Pensijų reformos būtinumas, jos esmė ir poveikis žmonėms bei valstybei

ĮVADAS Socialinė apsauga yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jos pagrindą sudaro Valstybinio socialinio draudimo sistema, užtikrinanti apdraustiems šalies gyventojams pajamas senatvės, ligos, invalidumo, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe atvejais. Pensinis draudimas – svarbiausia ir reikšmingiausia Lietuvos socialinio draudimo dalis. Jo reikšmė yra ypatingai didelė rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje, kur joje galioja individualios atsakomybės už save principas, kurio esmė, kad sveikas ir darbingas žmogus turi pasirūpinti ateitimi pats, o nesitikėti paramos iš valstybės. Tačiau problema yra ta, kad pensijos dydis toks menkas, kad jo neužtenka užtikrinti minimalius poreikius. Mažą pensijų dydį sąlygoja daug veiksnių: prasta šalies ekonominė situacija, nepalanki demografinė situacija (visuomenės senėjimas), didelis nedarbas ir t.t. Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, funkcionuojanti einamojo finansavimo principu, nepajėgė užtikrinti žymesnio pensijų augimo. Todėl objektyvi ir neišvengiama būtinybė tapo esamos pensijų sistemos reforma, galinti užtikrinti būsimiems pensininkams kur kas didesnes pensijas. 2002 m. gruodžio 3 d. buvo žengtas svarbus žingsnis naujos pensijų sistemos link – LR Seimas pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Pensijų sistemos reformos įstatymo projektui. Viena esminių reformos ypatybių yra ta, kad kiekvienas žmogus, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu savanoriškai, galės dalį pensijos pats kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje pasirinktame pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje. Darbo tikslas – atskleisti pensijų reformos būtinumą, jos esmę ir poveikį žmonėms bei valstybei. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti pagrindines pensijų reformos prielaidas; 2. Aparti pensijų reformos priežastis; 3. Nusakyti pensijų reformos esmę, apibūdinti tris pensijų sistemos pakopas; 4. Išskirti pensijų reformos privalumus ir trūkumus; 5. Apibūdinti pensijų reformos pasekmes. 1. PENSIJŲ REFORMOS PRIELAIDOS 1.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemai Kaip kitos Vakarų bei Centrinės Europos valstybės, Lietuva išgyvena visuomenės senėjimo procesą. Šalies demografinė situacija blogėja - mažėja dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Pensinio amžiaus žmonių pradėjo daugėti jau nuo 1973 m. Tuomet jie sudarė 17,7 proc. visų gyventojų, o 2004 m. – net 27,3 proc.1 Gimstamumas Lietuvoje nuo 1990 m. nuolat mažėja (1990 m. 1000 gyventojų teko 15,4 gimusių, o 2005 m. – tik 8,9), o natūralus gyventojų prieaugis 1995 m. tapo neigiamas (žr. priedą). Labai padidėjo darbingo amžiaus žmonių (ypač 30 - 35m. vyrų) mirtingumas - ir dėl ligų, ir dėl traumų. Tuo tarpu pensinio amžiaus žmonių tikėtina gyvenimo trukmė beveik nepasikeitė - asmuo sulaukęs 60 m. vidutiniškai dar gyvena apie 20 m., ir tai yra gana ilgas laiko tarpas, kai jam reikia mokėti pensiją. Tokia demografinė situacija „pay as you go“ paremtą pensijų sistemą padaro labai pažeidžiamą. Esant tokioms tendencijoms, ši sistema visiškai neturi perspektyvos, ji yra tiesiog pasmerkta bankrutuoti. Tuo tarpu kaupiamoji sistema, paremta apibrėžtų įmokų draudimo principu, galėtų išvengti demografinio spaudimo, nes joje nėra perskirstymo, o kiekvieno apdraustojo asmens pensijos finansavimas remiasi tik jo paties mokėtomis įmokomis. 1.2. Mokesčių vengimo pasekmės Labai išplitęs mokesčių vengimas taip pat mažina apdraustųjų socialiniu draudimu skaičių. Apdraustųjų asmenų ir darbingo amžiaus žmonių santykis mažėja. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems, kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius Ne visi šalies bedarbiai yra užsiregistravę darbo biržoje. Dalis jų dirba šešėlinėje ekonomikoje, taigi, nemoka ne tik socialinio draudimo, bet ir jokių kitų mokesčių, arba pagal įstatymą nėra draudžiami. Taip pat toli gražu ne visi individualių įmonių savininkai yra apsidraudę. Dideli socialiniai mokesčiai įmonėms labai padidina darbo jėgos kaštus. Kad išliktų konkurencingos, jos yra priverstos slėpti tikruosius darbuotojų užmokesčius ar darbuotojų skaičių, dirbti nesudarant darbo sutarčių - taip įmokos į socialinio draudimo fondą dirbtinai sumažinamos. 1995 m. įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, buvo pirmasis Lietuvos pensijų sistemos reformavimo žingsnis – perėjimas nuo sovietinės pensinio aprūpinimo sistemos. Pensijų reforma nors ir deklaravo griežtą išmokų susiejimą su įmokomis, tačiau ji iš esmės buvo nepajėgi šiam tikslui pasiekti, nes naują sistemą grindė taip pat perskirstymu. Todėl apdraustųjų skaičius nenustojo mažėti ir po reformos. Praėjus keliems metams po šio svarbaus žingsnio, visuomenė įsitikino, kad reikalinga gilesnė Lietuvos pensijų sistemos reforma. Realus įmokų ir išmokų ryšys galimas tik realiai kaupiant šias įmokas ir apskaitant jas individualiai. 1.3. Finansinės pensijų reformos prielaidos Vertybinių popierių rinkos išvystymas yra lemiamas veiksnys, pereinant prie privataus pensinio draudimo sistemos. Privačių kaupiamųjų pensijų fondų veikla remiasi apdraustųjų lėšų investavimu, siekiant išsaugoti įmokų vertę ir auginti prieaugį. Todėl vertybinių popierių rinkos likvidumas, platumas (kapitalizacija) ir saugumas yra būtini pensijų reformos atributai. 2. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS PRIEŽASTYS 2002 m. gruodžio 4 dieną Seimas pritarė Pensijų sistemos reformos įstatymo projektui. Šio pensijų reformos varianto esmė ta, kad pensijų sistemoje būtini du elementai – einamosiomis įmokomis pagrįsta sistema ir kaupiamoji, - įteisinti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimą pensijų fonduose ir gyvybės draudimo bendrovėse. Pensijų reforma buvo neišvengiama dėl socialinių ir ekonominių priežasčių.  Visuomenė sensta, mažėja gimstamumas, todėl mažėja ir dirbančių asmenų. Dabartinė socialinio draudimo sistema („Sodra“) veikia einamuoju finansavimo principu – gautos lėšos iš karto paskirstomos pensijoms ir pašalpoms mokėti, kaupiamųjų rezervų nėra. Be to, senatvės pensija sudaro vos 25–40 proc. buvusio atlyginimo. Siekiant pagerinti padėtį, buvo pradėta pensijų reforma, kuri turėtų užtikrinti saugesnę senatvę. Pensijų reformą vykdyti buvo būtina ir todėl, kad buvusioji sistema netenkino nei pensijų gavėjų, nei valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojų. Vieni sakėsi moką pernelyg dideles įmokas, kiti - gauną pernelyg mažas pensijas. Pagrindinė tokio neatitikimo priežastis yra ta, kad ši sistema tėra tik perskirstymo schema. Tai, kad žmogus moka įmokas, visiškai nereiškia, jog senatvėje gaus adekvačią, jo sumokėtas įmokas atitinkančią pensiją. Mat jo pensija priklausys tik nuo tuometinės „Sodros“ piniginių įplaukų, kurias mokės jau visai kiti asmenys. Dirbantieji, mokėdami įmokas VSDF biudžetui, nemato tiesioginio ryšio tarp savo įmokų ir būsimos pensijos. Tai menkina paskatas dalyvauti dabartinėje pensijų sistemoje, dėl to įmokų dažnai vengiama, o tai tiesiogiai atsiliepia VSDF biudžeto dydžiui. 3. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS ESMĖ Pensijų reforma yra laipsniškas perėjimas nuo perskirstomosios pensijų sistemos prie kaupiamuoju principu paremtos pensijų draudimo sistemos. Kiekvienas žmogus gali pats sau kaupti pensiją asmeninėje sąskaitoje, kurią gali atsidaryti pasirinktame pensijų fonde arba gyvybės draudimo bendrovėje. Pensijų kaupimo bendrovės imsis investicinės veiklos, sukauptas lėšas investuos ir gaus palūkanas. Tada, žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus, gaus pensiją, kurios dydis priklausys nuo mokėtų įmokų dydžio ir pensijų kaupimo bendrovių uždirbtų palūkanų. Dalyvauti pensijų reformoje ir dalį pensijos kaupti privačiai gali kiekvienas Lietuvos gyventojas, draudžiamas visai valstybinei socialinio draudimo pensijai. Pensijos reformos pradžioje vidutinė „Sodros“ pensija sudarė 341 Lt, garantuojanti minimalų pensinį aprūpinimą skurdo ar negalios atveju. Pensijų kaupimo sistemos reforma suteikia galimybę kiekvienam dalyviui gauti didesnę pensiją, nei gali garantuoti „Sodra“.  Pasirinkus kaupimą privačiame pensijų fonde, įmokų mokėjimo pobūdis ir dydis nesikeis, gyventojams nereikės  nieko papildomai mokėti. Darbdavys mokės tokią pačią įmoką (34 proc.) „Sodrai“, o „Sodra“ perves reikiamas lėšas į asmenines sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse. Taigi asmenys, dalyvaujantys pensijų kaupime, gaus pensijas iš dviejų šaltinių – iš „Sodros“ ir pasirinktos privačios pensijų kaupimo bendrovės. Tiems, kurie nuspręs nedalyvauti kaupiant pensijas, pensijos bus apskaičiuojamos kaip ir iki šiol. Tiems, kurie dalyvaus pensijų fonduose, pensija bus apskaičiuojama skirtingai: už laikotarpį iki dalyvavimo pensijų fonde valstybinio socialinio draudimo pensija bus apskaičiuojama visa, o nuo dalyvavimo pensijų fonde momento bus apskaičiuojama proporcingai mažesnėms įmokoms ir asmuo papildomai gaus išmokas iš pensijų fondo. Svarbu ir tai, kad asmens pensijų kaupimo bendrovėje kaupiamas turtas bus traktuojamas kaip asmeninė nuosavybė, kuriai taikoma paveldėjimo teisė, t.y. asmeniui mirus jo artimieji nustatyta tvarka įgis teisę į palikėjo pensijų kaupimo bendrovėje sukauptą pensijų turtą. Ši aplinkybė turėtų paskatinti gyventojus mokėti socialinio draudimo įmokas. Kaip rodo pasaulio šalių patirtis, pensijos, finansuojamos kaupimo būdu, yra didesnės, nei gaunamos iš valstybinių perskirstomųjų sistemų, mokant tą patį įmokų tarifą. Pagrindinė priežastis – akumuliacijos efektas – įmokos investuojamos kartu su jau sukauptu kapitalu. Tai sumuojama ir per ilgą laiką gaunamas didesnis uždarbis. Ateityje ši pensijų sistema leis darbuotojams sumažinti pensijų finansavimo naštą, kuri dėl blogėjančios demografinės padėties vis didės. Taigi, jei dalis įmokų senatvei bus taupoma, ateityje pensininkų išlaikymo našta sumažės, nes patys pensininkai bus sukaupę savo pensijai. Be to, kaupiamuoju principu finansuojamų pensijų įmokos bus investuojamos į vertybinius popierius, iš dalies į nekilnojamąjį turtą bei bankų depozitus. Taigi padidės kapitalo pasiūla, sustiprės finansų infrastruktūra. Visa tai turės teigiamą poveikį ekonomikos augimui. 4. PENSINIO APRŪPINIMO SISTEMOS PAKOPOS Lietuvos pensijų sistemą sudaro trys pakopos: • valstybinis socialinis pensijų draudimas, einamosiomis įmokomis ir mokesčiais finansuojamos pensijos; • privalomojo kaupiamojo pensijų draudimo pensijos. Kaupimas senatvės pensijai iš socialinio draudimo įmokų pensijų fonduose; • savanoriško kaupimo pensijos (gyvybės draudimas). Papildomas kaupimas pensijai gyvybės draudimo įmonėse ar pensijų fonduose. 4.1. I pakopa: „Sodra“ Šiuo metu Lietuvoje galioja valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema. Sistemos principas – einamasis finansavimas. Tai reiškia, kad surenkamos įmokos ne kaupiamos, bet iš jų mokamos pensijos bei pašalpos. Socialiniu draudimu privalo draustis visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, dirbantys pagal darbo sutartis, narystės pagrindais arba individualiai (individualiųjų įmonių savininkai, notarai, advokatai, ūkininkai ir jų šeimų nariai). Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją gali gauti: nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, turintys ne mažesnį kaip 15 metų minimalaus socialinio draudimo stažą. Nuo 2006 metų ir vėliau senatvės pensiją vyrai gauna 62 metų ir 6 mėnesių, moterys – 60 metų. (Įdomumo dėlei galime pastebėti, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje pensinis amžius pratęstas iki 67 metų, tiesa, liečiantis gimusius 1962 ir vėlesniais metais.) Pensijai gauti reikalaujamas ir pensijų draudimo stažas. Minimalus draudimo stažas senatvės pensijai gauti yra 15 metų, būtinasis –30 metų tiek vyrams, tiek moterims.  Valstybinę „Sodros“ pensiją sudaro dvi dalys: bazinė ir papildoma. 2006 m. pradžiai bazinės pensijos dydis — 200 Lt, jį nustato Vyriausybė. Papildomos pensijos dalies dydis priklauso nuo darbo stažo, pajamų ir sumokėtų įmokų pagal formulę: 0,005 * s *k * D + 0,005 * S * K * D s – draudimo stažas, įgytas iki 1994-01-01; k – draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, gautas iki 1994- 01-01; S – draudimo stažas, įgytas nuo 1994-01-01; K – draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, gautas nuo 1994-01-01; D – vidutinės mėnesio draudžiamosios pajamos, galiojančios pensijos skyrimo mėnesį. Socialinio aprūpinimo sistemai paprastai keliami dviejų rūšių tikslai: • suteikti minimalų saugumą, kai asmuo netenka pajamų (dėl senatvės, invalidumo, nedarbo), • ir/arba užtikrinti gyvenimo lygį, buvusį iki pajamų praradimo. Socialinis draudimas Lietuvoje deklaruoja abu šiuos tikslus, tačiau praktiškai nepasiekia nė vieno iš jų – mažiau uždirbę ir mažesnes įmokas mokėję žmonės iš „Sodros“ išmokų negali pragyventi, o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes įmokas mokėjusiems asmenims šios išmokos neužtikrina turėto gyvenimo lygio nebedirbant. Žmonės jaučia, kad jie įmoka gerokai daugiau nei gauna iš valstybinio socialinio draudimo – šių įmokų grąža dažnai yra neigiama. Tai ypač pasakytina apie tuos, kurie gauna didesnes pajamas – nemaža jų įmokų dalis eina ne tik mažiau pasiturintiems, bet ir daugybei neracionalių pašalpų, valdymo aparato išlaikymo išlaidoms. Valstybinės pensijos, kad ir kaip jos būtų apskaičiuojamos, sudarys tik nedidelę dalį asmens pajamų senatvėje. Daug didesnes sumas galima surinkti pensiją kaupiant privačiai. 4.2. II pakopa: pensijų fondai Pasirinkus pensijų kaupimą, įmokų dydis ir jų mokėjimo principas nesikeis. Darbdavys ir toliau mokės nustatytą (34 proc.) įmoką „Sodrai“, o ši atskaitys dalį sumos pensijų fondams. Tokiu atveju sulaukęs pensinio amžiaus asmuo gaus pensiją ne tik iš Sodros, bet ir iš pensijų fondo, kuriame kaupė lėšas papildomai. Dalyvavimas Jei asmuo nusprendžia kaupti pensiją specialiame fonde, tolesnis dalyvavimas negali būti nutrauktas, išskyrus visiškos negalios atvejį/us. Pensijų kaupimo dalyvis negali visiškai pasitraukti iš fondo, tačiau turi teisę pereiti į kitą pensijų kaupimo bendrovę, išskyrus pirmuosius trejus metus nuo pensijų kaupimo sutarties sudarymo. Norintieji dalyvauti nuo 2006 m., sutartis turėjo sudaryti iki 2005 liepos 1 d. Asmenys iki 2006 liepos 1 d. sudarę sutartis, pensijų reformoje galės dalyvauti nuo 2007 m. Įmokos Pensijų įmokos, nukreipiamos į pensijų fondus, yra dalyvio valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo dalis. Kitaip tariant, įmoka nebus papildomos asmens išlaidos, tai bus procentine išraiška apskaičiuota „Sodrai“ mokamų lėšų dalis. Pensijų įmokas į dalyvių pasirinktas pensijų kaupimo bendroves Vyriausybės nustatyta tvarka perveda Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigos. 1 lentelė. Įmokos pensijų kaupimo bendrovėms Metai Įmokų dalis pensijų kaupimo bendrovėms 2004 2,5 % 2005 3,5 % 2006 4,5 % 2007 ir vėliau 5,5 % Išmokos Pensijos pradedamos mokėti tik sulaukus senatvės pensijos amžiaus. Kiekvienas asmuo turi teisę nukelti pensijos mokėjimo pradžią. Išmokų mokėjimo būdai: • Vienkartinė išmoka arba periodinės išmokos. Šios neišmokėtos išmokos gavėjo mirties atveju paveldimos. • Pensijų anuitetas (anuitetas — išmoka lygiomis dalimis iki gyvos galvos). Privalomas, kai apskaičiuoto bazinio pensijų anuiteto dydis ne mažesnis kaip pusė valstybinės socialinės pensijos dydžio. Paveldėjimas nustatomas pensijų anuiteto sutartyje. Jeigu pensijų įmokų kaupimo laikotarpiu dalyvis miršta, asmeninėje pensijų sąskaitoje apskaičiuotos lėšos paveldimos Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Į sukauptas lėšas, kaip ir į kitą turtą, pirmiausia pretenduoja vaikai, tada sutuoktinis ir tėvai. Priežiūra Naujame pensijų kaupime dalyvaus dviejų tipų bendrovės – pensijų fondų valdymo įmonės bei gyvybės draudimo bendrovės. Pensijų kaupimo veiklą vykdo 9 įmonės (abėcėlės tvarka): • UAB „Commercial Union Lietuva gyvybės draudimas“, • UAB „Ergo Lietuva gyvybės draudimas“, • UAB „Finasta investicijų valdymas“, • UAB „Hansa investicijų valdymas“, • UAB „Medicinos banko investcijų valdymas“, • UAB „Nord/LB investicijų valdymas“, • UAB „PZU Lietuva gyvybės draudimas“, • UAB „Sampo gyvybės draudimas“, • UAB „SEB VB investicijų valdymas“. Jų veiklą prižiūri dvi skirtingos institucijos – Vertybinių popierių komisija ir LR draudimo priežiūros komisija. Pensijų kaupimo bendrovė privalo ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus pranešti kiekvienam dalyviui apie jo asmeninėje pensijų sąskaitoje apskaičiuoto pensijų turto dydį. 4.3. III pakopa: gyvybės draudimas Įsibėgėjant pensijų reformai, dauguma Lietuvos žmonių susimąsto apie tai, kokios bus jų pajamos išėjus į pensiją. Dabartiniais skaičiavimais, gaunama pensija neviršija 25— 40% šiandien gaunamų pajamų. Tai labai maža dalis, kuri sunkiai gali garantuoti būtiniausių poreikių patenkinimą. Vienas iš alternatyvių lėšų kaupimo būdų — gyvybės draudimas. Valstybė skatina draustis gyvybės draudimu, suteikdama Gyventojų pajamų mokesčių lengvatą nuo sumokėtų įmokų. Pavyzdžiui, sumokėjus 100 Lt kas mėnesį, 33 Lt grąžinama mokesčių lengvatos pavidalu, o kaupiamoji suma apskaičiuojama nuo 100 Lt. Tiesa, nuo 2006 m. vidurio sumažėjus gyventojų pajamų mokesčiui gaunama lengvata atitinkamai sumažės nuo 33% iki 27%. Gyvybės draudimas suteikia finansines garantijas žmonėms ir jų artimiesiems nelaimės atveju, kita vertus —tai priemonė sukaupti dalį lėšų pensijos laikotarpiui. 1 pav. Trys pensijų sistemos pakopos 5. KAUPIAMOJO PRIVATAUS DRAUDIMO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI 5.1. Privalumai Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė G. Steponavičienė išskiria tokius kaupiamojo privataus draudimo privalumus: 1. Efektyvumas: mokėdami tokias pačias įmokas, žmonės gaus didesnes išmokas nei dabar. 2. Gyvybingumas: gyventojų įmokos kaupiamos bei investuojamos, o ne išmokamos tik surinktos. 3. Galimybė taupyti. 4. Žmonių iniciatyvos skatinimas: pensijų fondų dalyviai patys pasirenka fondą, apsisprendžia dėl programos. 5. Motyvacija dalyvauti: pensijų fondai konkuruodami stengiasi patraukti žmones, sudarydami jiems palankesnes sąlygas daugiau sutaupyti savo senatvei. 6. Nėra priklausomybės nuo demografinės situacijos ir užimtumo struktūros. 7. Teigiama įtaka šalies kapitalo rinkai. 8. Valstybės funkcijų mažinimas: perėjimas prie kaupiamųjų privačių pensijų fondų reiškia pensinio aprūpinimo privatizavimą. 9. Mažesnė politinė rizika: įsipareigojimus prisiima fondą valdanti įmonė. Nei Seimas, nei Vyriausybė negalės nei pakeisti išmokų dydžių, nei priversti išmokėti pensijas įmokų nemokėjusiems žmonėms. 10. Teisingumas: kaupiamuosiuose fonduose kiekvienas žmogus kaupia sau, niekas nesinaudoja privilegijomis kitų sąskaita. Be G. Steponavičienės išskiriamų privalumų, galima paminėti dar šiuos: 11. Skatinamas Lietuvos ūkio augimas, suaktyvinama investicijų rinka. 12. Dalyvaujant pensijų kaupime, išlieka visos socialinės garantijos – nedarbingumo, motinystės ar ligos atvejais mokamos išmokos. 13. Sukaupti pensijos fondo (PF) pinigai yra paveldimi, jei PF dalyvis nesulaukia pensinio amžiaus. PF dalyvio šeimos nariams suteikiamas finansinio saugumo jausmas. 14. VSDF biudžeto subalansavimas ilguoju laikotarpiu. 5.2. Trūkumai 1. Perėjimo laikotarpiu, kuomet lėšos atitraukiamos iš dabartinės pensijų sistemos ir nukreipiamos kaupimui, turi būti nemaži finansiniai ištekliai atitrauktoms iš socialinio draudimo lėšoms kompensuoti. 2. Investicinė rizika: nors riziką sumažina įstatymai (apibrėžtas atsargų investicijų krepšelis, griežta pensijų fondų veiklos priežiūra), tačiau vis tik ji išlieka. 3. Dirbantiesiems sunku suvokti pensijų sistemos reformos prasmę, nes nėra aiškių prognozių, koks turėtų būti santykis tarp vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo. 4. Įmokos į PF pervedamos kas ketvirtį; pervedant lėšas kas mėnesį, jos būtų greičiau investuojamos ir uždirbtų daugiau pajamų. 5. Pensijų kaupimo bendroves prižiūri dvi institucijos: Vertybinių popierių komisija ir Draudimo priežiūros komisija. Neišvengiamai atsirandantys skirtingi tos pačios veiklos traktavimai skirtingose priežiūros institucijose gali sukurti nevienodas verslo sąlygas pensijų kaupimo bendrovėms. 6. REFORMOS PASEKMĖS 6.1. Teigiamos reformos pasekmės 1. Pensijų kaupimas leidžia padidinti jo dalyvių pensijas, nedidinant socialinio draudimo įmokų tarifo. Kaip rodo pasaulio praktika, kapitalo grąža iki šiol buvo didesnė nei darbo užmokesčio augimas. Todėl galima tikėtis, kad pensijos su kaupiamąja dalimi bus apie 20 proc. didesnės, negu būtų palikus galioti tik einamojo finansavimo sistemą. 2. Tokia reformos kryptis paskatino žmones nebevengti mokėti socialinio draudimo įmokų, nes kaupimas organizuojamas individualiomis sąskaitomis, kuriose esančios lėšos priklauso apdraustiesiems nuosavybės teise. 3. Tinkamai organizuotas pensijų kaupimas skatina nacionalinį taupymą, stiprina šalies finansų infrastruktūrą, tuo pačiu visa tai sudarys sąlygas Lietuvos ekonomikai sparčiau augti. 6.2. Neigiamos reformos pasekmės 1. Vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems iki pensijos likę dešimt ir mažiau metų gali nesukaupti tiek lėšų senatvei kiek tikėjosi. 2. Lėtai augantis darbo užmokestis, dėl ko neženkliai didės įmokos į PF, o tai tiesiogiai lems sukauptų lėšų dydį. 3. Pensijų kaupimo bendrovei parodžius blogus investavimo rezultatus – gauti mažesnę senatvės pensiją negu VSDF. 4. Visa investavimo rizika tenka pensijų fondo dalyviui, t.y. nėra jokių absoliutaus ar santykinio pajamingumo garantavimo schemų. 5. Kadangi pensijų reformai reikalingos socialinio draudimo lėšos kompensuojamos tik iš dalies, tai neigiamai atsiliepia dabartiniam pensijų dydžiui. IŠVADOS 1. Nuolatinis visuomenės senėjimas, blogėjantis socialinio draudimo įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų santykis, egzistuojantis neoficialus užimtumas sudarė prielaidas naujos pensijų sistemos atsiradimui. 2. Pensijų sistemos reformos būtinumą sąlygojo tuometinės pensijų sistemos trūkumai: nedidelės socialinio draudimo pensijos, didelis pajamų perskirstymas, VSDF finansiniai sunkumai, menkos Lietuvos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje. 3. Pensijų sistemos reformos esmė – perėjimas nuo perskirstomosios pensijų sistemos prie kaupiamuoju principu paremtos pensijų draudimo sistemos. 4. Lietuvos pensijų sistemą sudaro trys pakopos: valstybinis socialinis pensijų draudimas, privalomojo kaupiamojo pensijų draudimo pensijos ir savanoriško kaupimo pensijos. 5. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją sudaro dvi dalys: bazinė ir papildoma pensija. Bazinė pensija atlieka pajamų perskirstymo funkciją, o papildoma pensija siekiama susieti pajamas senatvėje su buvusiomis darbo pajamomis. 6. Pagal kaupiamojo pensijų draudimo sistemą kiekvienas žmogus gali pats sau kauti pensiją savo asmeninėje sąskaitoje, kurią gali atidaryti pasirinktame pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje. Asmuo, sulaukęs pensinio amžiaus, gaus pensiją, kurios dydis priklausys nuo mokėtų įmokų dydžio ir pensijų kaupimo bendrovių uždirbtų palūkanų. 7. Savanoriško kaupimo pensijos – tai papildomas kaupimas pensijai gyvybės draudimo įmonėse ar pensijų fonduose. 8. Įgyvendinus pensijų sistemos reformą: pensijų sistema tapo nepriklausoma nuo demografinės situacijos; ilguoju laikotarpiu VSDF biudžetas taps subalansuotas; mokėdami tokias pačias įmokas, žmonės gaus didesnes išmokas; suaktyvės kapitalo rinka. 9. Pagrindinės reformos neigiamos pusės: perėjimo laikotarpiu didelių finansinių išteklių reikalingumas atitrauktoms iš socialinio draudimo lėšoms kompensuoti, investavimo rizikingumas, neigiamas poveikis dabartiniam pensijų dydžiui dėl išaugusio lėšų poreikio reformos įgyvendinimui. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Socialinio draudimo sistemos vertinimas. Valstybinio audito ataskaita. LR valstybės kontrolė. – VALSTYBINIS AUDITAS Valstybės kontrolės leidinys Nr.13, 2005. Prieiga per internetą: 2. Dzikevičius, A. Lietuvos pensijų sistemos tobulinimas, 2000. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!