A. Voldemaro užsienio politika 1926 - 1929 m.

Šiandien istorijos mokslui keliami nauji reikalavimai – pažinti istoriją, tokią, kokia ji buvo, su visomis srovėmis ir jų veikėjais, su jų politinėmis nuostatomis ir būdais jas įgyvendinti. Nagrinėjant 20 a. Lietuvos istoriją apseiti be Antano Smetonos kartu su 1926 m. gruodžio mėnesio perversmu bei tautininkų partijos vyriausybės neįmanoma. Jis dalyvavo beveik visuose, 1905 – 1940 m. Lietuvos visuomenės svarbiausiuose įvykiuose, o kai kuriems iš jų, 1927 – 1940 m., turėjo didžiulę įtaką. Jo propaguotas tautinis lietuvių individualumas lyg peilis į akmenį rėžėsi Sovietų Sąjungos tautų suartėjimo ir susiliejimą. Taigi tokie ankščiau buvę politiniai veiksniai, neleido plačiau moksliškai analizuoti A. Smetonos ir jo vyriausybės veiklos, kuri pirmaisiais valdymo metais neapsėjo be dar spalvingesnės asmenybės - A. Voldemaro. Antra vertus, nereikia pamiršti, jog A. Smetona buvo dešiniojo sparno veikėjas, Lietuvių tautininkų sąjungos įkūrėjas, vadovas, kovojęs prieš Lietuvos komunistų partijos vadovaujamą revoliucinį judėjimą, jį slopinusios autoritarinės diktatūros vadas. Būtent per ši prezidentą iškilo ir A. Voldemaras, apsėmęs vadovauti net keturioms valstybės institucijoms; kaip ministras pirmininkas, finansų ir užsienio reikalų ministras, bei vadovavo kariuomenes veiklos ruošime.
Taigi, jo, kaip istorinės asmenybės, vertinimas iš klasikinių pozicijų tarybinėje lietuvių istoriografijoje buvo dviprasmis. Jei taip galima pasakyti, A. Voldemaras – nesugyvenama asmenybė, cholerikas, jo asmenybės didybei nebuvo ribų. Apžvelgiant jo užsienio politiką, kad ir 1926 – 1929 m., pastebima, kad opiausias Vilniaus klausimas taip ir išliko nepasistūmėjęs. Vadinasi, apie kokius tik dabar berašytume 20 a. pirmosios pusės Lietuvos evoliucinius ar revoliucinius įvykius, o ypač nagrinėjant tarpukario laikotarpį, jo išbraukti nevalia. Prieš jam tampant ministru, po karo Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banga netrukus ėmė slūgti, nes tada besiskverbiantis komunistinis judėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką. Tačiau tai negalėjo nekelti priešingos reakcijos, propagavimu tendencija siaurinti demokratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems judėjimams. O Lietuvoje, taip pat greitai išryškėjo didėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valstybės gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis...

Daugiau informacijos...