Konstitucinio principo „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ teoriniai aspektai

Įvadas Darbo aktualumas. Teisinė valstybė, reikalaujanti valdžios galias saistyti įstatymu ir visur teigdama turinio primatą, nuolat kelia klausimą, koks turi būti įstatymas, kurio viršenybės reikalaujama. Įsta­tymus skirstyti turinio požiūriu į „teisingus” ir „neteisingus” pradėjo antikinės Graikijos filo­sofas Platonas. J. Locke’as įstatymus skirstė į „prigimtinius” ir „pilietinius”. Lietuvoje teisinė mintis ypač suklestėjo XVI a. A. Volano, M. Lietuvio ir A. Goštauto darbuose. Jų mintys ir šiandien stebina savo aktualumu įstatymų turinio vertinimo požiūriais. Pasak A. Volano, „Įstatymai yra tokia jėga, kuri minią sulydo į vieną tautos kūną jie kuriami tam, kad individai galėtų naudotis savo gėrybėmis, nevaržydami vienas kito laisvės” [1, p. 145]. Lietu­voje jau XVI a. buvo siekiama civilizuoti laisvę saiko ir įstatymo sąvokomis sekant pažangia Antikos tradicija, kurią šiuolaikinės teisinės valstybės koncepcija išrutuliojo į socialinio kom­promiso sąvoką. Šio darbo autorius atstovauja nuomonei, kad konstituciniai principai skirstomi į „bendruosius” ir „kitus”. „Bendraisiais" principais vadinami tie, kurie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas; „kitais" principais laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose. Antai „bendriesiems" principams priskiriami: a) tautos suvereniteto principas; b) demokratiškumo (demokratinės valstybės) principas; c) prigimtinės teisės principas; e) lygybės (lygiateisiškumo) principas; f) žmoniškumo (humaniškumo) principas; g) teisėtumo principas; h) Konstitucijos virše­nybės principas; i) teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo (tei­sės i teismine gynybą) principas; j) nekaltumo prezumpcijos principas; k) konstitucinio valdžios galių ribojimo principas; 1) valdžių padalijimo (at­skyrimo) principas; m) principas, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismas. Iš „kitų" principų, įtvirtintų Konstitucijoje, nurodomi: a) dvigubos pilie­tybės negalimumo principas; b) Seimo nario neliečiamumo principas; c) Respublikos Prezidento asmens neliečiamumo principas; d) teisėjų „depolitizacijos” principas. Matyt, tai toli gražu ne visi „kiti" principai. Visi minėti principai iš tikrųjų įtvirtinti Konstitucijoje - arba joje „tie­siogiai deklaruojami", arba išvedami iš kitų konstitucinių principų. Pa­teiktasis konstitucinių principų išvardijimas yra informatyvus. Tačiau ne­pakanka tik išvardyti principus - juos reikia išvardyti taip, kad jų sąrašas atitiktų sistemiškumo standartus.1 Darbo naujumas. Šiame darbe nagrinėjamas vaidžios istaigos tarnaujo žmonėms principas, kuris tiesiogiai nėra deklaruojamas Konstitucijoje - nei vienoje, nei kelio­se nuostatose, bet yra išvedamas iš pirminių ir sudėtinių konstitucinių principų juos aiškinant. Darbo objektas- vaidžios istaigos tarnauja žmonėms principas Lietuvoje. Darbo tikslas- išanalizuoti valdžių padalijimo principą ir teismų sistemą Lietuvoje. Darbo uždaviniai: 1. pateikti vaidžios istaigos tarnauja žmonėms principo samprata; 2. ištirti vaidžios istaigos tarnauja žmonėms principo modelio įtaka viešojo administravimo sistemai; 3. pateikti vaidžios istaigos tarnauja žmonėms principo sąsajas su valdžių padalijimo principu; 4. vaidžios istaigos tarnauja žmonėms ir valdžios įgyvendinimui ir sąsajoms su kitomis valdžiomis 5. išanalizuoti vaidžios istaigos tarnauja žmonėms principo įgyvendinimą Lietuvoje. Darbo metodai. Rašant ši dabą autorius naudojosi konstitucinės teisės teorija bei Konstitucinio teismo nutarymais. Reikėtų taip pat paminėti, kad rašant šį daba autorius naudojosi analitiniais, istoriniais, lyginamaisiais ir kt. tyrimo metodais. 1.Konstitucinio principo „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ teoriniai aspektai 1.1. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms principo samprata Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį “Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”, t.y. valdžios įstaigų darbuotojai tarnauja visiems Lietuvos žmonėms – visai tautai, o pagal Konstitucijos 2 straipsnį “Suverenitetas priklauso Tautai”. Taigi, Tauta yra valstybės suverenas – šeimininkas, o valdžios įstaigų darbuotojai yra tautos tarnai. Todėl ar normalu ir moralu, kad neturtingos valstybės tautos tarnai gauna daug didesnes algas už tautos šeimininko – tautos daugumos žmonių atlyginimus. Todėl Lietuvoje dabar egzistuojančią santvarką reikia vadinti ne demokratija (liaudies valdžia), o biurokratija – valdžios įstaigų darbuotojų valdžia, kurios kraštutinį atvejį tikslinga vadinti kratokratija (valdžios valdžia), egzistuojančią aukščiausiosios valdžios ešelonuose, kurių atstovai nesubalansuotai su visuomenės daugumos gyvenimo sąlygomis labai daug rūpinasi savo gerove bei privilegijomis, organizuoja intrigas tarp valdžios atstovų, dažnai savo tikslų siekia demagoginiais metodais (gr. demagogia – apgaudinėjimas melagingais, nerealiais pažadais, meilikavimu, suktais išvedžiojimais ir sąmoningu faktų iškraipymu).2 Be jau minėtų valdžios formų, Lietuvoje pasitaiko dar viena, jau minima ir senovės Graikijoje, dalinės valdžios forma – ochlokratija (gr. ochlokratia – minios ar prastuomenės valdžia), kai įstatymų nereglamentuojamais metodais (agresyviais mitingais, demonstracijomis, blokadomis, įsiveržimais į valdžios institucijų patalpas) siekiama pakeisti valdžios institucijų sprendimus, nušalinti arba paremti atskirus valstybės aukštuosius vadovus.3 Aišku, kad demokratine ir laisva negalima vadinti valstybės, kurios didelė tautos dalis, kaip dabar yra Lietuvoje, skursta. Skurdo priežastys gali būti vidinės ir tarptautinės. Susipažinkime, kaip skurdo priežastis vertina neabejotinas pasaulio moralinis autoritetas popiežius Jonas Paulius II 1987 metų enciklikoje “Sollicitudo rei socialis” (“Rūpestis dėl visuomeninių reikalų”).Štai svarbiausios šio dokumento analitinės mintys: “Atsirado naujų didelį nerimą keliančių priežasčių: Pasaulinė rinka veikia turtingųjų ir galingųjų naudai: pelnas paskirstomas nelygiai. Dėl to turtingose šalyse dalis žmonių tampa benamiai ir bedarbiai, o neturingosios nepajėgia tinkamai plėtoti savo ekonomikos, ir jų gyventojai skursta. Užsienio skolos pakenkė daugelio Pietų pusrutulio valstybių (dažnai vadinamų Trečiojo pasaulio šalimis ir Lietuva priskiriam prie jų) ekonomikai. Jos buvo priverstos tiek daug įsiskolinti išsivysčiusių šalių bankams, kad beveik visas jų dabar sukuriamas turtas turi būti panaudojamas palūkanoms mokėti. Žmonėms nelieka nieko (lieka būtinybė dar daugiau skolintis. – J.B.). Išsivysčiusios valstybės kur kas daugiau atsiima iš besivystančiųjų kaip procentus už paskolas negu suteikia joms pagalbos.4 Didžiulės sumos pinigų išleidžiamos ginklams, užuot panaudojus juos skurdui sumažinti”. Panašių analitinių išvadų yra pateikę ir ankstesni popiežiai. Moderniosios krikščioniškosios socialinės doktrinos kūrėju laikomas popiežius Leonas XIII dažnai minimoje 1891 metų enciklikoje “Rerum novarum” (“Troškimas naujovių”) rašė, kad tuolaikinėje kapitalistinėje sistemoje “darbininkai, likę vieni ir be apsaugos, nebegali pasipriešinti turtingųjų savanaudiškumui ir nežabotam darbdavių gobšumui… maža turtuolių bei pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius”. Labai gaila, paradoksalu ir net keista, kad minėtos enciklikos “Rerum novarum” išvados tinka ne tik XIX amžiaus laukiniam kapitalizmui, bet ir didesnei žmonių daliai XXI amžiaus “laisvoje” ir “demokratinėje” Lietuvoje.5 Grįžkime prie popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos teiginių apie tarptautines skurdo priežastis, kurios tinka ir daugumos Lietuvos žmonių nuskurdinimui paaiškinti. Kažkodėl šios enciklikos teiginių nepropaguoja nei politologai, nei žiniasklaida, net pati Katalikų bažnyčia. Gal būt dėl to, kad jos teiginiai gali būti laikomi antiglobalistinio judėjimo katekizmu ir taip “kompromituoti” Joną Paulių II. Po žemės ūkio ir pramonės sugriovimo Lietuva nusirito į Trečiojo pasaulio valstybių ekonominę būklę ir del dideles korupcijos tapo tarptautinio finansinio imperializmo ekonomine kolonija. Dėl kapitalizmo atkūrimo ir “laisvosios” rinkos funkcionavimo į užsienio šalis iš Lietuvos oficialiai išplaukia labai daug Lietuvos žmonių uždirbtų lėšų, kurios lygios apytikriai vienam metiniam valstybės biudžetui – apie 13 milijardų Lt. Tokias išplaukiančias lėšas sudaro: apie 1 mlrd. Lt – palūkanos už valstybės užsienio paskolas, apie 4 mlrd. Lt - užsienio “geradarių” – investuotojų pelnai, algos ir dividendai, apie 8 mlrd. – prekybos su užsienio šalimis deficitas dėl nelygiavertės prekybos sužlugdytos gamybos ir nebūtinų prekių importo. Papildomai prie išvardytų galima pridėti dar apie 2 mlrd. Lt oficialių nuostolių: tai su stojimu į Lietuvai nebūtiną NATO ir su nesutvarkytais valstybės tarnautojų atlyginimais susiję nuostoliai. Be oficialių, Lietuvoje yra dar keli (apie 4-6) mlrd. Lt neoficialių nuostolių dėl šešėlinės ekonomikos ir kontrabandos, kurių socialistinėje Lietuvoje beveik nebuvo. Už tokias milžiniškas lėšas būtų įmanoma bent dvigubai padidinti daugumos Lietuvos žmonių gerovę. Taigi, kapitalistinės santvarkos restauravimas sudarė sąlygas labai praturtėti tik nedaugeliui Lietuvos žmonių ir nuskurdinti jų didžiąją dalį, labai padidino ne tik turtinę, bet ir moralinę nelygybę. Todėl pagal pateiktus laisvės ir demokratijos kriterijus daugumą Lietuvos žmonių negalima laikyti laisvais, o Lietuvą – demokratine valstybe.6 1.2.Asmens teisė į gerą viešąjį administravimą Siekiant užtikrinti asmens teisę į gerą viešąjį administravimą, neišvengiamai tenka sukurti tam tikrą diskrecijos naudojimo kontrolės mechanizmą ir kriterijus, leidžiančius įvertinti diskrecijos teisės naudojimą. Tradiciškai teisinės administracijos veiksmų kontrolės funkciją vykdo teismai. Precedentinės teisės šalyse jie išvystė taip vadinamą “ultra vires” doktriną, kuri reiškia, kad viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimų. Ultra vires (lot.“virš jėgų”) yra skirstoma į tris rūšis: 1. esminė ultra vires (substantive ultra vires); 2. procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires); 3. piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power).7 Pirmuoju atveju kalbama apie turinio klaidą Antruoju atveju kalbama apie tam tikrą veiksmo klaidą. Trečiuoju atveju kalbama apie dar sudėtingesnę situaciją, kuomet nėra pažeidžiamos procedūros, taip pat konkretus sprendžiamas klausimas įeina į institucijos veiklos sritį, tačiau administracija vis tiek gali piktnaudžiauti įgaliojimais. Kitaip sakant, administracijos tarnautojas veikia savo kompetencijos ribose ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau priima nepagrįstą, neteisingą sprendimą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pareigūnas nesugebėjo įvertinti konkrečiam atvejui svarbių aplinkybių, arba jis vadovavosi savanaudiškais motyvais, elgėsi nesąžiningai, piktavališkai ir t.t., ir pan.8 Kokie yra kriterijai, nurodantys kaip derėtų naudotis diskrecijos teise bei leidžiantys nustatyti, ar buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais konkrečiu atveju? Mokslininkai ir praktikai yra priėję nuomonės, jog svarbiausi yra protingumo ir logiškumo principai. Institucija, analizuojanti viešojo administravimo subjekto veiklą turėtų jais remtis ir atsakyti į tokius klausimus: 1) ar tokį sprendimą priimtų protingas, racionaliai mąstantis žmogus? 2) ar sprendimas priimtas pagrįstai, t.y. atsižvelgus ir tinkamai įvertinus svarbias aplinkybes? 6. Administracinio teismo vaidmuo ginant žmogaus teises viešojo administravimo sferoje Kalbant apie teisę į gerą viešąjį administravimą, neišvengiamai susiduriama su administracinės diskrecijos naudojimo kontrolės klausimu. Lietuvoje taip pat yra įsteigtos pasaulyje paplitusios teisinės institucijos, kurios vertina diskrecinių sprendimų pobūdį. Nuo 1995 m. Lietuvoje veikia Seimo kontrolierių įstaiga, nuo 1999 m. – specializuoti administraciniai teismai.9 Kilus ginčams dėl administracinės diskrecijos netinkamo panaudojimo, paprastai kreipiamasi į teismą. Lietuvoje įsteigti specializuoti administraciniai teismai nagrinėja įvairius administracinius ginčus, o taip pat ir mokestinius ginčus. Kasmet didėjantis skundų skaičius, gaunamas administraciniuose teismuose, liudija šių teismų reikalingumą Lietuvoje.10 Tačiau tais atvejais, kuomet ginčijamas viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuris buvo priimtas remiantis diskrecijos teise, Lietuvos Respublikos administraciniai teismai ne itin daug gali padėti asmeniui, teigiančiam, jog pareigūnas netinkamai pasinaudojo administracine diskrecija, nes Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d. numato, jog “Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.”11 Galima prieiti išvados, jog administraciniai teismai turi ribotą galimybę, patikrinti, ar administracinė diskrecija buvo tinkamai panaudota, o kartais ir visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remiantis veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti. Administracinio teismo sprendimai yra privalomi, todėl tais atvejais, kai administracinis teisinis reguliavimas yra tinkamas, be spragų ar prieštaravimų, asmens teisė į gerą viešąjį administravimą, išnagrinėjus konkrečią bylą, yra veiksmingai apginama.12 Konstitucijos 73 str. numatyta, kad Seimo kontrolieriai gina piliečius nuo pareigūnų piktnaudžiavimo bei biurokratizmo, t. y. nuo netinkamo administravimo. Tuo atveju, jeigu piliečio skundas yra pagrįstas (t.y. jei pilietis skundėsi dėl realaus, o ne tariamo savo teisės pažeidimo), gali būti nustatomos iš esmės dviejų rūšių priežastys, nulėmusios jo teisių pažeidimą: 1) norminio akto netobulumas (netinkamas administracinis teisinis reguliavimas – t.y. netinkamai pasirinktas objektas ar reguliavimo priemonės, arba apskritai egzistuojanti teisinio reguliavimo spraga); 2) norminio akto netinkamas taikymas (pareigūno nekompetencija, netinkamas diskrecinių galių panaudojimas, piktnaudžiavimas tarnyba, etc.).13 Lietuvos Respublikoje administraciniams teismams sudėtinga iš esmės patikrinti, ar deramai buvo naudojamasi administracine diskrecija. Administracinių bylų teisenos įstatymas, kuriuo vadovaujasi teismas, numato, jog teismas privalo tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas. Be to, teismas negali vertinti ginčijamo administracinio akto bei veiksmu ar neveikimo politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Todėl galima prieiti išvados, jog administraciniai teismai turi ribotą galimybę, patikrinti, ar administracinė diskrecija buvo tinkamai panaudota, o kartais ir visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remiantis veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti. Valdžių padalijimas istorinių aspektu Teisminei valdžiai būdingi visi valstybės valdžios pagrindiniai požy­miai. Pagrindinis ir svarbiausias požymis - tai privalomumas paklusti šios valdžios sprendimams. Teismas priima sprendimus valstybės vardu. Savo galia šie sprendimai prilygsta įstatymams: jie yra privalomi visoms valsty­bės institucijoms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta. Patys teismų sprendimai daugeliu atvejų yra valstybės prievartos aklai. Teisminės valdžios institu­cijos turi teisę taikyti įvairias, net pačias griežčiausias, valstybinės prievar­tos priemones, pvz., laisvės atėmimą iki gyvos galvos, turto konfiskavimą ir kt.14 Teisminė valdžia, priimdama privalomus sprendimus, taip pat atlieka ir socialinio reguliavimo funkciją konkrečioje visuomeninių santykių srityje: nustato konkrečių asmenų teises, pareigas ir atsakomybe. „Priimant ir vykdant teismo sprendimus, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas"15. Be bendrųjų valstybės valdžios požymių, teisminei valdžiai būdingi specifiniai požymiai ir funkcijos. Teisminės valdžios paskirtis - užtikrinti teisės viešpatavimą, konstitu­cinės santvarkos stabilumą, žmogaus ir piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Demokratinėje valstybėje teismas yra svarbiausia pažeistų žmo­gaus teisių ir laisvių gynimo institucija. Teisė ginti savo teises nepriklau­somame ir nešališkame teisme yra viena iš svarbiausių asmens teisiu ga­rantijų. Tokia žmogaus teisių ir laisvių gynyba įtvirtinta Konstitucijos 30 str. l d. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši konstitucinė nuostata užtikrina kiekvienam as­meniui galimybe savo teises ginti nuo kitų asmenų, taip pat ir nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Su minėta Konstitucijos norma siejasi Konstitucijos 31 str. 2 d.: asmuo, kaltinamas padaręs nusi­kaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklauso­mas ir nešališkas teismas.16 Užtikrinant Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų teisių ir laisvių ap­saugą teismams suteikiami ypatingi įgaliojimai, kurių neturi nė viena kita valdžia. Tik teismas gali priimti sprendimą, kuriuo žmogui atimama ar apribojama laisvė, konfiskuojamas fizinių ar juridinių asmenų turtas, už­draudžiama politinės partijos veikla, panaikinamas valstybės institucijos neteisėtas aktas, valstybės institucija įpareigojama atlyginti asmeniui pa­daryta neteisėtais veiksmais žalą ir kt. Išskirtinę teisminės valdžios vietą valstybės valdžios sistemoje apibū­dina tai, kad teisminė valdžia įgyvendina teisingumo vykdymo valstybėje funkciją. Tai pagrindinė teisminės valdžios funkcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. l d. Jos negali įgyvendinti jokia kita valstybės valdžios institucija ar pareigūnas, išskyrus teismą. Dėl teisingumo funkcijos apimties ir ribų konstitucinės teisės moksle nėra vieningos nuomonės. Neretai teigiama, kad konstituciniai teismai, atliekantys konstitucinės priežiūros funkciją, teisingumo nevykdo ir ne­priklauso teisminei valdžiai. Kita vertus, tai priklauso ir nuo to, kokia konstitucinės kontrolės sistema egzistuoja konkrečioje valstybėje. Lietu­vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo i str. 2 d. teigiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepri­klausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir įsta­tymų nustatyta tvarka. Tokiu apibrėžimu Lietuvos įstatymų leidėjas suformulavo savo poziciją, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra teisminės valdžios dalis. Tačiau vien įstatymų leidėjo pozicija neturė­tume remtis aiškindami Konstitucinio Teismo vietą valdžios institucijų sistemoje. Klausimas yra sudėtingas, juolab, kad Konstitucinio Teismo priskyrimo teisminei valdžiai dėl tam tikrų motyvų negalėtume laikyti neginčytinu.17 Teisingumo turinį sudaro teismų veikla sprendžiant konkrečius ginčus dėl teisės, atsirandančius visuomenėje dėl įvairių konfliktų (turtinius, darbo, politinio pobūdžio ginčus, piliečių skundus dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų ir kt.). Teismai šiuos ginčus sprendžia nagrinėdami baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas, griežtai laikydamiesi įstatymų nustatytos teisminio proceso tvarkos. Teisminio proceso tvarkos reikalavimai įgyvendinant teismine valdžią yra esminiai: aukštesniajam teismui visi procesinės teisės pažeidimai gali būti pagrindas teismo sprendimui panaikinti.18 Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti lik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo spren­dimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija.19 Išskirtinis teisminės valdžios požymis -jos politinis ir socialinis neut­ralumas. Vykdant teisingumą, pagrindinė teismo pareiga - išspręsti teisi­nį konfliktą: visapusiai, pilnutinai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinky­bes ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Tokį sprendimą gali priimti tik nepriklausomas ir nešališkas teismas. Vykdydamas šią pareigą, teismas privalo būti politiškai ir socialiai neutralus bei laisvas nuo bet kokio poveikio iš šalies. Nagrinėdamas ir spręsdamas bylas, jis turi vado­vautis tik įstatymu ir savo teisine sąmone bei vidiniu įsitikinimu. Teisinė sąmonė ir vidinis įsitikinimas yra itin svarbūs įgyvendinant teisminę val­džią.20 Teisingumo vykdymas nėra vienintelė teisminės valdžios funkcija. Ne mažiau svarbi yra valstybės institucijų, padedančių vykdyti teisingumą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo teisminės priežiūros funkcija. Pvz., tik teismas gali sankcionuoti asmens suėmimą. Lietuvos Respublikos Konsti­tucijos 20 str. 3 d. teigiama, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur, jam dalyvaujant, spren­džiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Reikia pastebėti, kad šią Konstitucijos nuostatą buvo pradėta nuosekliai įgyvendinti 1996 m. gegu­žės 28 d. Seimui priėmus tam tikrus Baudžiamojo proceso kodekso pa­keitimus. Iki šių pakeitimų įsigaliojimo asmenų suėmimą ar suėmimo pratęsimą sankcionuodavo prokurorai. Suėmimas - pati griežčiausia Baudžiamojo proceso kodekse numatyta kardomoji priemonė, skiriama tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima užtik­rinti kaltinamojo dalyvavimo procese, netrukdomo bylų tyrimo, teisminio nagrinėjimo ir užkirsti kelio naujiems sunkiems nusikaltimams.21 Teismai atlieka arba gali atlikti visuomenėje ir kitas teisines funkcijas, pvz., teisės normų aiškinimo funkciją. Lietuvoje, be Konstitucinio Teis­mo, šią funkciją įgyvendina Aukščiausiojo Teismo Teisėju senatas, apro­buodamas teismų sprendimus, į kurių išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pa­čius įstatymus. Kai kuriose valstybėse teismai atlieka teisės kūrimo funk­ciją (pvz., anglosaksu teisinės tradicijos valstybėse). Tiesa, kai.kurie Lie­tuvos teisininkai mano, kad įstatymų aiškinimas per Aukščiausiojo Teis­mo Teisėjų senato aprobuotus sprendimus - tai „kelias į teismo sprendi­mo, kaip precedento, įsitvirtinimą mūsų teisės sistemoje".22 1.3.Institucijos, per kurias vykdomos valstybės funkcijos Asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sudaro valstybės tarnautojų korpusą. Valstybės tarnyba yra šių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Konstitucijoje vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė) tarnyba“ savo turiniu yra tapati sąvokai „viešoji tarnyba“. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos – iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginamos – profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo administravimo ir/arba viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat tokį veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą.23 Vienas iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra valstybės tarnybos sistemos vieningumas. Atsižvelgiant į valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas, įvairovę, valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai.24 Valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. 2.Valstybės tarnybos sistemos modelis Pasirinktas valstybės tarnybos sistemos modelis, organizavimo ir funkcionavimo pagrindai turi būti nustatyti įstatymu. Konstitucinė valstybės tarnybos samprata apima tarnybos santykius ne tik valstybės institucijose, bet ir savivaldybių institucijose. Vieninga valstybės tarnybos sistema yra būtina valstybės valdymo ir vietos savivaldos, kaip dviejų viešosios valdžios sistemų, veiksmingos tarpusavio sąveikos prielaidų, visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso ir teritorinių bendruomenių – savivaldybių viešojo intereso nesupriešinimo, jų suderinimo prielaida. Nepertraukiamas turi būti ir valstybės tarnybos, kaip sistemos, funkcionavimas, kad visoje valstybėje būtų galima nuolat ir veiksmingai vykdyti viešąjį administravimą ir teikti viešąsias paslaugas garantuojant viešąjį interesą.25  Valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis inter alia hierarchijos ir pavaldumo principais. Valstybės tarnautojų pareigybių hierarchijos nustatymas ar kitoks klasifikavimas, suskirstymas į kategorijas ar pan. privalo būti vieningas, grindžiamas tais pačiais kriterijais. Konkrečios valstybės tarnautojų pareigybės gali būti priskirtos tam tikrai kategorijai (rūšiai) tik pagal šią vieningą sistemą, tačiau tai darant privalu paisyti kiekvienos institucijos ir kiekvienos pareigybės ypatumų, atitinkamų valstybės tarnautojų vykdomų funkcijų ir atsakomybės, kitų veiksnių.26  Tačiau pabrėžtina, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnyba tam tikrose valstybės (savivaldybių) institucijose (kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis) būtų eliminuota iš bendros valstybės tarnybos sistemos arba kuris įtvirtintų privilegijuotą tam tikrų institucijų valstybės tarnautojų padėtį kitų analogiškų institucijų valstybės tarnautojų atžvilgiu arba, priešingai, jų diskriminavimą. Pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės. Valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką.27 Valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik Konstitucijai ir teisei. Kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų. Valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime konstatavo, kad valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves; ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn.28 Kita vertus, valstybės tarnautojai neturi patirti nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, turi būti apsaugoti nuo bet kokio neteisėto spaudimo ar neteisėtų reikalavimų (įskaitant valstybės ar savivaldybių politikų vykdomą neteisėtą spaudimą ar reiškiamus neteisėtus reikalavimus). Valstybės tarnautojams negali būti duodami neteisėti pavedimai ar nurodymai, valstybės tarnautojai negali tokių pavedimų ar nurodymų vykdyti ar būti kitaip verčiami jiems paklusti. Įstatymuose turi būti įtvirtintas toks valstybės tarnybos organizavimo modelis, kad kiekviena institucija turėtų aiškiai apibrėžtą kompetenciją, o jų (ar valstybės tarnautojų) ginčai dėl kompetencijos, jeigu jie kyla, būtų sprendžiami teisės pagrindu, teisine tvarka. Garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). 2.1.Savivaliavimas valstybės tarnyboje Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų supriešinimo, kad nebūtų sudarytos teisinės prielaidos valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus.“29 Iš Konstitucijos išplaukia, kad valstybės tarnyba, kaip profesinės veiklos sistema, turi būti nešališka, neutrali politinio proceso dalyvių atžvilgiu, valstybės tarnybos sistema turi būti organizuota ir veikti taip, kad būtų užtikrinamas viešojo intereso garantavimo tęstinumas pasikeitus politinei valdžiai. Pagal Konstituciją valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos politinei veiklai. Konstitucinė nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucinis atviros visuomenės imperatyvas, konstitucinė valstybės tarnybos samprata suponuoja tai, kad valstybės tarnyba turi būti atvira, prieinama žmonėms, kurių reikalus ji tvarko. Valstybės tarnybos sistemos, valdžios įstaigų darbas turi būti organizuotas taip, kad į valdžios įstaigas, valstybės tarnautojus kreipęsi žmonės nepatirtų savivalės, piktnaudžiavimo, biurokratizmo, kad jų reikalai būtų nagrinėjami ir sprendžiami nevilkinant.  Geras valstybinės kalbos mokėjimas – būtina prielaida tam, kad šie asmenys, būdami valstybės tarnautojais, galės tinkamai vykdyti savo pareigas, kad į juos, kaip į valstybės tarnautojus, žodžiu ar raštu besikreipiantiems asmenims nekils sunkumų su jais bendraujant, taip pat kad bus užtikrintas normalus įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų bendravimas, kad jiems nekils kitų sunkumų vykdant tarnybines pareigas ar su valstybės tarnyba susijusias užduotis. Valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir Lietuvos Tautai, todėl visuomenė turi būti informuojama apie valdžios įstaigų darbą. Valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės tarnautojų sprendimų motyvai turi būti aiškūs, skaidrūs, informacija apie šių sprendimų motyvus turi būti prieinama. Valstybės tarnybos viešumo reikalavimas susijęs ir su Konstitucijoje įtvirtinta piliečių teise kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, su draudimu persekioti už kritiką (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis), taip pat su masinės informacijos cenzūros uždraudimu (Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalis) ir nustatytu (inter alia valstybei) draudimu monopolizuoti masinės informacijos priemones (Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų, saugančių nuo jų savivalės ar piktnaudžiavimo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).30 2.2.Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, ji turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. Tai suponuoja gana aukštus (didesnius, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikacinius ir profesinius reikalavimus valstybės tarnautojams, ypač pareigūnams (pirmiausia tiems, kurie sprendimus priima vienasmeniškai), taip pat būtinumą užtikrinti galimybę šiems asmenims būnant valstybės tarnyboje nuolat kelti savo profesinę kompetenciją. Lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą – konstitucinė piliečio teisė. Valstybės tarnybos santykiai apima santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įgyvendinimu, taip pat santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje; su valstybės tarnybos santykiais yra glaudžiai susiję ir kai kurie santykiai, susiklostantys asmeniui baigus eiti pareigas valstybės tarnyboje (pavyzdžiui, santykiai, susiję su tam tikrais darbinės veiklos apribojimais buvusiems valstybės tarnautojams, su pensijomis, skiriamomis ir mokamomis buvusiems valstybės tarnautojams, ir kt.).31 Tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais. Matau keletą pagrindinių priežasčių, kurios šiandien Lietuvos žmones verčia abejoti jų priimtos Konstitucijos ir jų atkurtos valstybės gėriu. Tai vis dažniau juntamas, sąmoningo piliečio vis skaudžiau išgyvenamas, nors, neabejoju, laikinas Konstitucijoje įrašytų principų negaliojimas Lietuvos Respublikos politinio, ūkinio, visuomeninio, teisinio gyvenimo tikrovėje. Demokratinė valstybė – piliečių bendrija, turinti savo išsirinktą valdžią. Konstitucinis valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principas laiduoja neišardomą, nenutrūkstamą, artimą, atvirą ir sąžiningą ryšį tarp piliečių ir valdžios. Deja, šiandienėje Lietuvoje šis ryšys pernelyg dažnai trūkinėja, pernelyg rūpestingai valdžios įstaigos tarnauja pačios sau, jų vadovai savo politinius ar klano interesus pernelyg lengvai supainioja su priederme tarnauti Tautai. Piliečiai lygiai taip pat pernelyg dažnai pasyviai laukia, kad valdžios įstaigos neraginamos jiems tarnautų, nedrįsta, o gal tiesiog neranda laiko imtis tikrųjų valstybės šeimininkų – suverenų – vaidmens.32 Šios vasaros įvykiai Seime ir prie jo, kai parlamentarų sau pasirengto Rentų įstatymo priėmimą sustabdė tik piketuojantys pasipiktinę piliečiai, dar kartą parodo, kad negana šeimininkui tik paskirti tarnus, kad juos nuolat reikia prižiūrėti, kitaip jie linksta suįžūlėti. Nors atsakomybė dėl iškreipto šeimininko–tarno santykio yra abipusė, didesnė kaltė tenka stipresniajam, turinčiam didesnę laisvę veikti šios simbiozės subjektui, – valdžios įstaigoms, į jas išrinktiems, paskirtiems ar kitaip stojusiems tarnauti piliečiams. Galbūt šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje jau pamirštas žodžio „tarnauti“ turinys? Manau, jo nereikia ieškoti praeityje, užtenka prisiminti asmenų santykius šeimoje: kaip joje tėvai su meile tarnauja vaikams, sutuoktiniai – vienas kitam, suaugę vaikai – pasenusiems tėvams, taip ir valdžios įstaigų vadovai ir kiti tarnautojai turėtų elgtis su savo suverenais – Lietuvos žmonėmis. Kiekvienu iš jų. Šeimoje patiriame, kad toks santykis ne tik nežemina, nemenkina, niekaip neapriboja tarnaujančiojo, bet atvirkščiai – jį visokeriopai praturtina.33 Kita esminė problema – lojalumo Lietuvai deficitas. Taip pat abipusis, bet didesnė atsakomybė tenka laikantiems valdžios svertus. Ar galėtų šiandien Lietuvos spaudoje KGB generolas, „Rusijos geležinkelių“ prezidentas, subtiliai niekinti mūsų valstybę ir jos vadovus, jei į 2K projektą – Rusijos valdžios planus kurti Lietuvoje „bendrą tranzito koridorių“ – visų atsakingų valdžios įstaigų vadovai būtų žvelgę per konstitucinio valstybės teritorijos vientisumo principo prizmę? Jei asmeninį lojalumą Lietuvai savo veiksmais būtų įgyvendinęs ne tik VSD pareigūnas Vytautas Pociūnas, bet ir visa tuometinė VSD vadovybė?34 Lojalumo savo valstybei, kartu ir jos tapatybės krizė lemia tai, kad Lietuvai trūksta krypties. Tauta per menkai žino, ko turi siekti jos kuriama valstybė. Siūlau visiems – ir piliečiams, ir jiems tarnaujantiems valdžios įstaigose – prisiminti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją - galiojantį valstybės teisės aktą. Jame Lietuvos Tauta skelbia kovojanti už teisingumu ir laisve pagrįstą taiką pasaulyje, besiremiančią demokratijos principų pilnutiniu įgyvendinimu. Kiekvienas Lietuvos pilietis - valstybės kūrėjas turėtų savo veiksmus ir nuostatas matuoti partizanų mums paliktu ištikimybės Tėvynei matu. Galbūt vertėtų šią žūtbūtinėje kovoje susivienijusių visos Lietuvos pogrindžio kovotojų deklaraciją įrašyti į Konstitucijos preambulę – šalia Statutų ir kitų Konstitucijų? Kaip priminimą sau ir ateities kartoms.35 2.3.Viešojo administravimo kontrolė Viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagrindinis viešąjį administravimą reglamentuojantis teisės aktas - Viešojo administravimo įstatymas. Vienas iš svarbiausių jo tikslų – sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Atsižvelgiant į tai, jame yra apibrėžti viešojo administravimo subjektai ir jų sistema, jų veiklos principai, nustatyti administracinio reglamentavimo, viešųjų paslaugų teikimo administravimo bei institucijų vidaus administravimo pagrindai, taip pat administracines procedūros ir prievolės nagrinėjant bei sprendžiant asmenų prašymus ir skundus. Vidaus reikalų ministerijos vienas iš veiklos tikslų yra formuoti valstybės politiką viešojo administravimo srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą. Jo siekiant: • rengiami įstatymų ir kitų teisės aktų projektai dėl viešojo administravimo subjektų sistemos, administracinio reglamentavimo, administracinių paslaugų teikimo, viešųjų paslaugų teikimo administravimo ir viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo tobulinimo; • koordinuojamas viešųjų paslaugų teikimo asmenims administravimo politikos įgyvendinimas; • formuojama ir įgyvendinama kokybės vadybos politiką viešajame administravime; •  analizuojama ir vertinama ES valstybių narių ir kitų šalių patirtis ir rengiami pasiūlymai dėl gerosios patirties panaudojimo viešojo administravimo srityje;  •  formuojama ir įgyvendinama administracinės naštos piliečiams mažinimo politika.36 Šioms funkcijoms atlikti Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamente yra įsteigtas Viešojo administravimo politikos skyrius. 2.4.Politiką viešojo administravimo srityje Formuojant politiką viešojo administravimo srityje ir siekiant užtikrinti nuoseklų ir kryptingą viešojo administravimo tobulinimo procesą didelis dėmesys skiriamas: • viešojo administravimo sistemos tobulinimui. Vykdomos priemonės kurios apima viešojo administravimo sistemos sandaros modernizavimą, racionalesnį viešojo administravimo subjektų funkcijų paskirstymą ir efektyvesnį valstybės biudžeto lėšų naudojimą. 2004 m. parengus Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategiją, užtikrintas nuoseklus ir kryptingas viešojo administravimo tobulinimas. Šios strategijos įgyvendinimui buvo patvirtinti ir nuolat atnaujinami priemonių planai (2005–2006 metų ir 2007–2010 metų). 2009 m. parengus Vykdomosios valdžios sistemos sandaros tobulinimo koncepciją, suformuluoti šios sistemos tobulinimo principai, kuriais turėtų būti vadovaujamasi priimant sprendimus dėl sistemos elementų reformos ir nustatytos sistemos tobulinimo kryptys. 2009 m. pakeitus ir papildžius Viešojo administravimo įstatymą aiškiau išdėstyta viešojo administravimo subjektų sistema, nustatyti aiškesni viešojo administravimo įgaliojimų suteikimo jiems principai. Parengtas Viešojo administravimo tobulinimo tarpinstitucinis veiklos planas, kuris užtikrina Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos tęstinumą. •  viešųjų ir administracinių paslaugų kokybės gerinimui ir administracinės naštos piliečiams mažinimui. Įgyvendinamos priemonės, kuriomis siekiama didinti asmenų, besikreipiančių į viešojo administravimo institucijas ir įstaigas, aptarnavimo kokybę taikant vieno langelio principą ir mažinti administracinę naštą. 2007 m. naujos redakcijos Viešojo administravimo įstatymas aiškiau apibrėžė asmenų teises ir pareigas jų santykiuose su valstybės institucijomis, o svarbiausia privertė institucijas pakeisti ankstesnį požiūrį į konstitucinę prievolę „tarnauti žmonėms“ ir paskatino ieškoti efektyvesnių šios prievolės vykdymo formų. 2007 m. parengtose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse buvo nustatytos procedūros ir procesai, per kuriuos šios teisės ir pareigos turi būti įgyvendinamos. 2009 m. parengus Administracinių paslaugų teikimo aprašymų rengimo rekomendacijas, nustatyti bendrieji reikalavimai dėl administracinių paslaugų identifikavimo, grupavimo, šių paslaugos teikimo aprašymo struktūros ir aprašymo rengimo. Parengus Viešųjų paslaugų vartotojų patenkinimo indekso apskaičiavimo metodiką, sudaryta galimybė, Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms matuoti piliečių pasitenkinimą administracinėmis ir viešosiomis paslaugomis. Rengiama Administracinės naštos piliečiams nustatymo ir įvertinimo metodika, kuri sudarys sąlygas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, nustatyti ir įvertinti administracinę naštą piliečiams, palyginti šios naštos dydžio kitimą ir priimti sprendimus dėl jos mažinimo.37 • viešojo administravimo kokybės vadybos iniciatyvų skatinimui. Įgyvendinamos priemonės, kuriomis viešojo administravimo institucijoms ir įstaigoms nuolat pristatoma ES ir nacionalinė geroji patirtis, skatinamos kokybės vadybos metodų diegimo ir piliečių aptarnavimo gerinimo naujovės. Nuo 2005 m. vykdoma gerosios patirties pavyzdžių iš Lietuvos viešojo sektoriaus srities atranka ir organizuojamos Kokybės ir Bendrojo vertinimo modelio konferencijos. Tai užtikrina informacijos apie kokybės vadybos iniciatyvas sklaidą. Nuo 2007 m. atliekami kokybės vadybos metodų diegimo viešojo administravimo institucijose ir įstaigose tyrimai, kurių rezultatai naudojami formuojant kokybės vadybos politiką viešajame administravime. Nuolat atnaujinama Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainė www.vakokybe.lt. Joje pateikiama minėta ir kita aktuali informacija apie kokybės vadybos iniciatyvas tiek Lietuvoje tiek ES valstybėse narėse. Konstitucijos 33 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: "PILIEČIAMS LAIDUOJAMA TEISĖ KRITIKUOTI VALSTYBĖS ĮSTAIGŲ AR PAREIGŪNŲ DARBĄ, APSKŪSTI JŲ SPRENDIMUS. DRAUDŽIAMA PERSEKIOTI UŽ KRITIKĄ." Tarp šių normų ir jau minėtų Konstitucijos 25 straipsnio normų esama sąsajos tuo atžvilgiu, kad 25 straipsnyje garantuojama žmogaus įsitikinimų laisvė, taip pat informacijos laisvė 33 straipsnio antrojoje dalyje įgyja sukonkretintą išraišką, būtent: piliečiams laiduojama teisė reikšti kritinę nuomonę ar požiūrį, skleisti kritinę informaciją apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Konstitucijoje nustatytas draudimas persekioti už kritiką - tvirta šios konstitucinės teisės įgyvendinimo garantija. Beje, už piliečių persekiojimą už kritiką yra numatyta pareigūnų baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio antrosios dalies normų funkcija neapsiriboja subjektinės piliečio teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą užtikrinimu. Minėtosios konstitucinės normos siejasi ir su Konstitucijos skirsnyje "Lietuvos valstybė" įtvirtintos principinės nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, įgyvendinimu. Įgyvendinant Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategiją ir Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos įgyvendinimo 2007-2010 metų priemonių planą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsakymu 2009 metais  parengta rekomendacinio pobūdžio Viešųjų paslaugų vartotojų pasitenkinimo indekso apskaičiavimo metodika. Metodika patvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-339 (Žin., 2009, Nr. 81-3391). Tai pirmasis bandymas Lietuvoje sukurti vieningą vartotojų pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis matavimo įrankį. Šio leidinio leidyba finansuota Europos socialinio fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis. Vadovaudamosi Metodika Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, atsižvelgdamos į veiklos specifiką, gali nustatyti reikiamus vartotojų pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis indekso komponentus, kiekybiškai apibūdinti viešųjų paslaugų vartotojų pasitenkinimo lygį ir jo kitimą, nustatyti tobulintinas veiklos sritis, palyginti atliktų vertinimų rezultatus, siekti geresnio piliečių poreikių tenkinimo teikiant viešąsias paslaugas. Vidaus reikalų ministerija, vykdydama Viešojo administravimo plėtros iki 2010 m. strategijos įgyvendinimo 2007–2010 m. priemonių planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 1097, atliko Kokybės vadybos metodų diegimo viešojo administravimo institucijose stebėseną (toliau – stebėsena). Stebėsenos tikslas – išanalizuoti kokybės vadybos metodų diegimo viešojo administravimo institucijose eigą ir apie tai informuoti visuomenę.38 Lietuvoje teisės aktai nenumato privalomo kokybės vadybos metodų diegimo, viešojo administravimo įstaigoms yra palikta jų pasirinkimo laisvė (rekomenduojamas Bendrasis vertinimo modelio (BVM) diegimas). Todėl, siekiant Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 488, apibrėžto strateginio tikslo – gerinti teikiamų viešųjų paslaugų kokybę, reikia įvertinti, kokios kokybės užtikrinimo iniciatyvos ir atitinkami kokybės vadybos metodai šiuo metu yra diegiami Lietuvos viešojo administravimo institucijose. Šiam tikslui pasiekti buvo atlikta viešojo administravimo įstaigų apklausa, kurios rezultatai leidžia nustatyti, kiek Lietuvoje yra paplitęs kokybės vadybos modelių ir metodų taikymas, kokie yra jų diegimo sunkumai, apribojimai, rezultatai ir kas skatina institucijas juos diegti. Vidaus reikalų ministerijos užsakymu, siekiant įvertinti Europos Sąjungos struktūrinės paramos įsisavinimą ir efektyvų panaudojimą, pagal specialiai sukurtas metodikas atlikti tyrimai, įvertinantys valstybės ir savivaldybių išlaidų, kurias apima kokybės vadybos sistemos, dalį bei valstybės išlaidų, kurias apima veiklos valdymo sistemos visose ministerijose, dalį.Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1K-065 patvirtintu 2008 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos vertinimo planu, siekdama identifikuoti ESF finansuoto veiklos valdymo sistemų tobulinimo ir kokybės vadybos sistemų diegimo indėlį, 2009 m. įgyvendino Europos socialinio fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis finansuotą projektą „Žmogiškųjų išteklių veiksmų programos 4 prioriteto įgyvendinimo rodiklių skaičiavimo metodologijos rengimas" (toliau - projektas). Šio projekto tikslas - nustatyti Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos (toliau - ŽIPVP) 4 prioriteto uždavinių įgyvendinimo rodiklių pradinę situaciją, siekiant užtikrinti kokybišką veiksmų programos įgyvendinimo stebėseną. Tuo tikslu buvo sukurtos metodikos ir pagal jas atlikti tyrimai, kuriais nustatyti ŽIPVP 4 prioriteto 2 uždavinio „Veiklos valdymo tobulinimas" rodiklio „Valstybės išlaidų, kurias apima veiklos valdymo sistemos visose 13 ministerijų, dalis (procentais) ir ŽIPVP 4 prioriteto 3 uždavinio „Viešųjų paslaugų kokybės iniciatyvos" rodiklio „Valstybės ir savivaldybių išlaidų, kurias apima kokybės vadybos sistemos, dalis (procentais)" baziniai dydžiai (kiekybine išraiška), taip pat abiejų rodiklių prognozės 2009-2015 m., parengtos tyrimų išvados ir rekomendacijos, vertinimo ataskaitos.39 Visais laikais svarbiausia valdymo problema buvo jo brangumas valdomiesiems. Ypač brangi valdymo sistema susiformavo demokratinėje sistemoje, nes bendruomenei vis labiau stengiantis tiesiogiai kontroliuoti valdžią ir kaip galima labiau apriboti neigiamą briurokratijos įtaką visuomenei, atsirado daugybė visas valdymo grandis ir ir viena kitą kontroliuojančių institucijų, priklausančių įvairiausiems valdžios lygmenims. Ekonominio racionalumo paieškos privertė daugelio šalių politikus, mokslininkus ir praktikus pradėti ieškoti kitokių visuomenės reikalų tvarkymo būdų. Tačiau daugumoje anksčiau buvusių valstybinio reguliavimo sferų labai sumažėjo visuomenės ir ją atstovaujančių politikų įtaka. Rinkimai nors ir nusprendžia, kas valdys bendruomenę, kas spręs jos problemas, tačiau aiškiai nenurodo, kur norima nuvesti bendruomenę, nes suformavus koalicinę vykdomąją valdžią, jos pateikta būsimosios veiklos programa gali gerokai skirtis nuo šią koaliciją sudarančių partijų programų. Todėl viešasis administravimas pirmiausia turi remtis ne tik politinio kompromiso tarp partijų paieška, kiek nuolatiniu bendravimu su visa bendruomene. Būtina nuolat tikrinti, ar rengiami ir priimami sprendimai atitinka bendruomenės interesus, o valdžia, priimanti šiuos sprendimus bendruomenės vardu, turi reaguoti į besikeičiančius bendruomenės poreikius ir norus, išsiaiškinti jų svarbą ir apie kiekvieną šio proceso dalį informuoti bendruomenę, išgirsti jos nuomonę ir įtraukti ją į sprendimų rengimą bei įgyvendinimą. Lietuvoje pamatinis administracinės teisės aktas - Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. Viešojo administravimo tikslas - sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą. Viešoji paslauga - valstybės ar savivaldos institucijų įrengtų specialiųjų įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Šių viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą nustato viešojo administravimo subjektai.40 Kuo plačiau visame savivaldos procese dalyvauja bendruomenė, tuo mažiau svetimesnė jai atrodo valdžia, tuo mažiau klausimų kyla dėl jos brangumo. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad valdžios institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų bešališkai, teisingai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką, kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas, susipažinti su visais duomenimis savo klausimu, laikantis teisėto konfidencialumo, profesinio ir verslo slaptumo, o taip pat su visais viešaisiais dokumentais. Valdžios padalijimo ir atribojimo principo įgyvendinimas kartu neat­meta būtinumo užtikrinti savarankiškų valdžios šakų sąveiką, valdžios vienybę ir darną. Tai sudėtingas uždavinys, nes kiekviena valstybės insti­tucija savo veiklos srityje yra autonomiška, o valdžių konkurencija ir kon­fliktai tam tikra prasme esti užprogramuoti ir neišvengiami. Jie neišvengia­mi tose srityse, kuriose atskirų valdžios šakų vykdomos funkcijos nėra griežtai atribotos įstatymų arba kuriose šios valdžios šakos konkuruoja tarpusavyje, turi viena kitai įtakos ar kontroliuoja viena kitą.41 Svarbu ir tai, kad valstybės valdymo ir administravimo bei vietos savi­valdos reforma lėmė didelę valstybinių įstaigų ir teismų plėtrą. Valstybės teritorijos administraciniams vienetams, kurie sovietmečiu buvo visiškai pavaldūs centriniam valdžios aparatui, suteikta savivaldos teisė Lietuvos politinę sistemą padarė sudėtingesnę, suskaldė ją į daug pirminių kompo­nentų. Dezintegruojantis veiksnys yra taip pat ir valstybės bei savivaldy­bių biudžeto menkų išteklių paskirstymas ir perskirstymas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius, kultūrinius, aplinkosaugos ir kitus poreikius, kuriuos vos ne kiekvienas regionas laiko prioritetiniais, tai gilina priešta­ravimus tarp savarankiškų valstybinės valdžios šakų, silpnina pusiau­svyrą tarp lūkesčių ir jų įgyvendinimo galimybių.42 Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta klasikinė valdžių padalijimo samprata: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (Konstitucijos 5 str. l d.). Tačiau po šio apibrėžimo eina kita norma: 'Valdžios galias riboja Konstitucija (5 str. 2 d.) Nors ši konstitucinė norma iš pirmo žvilgsnio yra išvestinė iš pirmosios, tačiau jų santykis yra sudėtingesnis. Reikalas tas, kad pastaroji norma įtvirtina konstitucinės valdžios galių ribojimo prielaidas. Žinoma, ši norma tiesioginiai nenustato konkrečių santykių, ją galima apibūdinti ir kaip Konstitucijos principą. Tačiau jos reali reikšmė konstitucinių normų sistemoje yra ta, kad jos pagrindu įtvirtinami konkrečių valstybės organų konkretūs įgaliojimai. Kita vertus, tai reiškia, kad valstybės organų galios yra tik tokios, kiek jų suteikia Valstybės Konstitucija - Pagrindinis Įstatymas. Negalima nekreipti dėmesio į dar vieną konstitucinę normą, kuri suformuluota Konstitucijos 7 straipsnio l dalyje. Joje skelbiama: "Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai". Akivaizdu, kad ši norma yra taip pat bendresnio pobūdžio ir gali būti apibūdinta kaip principas, apibrėžiantis vieną svarbiausių socialinio gyvenimo bruožų - teisėtumą. Konstitucijos 5 ir 7 straipsnių turinio loginė ir sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kuri yra tiesiogiai susijusi su mūsų nagrinėjama problema. Ši išvada būtų tokia: valdžios galių ribojimo konstitucinės prielaidos ir teisėtumo principo įtvirtinimas Konstitucijoje yra būtent tos konstitucinės prielaidos, kurios suponuoja konstitucinės justicijos organo - Konstitucinio Teismo - galias vertinti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų konstitucingumą. Vadovaujantis bendrosiomis konstitucinėmis nuostatomis dėl valdžios galių ribojimo galimybių visiškai suprantama, kodėl kitose konstitucinėse normose yra suformuluotos konstitucinės justicijos formos ir jų įgyvendinimo tvarka.43 Konstitucinės justicijos institucinė forma įtvirtinta Konstitucijos VIII skirsnyje "Konstitucinis Teismas". Šiame skirsnyje nustatyta Konstitucinio Teismo kompetencija, jo sudarymo tvarka, teisėjų konstitucinis statusas, kai kurios procedūrinės taisyklės, reglamentuojančios teisės kreiptis į Teismą įgyvendinimo klausinius, Teismo aktų teisinė galia. Vadinasi, Konstitucijoje yra apibrėžtos ir įtvirtintos taisyklės, kurių visuma apibūdintina kaip konstitucinės justicijos oficiali doktrina. Šią doktriną atspindi ir 1993 m. vasario 3 d. Konstitucinio Teismo įstatymas. Mūsų panaudotas terminas atspindi, tiesą sakant, yra netikslus, nes Įstatymas ne tik perteikia konstitucinės doktrinos turinį, bet yra neatskiriama dalis, kuri papildo, konkretizuoja doktrinos turinį. Štai Konstitucijoje nėra bendrojo Teismo apibūdinimo, o Įstatyme konstatuota, kad Konstitucinis Teismas yra teisminė institucija (Įstatymo l str. pavadinimas). Įstatymo l str. 3 d. nustatyta, kad Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka.44 Nors Lietuvos Konstitucija išskiria įstatymo leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, tačiau valdžių pasidalijimas nėra griežtas kaip prezidentinio valdymo modelio šalyje. Atvirkščiai, Lietuvoje Vyriausybės likimas ir imunitetas visiškai priklauso nuo parlamento - Seimo. Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktas skelbia, jog Seimas „prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru". Šiuo atveju Seimo galias rodo ta aplinkybė, kad Konstitucija leidžia parlamentui svarstyti ministrą pirmininką, ministrą, o kartu ir pačią Vyriausybę tuomet, kai pats Seimas nuspręs, kad tai yra būtina.45 Vykdomoji valdžia Lietuvoje negali egzistuoti ir veikti neturėdama Seimo paramos. Tiesa, prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų Vyriausybės sudarymo klausimu. Jis savo dekretu, bet pritarus Seimui, skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę (Konstitucijos 84 str.), tačiau tai nekeičia padėties, ir Seimo sprendimai Vyriausybės atžvilgiu yra galutiniai. Dar daugiau. Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuojama: „Būtent dėl to Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma".46 Akivaizdžią atsakomybės takoskyrą konstitucinės jurisprudencijos aktuose matome net iš „atsistatydinimo" ir „įgaliojimų grąžinimo" sąvokų. Perrinkus valstybės vadovą, įgaliojimai grąžinami tik kaip „mandagumo atsistatydinimas" (demission de courtoide), o vyriausybė patvirtinama iš naujo. Tad Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime konstatuojamas teiginys, kad „Seimas veikia kaip tautos atstovybė, kuriai atskaitinga Vyriausybė", yra pagrįstas. Konstitucinė Vyriausybės sudarymo tvarka leidžia teigti, kad ji (Vyriausybė) priklauso Seimui, o ne prezidentui. Prezidento įgaliojimu realizavimo aplinkybės, kurioms esant galima skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, numatytos 58 Konstitucijos straipsnyje. Šioje normoje nurodytos valdžios institucijų teisinių santykių situacijos, kurios galimos tik teorinėje plotmėje. Minėto Konstitucijos straipsnio l punktas numato, kad galimybė paleisti parlamentą atsiranda, kai „Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai".47 Sunku įsivaizduoti situaciją, kad parlamentas (Seimas), davęs pritarimą prezidentui skirti asmenį ministru pirmininku, nepatvirtintų šio asmens vadovaujamos Vyriausybės programos. Taip pat sunkiai įsivaizduojama ir antroji sąlyga, numatanti iniciatyvos teise Vyriausybei siūlyti prezidentui paleisti parlamentą, jei Seimas tiesiogiai išreikštu nepasitikėjimą Vyriausybe. Mes jau minėjome, kad Vyriausybės sudarymo būdas leidžia suformuoti tokią vyriausybe, kurioje tik teoriškai gali gimti siūlymas prezidentui paleisti Seimą. O Konstitucijos 87 straipsnis, suteikiantis naujai išrinktam parlamentui teise skelbti pirmalaikius prezidento rinkimus, sumažina šalies vadovo galimybe pasinaudoti įgaliojimais, suteikiančiais teisę paleisti Seimą. Šalies Konstitucija numato, kad prezidentas turi galimybę daryti įtaką Seimo priimamiems įstatymams, naudodamasis veto teise. Įstatymas, jei už jį balsavo „dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje" (Konstitucijos 69 str.), yra laikomas priimtu. Jeigu prezidentas nutaria, kad įstatymas yra nekokybiškas, tai jis „motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti" (Konstitucijos 71 str.). Parlamentas, pakartotinai apsvarstęs įstatymą, gali jį priimti, jei už įstatymą balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių. Jungtinėse Valstijose pakartotinai už prezidento vetuotą įstatymą turi balsuoti daugiau nei du trečdaliai abejų parlamento rūmų deputatų. Kadangi Prancūzijoje prezidento vėto nugalima daugiau nei puse visų parlamento narių balsų, ji vadinama silpnuoju veto' . Lietuvos prezidento veto galėtume lyginti su Prancūzijos Respublikos prezidento galiomis. Štai A. Brazausko prezidentavimo metu 1996 m. rinkinių Seimas visus devynis kartus ignoravo prezidento pastabas ir nė karto neįsiklausė į Šalies vadovo argumentus" . Mūsų parlamentas lengvai surinkdavo pusės Seimo narių balsus ir prezidento siūlymus atmesdavo. Paaiškėjo, kad iš tikrųjų prezidentas gali tik užvilkinti Įstatymo įsigaliojimo laiką, o galių, padedančių koreguoti įstatymą ar priversti Seimą atsisėsti prie derybų stalo, mūsų valstybės vadovas neturi.48 Nors prezidentas yra valstybės vadovas, tai nereiškia, kad ministras pirmininkas jam pavaldus ar privalo atsiskaityti. Priešingai, sudarius Vyriausybe, pavaldumas prezidentui tampa formalus. Nors prezidentas vadovauja užsienio politikai, tačiau tai jis daro kartu su Vyriausybe (Konstitucijos 84 str.). Užsienio politikos koordinavimas yra tik menka Vyriausybės veiklos sritis. Konstitucijos 85 straipsnis reikalauja Vyriausybės pritarimo ir užsienio reikalų ministro parašo prezidentui skiriant ir atšaukiant diplomatinius atstovus. Net pagrindiniais užsienio politikos klausimais (už šią sritį prezidentas atsakingas) prezidentas negali sušaukti Vyriausybės posėdžio, vadovauti jam. Prancūzijoje Vyriausybės posėdžiuose prezidentas dalyvauja kaip svarbiausias šio kolegialaus organo narys, o Jungtinėse Valstijose prezidento valia vykdomosios valdžios sprendimu turiniui yra svarbiausias veiksnys.49 Tad nagrinėdami prezidento, Vyriausybės bei Seimo galių mastą, pastebėjome, kad savo galia neabejotinai išsiskiria pastaroji institucija. Tam, kad geriau iliustruotume valdžių tarpusavio santykiu turinį, pažvelkime į teismą kaip į vieną iš valdžių, dalyvaujančių valdant valstybę (Konstitucijos 5 str.). Išvados 1. Yra pagrindo teigti, kad buvo remiamasi mažiausiai dviem „tiesiogiai dekla­ruojamais" konstituciniais principais - valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų konstitucinio įtvirtinimo (5 str. l d.) ir Konstitucijos viršenybės bei konstitucinio valdžios galių ribojimo (5 str. 2 d.) bei jų aiškinimu platesniame Konstitucijos nustatyto reguliavimo kontekste. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį “Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”, t.y. valdžios įstaigų darbuotojai tarnauja visiems Lietuvos žmonėms – visai tautai, o pagal Konstitucijos 2 straipsnį “Suverenitetas priklauso Tautai”. Taigi, Tauta yra valstybės suverenas – šeimininkas, o valdžios įstaigų darbuotojai yra tautos tarnai. Todėl ar normalu ir moralu, kad neturtingos valstybės tautos tarnai gauna daug didesnes algas už tautos šeimininko – tautos daugumos žmonių atlyginimus. Todėl Lietuvoje dabar egzistuojančią santvarką reikia vadinti ne demokratija (liaudies valdžia), o biurokratija – valdžios įstaigų darbuotojų valdžia, kurios kraštutinį atvejį tikslinga vadinti kratokratija (valdžios valdžia), egzistuojančią aukščiausiosios valdžios ešelonuose, kurių atstovai nesubalansuotai su visuomenės daugumos gyvenimo sąlygomis labai daug rūpinasi savo gerove bei privilegijomis, organizuoja intrigas tarp valdžios atstovų, dažnai savo tikslų siekia demagoginiais metodais (gr. demagogia – apgaudinėjimas melagingais, nerealiais pažadais, meilikavimu, suktais išvedžiojimais ir sąmoningu faktų iškraipymu). 3. Asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sudaro valstybės tarnautojų korpusą. Valstybės tarnyba yra šių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Konstitucijoje vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė) tarnyba“ savo turiniu yra tapati sąvokai „viešoji tarnyba“. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. 4. Įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos – iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginamos – profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo administravimo ir/arba viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat tokį veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą. 5. Pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės. Valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. 6. Valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik Konstitucijai ir teisei. Kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų. Valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime konstatavo, kad valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves; ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn. 7. Valdžių padalijimas - vienas labiausiai išplėtotu principų konstituci­nėje doktrinoje. Sąvoka valdžių padalijimas nėra tapati sąvokai valdžių atskyrimas, pirmoji žymi horizontalų, antroji - vertikalų valdžių atriboji­mą (valstybės valdžion atskyrimą nuo vietos savivaldoj. Konstituciškai įtvirtintas valdžių padalijimas savaime nereiškia, kad valstybės teritorijos administraciniams vienetams bus garantuota savivalda. Kai kurios valsty­bės, kuriose įgyvendinamas valdžių padalijimas, yra ganėtinai centrali­zuotos (pvz., Prancūzija), kitos yra decentralizuotos (pagal sutvarkymo formą gali būti net federacinės), tačiau valdžių padalijimas joms nebū­dingas (pvz., Indija, Australija). 8. Pažymėtina, kad, be Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, Teismo, yra ir daugiau Konstitucijoje numatytų (taip pat ir Konstitucijoje tiesiogiai nenumatytų) institucijų, turinčių valdingus įgalinimus. Tokios institucijos taip pat vadinamos valdžios institucijomis. Bet pagal Konsti­tuciją jos nelaikytinos institucijomis, įgyvendinančiomis valstybės valdžią. Šis dalykas kaip nors turėtų būti paaiškintas, tačiau konstitucinė jurisp­rudencija šiuo klausimu kol kas tyli. Vadinasi, kol kas reikia tenkintis galimais teoriniais šios tikros ar tariamos neatitikties tarp trijų (ir tik tri­jų) valdžios šakų konstitucinės sampratos ir faktinės situacijos, kurią kuo puikiausiai atspindi įprasta žodžio valdžia (reiškiančio subjektą, turintį valdingus įgalinimus) vartosena. Literatūra 1. Konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisinės prigimties, galių ir realizavimo problemos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Vilnius, 1997. 2. T. Birmontienė ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė, V. Vilnius, 2002. 3. Biekša L. Pabėgėlio statusas pagal tarptautinę teisę ir Lietuvos Respublikos įstatymus // Justitia. 1998. Nr. 6. 4. Meosnis G. Valdžių padalijimas kaip teisinės valstybės elementas // Žmogaus teisės ir jų gintis. Vilnius, 2000. 5. Romėris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose, Vilnius, 1994. 6. Mikelienė D. Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai, Justitia, 1999. 7. Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė. - V.,1997. 8. Smoth E. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas lyginamuoju aspektu. 9. Lapinkas K. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas valstybės valdžių sistemoje. 10. Pr. Kūris. Europos žmogaus teisių konvencijos įtaka Lietuvos Respublikos įstatymams. // Lietuvos teisės tradicijos. Justitia. Vilnius, 1997. 11. Valstybės žinios. 1999, Nr. 60 - 1948. 12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Nr. 5, 4 Priimti nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. Viltis, Vilnius, 1996. 13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Priimti nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. Viltis, Vilnius, 1995.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!