Žalgirio mūšis

Žalgirio mūšis įėjo į istoriją kaip didžiausias to meto mūšis, kurio metu buvo visiškai sutriuškintas Kryžiuočių (Teutonų) ordinas. Jis įvyko 1410 m. liepos 15 d. Nuo šio mūšio baigties priklausė visos Rytų Europos likimas.
Mūšis įvyko dabartinės Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo kaimelio. Lenkų istorijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis, Vokietijos ir kitose vakarų šalyse – Tannenbergo mūšis.
Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Griunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo: 21.000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5000 treniruotų tarnų, kurie buvo geriau ginkluoti nei daugelis lietuvių-lenkų pėstininkų. Viso apie 32.000 žmonių. Daugelis kryžiuočių buvo iš Teutonų ordino (Vokietija), bet į pagalbą savo broliams, kovoje prieš pagonis, buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų.
Už kelių kilometrų, šalia mažos gyvenvietės Sterbako, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų sudėtyje buvo grėsminga armija iš 18.000 riterių, 11.000 vasalų ir 4000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11.000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1100 totorių ir apie 6000 čekų, rusų, moralų ir moldavų. Viso apie 51.000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni už kryžiuočių. Lietuviai-lenkai turėjo tik 16 patrankų. Buvo ir kitų problemų. Vokiečiai turėjo geriausius pasaulyje mūšio strategus – didįjį magistrą Ulrichą von Jungingeną, didįjį maršalą Frederiką von Wallenrodą, didįjį vadą Kuno von Lichtenšteiną ir aprūpinimo pajėgų maršalą Albrechtą von Švarcenbergą.
Nors lietuvių-lenkų kariuomenė turėjo daugiau žmonių ( apie 50.000 prieš 32.000 kryžiuočių),kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo nemenką pranašumą.
Trys lenkų vadai, įskaitant grėsmingajį riterį Juodajį Zavišą, buvo nekantrūs ir jiems nepatiko tokia karaliaus strategija. Bet kai saulė darėsi vis karštesnė ir karštesnė, tada jie suprato karaliaus įžvalgumą, nes kryžiuočiai pradėjo „kepti“ saulės atokaitoje. Tuo metu Vytautas Didysis patikrino lietuvių, lenkų,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!