Konstitucinis viršenybės principas

ĮVADAS Konstitucija (lot. constitutio - „nustatymas“) yra pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis Lietuvos politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai teisės aktas, jame įtvirtintos žmogaus teisių ir laisvių garantijos, šiuolaikinė valstybės valdžios organizacija, ji reglamentuoja asmens ir valstybės santykių pagrindus. Todėl nenuostabu, kad jos pažinimas ir suvokimas turi didelę reikšmę. Lietuvos Respublikos Konstitucija1 yra priimta ypatinga, skirtinga nuo paprastųjų įstatymų tvarka. Ją 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Tauta. Pati svarbiausia Konstitucijos savybė, jog turi aukščiausią Konstitucijos normų teisinę galią. Lietuvos Respublikos Konstitucijos įstatymų viršenybė lemia ypatingą Konstitucijos vietą teisės sistemoje. Konstitucija daro ypatingą poveikį visoms teisinio reguliavimo sritims ir teisinio reguliavimo būdams. Konstitucijos 7 str. Nustatyta; “ Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai “. Konstitucija turi kelias funkcijas, pirmoji yra – juridinė. Konstitucija – tai pagrindinis valstybės įstatymas, pagrindinis valstybės teisės šaltinis, nustatantis visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sistemos pagrindus. Antroji funkcija – politinė. Konstitucija reglamentuoja valstybės sutvarkymą, valstybės, visuomenės ir žmogaus tarpusavio santykius. Ji nustato teisinius politinės sistemos pagrindus. Trečioji funkcija – visuomenės integravimas. Konstitucija, įtvirtindama tam tikrą socialinių ir politinių jėgų pusiausvyrą, vienija įvairių socialinių ir politinių interesų grupes. Ketvirtoji funkcija – ideologinė (auklėjamoji). Ji reiškia, kad konstitucija, įtvirtindama visuomenėje pripažintas vertybes, auk1ėja arba įtikina žmogų jas gerbti ir laikytis konstitucijoje numatytų jų apsaugos taisyklių. Šiame darbe autorė daug dėmesio teisės principams, jų reikšmei ir teisiniam reguliavimui. Bus analizuojama teisės principų rūšys ir teisės principų laikymasi. Išskiriama Konstitucijos viršenybės principas. Kursinio darbo objektas - Konstitucijos viršenybės principas. Kursinio darbo tikslas – apibrėžti Konstitucijos viršenybės principą. Darbo uždaviniai: 1. Apibrėžti teisės principus, jų reikšmę 2. Išanalizuoti Konstitucinės teisės principus, jų rūšis. 3. Išanalizuoti Konstitucijos viršenybės principą. Šiame darbe taikyti tyrimo metodai: teisės aktų analizė, kitų literatūros šaltinių analizė; apibendrinimo metodas; 1. TEISĖS PRINCIPAI IR JŲ ESMĖ Lotyniškai principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būti humanizuojami ir demokratizuojami. Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne sugalvojami, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektynių teisių ir pareigų vienovės. Teisės principai yra teisės sistemos svarbiausios nuostatos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas. Teisės principai atlieka ir kitą svarbią funkciją, jie yra svarbus kriterijus, leidžiantis patikrinti, ar teisės aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių normų. Toks nukrypimas visuomet yra teisinio reguliavimo nenuoseklumo, prieštaringumo požymis ir duoda pagrindą kritikuoti tam tikrus teisės aktus ar pareigūnų veiklą, kartais – net visą teisinę sistemą. Taigi teisės principuose yra teisinio reguliavimo kritikos potencija. Principų žinojimas leidžia vertinti teisę, ne tik ją pažinti. A. Vaišvila pagal R. Z. Lifšicą išskiria tradiciškai nurodomus šiuos teisės principus: „demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yra ne specifiniai teisiniai, o ideologiniai principai. Ir iš tiesų tai universalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienivės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu supranta vienodai“2. Iš teisių ir pareigų vienovės (pusiausvyros) kyla ne tik demokratiškumas ir humanizmas, bet ir kiti jau grynai teisės principai: 1) Įstatymui ir teisei visi lygūs. Šis principas yra išskirtinai svarbus, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių ir pareigų vienovė, galima tik tuo atveju, jeigu postuliuojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai. 2) Visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo. 3) Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas (tai antroji teisių santykinumo pusė)3. 4) Socialinio kompromiso, arba saiko, principas, deronantis priešingus interesus, suteikdamas šiaii darnai teisių ir pareigų vienovės pavidalą. 5) Padarytą žalą būtina atlyginti (padaryti žalą kito teisėms – tai padaryti žalą savo paties teisėms – tokia teisių ir pareigų vienovės logika). Tai daugmaž pagrindiniai teisės principai. Jie kokybiškai nieko naujo neprideda teisių ir pareigų vienovei, tik skirtingai ją konkretina, išskleidžia, daro konkrečių situacijų atžvilgiu geriau suvokiamą, pritaikomą. Kam nors gali kilti klausimas, kodėl tarp šių principų, kurie pavadinti pagrindiniais nėra teisingumo principo, kuris tradiciškai visuose vadovėliuose nurodomas tarp pagrindinių. O jo nėra todėl, kad teisingumas šiuo požiūriu nėra teisės principas vien dėl to, kad jis visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos sinonimas. O jeigu kuri teisinė idėja sutampa su pačia teisės esme, tai ji – ne principas, o tik kitoks tos pačios esmės įvardijimas. Teisingumą laikant teisės principu, tektu klausti, o kas dar yra be teisingumo, kad būtų išsemta tos vienovės apimtis? Ši vienovė visada teisinga, o teisingas negali turėti kitokio pavidalo, kaip teisių ir pareigų pusiausvyros. Iš teisingumo kyla teisių ir pareigų vienovė, o iš šios vienovės – teisingumas. Iš šių penkių principų galima toliau išvesti visus teisės teorijoje ir praktikoje sutinkamus labiau specializuotus tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Pavyzdžiui, iš principo įstatymui visi lygūs kyla teisėtumo principas (visi privalo laikytis tų pačių įstatymų tik todėl, kad įstatymui jie yra lygūs). Bet mus domina ne tik loginė teisės principų priklausomybė vienam centrui – teisių ir pareigų vienovei. Svarbu plačiau pažinti teisės principų turinį ir jų taikymo sritį4. Kilmės požiūriu teisės principas dažnaiusiai pasireiškia kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisės doktrinos sudedamoji dalis. Pavyzdžiui, teisinis nurodymas, kad niekas negali būti teisėjų savo byloje, yra teisinės doktrinos idėja – principas. Bet teisės principai egzistuoja ne tik idėjos, bet ir teisės normų pavidalu. Pavyzdžiui, konstitucinis principas žmogaus asmuo neliečiamas iš pradžių susiformuoja kaip teisinė idėja, vėliau paverčiamas konstitucinė teisės norma, kurios pagrindu formuojasi konkretūs žmonių santykiai, kuriais įgyvendinamas šis principas. Tai reiškia, kad tokia idėja iš teisinės doktrinos perkeliama į galiojančios teisės normas, kad būtų sustiprinamas jos įsakmumas ir privalumas. Toks pat principas, esantis teisės norma, yra ir Konstitucijos 28 straipsnyje suformuluotas imperatyvas: Įgyvendindamas savo teisės ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tačiau šį imperatyvą sunku vadinti principu, nes jis, kaip ir teisingumas, taip pat sutampa su pačia teisės esme ir yra tik kitoks teisių ir pareigų vienovės įvardijimas5. Kiti teisės principai formuluojami apibendrinant tam tikrą teisės normų grupę, išskiriant tas normas jungiančią idėja. Tokios pačios rūšies yra ir principas: niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. Čia mes turime reikalą su teisės principais, išvedamais iš teisės normų. Jie konkretina teisių ir pareigų vienovės reiškimąsi vykstant teisminiams ginčams, teisminiam įrodynėjimui. 1.1 TEISĖS PRINCIPŲ RŪŠYS Yra dvi pagrindinės teisės principų rūšys: 1) teisės principai-normos; 2) teisės principai, išvedami apibendrinus kelias teisės normas. Principai-normos paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto. Tokie principai konstitucinėje teisėje yra: Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas Konstitucijai (7str.) civilinėje tesėje – verslo ir sutarčių laisvė, darbo teisėje – darbo sutarties laisvė ir kiti. Principus, išvedamus iš teisės normų, paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas. Tokių principų pavyzdžiai gali būti: viskas, kas neuždrausta. Pirmasis taikomas piliečiams, antrasis valstybės pareigūnams. Dėl pirmojo principo pagrįstumo šiandien gali būti kitokių nuomonių. Jeigu įstaymo nebus uždrausta daugiabučiuose namuose laikyti neribotą skaičių šunų, kačių, tai toks elgesys bus teisėtas, nors jis ir pažeis kitų gyventojų teises. Šis principas dar yra etatizmo palikimas, manant, kad galima numatyti visus naudojimosi savo teisėmis pavojingumo artimo teisėms atveju ir uždrausti juos įatatyme. Civilizuotoje visuomenėje galioja konkretesnis principas: leistina viskas, kas nepažeidžia kito asmens teisių. Jis remiasi prielaida, kad įstatymas negali numatyti visų atvejų, kai asmuo, naudodamasis savo teisėmis, gali pažeisti artimo teises, ir todėl neteisėtą elgesį siekia riboti ne įstatymu, o kito asmens teise. Tai teisės, o ne įstatymo viršenybę supanuojantis principas. Pagal apimtį teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę, skirstomi į keturias grupes: 1) teisės principai, formuojantys bendruosius teisių ir pareigų vienovės tikslus, šaltinius ir įgyvendinimo sąlygas. Kitaip jie vadinami bendraisiais teisės principais. Jie būdingi visai teisės sistemai, nurodo, kaip turi būti formuluojamos tos šakos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, kad teisinėmis priemonėmis būtų veiksmingai apsaugomos pagrindinės žmogaus teisės.6 Jiems priskiriami: 1.1. Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada – tikslas. Visi gimsta laisvi ir lygūs savo laisve. 1.2. Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą nustato ir įsako. 1.3. Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad kiti piliečiai laikytųsi įstatymų. 1.4. Teisėtumo principas. Teisėtumo principas užtikrina teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą. Tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai (valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, pareigūnai, piliečiai) savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendintų teisės normų paliepimus. Todėl teisėtumas – tai veikiantis įstatymas, arba įgyvendinta teisinė tvarka (teisėtvarka). Besąlygiško teisėtumo pavyzdys gali būti senovės Graikijos išminčiaus Sokrato elgesys. Nukreiptas myriop, jis vienutėje laukė mirties nuosprendžio įvykdymo. Kai jo mokyniai surengė savo mokytojo pabėgimą, šis atsisakė paslaugos, teigdamas: “Kas gi bus, jei žmonės ims negerbti teismo nuosprendžių.“ Babilonijos valdovo Hamurapio (1792-1750 m. pr. Kr.) kodekse būtinybė laikytis teisėtumo grindžiama taip: „Kas tuos įstatymus peržengs, sukels šalyje suirutę ir bus prakeiktas. Duotoji teisė negali būti peržiangiama dar ir dėl to, kad ji priklauso ne tik valdovui, bet ir gyventojams, kad ji yra nekeičiama tvarka, kur kiekvienas nuskriaustasis ras savo teisę.“7 Tačiau teisėtumas demokratinėje visuomenėje, kaip sakyta, reiškia ne tik veiklą, atitinkančią įstatymų reikalavimus, bet ir veiklą, kuri nėra priešinga kito asmens teisei. Teisėtumo principui būdingi tokie požymiai: a) Teisėtumo vieningumas. Jis reiškia, kad teisiniai paliepimai (įstatymai) turi būti vienodai suprantami, vykdomi ir taikomi vvisoje šalies teritorijoje. Tas pats įstatymas negali būti skirtingai taikomas skirtingose vietovėse: jis visur turi būti vienas ir tas pats. b) Įstatymas turi būti taikomas visuotinai, t.y. visų teisės subjektų, taip pat aukščiausios valdžios institucijomse ir pareigūnams (įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją). c) įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgių. Visi teisės aktai turi paklusti įstatymams tarp kurių aukščiausią juridinę galią turi konstitucija: negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Teisėtumas svarbus ir todėl, kad jis yra teisinės demokratijos pagrindas. Antikos mąstytojas Eschilas teigė, kad „valstybės esti demokratiškos tik kol jose laikomasi įstatymų. O jei valstybes valdo valdovai savo nuožiūra – tai jos yra tironijos. Demokratijos stiprumas – tai pirmiausia teisėtumo tvirtumas. Bet ne tik teisėtumas stiprina demokratiją, bet demokratijos raida irgi ggrįžtamuoju ryšių stiprina teisėtumą, pavyzdžiui, plėtojimas nepriklausomas spaudos, padedančios kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų, ypač valdžios sferose; ji iškelia viešumon teisės pažeidimus, o valstybės institucijos yra įpareigojamos operatyviai į tai reaguoti. Spaudos laisvės ribojimas mažintų galimybes stiprinti teisėtumą, nes ribotų visuomenės galimybes kontroliuoti valstybės institucijas ir teisėtą piliečių elgėsį. 1.5. Įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit. 1.6. Niekas negali atsikalbėti įstatymo nežinojimu, t.y. įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 str. 3 d.) jis remiasi supozicija: jeigu įstatymas paskelbtas, tai piliečiai privalo su juo susipažinti ir pagal jį elgtis. 1.7. Niekas negali ginčyti padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai (nemo contra factum proprium venire potest). Tai įsipareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė naudojimasis savo teisėmis. 1.8. Iš neteisės neatsiranda teisė (ex jura non oritur jus). Šis principas gali būti formuluojamas ir kitaip: niekas negali pelnyti iš neteisėtų savo veiksmų, tai reiškia, kad tta teisė kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė. Bendruosius teisės principus sukonkretina, papildo tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų principai. Per santykį su teisių ir pareigų vienove jie įgauna kitokius pavadinimus. 2) Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu. Tai principai, būdingi kelioms teisės šakoms. Pavyzdžiui, teisės principas: teisingumą vykdo tik teismas, negalioja baudžiamojo proceso, civilinio proceso, administracinio proceso normomis. Jis teigia, kad valstybėje niekas negali vykdyti teisingumo (spręsti civilinių, administracinių, baudžiamųjų bylų), tik teismas. Principas pacta conventa servavimus est, arba pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) yra bendras civilinei ir tarptautiniai teisei. Tarpšakiniams principams priklauso grupė principų, kuriais nustatoma tiesa teisminiuose ginčuose ir garantuojamas teisminio nagrinėjimo objektyvumas tiek civilinėse, tiek administracinėse, tiek baudžiamose bylose: 2.1. Niekas negali būti teisėjas savo paties byloje (nemo est iudex in sua causa). 2.2. Tebūnie išklausyta ir antroji pusė (audiatur et altera pars). 2.3. Įrodynėjimo našta (pareiga): įrodinėti privalo tas, kuris teigia, o ne kuris neigia (onus probandi). 2.4. Įrodinėjimo išsamumo principas. Vienas liudytojas – ne liudytojas (testis uns – testis nullus). Šis principas neturi universalumo, tam tikrais atvejais ir vienas liudytojas gali būti liudytojas. Konkrečioje byloje teisėjas sprendžia, ar vieno liudytojo parodymai gali būti pakankami įrodyti konkretaus asmens kaltę, nustatyti objektyviąją tiesą.8 2.5. Neigaimi teiginiai neįrodo. 2.6. Kai yra abėjonių dėl kaltės, tai abėjonė aiškinama gerojon pusėn (dubia judicis de malitia alterius semper sunt in meliorem partem interpretanda. Šio principo formuluotė priskiriama Tomui Akviniečiui, XIII a. 2.7. Apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius, nes paneigia teisių ir pareigų vienovę ir todėl negali sukurti legalių teisinių padarinių (fraus omnia corruptio). Šie principai turi didelę reikšmę taikant įstatymus ir ypač plėtojant precedentų teisę. Mūsų teisės sistemoje teisės principais, ypač išvedamais iš teisės normų, menkai naudojamasi dėl vyraujančios normatyvistinės teisės sampratos ir statutinės teisės absoliutinimo. 2.8. Individualios atsakomybės principas: niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save. (Lietuvos Statutas, 1529, I, 7 art. II Lietuvos Statutas 1566, I, 14 art. , III Lietuvos Statutas 1588, I, 18 art.). Didelę dalį šių teisės principų suformulavo VI a. Bizantijos imperatorius Justinianas veikale „Digestai“ 3) Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę teisės šakos lygmeniu. Tai principai, kurie konkretina teisių ir pareigų vienovę kurios nors vienos teisės šakos sąvokomis (baudžiamosios, civilinės, darbo, šeimos ar kitos). Civilinės teisės principai: 3.1. Padarytą materialiają žalą būtina atlyginti. 3.2. Sandoris neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. (Lietuvos Respublikos CK 47str.) 3.3. Niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nnustatytais pagrindais ir tvarka. (Lietuvos Respublikos ATPK 7 str. 1 d.). 3.4. Niekas negali du kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą. (Lietuvos Respublikos BK 3 str. 4 d.). 3.5. Nekaltumo prezumpcija kaip baudžiamosios atsakomybės principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžių. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. , anglų Didžioji laisvių chartija (Magna Charta Libertatum, 1215), I Lietuvos Statutas, 1529, I, 1 art.).9 Nekaltumo prezumpcija susijusi su asmens teise į gynybą. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nustatė, kad visi Lietuvos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Ir tai formuluoja autentiška teisės į gynybą prasmę. Tuo tarpu nekaltumo prezumpcija, suformuluota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., išplečia teisės į gynybą prasmę ir ją supranta kaip asmens teisę gintis nuo bet kokio kaltinimo, taip pat nuo teisėto. Šitaip prezumuojama, kad kiekvienas kaltinimo pareiškimas įtariamam asmeniui yra ar gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Manoma, kad tik įsiteisėjusiu nuosprendžiu galima atskirti teisėtą kaltinimą nuo neteisėto. Šitaip atsiranda minėto Konstitucijos straipsnio ir Teismų įstatymo 4 straipsnio kolizija, bet tai gana savitas prieštaravimas, kai teismų įstatymo nuostata teisės požiūriu yra adekvatesnė tos teisės tikslų požiūriu už konstitucinę nuostatą, nes ši labiau pabrėžta ne tos teisės tikslus, o priemones, kuriomis galima nustatyti kaltinimo teisėtumą ar neteisėtumą. Čia įrodinėjimo priemonės laimi prieš teisės tikslus. 4) Teisės principai, konkretinantys (įgyvendinantys) teisių ir pareigų vienovę teisės institutų lygmeniu. Jie būdingi grupei teisės normų, sudarančių dalį kurios nors teisės šakos, pavyzdžiui: nuosavybė neliečiama (civilinės nuosavybės instituto principas), arba kiekvienas turi teisę rinktis savo valdžią ir pats būti valdžion renkamas (konstitucinės teisės rinkimų instituto principas). Visi čia aptarti teisės principai (bendrieji, tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų), kaip sakyta, išvesti iš teisių ir pareigų vienovės įvairaus abstraktumo ir įvairaus įgyvendinimo individualizuoti pavidalai. Būdami įvairūs tos vienovės reiškimosi aspektai, jie tarpusavyje susiję, papildo vienas kitą, egzistuoja konkrečios sistemos pavidalų. Jų tikslas – visapusiškai išreikšti, individualizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją vaizdesnę, geriau aprėpiama, lengviau pritaikomą norminti įvairius gyvenimo atvejus.10 Teisės principų atskleidimas ir susiformulavimas rodo teisės pažinimo gylį, jos esmės susiejomą su individualizuotais jos reiškimosi pavidalais. 2. KONSTITUCINĖS TEISĖS PRINCIPAI IR JŲ RŪŠYS Konstituciniais principais grindžiami visi teisinio teksto elementai, visa teisės sistema. Jei teisės norma neatitinka kurio nors konstitucinio principo, sakoma ne tik kad ji prieštarauja šiam principui (nuo jo nukrypsta), bet ir kad ji yra antikonstitucinė. Konstituciniai principai visus teisinius sprendimus leidžia vertinti kaip teisėtus ir teisingus bei kartu daro juos teisėtus. Prieštaravimas konstituciniams principams teisinį reguliavimą anuliuoja, tačiau jis nėra laikomas teisėtu ar teisungu, gali net būti pripažįstamas neturinčiu teisinės galios. Visuotinai pripažinta, kad visų žmonių lygybė prieš įstatymą ir teismą yra pamatinis šiuolaikinės demokratinės velstybės ir jos teisės principas. Šis principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs11. Konstituciniams principams gali prieštarauti ir teisinė praktika, konkrečių asmenų teisiškai reikšmingi veiksmai ar neveiksmai. Klasikinis pavyzdys čia galėtų būti vadinamosios Mirandos v. Arizona taisyklės nustatymas. Įtariamasis buvo apklausiamas tardytojų ir policijos pareigūnų. Tai vyko ne tik nedalyvaujant advokatui, bet ir sulaikytojo neįspėjus, jog jis turi teisę į advokatą. JAV Aukščiausias Teismas nutarė, kad sulaikytasis dar prieš apklausą turėjo būti informuotas, jog jis turi teisę tylėti, jog viskas, ką jis pasakys bus pamaudota teisme prieš jį, jog jis turi teisę konsultuotis su advokatu, jog jį apklausiant gali dalyvauti advokatas, o jei sulaikytasis neturi lėšų, advokatas jam bus paskirtas. Visos šios sulaikytojo (įtariamojo, kaltinamojo), teisės, o kartu ir teisėsaugos pareigūnų pareiga sulaikytąjį aiškiai apie jas informuoti . Neinformuodami sulaikytojo apie šias teises, pareigūnai pažeidžia pamatinius principus, pagal kuriuos kiekvienas turi teisę neduoti parodymų prieš save ir teisę į tinkamą teisinį procesą ir teisę į gynybą dalyvaujant advokatui. Iki šios bylos įstatymuose nebuvo numatyta, kad sulaikytajam apie jos teises būtinai turi būti paaiškinta – tai nustatė teismas, nagrinėdamas konkrečią praktinę situaciją. Vadinasi, nebuvo normų, buvo tik bendri konstituciniai principai, kurių nevalia pažeisti ir kuriuos pareigūnai vis dėlto pažeidė. Taigi konstituciniai principai yra ypatingi tuo, kad dėl jų aukštesnės galios lyginant su kitais teisės principais, teisinės galios konkurencija tarp konstitucijų ir kitų teisės principų logikos požiūriu yra negalima. Lietuvos konstitucinių principų sistema sudaroma pagal du kriterijus: pagal tai kaip tam tikri principai išreikšti ir pagal tai kokiu mastu jie įtakoja teisės sistemą ir lemia teisinio reguliavimo turinį. Pagal tai, kaip konstituciniai principai išreikšti Konstitucijos tekste jie skirstomi į pirminius, sudėtinius ir išvestinius. Pirminiai principai – tai principai, kurie nėra išvedami iš jokio kito konstitucinio principo. Tokio principo pavyzdys galėtų būti Konstitucijos 18 straipsnio nuostata: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Kad būtų konstatuota, jog toks principas yra ir kad jis yra konstitucinis, pakanka tai parodyti, ne aiškinti. Yra pirminių principų, kurie įtvirtinti tik vienoje Konstitucijos nuostatoje – jų buvimui konstatuoti, be nuorodos į šią nuostatą, nieko daugiau (Valstybinės kalbos principas Konstitucijos 14 str.). Tačiau yra jų įtvirtintų ir keliose Konstitucijos nuostatose, kurios vienareikšmės tuo požiūriu, kad kiekvienoje jų yra įtvirtintas tas pats pirminis principas ir, kad norint konstatuoti tokio principo buvimą, pakanka nurodyti tik vieną iš šių nuostatų. Pavyzdžiui, Konstitucijos 3 straipsnyje yra teiginys: „Suverenitetas priklauso Tautai“, Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Tai taip pat tautos suverenitetą įtvirtinanti nuostata. Antra konstitucinių principų grupė yra sudėtiniai (kompleksiniai). Tai principai, kurie susideda ne iš vienos, o iš kelių Konstitucijos nuostatų ir jų tarpusavio ryšio, t.y. iš tam tikro konstitucinių nuostatų „komplekso“ (pavyzdžiui Konstitucijos viršenybės principas). Abi principų grupės Konstitucijoje deklaruojamos tiesiogiai, tačiau sudėtiniai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą, juos įvardyti reikia, pirma, nurodyti ne vieną, o kelias juos įtvirtinančias nuostatas, antra, išskirti tai, kas šiuose nuostatose bendra. Trečia konstitucinių principų rūšis – išvestiniai principai. Tai tokie principai, kurie nėra tiesiogiai Konstitucijoje įvardijami, tačiau jie išvedami aiškinant pirminius arba sudėtinius principus. Tai yra tarsi konstitucijos aiškinimo rezultatas. Išvestiniai principai nėra galutinis rezultatas, tai reiškia, kad iš jų taip pat galima išvesti dar kitus principus. Pagal tai, kokiu mastu konstituciniai principai įtakoja teisės sistemą ir lemia teisinio reguliavimo turinį, jie yra skirstomi į „bendruosius“ ir „kitus“. Bendrieji principai tai tokie, kurie nukreipia, orientuoja visą teisės sistemą. Bendriesiems principams priskiriami: 1) tautos suveriniteto principas; 2) demokratiškumo (demokratinės velstybės) principas; 3) prigimtinės teisės principas; 4) lygybės (lygiateisiškumo) principas; 5) žmoniškumo (humaniškumo) principas;12 6) teisėtumo principas; 7) Konstitucijos viršenybės principas; 8) teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo (teisės į teisminę gynybą) principas; 9) nekaltumo prezuncijos principas; 10) konstitucinio valdžios galių ribojimo principas; 11) valdžių padalijimo (atskyrimo) principas; 12) principas, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismas. Kitais principais laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose. Jie yra labai svarbūs vienose teisės šakose, tačiau kitose jais tarsi nėra privalu vadovautis. 1) dvigubos pilietybės negalimumo principas; 2) Seimo nario neliečiamumo principas; 3) Respublikos Prezidento asmens neliečiamumo principas; 4) teisėjų depolitizacijos principas. Palyginus „bendruosius“ su „kitais“, galima daryt išvadą, jog „bendrieji“ principai yra labiau fundamentalūs, o „kitų“ principų „taikymo erdvė“ gerokai siauresnė. Tačiau visi konstituciniai principai turi vienodą teisinę galią, todėl kokia nors jų hierarchija apskritai yra negalima. Taip pat konstituciniai principai gali būti skirstomi į koordinacinius ir determinacinius. Koordinaciniai – tai principai, „suderinantys“ pačios Konstitucijos nuostatas, „organizuojantys“ ją į vientisą sistemą. Determinaciniai – tai principai kreipiantys teisės sistemą. Jie papildo koordinacinius principus. Koordinaciniai: 1) Konstitucijos viršenybės; 2) Konstitucijos vientisumo; 3) teisinės valstybės. 3. KONSTITUCIJOS VIRŠENYBĖS PRINCIPAS Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai nėra vien idėjiniai, tai tvirtą teisinį pagrindą turinčios nuostatos, tą, visų pirma, įrodo Konstitucijos viršenybės principas bei Konstitucijos 6 str. 2 d. “Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. Be abejo, tam tikrų konstitucinių principų formavimą lėmė ir istorinė padėtis – valstybės geopolitinės orientacijos principas iškilo dėl Lietuvos buvimo ilgą laiką SSRS sudėtyje. Tačiau, manau, kiekvienai valstybei yra būdingi tam tikri saviti principai, priklausantys nuo politinės santvarkos, žmonių mentaliteto ar pan. Tačiau svarbiausia yra tai, kad lietuvių Tauta, priėmusi Konstituciją, išreiškė savo valią suformulavusi bendražmogiškus, demokratinę santvarką, teisinę valstybę bei pilietinę visuomenę ginančius ir saugančius principus, įtvirtintus aukščiausią galią turinčiame akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Kalbant apie teisės viršenybę, neišvengiamai susiduriame su pačios teisės samprata ir esme, jos prigimtimi. Teisėje galiojantys bendrieji principai yra vertybinės nuostatos – idėjos, kuriomis turi vadovautis visi; ir tik esant šiai sąlygai galima teisinė valstybė, kurios pamatas – teisės viršenybė. Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, 2012 m. kovo 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad visos Konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, kad Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti13. Konstitucijos viršenybės principas taikomas ne tik po Konstitucijos įsigaliojimo priimtiems teisės aktams. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos normos yra vienodai privalomos visiems teisės subjektams, įskaitant ir referendumo iniciatyvines grupes, taip pat bet kokio dydžio piliečių grupes. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija; tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir vienas svarbiausių teisinės valstybės pamatinių principų; šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą surengti referendumą; referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!