Krikščioniškieji elementai K. Bradūno poezijoje

K.Bradūną laikome žemės poetu, ryškiausiu iš kitų „žemininkų“: V.Mačernio, A.Nykos-Niliūno, J.Kėkšto, H.Nagio ir J.Girniaus. Jie priklausė kartai, kuri „norėjo būti ne idėjos, ne emocijos, o minties poezija, skelbti ne visuomenines programas, ne individo savaiminę vertę, o apmąstyti universaliąsias žmogaus būties situacijas. Ji atsisakė dailios poetinės detalės, intymaus lyrizmo ir svajingo dainiškumo, o ieškojo nugryninto sudvasinto žodžio“ [4, 448]. Šią kartą sutelkė Bradūno redaguota antologija „Žemė“(1951). Po to ėjo „Literatūros lankai“(1952-1959).
Kurti Bradūnas pradėjo ketvirtoje gimnazijos klasėje. Pirmuosius savo eilėraščius spausdino moksleivių periodikoje („Ateitis“, „Ateities spinduliai“), mokydamasis universitete kūrybą spausdino žurnaluose „Židinys“ ir „Naujoji romuva“. Baigęs lituanistines studijas, išspausdino „Vilniaus varpus“(1943), o po metų „Pėdas arimuos“. Pasitraukęs į Vakarus, mokytojavo ir Münchene paruošė rinkinį „Svetimoji duona“(1945). Ten pat buvo paruošti poema „Maras“ ir kitas rinkinys „Apeigos“(1948). Baltimorėje (JAV) dirbdamas fizinį darbą, rašė toliau ir išleido du rinkinius: „Devynios baladės“ (1955) ir „Morenų ugnys“(1958). Jas pratęsia „Sidabrinės kamanos“(1964), išspausdintos jau Čikagoje. Ten gyvendamas, Bradūnas paruošė aštuonis savo rinkinius, kurių trys sujungti pokalbių ir susitikimų forma: „Sonatos ir fugos: susitikimai su Čiurlioniu“(1967), „Donelaičio kapas“(1970) ir „Pokalbiai su karalium“(1973); kiti du kiek lyriškesni: „Alkana kelionė“(1976) ir „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“(1981), o kita pora įsimena savo ryškėjančia tautine ir religine tematika: „Prierašai“(1983) ir „Krikšto vanduo Joninių naktį“(1987). Lietuvoje išleistos dvi jo poezijos rinktinės: „Įaugom Nemuno upyne“(1990) ir „Prie vieno stalo“(1990). Paskutinis Bradūno poezijos rinkinys išėjęs taip pat Lietuvoje - „Duona ir druska“(1992) [2, 348-349].
Bradūnas žavėjosi kitais poetais, bet tuo pačiu metu norėjo sukurti kažką kito, ieškojo naujų formų. Ir pirmaisiais jo žingsniais buvo rinkinys „Pėdos arimuos“. Apie šį rinkinį V.Skrupskelytė rašė: „Visa čia alsuoja pasitikėjimu, kad pasakyta kažkas visiškai naujo, atrastos iki šiol lietuvių poetų nutylėtos prasmių zonos“ [2, 352].
K.Bradūno lyrikoje apstu religinių elementų, būtent religinių, o ne krikščioniškųjų, nes poetas dar neatitrūkęs nuo seno tikėjimo. Krikščionybė įsigali jo eilėraščiuose tik vėlesniuose rinkiniuose (pvz., „Donelaičio kapas“,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!