Konstitucinio teisminio proceso pagrindiniai bruožai

ĮVADAS Temos aktualumas ir problematika Temos „Konstitucinio teisminio proceso pagrindiniai bruožai" pasirinkimą lėmė įsitikinimas, jog teisinėje literatūroje daug kalbama apie civilinę, baudžiamąją, administracinę teiseną, analizuojami įvairūs konstitucinės teisės institutai, tačiau konstitucinis teisminis procesas tarsi lieka nuošalyje lyg nereikalaujantis platesnio mokslinio pažinimo. Mokslinė literatūra šia tema nėra gausi. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylas, garantuoja konstitucinį teisėtumą. Dviprasmybių kyla tuomet, kai analizuodami teisinę literatūrą, susiduriame ne tik su konstitucinio teisėtumo, bet ir teisėtumo terminu. Kyla klausimas, kas yra konstitucinis teisėtumas ir teisėtumas? Konstitucinis Teismas, kaip ir kitos teisminės institucijos, vykdydamos teisingumą, vadovaujasi procesinės teisenos taisyklėmis, kurios savo turiniu artimos civilinių bylų nagrinėjimo procesui. Nesant gilesnės konstitucinio teisminio proceso studijos, tiesiog įdomu ir moksliškai naudinga atlikti išsamesnę konstitucinės teisenos analizę, kuri iš pirmo žvilgsnio tarsi neturi nieko bendra su baudžiamuoju, civiliniu, administraciniu procesu, tačiau yra artima šioms teisės šakoms. Atsižvelgiant į tai, jog teismo proceso pobūdį nulėmė Kontinentinė teisinė sistema, kuriai priklauso Lietuva ir kitos Europos šalys, tikslinga identifikuoti konstitucinio teisminio proceso bruožus bendrosios teisenos ir, tarkime, Lenkijos, Čekijos konstitucinės teisenos kontekste. Teisinėje literatūroje nėra atlikta išsamios teisėtumo ir konstitucinio teisėtumo sampratos analizės bei konstitucinio teisminio proceso analizės lyginamuoju aspektu su bendrąja teisena ir kitų šalių konstitucine teisena. Kita problema, kai kalbama apie Konstitucinio Teismo baigiamuosius teisės aktus - nutarimus. Konstitucinio Teismo baigiamieji teisės aktai ypatingi, nes privalomi ne tik ginčo šalims, bet turi didesnę teisinę svarbą. Konstitucinio Teismo nutarimai reikšmingi įstatymų leidėjui, teisminėms institucijoms ir visai teisės sistemai apskritai. Kyla klausimas, ar Konstitucinis Teismas savo veikla neapriboja Tautos suvereniteto, ar neapriboja įstatymų leidėjo teisių? Teisinėje literatūroje teigiama, kad Konstitucinis Teismas nutarimais suvaržo „įstatymų leidėjo diskreciją", taip pat vertinamas kaip „negatyvus įstatymų leidėjas". Reikėtų prisiminti, jog pati Tauta, priimdama Konstituciją, pasirinko konstitucinės kontrolės instituciją kaip konstitucinio teisėtumo valstybėje garantą, todėl analizuodami konstitucinio teisminio proceso bruožus neišvengsime analizės ir šiuo aspektu. Konstitucinis teisminis procesas nėra nauja tema, tačiau bendrosios ir kitų šalių konstitucinės teisenos kontekste nebuvo analizuojamas. Konstitucinį teisminį procesą analizavo J. Žilys, S. Stačiokas. 3 Bendruosius teismo proceso ypatumus nagrinėjo V. Mikelėnas. Konstitucinio teismo nutarimų poveikį teisės sistemai aptarė E. Kūris, V. Staugaitytė, S. Stačiokas, J. Žilys, V. Sinkevičius, K. Jankauskas. Pateikiant konstitucinio teisėtumo ir teisėtumo sampratos analizę remsimės M. Romerio, P. Leono, A. Vaišvilos darbais, konstitucinės teisės doktrina bei šiuolaikinių mokslininkų mintimis. Taip pat pasinaudosime literatūra užsienio kalba. Identifikuojant konstitucinio teisminio proceso bruožus, pagrindiniais tyrimo šaltiniais bus Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lenkijos Respublikos Konstitucija, Čekijos Respublikos Konstitucija, taip pat šių šalių konstitucinės kontrolės institucijų įstatymai. Remsimės civilinio proceso kodeksu, baudžiamojo proceso kodeksu, administracinių teisės pažeidimų kodeksu bei kita norminė literatūra, taip pat šiuolaikinių mokslininkų – E. Kūrio, E. Jarašiūno, V. Mikelėno, V. Sinkevičiaus, J.Žilio, G. Godos, S. Šedbaro ir kt. darbais. Tyrimo objektas: Lietuvos konstitucinės teisenos, bendrosios teisenos ir kitų šalių - Lenkijos, Čekijos konstitucinės teisenos taisyklės. Hipotezė: Lietuvos konstitucinio teisminio proceso pagrindiniai bruožai artimi bendrosios teisenos, kitų šalių - Lenkijos, Čekijos konstitucinės teisenos bruožams. Darbo tikslas: Identifikuoti Lietuvos konstitucinio teisminio proceso pagrindinius bruožus civilinės, baudžiamosios, administracinės bei kitų šalių- Lenkijos, Čekijos konstitucinės teisenos kontekste. Tyrimo uždaviniai: •Pateikti teisėtumo ir Konstitucinio teisėtumo sampratą teisinėje literatūroje, konstitucinės teisės doktrinoje. •Išanalizuoti Lietuvos Konstitucinio teismo ir kitų Lietuvos teismų santykį. •Pateikti konstitucinio teisminio proceso sampratą mokslinėje literatūroje. •Atsižvelgiant į baudžiamąjį, civilinį, administracinį procesą bei Lenkijos ir Čekijos konstitucinę teiseną, identifikuot Lietuvos Konstitucinio Teisminio proceso pagrindinius bruožus. Tyrimo metodai: tyrimas atliktas taikant lyginamąjį, sisteminės analizės, vertinimo, apibendrinimo, teisinių dokumentų analizės metodus. Darbo struktūra: Darbą sudaro turinys, įvadas, dėstomoji dalis, suskirstyta į 4 skyrius, išvados, literatūros sąrašas, santrauka ir santrauka užsienio kalba. 4 1. TEISĖTUMO IR KONSTITUCINIO TEISĖTUMO SAMPRATA Vienas iš teisinės demokratinės valstybės požymių yra teisėtumo arba įstatymo viršenybės įgyvendinimas be išimties visų teisės subjektų atžvilgiu visose teisinio reguliavimo srityse. Teisėtumas – tai susitarimas laikytis įstatymų, teisėtumas – tai paklusimas teisei1. Teisėtumas – tai veikiantis įstatymas, arba įgyvendinta teisinė tvarka.2 Iš tiesų tai labai lakoniški apibrėžimai. Analizuojant teisinę literatūrą, susidaro nuomonė, kad teisėtumo terminas nėra absoliutus, nes greta jo sutinkamas ir kitas – konstitucinio teisėtumo – terminas, todėl pagrįstai kyla klausimas, ką reiškia teisėtumas ir konstitucinis teisėtumas? Pagrindinis šaltinis, kuriame tiesiogiai įtvirtintas teisėtumo principas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniu, teisėtumą galima suprasti taip: kiekvienas žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių3. Profesorius P. Leonas knygoje „Teisės enciklopedija“ pažymėjo, kad „teisėtumas yra tokia valstybės tvarka, kurioje valstybės valdžios veiksmai yra įstatymu, o ne sauvalės tvarkomi. Įstatymai nustato lygiai teismų, lygiai administracijos organų veikimo formas ir turinį. O įstatymų leidimo valdžia, kadangi ji kuria įstatymus, negali pareiti nuo įstatymų, bet įstatymus leisdama ji taip pat prisilaiko tam tikros tvarkos. Tokiai tvarkai esant iš paviršiaus atrodo, kad valstybėje viešpatauja teisė“4. Literatūroje rusų kalba pažymima, kad „teisėtumas – bendrasis demokratinės valstybės principas, kurio pagrindu yra saugomos žmogaus teisės, palaikoma tvarka valstybėje; tai darnaus visuomeninio gyvenimo funkcionavimo ašis. Teisėtumas garantuoja visiems piliečiams lygias teises ir visų lygybę prieš įstatymą. Visuomeniniame gyvenime teisėtumas stiprina teisės ir valstybės autoritetą, socialinį teisingumą, teisėtvarkos patikimumą. Teisėtumas gali būti suprantamas keliais aspektais: visų pirma tai yra žmogaus teisių bei laisvių apsauga garantuojama valstybės, antra – tai visų piliečių pareiga laikytis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų“5. 1 Merraim-Webster‘s Dictionary of Law, 1996. P. 241. 2 Vaišvila A. Teises teorija. Antras leidimas. Vilnius: Justitia, 2004. P. 148. 3 Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius: Mūsų saulužė, 2003. 4 Leonas P. Teisės enciklopedija. Paskaitos. Kaunas, 1931. P. .88. 5 А.H. Головистикова, Л. Ю Грудцына . Толковый словарь юридических терминов . Москва: Eksmo, 2007. P. 119. 5 Knygos „Valstybės ir teisės teorija“ autoriai S. A. Komarovas ir A. B. Malko teisėtumą priskiria prie bendrųjų teisės principų, be išimties būdingų visoms teisės šakoms. Tai principai, kurie nurodo teisinio reguliavimo kryptį ir jais vadovaujamasi nagrinėjant konkrečias bylas6. A. T. Boneris teisėtumą apibūdino kaip bendrąjį teises principą „Teisėtumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris persmelkia visas teisės šakas. Procesinėje teisenoje jis reiškia reikalavimą teismui ir visiems proceso dalyviams laikytis materialinės ir procesinės teisės normų reikalavimų, siekiant teisingumo tikslų“7. P. Petkevičius knygoje „Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena“ apie teisėtumą, kaip ir S. A. Komarovas bei A. B. Malko, samprotavo kaip apie bendrąjį teisės principą, būdingą visoms valstybinėms veiklos rūšims ir visai šalies visuomenei apskritai8. Tai imperatyvus reikalavimas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir visai visuomenei laikytis Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų. P. Vaišvila, analizuodamas teisės principus, teisėtumą priskiria prie bendrųjų teisės principų ir nurodo jo požymius: · Teisėtumo bendrumas. Jis reiškia, kad teisniai paliepimai (įstatymai) turi būti vienodai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje. Tas pats įstatymas negali būti skirtingai taikomas skirtingose vietovėse: jis visur turi būti vienas ir tas pats. · Visuotinis įstatymo taikymo privalomumas. Tai reiškia, kad jis taikomas visiems teisės subjektams, taip pat aukščiausioms valdžios institucijoms, pareigūnams; įstatymas saisto ir patį įstatymo leidėją. · Įstatymo viršenybė prieš kitus teisės aktus. Visi teisės aktai turi paklusti įstatymams, iš kurių aukščiausią juridinę galią turi Konstitucija: „Negalioja joks įstatymas ir teisės aktas priešingas Konstitucijai„ (7 straipsnis)9. Šis autorius apibrėžia ir teisėtumo tikslą. Teisėtumo tikslas – užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą. Visi teisės subjektai (valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, pareigūnai, piliečiai) savo veikloje turi tiksliai ir besąlygiškai įgyvendinti teisės normų paliepimus. Todėl teisėtumas – tai veikiantis įstatymas arba įgyvendinta teisinė tvarka10. Remiantis A. Vaišvilos nurodytais teisėtumo požymiais ir tikslingumu, matyti, kad teisėtumas tiesiogiai susijęs su įstatymų viršenybe ir jų įgyvendinimu visų teisės subjektų atžvilgiu. Be kita ko, įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją, nes teisėkūros subjektų veikla turi atitikti įstatymų nustatytus draudimus ir leidimus. 6С. А Комаров А.В Малько. Теория государства и права. Москва, 2000. Cт. 264. 7 Боннер А.Т. Принцип диспозитивности гражданского процессуального права. Москва, 2005. Cт. 26. 8 Petkevičius P. Adminkistracinkių teisės pažeidimų bylų teisena. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003. P. 25. 9 Vaišvila A. Teises teorija. Antrasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2004. P. 149. 10 Žr. ten pat. P. 148. 6 Pasak A. Vaišvilos, „valstybės institucijos, kurdamos teisės aktus, turi neviršyti savo kompetencijos, laikytis kiekvienai teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (procedūrų) ir subordinacijos pagal juridinę galią: Seimo priimami įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai (LR Konstitucijos 7 straipsnis), o Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, kitų valstybės institucijų teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui, yra neteisėtas ir negalioja. Teisėtumo principas teisinėje valstybėje reiškia ne tik formos, bet ir turinio teisėtumą: vadinasi, konkretus teisės aktas turi neprieštarauti ne tik aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui, bet ir pagrindinėms žmogaus teisėms; jis neturi įtvirtinti įstatymų leidėjo savivalės tų teisių atžvilgiu“11. Analizuojant teisėtumo samprata toliau, išskirtinį dėmesį reikėtų skirti M. Romerio pažiūroms. M. Romeris, kaip ir profesorius P. Leonas, teisėtumą pirmiausia siejo su valstybės valdžios institucijomis ir valdininkais. M. Romerio teorija ypatinga tuo, kad jis išskyrė du teisėtumo lygmenis – įstatyminį teisėtumą ir konstitucinį teisėtumą. M. Romeris teigė, kad valdžios aktų teisėtumas yra konstitucinis ir įstatyminis. Konstitucinio teisėtumo požiūriu valdžios aktai būna konstituciniai arba nekonstituciniai, o įstatyminio teisėtumo požiūriu – teisėti arba neteisėti; taigi konstitucingumas gali būti laikomas kvalifikuotu teisėtumu12. Pasak M. Romerio, kvalifikuotas teisėtumas, būtent atitinkamumas ne šiaip įstatymo imperatyvo, bet konstitucijos, kaip aukštesnės rūšies teisės normos, imperatyvo. Todėl įstatymams tegali kilti ne paprastojo teisėtumo, bet tiktai jų konstitucingumo klausimas13. Galima numanyti, kad M. Romeris įstatyminį teisėtumą suprato kaip žemesnės juridinės galios teisės aktų atitikimą įstatymui, o konstitucinį teisėtumą apibrėžė kaip teisės akto atitiktį ne šiaip įstatymo imperatyvui, bet aukščiausios galios teisės aktui – Konstitucijai. „Tie teisės aktai, kurie pavedami įstatyminiam teisėtumui, gali būti ne tiktai teisėti ar neteisėti, bet ir konstitucingi ar nekonstitucingi. Ir būtent jie gali būti nekonstitucingi dvejopu būdu. Pirma, jie gali būti nekonstitucingi tiesiog betarpiškai, kai prieštaraudami aiškiam pačios konstitucijos imperatyvui, kai aktas santykiauja tiesiog su konstitucija. Antra, jie gali būti nekonstitucingi tarpiškai – todėl, kad nekonstitucingas yra įstatymas, kuriam jie tarnauja ir su kuriuo jie yra tiksliai suderinti“14. M. Romerio nuomone, „Konstitucija, kaip pagrindinis aukščiausiasis įstatymas, besiskiriantis nuo paprastojo įstatymo savo priėmimo ir pakeitimo tvarka, nustato paprastajam įstatymui ribas, nusako įstatymo leidėjo darbą ir apskritai yra konstitucingumo kriterijus paprastajam įstatymui. Įstatyminio teisėtumo kriterijus jam netinka, nes joks paprastas įstatymas, negalėdamas konstitucijos keisti ar 11 Žr. ten pat. P. 231. 12 Maksimaitis M. Teisinės valstybės modelis// Mykolo Romerio mokslas apie valstybę. Vilnius, 1997. P. 188. 13 Žr. ten pat. 14 Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius, 1994. P. 36. 7 naikinti, tuo pačiu negali jokiam konstitucijos nuostatui prieštarauti, tuo tarpu paprastasis įstatymas kitus to paties lygio teisinius aktus gali keisti ir naikinti“15. Grįžtant prie šiuolaikinių mokslininkų, paminėtina, kad E. Jarašiūnas, analizuodamas Konstitucijos paskirtį, pabrėžė šio teisės akto įtaką teisiniam reguliavimui bei netiesiogiai įvardijo įstatyminį teisėtumą „kaip vietinį“, o konstitucinį teisėtumą – kaip visaapimantį. „Konstitucija – visą teisės sistemą integruojantis aktas. Tai vienintelis teisės aktas, kuriam būdingas toks vaidmuo. Visas kitas teisinis reguliavimas yra „vietinio“ pobūdžio, reikšmingas tik tam tikrai santykių sričiai. Konstitucija nukreipia visą teisinį gyvenimą tam tikra kryptimi, visas teisės normas, institutus, šakas sujungia į darnią visumą“16. E. Kūris, interpretuodamas Konstitucijos viršenybės principą, teigė „...kad ir koks būtų nustatytas žemesnės galios teisinis reguliavimas, Konstitucijos nuostatos yra viršesnės ir taikomos tiesiogiai. Iškilus prieštaravimui tarp Konstitucijos ir įstatymo, jis turi būti sprendžiamas Konstitucijos naudai“17. Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarimu suformulavo teisės aktų konstitucinio teisėtumo doktriną: „įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (adhoc), ar nuolatinio galiojimo. Šie aktai, vadovaujantis bendraisiais teisės aktų teorijos pagrindais, negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams, o juo labiau negali keisti įstatymų normų, jų turinio“18. Analogiška Konstitucinio teismo nuomonė buvo konstatuota 1997 m. gegužės 29 d. nutarimu „...Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą. Poįstatyminiai aktai, tarp jų ir Konstitucijos 70 straipsnio antrojoje dalyje minimi kiti Seimo priimti aktai, paprastai skiriami įstatymams įgyvendinti, todėl jie leidžiami remiantis galiojančiais įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Taigi visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams“19. 15 Žr. ten pat. 16 Jarašiūnas E. Aukščiausioji ir ordinarinė teisė: požiūrio į Konstituciją pokyčiai//Jurisprudencija. 2002, Nr. 33 (25). P. 35. 17 Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Konstitucinė teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. P. 239. 18 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994-01-19 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 19 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo „Dėl Nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimo Konstitucijai. 8 Kaip matyti, Konstitucinis Teismas pakankamai plačiai išaiškino įstatymų ir Konstitucijos viršenybės klausimus ir kartu konstatavo, kad teisinio reguliavimo pagrindas yra Konstitucija. Anot E. Kūrio, virš ordinarinės (statutinės) teisės esama „aukštesniosios teisės“, kurios neatitinkančias nuostatas galima ir reikia šalinti iš teisės sistemos20. Konstitucingumo reikalavimas yra Hanso Kelzeno normų hierarchijos modelio, kuriame konstitucija monopolizuoja visų teisės aktų legitimavimo ir legalizavimo funkciją, triumfas21. Atsižvelgiant į pateiktas mokslines argumentacijas teisėtumo tema ir į Konstitucinio Teismo doktriną, preziumuojama, kad įstatyminis teisėtumas kaip ir netenka prasmės, nes akivaizdu, jog Konstitucinis teisėtumas yra absoliutus. Įstatyminis teisėtumas – tai reikalavimas tiek teisėkūros subjektams, tiek valdžios institucijoms, tiek fiziniams ir juridiniams asmenims ir visai visuomenei apskritai be išlygų laikytis įstatymų reikalavimų. Teisinė tvarka valstybėje grindžiama įstatymo viršenybe, o šis tiesiogiai susijęs su Konstitucijos viršenybe. Konstitucinis teisėtumas – tai reikalavimas, kad teisė būtų grindžiama konstituciškai. Įstatymo nuostatos turi būti suderintos ne tik tarp savęs, bet ir su Konstitucija. Konstitucija, kaip visos teisės sistemos pamatas, yra svarbiausia jų tarpusavio darnos sąlyga. Konstitucija galiausiai užtikrina neprieštaringą ir vienodą teisės taikymą. Konstitucinį teisėtumą galima vertinti kaip aukščiausiąjį teisėtumą arba, kaip teigė M. Romeris, laikyti kvalifikuotu teisėtumu. Jeigu Konstitucinis teisėtumas laikytinas aukščiausiuoju teisėtumu, tai galbūt vertėtų konstatuoti esant tik Konstitucinį teisėtumą? 2. TEISĖTUMO APSAUGOS SUBJEKTAS – KONSTITUCINIS TEISMAS 2.1. Konstitucinio Teismo ir kitų Lietuvos teismų santykis Prielaidų konstitucinei kontrolei atsirasti buvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pagal tris prieškario nuolatines Konstitucijas negalėjo būti taikomas įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai, tačiau nebuvo sukurta mechanizmo, užtikrinančio efektyvų šios nuostatos įgyvendinimą. „Įstatymų konstitucingumo (teisėtumo) problemą nagrinėjo mokslininkai, o ypač reikšmingų darbų parašė prof. M. Romeris“22. Analizuodamas teisėtumo apsaugos problemą, M. Romeris didžiausią grėsmę teisėtumui įžvelgė būtent iš valstybės valdžios pusės, todėl pagrindiniu garantu, apsaugančiu valstybės nustatytą teisę nuo jos normų laužymo, laikė teismą. Teismo funkcija, pasak M. Romerio, gali būti sėkmingai panaudota ne 20 Kūris E. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis jos taikymas// Konstitucija, konstitucinė doktrina ir konstitucinio teismo diskrecija. Vilnius, 2002. .P. 10. 21 Žr. ten pat. P. 8. 22 Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius: Pozicija, 1944. 9 tik gyventojų, bet ir valstybės institucijų veiklos teisėtumui kontroliuoti ir neteisei sudrausti23. „Iš esmės teismo funkcija, kaip tokia, neatsižvelgiant į jo įvairias kategorijas, sudaro teisėtumo (teisės normų imperatyvų veikimo) apsaugos funkciją

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!