atvykusius talkininkus kryžiuočius, Henrikas Plockė išsirengė į antrąjį žygį. Tikriausiai šalta žiema ėjo į pabaigą ir keliai į Lietuvą darėsi vis sunkiau praeinami, nes Henrikas Ploskė su talkininkais nesirįžo keliauti į krašto gilumą ir pasuko į Medininkų valsčių. Reikėjo išvengti netikėto lietuvių antpuolio, todėl Skirsnemunės komtūro pavaduotojas Fridrikas Libencelė, matyt, Plockės paprašytas, tuo pat metu inscenizavo Bisenės pilies puolimą. Šitaip kryžiuočiai su talkininkais iš Vokietijos ir kitų Vakarų Europos kraštų nekliudomi plėšė Medininkų valsčių. Kai 1315m. pabigoje Vytenis pabandė sunaikinti labiausiai į rytus esančią Skirsnemunės pilį, vokiečiai ėmė ją labiau saugoti. Todėl 1316 m. žiemos veiksmai ir vėlesni kryžiuočių žygiai į Panemunę vertinti kaip siekimas apsaugoti Skrisnemunę nuo sunaikinimo ir placdarmo Panemunėje plėtimas. Iš dalies tai jiems pavyko. 1316 m. pavasarį Ragainės kontūro būrys, vadovaujamas riterių Ditriko Alderburgo ir Fridriko Kvico, rado lietuvių apleitą Bisenės pilį ir ją sudegino. Šio laimėjimoįtvirtinti vokiečių ordinas nepajėgė dėl gana didelio atstumo nuo kovų zonos Panemunėje ir nuolatinio pavojaus, kurį kėlė Gediminui pavalfūs žemaičiai. Kad garantuotų savo valdų saugumą, kryžiuočiams reikėjo priversti žemaičius atsisakyti ordinui priešiškų veiksmų. Dėl to 1316 m. ir 1317 m. pradžioje kryžiuočiai surengė net tris žygius į Medininkų, Vaikių ir Pagraudės valsčius. Didžiausias iš jų – į Pagraudės valsčių. Kronininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas šį žygį, kaip paprastai iškelia kryžiuočių laimėjimus. Tam tikrų laimėjimų pasiekė tik vienas iš keturių kryžiuočių būrių: jam pavyko sunaikinti Gedimino pilies priešpilį. Dviejų būrių vedliai žemaitijoje pasiklydo, o tie abu būrie grįžo namo nieko nenuveikę. Gana placiai Petras Dusburgietis aprašo Alberto Indagnos vadovaujamo būrio laimėjimus: tas būrys sunaikino Sudargo sodybą, paėmė nelaisvėn Sudargo žmoną. Tačiau greitai, matyt, dėl žemaičių kontrpuolimo pavojaus, kryžiuočiai kuo skubiausiai paliko tą sodybą. Taip skubėjo, kad net būrio vadas nesustojo prie nukritusio nuo žirgo kario, kuriam tik vargais negalais pavyko pasiekti Ragainės pilį. Lietuvių ir žemaičių netikėti antpuoliai prieš kryžiuočius buvo labai efektyvūs. Pastarieji Lietuvoje nesijausdavo saugūs net turėdami gausias pajėgas. Antai po 1317 m. Junigedos pilies apgulimo iš gretimų apylinkių susirinkę lietuviai sunaikino didumą kryžiuočių būrio. Antpuolio netikėtumas buvo ir svarbiausia žemaičių pergalės 1320 m. Medininkų mūšyje prielaida. Žemaičiai iš pradžių leido Henriko Plockės vadovaujamai kryžiuočių kariuomenei plėšti jų žemę. Grobis, žiaurios žudynės susilpnino kryžiuočių budrumą. Tuo pasinaudoję žemaičiai apsupo jų pagrindines jėgas ir didumą sunaikino. Petro Dusburgiečio liudijimu, mūšyje krito pats Henrikas Plockė ir 29 riteriai. Tik ne daugeliui pavyko išsiveržti iš apsupties ir po ilgų klajonių pasiekti Prūsiją. Žemaičiai, švęsdami pergalę, paaukojo savo dievams Sembos vaitą Gerhardą Rudą. Medininkų mūšis buvo reikšmingiausiai XIV a. I pusėje laimėtas žemaičių mūšis. Vokiečių ordinas buvo jau įsitvirtinęs Prūsijoje, todėl tokio rezinanso, kaip XIII a., po saulės ir Durbės mūšių, nebuvo. Prūsija ir rytų pabaltijys buvo jau tvirtai valdomi vokiečių. Tačiau po 1320 m. Lietuva kare su kryžiuočiais perėmė iniciatyvą. Iki Medininkų mūšio vokiečių ordinas kasmet rengdavo po 2-3 žygius, po pralaimėjimo į Lietuvą įsiveržė tik 1322 m. Ir tai tik todėl, kad 1322 m. į Prūsiją atvyko gausūs Vakarų Europos titerių būriai. Gausi kariuomenė, vadovaujama lainai pavaduojančio didįjį vokiečių ordino magistrą Fridriko Vildenbergo, įsiveržė į Žemaitiją. Buvo nusiaubti Vaikių, Raseinių, Ariogalos valsčiai, apsiausta Pieštvės pilis. Pilies gynėjai sugebėjo atsilaikyti visą dieną. Vakare, nutraukus pilies apgultį, buvo pradėtos kryžiuočių ir Pieštvės gynėjų derybos. Pastarieji jau buvo pasiruošę atiduoti pilį priešui. Matyt, laiku atskubėjo didžiojo kunigaikščio Gedimino žygūnas, kuris privertė pilies gynėjus atsisakyti šio susitarimo. Veikiausiai pasiuntinys atvyko ne tik su grasinimais, bet ir pranešė, kad gynėjams skuba pagalba. Kitaip sunku suprasti, kodėl tokia didelė kariuomenė iš karto pasitraukė nuo pilies. 1322 m. žygis buvo paskutinė buvo paskutinė didelė kryžiuočių operacija XIV a. 3 dešimtmečio pradžioje. Tuo trapu lietuviai 1322 – 1323 m. surengė net keturis žygius į vokiečių ir Livonijos ordinų ribas. Stipriausias smūgis ordinui buvo suduotas 1323 m. pavasarį, kada „lietuviai iš Žemaitijos“ užpuolė Klaipėdą ir išgriovė viską, išskyrus pilį, kurioje gyveno vokiečių riteriai. Nors Lietuva 1322 – 1323 m. tvirtai perėmė karo veiksmų iniciatyvą, jie 1323 m. pavasarį nutrūko. Priežastis – Lietuvos valdovas Gediminas 1323 – 1324 m. pradėjo kampaniją dėl lietuvių krikšto. Tai rodo, kad Gediminas diplomatinėmis kovos formomis teikė didesnę svarbą nei karui. 1323 1324 m. Gedimino planas Lietuvos politinei blokadai pralaužti. 1323 – 1324 m. Lietuvos valdovo bandymas priimti krikštą dažnai apibūdinamas kaip politinis veiksmas, kaip siekis pašalinti politinę Lietuvos izoliaciją. Toks Gedimino veiksmų apibūdinimas atitinka tiesą. Viduramžių Europos žmogus pasaulį skirstė į krikščioniškąjį ir šėtono valdomą karalystę. Suprantama, Vokiečių ordinas skelbėsi esąs krikščioniškojo pasaulio atstovas, siekiąs pakrikštyti pagonis. Tikrasis tikslas – užkariauti Lietuvos valstybę – buvo nutylimas. Ši ordino misijinė politika patraukė vakarų Europos visuomenę, o ypač jos elitą. Vakarų Europos feodalai naudojosi galimybe už –ygius gauti nuodėmių išrišimą; be to, jie siekė mūšiuose Lietuvoje išgarsėti, žygiai buvo savotiška riterijos pramoga. Už pasižymėjimą žygiuose jie buvo paaukštinami į riterius, Prūsijoje jų laukė „garbės stalas“. Apskritai, prisidengę parama krikščionybės platintojams kryžiuočiams, Vakarų Europos feodalai Lietuvoje ieškojo ir pasilinksminimų, ir nuotykių; pramoga jiems tapdavo net negailestingos beginklių žmonių žudynės. Kadangi visa, kas buvo daroma „krikščionybės labui“, buvo pateisinama, žygių dalyviai buvo įvairiai pagerbiami. Vakarų Europos feodalai negalėjo be atvangos dalyvauti žygiuose į Lietuvą: per prūsų sukilimus kryžiuočiams talkinę gausūs kryžininkų būriai praretėjo, kai ordinas užpuolė Lietuvą. Kad užsitikrintų naujų talkininkų iš Vakarų ir Vidurio Europos, kryžiuočiai turėjo padėti ne mažai pastangų. Per lietuvių nuolatinį karą su kryžiuočiais didesnių talkininkų būrių atvykimas sutapo su Gedimino valdymo pradžia. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui reikėjo didelio politinio įžvalgumo, kad suvoktų talkinikų keliamą grėsmę Lietuvai. Stebina tai, kad per labai trumpą laiką buvo rasta kontrapriemonių. Gediminas pirmasis iš Lietuvos valdovų griausiai suvokė krikščionybės priėmimo būtinumą. Tik krikštas galėjo pašalinti LDK politinę izoliaciją ir sustabdyti kryžiaus karų idėjos vedamų kryžininkų srautą. Demaskavęs tikruosius Ordino tikrlus, Gediminas galėjo tikėtis, kad bus panaikintas „šventojo karo“ prieš Lietuvą statusas. Istorinėje literatūroje gana dažnas teiginys, kad 1323- 1324 m. veiksniais Gediminas stengęsis įgyvendinti ekonominę Lietuvos vystymosi programą. Abejoti tuo netenka. Tačiau Gediminas buvo, visų prima, geras politikas. Jis suvokė, kad be antstato perorganizavimo negalima įgyvendinti ir ekonominių planų. Todėl jis, kreipdamasis į vakarų Europos miestus, savo laiškų pradžioje pabrėžė norą krikštytis, norą tapti krikščionišku valdovu. Gediminas suvokė, kad be šios sąlygos kitką daryti nėra pramės. „[...] Mūsų senoliai siuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums savo kraštą, (tačiau) niekas iš jūsų neatvyko, net nė šuo iš jūsų pusės su padėka neatsiliepė dėl tų pasiūlymų“,- rašė Gediminas 1323 m. laiške Zundo, Liubeko, Rostoko, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando piliečiams. Per 1323 – 1324 m. Lietuvos krikšto bandymą (kaip ir sprendžiant kitus svarbesnius klausimus) Gediminas neapsiėjo be patarėjų. Jie valdovą konsultavo dėl padėties Vidurio ir Vakarų Europoje, dėl tų kraštų feodalų santykio su universaliomis galingomis jėgomis – popiežiumi ir šventoios Romos imperijos imperatoriumi. Panašiai kaip savo laiku Mindaugas, Gediminas iki 1323 m. naudojosi vienuolių pranciškonų Henriko ir Bertoldo paslaugomis. Jie buvo veikiausiai rygiečiai. Per juos, manoma, tarpininkaujant Rygos miesto tarybai, buvo užmegsti kontaktai su Avinjone (čia tuomet rezidavo popiežius) buvusiu Rygos arkivyskupo Fridriku. Gediminas, per rygos meisto tarybą 1323 m. pradž. Užsitikrinęs Rygos banžnutinės vadovybės paramą, maždaug kovo – balandžio mėn. Išsiuntė per savo pasiuntinį pirmąjį laišką popiežiui Jonui XXII. Jame išdėstė svarbiausią savo veiklos tikslą. Pirmasis laiškas adresatą pasiekė, nors ir su kliūtimis. Gediminas nepakankamai įvertino vokiečių ordino klastingumą. Iš Gedimino pasiuntinio laišką kryžiuočiai atėmė. Jie suprato, kad sunaikinę laišką, nedaug naudos turės, todėl pasielgė gudriau: nuplėšė nuo laiško antspaudą ir pasistengė, kad jis patenktų (tikriausiai per rygos arkivyskupą Fridriką) popiežiui. Laiškas be anspaudo viduramžio Europoje buvo laikomas falsifikatu. Tačiau kryžiuočiams atrodo to per maža. Jų iniciatyva ir kryžiuočiams ištikimi dvasininkai parašė ir nusiuntė Europos miestams laiškų, kuriuose įrodinėjo, kad Gedimino laiškas nepatikimas. Buvo paskleista dar ir dabar vokiečių istorikų darbuose populiari nuomonė, neva dalis Gedimino laiškų parašyti Rygos miestiečių. Tą versiją išplėtojo įvykių amžininkas Petras Dusburgietis, teigdamas, kad 1324 m. popiežioaus legatai į pabaltįjį atvyko kviečiami rygiečių ir arkivyskupo, o ne Gedimino. Iš esmės popiežiaus Jono XXII poliyiką Lietuvos atžvilgiu galima apibūdinti kaip dviprasmišką. Būdamas suinteresuotas misijinės politikos Rytuose sėkme, jis džiaugėsi Gedimino laiškais. Tačiau, būdamas priklausomas nuo Prancūzijos karaliaus, turėjo gauti jo pritarimą. Kryžiuočiai laimėjo laiko ir pačioje Lietuvoje suorganizavę opoziciją Gediminui. Įtakingiesiems Žemaitijos žmonėms, dave visokių turtų ir dėl to jie sukilo prieš karalių, sakydami, kad, jei jis priimsiąs tikėjimą, jie nuvers jį patį, jo sūnus bei visus jo šalininkus. Tokie grasinantieji žodžiai daug kartų tais metais buvo kartojami karaliaus akivaizdoje; panašius žodžius prieš jį kalbėjo ir russai; dėl to karalius esą nusigręžęs nuo tikėjimo, kad net nedrįstąs daugiau kalbėti apie krikštą,- rašoma popiežiaus legatų paskutinėje ataskaitoje 1324 m. 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus Jono XXII legatų pasiuntiniai sužinojo, kad Gediminas jau nenori krikštytis. Išsiaiškinę didžiojo kunigaikščio nuomonės pakitimo priežastis, jie grįžo į Rygą. Didysis kunigaikštis Gediminas ir jo vadovaujami diplomatai, net ir nepasiekę tikslo – Lietuvos krikšto, galėjo didžiuotis savo laimėjimais. 1323 - 1324 m. Gedimino veiksmai sukrėtė krikščioniįkąjį Vakarų Europos pasaulį. Kaip griaustinis iš giedro dangaus nuskambėjo kaltinimas kryžiuočiams: „Šventasis ir garbingalis tėveĄ Mes su kryžiuočiais kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet, kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai“. Žemaitijoje Gediminas pasižymėjo kaip kovų su kryžiuočiais organizatorius, kaip vadovas, mokantis pasirinkti tinkamus žmones savo politikai vygdyti. 1323 – 1324 m. jis pasireiškė ir kaip demokratinės kovos meistras, savo epochos ideologas. Ir kiti Gedimino veiksmai rodo, kad jis buvo sumanus politikas. Jau sakėme, kad svarbiausia krikšto akcijos nepasisekimo priežastis buvo tinkamo sąjungininko – Rygos arkivyskupopasirinkimas. Kitaip tariant, Gedimino klaida ta, kad jis bandė eiti savo pirmtakų Mindaugo ir Vytenio pramintu keliu. Tai jis suprato, bet buvo vėlu. Su klaidų taisymu ir planų keitimas, atsižvelgiant į pasikeitusias politines sąlygas, yra vertingiausia gero politiko bruožas. 1324 m. pabaigoje į Rygą atvykę popiežiaus legatai patvirtino keturių metų paliaubas tarp LDK ir Vokiečių ordino. Lietuvai tai buvo labai reikšmingas aktas. 1323 m. spalio mėn. LDK ir Livonijos ordino taikos ir prekybos Vilniaus sutartis juridiškai negaliojo, kol jos nepatvirtino universaliosios Vakarų Europos jėgos – popiežius arba Šventosios Romos imperijos imperatorius. Todėl kryžiuočiai 1324 m. puolė Gedimino karvedžio Dovydo Gardiniškio valdas, išgriovė Gardino pilies priešpilį, padarė kitų smulkių žygių. O lietuviai 1324 m. liepą puolė Skirsnemunės pilį. Tik gavęs popiežiaus XXII kreipimąsi, Vokiečių ordinas nuo 1324 m. birželio laikinai nutraukė Lietuvos puldinėjimus. Taigi sutartis galiojo nuo 1324 m. pab. Iki 1328 m. 1324 m. kilo konfliktas dėl pasaulinio viešpatavimo tarp popiežiaus Jono XXII ir Šventosios Romos imperijos (Vokietijos) imperatoriaus Liudviko IV Bavaro. Vokiečių ordino šaka Vakarų Europoje šiame konflikte rėmė Liudviką IV Bavarą. Kaip parodė vėlesni įvykiai, Lietuvos klasuimas tapo aktualus popiežiui, kuris stengėsi susilpninti imperatoriaus sąjungininkus. Matyt, tai buvo svarbiausia aplinkybė, kad buvo patvirtintos Vilniaus paliaubos ir kad jų laikymusi taip rūpinosi popiežiaus legatai. Paskutinis iš jų Elektos vyskupas Baltramiejus paskelbė nesilaikančiam paliaubų Livonijos ordinui interdiktą it ik 1325 m. išvyko iš Rygos. Gedimino Lietuva politinės izoliacijos metais (1328 – 1341) Karo veiksmus su Lietuva kryžiuočiai, pažeisdami paliaubų sutartį, vėl pradėjo 1328 m. rudenį puldami Gardino, Aukaimio, Putvės pilis. Tai reikškė naujo, generalinio, puolimo prieš Lietuvą pradžią. Žygiuose į Lietuvą kryžiuočiams nuo tol ypač stipriai talkino Vakarų ir Vidurio Europos kryžininkų kariuomenės, neretai viršijanti Vokiečių ordino pajėgas. Taip buvo, pavyzdžiui, per 1329 m. puolimą į Žemaitiją. 1329 m. pradžioje į Prūsiją, patiems kryžiuočiams nelaukiant, atvyko didžiulo Čekijos karaliaus Jono Liuksenburgo vadovaujama kariuomenė. Vien riterių joje kronininkas Vygandas Marburgietis suskaičiavo apie 300. po Čekijos karaliaus ilgų derybų su Vokiečių ordino vadovybe, į Prūsiją buvo iškviestas Lenkijos karaliaus Vladislovo I Lokietkos pasiuntinys. Jis pasirašė paliaubas tarp Lenkijos ir Ordino iki metų pabaigos. Jungtinė kariuomenė, apsaugojusi užnugarį nuo Lenkijos kariuomenės išpuolių, puolė Žemaitiją. Plačiausiai kryžiuočių ir čekų darbus Žemaitijoje aprašęs XIV a. prancūzas poetas Vilhelmas Mašo teigia, kad kryžininkai sunaikino Medvėgalio, Aukaimio, Gegužės, Gedimino ir Žiesdytės pilis. Tai svarbiausios Žemaitijos ginybos sistemos pilys. Daugelis Vokiečių ordino kronininkų labiausiai aprašė įvykius prie medvėgalio pilies. Pasak Vygando Marburgiečio, į nelaisvę pateko 3000 pilies gynėjų. Matyt, pilies gynėjai ją ryžtingai gynė, nes įtūžęs Vokiečių ordino didysis magistratas Verneris Orselena įsakė juos visus išžudyti. Tik užtarus Čekijos karaliui, jo valia visi belaisviai buvo pakrikštyti ir paleisti. Gedimino vietą Žemaitijoje užėmė veikiausiai jo brolis Margiris. Jo Vadovaujama kariuomenė 1329 m. pirmoji netoli Gelindėnų pilies stojo į mūšį prieš ariergardinė preišo kariuomenės rinktinę. Šiuos įvykius XIV a. pabaigoje – XV a. pradž. įdomiai aprašė belgų kronininkas Jonas de Prezas. Lietuvių kariuomenei, vadovaujamai Margirio, bebaigiant triuškinti jungtinės kariuomenės ariergardą, į pabaigą suskubo pagrindinės Čekijos karaliaus ir Vokiečių ordino jėgos. Margiris, matydamas, kad mūšio nelaimės, nusprendė nulemti jo baigtį kitaip: pasiūlė stoti į dvikovą Čekijos akraliui Jonui Liuksenburgui. Margiriui laimėjus, vargu ar būtų toliau kovojama. Tačiau dvikovos to meto Lietuvoje dar nebuvo įprastos. Pamatę dvikovoje kaunantis savo vadą, keliolika lietuvių puolė jam į pagalbą. Tuo buvo pažeistas Margirio ir Jono Liuksenburgo susitarimas. Lietuvių vadas turėjo pasiduoti nelaisvėn. Nesėkminga dvikova nulėmė 1329 m. karinės operacijos baigtį. Netekę savo vado, lietuviai negalėjo priešintis jungtiniai kariuomenei; nebūtų jie atlaikę, jei Margiris ir nebūtų patekęs į nelaisvę. Priešas užkariavo didumą Žemaitijos. Padėtį kiek gelbėjo Lenkijos kariuomenės įsiveržimas į Vokiečių ordino valdas; kryžiuočiai nepajėgė užimtoje teritorijoje įsitvirtinti. 1330 m. kovą Gedimino vadovaujama kariuomenė, kuriai talkino rusai, įsiveržė į Kuršą ir apsiautė Kuršo vyskupo pilį. Vis dėl to Gedimino kariniai veiksniai rygiečių neišgelbėjo. 1330 m. kovo mėn. Livonijos ir Vokiečių ordinams pavyko palaužti rygiečių priešinimąsi. Sąjunginikams pakenkė ne tik 1329 m. pralaimėjimas Žemaitijoje; kritiška buvo ir Lenkijos karaliaus Vladislovo I Lokietkos padėtis, jis taip pat prašė LDK pagalbos. Lenkijos išpuolis į Vokiečių ordino žemes sukėlė karą. Pagrindinės kovos iš Pabalčio persikėlė į Lenkiją ir čia vyko 1329 – 1335 m. Ypač skaudus Lenkijai buvo 1329 m. smūgis. Tuomet kapituliavo Dobrynės ir Plisko kunigaikštystės. Vladislovas I Lokietka 1330 m. pradžioje kreipėsi pagalbos į savo sąjungininkus Gediminą ir vengrus. Ji buvo suteikta. Gediminas, suinteresuotas trišale sąjunga, pats vadovavo LDK kariuomenei. Ji, viską naikindama, per Osterodės, Liubavo, Kaverniko, Michalovo žemes nužygiavo iki Drevencos upės Prūsijoje. Čia turėjo laukti Lenkijos ir Vengrijos kariuomenės – mūšis prie Dreveckos turėjo parodyti realų tuo metu kariaujančių šalių jėgų santykį. Tačiau jis neįvyko. Lenkijos karalius Vladislovas I Lokietka netikėtai atitraukė savo jėgas, palikdamas Gediminą likimo valiai. Kilo pavojus, kad LDK kariuomenę sutriuškins Vokiečių ordino jėgos, vos vos surinktos didžiojo magistroVernerio Orselenos. Gedimino kariuomenę nuo katastrofos išgelbėjo, galima sakyti, atsitiktinumas. Lenkijos karaliaus atsitraukimą kryžiuočiai palaikė veikiausiai iš anksto sutartu takatiniu manevru ir visas jėgas metė prieš lenkų kariuomenę. Pastarieji tuo metu šturmavo Vokiečių ordinui priklausančią Dobrynės pilį. Kryžiuočiams užpuolus lenkų ir vengrų pajėgas, Vladislovas I Lokietka kreipėsi į Gediminą pagalbos. Tačiau, kartą lenkų apgautas, Gediminas nenorėjo rizikuoti. Susiklosčiusią situaciją geriausiai apibūdino Vygando Marburgiečio užrašyti Gedimino žodžiai: „Vieną kattą aš susitariau, kad Marijos gimimo dieną mes tenai susitiksime. Ir aš atėjau, o tu ne. Jeigu mano dievai manęs nebūtų apgynę, būčiau dėl išdavimo patekęs nelaisvėn. Išsigelbėjai, kadangi žinojau, kas išdavikai“. Nepaisant to, pasak šio kronininko, Gediminas ir Vladislovas I Lokietka susitarė. Deją, bendriems interesams sutrugdė vengrai. Jų kunigaikštis Henrikas, sužinojęs apie susitarimą, pareiškė Lenkijos karaliui: „Jeigu tu taip nori pulti krikščionis kartu su pagonimis, leisk man grįžti į Vengriją. Bet jeigu mes žygiuojame kartu su tavimi, tai siūsk stabmedžius namo, o mes mielai kariausime su tavimi“. Jeigu tikėtume šiais žodžiais, tai dėl pagonybės Gediminui antrą kartą nepavyko įgyvendinti savo siekių. Tikroji priežastis, dėl kurios nesusitarė LDK, Lenkijos ir Vengrijos koalicija, buvo LDK ir Vengrijos prieštaravimai – abi šios šalys norėjo įsigalėti Pietvakarių Rusijoje. Nereikia pamiršti ir nepalankios Lenkijai ir Lietuvai tarptautinės padėties, susiklosčiusios po 1326 m. Branderburgo žygio. Supykdytas tokio sąjungininkų poelgio, Gediminas pareikalavo atlyginti patirtus nuostolius. Tai buvo padaryta. Tiesa, 1331 m. Lenkijos karaliui pavyko dar kartą išprašyti Gedimino pagalbos, bet tai buvo jau tik lietuvių ir lenkų santykių epizodas. Gediminas suprato, kad jo planas sujungti Lenkijos ir Vengrijod jėgas prieš Vokiečių ordiną žlugo. Neatsitiktinai nuo šiol didysis kunigaikštis telkė LDK resursus naujam karui su kryžiuočiais. Pirmieji rimto pavojaus simptomai jau pasireiškė per Vokiečių ordino ir Lenkijos karą. 1329 m. Vokiečių ordinas išsplėšė iš Livonijos ordino Klaipėdos pilį. Taip jis dar labiau sutvirtino savo padėtį Lietuvos pasienyje. Kryžiuočiai, svarbiausią dėmesį kreipdami į Lenkiją, 1330 m. surengė 2 žygius į Žemaitiją: į Vaikių valsčių ir Gedimino pilį. Gediminui nerimą kėlė ir tai, kad vis dažniau į Lietuvą rengiamuose žygiuose ėmė dalyvauti Cakarų Europos feodalai. Tiesa, kaip parodė vėlesni įvykiai, pasiruošti atremti agresiją Lietuva turėjo dar penkerius metus. Tačiau ir 1331 1335 metai Lietuvai nebuvo taikūs. Rygiečiams kapituliavus, Lietuvą vėl ėmė puldinėti Livonijos ordinas. Ypač didelis buvo 1331 m. žygis į Žemaitiją. Grįžtantį priešą užpuolė lietuvių kariuomenė. Kaip pažymi Livonijos kronininkas Baltramiejus Hionekė, buvo sužeistas „Lietuvos karalius“, vadovavęs šiai operacijai. Kiti Livonijos ordino žygiai į Lietuvą saugumui nekėlė didesnių pavojų, nes jų tikslas buvo tik apiplėšti kai kurias lietuvių žemes. Tokie buvo 1332 m. žygis į Mažeikius, 1333 – 1335 m. – į Žemaitiją, Ukmergę, Dubingius; priešas pasiekė Vilniaus prieigas. Didesni karo veiksmai prasidėjo 1336 m. tuomet Lietuvos padėtis labai pablogėjo. Lenkijos karaliumi 1333 m. tapęs Kazimieras nuo pirmųjų valdymo dienų ėmė keisti Lenkijos užsienio politiką. Jis pradėjo daryti nuolaidų kryžiuočiams ir stengėsi plėsti savo valdas Rytuose. Jau XIV a. 4 dešimtmečio viduryje Lenkija iš LDK sąjungininkės virto potencialia priešininke: dėl Pietvakarių Rusijos jų interesai susikirto. Prieš atnaujindami karą su Lietuva, Vokiečių ordino diplomatai 1335 m. pašalino konfliktą su popiežiaus kurija. Tačiau didžiausią grėsmę Lietuvos valstybės suverenumui kėlė tai, kad kryžiuočiai, nenutraukę ryšių su Čekija, užmezgė gerus santykius su imperatoriumi Liudviku IVBavaru (1314 – 1347). Tai jiems garantavo gana didelę, ir svarbiausia, pastovią paramą. Be to, Vokiečių ordino valstybei Prūsijoje 1335 m. ėmė vadovauti agbus karvedys Ditrikas Altenburgas. Lietuvos puolimas prasidėjo 1336 m. pradžioje Pilėnų pilies šturmu. Ligi šiol nėra tvirtai nustatyta šios pilies buvimo veita. Mūšio svarbą didina tai, kad gyn4jams vadovavo ne bet kas, o, kaip manoma, didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis Margiris. Dėl to 1336 m. Vokiečių ordino kariniai veiksmai vertinti kaip logiška jo politikos, pardėtos 1329 m. žygiu, tąsa, kurios tikslas buvo pašalinti didžiojo kunigaikščio įtaką Žemaitijoje. Dėl 1336 m. pralaimėjimo žemaičių jėgos buvo palaužtos. Po 1336 m. žemaičiai nustojo puldinėti Vokiečių ordiną ir ėmėsi ginybinės taktikos. Aišku, skaudi netektis buvo svarbiausiojo veiksmų koordinatoriaus Margirio mirtis. Vėliau, matyt, kryžiuočiams nukreipus savo jėgas prieš Panemunės pilis, Gedimino užmegzti glaudūs ryšiai tarp žemaičių ir didžiojo kunigaikščio valdžios nebuvo atkurti. Vokiečių ordino didysis magistras Ditrikas Altenburgas savo tikslą pasiekė. Sumušęs pagrindines jėgas Žemaitijoje, kuri ribojasi su Ordino valdomis, kryžiuočiai užsitikrino ramų užnugarį. Vokiečių ordino vadovybė iškėlė naują programą – išgriauti lietuvių pilis prie Nemuno. Ši naujoji programa pradėta vykdyti jau tais pačiais 1336 m. Stipriausia lietuvių pilis prie Nemuno su kuria ligi tol buvo susidūrę kryžiuočiai, buvo Veliuona. Dėl to Ditrikas Altenburgas pirmiausia ir norėjo sunaikinti šį Lietuvos atsparos punktą. Buvo panaudota jau seniai išmėginta ir pasiteisinusi taktika: priešais baltų pilį kryžiuočiai pastatydino savą. Jau 1336 m. vasarą, po Pilėnų sugriovimo, tarp Veliuonos ir Seredžiaus buvo pastatyta pilis, pavadinta Marienburgu. Kadangi vasara buvo neįprastai karšta ir Nemunas nuseko, lietuviai šią pilį nesunkiai nugriovė. Kova dėl šios pilies atstatymo ir įsitvirtinimo visame ruože buvo svarbiausias kryžiuočių uždavinys šiame karo su lietuviais etape. Vokiečių ordino laimėjimai Žemaitijoje 1329 ir 1336 m. kėlė Lietuvai didžiulę grėsmė; kryžiuočiai rengė jos užkariavimo planą. 1337 m. šis planas buvo įteisintas, kai Vokiečių ordinas iš imperatoriaus Liudviko IV Bavaro išsirūpino Lietuvos donacinį (dovanojimo) aktą. Buvo net numatyta, kad užkariautos Lietuvos naujoji sostinė būsianti Bajerburgas. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, suvokdamas padėtį, jau 1338 m. sutelkė Lietuvos ir Žemaitijos jėgas ir įsiveržė į Ordino teritoriją. Lietuviai 3 dienas siaubė priešo žemę, bet ketvirtąją Galialaukio lauke įvyko mūšis su Vokiečių ordino kariuomene. Pagrindinės Lietuvos jėgos pralaimėjo, ir Lietuvos padėtis dar labiau komplikavosi. Tuo pasinaudojo Vokiečių ordino didysis magistras Ditrikas Altenburgas; jis 1339 m. dar kartą puolė Veliuonos pilį, o tuo pat metu Livonijos ordinas Žemaitiją. Lietuviams pralaimėjus Galialaukio mūšį, atrodytų galėjo sustiprėti Vokiečių ordino puolimai. Taip neatsitiko. 1338 m. lapkričio 1 dieną Gedimino ir Livonijos ordino atstovai pasirąšė prekybos sutartį, kuri tapo priešprieša karinei konfrontacijai. LDK gavo netgi savotišką ekonominę paramą. Sutartyje numatytos „taikos zonos“, per kurias tiek Livonijos, tiek Lietuvos pirkliai galėjo netrugdomi keliauti. Netgi susidaro įspūdis, kad ta ekonominė programa, kruiso Gediminas nerealizavo 1323 1324 m., buvo pradėta įgyvendinti 1338 m. Vokiečių ordinas nuo 1339 iki 1345 metų nutraukė žygius į Lietuvą. Naujas Gedimino ketinimas krykštytis (1341 m.) Vienas iš svarbiausių politinių faktorių, turėjusių tam tikrą įtaką įvykių raidai Rutų ir Vidurio Europoje, buvo Lietuvos didžiojo kungaikščio Gedimino mirtis 1341 m. Istorinėje literatūroje ilgai gyvavusi nuomonė, esą Gediminas žuvęs prie Veliuonos, nepatvirtino. Minėtoje čeko Benešo Veitmiliškio kronikoje rašoma, kad 1341 m. Gediminas pasikvietė pas save vienuolius, norėdamas priimti krikštą. Savieji, tarpusavyje pasitarę, kunigaišktį nunuodijo. Aiškindamiesi, kiek patikima ši informacija, turime atsižvelgti į tai, kad Benešas Veitmiliškis, nors ir buvo aprašomų įvykių amžininkas, bet negalėjo būti jų liūdininkas. Vien šiuo faktu remdamiesi, kai kurie istorikai jo teikiamą informaciją laiko nepatikima. Betgi daugumą šioje kronikoje aprašomų įvykių patvirtina kitų šalių duomenys. Pavyzdžiui, Benešas Veitmiliškis, rašydamas apie 1345 m. kryžiuočių žygį į Lietuvą, nurodė puolamų pilių – Veliuonos ir Seredžiaus – pavadinimus. Juos patvirtina Livonijos ordino kronininkas Baltramiejus Hionekė; nekelia abejonių ir kita čekų kronininko informacija apie Lietuvą. Įterpus į pranciškonų kankinių istoriją XVI a. politines realijas, buvo gerokai iškraipytas pirminis pasakojimas. Bychovoco kronikoje iš 2 kankinių atsirado 14, pats veiksmas nukeltas į XVI a. II pusę. Galbūt reikėtų sutikti su K. Chodinickio versija, kad Jono iš Komarovo veikale žinios apie 2 pranciškonus kankinius Vilniuje ir apie 7 kankinius Amalecho saracėnų kunigaikštystėje pateiktos vienoje žinutėje. Skaičius 7 galėjo būti padvigubintas, todėl Buchovco kronikoje iki 14 padidėjo vienuolių skaičius. Sugretinus Benešo Veitmiliškio žinutes ir pranciškonų kankinių legendą, matyti neabejotinas ryšys tarp Gedimino paskutiniųjų dienų iki mirties ir mėginimo krikštytis, didelis pagonių nepasitenkinimas būsimuoju krikštu. Kaip rašo Benešas Veitmiliškis, būtent Gediminas norėjo krikštytis ir tapo pagonių sąmokslo auka. Gedimino nusiminimas po nepasisekusio 1323 – 1324 m. bandymo krikštytis tai patvirtina. Bet negalima ignoruoti ir Dvidešimt keturių generolų kronikos, pagal kurią, Gediminas buvęs pagrindinis susidorojimo su misionieriais inspiratorius. Ši žinia prieštarauja ankščiau minėtų šaltinių teigimams. Tą prieštaravimą sunku paaiškinti. Galime spėt, kad Gediminas iš tikro pats pasikvietė vienuolius, bet opozicijos spaudžiamas atsisakė krikšto. Taip juk yra jau buvę 1323 – 1324 m. Atvykusius misionierius jis paliko likimo valiai, o gal, kaip rašoma Dvidešimt keturių generolų kronikoje, ir pats davė įsakymą juos nužudyti. Jeigu buvo taip, kaip mes čia spėjame, tai net atsisakymas krikštytis Gedimino neišgelbėjo. Jono Vinterturiečio pateiktos žinutės dėl krikšto (1340 – 1342 m.) ir Dvidešimt keturių generolų kronikoje aprašytos pranciškonų kankinių Vilniuje istorijos datų sutapimas leidžia daryti prielaidą, kad Jonas Vinterturietis užfiksavo gandus, susijusius su Gedimino krikštu. Gediminas mirė 1341 metų paskutinę savaitę, taigi žinutės datavimas 1342 m. nesunkiai paaiškinamas. Jei autorius naudojosi Kalėdų stiliumi, tai čia prieštaravimo nėra. Iš Dvidešimt keturių generolų kronikos žinoma, kad upės nebuvo užšalusios. Tuo tarpu labiausiai tikėtina, kad Gediminas mirė žiemą. Vadinasi, audringi įvykiai vyko žiemą arba po jos. Tokio spėjimo pagrįstumą rodytų vienuolio palaidojimas, kad buvusi brasta. Sutampa ir kiti Jono Vinterturiečio ir Dvidešimt keturių generolų kronikų duomenys. Tai kokios jėgos nuvertė Gedimina? Tiesioginių duomenų neturime, bet žinome, kad Jaunutis, pašalintas iš didžiojo kunigaikščio sosto, bėgo ne pas kryžiuočius, o į Maskvą; jis buvo pirmasis LDK valdovas, ieškojęs ten paramos. Su juo pabėgo brolis Narimantas, valdęs dalį LDK stačiatikių žemių. Netrukus po Algirdo ir Kęstučio įsigalėjimo įvyko susidorojimas su didžiojo kunigaikščio dvaro stačiatikiais; matyt, buvo baudžiami Jaunučio šalininkai. Iš vėlesnių įvykių išryškėja opozicijos Gedimino krikšto planams pagrindinė socialinė bazė – LDK rusų žemių gyventojai. Ar žemaičiai tiesiogiai dalyvavo sąmoksle prieš Gediminą, sunku spręsti. Galima tik priminti, kad 1323 – 1324 m. jie buvo priešiški didžiojo kunigaikščio ketinimams krikštytis. Dėl Gedimino mirties nepavyko toli siekiantys planai panaikinti Lietuvos politinę blokadą. Ir šį kartą Vokiečių ordinui pasisekė sužlugdyti Lietuvos krikštą. Tačiaus Gedimino sumanymai ir jo tragiška mirtis nebuvo beprasmiški: išryškėjo socialiniai sluoksniai, kruie priešinosi Lietuvos krikščioninimui. Gediminas pasiūlė realius kelius šiam tikslui pasiekti. Iš dalies remdamasis šia patirtimi, Gedimino idėją įgyvendino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila. Taigi Gediminas buvo ne tik žymus XIV a. I pusės politikas, bet ir to meto ideologas. III GEDIMINO RYTŲ POLITIKA Atkalkus Lietuvos karas su kryžiuočiais XIV a. I pusėje į antrąjį planą nustūmė Gedimino Rytų politiką. Vis tiktai Gediminas, sustabdęs Vokiečių riterių veržimąsi iš vakarų, gerokai išplėtė LDK valdas į rytus. Lietuvių sėkmę nulėmė ne tik Rusijos feodalinis susiskaldymas, bet svarbiausia, kad XIII a. Rusią užkariavo mongolai – totoriai ir įvedė čia jungą. Todėl lietuvių ekspansija į rusų žemes buvo priimama gana palankiai. Lietuvių kunigaikščiai buvo kviečiami valdyti rytų slavų žemių, kurių didelė dalis prie Lietuvos buvo prijungta taikiai, dažniausiai per vedybas. Prie Lietuvos prijungtos rusų žemės buvo išlaisvinamos iš mongolų – totorių jungo, o jų feodalai išvengė tarpusavio kovų bei rietenų. Lietuva, būdama ankstyvąja feodaline monarchija, dar nepajėgė panaudoti viso rusų žemių karinio ir ekonominio potencialo. Tai reiškia, kad LDK rytiniai gyventojai feodališkai buvo daug mažiau išnaudojami. Kalbant apie rusų žemių prijungimą prie Lietuvos Gedimino valdymo metais, prisimintina, kad tuomet Maskvos didysis kunigaikštis buvo Jonas I Kalita. Sostą gauti jis sugebėjo iš mongolų – totorių chano. Naujausioje rusų istoriografijoje Jonas I Kalita laikomas Rusios centralizacijos pradininku. Tačiau žinoma, kad XIV a. I pusėje šis procesas tik prasidėjo. Be to, Jonas I Kalita neturėjo didelio populiarumo. Jo autoritetą menkino tai, kad jis mongolams – totoriams rinko duokles, uoliai jiems talkino, negailestingai slopino antitotoriškas nuotaikas. Suprantama, jog tos rusų žemės, kurios buvo Jono I Kalitos įtakoje, nešė dvigubą naįtą: mokėjo duokles Maskvos kunigaikščiui ir mogolams – totoriams. Drįstame teigti, kad tuomet kur kas svarbesnę reikšmę nei tautinės valstybės klausimas turėjo religija. Ji buvo pagrindinis skirtumas tarp atskirų etninių grupių. Todėl būtent savarankiškos bažnytinės metropolijos, kontroliuojamos Lietuvos didžiojo kunigaikščio, įsteigimo klausimas buvo veinas svarbiausių Gedimino politikos uždavinių rytuose, savotiška jo ir palikuonių veiklos rytuose programa. Pažymėtina, kad ši programa buvo sudaryta kur kas anksčiau, nei Gediminas parengė veiklos gaires vakaruose. Jau 1316 m. pab. – 1317 m. pr. buvo sukurta Lietuvos metropolija LDK stačiatikiams. Jos centras, manoma, buvo Naugardukas. Metropolitas buvo Teofilis. Metropolija priklausė ir tuo metu Lietuvai nepavaldi Haličo-Voluinės kunigaikštystė. Tikriausiai Lietuva pretendavo į Pietvakarių Rusią. Pažymėtina, kad, stengdamiesi pajungti savo interesams stačiatikių bažnyčią, Gediminaičiai drauge gana greitai įsitvirtino šioje Rusios dalyje. Pavyzdžiui, 1318 m. Gedimino sūnus Algirdas vedė Vitebsko kunigaikštytę Mariją ir po jos tėvo Jaroslavo mirties 1320 m. tapo vienvaldžiu Vitebsko valdovu. Liubartas prieš 1330 – 1332 m. vedė Voluinės kunigaikščio dukterį. Gedimino didžiulį norą įsitvirtinti įiame regione rodo ir tai, kad jis dukterį Danutę apie 1321 m. ištekino už Plocko kunigaikščio Vaclovo, o dukrą Aufemiją 1331 m. – už Haličo-Voluinės kunigaikščio Boleslovo Jurgio. Šios Gedimino pastangos davė vaisių. 1340 m., po Boleslovo Jurgio mirties, Liubartas vienas pirmųjų pareiškė savo pretenzijas į jo palikimą. 1325 m. LDK ir Lenkijos sąjunga, kai kurių istorijų nuomone, galiojo iki 1339 m., nors paskutiniai bendri šių šalių veiksmai šaltiniuose aprašomi 1331 m. Tais pačiais 1339 m. mirė Gedimino duktė Aldona, Lenkiijos karaliaus Kazimiero žmona. LDK ir Lenkijos santykiai gerokai pablogėjo po Haličo-Voluinės kunigaikščio Boleslovo Jurgio tragiškos mirties 1340 m. Abi valstybės formaliai turėjo teisinį pagrindą reikšti pretenzijas į Bolislovo Jurgio kunigaikštystę. Yra žinoma, kad 1339 m. pabaigoje LDK santykiai su Aukso orda buvo gana prasti. Tų metų spalio mėnesį Prdoje buvo nužudyti Tverės didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo sūnus Teodoras, palaikęs glaudžius ryšius su LDK. 1339 m. pabaigoje mongolai-totoriai užpuolė Lietuvai pavaldų Smolenską. Tačiau jau 1340 m., ypač antrajame pusmetyje, LDK ir Aukso ordos santykiai pagerėjo. Tai metyti iš 1340 m. gruodžio 3 dienos Prūsijos vyskupų kreipimosi į popiežių. Jame teisinamas Vokiečių ordino didysis magistras Ditrikas Altenburgas, kad nedalyvavo popiežiaus teisme.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!