Kubizmo istorija

Kubizmas (pranc. cubisme, iš lot. Cubus – kubas) – viena savičiausių modernizmo krypčių, kuri, susiformavusi XX amžiaus pirmame dešimtmetyje, gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, nors jos įtaka architektūroje ir taikomojoje dailėje buvo gana ryški iki septinto dešimtmečio.
Kubizmo kelias – tai kelias nuo geometrinių plokštumų iki realių daiktų montažo, nuo painaus, bet vis dėlto meninio vaizdo iki grynai formalių siekių.
Ši meno kryptis, atsiradusi Prancūzijoje 1907m. ir išsilaikiusi čia ir daug kur kitur iki 1925m., pasireiškė kaip guvi, visli, ir įtakinga kryptis visoje naujoje meno raidoje. Ji iš karto pateikė publikos teismui gausybę neregėtų negirdėtų tapybos kūrinių. Daugelis netgi tiki, kad kubizmas sukėlė revoliuciją XX a. dailėje.
Kubizmas siekė ne panaikinti, o tik reformuoti vaizduojamąjį pradą dailėje. Ši srovė atrado naujus senų tapybos mįslių sprendimus – kaip plokštumoje pavaizduoti erdvę ir nesugriauti darnios kompozicijos. Šiai krypčiai būdinga perspektyvos atsisakymas, deformacija, ribotas motyvų ratas, atotrūkis nuo gyvenimo, tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis, o taip pat geometrizuotos formos susmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iš karto keliais rakursais. Kubizmo principai reikalavo atsisakyti centrinės perspektyvos, erdvės iliuzijos, dvimatiškumą derinti su keletu žiūrėjimo taškų. Tai kryptis, kuria visų pirma domino forma.
Kubistai savo dailėje nuosekliai jungė skirtingu kampu regimų objektų vaizdus, gretindami ir sluoksniuodami priekines bei šonines jų plokštumas. Dailininkus domino ne realūs aspektai, o tapomų daiktų esmė. Pati meninės kūrybos prigimtis skatino juos siekti didesnių tikslų, kurių įgyvendinimui prireiktų visų kūrybinių galių ir užsispyrimo.
Tapytojo, kuriančio abstrakcijas, padėtis tikrai nepavydėtina. Jis gali kaitalioti formas drobėje, išbandyti nesuskaičiuojamą daugybę galimybių ir nežinoti, kada jam yra laikas sustoti.
Kubizmą galima skaidyti į kelias fazes: į ankstyvąjį laikotarpį (dar vadinamą prekubistiniu, arba sezaniniu; “Avinjono merginos”, Picasso, 1907), analitinį kubizmą ir sintetinį kubizmą.
Analitiniame kubizme (1910-1912; atstovauja Picasso ir Braque) objektai tarsi išnarstomi į fragmentines plokštumėles, o po to vėl sudėliojami. Kartu panaikinamos ribos tarp figūros ir fono. Atsisakant...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!