Referatai

Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija

9.2   (2 atsiliepimai)
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 1 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 2 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 3 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 4 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 5 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 6 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 7 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 8 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 9 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 10 puslapis
Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija 11 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Kauno “Vyturio” vid. M. Vidaus ir užsienio politika. Žalgirio mūšis. Feodalų karai su Rusija. Liublino unija. Atliko: V. Kunevičiūtė Įvertino: J. Balevičienė Įvertinimas: Kaunas -2003- XIV. pabaigoje Lietuva suėjo į unijos ryšius su Lenkija. Unijos istorijoje paminėta tai, kad po Lenkijos karaliaus Kazimiero III Dižiojo mirties (1370) Lenkijos sostas pagal giminystę atiteko Vengrijos karaliui Liudvikui iš Anžu dinastijos. Mirus Liudvikui, Lenkijos sosto įpėdine tapo jo jauniausioji duktė Jadvyga, kuri 1384 m. spalio 15d. Buvo karūnuota Lenkijos karalaite. Ji buvo sužieduota su Austrijos princu Vilhelmu Habsburgu. Nenorėdami turėti reikalų su austrų dinastija, lenkų šlėktos ieškojo Jdvygai kito vyro. Tinkamiausias kndidatas, lenkų ponų nuomone buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Pagrindinės Lenkijo ir Lietuvos unijos priežastys buvo tokios: 1) siekimas įvesti pagoniškoje Lietuvoje krikščionybę ir atimti iš Ordino preteksrą toliau niokoti kraštą, 2) reikalas sujungti Lenkijos ir LDK jėgas prieš Vokiečių ordino grobimo politiką ir prieš totorių antpuolius, 3) Lenkijos noras įsiviešpatauti LDK žemėse, pirmiausiai turtingoje Podolėje ir Volynėje, ir su Lietuvospagalba susigražinti Haličio žemę, kurią buvo užėmę vengrai, 4) abiejų šaliu pirklių interesai. 1385 m. rugpjūčio 14d. Krėvos pilyje Jogailos duotą pažadą vesti Vengrijos karalienės Elžbietos dukterį lenkų karalaitę Jadvygą lenkų ponai ilgai svarstė. Tik 1386 m. sausio 11d. Jie davė teigiamą atsakymą. Vasario 15d. Įvyko Jogailos krikštas, vasario 18d. – vedybos ir kovo 14d. – Jogailos karunacija. Taip atsirado pati didžiausia ir galingiausia valstybė Europoje. Jogailos pažade sakoma, jog jis veda Lenkijos karalaitę Jadvygą, vainikuojamas Lenkijos karaliumi, kartu su savo broliais ir visais bajorais sutink priimti Romos katalikų tikėjimą, skirti savo iždą bendriems Lietuvos ir Lenkijos reikalams, Austrijos princui Vilhelmui sumokėti 200 tūkst.florinų už sužieduotuvių sulaužimą, grąžimti Lenkijai visas jos prarastas žemes,paleisti visus jos belaisvius ir savo Lietuvos bei Rusios žemes amžinai prijungti prie Lenkijos karalystės. Jogaila siekė artimiausio tikslo – valdyti Lenkiją ir Lietuvą, negalvodamas apie tolimesliu unijos padarinius. Lietuva, dar vakar buvusi pagoniška ir iš dalies stačiatikiška, atsidūrė krikščioniškosios Lenkijos vasalo vaidmenyje. Tuo aiškintas ir Jogailos pažadas Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Nedavęs šio pažado, Jogaila nebūtų tapęs Lenkijos karaliumi. Tačiau šian pažadui, galdūt lekų ponų padiktuotam, įvykdyti prireikė ištisų 400 metų. Pirmasis karaliaus Jogailos Vladislovo žingsnis buvo Leituvos krikštas. Jogaila pažadėjo „ visus lietuvius, bet kurios padėties, vyrus ir moteris, mūsų Lietuvos ir Rusios viešpatystėje gyvenančius, atversti į šventosios Romos bažnyčio katalikų tikėjimą“. Stačiatikių, gyvenusių Lietuvos Didiosios Kunigaikštystės teritorijoje, jis, suprantama, nekrikštyjo. 1387 m. vasario mėn. Jogaila, brolių ir lenkų kunigų lydimas, atvyko į Vilnių ir paskelbė kelis dokumentus dėl Romos krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Pgrindinis krikščionybės Lietuvoje įvedino aktas buvo Jogailos 1387 m. vasario17d. Privilegija Vilniaus vyskupui. Tai buvo kartu ir bažnytinės žemėvaldos atsiradimas, nes vykupas buvo gausiai apdovanotas valstybės žemėmis. Bažnyčios ir vienuolynai buvo atleisti nuo prievolių vastybei. 1387 m. Jogaila suteitė Viliaus miestui vokiečių, arba Magdeburgo, teisė. Ja miestui buvo suteikta savivalda, atskiras nuo bajorų teismas. Tačiau vastiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir nuo karo tarnybos. Ši privilegi padarė pradžią Lietuvos miestiečių luominei savivaldai atsirasti. 1387 m. vasario 20d. Jogaila suteitė privilegiją apsikrikštijusiens bajorams, patvirtindamas jų nuosavybės teisę į tas valdomas pilis, valsčius ir kaimus, kurie buvo iš tėvų paveldėti. Bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys valstiečiai buvo pripažinti tėvonine nuosavybe. 1387 m. vasario 22d. Jogaila išdavė raštą dėl prievartinio katalikybės platinimo tarp lietuvių pagonių. Nors apie valstiečius krikščionybės aktuose nieko atskirai nesakoma, tačiau jų feodalinių prievolių našta lasunkėjo ( bažnytinė dešimtinė ir kitos prievolės ). Bažnytinėse žemėse teismas, administracija ir valstiečių prievolės, t.y. visas imunitetas, iškarto atiteko bažnyčios tarnams. Jogaila isteigė pirmąsias septynias parapijasir pastatė bažnyčias. Vilniuje buvo pastatyta Šv. Stanislovo katedra, įsteigta viskupija ir kapitula. Pirmuoju Vilniaus vyskupu paskirtas pranciškonas Andrius. Katalikų bažnyčiai tučtuojau padovanota daug žemių. Vilniaus viskupija iš pradžių priklausė tiesiogiai popiežiui. Tik 1415 m. popiežius jonas XXIII Vilniaus viskupiją perleido Gnezno arkiviskupijai. Žemaičiai, tada buvę Ordino valdžioje, nebuvo pakrikštyti. Jų krikštas įvyko kiek vėliau, 1417 m., Konstanco bažnytinio suvažiavimo metu, kai suvažiavimo įgalioti Vilniaus ir Lvovo vyskupai įkūrė Medininkų vyskupiją. Valstybės krikščionių religijos įvedimas istoriškai buvo neišvengiamas. Tai buvo feodalinės visuomenės sankčija, reikalavusi nesipriešinti blogiui, pirmiausia – socialiniam.Krikščionybės įvedimas Lietuvoje turėjo teigiamą reikšmę: 1) Per mokyklą ir raštą krikščionybė platino Lietuvoje visa tai, kas buvo sukaupta antikos pasaulyje irviduramžiais, t.y. humanistinę kultūrą. 2) Krikščionybė sudarė sąlygas tarptautiniam bendradarbiavimui. 3) Įvedus krikščionybę, Europos šalys pripažino Lietuvą. Ją rėmė šv. Romos imperija ir Romos katalikų bažnyčia. Ne Ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama Rytuose. Vokiečių feodalų neteko savo idiologinio pagrindo. Nepripažinusi Lietuvos krikšto, Vokiečių Ordino vadovybė toliau puldinėjo lietuvių žemes. 1403 m. rugsėjo mėn.popiežius Bonifacas IX uždraudė kariauti su krikščioniškąja Lietuva. Tuo taru Vakarų Europos kraštai ir toliau rėmė Ordiną. Ordino vadovybė popiežiui rašė ilgus pasiaiškinimus dėl nesibaigiančio karo su lietuviais, kuriuos tai argumentavo: 1) lieuviai nepripažysta teisių į jų pačių Ordinui užrašytą Žemaitiją; 2) jų krikštas netikras, nes jie jau daug kartų atsimetę nuo krikščionybės; 3) riteriai tik ginasi nuo lietuvių, puldinėjančių Ordino žemes; 4) lietuviai pereina į stačiatikių tikėjimą, vienijasi su rusai ir Vakarų krikščionimis gresia lietuvių, rusų, saracėnų ir kitų Rytų tautų netikėlių sąjunga. Tokia situacija, ypač Ordino intrigos, pareikalavo didelių organizacinių pastangų ir lako suvienyti abiejų šalių – Lenkijos ir LDK – jėgas prieš Ordino agresiją.1392 m. rugpjūčio 4d. Astrave buvo sudaryta Jogailos ir Vytauto sutartis, padariusi galą vidaus feodalinės kovoms Lietuvoje. Jogaila buvo priverstas nusileisti būsimam Lietuvos valdovui Vytautui. Vytautas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ( 1392 – 1430 ). Oficialiai LDK, kaip atskira nuo Lenkijos valstybė, buvo pripažinta tik 1401 m. Vilniaus – Radomo aktas. Tuomet buvo išduota trys dokumentai: Jogailos ( aktas žuvo ), Vytauto ir Lietuvos bajorų ( 1401 m. sausio 18d. ) ir Lenkijos karaliaus karybos ( 1401 m. kovo 11d. ).Neaišku, ar ši unija reiškė Jogailos silpnumą, ar jo paties norą pabrėžti Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos. Vilniaus – Radomo aktai skelbė Lietuvos egzistavimą tik iki Vytauto mirties, ir tai pripažino lenkų pusė. Po Vytauto mirties Lietuvos sostas turėjo vėl atitekti Jogailai ir jo palikuonims. Tapęs LDK didžuoju kunigaikščiu, Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių separatiškumą, atšmš valdžią iš atskiras Rusios sritis valdžiusių Gediminiačių: iš Skirgailos – Polocką, Švitrigailos – Vitebską, Kaributo – Seversko Naugardą, Vladimiro – Kijevą, Teodoro Karijotaičio – Podolę, Teodoro Liubartaičio – Volynę. Buvusios rusų kunigaikštystės virto pavaldžiomis LDK sritimis – žemėmis, kurias valdyti Vytautas skyrė savo bajorus. Cento valdžiai paklususių sričių bajorus buvo lengviau mobilizuoti į karus. Tęsdamas Algirdo rusų žemių nukariavimo politiką, Vytautas leidosi į politinius kompromisus su Ordinu. 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo kartu su Jogaila pasirašytoms sutartims jis Ordino naudai atsisakė Žemaitijos, kad turėtų laisvas rankas Rytuose. Vytautas siekė visiškos hegemopatijos rusų žemėse, įskaitant tas, kurais buvo užgrobusi Aukso orda. 1395 m. prie LDK prijungtas Smolenskas. 1399 m. Vytautui pralaimėjus mūšį su mongolais-totoriais prie Vorsklos upės, ekspansijos Juodosios jūros kryptini teko kurį laiką atsisakyti. Laikinai išsivadavo 1401 m. sukilę smolenskiečiai. Tačiau neilgai: 1404 m. Vytautas vėl įsitvirtino Smolenske. Tai jį vėliau įgalino pasitelkti Žalgirio mūšiui ne tik Kijevo, bet ir Smolensko pulkus. 1406 – 1408 m. jis kariavo su Mskvos didžiąja kunigaikštyste dėl Pskovo ir Naugardo. Sudaręs taikos sutartis su Naugardu ( 1407 ), Maskva ( 1408 ), Pskovu ( 1409 ) ir užsitikrinęs taiką Rytuose, Vytautas nukreipė jėgas prieš Ordiną.1409 m., gavę Vytauto paramą, sukilo ir išvijo iš savo kršto riterius žemaičiai. Lenkijos ir Lietuvos valdovai palaikė sukilusius žemaičius, todėl magistras Ulrichas fon Jungingenas 1409 m. rugpjūčio 6d. jiems paskelbė karą. Karo veiksmai prasidėjo ne Lietuvoje, jos sąjungininkės Lenkijos žemėse. Magistras 1409 m. rugpjūčio 8d. pasiuntė prieš ją tris galingas armijas. Pagrindinė karo veiksmų teritorija buvo Dobrynės žemėje. Lenkija, staigaus karo užklupta, negalėjo pasipriešinti. Magistras, pirmųjų karo laimėjimų paskatintas, kėlė Lenkijai reikalavimą atsisakyti remti Vytautą ir Žemaičius. Vytauto kariuomenė, užėmusi Klaipėdą, įsiveržė anapus Nemuno. Į konfliktą įsikišo Čekijos karalius Vaclovas. Pagaliau 1409 m. spalio 7d. buvo pasirašytos paliaubos, o taikos sutartį buvo numatyta sudaryti Prahoje. 1410 m. vasario 8d. karaliu Vaclovas pripažino Ordinui Žemaitiją ir Sūduvą bei ginčijamas lenkų pilis Drezdenką ir Santoką Dorybės žemėje. Vengrijos karalius, Vaclovo brolis, Zigmantas ( buvo vedęs Jogailos pirmos žmonos seserį ) Kezmarke dar kartą bandė šalims tarpininkauti, bet nesėkmimgai. Dinastijos ryšių suvienytos Lietuvos ir Lenkijos valstybės buvo silpnesnės už Ordiną ir negalėjo leisi jam savavaliauti. Didelis karas buvo neišvengiamas, abi pusės jam intensyviai ruošėsi. 1409 m. gruodžio mėn. Susitikę Breste, Jogaila ir Vytautas sudarė strateginį karo žygio planą. Jo galutinis tikslas – užimti Ordino sostinę Marienrburgą, pakeliui į ją sutriuškinus Ordino kariuomenę. Sąjungininkų kariuomenė turėjo susitikti prie Vyslos, ties Červinsku, ir artimiausiu keliu žygiuoti į Ordino sostinę. Šį planą sąjungininkams pavyko nuslėpti nuo Ordino šnipų. Kryžiuočių vadovybė tikėjosi, jog sąjungininkai, kaip ir 1409 m. , veiks pavieniui – vieni žygiuos Pavysliu, o kiti panemunėmis. Ruošdamasis karui, Vytautas surinko 40 pulkų iš jam pavaldžių aštuoniolikos lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemių: Trakų, Vilniaus, Kauno, Gardino, Lydos, Medininkų, Smolensko, Polcko, Vitebsko, Kijevo, Pinsko, Naugarduko, Bresto, Volkovysko, Drohičino, Melniko, Kremeneco ir Starodubo. Jogaila iš visos Lenkijos atvedė 50 pulkų. Taigi kariuomenė buvo surinkta iš didžiulės Rytų ir Vidurio Europos teritorijos. Jogaila ir Vytautas dar turėjo samdinių iš Čekijos totorių. Ordinas savo ruoštu turėjo 51 vėliavą; be savųjų karių, jis dar pasitekė čekų, moravų, švabų, austrų, saksų, frankoniečių, vestfalų, tiuringų, lužitėnų, bavarų, fizų, riterių nuo Reino ir iš Pamario. Lenkijo ir Lietuvos mobilizacinės galimybės buvo gerokai didesnės už Ordino, sąjungininkai turėjo apie 29 tūkst. Raitelių, o Ordinas – 21 tūkst., iš jų api 4 – 5 tūkst. Taltininkų iš Vakarų, be to, buvo iš viso apie 10 tūkst. Pėstininkų. Taigi mūšyje dalyvavon apie 60 tūkst. žmonių. Sąjungininkai ir Ordinas ruošėsi karui ir diplomatiškai. Jogaila ir Vytautas 1409 m. rugsėjo 9d. išsiuntė laiškus į vakarus – skundus prieš Ordiną, kuriuose išvardino visas Ordino nedorybes: pastaralam rūpi ne pagonių krikštas, o žemių grobimas ir žmonių žudymas: „Dėdamiesi ramiais balandžiais, jie kandžiojosi kaip gyvatės“. Jogailos ir Vytauto skunduose nurodyta, kad žemaičius jie buvo atidavę Ordinui pakrikštyti. Bet čis per viaą žemaičių valdymo laikotarpį ( 1398 – 1409 ) nė vieno jų nepakrikštyjo, „džiaugėsi vien jų žemės valdymu“. Todėl „mes ne be priežasties susidėjome su žemaičių gentimis“. ( Codex episotolaris Vitoldi /Ed. A. Prochaska. Cracoviae, 1882. Nr. 426. P. 194 – 199; Nr. 427. P. 199 – 201. ) Liepos 15d. rytą sąjungininkams, žygiuojamtiems į Maniemburgą ( iki jo buvo likę apie 90 km.), ties Tanenbergo kaimu kelę pastojo Ordino kariuomenė, vadovaujama magistro Ulricho fon Jungingeno. Riteriai buvo sumanę čia užkirsti priešui kelią. Mūšio vietoje, maždaug 4 kvadratinių kilometrų plotee, iš abiejų pusių šsirikiavo apie 50 tūkst. karių ir riterių, o už mūšio lauko – gurguolės. Sąjungininkų dešinijį sparną, kuriame buvo išsidėstę LDK kariai, dengė Laubero ežeras, tačiau ir neleido jiems manevruoti iš šono. Kairiajame sparne buvo lenkų pulkai, juos iš kairės dengė miškas – Žalgiris. Šiuos pulkus matyt, sudarė priešakiniai daliniai – raiteliai ir reservas – piestieji. Sžjuginiktų buvo viena armija ir vienas vyriausias vadas – Lenkijos karalius Jogaila, bet tiesiogiai mūšiui jis nevadovavo. Jo pusbrolis Vytautas, „reto veiklumo vyras“, buvo svarbiausias žmogus karaliaus sudarytoje aštuonių žmonių karo taryboje. Vadovaudamas LDK kariuomenei, jis pats dalyvavo mūšyje ir buvo faktiškasis mūšio vadas. Praslinkus maždaug valandai nuo mūšio pražios, Vytauto vadovaujama kariuomenė, iškyrus centre stovėjusius tris Smolensko pulkus, kuriems vadovavo Lengvenis Algirdaitis, pasitraukė Zėvaldo kryptimi. Tai buvo Vytauto sugalvotas ir Jogailos sankcionuotas manevras. Tariamu pasitraukimu iš mūšio vietos Vytautas siekė suardyti vokiečių riterių rikiautę ir juos išsisklaidžiusius iš naujo užputi, Tokia LDK kariuomenės mūšio taktika visiškai pasiteisino. Riteriai persekiojo pasitraukiančiuosius, o šie persigrupave su nauja jėga perėjo į kontrpuoliną. Tai turėjo lemiamą reikšmę pasiekti pergalei. Mūšoi laukia likusi lenkų kariuomenė divyriškai tęsė mūšį. Kai svarbiausiame mūšio etape pats magisras, atvedęs 16 rezervinių pulkų, užgiedojo pergalės giesmę ir lenkų jėgos, neatlaikiusios stipraus spaudimo, ėmė krikti, „staiga nugalėtojai tapo nugalėti“. Mūšio pabaigoje kryžiuočiams triuškinantį smūgį sudave Vytauto vedami lietuviai „pagonys“. Žalgirio mūšio laukia žuvo visa Ordino vadovybė: magistras Ulrichas fon Jungenas, maršalas Frydrichas fon Valenrodas, didysis komtūras kunas fon Lichtenšteinas, bevei visi krašto komtūrai ir žymus riteriai, kiti pateko į nelaisvę. Sąjungininkai paėmė 51 pulko vėliavą. 1412 m. popiežiaus Jono XXIII bulė teigė, kad Žalgirio laike tą dieną žuvo 18 tūkst. krikščionių. Šis skaičius gal kiek perdėtas, bet mūšio laukia ir jo prieigose galvas paguldė gidžioji Ordino kariuomenės dalis. 1416 m. Konstanco nažnytiniame suvažiavime buvo pareikšta, kad tokio didelio valstybės sutriuškinimo pasaulis dar nebuvo matęs. Žalgiris buvo istorinis posūkis tautų istorijoje, palaidojęs Ordino nenugalimumomitą. Ordinas liko tik Vokietijos imperijos satelitas ir vykdė jos politiką. Lenkijos ir Lietuvos unija garbingai išlaikė pirmąjį išbandymą. Mūšis tapo didvyrišku pavyzdžiu visoms tautoms kovojamčioms už laisvę.Jis lėmė Ordino žlugimą, atskleidė šios valstybės rimtus tautinius ir socialinius prieštaravimus. Epochinės reikšmės pergalė pastojo kelę vokiečių riterių agresijai, grąžino Lietuvai jos vakarinę dalį – Žemaitiją ir sužlugdė vokiečių feodalų planus užvaldyti baltų ir slavų kraštus. Laimėtas mūšis parodė, kokia svarbi yra lietuvių ir slavų tautų kovoje su vokiečių feodalais, siekiančiaisjas pavergti. Tolesni įvikiai po mūšio klostėsi sparčiai. Per dešimt dienų Ordino miestai ir pilys (Hohenšteinas, Alenšteinas, Morungenas, Christburgas, Štumas ir kt.) pasidavė sąjungininkams. Liepos 15d. Lenkijos ir Lietuvos kariai apsupo Marienburgą, bet ten spėjo įsitvirtinti naujo magistro Henriko fon Plaueno įgula. Artėjantis ruduo, ligos, maisto ir pašaro stygius privertė sąjungininkus nutraukti apgultį ir grįžti į savo kraštą. 1411 m. vasario 1d. Torūnėje buvo paskelbtos taikos su Ordinu sąlygos. Ordinui už išpirką buvo grąžintos sąjugininkų užimtos pilys, jis atsisakė savo teisių į Žemaitiją (iki Vytauto ir Jogailos mirties ). Dorybė atiteko Lenkija, o Pamarys, Klumas, Michalovas ir keletas pilių Kujavijoje liko Ordino valdžioje. 1413 m., vėl prasidėjus sąjungininkų konfliktams su Ordinu dėl žemių, pirmiausia dėl Žemaitijos sienų, buvo atnaujinit karo veiksmai. Ginčą sprendė Konstanco bažnytinis suvažiavimas. Jo nurodymu Žemaitijoje buvo įvesta krikščionybė, įsteigta Žemaičių iskupija. 1415 m. sausio 17d. popiežius Jonas XXIIIpanaikino Ordino teisias į Lietuvą. Lenkijo ir Lietuvos valdovams buvo pavesta atstovauti Vararų krikščioniškąjam pasaului Rytuose. Popiežius pakvietė Vytautą padėti šv. Romos imperijai, kariaujančiai su husitine Čekija. Imperi neatsisakė ( skirtingai nuo popiežiaus ) savo seno nusistatymo LDK atžvilgiu, neanuliavo ankščiau Ordino naudai užrašytų LDK žemių. Dar daugia – imperatorius ( nuo 1411 m. ) ir Vengrijo karaliu Zigmantas, 1420 m. sausio 6d. Vroclove spredamas Ordino ir LDK ginčą dėl Žemaitijos, palaikė Ordino pusę. Tuome Vytautas ryžosi paremti hueitinę Čekiją preeiš imperiją: jis sutiko priimti karūną ir čekų husitams į pagalbą pasiuntė kunigaikštį Kaributą. Imperija stojo preiš LDK sąjungą su husitine Čekija ir ragino Ordiną jėga išardyti šią sąjungą. LDK ir Lenkija savo ruožtu rengėsi vienu metu pradėti karą su Ordinu Prūsijoje ir imperija – Čekijoje. 1422 m. balandžio 16d. Kaributas – Čekijos ie Moldavijos vietininkas, Vytauto remiamas, paskelbė imperatoriui karą, o po 3 mėn. – 1422 liepos 14d. Jogaila paskelbė Ordiniui karą. Didžiulė LDK ie Lenkijos kariuomenė vėl įsiveržė į Ordino teritoriją. Imperatorius, užsiėmęs husitų reikalais, nespėjo suteiki Ordiniui pagalbos. 1422 m. rugsėjo 17d. su Ordinu buvo pasirašyta Melno taika., kuri panaikino imperatoriu\aus sprendimą dėl Žemaitijos. Ji visiems laikams atiteko Lietuvai, išskyrus Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Lietuvai paliktas išėjimas į Baltiją buvo 15 km. Isuras ruožas nuo Palangos iki Šventosios upės. Pasiekęs pergalę preiš Ordiną ir imperiją, 1423 m. pražioje Vytautas atšaukė Kaributą iš Čekijos ir nesivanikavo Čekijos karaliumi. Taip baigėsi pusantro šimto metų trukusios lietuvių kovos dėl žemaičių žemės. Po Žalgirio mūšio kilo reikalas suartinti dviejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – socialinę ir valstybinę struktūrą. Pademonsruoti Ordiniui ir jį remenčiai imperijai Lekijos ir Lietuvos vienybę. Bet tarpvalstybiniuose santykiause jau tada išryčkėjo dvi tendencijos: lenkų ponų noras prieijungti LDK prie Lenkijos ir Lietuvos bajorų siekimas sulyginti savo teisias ir privilegijas su tuo paties luomo lenkais. Šiuos klausimus buvo bandyta spręsti 1413 m. Horodnėje. 1413 m. spalio2d. raštu Jogaila ir Vytautas pareiškė, kad, siekdami apsisaugoti nuo Ordino, jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos. Jos pavyzdžiu Lietuvoje įvedama adinistracinė vaivadijų ( vietoj kunigaikštysčių ) tvarka. Visos LDK tarnybos bus teikaimos karaliaus iki gyvos galvos, ir tik katalikams. Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinktis didžiojo kunigaikščio: jį skirs karalius, pasitaręs su lietuvių ir lenkų bajorais. Lietuvos sostas bus atiduodamas tam, kurį Lenkijos karalius parinks pritariant leituvių ir lenkų ponams. Taigi buvo sankcionuotas LDK atskirumas ir ateičiai, įvedant Lietuvos dideiojo kunigaikščio pareigybę. Tuo tarpu 1401 m. Vilniaus – Radomo unijos srendimu Lietuva po Vytauto mirties turėjo atitekti Lenkijai ir jos karaliui. Kitame dokumente Lietuvos bajorai pažadėjo ištikymybę Vytautui ir Jogailai. Po Vytauto mirties sutiko priimti tą kunigaikšį, kurį paskirs Jogaila ir jo įpėdiniai. Atsakydami į tą, lenkų bajorai pažadėjo išrūpinkti lietuvos bajorų aukštuomenei naują privilegiją ir 47 Lietuvos bajorų šeimoms davė savo herbus. Taip pat buvo akcentuojama abipusė parama ir bendra užsienio politika, pavieniais atvejais buvo ketinama šauki bendrą seimą. 1413 m. susitarimas numatė, kad LDK turėd atskirus vadovus, nors ir lenkų skiriamus. Jame deklaruojamas LDK inkorporavimas į Lenkijos sudėtį buvo atidėtas tolesniam laikui, kai supanašės abiejų šalių socialinė ir politinė santvarka. Matydamas Lietuvai kilusį pavojų, Vytautas siekė stiprinti karinė ir politinė LDK jėgą, kaip atsvarą Lenkijai. Tam jis dėjo daug pastangų Rytuose, nerėmė Jogailos, kovojančio su Ordinu dėl vakarinių lenkų žemių. Su lenkų ponais ginčijos dėl Podolės ie Volynės. Vytauto bažnytinės politikos siekimas buvo atkirsti Luco vyskupiją nuo Lvovo arkiviskupijos. 1428 m. popiežius kreipėsi į imperatorių, ragindamas energingiau kovoti su čekų husistais. Imperatorius Zigmantas Jogailai tai pat pasiūlė veik prieš husistus jo vardu, nes pats buvo užsiėmęs kovomis su turkais. 1428 m. spalio mėn. Jogaila paskelbė husistams karą. Imperatorius veikė dviveidiškai: ragino Jogailą kariauti su husistais, o pats slapta tarėsi su jais, kaip pasodinti į Čekijos sostą savo žentą Albrechtą. 1429 m. sausio mėn. Imperatorius sušaukė Lucke suvažiavimą tariamai husitų klausimui aptarti. Staiga jis suvažiavimo šeimininkiui Vytautiui karaliaus karūną. Lenkų delegacija, vadovaujama vyskupo Zbignevo Olesnickio, imperatoriaus pasiūlime įžvegė unijos pažeidimą ir paliko suvažiavimą. Juk Jogaila laikė Lietuvą savo tėvonija, save titulavo „Dei gratia rex Poloniae, supermus dux Lituaniae dominusque Russiae“, o Vytautas – „magnus dux“. Mirus nepaliekančiam įpėdinio Vytautui, LDK pagal Horodlės susitarimą turėjo atitekti Jogailos ir jo sūnaus valdžion. Popiežius, išgirdęs apie Jogailos ir Vytauto nesutarimus dėl karūnos, dar bandė juos sutaikyti ir nukreipti prieš husitus. Lenkų senatoriai buvo net nusprendę verčiau atiduoti Lenkijos karūną Vytautui, bet neleisti jam karūnuotis Lietuvos karaliumi. Tai buvo ketinimas Jogailą detronizuoti. Šį faktą paminėjo J. Dlugošas. 1429 m. spalio 3d. pats Vytautas rašė magistrui, kad Jogaila atiduos jam karaliaus karūną ir dėl to pas jį iš Lenkijos buvo atvykę Z. Olesnickis ir J. Tarnovskis. „Mums keista, kad iš karaliaus, jam gyvam eant, galima paimti karūną“ (Codex epistolaris Vitoldi. Nr.13837 P.868), - rašė Vytautas. Todėl jis priėmė imperatoriaus pasiūlymą ir ne kartą pareiškė, kad, nepaisydamas lenkų ponų, jis buvs Lietuvos karaliumi. 1430 m. liepos 7d. imperatorius sudarė konkretų Vytauto karunavimo planą. Jogailos įkalbėtas, popiežiu 1430 spalio 13d. pasisakė prieš Vytauto karunaciją. Vytauto mirtis 1430 m. spalio 27d. karunacinį ginčą nutraukė. Vytautas buvo talentingas valstybės vadovas, didis politikas ir organizatorius, nuosekliai siekė sustiprinti LDK, padidinti jos galią Vidurio ie Rytų Europoje, apginti ją nuo inkorporacijo į Lenkiją, grąžinti Lietuvai nuo jos atplėštą Žemaitiją, įveiti LDK sričių separatiškumą. Šiuos istorinius uždavinius jis sėkmingai įvykdė. Js konsolidavo Lietuvos valstybę ir tapo Lietuvos vadovu, tolygiu Lenkijos karaliui. Lietuva nei iki, nei po jo nebeturėjo tokio valdovo. Po Vytauto mirties Lietuvos ir Lenkijos santykiai pašlijo. Pasinaudoję Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto kovomis dėl valdžios, lenkų ponai užgrobė Podolę ir dalį Volynės su Lucku. Šiose; kovone Lenkija rėmė Žygimantą. Siekdamas valdyti LDK ir atsidėkoti už Lenkijos paramą, Žygimantas 1432 m. spalio 15d. turėjo atnaujinti uniją (Grdino sutartis ). Žygimantas pažadėjo, kad jo sūnus nepaveldės LDK sosto, kad jis atiteks Jogaijai ir jo dinastijai, t.y. Lenkijos karaliui ir jo šeimai. Savo sūnui jis paažadėjo palikti tik Trakus. Žemes, del kurių su Lenkiją buvo ginčijamasi, jis padalijo taip: Volynę ( Lucką ir Vladimirą ) LDK valdo iki Žygimanto mirties, o Podolė ( Horodlė, Lopatinas, Braclavas, Kremenecas ) atitenka Lenkijai. Tuo tarpu Žygimanto priešas Šytrigaila, remiamas rusiškų LDK žemių ir Livonijos ordino, siekė pats užimti LDK sostą. LDK faktiškai skilo į dvi dalis. Tolesnį jos likimą lėmė 1435 m. rugsėjo 1d. įvykęs pabaisko mūšistarp dviejų pretendentų į LDK sostą – Švitrigailos ir Žygimanto. Žygimantui, kurį rėmė Lenkija, pavyko sutriuškinti Švitrigailos ir Livonijos ordino jėgas. Mūšije žuvo Livonijos ordino magistras Frankė Kerskofas. Livonijos ordino galybė buvo palaužta. 1437 m. gruodžio 6d. Žygimantas dar kartą turėjo pakartoti Gardino sutarties su Lenkija sąlygas. Drauge, norėdamas gražinti Lietuvai nepriklausomybę, bandė pasinaudoti Jogailaičių ir Habsburgų konfliktu dėl Čekijos sosto ir suartėti su Ordinu. Veidamas išvien su Žugimantu, imperatorius Albrechtas bandė įtrauki Ordiną į karą prieš Lenkiją. Tačiau Ordinas karinėje sąjungoje atsisakė dalyvauti. 1439 m. spalio 31d. Žygimantas, atsisakė antilenkiškos politikos, vėl patvirtino Gardino sutartį. Dėl siekimo įtvirtinti didžiojo kunigakščio valžią 1440 m. Takų pilyje jis buvo Lietuvių ponų per sąmokslą nužudytas. Antilenkiškos koalicijos grėsmė vis dėlto privertė Lenkiją atsisakyti kovos dėl Čekijos sosto, į kurį pretendavo Jogailos sūnus Vladislavas. Imperatorius Albrechtas buvo karūnuotas Čekijos karaliumi. Tolesnius lenkų ir lietuvių santykius lėmė tai, kad iė kelių kandidatų į LDK sostą buvo išrinktas Jogailos jaunesnysis sūnus Kazimieras. Bijodami Žygimanto sūnaus Mykolo keršto, Goštautai, Kęsgailos ir kiti įtakngi LDK bajorai nuramino visus trylikamečio Kazimiero preišus: 1440 m. žemaičiams suteikė krašto privilegiją, o Palenkę ir Smolenską jėga privertė paklusti Vilniaus valdžiai. Sričių separatinės užmačios buvo nuslopintos, LDK nesuskilo į atskiras autonomines valdas. 1444 m., kovodamas su turkais, ties Varna žuvo Lenkijos karalius Jogailos sūnus Vladislovas. Unijai kilo pavojus. 1445 m. Seradzės seime lenkų ponai savo karaliumi nusprendė išrinkti Lietuvo didijį kunigaikštį Kazimierą. 1447 m. jis išvyko į Lenkiją ir Krokuvoje buvo karūnuotas karaliumi. Kadangi LDK atskiro valdovo jis nepaskyrė, įsitvirtino personalinė Lenkijos ir LDK unija – abi valstybės turėjo vieną monarchą. Tokia unija išliko iki 1569 metų. Santykiaudama su Maskvos valstybe, LDK nuo XVa. Vidurio prarado buvusią jėgų pusiausvyra. 1449 m. rugpjūčio 31d. sutartimi atsisakė kištis į Naugardo ir Pskovo reikalus, o Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti globėją. Lietuvo įtakoje liko tik Tverė. 1484 m. Ivanas III pasivadino >, o1493 m. pirmą kartą pavartojo šį titulą, kreipdamasis raštu į Lietuvą. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III lietuvių ir rusų santykiuose pasiekė lememą persilaužimą, prijungias prie Maskvos kunigaikštystės rusų žemių cetrus: Naugardą – 1478 m., Tverę – 1485 m., Černigovo-Seversko žemę (ją atėmė iš Lietuvos) – 1503 m. Ivanui III mirus, jo sūnus Vsilijus III 1510 m. š LDK atgavo Pskovą, 1514 m. – Smolenską, 1521 m. – Riazanę. Maskvos didioji kunigaikštystė tapo Rusų valstybe – Rusija. 1480 – 1481 m. Kijeve Ivanas Jurevičius Alšėniškis (Algimantaitis) ir jo sąjungininkai Algirdaičiai – stačiatikiai kunigaikščiai iš Algirdo giminės – stojo į tautinė ir religinė opoziciją prieš Kazimierą. Plati Padneprio bajorų pozicija, remema Maskvos didžiojo kunigaikščio ir metropolito, reikalavo prijungti rytinę Dnepro pakrantę iki Bereznos upės prie Rusė valstybės. Gelbėdamiesi nuo mongolų-totorių jungo, tų kaštų kunigaikščiai ir bajorai ankščiau rėmė lietuvių viešpatavimą savo žemėse, jiems buvo priimtina LDK politika, paremta posakiu: „mes senovės nenaikinam, o naujovės neįvedame“. Lietuvos padietį komplikavo ir Aukso orda bei 1443 m. nuo jos atsiskyręs Krymo chanatas. Jis nuo 1475 m. atsidūrė turkų sultono vasalinėje nepriklausomybėje. Ktymo chanus iš Girėjų giminės skyrė turkų sultonas. Turkus ir totorius jungė bendra religija – islamas. Apie 1474 m. Krymo chanatas išėjo iš Lietuvos politikos orbitos ir pateko Rusios įtakon. Lietuva palaikė Didžiają ordą, nes ji galėjo būti potencialus Maskvos priešas. Tuo pasinaudoję, Maskvos kunigaikštis užmezgė kontaktą su Kryno chanais Girėjais ir nukreipė Krymo jėgą prieš LDk. 1480 m. Ivanas II ir Menglis Girėjus sudarė sąjungą prieš LDK, o pastaroji nepajėgė paremti Didžiosios ordos kaip Krymo preišininkės. 1502 m. Menglis Girėjus, sumušiąs Didžiosios ordos jėgas, įsitvirtino Kryme irBachčisarajuje įkūrė chanato sostinę. Prieš tai, 1484 m., turkai užėmė Dunojaus žiotis, Belgorodą Dneso žiotyse, o Krymo totoriai įsitvirtino Denpro žiotyse. Kilo pavojus, kad LDK bus užkirstas kelias į Judąją jūrą. Krymo totoriai, nuolat puldinėję pietines sritis – Podolę, Kijevą, Čerkasus, Lucką, Brestą, pasiekdavo Slucką, Naugaduką, Nesvyžių ir priartėdavo prie Vilniaus. O tai Rusų valstybei lengvino kovą su LDk dėl žemių. Pirmasis „pasienio“ karas, 1487 – 1494 m. kilęs tarp Rusė valstybės ir LDK, buvo dėl Okos aukštupio žemių. Kunigaikščiai Vorotinskiai, Bielskai, Odojevskiai ir kiti linko į Maskvos pusę. LDK spartaus įrimo negalėjo nė Kazimiero sūnaus Aleksandro vedybos su Ivano III dukterimi Elena. Ivanas III panaudojo šią santuką vykdyti savo politikai. 1500 – 1503 m. dėl pasienio sričių kilo antrasis „pasienio karas“. Rusijos sąjungininkai čiame kare – Krymas ir Turkija – kėlė grėsmę Čekijai ir Vengrijai, kurių sostuose buvo Jogailaičiai. Todėl su Rusija kariaujančiai LDK Lenkija negalėjo padėti. 1500 m. laipos 14d. rusų kariuomenė ties Vedroša sumušė LDK kariuomenę. O jos etmoną Komstantiną Ostrogiškį paėmė į nelaisvę. 1503 m. kovo 28d. paliaubomis LDk neteko didelių teritorijų – apie 20 miestų. Rusijos siena pasiekė Dneprą. Pralaimėjusi karą Rusijai, LDK kėlė tik vieną sąlygą – grąžinti jai užimta spasienio žemes. Nuo 1507 m. „pasienio karas“ su Rusija buvo atnaujintas. Šį kartą jis vyko dėl Smolensko. Pretekstą davė iš totorių kilęs Lietuvos kunigaikšti Mykolas Glinskis. Mokslus jis ėjo Italijoje, buvo priėmęs katalikų tikėjimą ir įgijęs didelį karaliaus pasitikėjimą: nuolat buvo imperatoriaus dvare ir atliko diplomatinę tarnybą. Apskųstas karaliui Trakų vaivados Jono Zaberezinskio, jog siekiąs Lietuvos sosto, 1508 m. vasario 2d. M. Glinskis Zaberezinskį nužudė ir po to sukėlė maištą. Sukilimo centru tapo Kijevas. Veikdamas išvien su rusų kariuomenę, 1508 m. M. Glinskis nuo Oršos nužygiavi iki Slucko ir Slonimo, dalyvavo mūšiuose dėl Smolensko. Už suteiktą paramą Rusijai, užimant Smolenską M. Glinskis tikėjosi iš jos gauti teisę valdyti Kijevą. Bet Konstantinas Ostrogiškis, pabėgęs iš nelaisvės, ties Orša sumušė Rusijos kariuomenę ir 1508 m.pergalingai baigė karą. Tų pačių metų spalio 8d. buvo pasirašyta taika, grąžinusi 1503 m. paliaubų sienas. 1512, 1513, ir 1514 m. Rusijos kariuomenė tris kartus žygiavo į Vitebską, Polocką, 1514 m. apgulė smolenską ir jį paimė. Toliau ji veržėsi prie Oršos, bet Konstantinas Ostrogiškis vėl sustabdė jos žygį. Rusija, suartėjusi su Habsburgais ir imperatoriumi Maksimilijonu I, toliau siekė pergalės. Vasilijus III iš LDK reikalavo Kijevo, Vitebsko ir Polocko. 1519 m. Rusijos kriuomenė pasiekė Molodečną, Ašmeną, Krėvą ir artėjo prie Vilniaus. 1522 m. paliaubomi LDK atsisakė Smolensko. 1534 – 1537 m. karus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija sumažėjo nuo 863 tūkst. km 543 tūkst. km. Rusijos persvara tuose karuose buvo akivaizdi. Ne geresnė padėtis buvo ir lietuvių-lenkų santykiuose. 1447 m. išvykęs į Lenkiją, karalius Kazimieras abi valstybes valdė personalinės unijos pagrindu. Vedęs Vokietijos imperatoriaus dukterį Elžbietą, jjis susigiminiavo su Habsburgais. Savo gausiai šeimai jis visą gyvenimą ieškojo Europos sostų. Lietuvos ir Lenkijos santykiuose tuomet buvo svarbiausias Podolės ir Volynės klausimas. Išspresti šį klausimą karalius Kazimieras buvo bejėgis. Tam neturėjo nei politinių gabumų, nei valios, nei ypatingo noro paremti kurią nors pusę. Tuo tarpu Lenkijos ir LDK ginčias dėl Podolės ir Volynės žemių statė į pavojų šių šalių uniją ir grėsų tarpusavio karu. 1415 ir 1452 m. Volynė su Lucku ir rytinė Podolės dalis, pirmiausia Podolės Ratno, Olesko, Bielsko, Belzo turtingos provincijos, dėl kurių buvo daugiausia ginčijamasi, perėjo į LDK pusę, nes Švitrigaila prieš mirtį įeido ten LDK kariuomenę. Reikėjo išgauti iš Lenkijos pripažinimą, kad minėtos teritorijos teisngai prijungtos prie LDK. Tačiau karalius neturėjo tvirtos pozicijos: jis pripažino šias žemes ir Lietuvai, ir Lenkijai. Tuomet net didžiausi Kazimiero šalininkai Goštautai nuo jo nusisuko ir net buvo nusprendę išrinkti Algirdo proanūkį Simoną Olelkaitį valdovu ir suardyti uniją. Tačiau įtakinga Manvydų ir Kęsgailų grupė palaikė Kazimierą, o Vilniaus vaivada Jonas Gloštautas 1458 m. mirė. Jo sumanymas liko nerealizuotas. Taigi valdant Kazimierui, LDK konfliktas su Lenkija, pirmiausia kilęs dėl ienų, liko neišsprestas. Valdant Kazinierui, Lietuvoje nuo XV a. smarkiai išaugo stambių žemvaldžių vaidmuo. Jie išsiskyrė iš bajorų ir sudarė bajorų luomo viršūnę – ponus. LDK atsirado savarankiška įstaga – ponų taryba, panaši į Lenkijos Senatą, turėjusi nuolatinį narių skaičių ir savo veiklos kompetencija. Nuo 1447 m., kai valdovas išvykdavo iš Lietuvos, Ponų tarybai tekdavo pagrindinis politinis vaidmuo – vadovauti bajorams. Kiek vėliau, XV a. antroje pusėje, Taryba tapo ne kunigaikščio asmenine, o valstybine įstaiga, nepriklausoma nuo valdovo. Tarybos nariai pagal savo pareigas buvo vyskupai, vaivados, jų pavaduotojai – kaštelionai, teismų seniūnai, kariuomenųs vadai, maršalkos. Tas pareigas galėjo užimti tik bajorų viršūnė – ponai. Atsiradus išdui ir kancelerijai, Tarybą papildė išdininkas ir kancleris. Taryboje iš viso buvo nuo 35 iki 50 žmonių, atstovavusių keliolikai kilmingųjų giminių. Po Kazimiero mirties 1492 m. birželio 7d. Gardene jo sūnus Aleksandras Vilniaus katedroje tuoj pat išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tai buvo padaryta, negavus lenkų ponų sutikimo. Lenkijos karūna atiteko kitam Kazimiero sūnui – Jonui Albrechtui. Atsinaujinęs karas su Rusija lietuvių ponus privertė jieškoti Lenkijos paramos, nuyolat palaikyti su ja ryšius. LDk delegacija į elekcinį seimą turėjo įgaliojimus atnaujinti uniją. Bet Aleksandro kandidatūra nebuvo numatyta. Tuo tarpu pats Aleksandras pasiuntė iš Lietuvos slaptą delegaciją ir raštą broliui kardinolui Frydrichui, kuriame nurodė, jog reiktų atnaujinti uniją. Tai buvo tarsi jo preišrinkiminis įsipareigojimas. Kandidatas į karalius buvo ir vyresnysis jo brolis – vengrų čekų karalius Vladilovas. Lenkų ponus viliojo ne kiek asmeninė unija su Čekija ir Vengrija, kiek su Aleksandro parama nesunkiai įgivendinama LDK inkorporacija į Lenkijos sudėtį. 1501 m. spalio 3d. Piotrkovo seime su lietuvos atstovais sudaryta sutartis Melnike lapkričio 23d. buvo Aleksandro patvirtinta. Melniko aktu Lenkija ir Lietuva turėjo sudaryti virną tautą – nedalomą kuną su viena galva – karaliumi, jį kartu rinkti. Buvo įteisinti bendri lenkų ir lietuvių seimai, bendra moneta, bet išsaugoti atskiri teismai ir valstybės tarnybos. Karas su Rusija ir skubotas sosto užėmimas lenkų ponams neleido patvirtinti Melniko akto bendrame seime. Jo nepatvirtino ir LDK Ponų taryba. Todėl jis neigijo įstatimo galios. Aleksandras, nenorėdamas savo veiksmas sukelti LDK ponų nepasitenkinimo, padarė jiem didelių nuolaidų, įtvirtino politinę galią. 1492 m. Aleksandro privilegija pirmą kartą viešai apibrėžė Kazimierui valdant išaugusio Ponų tarubos veiklos kompetenciją. Taryba buvo pripažinta valstybės valdymo ir teisingumo vykdomuoju organu. Visą vidaus ir užsienio politiką kunigaikšti pažadėjo vykdyti tik su Ponų tarybos žinia ir pritarimu, nekeisti nieko, ką Taryba nusprendė, tik jai pritaru leisti naujus įstatymus ir tvarkyti valstybės iždo lėšas. Ponų tarybos nariai turėjo dalyvauti didžiojo kunigaikščio teisme sprendžiant sudėtingas bylas. Taigi Ponų taryba, anksčiau buvusi patariamuoju organu, įgijo valstybėje sprendžiamąjį balsą. 1506 m. rūgpjūčio 20d. Aleksandrui Vilniuje mirus, LDK ponai Lietuvas didžiuoju kunigaikščiu tuoj pat išrinko jo brolį, Kazimiero sūnų Žygimantą Senajį. Žygimantui Senajam biešpataujant buvo likviduotas Kryžiuočių ordinas. Ordino valstybėje, kurios valdantįjį sluoksnį sudarė Ordino nariai – iš Vokietijos atvykę vienuoliai, vokiečių feodalų sūnūs, - platieji gyventojų sluoksniai atvirai reiškė nepasitenkinimą didėjančiais mokesčiais, tolydžio augančia vokiečių kolonistų įtaka. Susidarė vietinių gyventojų opozicija, kuri orentavosi į Lenkiją, rėmė jos pastangas atgauti Vyslos žiotis ir Pamarį, varė prolenkišką propogandą. Dar 1440 m. Kulmo žemės lenkų iniciatyva įsikūrė Prusų sžjunga, o 1454 m. prasidėjo jos sukeltas sukilimas prieš Ordiną. Sulilėliai keipesi į Lenkijos karalių Kazimierą, prašydami paimti juos Karalystės globon. 1454 m. kovo 6d. paskelbė Ordinui karą ir pasirašė Prūsijos inkorporacijos aktą, apribojantį jos valstybingumą. Taip prasidėjo Trylikametis karas. Sukilėliai greit užėmė Ordino miestus ir pilis – Torūnę, Gdanską, Elbliongą, Karaliaučių, Ragainę, Tilžę, Klaipėdą. Ordinui liko sostinė Mareinburgas. Laimėjusi karą su Ordinu, Lenkija pagal 1466 m. Torūnės taikos sąlygas įsitvirtino Gdansko Pamaryje ir gavo išėjimą į jūrą, užėmę Mareinburgą. Magistras prisiekė karaliui, Ordino valstybė tapo Lenkijos vasale. Ordinui liko tik rytinė prūsijos dalis, atskirta nuo Vokietijos, o jo sostine teko perkelti į Karaliaučių. Tačiau Ordino galia nebuvo visiškai sunaikinta. Kovodama su Lenkija dėl Podolės, LDK visai nestojo į šį karą ir neįvykdė istorinio uždavinio – susigrąžinti lietuvių vakarines žemes. 1510 m. Ordino magistru buvo išrinktas Albrechtas, Žygimanto Senojo sesers ir Frydricho Brandenburgiečio iš Hohenclernų giminės sūnus. Gavęs imperatoriaus Maksimilijomo I paramą, Albrechtas – paskkutinis Ordino magistras – panūdo atgauti Lenkijos užimtas žemes, kėsinosi net į Žemaitiją. Maksimilijonas I Ordinui buvo dar dosnesnis: 1517 m. savo pasiuntiniui S. Herberšteinui jis pavedė pareikalauti Ordinui ne tik Žemaitijos, bet ir ... Lietuvos, Matyt, suprasdamas, kokie įžūjūs tokie kėslai, S. Herberšteinas net neišdryso Viliuje jų viečai pareikšti. Matydama Vokiečių ordino ir imperijos rengimąsi naujam karui, 1519 m. Lenkijapati jį pradėjo ir pasiuntė savo pajėgas į Karaliaučių. Negavęs imperijos tvirtos paramos, Ordinas sutik derėtis dėl paliaubų. 1524 – 1525 m. Vokietijole kilo valstiečių karas. Albrechtas priėmė Liuterio tikėjimą ir Ordinui likusią valstybės dalį pavertė pasaulietine Prūsijo kunigaikštyste. 1525 balandžio 10. Krokuvoje Prūsijos pasauliertinis kunigaikštis Albrechtas pasiskelbė Lenkijos vasalu. Kunigaikštystė buvo atskirta nuo senų savo globėjų – popiežių ir imperatorių. 1618 m. ji atiteko Albrechto giminaičiams iš Brandenburgo. Nuo tol ji buvo valdoma iš Berlyno. 1701 m. iš dviejų kunigaikštysčių – Prūsijos ir Brandenburgo – sąjungos susidarė nepriklausoma Prūsijos karalystė. Livonis ordinas, Vokietijos ordino padalinys, kurį laiką dar išliko katalikiškas; 1525 m. jis nebuvo sekuliarizuotas. Bet ir Livonija buvo suskilusi į dvi stovyklas; vienai iš jų vadovavo Albrechto brolis Vilthelmas, 1539 m. tapę Rygos arkivyskupu, antrąjai – Livinijos ordino magistras Henrikas fon Galenas ir jo pavaduotojas Vilthelmas Fiurstenbergas. 1556 m. magistras apkaltino arkivyskupą, palaikiusį savo brolį Albrechtą, užėmė arkivyskupo žemes, o jį patį areštavo Koknesės pilyje. Tai padaręs, Glenas pasiskelbė visos Livonijos valdovu. Žygimantas Augustas pareikalavo iš magistro paleisti arkivyskupą ir 1557 m. ėmė telkti kriuomenę prie Livonijos sienų. Mirus Galenui, 1557 m. vasarą jį pakeitė naujas magistras Vilhelmas Fiurstenbergas. Jis pradėjo taikos derybas su Lietuva, kurios baigėsi 1557 m. rugsėjo 14d. Pasvalio sutartimi. Ją pasirašė Žygimantas Augustas ir Vilhelmas Fiurstenbergas.Livonija įsiparegijo paleiti arkivyskupą, grąžinti jam žemes. Abi šalys susitarė išvien eiti prieš Rusiją, nepraleisti jos tranzito, kariuomenės, bėglių ir informuoti viena kitą apie csro sumanymus. Sutartį, užfiksavusią LDK ir Livonijos sąjungą, patvirtino imperatorius. Rusija savo ruožtu nuo seno siekė tiesioginio išėjimo į Baltijos jūrą prekybai ir kultūriniams ryšiams su Vakarais, ketino panaikinti Hanzos kontoras. Pirmiausiai buvo uždaryta Hanzos kontora Naugarde. 1492 m. Rusija priešais Narvą pastatė stiprią Ivangorodo tvirtovę, kuri turėjo atlikti visas prekybos operacijas. Prasidėjo pasienio konfliktai. Livinija siekė jų išvengti. Bet tai padaryti pavykdavo vis brangesne kaina. 1554 m. Livonis ir Rusijos sutartyje užfiksuota, kad Livonija už 50 metų sumokės Rusijai Tartu vyskupystės duoklę, nustatytą dar 1503 m. Tai reiškė vasalystės pripažinimą. Livonija pažadėjo nesiderėti su LDk ir garantavo, kad į Vakarus vykstantys Rusijos žmonės galės laisvai važiuoti per jos teritoriją. 1547 m. pasiskelbias caru, Ivanas IV atvirai siekė įsigalėti Livonijoje. Tam surado gerą pretekstą: Pasvalio sutartį laikydanas 1554 m. Livonijos ir Rusijos sutarties pažeidimu, 1558 m. jis paskelbė Livonijai karą. 1558 m. sausio mėn. Rusijos kariuomenė trimis kryptimis įsiveržė į Livoniją. Gegužės mėn. Ji užėmė Narvą, liepos mėn. Tartu ir veržėsi Rygos link. Tai LDK sukėlė iš šiaurės tiesioginį pavojų. Todėl LDK vadovai sutiko padėti Livonijai kare su Rusija, palaikė merdintį Ordiną. Tokie LDK veiksmai sutrukdė Rusijai galutinai likviduoti Livonijos ordiną ir įsigalėti jo valdomose žemėse. 1559 m. rugpjūčio 31d. buvo pasirašyta antroji LDK ir Livonijos sutartis. Ordinas, pasidavęs Žygimanto Augusto gobai, atidavė jam savo pilis, pasižadėjo karu kariuauti su Rusija, o karui pasibaigus, galėjo savo pilis išpirkti. Sutaryle parašyta, kad jei magistras sudarytų su Rusija separatinę sutartį, pilys liktų Lietuvai. Kiek vėliau savo dvi pilis karaliui užstatė arkivyskupas. Lietuva savo ruožtu pažadėjo ginti Livoniją savo lėšomis, apie tai karalius pranešė Ivanui IV. Netrukus karalius pasiuntė savo kariuomenę į Livoniją, kuriai vadoavo Mikaloju radvila Juodasis ir Jonas Chodkevičis. Tčiau iniciatyva šiame kare ir toliau priklausė Rusijai. 1560 m. jos kariuomenė pasiekė Kuršą.o Estijoje - Taliną. LDK tai pat viso Livonijos krašto iki Suomių įlankos. 1561 m. jos kariuomenė užėmė Pernu ir žygiavo Talino link Livonija subyrėjo. Ją ėmė dalytis kaimynai. Valdydama Suomiją, Švediją siekė įsitvirtinti Suomijos įlankos pakraščiuose ir dėl to kariavo su Rusija. 1561 m. birželio mėn. Švsdams pasidavė Talinas. Danija įsitvirtino Saremos saloje ir Kurše. LDK tai baugino ir skatino aktyviau veikti. Anksčiau pasirašytos karinės sutartys jos aiškiai netenkino. 1561 m. rugpjūčio mėn. Į Rygą atvykęs Mikalojus Radvila Juodasis Livonijai pasiūlė trečią iš eilės sutartį – pasidavimo ir inkorporacijos į LDK planą, kuriuo numatyta palikti Livonijai autonomiją ir išsaugoti senąją vidaus tvarką. Šiam tikslui visą Pietinė dalis – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė su sostine Jelgava – turėjo atitekti buvusiam Livonijos ordino magistrui Gotardui Ketleriui bei jo giminei ir būti vasališkai priklausomą nuo LDK. Šiaurinė dalis – Uždauguvis turėjo priklausyti tiesiogiai karaliui ir būti valdoma jo paskirto vietininko (iki 1566 m. juo taip pat buvo Ketleris). Tuo tarpu G. Ketleris (1562 m. jis priėmė Liuterio tikėjimą), tikėjos tapti visos Livonijos kunigaikščiu ir valdyti ją iš Rygos. Radvilos Juodojo Livonijai pasiūlytos sutarties sąlygos buvopriimtos. Ir 1561 m. lapkričio 28d. magistras, arkivyskupas ir bajorai pasirašė Livonis pasidavimo LDk aktą – Pacta subjecionis. Tais pačiai metais Vilniaus seime Livonijos delegačija, į kurią įėjo ir G. Ketleris, arkivyskupas bei Rygos atstovai, tą aktą patvirtino. Faktiškai Livonija taip ir nebuvo inkorporuota į LDK – karaliaus valdžia ten buvo tik karinė. Uždauguvis liko nepriklausomas, nors aukščiausia valdžia priklausė karaliui. 1562 m. kovo 5d. G. Ketleris, o po to ie arkivyskupas atidavė Radvilai didijį anspaudą, dokumentus ir pilių raktus. Livonijos ordinas nustojo gyvuoti. 1566 m. gruodžio 26d. Gardino seime buvo pasirašyta ketvirta sutartis – amžina unija, sukūrusi Ducatus Ultradunensis. 1565 m. mirusį M. Radvilą pakeitė vėliau Jonas Chodkevičius, įgijęs Livonijoje dar didesnių teisių, pirmiausia – aukščiausią jurisdikciją, teisę bausti mirtimi, keisti tarnybas, dalyti konfiskuotus dvarus. Buvusioji Livonija buvo padalyta į 4 dalis: Rygos, Turados, Cėsių ir Daugpilio. Tokia padėtis išliko iki karo pabaigos. Livonijoje prasidėję karo veiksmai pasiekė ir rusų žemes. 1562 m. Rusijos kariuomenė daugiau nebepuolė Livinijos, kurią buvo užėmusi LDK kariuomenė. Užtat įsiveržė į LDK pavaldžias rusų žemes, pasiekė Vitebską, Oršą, Šklovą, Dombrovną. 1563 m. Ivanas IV pradėjo užiminėti Polocko vaivadiją, o 1564 m. vasario 25d. paėmė Poloclą. Didžiulės Rusijos armijos, sutelktos prie Dauguvos ties Polocku ir Dnepro aukštulyje ties Orša, laukė įsakymo pulti Vilnių. Ivanas IV derybose su LDK reikalavo didelių žemės plotų tarp smolensko ir Bereznos upės, iš jų Rečicos, Školovo, Mogiliovo, Rogačevo, Kijevo ir pilių Volynėje bei Podolėje. Karas dėl Livonis peraugo į karą dėl rusų žemių. Kilo reikalas peržiūrėti Lietuvos ir Lenkijos unijos klausimą. Viena Lietuva aiškiai nepajėgė kariauti su Rusija dėl Livonijos provincijų ir dėl LDk priklausiusių rusiškų žemių. Kokios buvo Liublino unijos vidinės prielaidos? 1. LDK pamažu perėmė Lenkijos santvarkos institucijas ir įkūrė jas savo krašte. Dėl to atsirado galimybė suvienyti abi valstybes; 2. dauguma LDK bajorų ir ponų priėmė lenkų kultūrą, raštiją ir kalbą; 3. LDK buvo sukurtas bajorų luomas, turėjas laenkų šlėktų teises ir privilegijas, bet neturėjęs dar taip geidžiamų politinių teisių valdyti kraštą. Tuo tapu Ponų taryba įgijo sprendžiamąlą galią. Žygimantas Senasis 1506 m. patvirtino jos kompetenciją leisti įstatymus, administruoti ir teisti bajorus. Bajorų seimus Lietuvoje imta šaukti tik valdovui rinkti ar unijos klausimams svarstyti. Vėliaus seimų kompetencija plėtėsi – reikėjo aptarti ir paskirti naujus mokesčius, patvirtinti naujus įstatymus. Kartu didėjo ir bajorų reikšmė vasltybėje. Tačiau nuolatinių seimų dar nebuvo. Jie žinomi tik nuo XV a. vidurio. Pažymėtina, kad seimuose dominavo Ponų tarybos nariai, o bajorai atlikdavo tik politinių patarėjų vaidmenį. Todėl kuo toliau, tuo labiau reiškėsi bajorų opozicija ponams, bajorai reikalavo, kad būtų labiau įtraukti į politinį gyvenimą. Ponų tarybos ir didžiojo kunigaikščio teismai ne visiems buvo prieinami. Bajorus teisė Ponų tarybos nariai – vaivados, seniūnai, o ponus – pats didysis kunigaikštis. Todėl bajorai, sekdani lenkais, siekė turėti renkamus teisėjus ir teismus pagal teritorinį principą, norėjo dalyvauti Seime ptiimant naujus įstatymus, garantuoti sau valstybės pareigūnų vietas, sumažinti mokesčius, naikinti muitus, sulyginti tėvonijų ir benefecijų valdymo teises. Sunkaus Livonijos karo sąlygomis, negalėdami priešintis bajorams, didysis kunigaikštis ir ponai „atsisakė“ atskiro teismo „jaunesniųjų brolių“ naudai. 1564 – 1566 m. Lietuvoje buvo įvykdyta teisių reforma, atsirado dvidešimt dviejų naujai sudarytų pavietų teismai: žemės, pilies ri pakamario. Žemės ir pakamario teismų narius rinko visi pavietų žemvaldžiai, o pilies teisėjus iš pavieto žemvaldžių skyrė didysis kunigaikštis. Tų teismų apelecinė instancija tapo visų krašto žemvaldžių renkamas 1581 m. įsteigtas Lietuvos vyriausias tribunolas. 1565 m. gruodžio 30d. didysis kunigaikštis Lenkijos pavyzdžių įkūrė pavieto seimelius, kuriuose dalyvavo visi pavieto žemvaldžiai. Juose visų bajorų buvo aptariami valstybės reikalai, surašomos jų pageidavimų instrukcijos, išrenkami pasiuntiniai į Seimą. Antrasis Lietuvos Statutas (1566) Seimui suteikė įstatymdavystės galią. Ši reforma reiškė visišką LDK bajorų pergalė prieš ponus, Lenkijo modelio bojoriškosios demokratijos įtvirtinimą. Nuo šiol prasideda Lietuvos feodalinio parlamentarizmo istorija. Lietuvos bajorai prašė, kad, sekant lenkų pavyzdžiu, būtų padidintas vietos administracijos – vaivadų ir kaštelionų skaičius. 1565 m. LDK buvo paskirti 5 nauji vaivados ir 11 kaštelionų: be Vilniaus ir Trakų vaivadijų, buvo sudaryta Žemaitijos seniunija, Polocko. Vitebsko, Kijevo ir Volynės vaivadijos. Buvo pertvarkytas ir vadovavimas kariuomenei: iš vaivadijų ir žemių sudaryta 13 karo apygardų. Vyriausiuoju kariuomenės vadu tapo vaivadoms vadovaująs etmonas. Ovaivada suburdavo vaivadijos bajorus – karius, kuriuos jam atvesdavo pavietų kaštelionai. Sutelktą kariuomenę vaivada pristatydavo etmonui. Buvo ir išorinių Liublino unijos priežasčių. Žygimantas Augustas suprato, kad Livonijos kare jis neišsivers be Lenkijos pagalbos. O Lenkija kare dalyvauti nesutiko, nes jos nepatenkino 1447 m. atnaujinta unija, kuri liko tik personalinė unija. Abi valstybes jungė tik monarchas. Lietuvos ponai, gynę LDK savarankiškumą, irgi nepageidavo Lenkijos įstojimo į šį karą. Tačiau vienai LDK pergalės tikėtis buvo sunku. Be lenkų paramos ji nebepajėgė išlaikyti rusų žemių: be to, Livonisos karas reikalavo papildomų jėgų ir išteklių, kurių LDK neturųjo. Lenkijo Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija buvo sudaryta 1569 m. liepos 1d. Liublino seime. LDK delegacija, kuriai vadovavo žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius ir etmonas Mikalojus Radvila Rudasisi, pasipriešino lenkų unitarinės valstybės idėjai, gynusai vien Lenkijožs interesus, ir išvyko iš seimo. Tačaiu jų pasipreišinimą palaužė karaliaus sankicija inkorporuoti į Lenkijos sudėtį LDK iki tol kol priklausiuses provincijas: Ukrainą, Volynę, Podolę ir Palenkę. LDK negalėjo egzistuoti be Lenkijos paramos, ir Lietuvos ponai nusileido. Lenkija ir LDK buvo sujungtos į vieną valstybę – adiejų tautų respubliką. Lenkų ir lietuvių tautos čia suprantamos kaip abiejų šalių bajorija. Dokumente nurodoma, jog išlieka atskira Lenkijos ir LDK teritorija ir jų sienos, centrinės ministerijos, iždas, monetos kariuomenė, teisės ir teismai. Bendru buvo paskelbtai tik monarchas ir Seimas. Akto 14 abiejų šalių bajorams leido visoje Respublikoje įsigyti dvarų, tarnubų bei keisti gyvenamąją vietą. Lenkijos Karalystės ir LDK unija – viena iš žymiausių ir unikaliausių istorijos faktų visoje Vidurio ir Rytų Europoje – smarkiai pakeitė jos politinę padėtį. Sudarius uniją, jungtinė valstybė galėjo sėkmingai užbaigti Livonijos karą. Livonija buvo padalinta į 4 dalis: LDK atiteko Kuršas su Ryga, Švedijai – šiaurinė Estija su Talinu, Danijai – Peru, Rusijai – Narva ir Tartu. Karas dėl Livonijos nė vienai iš šių šalių nedavė lememos persvaros. Ivans IV derybose su Lietuva siūlė savo sūnaus kandidatųrą į LDK sostą ir kartu reikalavo Rusijai Kijevo srities ir Livonijos. 1570 – 1573 m. imta tarti dėl Rusijos bajorų ir Respublikos federacijos. Bajorai tikėjosi, kad federacija padės jiems susilpninti savo ponus, leis garantuoti rytinių sienų pastovumą ir toliau kolonizuoti rusų žemes. Principinis klausimas, dėl kurio nesutarė abi šalys, kam suteikti federaacijoje pirmenybę – Lenkijos Karalystei ar Rusijai. Kai 1576m. į Lenkijos sostą buvo išrinktas Transilvanijos vaivada Steponas Batoras, Respublika vėl ėmė ruoštis karui su Rusija. Pastaroji, vekdama išvien su Danija, siekė atimti iš Švedijos šiaurinę Estiją, įsigalęti visoje Livonijoje. 1577 m. Cėsyjse Danijos karalius Magnusas buvo paskebtas Rusijos protektorate esančios Livonijos karaliumi. Ėmė grėsti Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą iš šiaurės. Ivanas IV pradėjo tituluotis Rusijos caru, Smolensko, Polocko ir Livonijos kunigaikščiu. 1578 m. gavęs Lenkijos Seimo pritarimą ir lėšų kariuomenei samdyti, Steponas Batoras išžygiavo į Livoniją. Šio krašto aukščiausią valdžią jis patikėjo Mikalojui Radvilai Rudajam ir jo sūnui Kristupui Perkūnui. Respublikos kariuomenė ties Cėsimis susidūrė su caro Ivano IV kariuomene ir ją sumušė. Sulaulias didesnės kariuomenės, Steponas Batoras iš Vilniaus per Svyrius 1579 m. birželio 30d. įžigiavo Pskovo link. Jis ketino pulti Polocą – pagrindinę Vilniaus prieigą. 1579 m. rugpjūčio 30d. Polocko įgula pasidavė. Deja, pristigęs lėšų, Steponas Batoras negalėjo tęsti karo. 1580 m. vėl gavęs Seimo pritarimą, Steponas Batoras pradėjo savo antrąjį žygį, šį kartą į vitebską. Pakeliui jis užemė Veližą, Usviatą, Nevelį, Zavoločę, Saraja Rusą, Jezeriščę. Visa Polocko ir Vitebsko žemė buvo atplėšta nuo Rusijos. Sustojęs prie Velikije Lukų, Steponas Batoras pradėjo derybas su Rusija. Ivanas IV reikalavo ne tik visos Livonijos, įskaitant ir Kuršą, bet ir Polocko. Steponas Batoras taip pat pretendavi į visą Livoniją, Smolenską, Seversko Naugardą, reikalavo, kad Rusija apmokėtų karo išlaidas. 1581 m. sušaukęs Varšuvos seimą, Steponas Batoras pareikalavo lėšų naujam karui. Supratę, kad Rusija neatsisakė Livonijos, bajorai nubalsavo už naująjį kaką. 1581 m. rugpjūčio 25d. Stepono Batoro kariuomenė apgulė Pskovą. Ivanas IV ryžosi deryboms ir taikai, iš kurios tikėjosi bent Narvos ir išėjimo į Baltijos jūrą. 1582 m. sausio 15d. Jam Zapolskyje buvo pasirašytos 10 metų paliaubos. Baigėsi 2.5 metų trukęs Livonijos karas, smarkiai nualines abi kariaujančias šalis. Pagal taikos sutartį Ivanas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Steponas Batoras – Velikije Lukų ir Sebežo. Švedams liko Talinas, Narva, Vezenbergas. Steponas Batoras dar 1582 m. Livonijai suteikė seimo patvirtintą Constitutiones Livoniae – Livonijos konstituciją. Vietos bajorams buvo palikta indigenato teisė, religijos išpažinimo laisvė, neskelbiant liuteronų tikėjimo viešpataujančia religija. Steponas Batoras paskelbė naują administracinį Uždauguvio padalikimą į 3 prezidentūras: Cėsių, Pernu, Tartu. Joms karaliaus vietininku buvo paskirtas Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. 1598 m. (Ordinato II) ir 1607 m. (Ordinato III) padėtis buvo pakeista ta prasme, kad valstybės tarnybose ir valstybės žemėse vietas galėjo turėti tiek vietos vokiečių, tiek lenkų ir lietuvių žmonės. Prezidentūrų atstovai galėjo dalyvauti respublikos Seime ir senate, visos provincijos teisėtvarkos klausimai buvo sprendžiami tribunole, kuris įsikūrė Cėsyse.

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 7325 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Mokyklinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
11 psl., (7325 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvų istorijos referatas
  • 11 psl., (7325 ž.)
  • Word failas 138 KB
  • Lygis: Mokyklinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą

www.nemoku.lt Panašūs darbai

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

A. Voldemaro užsienio politika 1926 - 1929 m.

A. Voldemaro užsienio politika 1926 - 1929 m. Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Liublino unija ir jos vertinimas istoriografijoje

Liublino unija ir jos vertinimas istoriografijoje Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Liublino unija ir LDK

Liublino unija ir LDK Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Liublino unija ir valstybės įstaigų sistema

Liublino unija ir valstybės įstaigų sistema Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Liublino unija ir aktas

Liublino unija ir aktas Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Vytauto epocha ir Žalgirio mūšis

Vytauto epocha ir  Žalgirio mūšis Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Žalgirio mūšis

Žalgirio mūšis Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vytauto ir Jogailos laikais: unija, valstybių struktūra, valdovų santykiai

Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vytauto ir Jogailos laikais: unija, valstybių struktūra, valdovų santykiai Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Žalgirio mūšis istorijoje

Žalgirio mūšis istorijoje Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Liublino unija

Liublino unija Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą

Carizmo politika ir kova už valstybės atkūrimą

Carizmo politika ir kova už valstybės atkūrimą Lietuvos istorija Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt