Kredito būtinumas ir esmė

 ĮVADAS Kredito vaidmuo suprantamas kaip jo funkcionavimo rezultatas. Objektyviam kredito funkcionavimui įtakos turi ekonominė aplinka, kurios sąlygomis jis veikia. Esant rinkos ekonomikos sąlygoms, kai išsivysčiusios šalys tarpusavyje bendradarbiauja, bei įmonės ir organizacijos užmezga glaudžius prekybinius ryšius, atsiranda poreikis piniginiams ištekliams: tai yra tiek valstybės kilimui, tiek įmonėms ar organizacijoms, atskiriems ūkiniams vienetams savo ūkinei veiklai plėtoti. To sekoje iškyla kredito, kaip trūkstamų lėšų gavimo šaltinio bei panaudojimo problema. Kreditas, kaip ekonominė kategorija, apjungianti prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, yra tampriai susijęs su kitomis ekonominėmis kategorijomis, pavyzdžiui pelnu, kaina, pinigais. Tarptautinis kreditas dar ir valiutos kursu, mokėjimo balansu ir visais rinkos ekonomikos dėsniais. Teisingas kredito rūšies pasirinkimas, jo panaudojimas apsprendžia kredito ekonominį efektyvumą. Prieš pasirenkant kredito rūšį, būtina įvertinti visus veiksnius, nulemiančius kreditų gavimo sąlygas, panaudojimą bei grąžinimo galimybes. Neefektyvus kredito panaudojimas gali sukelti įvairias ekonominio ir socialinio pobūdžio problemas, privesti įmonę prie bankroto. Todėl labai svarbu tinkamai pasirinkti kredito rūšį, kreditorių bei įvertinti visus kriterijus, nulemiančius kredito pasirinkimą bei grąžinimo galimybę. Darbo tikslas — Paaiškinti šiu metu labiausiai praktikuojamas populiariausias kredito formas, bei jo panaudojimo tikslus. Darbo uždaviniai: 1. Suformuluoti kredito apibrėžimą. 2. Išaiškinti kredito esmę, funkcijas, bei būtinumą. 3. Išnagrinėti kredito sistemą ir jo veikimą. 4. Nurodyti kredito formą ir rūšis. 1. KREDITO ESMĖ, BŪTINUMAS IR FUNKCIJOS. Kredito sąvoka kilo iš lotynų kalbos žodžio “credo” — reiškia „tikėti“, „pasitikėti“. Italų kalboje “credo”reiškia stalą. Kreditas yra ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo ir gražintinumo pagrindais. B. Martinkus ir V. Žilinskas (2001) pateikia tokį kredito apibrėžimą: kreditas – tai paskolos ir kitokie atidedamojo mokėjimo metodai, įgalinantys vartotojus ir firmas pirkti prekes, paslaugas, žaliavas, medžiagas ar dalis. Tai yra kapitalo naudojimo perdavimas tam tikram laikui. Kreditas taip pat gali būti apibūdinamas kaip dabarties verčių mainai į ateities vertes. Asmuo, kuris duoda kapitalą kreditan, vadinamas kreditoriumi, o kuris gauna kapitalą, vadinamas debitoriumi arba skolininku. Išduotos kreditan kapitalo sumos sudaro gaunančiam kreditą skolą. Kreditas pirmiausiai egzistavo natūrine forma, o atsiradus ir vystantis prekiniams santykiams, kreditas įgyja piniginę formą. Skolintojais tuo metu buvo mokesčių rinkėjai, pirkliai, žemvaldžiai, vienuolynai. Paskolų gavėjais buvo valstiečiai, amatininkai, feodalai. Uždirbantis kapitalas pradėjo žlugdyti smulkius gamintojus, spartino pinigų kaupimą tam tikrose rankose ir sudarė sąlygas pradiniam kapitalui kaupti. Kredito būtinumą apsprendžia: • prekinė gamyba ir su ja susiję mainai; • pinigai, esantys kaip mokėjimo priemonė. Kredito būtinumą lemia prekių gamyba, jų cirkuliacija, vertės dėsnio veikimas, atsiskaitymų organizavimas ir pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcijos veikimas. Tai prekinių – piniginių santykių veikimas. Kredito būtinumas susijęs su tuo, kad gamybos ir cirkuliacijos procesų įvairios fazės įvairiose ūkio šakose ir įmonėse nesutampa. Įmonės turto apytaka vyksta trimis stadijomis: pinigine, gamybine ir prekine. Už pinigus perkame žaliavas, gaminame produktą ir pardavę ji kaip prekę vėl gauname pinigus. Paprastai turto apytaka vyksta nenutrūkstamai – viena stadija keičia kitą. Be to, turto apytaka būna skirtina atskirose įmonėse, o tuo labiau - skirtingose ūkio šakose. Kita priežastis, kuri lemia kredito funkcionavimą yra įmonių gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas tuo metu, kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija ir už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir cirkuliacijos procesui užtikrinti. Kredito būtinumą lemia ir tai, kad nesutampa ir ilgalaikio turto apyvarta. Turto atstatymui nusidėvėjimo atskaitymai kaupiami per visą turto naudojimo laiką, o išleidžiami netolygiai – vienu metu. Dėl to vienu metu atsiranda laikinai laisvi pinigai, o kitu metu – jų trūksta. Laikinai laisvų pinigų įmonės turi realizavę produkciją, o taip pat ir dėl to, kad darbo užmokestis išmokamas ne kiekvieną dieną, o vieną kartą mėnesyje. Dėl anksčiau išvardintų priežasčių vienų įmonių sąskaitose atsiranda laikinai nenaudojami pinigai, o kitoms įmonėms tuo pat metu pritrūksta pinigų gamybinei veiklai tęsti. Pinigų poreikis gali atsirasti ir toje pačioje įmonėje tik skirtingais metų laikais. Atskirais laikotarpiais įmonės pajamos gali būti didesnės už išlaidas ir atvirkščiai. Atsiranda galimybė laikinai laisvus pinigus perskirstyti kredito pagalba . Kreditavimui naudojami ne tik laikinai laisvi pinigai, bet ir visos santaupos ir kiti piniginiai ištekliai. Būtent kredito pagalba vyksta laikinai laisvų pinigų perskirstymas visuomenėje. Kredito santykiuose dalyvauja: • pirminiai investuotojai, t.y. laisvų finansinių išteklių savininkai, kurie skirtingais būdais kaupia juos bankuose, kitose kredito įstaigose arba paskolina juos tiesiai kredito gavėjams; • bankai ir kitos kredito įstaigos, kurie sukauptus išteklius paskolina subjektams, stokojantiems pinigų; • kredito gavėjai, kurie per kredito įstaigas arba tiesiogiai per investuotojus gauna kreditą ir panaudoję jį grąžina kredito davėjams. Kredito funkcijas lemia jo būtinumas. Kredito, kaip ekonominės kategorijos, funkcijos ne visada sutampa su kredito institucijų funkcijomis, kurių veiklą iš dalies sąlygoja konjunktūriniai veiksniai. Pagrindinės kredito funkcijos yra šios: • perskirstomoji; • trumpalaikio turto apyvartumo pagreitinimo; • kapitalo koncentracijos pagreitinimo; • prekių apyvartos aptarnavimo; • kontrolinė. Rinkos ekonomikos sąlygomis skolinto kapitalo rinka pasireiškia laikinai laisvų finansinių išteklių perdavimu iš vienų ūkio veiklos sričių į kitas dalis užtikrinančias geresnį veiklos rezultatą. Atsižvelgiant į diferencijuotą jo pobūdį tam tikrose ūkio šakose arba regionuose, kreditas pasireiškia kaip stichinis makroekonomikos reguliatorius. Tam tikromis ekonomikos sąlygomis vienas svarbiausių kredito sistemos valstybinio reguliavimo uždavinių – racionalus ekonominių prioritetų nustatymas ir kreditinių išteklių pritraukimo skatinimas i tas šakas arba regionus, kurių pagreitinta plėtra objektyviai būtina nacionalinių interesų, o ne konkrečių subjektų siekiamos naudos požiūriu. Trumpalaikio turto apyvartumo pagreitinimo funkcija išplaukia iš kredito esmės. Laikinas atotrūkis tarp ūkio subjektų pinigų gavimo ir išleidimo sudaro ne tik jų perteklių, bet ir trūkumą. Todėl dažnai trumpalaikio turto trūkumui finansuoti (padengti) naudojamas kreditas, kuris pagreitina trumpalaikio turto apyvartumą, kartu padidindamas ir jo naudojimo efektyvumą. Kapitalo koncentracijos procesas – būtina sąlyga stabiliai ekonomikos plėtrai ir yra kiekvieno ūkio subjekto prioritetinis tikslas. Skolinti šaltiniai suteikia galimybę išplėsti gamybos apimtis ir gauti papildomo pelno. Skolinto kapitalo pritraukimas investicijoms finansuoti gali padidinti nuosavo kapitalo pelningumą, todėl dažnai teikiama pirmenybė, palyginti su nuosavu kapitalu. Realizuodamas prekių apyvartos aptarnavimo funkciją, kreditas aktyviai įtakoja ne tik prekių, bet ir pinigų apyvartos pagreitinimą, išlaisvindamas grynuosius pinigus. Naudojant vekselius, čekius, kreditines korteles kreditas pakeičia atsiskaitymus grynaisiais pinigais i atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, t.y. supaprastina ir pagreitina ekonominių santykių mechanizmą vidaus ir tarptautinėse rinkose. Vieną svarbiausių vaidmenų, įgyvendinant šią funkciją, atlieka komercinis kreditas, kaip būtinas tinkamų prekinių mainų elementas. Kontrolinė funkcija pasireiškia teikiant ir naudojant kreditus. Kontroliuoja kredito įstaigos arba verslo subjektai, suteikiantys komercinį kreditą. Kontroliuojama įmonių ir organizacijų finansinė būklė ir veiklos efektyvumas, gyventojų pajamos, įkeisto turto būklės pasikeitimai ir pan. Kontrolinė funkcija padeda užtikrinti kredito grąžinimą laiku. Kreditas turi ir socialinę reikšmę. Jo dėka didėja gamybos efektyvumas, labiau patenkinami visuomenės poreikiai, auga pragyvenimo lygis. Mokslo ir technikos pažanga padeda primityvius darbo metodus pakeisti naujesniais, palengvina žmonių darbą, kelia jo kokybę ir tuo pačiu žmonių gaunamas pajamas. Kreditas daro įtaką ir vartotojiškai rinkai, kadangi jis daugiausia nukreipiamas į kasdieninės paklausos, bendro vartojimo prekių gamybą, prekybą, visuomeninį maitinimą. Ypatingai didelį vaidmenį atlieka vartotojiškas kreditas . 2. KREDITO SISTEMA IR JOS VEIKIMAS Kredito sistemoje dalyvauja gyventojai, įmonės bei organizacijos, valstybė ir kredito įstaigos (bankai, kredito unijos, kredito kooperatyvai ir pan.). Viena vertus, minėti kredito sistemos dalyviai yra kredito išteklių tiekėjai, kita vertus – kredito išteklių vartotojai. Kredito sistemoje susiformuoja santykiai tarp: • pačių gyventojų; • gyventojų ir įmonių, organizacijų; • gyventojų ir kredito įstaigų; • gyventojų ir valstybės; • pačių įmonių, organizacijų; • įmonių, organizacijų ir kredito įstaigų; • įmonių, organizacijų ir valstybės; • pačių kredito įstaigų; • kredito įstaigų ir valstybės. Daugeliu atvejų kreditiniai santykiai yra abipusiai, išskyrus valstybės santykius su kitais kredito sistemos dalyviais. Valstybė linkusi skolintis, bet pati kreditinių išteklių neteikia, išskyrus atvejus, kai perskolina oš tarptautinių organizacijų arba fondų gautus pinigus įmonėms su valstybės garantija. Kredito sistema veikia per kredito rinką t.y. susidarius jos dalyvių kreditiniams santykiams. Ji giliai įsiskverbia į finansų sistemą dviem būdais. • kredito įstaigos, akumuliuojančios ir perskirstančios visuomenės pinigus, yra tos įmonės, kurios dalį sukurtos pridėtinės vertės atiduoda valstybei; • kreditiniai santykiai sąlygoja gyventojų, įmonių, organizacijų ir valstybės pinigų fondų formavimo bei naudojimo procesus. 3. KREDITO FORMOS IR RŪŠYS Egzistuoja dvi kredito formos: prekinė ir piniginė. Kreditų rūšys priklauso nuo klasifikavimo kriterijų. Jų gausa lemia rūšių įvairovę. Svarbiausi klasifikavimo kriterijai yra šie: • susitarimo būdas; • apdraudimo būdas; • kreditų terminai; • palūkanų rūšys; • gavėjas ir skolinimosi tikslas; • susidarymo vieta . 3.1 PINIGINIO KREDITO RŪŠYS Pagal susitarimo būdą, atsižvelgiant į esamas kredito formas, kreditus galima skirstyti į dvi grupes: piniginis ir prekinis kreditas. Skiriamos šios piniginio kredito rūšys: Tiesioginis banko kreditas yra tipinė banko paskola. Ją komerciniai bankai gali suteikti gyventojams, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms įvairiems poreikiams kredituoti. Kreditinė linija (palankumo kreditas) suteikiama įmonėms trumpalaikiam turtui kredituoti. Kredito limitas nustatomas įvertinus kliento finansinę būklę ir įkeitus bankui turtą. Kredito liniją bankai suteikia patikimiems klientams, kurių finansinė būklė stabili, kurie laiku grąžina paskolas ir sumoka palūkanas. Kredito linija įforminama sutartimi, pagal kurią bankas įsipareigoja kredito gavėjui teikti kreditus iki tam tikros sumos. Visą naudojimosi kreditine linija laikotarpį bankas įsipareigoja pagal pirmą pareikalavimą suteikti klientui paskolą. Bankas neinvestuoja šių pinigų į kitus alternatyvius projektus ir neuždirba pinigų. Bankas turi teisę sutartyje numatyti, kad kredito gavėjas laikytų sąskaitoje kompensacinį likutį, sudarytą iš nuosavų pinigų . Overdraftas (sąskaitos kreditavimas). Ši rūšis dažniau taikoma bankų tarpusavio atsiskaitymuose. Overdraftas gali būti suteikiamas trūkstant pinigų atsiskaitomoje sąskaitoje, apmokant kliento mokamuosius dokumentus arba išmokant grynaisiais pinigais. Atsiskaitomoji sąskaita, turinti debetinį likutį, įgauna paskolines sąskaitos savybes. Už šį likutį klientas moka bankui nustatyto dydžio palūkanas. Klientas nuo rezervuotos, bet nepanaudotos overdrafto sumos moka bankui iki 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Klientas savo atsiskaitomoje sąskaitoje negali turėti didesnio debetinio likučio, nei leidžia overdrafto limitas. Ovedrafto atveju klientui nėra atidaroma nauja sąskaita, kaip tai daroma kreditinės linijos atveju. Banko kortelė – palyginti nauja mokėjimo priemonė, visai neseniai pradėta naudoti Lietuvoje. Egzistuoja dvi kortelių rūšys – debetinė ir kreditinė. Debeto kortelė – banko išleidžiama kortelė, kuria mokama neviršijant mokėtojo sąskaitos likučio. Kreditinė kortelė – banko išleista kortelė, suteikianti ją įsigijusiam asmeniui teisę naudotis banko paskola prekėms ir paslaugoms apmokėti. Mūsų šalyje pirmosios kreditinės kortelės atsirado 1992 metų pabaigoje. Pradininku laikomas Vilniaus bankas. Kreditas, gaunamas naudojant kreditines korteles, artimas overdraftui, tačiau jį klientas gali gauti visame pasaulyje bet kuriuo paros metu. Vekseliai, kaip skolos vertybiniai popieriai gali būti naudojami labai plačiai. Vekseliai yra pirkėjo pasižadėjimas sumokėti tiekėjui už parduotas prekes arba suteiktas paslaugas. Šie vertybiniai popieriai yra vienas pagrindinių valstybinio kredito instrumentų. Būtent valstybinio kredito atveju vekselis egzistuoja kaip tam tikra kredito forma. Obligacijos plačiai naudojamos valstybės, pamažu pradedamos naudoti ir ūkio subjektams kredituoti. Pirmuoju atveju šiuos vertybinius popierius emituoja Vyriausybė, antruoju – verslo subjektą. Faktoringas – viena seniausių kredito rūšių. Jis apibūdinamas kaip trumpalaikių mokėjimo reikalavimų, kurių pagrindas prekių arba paslaugų tiekimas pirkėjams, pardavimas kredito institucijai (faktoriui), refinansuojant pirkėjui suteikta kreditą. Faktoringo metu iš tiekėjų superkamos prekybos skolos, kurios vėliau išieškomos iš pirkėjų. Faktoringas veikia dviem būdais: • Tiekėjas, pardavęs atsiskaitymo dokumentus faktoringo kompanijai, pinigus gauna suėjus dokumentų apmokėjimo terminui; • Tiekėjas gali reikalauti nedelsiant apmokėti už nupirktus dokumentus (šiuo atveju faktoringo kompanija suteikia kreditą tiekėjui, jį finansuoja, iš anksto sumokėdamas už prekes). Faktoringas gali būti be regreso ir su regreso teise. Faktoringo be regreso teisės metu visą galimų nuostolių riziką prisiima faktorius. Vykdant faktoringą su regreso teise, tiekėjas atsako už neapmokėtas sąskaitas, t.y. jis įsipareigoja ją apmokėti arba perpirkti iš faktoriaus. Artima faktoringui yra kita netiesioginio komercinio kredito atmaina – forfeitingas. Ši operacija paplitusi užsienio prekyboje, nors forfeitingo paslaugas galima taikyti ir šalies viduje. Tai prekybos finansavimo metodas, kai kredito įstaiga (forfeitorius) nuperka iš tiekėjo (dažniausiai eksportuotojo) bet regreso teisės garantiją turinčių vekselius arba kitus mokestinius reikalavimus. Sudarius pirkimo sandorį, importuotojas turi sumokėti dalį prekės kainos iš anksto (10-15 proc.). Už kitą dalį kainos pirkėjas išrašo komplektą vekselių (vekselių portfelį) tokios sumos, kuri lygi prekės vertei ir palūkanoms už kreditą, kurį tokia forma sutinka teikti tiekėjas. 3.2 PREKINIO KREDITO RŪŠYS Prekiniam kreditui priskirtinas komercinis kreditas ir lizingas. Komercinis kreditas – kreditas, kurį pirkėjui teikia prekių ar paslaugų pardavėjas, atidėdamas mokėjimo terminą arba atsiskaitydamas vekseliais už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas iki sutarto laiko. Tai viena populiariausių kredito rūšių šiuo metu. Tiesioginio kreditavimo procese nedalyvauja jokia kredito įstaiga, o tik tiekėjas ir pirkėjas. Pirkėjas gauna prekes, gali jas naudoti pagal paskirtį, o tiekėjas laukia kol su juo bus atsiskaityta. Todėl šį kreditą būtų tikslingiau vadinti tiekėjų kreditu. Komercinį kreditą gali suteikti ir bankai bei specialios kredito institucijos, išpirkdami atsiskaitymų dokumentus . Lizingas – ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomoto turto savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas. Lizingas dar vadinamas ilgalaikio turto nuoma. Lizingo objektas gali būti gamybinės paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: žemė, pastatai, pramoniniai įrenginiai, kompiuterių ir informacinė technika, organizacinė technika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, lėktuvai ir t.t. Lizingo davėjai gali būti bankai; finansinės lizingo kompanijos, kurios gali būti sukurtos specialiai lizingo operacijoms atlikti arba veikti kaip banko padalinys, kitos įmonės, kurioms lizingas nėra pagrindinis verslas, bet jos gali teikti šias paslaugas. 4. LABIAUSIAI PRAKTIKUOJAMAS KREDITAS IR JO PANAUDOJIMO TIKSLAI Dabartiniu metu labiausiai praktikuojama šios kredito formos: • Valstybinis. • Bankinis. • Vartotojiškas. • Komercinis. • Tarptautinis. 4.1 VALSTYBINIS KREDITAS Valstybinis kreditas atspindi tokius kreditinius santykius, kuomet valstybė akumuliuoja pinigines lėšas grįžtamumo principu finansuoti valstybės išlaidoms. Šiuo atveju kreditoriai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, skolininkas – valstybiniai organai (finansų ministerija, vietinės valdžios organai). Šio kredito dėka valstybė gali padengti biudžeto deficitą nevykdant popierinių pinigų emisijos, finansų rinkos formavimui. Tačiau nedeficitinis valstybės biudžetas net ir civilizuotame pasaulyje yra daugiau teorinis nei prekinis dalykas. Valstybė naudoja gyventojų lėšas, laikomas taupomajame banke, socialinio draudimo lėšas arba išleidžia paskolos vertybinius popierius. Vietiniai valdžios organai gautą kreditą panaudoja miesto bei gyvenviečių gerbūvio kūrimui, statyboms, rekonstrukcijoms, sveikatos apsaugai ir kitiems. To pasekoje vietiniam valdžios organams nereikia imti lėšų iš valstybinio biudžeto. Kreditoriams valstybinis kreditas - pinigų taupymo forma, lėšų investavimas į vertybinius popierius (VVP), kuris duoda naudą. Taip pat valstybė garantuoja kredito grąžinimą. Pasaulyje netrūksta norinčių skolinti vyriausybėms, nes tai yra patikimiausias pinigų investavimo būdas. Valstybinio kredito tipai išskiriami pagal kredito specifiką bei kitų faktorių poveikį. Į tipus skirstoma atsižvelgiant į: • kreditorių bei skolininką; • kredito poreikio atsiradimo priežastis; • kredito gavimo vietą; • jo įforminimo formą; • grąžinimo laikotarpį; • kreditoriaus bei skolininko rizikos laipsnį . Priklausomai nuo skolininko valstybinis kreditas būna: • centralizuotas; • decentralizuotas. Pirmuoju atveju kredito ėmėju būna Ministrų kabinetas ir jo centrinis finansų organas – Finansų ministerija. Antruoju – vietos valdžios organai. Decentralizuotu kreditu dažniausiai tik dalinai padengiamas vietinis biudžetas, o centralizuotas kreditas gaunamas finansuoti konkrečius projektus, susijusius su socialiniu – ekonominiu regiono vystymusi. Pagal trukmę yra: • trumpalaikiai (iki vienerių metų); • ilgalaikiai (virš metų). Priklausomai nuo formos bei apiforminimo tvarkos kreditas gali būti: • obligacinis; • neobligacinis (iždo vekseliai, centrinio banko kreditas valstybės biudžetui). Valstybinis kreditas sudaro dalį valstybės skolų. Tačiau didžiąją dalį skolų sudaro išorinės skolos, susijusios su tarptautiniu kreditu. Pataruoju metu šalies viduje daugiausia yra teikiamas kreditas pinigine forma. Tokia forma kreditus dažniausiai teikia bankai . 4.2 BANKO KREDITAS Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Kitų šalių juridiniams ir fiziniams asmenims, imantiems kreditą mūsų šalyje, taikomos tos pačios taisyklės, reikalavimai ir atsakomybė kaip ir mūsų šalies juridiniams asmenims, jei ko kito nenumato šalies įstatymai. Banko kreditas susijęs su laisvų lėšų akumuliacija (sukaupiamų), jų nepaskirstymu su grįžtamumo sąlyga bei piniginių ženklų emisija per kreditavimo sistemą. Piniginių lėšų grįžtamumas leidžia jas paskirstyti ne vieną kartą . Bankas kredituoti gali iš depozitinės veiklos gautų lėšų. Depozitų formų įvairovė suteikia galimybę skirtingai naudotis turimais finansiniais ištekliais konkrečiu laikotarpiu. Banko kreditas – tai pagrindinė kredito forma. Jo įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo naudojamų kreditavimo metodų atitinkamomis ekonominėmis sąlygomis. Bankų veikla turėtų būti nukreipta į pinigų apyvartos didinimą, į piniginės–kreditinės politikos valdymą. Bankų kreditas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis kreditas (bankas–skolininkas) yra populiariausias, o kreditavimas per tarpininką yra mažiau populiarus. Bankų kreditavimo sistema apima principus, kreditavimo objektą, paskolos suteikimo bei grąžinimo mechanizmą, taip pat kontrolę. Kreditavimo principai – tai pagrindiniai nuostatai, taisyklės, kurių turi būti laikomasi suteikiant kreditą. Kadangi kreditas yra susijęs ir su kitomis ekonominėmis kategorijomis, tai yra ir bendri principai, tokie kaip ekonomiškumas, kompleksiškumas, diferencijuotumas, kurių turi laikytis ir bankai. Ekonomiškumas reikalauja, kad kuo mažesnis kreditas būtų panaudotas kuo efektyviau. Tai yra būdinga tiek kreditoriui, tiek ir skolininkui. Ekonomiškumo principas suteikia bankams galimybę pagreitinti kreditinių resursų apyvartą, skolininkui – ne tik sukaupti lėšas kredito grąžinimui, bet ir gauti pelną. Kompleksiškumas susijęs su ekonomikos vystymusi tam tikru laikotarpiu. Diferencijuotumas - tai kuo įvairesni skolininkai, objektai. Išduodamas kreditą bankas laikosi ir kredito grąžinimo, mokumo principų, nustato kokiems tikslams kreditas bus panaudojamas, kokiam laikotarpiui. Kredito grąžintumo principas reiškia, kad kreditas bankui turi būti grąžintas laiku. Kokiam tikslui kreditas bus panaudotas, visų pirma, nustato pats skolininkas, o bankas, išduodamas kreditą, turi žinoti kreditavimo objektą. Nesilaikant šio principo sunku būtų nustatyti jo grįžtamumą nustatytu momentu. Bankas, suteikdamas kreditą paprašo užstato. Užstatas – tai materialinė garantija kredito grąžinimui. Kaip žinia, kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito trukmė skaičiuojama nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo. Pagal naudojimosi laikotarpį bankų kreditai yra skirstomi į: • trumpalaikius (iki vienerių metų); • ilgalaikius (virš vienerių metų). Kai kuriose knygose galima rasti išskirtą ir vidutinio laikotarpio kreditą (1 – 5 metai), o ilgalaikis - virš 5 metų. Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti. Jis leidžia racionaliau ir efektyviau paskirstyti ir naudoti pinigines lėšas ūkyje, užtikrina produkcijos gamybos, paslaugų tiekimo nepertraukiamumą, ūkio subjekto finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą. Trumpalaikiai kreditai sudaro didelę dalį banko aktyvų. Pagal tai, kokiems poreikiams įmonės panaudoja trumpam laikui banke gautas paskolas, jas galima sugrupuoti taip: • kreditai prekėms, materialinėms vertybėms; • kreditai ekonominėms ir kitoms sąnaudoms; • atsiskaitomieji kreditai; • kreditai finansiniams sunkumams įveikti. Pagal grąžinimo terminus kreditas būna: • skubus– kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo; • atidėtas– kuomet bankas atidėjo išsimokėjimą kliento prašymu; • uždelstas– kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo . Pagal kreditavimo priemones yra išskiriamos: • piniginės paskolos; • kreditinės paskolos. Pinigine forma suteikiama paskola dažniausiai būna negrynais pinigais, o tik kreditinis susitarimas. Šio bankinio kredito ypatybė yra ta, kad tai visų pirma yra kreditas pirkėjui. Paskola dažniausiai duodama apmokėti akceptinius tiekėjo dokumentus ar skolininkui apsimokėti už gautas prekes, atliktus darbus, paslaugas ir panašiai. Tačiau paskolos gali būti suteiktos ir grynais pinigais, pavyzdžiui darbo užmokesčio išmokėjimui. Kreditas (vidaus) yra suteikiamas nacionaline valiuta. Kreditinė paskola – tai kuomet kreditorius (bankas) už skolininką laiduoja, garantuoja ar akceptuoja. Kadangi rinkos ekonomikos sąlygomis bet kurios veiklos tikslas yra pelnas, todėl ir paskolų teikimas bei jų naudojimas taip pat turi duoti pajamas. Suteikdami kreditus bankai ima palūkanų mokestį. Paskolų procentai priklauso nuo paskolos dydžio, pobūdžio, trukmės, rinkos, infliacijos ir kitų. . 4.3 VARTOTOJIŠKAS KREDITAS Vartotojiškas kreditas – tai toks kreditas, kuomet kreditorius kreditą suteikia galutiniam vartotojui jo poreikiams patenkinti. Kredito pagalba gyventojai gali greičiau įsigyti norimas prekes ar paslaugas, kurios būtų įsigytos ateityje už ilgai taupytus pinigus. Vartotojiškas kreditas padidina pragyvenimo lygį, paspartina paslaugų, prekinių atsargų realizaciją, padeda kurti pagrindinius fondus. Kredito grąžinimas išmokėtinai leidžia palaipsniui taupyti, kaupti pinigus kredito grąžinimui. Kredito ėmėjai yra fiziniai asmenys, o kreditoriai – bankai, kreditinės įstaigos, įmonės, organizacijos. Tarp banko ir vartotojo gali būti tarpininkas, pavyzdžiui, prekybinė organizacija. Tačiau nuo to vartotojiško kredito turinys nesikeičia. Šiam kreditui valstybė skiria daugiau dėmesio nei kitiems, nes ji yra suinteresuota gyventojų poreikiais, pragyvenimo lygiu. Šį kreditą valstybė gali reguliuoti per palūkanų normą, terminus, kredito prieinamumą. Kreditavimo objektu gali būti investicijos į statybą, išlaidos būsto įsigijimui, nekilnojamo turto išlaikymui ir panašiai. Išduodant kreditą nustatomos tokios sąlygos: • kredito objektas; • jo suma; • laikotarpis; • procentai; • grąžinimo garantija; • atsakomybė. Kredito grąžinimo garantija gali būti: gaunamas darbo užmokestis, nuosavybės užstatymas (įskaitant ir tą, kuri buvo įsigyta už paskolas), taupomieji indėliai, trečių asmenų garantija ir panašiai. Pagal skolininko suteiktą informaciją apie save kreditoriai bando nustatyti, kokia iš tikrųjų yra kredito ėmėjo finansinė padėtis, jo gaunamos pajamos. Priklausomai nuo tikslo išskiriami šie kreditai: • investiciniai; • susimokėjimui už prekes ir paslaugas; • asmeninio ūkio plėtojimui; • kreditai atskiroms socialinėms grupėms; • kreditas čekiais; • kreditinių kortelių pavidalu ir kitais. Investiciniams priskiriami kreditai butams, namams statyti, jų rekonstrukcijai, sodų įsigijimui, garažų statybai ir panašiai. Kuomet prekės yra brangios ir ilgalaikio naudojimo, imamas kreditas susimokėjimui už jas. Asmeninio ūkio plėtojimas susijęs su žemės ūkio technikos pirkimu, gyvulių pirkimu. Prie kredito atskiroms socialinėm grupėms priskiriami kreditai jaunoms šeimoms, studentams. Paskolos suteikiamos lengvatinėmis sąlygomis. Kreditas čekiais susijęs su raštišku mokėtojo pavedimu bankui nurašyti pinigus iš jo sąskaitos ir pervesti juos kitam asmeniui (įmonei). Pastaruoju metu labai populiarios yra banko kreditinės kortelės. Kreditinės kortelės - tai vardinis dokumentas, išleistas kreditinės įstaigos (šiuo atveju banko), skirtos vartotojui susimokėti už prekes ar paslaugas negrynais pinigais, o taip pat ir gauti kreditą iš emitento. Kreditinės kortelės – tai patogus atsiskaitymo būdas, leidžiantis įsigyti prekes su atidėtu mokėjimu. Kreditinėje kortelėje nurodomas savininko vardas, jo sąskaitos numeris , parašo pavyzdys, kortelės galiojimo laikas, finansinės įstaigos pavadinimas. Kortelėse yra magnetinė juostelė su užkoduota informacija apie savininką, kuri yra būtina kortelėms “skaityti” elektroninėse sistemose. Kreditinė kortelė apima trijų šalių dalyvavimą: banko, kliento bei prekybinės įmonės. Bankas, išduodamas korteles, turi būti tikras, kad klientas bus pajėgus susimokėti savo skolas. Pateikdamas kreditinę kortelę klientas tuo pačiu turi pasirašyti sąskaitą prekybinėje įmonėje. Vis tik didžiąją dalį suteikiamo vartotojiško kredito sudaro trumpalaikiai kreditai . 4.4 KOMERCINIS KREDITAS Komercinis kreditas – tai tradicinis susitarimas tarp įmonės — pardavėjo (kreditoriaus) ir pirkėjo (skolininko). Kreditas suteikiamas prekine forma. Esant komerciniam kreditui, kreditinių santykių dalyvių susitarimu, skolininkas skolą padengia vekselių forma. Vekselis – tai raštiškas skolininko įsipareigojimas kreditoriui (arba kreditoriaus įsakymas skolininkui) sumokėti nurodytą sumą nustatytu laiku. Komercinis kreditas nuo bankų kredito skiriasi dalyvių sudėtimi, apiforminimo cikliškumu, procentų dydžiu ir kitais. Komercinės – prekybinės operacijos užbaigimas sutampa su kreditinio sandorio pradžia, kuris pasibaigs kuomet įmonė – skolininkė grąžins skolą. Kreditinis sandoris sudaromas tarp tiekėjo ir pirkėjo užbaigus prekybinį sandorį. Esant komerciniam kreditui, perskirstomos yra materialinės vertybės, t.y. prekės arba paslaugos. Šiuo atveju į sandorį įtraukiami tik tiekėjo resursai. Tuo komercinis kreditas skiriasi nuo bankinio, nes bankinio kredito sandorio objektas yra laikinai laisvi piniginiai ištekliai, kurie gali būti ne tik kreditoriaus ir suteikiami grąžintinumo pagrindu. Įmonei–tiekėjui kreditinis sandoris yra naudingas, nes tai ne tik pagreitina prekių (paslaugų) realizaciją, bet ir gauna pelną iš procentų, kurie įtraukiami į parduotų prekių kainą. Įmonei-pirkėjai, komercinis kreditas taip pat yra naudingesnis nei bankinis kreditas, gautas skubiam susimokėjimui už prekes. Esant komerciniam kreditui, nuosavybės teisė į vertybes pereina pirkėjui, taip pat jas gali panaudoti gamybiniame procese, o įsiskolinimus padengti ir vėliau. Komercinį kreditą gali gauti įmonės, gaminančios gamybos priemones, įmonės, naudojančios jas, tačiau ne atvirkščiai, t.y. komercinis kreditas turi apibrėžtą kryptį. Šiuo atveju ir kreditorius, ir skolininkas yra produkto gamintojas arba tarpininkas jo realizacijoje. Komercinio kredito ribos iš vienos pusės priklauso nuo kreditoriaus galimybių suteikinėti paskolą prekine forma, o iš kitos pusės ir nuo skolininko. Esant komerciniam kreditui, rizika yra didesnė nei kitų kredito formų. Didžioji rizikos dalis tenka pardavėjui, nes pirkėjas gali laiku nesusimokėti skolos arba bankrutuoti. Komercinio kredito trukmė priklauso nuo prekių tipo, sandorio vertės, pardavėjo bei pirkėjo finansinės padėties ir kt. 4.5 TARPTAUTINIS KREDITAS Valstybei, integruojantis į pasaulinę ekonomiką, atsiranda tarptautinis kreditas.Jis sudaro palankias sąlygas vystytis tarptautiniams santykiams, sudaro sąlygas importui, didina eksportą ir panašiai. Tarptautinis kreditas dalyvauja visose kapitalo judėjimo stadijose: importuojant įrengimus, žaliavas, realizuojant produkciją tarptautinėje rinkoje. Jis, kaip ir nacionalinis produktas, užtikrina gamybos proceso nepertraukiamumą ir finansavimą visose jo fazėse. Atskiroms ūkio šakoms tarptautinis kreditas yra tiesiog būtinybė. Tai gali būti susiję su atskiros ūkio šalies lėšų apyvarta, gamybos ir realizacijos ypatumais, gamybos apimčių ir terminų neatitikimu, sudarant užsienio prekybos sutartis, didelių kapitalinių įdėjimų poreikiu.Tarptautinis kreditas skatina šalies užsienio ekonominius santykius. Užsienio prekyba, naudojant kreditą, jau tapo norma. Pabrangus produkcijai ir padidėjus mašinų ir įrengimų daliai prekyboje importuotojai ir eksportuotojai ypač domisi užsienio kreditu. Šiuolaikinėmis sąlygomis atsiranda glaudus ryšys tarp kredito ir šalies kreditorės eksporto, kuomet kredito sutartyje numatoma, kad pinigai turi būti išleidžiami perkant prekes šalyje kreditorėje. IŠVADOS Kreditas – tai ekonominė kategorija, nusakanti skolinto kapitalo judėjimą iš vienų subjektų, turinčių laikinai laisvų lėšų, kitiems subjektams, jų stokojantiems. Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti akcinio kapitalo, tai paprastai tenka lėšas skolintis iš bankų ar kitų finansinių-kreditinių įstaigų, sukaupusių šalies ūkio subjektų laisvus piniginius išteklius. Kaip stambiausios kredito rūšys išskiriamos nacionalinis ir tarptautinis kreditas, kurias, savo ruožtu, galima skirstyti į atskiras grupes pagal daugelį kriterijų: pagal tai, kas yra kreditinių santykių subjektai; pagal kreditų naudojimosi laiką; pagal tai kokia forma – pinigine ar prekine – suteikiamas kreditas ir pan Kadangi tarptautinis kreditas savo esme nesiskiria nuo nacionalinio, išskiriamos tos pačios pagrindinės, išskyrus vartotojišką, kredito formas. Tarptautiniai kreditiniai santykiai vyksta platesniu mastu, todėl kreditinės operacijos yra sudėtingesnės ir išsiskiria kai kuriais niuansais. Šių santykių subjektai yra importuotojas, eksportuotojas, jų bankai ir pan. Renkantis kredito formą, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių: kreditorių; kredito dydį; kredito kainą; terminus ir pan. Šiuos veiksnius reikia išanalizuoti kiekvieną atskirai ir vėliau juos apjungti į visumą. Kokie gi yra kredito panaudojimo tikslai? Kredito gavimo galimybė klientui sukuria pridėtinę vertę. Klientams suteikiami mažiausiai du akivaizdūs privalumai: a) kreditas leidžia klientams tuojau pat įsigyti prekes ir suteikia galimybę taupyti vėliau; b) kreditas leidžia paskirstyti pirkinio kainą laike, tuo pačiu gaunant naudą tas prekes vartojant. Galimybė gauti kreditą taip pat padeda klientui lengviau apsispręsti dėl prekių ar paslaugų pirkimo. Teisingai naudojamas kreditų teikimas gali tapti svariu konkurenciniu pranašumu. Jei planuojama sudaryti kredito sandorius, tai žinoma turi būti naudinga, tiek vienai, tiek kitai pusei. Jei klientas iš šio sandorio negauna naudos, tuomet kredito paslauga nebus pasinaudota ir taipogi neatneš naudos pačiam kreditoriui. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Aleknavičienė V. Finansai ir kreditas. Enciklopedija. Vilnius, 2005. 2. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001 3. Internetinis šaltinis. Ūkio Banko oficialus tinklapis. Vartojimo kreditas. Duomenų bazė internete:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!