Savaiminiai ekonomikos stabilizatoriai ir jų poveikis pasiūlai ir paklausai

ĮVADAS Temos aktualumas. Fiskalinė politika yra viena pagrindinių valstybės ekonomikos reguliavimo instrumentų ir turi didelę įtaką stabilizuojant ekonomiką ir pašalinant ciklinius svyravimus. 21 a. ekonomika jau patyrė daug sunkumų ir ne savo norų priėmė nemažai iššūkių. Vienas iš jų 2007 – 2009 metų krizė, kuri sukrėtė visa pasaulį. Iki šiol toli gražu ne visos šalys sėkmingai išsikapstė iš šios duobės. Ir šiandien, 2016 metais, situacija pasaulyje ekonomikos atžvilgiu nėra stabili. Europos šalys vis dar bando skatinti ekonomiką naudojant įvairias tiek monetarinės, tiek fiskalinės politikos priemones. Šiame darbe bus kalbama apie vieną iš fiksalinės politikos darinių – savaiminius stabilizatorius – ir jų poveikį stabilizuojant ekonomiką JAV. Ekonomikos nuosmukį apibrėžia tokia fiskalinė politika, kuri siekia sustabdyti gamybos apimties mažėjimą ir skatina jos augimą, didinant vyriausybės išlaidas ir skiriant daugiau finansinių išteklių tam tikriems ekonomikos sektoriams bei mažinant mokesčius. Realus to pavyzdzys yra fiskalinė politika, kuri buvo pradėta taikyti JAV po 2007 metais prasidėjusios finansinės krizės. Priešingu atveju, kai ekonomika yra pakilimo stadijoje, viskas yra priešingai. Vyriausybė siekia sustabdyti itin spartų ekonomikos augimą. Šiuo atveju dažniausiai yra mažinamos vyriausybės išlaidos, o mokesčiai – didinami. Tiesa, mokesčių ir vyriausybės išlaidų mažinimą ar didinimą lemia vyriausybės priimami sprendimai, tačiau ne mažą įtaką ekonomikos subalansavimui daro ir taip vadinamieji savaiminiai ekonomikos stabilizatoriai. Darbo tikslas. Išanalizuoti savaiminius ekonomikos stabilizatorius. Darbo uždaviniai: 1) ištirti savaiminių ekonomikos stabilizatorių veikimo principą, jų rūšis bei nustatyti, kaip jie veikia pasiūlą bei paklausą; 2) nustatyti, kurie savaiminiai stabilizatoriai JAV turi didžiausią įtaką stabilizuojant ekonomiką ir kurie – mažiausią. 3) nustatyti, kaip savaiminiai stabilizatoriai lėmė biudžeto deficitą/perteklių JAV iki 2015 metų ir kaip veiks ateityje. Darbo metodai: Antrinių duomenų (mokslinių straipsnių, įvairių institucijų publikacijų ir kt.) analizė bei apibendrinimas, dinaminė analizė. Duomenims apdoroti buvo naudojamos Microsoft Office Excel. 1. Savaiminiai ekonomikos stabilizatoriai ir jų poveikis pasiūlai ir paklausai teoriniu aspektu 1.1 Diskretinė ir nediskretinė fiskalinė politika 1 pav. Biudžeto politikos priemonės (šaltinis: sudaryta autorių) Kartais nežymus pasikeitimas ekonomikoje gali padaryti didelę įtaką bendrajam vidaus produktui. Jei vartotojai nusprendžia, jog nori išleisti daugiau pinigų, tai išleisdami daugiau pinigų jie sukuria daugiau pajamų kitiems vartotojams, kurie irgi nori išleisti daugiau. Mažas pasikeitimas, autonominio vartojimu atžvilgiu, sąlygoja didelius pasikeitimus gamyboje (ang. output). Tai viena iš priežasčių, kodėl verslo ciklo padariniai yra tokie sunkus. Multiplikatoriaus efektas ir tas faktas, jog pajamos juda auštyn ir didėja didėjančiu tempu, vartotojai didina savo vartojimo išlaidas kol visas šis procesas nepasiekia piko, po kurio viskas vyksta atvirkščiai – pajamos ir vartojimas mažėja. Ekonomika gali svyruoti kaip „kalneliai atrakcionų parke“. Tokie ekonomikos svyravimai yra labai pavojingi, todėl yra siekiama užtikrinti stabilumą, kad gamyba, užimtumas ir kiti makroekonominiai veiksniai būtų patikimi ir stabilūs. Tam, kad būtų užtikrintas makroekonominis stabilumas yra taikomos įvairios fiskalinės politikos priemonės. Toks fiskalinės politikos skirstymas pavaizduotas 1 paveiksle. Viena iš tokių priemonė yra diskretinė (aktyvi) fiskalinė politika. Remiantys jos dėsningumais, vyriausybė gali kompensuoti savo išlaidų didinimą, mažindama vartojimą. Arba jei vartotojai nusprendžia, jog jie nenori leisti pajamų, tai vyriausybė gali paskantinti juos tai padaryti sumažindama mokesčius. Tačiau egzistuoja ir kita fiskalinės politikos forma, kuri veikia pasyviai be papildomo vyriausybės įsikišimo. Tai yra nediskretinė fiskalinė politika, t.y. savaiminiai ekonomikos stabilizatoriai. 1.2 Savaiminiai ekonomikos stabilizatoriai ir jų rūšys Kai gamyba pradeda augti, egzistuoja tam tikros valstybės biudžeto savybės, kurios tokiu atveju sulėtina multiplikatoriaus procesą. Vartotojų išlaidos didėja lėtesniu tempu nei jų pajamos, o tai slopina verslo ciklą ir sušvelnina ekonomikos svyravimus. Savaiminiai stabilizatoriai – sistemos, kurios be jokių papildomų veiksmų veikia BVP; tai mokesčių-transferų sistemos ypatybės. Pavyzdžiui, kai įvyksta nuosmukis, mokesčiai paprastai sumažėja, nes žmonės ir įmonės uždirba mažiau. Esant savaiminiams stabilizatoriams, padidėja žmonių ir įmonių pajamos, kurias jie gali išleisti arba investuoti, o tai padeda BVP išsilaikyti aukščiau. Dauguma ekonomistų sutinka, kad savaiminiai stabilizatoriai veikia tik trumpuoju laikotarpiu. Jie dar taip pat vadinami automatiniais arba autonominiais stabilizatoriais (Farlex Financial Dictionery, 2012); Savaiminių stabilizatorių rūšys: 1) Pajamų mokesčio progresyvumas: Kai vartotojų pajamos didėja, tai dėl esančios progresinės mokesčių sistemos didėja ir mokesčių tarifas bei atitinkamai surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Augant vartotojų pajamoms, vartojimo išlaidos privalės didėti lėtesniu tempu nei didėja pajamos. Tai sumažina ekonomikos perkaitinimą ir sušvelnina recesiją. Esant recesijai, vartotojų pajamos pradeda mažėti ir atitinkamai sumažėja ir mokesčių tarifas, tad vartojimas sumažėja mažiau nei būtų sumažėjęs esant pajamų mokesčio progresivumui. 2) Transferiniai mokėjimai (nedarbo ir kitos socialinės išmokos): Esant nedarbui, kai vartotojų pajamos sumažėja itin greitai, vyriausybė išmoka nedarbo pašalpas tam, kad jų vartojimas išliktų santykinai stabilus. Tokiu atveju vartojimas sumažėja žymiai mažiau nei pajamos. Taip sumažėja multiplikatoriaus efektas ir sulėtinamas verslo ciklas. Ir atvirkščiai, kai ekonomika yra pakilimo stadijoje, yra išmokama mažiau nedarbo išmokų ir taip pristabdo itin spartų vartojimo padidėjimą. Savaiminių stabilizatorių pranašumas, palyginti su diskretine fiskaline politika, yra tas, kad jie veikia savaime, be išankstinių vyriausybės sprendimų. Europos Sąjungos (ES) fiskalinės aplinkos stebėsenos ir vertinimo sistema numatė, jog esant „normalaus“ ciklinio nuosmukio sąlygomis , savaiminiai stabilizatoriai, kurie turi sušvelninti BVP svyravimus netaikant tikslinių fiskalinės politikos priemonių, neturėtų sukelti pavojaus dėl 3 proc. BVP biudžeto deficito ribos viršijimo. Vis dėlto ES šalių patirtis parodė, kad tikslinės fiskalinės politikos poveikis ekonomikai buvo stipresnis už savaiminių ekonomikos stabilizatorių įtaką (Van den Noord, 2000). Savaiminiai stabilizatoriai negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros nacionalinių pajamų pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių svyravimų amplitudę. 1.3 Savaiminių ekonomikos stabilizatorių įtaka visuminei pasiūlai ir paklausai Stabilizatoriai -mes juos vadiname automatiniais, nes juos nors ir sukurė vyriausybė, ji neturi kas kartą priiminėti sprendimų, kad jais paveiktų ekonomiką, jie veikia automatiškai. Tai tarsi automatinė vyriausybės biudžeto dalis, kuri veikia savarankiškai, tai dalis to kaip vyriausybė saveikauja su makroekonomika. Pabandykime pasižiūrėti kaip automatinius stabilizatorius reiktų atvaizduoti diagramoje. 2 pav. Visuminė paklausa ir visuminė pasiūla be savaiminių stabilizatorių. (Šaltinis: sudaryta autorių) 2 paveikslėlyje, mes turime visuminę pasiūlą ir visuminę paklausą be savaiminių stabilizatorių. Kiekvieną kartą, kai ekonomiką kyla, tai ir visuminė paklausa pakyla. Tarkime visuminė paklausa išaugo dėl padidėjusio vartotojų pasitikėjimo, žmonės atveria savo pinigines ir išleidžia daugiau pinigų ir kaip rezultatas, žmonės, kurie dirba mažmeninėje prekyboje gauna didesnius atlyginimus, todėl jie ir išleidžia daugiau. Multiplikatoriaus efektas sukuria didelį gamybos apimties padidėjimą ir pajudina pusiausvyra. Štai kaip mes tai pavaizduotume verslo ciklo grafike (3 pav.). 3 pav. Verslo ciklas, kai savaiminiai stabilizatoriai neveikia. (Šaltinis: sudaryta autorių) 2 paveikslėlyje matome, ADs visuminę pasiūlą, ir ADr visuminę paklausą, taigi mums reikėtų pereiti nuo įprastų pajamų lygio Yo pradžioje iki aukštesnio pajamų lygio Yb per bumą. Tada tarkime kas nors nutinka ir įmonės tampa baikščios ir nustoja investuoti, nes jos bijo naujo vyriausybės reglamentavimo, nes tai apribos jų galimybes gauti pelną, todėl jie nebeperka kompiuterių ir pradeda statyti gamyklas, todėl visuminė paklausa (2 pav.) leidžiasi žemyn iki ADr lygio, tai recesija. Tai reiškia, kad gamybos lygis (3 pav.) sumažės iki žemesnio lygio nei vidutinis, taip susidaro verslo ciklas. Tada tarkim situacija pasisuka ir vėl, dėl padidėjusios užseniečių paklausos eksportui. Ir taip verslo ciklas (3 pav.) vis tęsiasi ir tęsiaisi. 4 pav. Visuminė paklausa ir visuminė pasiūla su savaiminiais stabilizatoriais. (Šaltinis: sudaryta autorių) Taigi, kas nutiks, jeigu mes turėsime automatinius stabilizatorius. (4 pav.) Kai vartotojai atveria savo pinigines ir pradeda išleisti daugiau pinigų, žmonės, kurie turi mažmeninės prekybos parduotuves patiria pajamų padidėjimą, bet dabar veikiant ekonominias stabilizatoriams jie turės mokėti didesnius mokesčius, nes jie pasislinko į aukštesnį mokesčių laiptelį, todėl, kad jie pakilo į aukštesnį mokesčių laiptelį, jie nebegalės pasilikti sau tokio didelio disponuojamų pajamų procento, kaip anksčiau, todėl vortojimo išlaidos auga lėčiau, nei jų pajamos. Tas pats atsitinka, kai pakyla pajamos, žmonės, kurie anksčiau gaudavo nedarbingumo draudimą ir kitus vyriausybės transferinius mokesčius, jų netenka. Dėl to pajamos, kurias jie išleistų auga daug lėčiau, nei BVP augimas, taigi žmonės pradeda išleisti daug daugiau pinigų, bet visuminė paklausa taip greit nepakyla, kai mes turime pajamų mokesčio progresyvumo automatinius stabilizatorius, nedarbingumo draudimą ir kitus transferus. Taigi faktinis pajamų padidėjimas nėra toks didelis, koks buvo anksčiau bumo pusiausvyroje (4 pav.), tad vartotojų išlaidose atsiranda Ybi', kuris yra faktiškai mažesnis. 5 pav. Verslo ciklas, kai savaiminiai stabilizatoriai veikia. (Šaltinis: sudaryta autorių) Taigi dabar mes turime verslo ciklą (5 pav.), kuris turi žemesnes aukštumas A1 ir taip pat aukštesnes žemumas B1. Pažiūrėkime, kaip tai veikia, jei mes turime situaciją, kur verslas išsigąsta ir nustoja leisti pinigus ilgalaikiam turtui (gamybos prekėms), tada žmonės, kurie gamina šias prekes išgyvena pajamų sumažėjimą, bet todėl jie moka mažesnius mokesčius ir gali gauti bedarbių pašalpą iš vyriausybės, todėl jų išlaidos nepakyla taip greit kaip jų pajamos. Todėl visuminė paklausa (4 pav.) recesijos metu taip stipriai nenukrenta, kaip kristų Yr', jeigu nebūtų automatinių stabilizatorių. Dėl to, kad egzistuoja savaiminiai stabilizatoriai, ekonomika turi tarsi pagalvę kritimams ir pakylimams ir žmonių išlaidos nekrenta taip greit, kaip turėtų, jeigu mokesčiai nebūtų progresiniai ir bedarbių pašalpos neegzistuotu. Taigi, verslo ciklai turi žemesnes aukštumas ir aukštesnes žemumas, štai kas nutinka verslo ciklai yra nuslopinami dėl automatinių stabilizatorių, kai ekonomika išgyvena pakylimą, kai kyla vartojimo išlaidos daug lėčiau nei BVP ir tai pristabdo ekonomikos augimą. Kai ekonomika krenta į recesiją, žmonės gali gauti transferinius mokesčius, taip pat žmonės moka mažesnius mokesčius, taigi vartojimo išlaidos nekrenta taip greitai kaip pajamos. Automatiniai stabilizatoriai prislopina verslo ciklus, todėl be jų ekonomikoje būtų nemažai nestabilumo. 2. Savaiminių ekonomikos stabilizatorių vaidmuo, stabilizuojant JAV verslo ciklus JAV yra viena iš tų valstybių, kuriose savaiminiai stabilizatoriai yra itin dideli. Pagal 2014 metais atliktą tyrimą JAV stabilizatoriai absorbuoja 30 proc. šokų (Mathias Dolls, Clemens Fuest). Taipogi remiantis JAV duomenimis, buvo nustatyta, jog savaiminiai stabilizatoriai sušvelnins poveikį visuminei paklausai apie 10 proc. po keturių ketvrčių ir apie 20 proc. po aštuonių ketvirčių (Glenn Folette, Byron Lutz, 2010). 3 paveiksle yra pavaizduota JAV savaiminių stabilizatorių dinamika 1980 – 2015 metais ir dinamikos prognozė iki 2019 metų (savaiminiai stabilizatoriai atvaizduoja dydį, kuriuo automatiškai padidėjo/sumažėjo biudžeto deficitas): 5 pav. JAV savaiminių stabilizatorių dinamika 1980 – 2015 metais ir prognozė iki 2019 metų (šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Congressional Budget Office (CBO) pateiktais duomenimis) Savaiminiai stabilizatoriai yra kiekybiškai svarbus federaliniu lygiu. 2000 metų tyrimas apskaičiavo, jog sumažėjusios pajamos ir mokestinės pajamos nuo darbo užmokesčio kompensuoja apie 8 procentus BVP susitraukimo. Papildomas stabilizavimas dėka nedarbo išmokų yra mažesnis nei dėka mokesčių sistemos, tačiau buvo apskaičiuota, kad vis tiek aštuonis kartus veiksmingesnis už dolerį prarastų pajamų, nesdaugiau pinigų yra išleidžiama nei sutaupoma. Apskritai 2013 metų tyrimas askaičiavo, jog jeigu traferinės išmokos būtų sumažintos 0,6 proc. nuo BVP, JAV gamyba ir darbo valandos būtų apie 4-8 proc. labiau nepastovūs. Be tom, Kongreso Biudžeto Biuras (angl. Congressional Budget Office, toliau – CBO) yra apskaičiavęs, jog per transferinių išmokų didinimą ir mokesčių mažinimą savaiminiai stabilizatoriai suteikė žymų ekonominį stimulą ir sustiprino ekonomiką po 2007 – 2009 metų krizės. To stimulo suma siekė daugiau nei 300 mlrd. kiekvienais metais nuo 2009 iki 2012 metų. CBO apskaičiuoja savaiminių ekonomikos stabilizatorių dydį naudodamas praėjusių laikotorpių duomenis bei agentūros prognozėmis einamiesiems ir kitiems metams. Turimi omenyje federalinių pajamų ir sąnaudų komponentų pasikeitimai, kurie ir sąlygoja ciklinius ekonomikos svyravimus. Biudžeto deficitas ar perviršis esant savaiminiams ekonomikos stabilizatoriams vis tiek išlieka ciklinis. Svarbu yra tas faktas, jog deficitas be automatinių stabilizatorių dar apima teisės aktų poveikį ir būtent instrumentus, kurie buvo panaudoti siekiant neutralizuoti nuosmukius. Biudžeto deficitai ir perviršiai su ir be savaiminių stabilizatorių yra pavaizduoti 6 pav.: 6 pav. JAV biudžeto deficitas (perteklius) su ir be savaiminių stabilizatorių (šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Congressional Budget Office (CBO) pateiktais duomenimis) CBO apskaičiavo, jog savaiminiai stabilizatoriai ženkliai padidino biudžeto deficitą 2014 metais, bet taip pat prognozuojama, kad didins deficitą dar kelis metus iš eilės, bet mažesnėms sumoms, kadangi ekonomika palaipsniui atsistato. Savaiminiai stabilizatoriai padidino biudžeto deficitą 2014 metais 203 mlrd. USD, o tai sudaro 1,1 proc. potencialaus BVP. Palyginimui buvo apskaičiuota, jog savaiminiai stabilizatoriai pridėjo 343 mlrd. USD prie 2010 metų deficito (2,2 proc. potencialaus BVP) – paskutinės recesijos metu (Pats paskutinis anticiklinės fiskalinės politikos pavyzdys yra veiksmų ir priemonių rinkinys, kuris buvo taikomas 2007 gruodžio mėnesį recesijai neutralizuoti. Pagal CBO apskaičiavimus poveikis 2010 metų biudžetui po visų su mokesčiais ir vyriausybės išlaidomis susijusių priimtų teisės aktų po 2008 metų gruoždio sudarė 691 mlr. USD. Ši suma buvo dvigubai didesnė nei 343 mlrd. USD nuo savaiminių stabilizatorių ir tais metais sudarė 72 proc. nuo 951 mlrd. USD biudžeto deficito be savaiminių stabilizatorių). CBO prognozuoja, jog esant dabartiniam teisės aktams, savaiminiai stabilizatoriai padidins 2017 metų biudžeto deficitą 0,2 proc. potencialaus BVP. 2.1 Savaiminių stabilizatorių pajamų komponentai CBO apskaičiuodamas savaiminių stabilizatorių dydžius pajamų kompeonentų atžvilgiu suskirsto mokesčius į šešias kategorijas: 1) gyventojų pajamų mokestis; 2) įmonių pelno mokestis; 3) socialinės apsaugos ir Medicare darbuotojų mokesčiai; 4) socialinės apsaugos ir Medicare mokesčiai savarankiškai dirbantiems asmenims (angl. self-employed); 5) mokesčiai produkcijai ir importui; 6) nedarbo draudimo mokesčiai. Šios šešios kategorijos sudaro pagrindinę mokestinių pajamų į biudžetą dalį. Pagal apskaičiavimus stipriausias stabilizatorius iš pajamų komponentų yra gyventojų pajamų mokestis, o antras pagal stiprumą yra socialinės apsaugos ir Medicare darbuotojų mokesčiai. Kitos kategorijos įvardijamos kaip mažos ir silpnai veikiančios verslo ciklo svyravimus. 7 paveiksle yra pavaizduotas savaiminių stabilizatorių poveikis valstybės pajamoms: 7 pav. Savaiminių stabilizatorių poveikis valstybės pajamoms (šaltinis: sudarė Congressional Budget Office) Savaiminiai stabilizatoriai pajamų atžvilgiu buvo itin dideli nuo 2009 iki 2013 metų. Tai atspindi 2007 – 2009 metų recesiją ir lėtas atsigavimas po jos. Didžiausias stabilizavimo poveikis nuo pajamų, lyginant su potencialia gamybos apimtimi, įvyko 1983 metais, kuomet faktinis gamybos lygis buvo 6,4 proc. mažesnis nei CBO apskaičiuotas potencialus gamybos lygis dėl 80-taisiais dviejų įvykusių recesijų. Tais pačiais 1983 metais savaiminiai stabilizatoriai nuo pajamų sudarė -1,7 proc. potencialaus BVP (reikšmė yra neigiama, nes pajamos buvo mažesnės nei jos būtų buvusios, jei BVP būtų lygus potencialiam BVP). Vidutiniškai per išnagrinėtą istorinį laikotarpį (nuo 1980 iki 2015 metų), beveik trys ketvirtadaliai automatinių stabilizatorių iš pajamų kilo iš asmeninių mokesčių, darbo užmokesčio mokesčių bei įmonių pelno mokesčių. 2.2 Savaiminių stabilizatorių išlaidų komponentai Lyginant savaiminių stabilizatorių pajamų komponentus su išlaidų komponentais, tai praktiškai visos vaslstybės išlaidos nėra priskiriamos savaiminiams stabilizatoriams, nes reikalauja priimti naujus teisės aktus; nėra sukonstruotos taip, kad esant recesijai, palaikytų žmonių pajamų lygį ir neleistų jam ženkliai sumažėti, bei nėra ciklinio komponento. Tik transferiniai mokėjimai yra apibūdinami kaip veiksnys, kuris automatiškai prisideda prie ekonomikos stabilizavimo. CBO apskaičiuoja savaiminius stabilizatorius trijų rūšių transferiniams mokėjimams: 1) nedarbo draudimo išmokos, kurių mokėjimų suma priklauso nuo bendro gavėjų skaičiaus ir vidutinės savaitinės išmokų sumos. Tokios nedarbo draudimo išmokos turi ciklinį komponentą, nes augant nedarbo lygiui, vis daugiau žmonių pretenduoja į išmokų gavimą; 2) Medicaid išmokos. Medicaid – tai valstybės programa, kuri finansuoja medicininę priežiūrą mažas pajamas gaunantiems žmonėms, vyresnio amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems. Medicaid išlaidos juda priešingai nei verslo ciklas: pakyla per nuosmukius ir nusileidžia per ekonomikos augimą; 3) SNAP išmokos. SNAP (The Supplemental Nutrition Assistance Program) – tai valstybės programa, kuri skirta padėti mažas pajamas turintiems žmonėms apsirūpdinti maisto produktais. SNAP, kai ir nedarbo socialinės ir Medicais išmokos, pasižymi cikliškumu. 8 paveiksle yra pavaizduotas savaiminių stabilizatorių poveikis valstybės išlaidoms: 8 pav. Savaiminių stabilizatorių poveikis valstybės išlaidoms (šaltinis: sudarė Congressional Budget Office) Kaip ir nagrinėjant savaiminių stabilizatorių pajamų komponentus, taip ir nagrinėjant savaiminių stabilizatorių išlaidų komponentus, yra matoma, jog jie buvo itin dideli nuo 2009 iki 2012 metų. Tai irgi lėmė reakcija į 2007 – 2009 metų recesiją ir vėliau besitęsiantis atsigavimas. 2011 metais savaiminiai stabilizatoriai nuo išlaidų pasiekė 0,5 proc. potencialaus BVP. Didžiausias stabilizavimo poveikis buvo 1983 metais, kai buvo pasiekta 0,8 proc. potencialaus BVP riba (tuo metu nedarbas dėl dviejų krizių siek 4,1 proc.).Vidutiniškai pusė visų automatinių stabilizatorių nuo išlaidų ateina iš nedarbo socialinio draudimo išmokų; likusi dalis yra tolygiai pasiskirsčiusi tarp Medicaid ir SNAP programų išmokų. Taigi, dauguma biudžeto pajamų – pajamų, pelno ir socialinės apsaugos mokesčiai – yra jautrios verslo ciklo atžvilgiu ir sudaro didelę dalį savaiminių stabilizatorių vertės. Palyginus maža dalis visų išlaidų prisideda prie savaiminių stabilizatorių vertės. 2012 metais Alisdar McKay ir Ricardo Reis nustatė, jog proporciniai mokesčiai turi nedidelį poveikį makroekonominių rodiklių kontamumui. Pajamų mokesčio progresyvumas ir transferinės išmokos yra gana efektyvūs stabilizatoriai, nes pašalina po 7 proc. svyravimų kiekvienas. Tačiau pajamų mokesčio progresyvumas taip pat veda prie gerokai mažesnio bendrojo vidaus produkto. Savo ruožtu transferinės išmokos turi nežymų poveikį gamybai todėl, kad jie sumažina santaupas, bet iš esmės padidina vartojimą. Išvados 1. Savaiminiai ekonomikos stabilizatoriai yra savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina bendrąją paklausą, kai ekonomika išgyvena recesiją, ir sulėtina bendrosios paklausos augimą, kai ekonomika sparčiai vystosi. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai yra mokesčiai ir socialinės išmokos. Deja, bet jie vis dėlto negali visiškai pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros nacionalinių pajamų pasikeitimus. 2. Išanalizavus JAV atvejį, dauguma biudžeto pajamų – pajamų,pelno ir socialinės apsaugos mokesčiai – yra jautri verslo ciklo atžvilgiu ir sudaro didelę dalį savaiminių stabilizatorių vertės. Palyginus maža dalis visų valstybės išlaidų prisideda prie savaiminių stabilizatorių vertės. Šioms išlaidoms yra priskiriamos nedarbo išmokos, Medicaid ir SNAP (the Supplemental Nutrition Assistance Program) programos. 3. Savaiminiai stabilizatoriai ženkliai padidino JAV biudžeto deficitą 2010 bei 2014 metais ir prognozuojama, kad didins deficitą dar kelis metus iš eilės, bet mažesnėms sumoms, kadangi ekonomika palaipsniui atsistato. Literatūra • CASTRO F., Kremery J., Warmedinger T. 2010: How to Measure a Fiscal Stimulus. Presupuesto y Gasto Público 59/2010, Instituto de Estudios Fiscales. • DOLLS Mathias Dr., “Automatic stabilizers in the Eurozone: Analysis of their effectiveness at the member state and euro area level and in international comparison” Prieiga internetu:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!