Konstitucinės teisės paskaitų konspektas

PASKAITU KONSPEKTO I DALIS 1 tema. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės samprata. 1. Konstitucinės teisės sąvoka (galima sampratų įvairovė), poveikio (reglamentavimo) dalykas (sritis), metodai (būdai), ir funkcijos. 2. Konstitucinės teisės normos, jų rūšys ir ypatumai (konkrečių Konstitucijos nuostatų pavyzdžiai). “Teisės spraga” konstitucinėje teisėje. 3. Konstitucinės teisės institutai ir su jų samprata, susijusi su Konstitucinio Teismo (1998 02 18 ir 2003 12 30) nutarimais. 4. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka, turinys, ypatumai. Konstitucinių teisinių santykių subjektai (konkrečių Konstitucijos nuostatų nuorodos). Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimas, jų atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai (atsižvelgiant į Konstitucijos 63 str., 88 str. ir 115 str.). 5. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės sistema. Konstitucinės teisės vieta Lietuvos Respublikos teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika (konkretūs pavyzdžiai). Konstitucionalizacijos samprata. 1. Sąvoka ir sampratų įvairovė Konstitucinė teisė - nacionalinės teisės sritis - paprastai suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios valdžios (iš esmės - valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. „Konstitucinės teisės" sąvokos įsitvirtinimą Lietuvoje reikėtų sieti su M. Romerio įtaka. Tarpukariu VDU TF dėstoma teisės mokslo disciplina pagal Universiteto statutą buvo vadinama „valstybine teise". Tačiau M. Römeris ir savo paskaitose, ir mokslo darbuose ją vadino „konstitucine teise". Teisinėje literatūroje sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama keliais aspektais: 1. Kai sąvoka „konstitucine teisė" vartojama konstitucijoje - pagrindiniame šalies įstatyme - įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas (leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą). 2. Sąvoka „konstitucinė teisė" vartojama ir objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius, susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės valstybinės valdžios) organizavimas bei šios valdžios įgyvendinimo pagrindai, taip pat asmens ir valstybės svarbiausieji santykiai. 3. Sąvoka „konstitucine teisė" gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų (t.y. visumą mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų), kuris tiria ir konstitucines teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį. 4. Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė" reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina yra glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais. žinoma, mokymo disciplina visų konstitucinės teisės mokslo problemų negali aprėpti, supažindina tik su pagrindinėmis. Normantas dar papildomai išskiria keletą sampratos aspektų: 1. „Mano“ teisė elgtis taip, kaip man leidžia konstitucija – t.y. „mano“ subjektinė teisė; 2. KT kaip viena iš viešosios teisės sričių. Poveikio (reglamentavimo) dalykas (sritis). Galėtume tvirtinti, kad dominuoja požiūris, jog konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos nustato 1) valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, taip pat 2) (tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio santykių pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas. Kai kurie autoriai (P. Ardant'as) linkę išskirti ir daugiau konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sričių. Viena iš jų – (3) visuomenės ekonominės ir socialinės organizacijos principai. Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sritis, būtų galima ir taip pasakyti: „Konstitucinė teisė - tai sistema konkrečios šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį visuomenėje ir valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios organų sistemos organizacijos ir veiklos pagrindus". Metodai, būdai. KT taikomi įvairūs reguliavimo būdai. KT normos nustato teises ir pareigas, atsakomybę, leidimą ir draudimą. KT normose įtvirtinami įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai (LRK 67 str.). KT taikomas įpareigojimas (LRK 71 str.), draudimas (LRK 21 str.3 d.), leidimas (LRK 61 str.). Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, išskiriami du teisinio reguliavimo metodai: imperatyvinis ir dispozityvinis. Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyvių (subjektų) tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija, teisinio santykio dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų. Dispozityviąjam.metodui būdinga teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, teisinių santykių dalyvių savarankiškumas ir galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. KT vyrauja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas. Funkcijos. Funkcijos – konst.poveikio socialiniam gyvenimui pagrindinės kryptys. Klasifikuojama labai įvairiai, pagal tai, ką norime išskirti iš konstitucijos. Pgr. funkcijos: Stabilizavimo – stabilizuoja politinį teisminį gyvenimą, nustato parametrus, stabilizuoja įstatymų leidybą. Konstitucija, nustatydama kons.įstatymų atsiradimo būdą suteikė galimybę reglamentuoti kai kuriuos įstatymus padidintos apsaugos būdu. Racionalizavimo - sureguliuoja santykius tarp institucijų pagal jų paskirtį, numatomi nesutarimų sprendimo būdai. Integravimo – ja realizuojamas darnios visuomenės siekis, nurodoma konst preambulėje. Apsauginė - nustatyti mechanizmai, kaip per KT veiklą saugomos žmogaus teisės. Ideologinė – nes propaguojamas konst. vertybės Politinė – nes įtvirtinama politinių procesų struktūra, galimybė jungtis į partiją. 2. KT normos KT kaip objektyviosios teisės sritis paprastai suprantama kaip reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius teisės normų sistema. Sistemą sudaro daugybė tarpusavyje susijusių elementų – dalių. Pagrindine pozityviosios teisės ląstele laikoma teisės norma. Paprastai teisės norma apibrėžiama kaip visiems privaloma formaliai apibrėžta bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų. Pagal teisinio reguliavimo objektą skiriamos konstitucinės, civilinės, baudžiamosios, darbo, finansų ir kitų teisės sričių normos. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinius santykius. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės - valstybės valdžios) organizavimas bei jos įgyvendinimo pagrindai, taip pat svarbiausi asmens ir valstybės tarpusavio santykiai. Tokios normos visų pirma yra įtvirtintos Konstitucijoje. Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, o taip pat svarbiausius asmens ir valstybės tarpusavio santykius. Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai: 1. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai. 2. Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios institucijų statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla, jos lemia ir asmens padėtį. 3. Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. Nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių santykių srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. Konstitucinės teisės normos – visą teisės sistemą vienijančios normos. 4. Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai. Svarbiausios, darančios didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra išdėstytos Konstitucijoje – svarbiausiame šalies įstatyme, teisės „šaltinių šaltinyje“. Kitos konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir konstituciniuose įstatymuose, ir aukščiau nurodytus santykius reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat kituose konstitucinės teisės šaltiniuose. 5. Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės normos. 6. Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia bendriausia prasme. Šių normų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti normos turinį. Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų ar išvystytų konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar lakoniškai suformuluotą taisyklę. 7. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas. Dispozicinių normų šioje teisės srityje yra kur kas mažiau. 8. Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai, užsieniečiai ir t.t.). 9. Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų teisės sričių normomis). Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra priimamos, keičiamos ir naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka. Rūšys. Konstitucinės teisės normų klasifikavimas, t.y. šių normų suskirstymas į įvairias grupes remiantis tam tikrais kriterijais, sietinas su konstitucinės teisės samprata apskritai. 1)Atsižvelgę į konstitucinės teisės siaurąją ir plačiąją prasmę, konstitucinės teisės normas galėtume skirti į dvi grupes: a) konstitucinės teisės siaurąja prasme normos; b) kitos konstitucinės teisės normos. 2)Pagal teisės šaltinius, kuriuose jos išdėstytos: a) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje; b) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais; c) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais; d) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais. 3)Pagal galiojimo trukmę: a) į pastovias - KT norma galioja iki jos oficialaus panaikinimo, o laikinų KT normų galiojimo trukmė nustatyta. Antai LR Konstitucijos 153 str. nustatyta, kad kai LR Konstitucija bus priimta referendumu, LR Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti LR Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 str., 58 str. 2 d. 2 p., 65, 68. 69 str., 84 str. 11 ir 12 p., 87 str. 1 d., 96, 103, 118 straipsniuose, 119 str. 4 d. Taigi šia norma Seimas galėjo pasinaudoti tik labai tiksliai apibrėžtą laiko tarpą - nuo LR Konstitucijos įsigaliojimo iki 1993 m. spalio 25 d. b) laikinas c) išskirtines - KT normos galioja tik nepaprastosios ar karo padėties metu. Įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai ribojamos tiesės ir laisvės, nurodytos LR Konstitucijos 145 str. 4)Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą KTN skirstomos: a) į imperatyvias - KT normos nustato kategoriškas, tiksliai apibrėžtas, elgesio taisykles. Teisinių santykių dalyviai jų pakeisti negali. Imperatyvių normų pavyzdžiais galëtų būti LR Konst. 68 str. 2 d. norma nustatanti, kad Seimas privalo svarstyti 50 000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą Seimui įstatymo projektą, arba Konstitucijos 83 str. 2 d. norma nustatanti, kad asmuo, išrinktas Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios. b) dispozityvias - normų taisyklės leidžia teisių subjektams jomis pasinaudoti ar nepasinaudoti. Pav. Konst. 61 str. 2 d. norma, numatanti, kad sesijos metu ne mažiau nei 1/5 Seimo narių gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui (tačiau gali tokios interpeliacijos ir nepateikti, nes norma leidžia pasirinkti elgesio variantą). 5)Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme KT skirstomos į: a) materialiąsias - šios teisės normos reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas, o proceso normas įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendinimo ir gynybos tvarka, taip pat valstybės institucijų ar pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarka. Kons. 67 str. 2 p. nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus. Tai materialioji norma. b) proceso – šio tipo normomis reikėtų laikyti daugumą Seimo statuto normų - pvz, V dalis „įstatymų leidybos procedūra". 6)Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius a) reguliacinės - nustatančios visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas b) apsauginės - saugančios reguliacines normas. 7)Pagal teisės normose išdėstytą taisyklių pobūdį: a) įpareigojamosios - nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus Konst 53 str. 3 d. „Valstybë ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių". b) draudžiančios - Konst. 21 str. 3 d.”Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes". c) įgalinančios. Konst. 32 str. 1 d. “Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos" 8) Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį. a) bendrosios - formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius; Kons. 18 str. norma „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės". b) konkrečiosios konstitucinės teisės normos - numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas Teisės spraga. Teisės spraga - toks atvejis, kai jam apibrėžti ir reglamentuoti nėra jokio teisės akto. Apskritai tuo atveju nėra numatyta jokio teisinio reguliavimo. KT spraga dar vadinama legislatyvinė omisija. Normantas minėjo, kad KT tyrė bylą, kuomet pareiškėjas prašo ištirt, ar tam tikro teisinio reguliavimo nebuvimas neprieštarauja tam, kas numatyta konstitucijoje. Iš konstitucijos seka, kad toks teisės aktas turi būti ir jo nebuvimas laikomas antikonstitucišku. 3. KT institutai Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Konstitucinės teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliuojamus tam tikrus tarpusavyje tiesiogiai susijusius, santykius.Taigi teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Konstitucinėje teisėje galime išskirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų teisės ir pan. institutus. Institutai gali būti skirstomi į paprastus ir sudėtingus (jie dar vadinami kompleksiniais ar generaliniais). Paprasti institutai nėra skirstomi į atskirtus junginius ( pav. Prezidento institutas), o sudėtingus institutus sudaro poinstitučiai. Kaip pavyzdys gali būti žmogaus teisių ir laisvių institutas, kurį sudaro pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai. Šiuos poinstitučius galima skirstyti į dar mažesnes grupeles.Vienų valstybių KT gali nebūti institutų kuriuos rasime kitų šalių KT (respublikose nerasime monarchinei valdymo formai būdingų inst.ir priešingai.). Konstitucinių normų įvairovė lemia ir institutų įvairovę. 2003 12 20 KT nutarimas dėl pilietybės suteikimo J. Borisovui. Konstatuojamoje dalyje apibrėžus, kad nėra tokių prezidento, vyriausybės, seimo ir kt institucijų aktų, kurių KT negalėtų tirti dėl jų neatitikties konstitucijai, detaliai nagrinėjamas LR piliečio institutas. ia nagrinėjamas LR pileičio riu KT negalėtų tirti dėl jų neititikties Apibrėžiamas, koks asmuo laikoma LR piliečiu, kokiais pagrindais, aptariami būdai, kada Respublikos Prezidentas turi teisę suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, t. y. netaikant asmeniui Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatytų bendrų pilietybės suteikimo (natūralizacijos) sąlygų. Pažymėtina, kad nei Konstitucijoje, nei Pilietybės įstatyme nėra nustatyta, kas laikytina nuopelnais Lietuvos valstybei. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tai, ar užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos valstybei, sprendžia tik Respublikos Prezidentas. Konstatuojama, kad užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, kuris prašo suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų ne bet kokiam subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei. Pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį nuopelnai valstybei yra būtina sąlyga, kad atsirastų ne bet koks, o ypatingas asmens ir valstybės ryšys, t. y. nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, asmens narystė Tautoje ir valstybėje, kuriuos išreiškia pilietybė, todėl Pilietybės įstatymo prasme asmuo turi būti nusipelnęs nebent kuriam subjektui, bet pačiai Lietuvos valstybei. Nei iš Konstitucijos, nei iš Pilietybės įstatymo, nei iš kitų įstatymų neišplaukia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti įgyjama už kam nors suteiktą finansinę, materialią ar kitokią paramą, taigi nusiperkama. Pilietybės santykių atsiradimo kontekste nuopelnai valstybei negali būti matuojami vien kuriam nors subjektui perduotais (paaukotais) pinigais ar kitokia parama. Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę. 1998 02 18 KT nutarimas “savivaldybių byla” – konstatuojamoje dalyje apibrėžiamas administracinis LR suskirstymas į teritorinius vienetus – tai apskritys ir savivaldybės. žemutiniams (t. y. pirmosios pakopos) vienetams Konstitucija laiduoja savivaldos teisę, aukštesniuosiuose (t. y. antrosios pakopos) administraciniuose vienetuose valdymą organizuoja Vyriausybė. Savivaldybės yra LR teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal LR vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas LR vietos savivaldos įstatyme. Apskritis yra LR teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja LR Vyriausybė pagal LR apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus.Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų,pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms.(atskiras institutas) Konstitucinių normų analizė leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas, savivaldybės ir valstybės interesų derinimo. Pažymėtina, kad savivaldos modelis Lietuvoje grindžiamas daugiaamže europine savivaldos kultūros tradicija, kuri vėliau pasipildė administracinės priežiūros institutu, susiformavusiu valstybinio valdymo vietose (regionuose) pagrindu. 4. KT santykiai Sąvoka - Konstituciniai teisiniai santykiai (KTS) - tai konstitucinių teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras teises ir teisines pareigas. KTS, būdami viena iš teisės reguliuojamų santykių rūšių, turi bendrų visiems teisiniams santykiams požymių: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, pagaliau, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta. Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda įgyvendinant konstitucinės teisės normas, nustatančias valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir įgyvendinimą, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. KTS objektas - socialinės vertybės. Jos yra įtvirtintos Konstitucijoje ir kituose konstitucinės teisės šaltiniuose. Tai tokios vertybės, kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija, politinis pliuralizmas ir daugiapartiškumas ir t.t. KTS dalyviai yra labai įvairūs asmenys, kuriems KT normos suteikia galimybę įgyvendinti KT bei vykdyti konstitucines pareigas. KTS subjektai yra: 1. Fiziniai asmenys. Tai LR piliečiai(28 str.), užsieniečiai (a) užsienio valstybių piliečiai, b) asmenys be pilietybės), taip pat asmenys su dviguba pilietybe. Jie turi tam tikras konstitucinės teisės normų nustatytas teises ir pareigas (įvairių subjektų kategorijų teisės ir pareigos nėra vienodos). Subjektais gali būti ir tam tikros fizinių asmenų grupės (antai 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali reikalauti, kad būtų skelbiamas referendumas; 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą; priklausantys tautinėms bendrijoms piliečiai turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius ir pan.). 2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta (2 str.), kuriai priklauso suverenitetas, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat administracinių teritorinių vienetų gyventojai LR piliečiai, dalyvaujantys renkant savivaldos institucijas(4 str.). 3. Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublika). 4. Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai bei kt.valstybės valdžios institucijos.(5 str. ) 5. Vietos savivaldos institucijos. (120 str.) 6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai (politinės partijos ir politinės organizacijos, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos, religinės bendrijos ir kt.). 7. Atstovaujamųjų institucijų deputatai (Seimo nariai, savivaldybių tarybų nariai). Dažniausiai sukurti, pakeisti, panaikinti KTS galima tik remiantis keliais teisiniais faktais. KTS pasikeičia: 1.pasikeitus teisinių santykių turiniui; 2.pasikeitus teisinių santykių subjektui; 3.pasikeitus teisinių santykių objektui. KTS pasibaigia: 1.teisinių santykių subjekto valia; 2.kompetentingos institucijos sprendimu; 3.automatiškai; 4.išnykus bent vienam iš teisinių santykių subjektų; 5.išnykus teisinių santykių objektui. KTS klasifikavimas:1.pagal KTS-kius reguliuojančias normas: materialieji ir procesiniai.2.pagal normų privalomumą: iš dispozicinių normų kyla koordinaciniai, o iš imperatyviųjų normų – subordinaciniai TS.KT-je dominuoja subordinaciniai.3.reguliaciniai ir apsauginiai TS. 4.Bendrieji (atsiranda bendriausio pobūdžio TN pagrindu) ir konkretieji (atsiranda konkrečiosios TN pagrindu, šių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos yra tiksliai apibrėžtos) TS.5.Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą KTS gali būti: paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas –pareigą), sudėtingieji (kai abu santykių subjektai turi ir teises ir pareigas). 6.Pagal TS subjektų pareigas galima skirti aktyviuosius (kurių dalyviai turi atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyviuosius (kurių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų) TS. KTS pasibaigimo pagrindai: 63 straipsnis Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas; 2) jis miršta; 3) atsistatydina; 4) teismas pripažįsta jį neveiksniu; 5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka; 6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas; 7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis; 8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės. 88 straipsnis Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas; 2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai; 3) atsistatydina iš pareigų; 4) Respublikos Prezidentas miršta; 5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka; 6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų. 115 straipsnis Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: 1) savo noru; 2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; 3) dėl sveikatos būklės; 4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą; 5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; 6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. 5. Konstitucinės teisės sistema. Konstitucinė teisė - centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, įtvirtina visos teisės sistemos kūrimo principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės sistemos sričių teisinio reguliavimo pradus. LR Konstitucijoje yra įtvirtinti visuomenės ir valstybės santykių pagrindai. Nustatydama asmens teisinį statusą, valstybės valdžios institucijų sistemą, jų veiklos kryptis ir valdžios galių ribas, konstitucinė teisė, taip pat įtvirtina ir visuomenės gyvenimo svarbiausius principus. Visuotinai pripažįstamas konst. teisės kaip į visą teisę integruojančių normų turinį, taip pat jų priėmimą ruošiančios dalies vaidmuo. Konstitucinę teisę sudaro normos, reguliuojančios valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykius. Neabejotina, kad tai yra svarbiausi santykiai visuomenėje. Nuo šių santykių sričių sureguliavimo priklauso visų kitų santykių reguliavimo kryptis. Teisinėje literatūroje pabrėžiama, kad KT tenka ypatinga vieta teisės sistemoje. Tai centrinė teisės sistemos sritis, reguliuojanti reikšmingiausius visuomeninius santykius ir įtvirtinanti teisės kūrimo principus. Todėl galima tvirtinti, jog KT yra fundamentinė teisės sistemos sritis - ji kompleksiškai reguliuoja svarbiausius visuomenės gyvenimo klausimus. Ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sistemos sritims. Todėl KT tenka visą teisės sistemą integruojantis vaidmuo. Toks KT pobūdis neleidžia jos įvardyti kaip vienos iš teisės šakų, turinčios griežtai apibrėžtą reguliavimo objektą. Konstitucinės teisės vietai teisės sistemoje apibūdinti labiau tinka pagrindinės teisės srities, teisės sistemos branduolio pavadinimai. Konstitucinės teisės - teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia keletas aplinkybių. Pirma - konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykių su valstybe pradų įtvirtinimas - fundamentalūs dalykai, sąlygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių. Įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginant, yra vienas iš civilinių teisinių santykių reguliavimo pagrindų. Teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumo principas, įtvirtintas LR Konstitucijos 109 str., yra svarbiausias principas, kuriuo grindžiamas civilinio ar baudžiamojo proceso santykių teisinis reguliavimas. Trečia - KT normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą ir politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios institucijų įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus. Ketvirta - šalies KT įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Todėl KT įtvirtintų žmogaus ir valstybės santykių koncepcijos būtina nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse. Penkta - KT iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos normos nustato valstybės valdžios institucijas, priimančias teisės aktų rūšis; ji taip pat nustato ir teisės aktų hierarchiją; neretai KT normose ir principuose esti įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad konstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Žinoma, KT nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų teisės sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus. Juo labiau tų sričių teisinis reguliavimas atitinka KT reikalavimus, juo didesnė tikimybė, kad šalyse veikia harmoninga, teisiškumo reikalavimus atitinkanti, teisės sistema. Aiškinantis KT vietą teisės sistemoje, kartais nurodoma, kad ji yra svarbiausia viešosios teisės sritis. Šiuo atveju remiamasi dar iš senovės Romos laikų įsitvirtinusiu pozityviosios teisės normų skirstymu į dvi dideles grupes: į viešąją teisę (ius publicum) ir privatinę teisę (ius privatum). Viešoji teisė reguliuoja valstybės, įvairių susivienijimų, kitų viešųjų junginių tarpusavio santykius bei jų santykius su privačiais asmenimis, o privatinė teisė, priešingai, reguliuoja privačių asmenų tarpusavio santykius. Todėl nurodoma, kad viešąją teisę sudaro konstitucinė, administracinė, finansų, baudžiamoji teisė ir t.t., o civilinė, prekybos, darbo, agrarinė teisė - privatinę teisę. Žinoma, turime suprasti, kad toks skirstymas - sąlygiškas, nes ne visada galima tiksliai atriboti viešo ir privataus gyvenimo sritis. KT, reguliuodama viešo gyvenimo klausimus, nustato santykių tarp privačių asmenų pagrindus. Todėl labiau tiktų kalbėti apie konstitucinę teisę kaip svarbiausią visos teisės sistemos sritį. 2 tema. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės mokslas (konstitucinė jurisprudencija) Konstitucinės teisės mokslas yra viena iš teisės mokslo sričių. Mokslininkų konstitucininkų tyrinėjimo objektas – konstitucinė teisinė tikrovė. Tai konstitucinės teisinės idėjos, konstitucinės teisės normos ir principai, institutai, taip pat konstituciniai teisiniai santykiai. Siauruoju požiūriu tai mokslas, tiriantis konstitucinę teisę kaip savarankišką teisės normų sistemą. Konstitucinės teisės mokslo, palyginti su konstitucine teise kaip teisės šaka, skiriasi visuomeninė paskirtis, tyrinėjimo dalykas (objektas) ir metodas. Konstitucinės teisės mokslo dalykas (objektas) visų pirma yra pati konstitucinė teisė (kaip teisės šaka). Todėl konstitucinės teisės, kaip mokslo šakos ir kaip teisės šakos, dalykas iš dalies sutampa. Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja žmogaus ir piliečio teises ir laisves, pilietybę, užsieniečių teisinę padėtį, valstybės formą, valstybinės valdžios sistemą, politinę sistemą, rinkimų teisę ir kitus konstitucinės teisės institutus. Tačiau konstitucinės teisės mokslas tuo neapsiriboja. Šio mokslo objektas yra kur kas platesnis. Ši teisės mokslo šaka nagrinėja tokias problemas kaip konstitucinės teisės normų atsiradimo priežastys, jų veiksmingumas, konstitucijos samprata, konstitucijų ir konstitucingumo istorija, konstitucinės teisės šaltiniai, konstituciniai teisiniai santykiai, konstitucinės teisės normos, valstybės formos, valstybės institucijos samprata ir kita. Konstitucinės teisės mokslas taip pat tiria įvairių mokslininkų teorijas ir pažiūras, jų atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, šis mokslas analizuoja ir pats save. Konstitucinės teisės mokslas ir politikos mokslai turi nemažai bendrų bruožų. Taip yra dėl to, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja svarbiausius žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenimo santykius. Konstitucinės teisės mokslas ne tik fiksuoja šias normas, bet ir analizuoja jų atsiradimo priežastis, tyrinėja jų funkcionavimą visuomenėje. Todėl konstitucinės teisės mokslas neišvengiamai susiduria su politika. Taigi konstitucinės teisės mokslas gali būti apibrėžiamas kaip sistema žinių apie galiojančias konstitucinės teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius, šių santykių istorinę raidą, perspektyvą ir reikšmę. Konstitucinė teisė, kaip teisės šaka, atlieka visuomenės integravimo ir visuomeninių santykių reguliavimo funkciją, kaip mokslo šaka – pažintinę funkciją. Konstitucinės teisės mokslą taip pat galima apibūdinti kaip įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę, visumą. Šios idėjos, teorijos ar koncepcijos yra dėstomos monografijose ir vadovėliuose, konstitucinės teisės aktų komentaruose, straipsniuose ir pranešimuose, mokslinių konferencijų ir seminarų medžiagoje ir t.t. Ši teisinės tikrovės sritis dažnai apibūdinama terminu “doktrina”. Konstitucinė teisinė tikrovė įvairių autorių vertinama nevienodai. Neretai siekiama viena teorija paneigti kitą teoriją, ir tokiu būdu atskleidžiamos naujos teisinės tikrovės pusės. Mokslininkai konstitucininkai tyrinėja ir vertina įvairias konstitucinės teisinės tikrovės sritis. Visų pirma jie nagrinėja jau suformuluotas idėjas, koncepcijas ir teorijas apie konstitucinės teisės esmę, atskirus konstitucinės teisės klausimus, jų pagrįstumą, taip pat šių idėjų ir teorijų įgyvendinimą teisės normomis bei teisinėje praktikoje. Konstitucinės teisės mokslas taip pat analizuoja ir konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktiką, vertina konstitucinius teisinius santykius, susiklosčiusius realizuojant konstitucines normas. Konstitucinių teisinių tyrinėjimų tikslas – atskleisti konstitucinių teisinių idėjų, teisės normų bei konstitucinės teisinės praktikos esmę, vystymosi dėsningumus ir ypatumus, raidos tendencijas. Mokslininkams konstitucininkams rūpi ir konstitucinės teisės teorijos bendros problemos, ir konkrečios šalies konstitucinė teisinė tikrovė. Konstitucinės teisės mokslo sistema ir šaltiniai. Konstitucinės teisės mokslo sistema yra suprantama kaip nuoseklus, moksliniais principais pagrįstas tyrinėjamų klausimų, susijusių su konstitucinės teisės šaka, skirstymas į teoriškai apibrėžtas dalis. Konstitucinės teisės mokslo sistemą veikia šalyje vyraujanti teisės doktrina, sisteminis galiojančios konstitucijos išdėstymas, konstitucinis visuomenės mentalitetas. Konstitucinės teisės mokslo sistemą sudaro bendroji ir specialioji dalys. Bendrojoje dalyje nagrinėjama: konstitucinės teisės normos; konstitucinės teisės normų veiksmingumo problemos; konstituciniai teisiniai santykiai; konstitucijos samprata; konstitucinės teisės mokslo problemos; konstitucinės teisės istorija. Specialiojoje dalyje nagrinėjami konkretūs konstitucinės teisės institutai. Kaip žinių apie konstitucinę teisę sistema, konstitucinės teisės mokslas remiasi šaltiniais, kuriais vadovaudamasis mokslas sistemina žinias apie teisę. Konstitucinės teisės mokslo šaltinių sistemą sudaro specialieji ir teisės šaltiniai. Specialieji šaltiniai yra mokslininkų teoriniai, konkrečių konstitucinės teisės institutų studijos, žurnalų straipsniai, norminių teisės aktų komentarai ir kita. Teisės šaltiniai – tai konstitucinės teisės normas įtvirtinantys teisės aktai. Taigi, konstitucinės teisinės tikrovės tyrimo pagrindas – įvairūs tyrimo šaltiniai. Pirma, tai teisės mokslininkų (ir Lietuvos, ir užsienio šalių) darbai. Antra, tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekstas – svarbiausias konstitucinės teisės šaltinis, kuriame išdėstyti valstybės organizacijos ir funkcionavimo pagrindai, konstitucinį asmens statusą apibrėžiančios normos. Tai ir Lietuvos įstatymai, ir poįstatyminiai aktai, kiti konstitucinės teisės šaltiniai, kuriais įtvirtintos konstitucinės teisės normos. Trečia, tai konstitucinė praktika, teisinių idėjų ir normų įgyvendinimas. Mokslininkai nagrinėja įvairias konstitucinės teisės problemas. Savo požiūrius jie dėsto monografijose ir vadovėliuose, straipsniuose. Mokslininkai diskutuoja, vienas idėjas atmesdami, kitas formuodami naujai. Taip tiesiami keliai į įvairių teisinių reiškinių naują suvokimą, siūlomos naujos teisinių reiškinių sampratos. Atliktų mokslo darbų vertinimas yra svarbi mokslinio pažinimo sritis. Konstitucija ir kiti konstitucinės teisės norminiai aktai – taip pat svarbus konstitucinės teisės mokslo tyrimo šaltinis. Tik moksliškai įvertinus teisinį reguliavimą, galima teisingai taikyti normas, jomis remiantis įgyvendinti savo teises. Mokslo tyrimai padeda tobulinti teisės normas, jas keisti. Todėl teisėkūros procese mokslininkams turi būti skiriamas svarbus vaidmuo. Trečias konstitucinės teisės mokslo tyrimo šaltinis – teisės įgyvendinimo praktika. Tik praktikoje paaiškėja teisės normų efektyvumas, įvairių teisinių koncepcijų ir modelių pagrįstumas. Todėl konstitucinės teisės mokslas tiria konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktiką. Mokslinis pažinimas remiasi tam tikrais mokslinės mąstysenos principais, tam tikra mokslinio pažinimo samprata, kuri teorijoje vadinama mokslo metodologija. Metodologija – tai mokslinės mąstysenos (mokslinio mąstymo) principų visuma. Kalbant apie teisės mokslą, ji turėtų būti suprantama kaip teisinio mokslinio mąstymo principų visuma. Metodologija – tai mokslo tyrinėjimo pagrindas, išeities taškas. Konstitucinės teisės mokslui metodologinę reikšmę turi bendrosios teisės teorijos suformuluoti teisinio mąstymo ir teisinių reiškinių mokslinio pažinimo principai. Bendrosios teisės mokslas atranda ir suformuluoja pagrindinius teisės mokslo dėsnius (idėjas), kurie yra bendri visoms teisės mokslo šakoms. Todėl neatsitiktinai daugelis konstitucinės teisės mokslo teorijų sutampa su bendrosios teisės teorijomis. Metodai – tai konkretūs būdai, priemonės, taikomi tyrinėjant mokslo objektą. Yra žinomi ir taikomi tokie konstitucinės teisės mokslo metodai: 1. sisteminis (reiškiniai nagrinėjami atsižvelgiant į jų ryšį su kitais reiškiniais); 2. istorinis 3. loginis; 4. dogmatinis (mąstymas nekintamomis sąvokomis – teiginiai pripažįstami be įrodymų, jais aklai tikima); 5. gramatinis; 6. kritikos; 7. teleologinis (teisinių reiškinių tikslingumo nustatymas); 8. statistikos; 9. sociologinis (dažnai taikomas siekiant nustatyti teisės normų veiksmingumą); 10. lyginamosios teisėtyros (šis metodas šiuolaikiniame konstitucinės teisės moksle taikomas ypač plačiai). Konstitucinės teisės moksle yra vartojami įvairūs specialieji tyrimo metodai. Visų pirma – teisinė analizė. Teisinės analizės metodu atskleidžiama tiriamų teisės normų, principų, institutų esmė, aiškinamas teisinio reguliavimo turinys. Šiuo metodu naudojamasi siekiant pažinti teisę. Remiantis juo, galima aprašyti, sisteminti, apibendrinti, klasifikuoti ir išdėstyti teisines žinias. Konstitucinės teisės moksle taip pat svarbus sisteminis metodas, suteikiantis galimybę konstitucinę teisę tirti kaip teisinės sistemos sudėtinį elementą, atskleidžiantis šio teisinio reiškinio vietą teisinės tikrovės sistemoje, leidžiantis suprasti įvairių šios sistemos elementų sąveiką. Konstitucinės teisės moksle vartojamas ir istorinis metodas. Šis metodas atskleidžia konstitucinių teisinių reiškinių istorinę raidą, vystymosi ypatumus. Tai padeda numatyti tam tikrų teisinių reiškinių tolesnės plėtotės perspektyvas. Lyginamosios teisėtyros metodas irgi plačiai taikomas šioje teisės mokslo srityje. Tai konstitucinės teisės reiškinių pažinimas juos palyginant. Tik palyginant įvairių šalių konstitucinius teisinius institutus, galima rasti tinkamiausiai ir efektyviausiai tam tikromis sąlygomis funkcionuojantį modelį, suvokti tam tikro teisinio reguliavimo modelio ypatumus, konstitucinės praktikos specifiką. Mokslininkai konstitucininkai taip pat vartoja statistinį metodą, padedantį suprasti teisės normų efektyvumą. Be to, taikomi ir įvairūs sociologiniai metodai. Jais siekiama ištirti konstitucinės teisės institutų reguliuojamus santykius, konkretaus teisinio reguliavimo tinkamumą ir rezultatyvumą, visuomenės požiūrį į tam tikrą konstitucinį teisinį reiškinį. Šiais metodais vertinant teisės įgyvendinimą visuomenėje, padedama spręsti sudėtingas teisines problemas, taip pat laiku atskleisti ir naujų sprendimų būtinybę ir pan. Konstitucinės teisės mokslas Lietuvoje. Konstitucinės (šiuo atveju tiktų sakyti – valstybinės) teisės mokslo Lietuvoje užuomazgų randama XVI a. Tai siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės publicisto ir istoriko Augustino Rotundo (Mieleskio) vardu. Šis teisės daktaras traktate “Pasikalbėjimas lenko su lietuviu” gindamas lietuvių teises ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybinį savarankiškumą, aptarė valstybės formas. Vėliau pastebimas tam tikras Vilniaus universiteto profesūros susidomėjimas konstitucinės teisės mokslu. 1651 m. išleistame Vilniaus universiteto profesoriaus teisininko Arono Olizarovskio svarbiausiame veikale “Apie politinę žmonių sąmonę” valstybei yra paskirtas visas skyrius. Jame nagrinėjama valstybės esmė, jos atsiradimo priežastys, politinės santvarkos formos. Profesorius Jeronimas Stroinovskis savo 1785 m. išleistame veikale “Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas” aiškino visuomenės ir valdžios tarpusavio santykių principus. Čia jis reiškėsi kaip konstitucijos, arba kaip visuotinės žmonių sutarties, kuriai esant žmonės nepraranda savo įgimtų teisių, šalininkas. Specialaus konstitucinės teisės kurso ar mokslo veikalų iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje nebūta. Konstitucinės teisės mokslas Lietuvoje (1918-1940). Konstitucinė teisė kaip mokslas Lietuvoje visiškai susiformavo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete. Ten dirbusį pedagogą ir mokslininką Mykolą Riomerį reikia laikyti šiuolaikinės konstitucinės teisės mokslo Lietuvoje pradininku. Viena iš M. Riomerio tyrinėtų konstitucinės teisės problemų yra bendrasis mokslas apie valstybę. Pirmas šia tema monogrofinis M. Riomerio darbas buvo “Reprezentacija ir mandatas”, kuri buvo parašyta, kai Lietuvoje reiškėsi kraštutinis parlamentarizmas. Šioje monografijoje jis palietė platų konstitucinės teisės teorinių klausimų spektrą. Kitos jo monografijos skirtos siauresnei konstitucinės teisės problemai. M. Riomerio mokslinius tyrinėjimus apie valstybę vainikavo neužbaigtas veikalų ciklas “Valstybė ir jos konstitucinė teisė”. M. Riomeris taip pat pagrįstai laikomas Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėju. Jis pirmasis nuosekliai tyrė Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimo teisinius aspektus ir jos konstitucinę raidą. Jis laikomas savo tyrinėjimo srities savotišku monopolistu, nes kitų autorių darbų panašia tematika to meto lietuvių teisinėje literatūroje faktiškai nėra. M. Riomerio teisine mintimi yra pagrįsta Lietuvos konstitucinės teisės doktrina. Šios doktrinos sudedamosios dalys yra: 1. mokymas apie valstybę; 2. mokymas apie suverenitetą; 3. mokymas apie reprezentaciją ir mandatą; 4. mokymas apie konstitucinį teisėtumą; 5. mokymas apie administracinį teismą. M. Riomerio doktrina iš esmės remiasi societarine teisės samprata. Teisė, pasak M. Riomerio, yra “pasirenkama iš socialinių junginių srities ir galingomis teritorinio imperiumumo priemonėmis apsaugojama”. M. Riomerio mokymas apie valstybę yra apibendrintas jo darbų cikle “Valstybė ir jos konstitucinė teisė”. M. Riomeris laikosi tradicinės “trijų elementų” doktrinos. Valstybė, pagal M. Riomerį, yra žmonių, gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai, sąjunga. M. Riomeris ypač pabrėžė funkcinį tautos požymį. Kalbėdamas apie tautą, jis turėjo galvoje ne pačius žmones, o jų atliekamus darbus. Patys žmonės – tik fizinis valstybės elemento pagrindas, bet ne valstybės elementas. Nagrinėdamas suvereniteto sąvoką, M. Riomeris siūlė valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomybę nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje vadinti ne valstybės suverenitetu, bet valstybės valdžios suverenu. Tai valstybės valdžios požymis. Tuo tarpu išorinis suverenitetas (nepriklausomybė) – tai tam tikra subjektinė valstybės teisė santykiuose su kitomis valstybėmis. Nors suvereniteto sąvoka yra susijusi su absoliutinės valdžios sąvoka, tačiau tiek išorinio, tiek vidinio valstybės suvereniteto negalima laikyti absoliutiniu. Valstybės valdžia yra viena, nedaloma ir aukščiausia teritorijoje tik teisiniu, bet ne socialiniu požiūriu. Valstybė negali visiškai atsiriboti nuo kitų socialinių junginių, esančių jos viduje. Ji pati iš jų atsiranda. Išoriniu atžvilgiu valstybės suverenitetas reliatyvus tuo požiūriu, kad tarptautiniuose santykiuose valstybė yra priklausoma nuo tarptautinės teisės. Ji yra savarankiška tik kiek apima jos teisinė kompetencija. Nemažai dėmesio M. Riomeris skyrė visuomenės sampratai. Pagal M. Riomerį, plačiuoju požiūriu visuomenė – tai visas socialinis bendravimas. Siauruoju požiūriu – tai socialinių junginių visuma. Socialinius junginius jis skirstė į organizuotus (socialines organizacijas, arba korporacijas) ir neorganizuotus (socialines grupes); priverstinius (pvz. valstybė) ir laisvus (pvz. draugijos); natūralius ir dirbtinius; pirminius ir antrinius. Valstybę apibūdino kaip antrinį, teritorinį, priverstinį ir organizuotą socialinį junginį. M. Riomeris nagrinėjo ir kitas konstitucinės teisės temas. Darbe “Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose” jis gvildena konstitucinio teisėtumo problemas. Knygoje “Administracinis teismas” analizuojama administracinio teismo problema, itin aktuali ir šiandieninėje Lietuvoje. Pasak M. Riomerio, tik administracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę. Daug dėmesio M. Riomeris skyrė valstybės valdžios ir jos demokratinių teorijų – visuomeninės sutarties ir bendrosios valios doktrinai, reprezentacinės demokratijos teorijai. Reprezentacinės demokratijos klausimus jis nuodugniai aptarė darbe “Reprezentacija ir mandates”. Konstitucinės teisės mokslas sovietinės santvarkos metais. Tinkamų sąlygų mokslui vystyti nebuvo, nors rašyta nemažai. Darbų išliekamoji vertė yra ribota, o išimtį sudaro paskutinis M. Riomerio darbas – “Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas”. Veikale M. Riomeris apmąstė ir, remdamasis tuo metu buvusia prieinama medžiaga, iš konstitucinės teisės mokslo pozicijų įvertino Lietuvos valstybei tragiškus 1940 m. įvykius ir atliko svarbiausių tų metų konstitucijos nuostatų analizę. Sovietų okupacijos metais konstitucinės teisės mokslas turėjo persiorientuoti pagal sovietinius standartus. Lietuvoje M. Riomeris, galima sakyti, buvo išbrauktas iš konstitucinės teisės mokslo. Okupacinė valdžia nutraukė savarankiškus mokslinius tyrinėjimus. Šią spragą iš dalies užpildė išeivijos konstitucinės studijos. Konstitucinė teisė lietuvių išeivijos darbuose. Išeivijoje konstitucinės teisės problemas yra nagrinėję daugelis teisininkų. Tačiau geriausiai tai darė autoritetingi specialistai, teisinį išsilavinimą įgiję Vakarų Europos ar JAV mokslo centruose: Konstantinas Račkauskas, Pranas Viktoras Raulinaitis, Kazys Šidlauskas, Juozas Laučka. Natūralu, kad viena pagrindinių problemų, nagrinėjamų išeivijos teisininkų, tapo buvusios nepriklausomos Lietuvos konstitucinės teisės bei būsimos išsilaisvinusios Lietuvos konstitucinės santvarkos problema. Daugelio šių darbų autoriai, tikėdami būsimu Lietuvos išsilaisvinimu, aptarinėjo būsimos Lietuvos konstitucinės santvarkos problemas. Konstruodami konstitucinės santvarkos modelį ateičiai, dauguma išeivijos autorių buvo ištikimi konstitucinio kontinuiteto (tęstinumo) principui. Taip pat beveik vieningai buvo laikomasi nuomonės, kad laisvoje Lietuvoje teksią grįžti ne prie paskutiniosios – 1938 m. – Lietuvos Konstitucijos, bet prie Steigiamojo seimo parengtos ir jo 1922 m. priimtos Lietuvos Valstybės Konstitucijos. Išeivijos teisininkų modeliuojama būsimosios nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinė santvarka orientuojama pirmiausia subalansuoti valdžių galią, taip pat sumažinti politinį-partinį susiskaldymą seime. Išeivijos teisės studijų palikimas yra iki šiol mažai pažįstamas Lietuvos akademinei teisinei visuomenei. Po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė apie 400 teisininkų. Daugelis jų įsikūrė Čikagoje (JAV) ir jos apylinkėse. Čia buvo leidžiami žurnalai “Teisininkų žinios” (iki1958 m.), “Lietuvis teisininkas” (iki 1952 m.). Sukurta ir ilgai veikė Lietuvių teisininkų tremtinių draugija. Konstitucinės teisės problemas minėtuose žurnaluose ir kituose periodiniuose leidiniuose gvildeno P. Stravinskas, D. Krivickas, P. Raulinaitis, K. Račkauskas, K. Šidlauskas, J. B. Laučka ir daugelis kitų išeivijos teisininkų. Ypač daug dėmesio šie ir kiti teisininkai skyrė tarpukario Lietuvos konstitucijų tyrinėjimui ir nepriklausomos Lietuvos konstitucinės santvarkos modeliavimui.Apibendrintai Lietuvos konstitucinę teisę yra aptaręs K. Račkauskas 1967 m. išleistoje knygoje “Lietuvos konstitucinės teisės klausimais”. Anot K. Račkausko, 1922 m. Konstitucija išreiškė politines ir socialines nuostatas, vyravusias po Pirmojo pasaulinio karo. Karą laimėjusių valstybių veikiamos, daugelis Vidurio ir Rytų Europos tautų savo nepriklausomas valstybes sukūrė liberalaus demokratinio pobūdžio. 1922 m. Konstitucijoje atsispindi vadinamasis prancūzų parlamentarizmas. Konstitucija įtvirtina reprezentacinę demokratiją, kai tauta aukščiausią suverenią galią reiškia per demokratiškai išrinktus savo atstovus. K. Račkausko nuomone, 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucija buvusi tobuliausia: tai „racionalus, filosofiškai pagrįstas, logiškas šedevras“, kuriuo mėginta kurti „liberalinė, individualistinė, centralizuota, reprezentacinė demokratinė santvarka su parlamentinio-seimokratinio tipo vyriausybe ir tautinių mažumų personaline autonomija“. Kitas lietuvių išeivijos teisininkas, K. Šidlauskas, analizuodamas 1922 m. Konstituciją, nurodė du jos netobulumus: prezidento padėties ir rinkimų sistemos. Jis teigė, kad „prezidento teisinė padėtis buvo viena iš priežasčių, kodėl mūsų valstybės santvarka buvo pavirtusi į seimokratiją“. Dėl to reikėtų siekti prezidento konstitucinės padėties Seimo atžvilgiu sustiprinimo ir jo rinkimų būdo pakeitimo taip, kad prezidentas būtų renkamas piliečių. Jo kadencija turi būti ilgesnė nei Seimo. Kitas Konstitucijos netobulumas, anot K. Šidlausko, - proporcinė rinkimų sistema, lemianti per didelį partijų skaičių Seime. Lietuva tol kentėjo nuo per didelio partijų skaičiaus, kol galiausiai nuėjo į kitą kraštutinumą – vienos partijos sistemą, todėl geriausias būdas sumažinti partijų skaičių – pertvarkyti rinkimų sistemą. Anot K. Šidlausko, mažoritarinė rinkimų sistema taip pat nėra tobula, nes gali atsitikti taip, kad kiekvienoje apygardoje laimės vadovaujančios partijos kandidatas ir Seimas liks be opozicijos. Autorius suponuoja mintį, kad reikėtų derinti abi sistemas ir šitaip išvengti abiejų sistemų netobulumo. Apibūdindamas to meto konstitucinę santvarką kaip „partijų nuteriotą seimokratinį režimą“, K. Šidlauskas yra pažymėjęs, kad parlamento absoliutizmas gali būti daug žiauresnis už konkretaus asmens absoliutizmą, nes patekę į kolektyvą žmonės mažiau jaučia asmeninę atsakomybę ir labiau pasiduoda ekcesams. Sutelkus valdžią vienoje institucijoje, visada kyla pavojus, kad valdžia bus naudojama piktiems tikslams. Norint pakeisti šį režimą ir sustiprinti teisėtumą valstybėje, anot K. Šidlausko, būtina įsteigti dvi naujas institucijas: įstatymų teisminės konstitucinės kontrolės ir administracinį teismą. Pirmoji apsaugotų piliečius nuo Seimo, antroji – nuo valdininkų savivalės. Analizuodamas 1928 ir 1938 m. Lietuvos konstitucijas K. Šidlauskas yra pažymėjęs, kad mums būtų „iš tiesų pats maloniausias dalykas, jei neprireiktų prisiminti tautininkų valdžios sukurtų konstitucijų, o ypač jų rodyti svetimiems, nes tų konstitucijų sukurtos politinės sistemos tikrai nedaro mūsų tautai jokios garbės“. P. Raulinaitis savo darbuose įrodinėjo, kad Lietuvoje esame turėję tik vieną galiojantį pagrindinį valstybės įstatymą – 1922 m. Konstituciją. 1928 ir 1938 m. konstitucijos buvo neteisėtai primestos tautai, nieko neįpareigojo ir niekada nebuvo ir nėra privalomos. A. Smetona buvo tik de facto prezidentas. P. Raulinaitis teigė, kad „faktinis krašto valdymas neteikia vadui teisių nustatinėti tam kraštui pagrindinius įstatymus arba konstitucijas, tad ir Smetonos konstitucijos tėra vien jo paties ir jo draugų politinio nusistatymo pareiškimas, neturintis jokios valstybei ir tautai privalomosios galios“. Analizuodamas prezidento teisinę padėtį, P. Raulinaitis palaikė visos tautos renkamo prezidento institucijos įvedimą. Svarbia konstitucinės teisės problema P. Raulinaitis laikė prezidentinės ar parlamentinės valdymo formos pasirinkimą, pirmenybę teikdamas parlamentinei formai. Nemažai dėmesio jis skyrė rinkimų sistemos tobulinimui, pavyzdžiu Lietuvai nurodydamas Vokietiją, kur pokario metais buvo atliktos rinkimų teisės reformos siekiant sumažinti partijų. Konstitucinė teisė atstačius Lietuvos nepriklausomybę. Nors ryškiausi sovietiniu laikotarpiu išaugę Lietuvos konstitucinės teisės specialistai aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos konstitucinėje kūryboje, mokslinis paveldas šioje srityje dėl minėtų priežasčių yra ganėtinai kuklus. Natūralu, kad atkūrus nepriklausomybę, atsirado objektyvus poreikis susiklosčiusią mokslinės konstitucinės teisės literatūros spragą skubiai užpildyti. Tai buvo padaryta pakartotinai išleidžiant bent jau svarbiausius M. Riomerio darbus. M. Riomerio darbuose nagrinėjamos ir šiandienai aktualiausios teisės problemos, todėl jie ir šiandien vertinami ne tik kaip savo meto teisinės minties paminklai, bet ir kaip nūdienai reikšmingi konstitucinės teisės mokslo šaltiniai. 1990-1992 m. itin aktyviai Lietuvos teisininkai dirbo rengdami Lietuvos Respublikos Konstituciją. Nemažas čia teisininkų K. Lapinsko, E. Jarašiūno, St. Stačioko ir kitų indėlis. Priėmus 1992 m. spalio 25 d. konstituciją pradėtos nagrinėti kitos su jos įgyvendinimu ir taikymu susijusios problemos. Tačiau, kita vertus, iki šiol teturime vos kelias monografijas konstitucinės teisės klausimais. Dauguma konstitucinės teisės problemų nagrinėjama moksliniuose straipsniuose. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina. Konstitucinė teisė – privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose. Ji yra viena iš tų disciplinų, kurias reikia įveikti norint sėkmingai įveikti tolesnę teisės studijų programą. Konstitucinės teisės kursas negali aprėpti visų konstitucinės teisės mokslo žinių, visų konstitucinių teorijų, doktrinų, įvairių konstitucinės tikrovės vertinimų. Todėl yra susipažįstama tik su svarbiausiomis konstitucinės teisės temomis, kurias būtina išmanyti norint suprasti valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo esmę, asmens ir valstybės santykių pagrindus. Lietuvos konstitucinės teisės kursas paprastai apima šias temas: „Konstitucinės teisės įvadas“, „Konstitucija“, „Žmogaus teisės ir jų įtvirtinimas Lietuvos konstitucinėje teisėje“, „Lietuvos Respublikos pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis“, „Konstitucijos apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas“, „Valstybė“, „Valstybės forma“, „Nevalstybinės organizacijos konstitucinėje teisėje“, „Rinkimai ir referendumai“, „Konstitucinė valstybės valdžios institucijų sistema“, „Seimas“, „Respublikos Prezidentas“, „Vyriausybė“, „Teismas“, „Vietos savivalda ir valdymas“. Kiekvieną temą, išskyrus paskutines penkias, kuriose nagrinėjami viešosios valdžios institutai Lietuvoje, sudaro du žinių blokai: pirmas blokas – bendrieji konstitucinės teisės klausimai, antras blokas – Lietuvos konstitucinė teisė. Konstitucinės teisės studijos yra būtinas teisės studijų elementas. Konstitucinės teisės kursas plečia teisininko akiratį, moko suprasti valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemos organizavimo ir veiklos prasmę, konstitucinių teisių ir laisvių reikšmingumą, savarankiškai vertinti teisinius reiškinius. Studijuojamas konstitucinę teisę, studentas mokosi analizuoti ir vertinti svarbias teisines problemas, suprasti konstitucijos reikšmę teisinio reguliavimo sistemoje. Konstitucinės teisės studijos padės išsiaiškinti, kas yra konstitucija, kokį vaidmenį ji atlieka šalies teisiniame gyvenime, ką reiškia pagrindinių teisių ir laisvių konstitucinis įtvirtinimas, valdžių padalijimas ir t.t. Pažymėtina, kad konstitucinės teisės studijos turi ir praktinę reikšmę. Konstitucija – tai ne deklaracijos ar labai abstraktūs teiginiai, bet teisės normų aktas. Svarbu išmokti suprasti konstitucinio reguliavimo turinį, mokėti taikyti ir aukščiausios galios, neretai abstrakčiai suformuluotas, teisės normas. Teisininko darbe svarbu suvokti valstybės valdžios galių ribas, mokėti apginti asmens teises. Konstitucinės vertybės turi tapti teisinių vertinimų pagrindu, padėti suprasti konkretaus teisinio reguliavimo prasmę, rasti sprendimus teisinių kolizijų atvejais. Naudota literatūra: Lietuvos konstitucinė teisė. Vadovėlio parengimo autorius E. Jarašiūnas. Vilnius, 2002. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. E. Vaitiekūnaitė, S. Vidrinskaitė. Justitia, Vilnius, 2001. Suverenitetas. M. Riomeris. Vilnius, 1995. Valstybė. T1. M. Riomeris. Vilnius, 1995. 4 tema. 1. Valstybės tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. Rezoliucijos dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės konstitucinė reikšmė. Lyginant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą su 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija, galima pasakyti, kad 1918 m. nutarimu Lietuvos Taryba, remdamasi pripažinta ir tuo metu tapusia ypač populiaria tautų apsisprendimo teise ir pačią tarybą suformavusios Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, paskelbė “ atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”. Taigi šis aktas reiškė viešą pranešimą, kad netenka galios visi buvę prievarta Lietuvai primesti valstybiniai ryšiai su svetimomis šalimis. Tačiau nors taryba tuo metu buvo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, būdama ne tautos išrinkta, suvokė negalinti atstovauti bendrajai tautos valiai, todėl pareiškė, jog Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas. Tokiu būdu Lietuvos valstybės santvarkos nustatymą Taryba paliko ateičiai. Tai buvo pirmasis atviras pareiškimas, kad nepriklausomybės atkūrimas iš idėjos pagaliau imtas versti tikrove, kad tiesiogiai pradedamas įgyvendinti svarbiausias Lietuvių Vilniaus konferencijos suformuluotas uždavinys. Tačiau realiai nepriklausomybės paskelbimas teisinių pagrindų neturėjo, nes faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objektu ir okupacinė valdžia nesiruošė pripažinti Lietuvos valstybingumo. Kalbant apie 1920 m. gegužės 15 d. rezoliuciją, galima teigti, kad šią rezoliuciją priėmė Steigiamasis Seimas, kuriam 1918 m. vasario 16 d. nutarimu ir buvo pavesta galutinai nustatyti valstybės santvarką, ką jis ir padarė. Reikšdamas Lietuvos žmonių valią, Steigiamasis seimas proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisva nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis”. Tai buvo oficialus valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą. Nustatydama neribotą Lietuvos valstybės suverenumą, rezoliucija įgavo principinę konstitucinę reikšmę. Šia rezoliucija Steigiamasis seimas nustatė Lietuvos valstybės pamatus, t. y. atliko tai, ką jam buvo pavedusios teik Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos taryba. 2. Lietuvos valstybės 1918 m., 1919 m. ir 1920 m. laikinųjų konstitucijų pagrindinės nuostatos, ypatumai. 1918 m. lapkričio 2 d. priimta laikinoji konstitucija įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės tarybą, o vykdomąją valdžią pavedė Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų vicepirmininkų. Be to kiekvienam Prezidiumo aktui reikėjo visų trijų jo narių parašų ir Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos (parašas). Valstybės tarybos Prezidiumą konstitucija laikė ne tik vadovaujančia Tarybos institucija, bet ir kolegialiu valstybės vadovu, laikinai vykdančiu “aukščiausios vyriausybės funkcijas”. Prezidiumas valdžią vykdė kartu su ministrų kabinetu, solidariai atsakingu Valstybės tarybai. Konstitucijoje buvo nurodytos pamatinės piliečių teisės: visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, garantuojama asmens, buto, nuosavybės neliečiamybė, luomų privilegijų nebuvimas ir t .t. Daug galių turi vykdomoji valdžia. Konstitucijoje neaptariama daugelio principinę reikšmę turinčių klausimų: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės tarybos ir jo Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis seimas. Taryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą ir tuo tikslu deklaravo visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principus. Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta tai pačiai Valstybės tarybai kvalifikuota (2/3) balsų dauguma bent pusei jos narių pareikalavus. Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino A. Voldemaro vadovaujamą Ministrų kabinetą, sudarytą ne koalicijos, o darbo pagrindu. Kolegialus Tarybos prezidiumas nebuvo tinkama institucija. Be to organizuojant centrinių valstybinių organų sistemą, kurioje aiškiai dominavo Valstybės taryba, buvo nepakankamai lanksti, trukdė operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, todėl 1919 m. balandžio 4 d. buvo priimti nauji Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, kurie iš esmės keitė centrinių valstybės organų sistemą, kurioje į pirmą vietą naujoji konstitucija iškėlė vykdomuosius organus – Valstybės prezidentą (vietoj T. Prezidiumo) ir Ministrų kabinetą. Dauguma šio konstitucinio dokumento nuostatų pažodžiui kartojo 1918 m. lapkr. 2 d. pamatinių dėsnių nuostatas. Taigi atsiranda prezidento institucija, kurį renka Valstybės taryba, bet konstitucija nenustatė nei jo rinkimų tvarkos, nei įgaliojimų terminų. Prezidentui buvo suteikta teisė sušaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti. Konst. pamatiniai dėsniai suteikė prezidentui teisę pačiam leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto. Prezidento išleisti įst. buvo prilyginami Valstybės Tarybos priimtiems įst. Prezidentas turėjo tvirtinti ir VT priimtus įst. Be įst. leidybos, VT buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą. Tokiu būdu Konstitucijoje atsirado naujas skirsnis Valstybės kontrolė. Visą valdžią savo rankose turi vykdomosios valdžios institucijos. 1919 m. spalio 30 d. Valstybės taryba priėmė Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą. Steigiamojo seimo išrinkimas 1920 m. griovė galiojusius 1919 m. pamatinius dėsnius, todėl 1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją. Laikinoji konstitucija skelbė Lietuvą esant demokratine respublika. Konstitucija skelbė, kad steig. Seimas yra suverenios Lietuvos galios reiškėjas, jam pavedama leisti įst. ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti tarptautines sutartys. Įst. Iniciatyvos teisė pavedama Seimui ir ministrų kabinetui. Konst. sumažino prezidento reikšmę. Jis atlieka labiau reprezentacines funkcijas. Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renkamam Resp. Prezidentui ir prezidento tvirtinamam Ministrų kabinetui, kuris atsakingas Steigiamajam seimui. Prezidentui pavedama kviesti Ministrą Pirm., pavesti pastarajam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti jo atsistatydinimą, skirti valstybės kontrolierių, atstovauti Respublikai, skirti aukštesniuosius valstybės valdininkus, skelbti įst., naudotis bausmės dovanojimo teise. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos laikydama jį renkamu visam Konst. galiojimo laikui. Konst. išplėtė piliečių teisių ir laisvių sąrašą įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Deklaravo mirties bausmės ir luomų (titulų) panaikinimą. Kilus karui ar gink. sukilimui Steig. Seimas gali paskelbti karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį. Konst. nėra skirsnių pavadinimų. Be to rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steig. Seimas konstitucijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę. Šios konst. tikslas – Steigiamopjo seimo galių tvirtinimas. Laikinoji konstitucija nenustatė jos keitimo ar papildymo tvarkos. Tai savaime išplaukė iš Steigiamojo seimo prigimties ir paskirties. Laikinosios Konstitucijos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios Vyriausybės veiklos laikotarpį. 3. Nuolatinių Lietuvos Respublikos 1922 m., 1928 m. ir 1938 m. konstitucijų skirtumai, ypatumai. Svarbiausias Steigiamojo seimo uždavinys buvo parengti ir konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo didžiuliu demokratinių jėgų pakilimu. Lietuvių tauta troško laisvės ir idealizavo demokratiją. Demokratija turėjo tapti svarbiu veiksniu atremiant iškilusią bolševizmo grėsmę. Visos šios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos rengiamai Lietuvos konstitucijai. Valstybės valdymo formos klausimu Steigiamajame seime vyravo parlamentinės respublikos šalininkai, bet buvo ir tokių, kas pasisakė už prezidentinę respubliką. Rengiant Konstitucijos projektą vieningos nuomonės, sprendžiant konkrečius klausimus būta mažai: kairysis sparnas – socialdemokratai ir liaudininkai – reikalavo atskirti Bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti prezidento institucijos, įvesti teisėjų renkamumą, užtikrinti streikų laisvę ir pan., o dešinieji – krikščionių demokratai – pasisakė už konservatyvesnę konstituciją, reikalavo privilegijuotos padėties Bažnyčiai, pasisakė prieš teisėjų renkamumą ir kitas leberales priemones. Krikdemai turėjo Steig. Seime balsų daugumą ir 1922 m. rugpjūčio 1 d. vien tik šio bloko balsais buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tai buvo žymiai platesnė Konstitucija palyginus su laikinosiom. Ji susidėjo iš preambulės, 15 skyrių ir 108 straipsnių. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika. Viena iš svarbiausių jos nuostatų, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri, kaip matyti iš 103 str., suprantama ne kaip etnografinė lietuvių tauta, o kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma. Buvo užfiksuotas Konstitucijos prioritetas visų kitų teisės normų sistemoje. Valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai (3 str.). Nustatyta konst. keitimo ir papildymo tvarka (102, 103 str.). Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konst. pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą, nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Skelbiamas demokratinių teisių ir laisvių sąrašas kaip ir kitose konst., bet daugumą straipsnių papildė pastabos, kurios nustatė, kad jos galioja tam tikrų įstatymų ribose. Draudžiama dviguba pilietybė. Pilietybė nesuteikiama tam. Kas tarnavo rusų valdžiai. Iškeldama žmogų ir skelbdama jį visuomeninio gyvenimo centru, deklaruodama galimą jo teisių ir laisvių ribojimą išimtinai įstatymu, Konstitucija rėmėsi liberalios filosofijos nuostatomis. Nurodyta, kad karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį gali įvesti Resp. Prezidentas, vėliau pateikiant šį aktą tvirtinti seimui. (seimas be žodžio steigiamasis). Konstitucijos 7 skyriuje, skirtame tautinėms mažumoms, numatyta jų teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus. Šis skirsnis rodo kiek konst. yra demokratiška. Tautinių mažumų teisių deklaravimas – konstitucijos demokratiškumo požymis. Valstybės valdžią vykdyti Konstitucija pavedė Seimui, Vyriausybei: prezidentas ir ministrų kabinetas. Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdina jo vietą valstybės organų sistemoje, buvo įst. leidyba – Seimui priklausė išimtinė įst. leidybos teisė. Seimas prižiūrėjo vyriausybės veiklą. Konst. nustato seimo, vyriausybės bei prezidento rinkiminį amžių, sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Tai, kad seimo ir prezidento kadencijos terminas sutampa, rodo prezidento priklausomybę nuo seimo. Kiekvienas naujos sudėties Seimas, vėl išrinktas trejiems metams, turėjo rinkti prezidentą. Tokiu būdu prezidentas neturėjo daug galių, jis buvo labiau reprezentacinė figūra: jis buvo pagrindinis reprezentantas tarptautiniuose santykiuose, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo resp. Ginkluotosioms pajėgoms, turėjo bausmės dovanojimo teisę. Konstitucijoje įtvirtinama ir teisminė valdžia. 3 pagrindinės taisyklės, numatytos konstitucijoje: 1. teismas priima sprendimus vadovaudamasis tik įst 2. teismo sprendimai daromi Respublikos vardu 3. keisti ar naikinti sprendimus gali tik teismas. Tai demokratiškiausia to laikmečio konstitucija. Ji suformuoja valdžių padalijimo principo užuomazgas. 1928 m. Gegužės 25 d. konstitucija yra susijusi su 1926 m. Gruodžio 16-17 d. Perversmu. Tautininkai niekada nesimpatizavusieji parlamentarizmui ir krikščionis demokratai, pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus, surengė sąmokslą prieš susiformavusią koalicinę liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybei. 1926 m. Gruodžio 17 d. Grupė karininkų nutraukė seimo posėdį, sulaikė prezidiumą ir ministrus, o resp. Prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmokslininkai paskelbė tautininkų veikėją A. Semetoną Valstybės vadu. Perversmas reiškęs konstitucinės santvarkos žlugimą, praėjo be pasipriešinimo. Siekiant stabilizuoti padėtį, tuojau pat buvo pamėginta sukurti valdžios tęstinumo vaizdą, legalizuoti perversmo padarinius, ir tam gautas nuverstųjų liaudininkų ir socdemų sutikimas. 1927 m. Balandžio 12 d., kilus konfliktui tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės, parlamentas buvo paleistas, nepaskiriant, kaip to reikalavo konstitucija, naujų rinkimų (52 str.). 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai buvo paskelbtas prez. dok-tas, pavadintas Lietuvos valstybės Konstitucija. Šis konst. Oktrojavimo (dovanojimo) faktas buvo švelninamas nuostata, jog ji ne vėliau kaip per 10 metų būsianti „patikrinta” „tautos atsiklausimo”, t. y. referendumo, būdu. Dėl šios nuostatos galima laikyti šitą Konstituciją laikinąją. Konstitucija parengė ir priėmė vykdomoji valdžia, o ne Seimas. Naujoji konstitucija pažodžiui pakartojo daugelį 1922 m. Konst. nuostatų, bet būdingiausias jų skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos prezidento, galios išplėtimas, autoritarinių elementų įdiegimas. Atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nurodoma, kad prezidentą rinks ypatingieji tautos atstovai, o rinkimų tvarką nustatys specialus įstatymas (43 str.); prezidento kadencija išplėčiama iki 7 metų, nesiejan jos su seimų kaita. Seimas renkamas 5 metams (anksčiau 3). Prezidentu gali būti 40 metų sulaukęs liet. Resp. pilietis. (anksčiau 35 m.). Konstitucija sustiprino prezidento įtaką Seimui. Prezidento teisė, nesant Seimo arba pertraukos tarp jo sesijų metu, pačiam vykdyti seimo funkcijas: leisti įst., ratifikuoti tarptautines sutartis ir t. t. Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kab. Gavo teisę skirti ir atleisti min. pirmininką. Taip pat paleisti min. Kabinetą ir kt. Ministrus. Konstitucija buvo pakėlusi rinkėjų amžiaus cenzą: aktyvioji rinkimų teisė – 24 metai; pasyvioji – 30 metų. (anksčiau: 21 ir 24 metai). Valstybės taryba- pagalbinė institucija, turinti padėti prezidentui įst. Leidybos procese. Tai konstitucinio teismo užuomazga. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija – vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą. Naujų politinių pažiūrų fone 1928 m. Konstitucija pasirodė esanti pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino, per kurį Konst. Leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl buvo nutarta parengti naują konstituciją. Šią Lietuvos Konstituciją Seimas priėmė 1938 m. vasario 11 d. Ji susidėjo iš 21 skyriaus, suskirstyto į 156 straipsnius ir buvo atvirai autoritarinė. 1 straipsnyje konstatuojama, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma suvereni, bet nėra žodžio demokratinė. Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė. Konstitucija neribojo valstybės vadovo kompetencijos. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus, turėjo teisę paleisti seimą. Išimtinei Seimo kompetencijai Konstitucija tepavedė priimti savo statutą bei Konstitucijos pakeitimo projektą. Ir pagal šią Konst. Seimas neturėjo išimtinės įst. Leidybos teisės. Seimui buvo pavesta svarstyti ir priimti tik įst. projektus, kurie įst. tapdavo tik prezidento patvirtinti ir paskelbti. Prez. taip pat tvirtino valstybės biudžetą, naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis. Pagal 1938 m. Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik ministras pirmininkas ir ministrai, renkami prezidentu, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o prezidentas iš vyriausybės institucijos buvo eliminuotas. Jam suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vyriausybės posėdžius, dalyvauti juose ir pirmininkauti. Vyriausybė menkai tepriklausė nuo Seimo. Suteikdama prezidentui plačiausias teises, Konstitucija nurodė, jog už savo galios veiksmus prezidentas neatsako, o už kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja valstybei (73 str.). Konstitucija aiškiai pabrėžė valstybės viršenybę: „Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas”. Apie piliečių teises kalbama neatsiejamai nuo pareigų. Piliečio pareiga – būti ištikimam valstybei. Pagrindines piliečių teises sujungė į „visuomeninio veikimo laisvę”, kurią „valstybė saugo”, žiūrėdama, kad nebūtų veikiama „kenksminga valstybei kryptimi”. Konstitucijos galiojimo ribos nenurodytos. 4. LTSR laikotarpio (Lietuvos valstybingumo požiūriu) vertinimas, LTSR 1940 m. Ir 1978 m. Konstitucijų ypatumai. Konstitucinės reformos Lietuvoje 1988 - 1990 metais. 1939 08 23 Molotovo-Ribentropo pakto slaptuoju protokolu Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą. 1939 09 28 SSRS-Vokietijos draugystės ir sienų nustatymo sutarties slaptuoju protokolu Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą (išskyrus Suvalkijos dalį, išlikusią Vokietijos įtakos sferoje). 1939 10 10 Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutartimi Lietuva atgavo dalį Vilniaus krašto, bet turėjo įsileisti į savo kraštą 20 000 SSRS karių. Nuo 1940 m. pavasario SSRS pradėjo kaltinti Lietuvą jos karių grobimu. 1940 05 25 SSRS nota Lietuvai dėl karių grobimo. 1940 06 14 SSRS ultimatumas Lietuvai: 1. Kaltinimai – Lietuvos vyriausybė organizuojanti SSRS karių grobimą; Lietuva siunčianti į koncentracijos stovyklas SSRS karinius dalinius aptarnaujančius žmones; Lietuva sudariusi karinę antisovietinę sutartį su Latvija ir Estija; ji rengianti sovietinių įgulų užpuolimą. 2. Reikalavimai – teisti vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo Direktorių A. Povilaitį; sudaryti naują Lietuvos vyriausybę; įsileisti į Lietuvą papildomų SSRS karinių dalinių. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, nenorėdamas aprobuoti Lietuvos nepriklausomybės praradimo, išvyko į Vokietiją. Pagal 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 72 straipsnį paskirtas ministru pirmininku J. Paleckis užėmė prezidento postą, o A. Merkys atsistatydino. Faktiškai Paleckis gavo prezidento valdžią iš SSRS reikalų patikėtinio N> Pozdniakovo ir vyriausybės įgaliotinio V. Dekanozovo. Tai buvo konstitucinis perversmas, skirtas komunistinei “prolitariato diktatūros revoliucijai”. “Liaudies Seimo” rinkimų įst. Paskelbtas liepos 6 d.: Lietuvos teritorija padalinta į 8 apygardas, balso teisę gavo piliečiai, sukakę 21 metus. Rinkėjų sąrašai nebuvo sudaryti. Į pasą dėdavo antspaudą “balsavo”. Rinkimai vyko liepos 14-15 dienomis, o liepos 11-12 buvo areštuoti keli tūkstančiai žmonių – “liaudies priešų”. Į “Liaudies Seimą” buvo išrinkti 79 atstovai iš jų 58 – LKP nariai. Neturėdamas jokių liaudies įgaliojimų, spekuliuodamas liaudies valia, paskelbė Lietuvą “tarybine socialistine respublika”. Buvo priimtas nutarimas dėl LSSR įstojimo į SSRS.(Sniečkus). Nutarimas dėl stambiosios pramonės, transporto, prekybos, žemės nacionalizacijos. „Liaudies Seimas”, išrinktas nedemokratiniu būdu, tautai neatstovavo ir todėl negalėjo spręsti politikos, ekonomikos ir kultūros klausimų. Jis aklai vykdė SSRS vyriausybės nurodymus. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR į Sovietų Sąjungos sudėtį sąjunginės respublikos teisėmis. SSRS de jure buvo Federacinė, de facto – unitarinė (pagal valdymo metodus). Vyravo principas: Federacijos konstitucijos viršenybė, kitų konstitucijų atžvilgiu. 1940 m. rugpjūčio 25 d. „Liaudies Seimas” priėmė LTSR konstituciją. Aukščiausioji Taryba – atstovaujamoji valdžia, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas – sprendė AT kompetencijos klausimus. Ministrų Taryba – Komunistų partija (KP komisija) – vadovaujamoji jėga. Ji skelbė, kad Lietuvos TSR yra socialistinė darbininkų ir valstiečių valstybė, politinį jos pagrindą sudaro Darbo žmonių deputatų tarybos. Ypatybės: ji užfiksavo trijų socialinių-ekonominių sanklodų – socializmo, privataus ūkio (kapitalizmo) ir smulkiosios prekių gamybos buvimą; socialistinio ūkio pagrindą sudaro valstybinė gamybos priemonių nuosavybė; kooperatinė nuosavybė nebuvo kooperatinė-kolūkinė, kadangi nebuvo kolūkių, o buvo organizuota Lietuvos Respublikos kooperatinių susivienijimų pagrindu. Konstitucija neskelbė išnaudojimo panaikinimo, socialistinės visuomenės sukūrimo, o tai formulavo kaip tikslą. Liaudies seimas pradėjo kurti Tarybų Lietuvos valstybinį aparatą. Jis pasiskelbė Laikinąja Aukščiausiąja Taryba, išrinko Prezidiumą, sudarė Liaudies Komisarų Tarybą ir išrinko Aukščiausiąjį teismą. Kuriant valstybinį aparatą buvo atleisti ne iš darbininkų ir dvaro valstiečių kilę patyrę darbuotojai ir vietoj jų paskirti mažai išsilavinę ir be jokio patyrimo asmenys. Parinkti apskričių ir respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų sudėtį buvo pavesta Liaudies Komisarų Tarybai ir ją tvirtino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Pagal Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką buvo sudaryti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, apygardų teismai ir liaudies teismai. Lietuvos TSR konstitucijos 77 str. Numatyti apskričių teismai nebuvo organizuoti. Buvo sudaryti ir specialūs teismai: Lietuvos linijinis geležinkelio teismas ir karo tribunolai. 1978 m. konstitucijos projektas buvo pateiktas svarstyti visuomenei. Preambulėje teigiama, kad ji priimama siekiant tobulinti respublikos konstitucinius įstatymus ir perimti 1940 metų Konstitucijos idėjas bei principus. Konstitucijoje gausu deklaratyvių ir programinių teiginių. Joje yra nauji skirsniai: socialistinis vystymas ir kultūra, užsienio politikos veikla ir socialistinės tėvynės gynimas, Liaudies deputatų tarybų sistema ir jų veiklos principai, liaudies deputatas, Lietuvos TSR valstybinis ekonominio ir socialinio vystymo planas. Konstitucija įtvirtino socialistinio ūkio sistema ir socialistinę (valstybinę) gamybos priemonių nuosavybę, komunistų partijos vadovavimą, deklaravo liaudies suverenitetą, piliečių teises ir laisves, nustatė jų pareigas, skelbė socialistinio teisėtumo principą, socialistinį internacionalizmą ir demokratinį centralizmą. Tačiau visa tai liko tik popieriuje. Iš tikrųjų buvo didžiulė praraja tarp ideologinių dogmų, šūkių ir tikrosios padėties visose gyvenimo srityse. Neapibrėžtas centralizmas ir biurokratizmasžlugdė ekonomikos plėtojimą, skatino korupciją, inertiškumą, žmonių apatiją ir nepasitikėjimą valdžia bei jos politika. Buvo suabsoliutintas partijos ir valstybės vaidmuo, jų interesai keliami virš kitų vertybių, o žmogaus asmenybė nevertinta. Egzistavo socialinė nelygybė. Buvo akivaizdi valdžios aparato hierarchija, vienasmeniški arba mažos grupės sprendimai, įstatymų nepaisymas, moralės normų ignoravimas, bendrųjų žmogiškųjų vertybių pakeitimas dogminiais stereotipais. Daugybė draudimų, ribojimų ir įsakymų. Tuo laikotarpiu kritinį pobūdį įgavo tokie dalykai –dirbančiųjų atskyrimas nuo nuosavybės ir savo darbo produktų, ekonomikos suvalstybinimas, visuomenės gyvenimo suvalstybinimas ir piliečių nušalinimas nuo svarbių gyvenimo reikalų tvarkymo, žmonių apgaudinėjimas pažadais ir neteisėti valdžios pareigūnų veiksmai. 1940 m. ir 1978 m. sovietinės Lietuvos Konstitucijomis buvo siekiama įteisinti Lietuvos aneksiją. Tai buvo ne Lietuvos žmonių priimti, bet svetimos valstybės Lietuvai primesti aktai. Sovietiniam režimui silpstant, prasidėjus vadinamajam “perestroikos” laikotarpiui, susidarė palankios sąlygos Lietuvos valstybingumui atkurti. 1988 06 03 susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – LPS (Landsbergis, Prunskienė, Vilkas ir kt.). Siekis demokratizuoti valstybę. Telkė žmones atkurti demokratišką nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1989 m. gegužės 18 d. buvo pakeisti kai kurie Lietuvos TSR konstitucijos straipsniai. 11 str. nustatė, kad oro erdvė, kontinentinis šelfas, ekonominė zona Baltijos jūroje, žemė, jos gelmės ir teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai yra Respublikos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos nuosavybė. Visos Lietuvos istorijos ir kultūros vertybės taip pat yra Respublikos nacionalinis turtas ir yra jos jurisdikcijoje. 31 str. nustatė Lietuvos TSR pilietybę. 37 str. reglamentavo, kad piliečiai turi visas teises ir laisves, kurias skelbia Konstitucija bei respublikos įst ir tarptaut teisės aktai. Teisių ir laisvių ginimas garantuojamas teisme. Ypač svarbus 70 str. pakeitimas: Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai, o Sąjungos įstatymai jei yra nustatyta forma patvirtinti, tai reiškia federalizmo principo (Federacinės konstitucijos viršenybės) paneigimą. AT 1989 05 18 priėmė Deklaraciją apie Lietuvos TSR valstybinį suverenitetą: 1940 m. Lietuva neteisėtai prievarta buvo prijungta prie TSRS ir ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tik sutartimis. Nuo šiol Lietuva santykiuose su kitomis valstybėmis remsis bendradarbiavimu, demokratiškumo principu, kaip nepriklausoma valstybė. 1989 05 19 AT priėmė Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymą. 1989 11 03 AT priėmė pilietybės ir referendumo įstatymus. Konstitucija įtvirtino sąžinės laisvę. 1989 12 07 įstatymas “Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 str. pakeitimo”. Komunistų partijos atsisakė savo valstybinių prerogatyvų ir partinės diktatūros. AT 1990 02 09 priėmė daug svarbių įst, vienas iš kurių Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą, kuris garantavo spaudos laisvę, teisę gauti informaciją nurodė neskelbtiną informaciją. 1990 m. vasario 12 d. buvo pakeista ir papildyta Konstitucija. Ministrų Taryba gavo teisę protestuoti Aukščiausiojoje Taryboje aukštesnės pakopos savivaldybės tarybos sprendimus, jeigu jie prieštarauja įstatymams. Nustatyta, kad Lietuvos TSR ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos TSR nuosavybė, kurią sudaro piliečių privati, piliečių, susijungusių į grupes nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Buvo garantuota visiems nuosavybės subjektams galimybė savarankiškai valdyti jiems nuosavybės teise priklausančius objektus, jais naudotis ir disponuoti. Šie demokratiški įstatymai buvo įgyvendinti ne visi, nes nebuvo reikiamo ekonominio pagrindo ir trūko patirties. TSRS neegzistavo jokio teisinio mechanizmo, kad tokią situaciją galėtų įveikti. Nebuvo jokios Konstitucinės kontrolės, kuri galėtų pareikšti, kad toks veiksmas ar teisės aktas prieštarautų Konstitucijai. 5. Lietuvos valstybingumo atkūrimo konstituciniai aktai, priimti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą teisiškai parengė 1989 m. žengti žingsniai: 1978 m. Konstitucijos principinių nuostatų reforma, AT Prezidiumo įsakai dėl Lietuvos valstybinio himno, vėliavos, kitų teisės aktų priėmimas. 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR AT priėmė principinės reikšmės nutarimą “Dėl 1939 m. Vokietijos-SSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, kuriame sakoma, kad Lietuvos “Liaudies Seimo” 1940 m. liepos 21 d. Priimta Lietuvos įstojimo i SSRS sudėtį deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, todėl šia deklaracija grindžiamas SSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymas „Dėl LSSR priėmimo į SSRS” taip pat yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nevaržo. 1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko demokratiški ir laisvi Lietuvos TSR AT rinkimai daugiapartiniu pagrindu, atnešę užtikrintą pergalę Sąjūdžiui. Pirmiausia buvo priimta deklaracija dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų, argumentavusi tai, kad svetimos valstybės institucijų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip tos valstybės suvereniteto lietuvių tautai pripažinimas. Be to, deklaracija skelbė, kad Aukščiausioji Taryba nuo kovo 11 d. Bus vadinama Lietuvos AT. Buvo priimtas įst. dėl valstybės pavadinimo ir herbo, nustatęs oficialų valstybės pavadinimą – Lietuvos Respublika. Buvo priimti Lietuvos likimą lemiantis konstituciniai dokumentai, o pirmiausia – Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo: “… nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė”. Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės aktas ir Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija niekada nebuvo nuųstoję teisinės galios ir lieka Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Po to, siekdama pabrėžti konstitucinės tvarkos tęstinumą, AT priėmė įstatymą “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo. Buvo nutrauktas Lietuvos TSR 1978 m. konstitucijos galiojimas ir atnaujintas 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimas. Šis įstatymas turėjo principinę reikšmę, tačiau jo faktiškas įgyvendinimas, susijęs su būtinumu greitai atlikti plačius viso valstybinio-teisinio gyvenimo pertvarkymus, buvo sunkiai įmanomas ir netikslingas. Todėl pačiame minėtame akte buvo nurodyta, kad 1938 m. Konstitucijos skyrių ir straipsnių, reglamentuojančių Respublikos preziūdento, Seimo, Valstybės tarybos, Valstybės kontrolės statusą, galiojimas sustabdomas. Be to, nurodyta, kad senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats savaime neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų. 6. Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo priėmimo, turinio ir struktūros ypatumai. 1990 m. kovo 11 buvo priimtas AT aktas - įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo”. Jame sakoma, kad siekiant suderinti atstatytos 1938 m. konstitucijos nuostatas, sustabdomas visos konstitucijos galiojimas ir įsigalioja laikinasis pagrindinis įstatymas, kol bus suderintas 1938 konstitucijos tekstas su pasikeitusiomis realijomis (tačiau taip padaryta nebuvo - 1992 nauja konstitucija). Teigiama, kad lieka galioti teisės aktai (ir TSRS), neprieštaraujantys laikinajam pagrindiniam įstatymui, mechanizmo tai nustatyti nebuvo, net pačioj taryboj jau nekalbant apie konstitucinį teismą. Laikinasis pagrindinis įstatymas - 16 skirsnių, 132 st., labai panašus į sovietinę konstituciją, nebuvo originalus, nes daug kur atkartojo sovietinės konstitucijos struktūrą. Valdžios sistema iš esmė liko sovietinė - tarybų sistema, tačiau išmetamos nuostatos apie ryšius su sovietinėmis tarybomis ir užuominos apie kompartijos vaidmenį. Suvereni valdžia priklauso liaudžiai. Naujos tendencijos - ekonominėje sistemoje, į I vietą iškeliama privatinė nuosavybė, paskui piliečių, susijungusių į grupes, kooperatyvinė nuosavybė ir tik III vietoj-valstybinė nuosavybė. Padedami pagrindai privatizacijai. Privatizavimas prasidėjo prieš tai, kai buvo priimtos konstitucijos nuostatos dėl nuosavybės apsaugos. Labai nestabilus aktas. Stabilus būti ir negalėjo, nes laukė daug reformų, todėl lengva keitimo ir papildymo tvarka. Jis turėjo būti svarstomas, jei jį pateikia: vyriausybė (arba bet kuri nuolatinė AT komisija) 1/10 deputatų, vėliau sumažinta iki 1/15. Laikinasis pagrindinis įstatymas galėjo būti keičiamas referendumu arba 2/3 balsų. Vakare sudaroma komisija, kuriai pavedama pateikti pasiūlymus dėl jo tobulinimo. Per metus padaryta daugiau nei 100 pataisų. Tobulinama beatodairiškai. Valstybės valdžia pavesta vykdyti LR AT, teismui ir Vyriausybei. AT galėjo leisti ir aiškinti įstatymus. Rinkimai ir skyrimas (įsivaizduota, kad skyrimas yra nedemokratiškas būdas, nors ministrai yra skiriami). Laikinasis Pagrindinis įstatymas nenumatė vienasmenio valstybės vadovo institucijos. Jame buvo kalbama apie aukščiausiąjį LR pareigūną, atstovaujantį LR tarptautiniuose santykiuose. Šiais žodžiais buvo apibūdinamas AT Pirmininkas. Pagal savo kompetenciją tai buvo parlamentinės institucijos vadovas. Pagal laikinąjį pagrindinį įstatymą, AT pirmininkas-aukščiausias valstybės pareigūnas turėjo įgaliojimus pasirašyti įstatymus, teikti kandidatus į vyriausybės vadovus, aukščiausiojo teismo kandidatus ir t.t. Dviejų atsakingų pareigūnų sugretinimas viename asmenyje dėl didžiulės darbo apimties nepasiteisino, todėl buvo padarytas LPĮ pakeitimas - AT posėdžiams gali vadovauti AT renkamas seniūnas ar jo padėjėjas. AT pirmininkas 5 metams gali būti renkamas, ne daugiau kaip 2 kadencijoms; slaptu balsavimu 2/3 balsų gali nutraukti savo įgaliojimus anksčiau laiko. AT prezidiumas turėjo padėti organizuoti įstatymų projektų svarstymus, referendumus, skirti apdovanojimus ir pilietybę. Į AT prezidiumą įėjo primininkas, jo pavaduotojai, AT sekretorius, nuolatinių komisijų pirmininkai. Be to Prezidiumo nariais galėjo būti renkami neribojant jų skaičiaus ir kiti deputatai. AT buvo nuolat veikianti institucija, ją galėjo šaukti prezidiumas arba 1/3 deputatų. Vykdomoji valdžia buvo pavesta vyriausybei, t.y. Ministrų tarybai. Atsirado tokia pareigybė kaip ministras be portfelio. Ministrų tarybai vadovauja ministras pirmininkas, kuris atstovavo vyriausybę, jį skyrė AT. Jis buvo atsakingas AT ir privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Pataisa- nepasitikėjimo pareiškimas sumažintas nuo 2/3 iki 1/2 AT deputatų balsų. LPĮ Ministrų Tarybai pavedė priimti nutarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir tikrinti jų vykdymą. Konkretinant kompetenciją, Ministrų tarybai buvo pavesta spręsti visus valstybės klausimus, jei tik Konstitucija jų nepriskyrė AT, AT Prezidiumui, AT Pirmininko kompetencijai. Įstatymas reikalavo, kad Vyriausybės narys būtų Lietuvos Respublikos pilietis ir į šias pareigas būtų skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Ministerijų skaičius buvo sumažintas. Laikinajame pagrindiniame įstatyme, kaip nė vienoje kitoje buvusioje nepriklausomos Lietuvos Konstitucijoje daug dėmesio skiriama tiesioginės demokratijos institutams: referendumo institutui, piliečių balsavimo konstituciniais klausimais, savo suverenią galią liaudis vykdo ne tik per deputatus, bet ir tiesioginiu balsavimu. Įstatymų leidybos iniciatyvą be deputatų turėjo AT prezidiumas, AT nuolatinės komisijos, Ministrų Taryba, AT pirmininkas, AT teismas ir prokuroras, Ministrų Tarybos, politinių partijų centriniai organai ir visuomeninių organizacijų centriniai organai. Referendumą galėjo skelbti AT arba 300 tūkst. piliečių. Tai yra svarbių visuomenei klausimų pateikimas referendumui svarstyti. LPĮ nustatė bendrus visų lygių tarybų rinkimų teisės principus –visuotiniai, lygūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Nustatytas amžiaus cenzas: aktyviajai teisei-18, pasyviajai-(18 į vietines tarybas, į AT- 21). Kandidatų skaičius neribojamas. Lietuvos Respublikos teismais buvo skelbiami Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai. Aukščiausiąją priežiūrą, kjad visos valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, piliečiai ir t.t. tiksliai ir vienodai vykdytų įstatymus, įgyvendina Lietuvos Respublikos prokuroras bei jam pavaldūs žemesnieji prokurorai. Visų prokurorų įgaliojimų laikas – penkeri metai. Literatūra: 1. Valančius K. L. Lietuvos valstybės konstitucijos. V., 2001 2. Jarašiūnas E. Lietuvos konstitucinė teisė. V., 2001 3. Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. V., 1997 5 tema. LR 1992 m. Konstitucija (bendrieji klausimai) 1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės savybės (samprata ir pagrindinės ypatybės) Dabartinė Konstitucija ypatinga tuo, kad joje pirmą kartą Lietuvos valstybės konstitucijų raidoje įtvirtintas, pvz.: 1. tiesioginio Konstitucijos taikymo principas (6 str. 1 d.), aiškiai leidžiantis suprasti, kad Konstitucija yra norminis aktas (ne deklaracija) ir gali būti taikomas (pvz., kai asmuo gina savo teises teisme; 30 str. 1 d.) ne tiek „įstatymų nustatyta tvarka", kiek pagal jos pačios nuostatų turinį; 2. žmogaus teisių ir laisvių neatimamumo principas (18 str.) ir šių teisių tam tikras išaukštinimas (II skirsnio pradžioje; žr.: 19-26 str.) palyginti su piliečio teisėmis (žr.: 32-37 str.); 3. apribojimas keisti tam tikras Konstitucijos nuostatas pagal Seimo apsisprendimą (nuožiūrą), t. y. leidimas tai daryti tik referendumu (148 str.); 4. speciali konstitucinės justicijos institucija - Konstitucinis Teismas; 5. parlamentinės apkaltos procedūra (74 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucija visų pirma yra teisinis dokumentas. Todėl nors trumpai apžvelkime šio akto teisines savybes. Jos atskleidžia šio dokumento teisinį pobūdį, esmę, lemia Konstitucijos vietą šalies teisinėje sistemoje. Svarbiausios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės savybės: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra svarbiausias šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinis teisės šaltinis; 2. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta ir keičiama ypatinga tvarka, kuri skiriasi nuo įstatymų priėmimo tvarkos; 3. Lietuvos Respublikos Konstitucija – aukščiausios galios teisės aktas (Konstitucijos viršenybė); 4. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra aktas, kuriam būdinga stabilumas (Konstitucijos stabilumas); 5. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas aktas; 6. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste šis dokumentas tiesiogiai nėra įvardijamas kaip pagrindinis ir svarbiausias šalies įstatymas, tačiau atsižvelgę į jo turinį, ypatingą priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarką, teisinę galią bei jam tenkančią vietą nacionalinėje teisės sistemoje, galime teigti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija – neabejotinai svarbiausias šalies įstatymas. Toks teiginys pagrįstas visų pirma tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija reguliuoja svarbiausius visuomenės gyvenimo socialinius santykius. Ji nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizacijas ir įgyvendinimo pagrindus, apibrėžia asmens teisinę padėtį, jo santykius su valstybe. Konstitucija yra pagrindinis nacionalinės teisės šaltinis, Lietuvos teisės sistemos branduolys. Ji daro poveikį visos teisės sistemos raidai. Konstitucijoje nustatyta valstybės valdžios institucijų kompetencija, jų veiklos kryptys, jų priimamų teisės aktų rūšys. Konstitucijoje nustatyti ir svarbiausi teisinio reguliavimo tikslai kaip trys reguliavimo objektai. Neretai Konstitucijos straipsniuose tiesiogiai nurodyta, kokius klausimus reikia sureguliuoti įstatymu („Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas” (30 str.), „Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas” (35 str. 3 d.). „Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato įstatymas” (111 str. 4 d.). Kartais net tiesiogiai nurodoma, kuriuo konkrečiu įstatymu atitinkami klausimai turi būti sureguliuoti („Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas” (102 str. 2 d.)). „Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas” (93 str.). Neretai įstatyminiam reguliavimui nustatomos ir jo ribos. Antai Konstitucijos 32 str. numatyta, kad piliečio teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą negali būti varžoma kitaip, kaip tik įstatymu. Šiame straipsnyje kartu nustatyta,. kad toks ribojimas įstatymu galimas tik jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta ypatinga, skirtinga nuo paprastųjų įstatymų, tvarka. Ją 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Tauta. Pagal Konstitucijos 151 str. Konstitucija įsigaliojo kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo. Konstitucija keičiama irgi ypatinga tvarka (pačioje Konstitucijoje numatyta, kam priklauso Konstitucijos pataisų iniciatyvos teisė, kokia tvarka ir sąlygomis keičiamos Konstitucijos nuostatos, kaip pasirašomas ir įsigalioja įstatymas dėl Konstitucijos keitimo). Kita svarbi Konstitucijos teisinė savybė – aukščiausia Konstitucijos normų teisinė galia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų viršenybė lemia ypatingą Konstitucijos vietą teisės sistemoje. Konstitucija daro ypatingą poveikį visoms teisinio reguliavimo sritims ir teisinio reguliavimo būdams. Konstitucijos 7 str. nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai”. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, interpretuodamas šį Konstitucijos straipsnį, 1997 m. gegužės 29 d. nutarime pažymėjo: „Šis pagrindinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įteisina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą”. Konstitucijoje ne tik skelbiama šio akto viršenybė, bet ir numatytas jos apsaugos mechanizmas. Konstitucijos teisinę apsaugą laiduoja ir konstitucinė kontrolė. Konstitucijos 102 str. numatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Užtikrinant Konstitucijos viršenybę, ypač yra svarbi konstitucinė norma, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Ne mažiau svarbi ir kita konstitucinė nuostata: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai” (110 str. 1 d.). Tais atvejais, kai yra abejonių dėl įstatymo ar kito teisinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Konstitucijos viršenybė – principas taikomas ne tik po Konstitucijos įsigaliojimo priimtiems teisės aktams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” 2 str. įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Konstitucijos viršenybę reikėtų pažymėti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių santykyje. Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos, kuri grindžiama Konstitucijos viršenybe, sudedamoji dalis. Konstitucijos 105 str. numatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Taigi Lietuvos Respublikos sudarytos tarptautinės sutartys negali prieštarauti Konstitucijai. Svarbi Konstitucijos savybė – jos stabilumas. Konstitucijos stabilumas reiškia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta žvelgiant į ilgalaikę šalies raidos perspektyvą. Konstitucijos stabilumą visų pirma užtikrina pats jos turinys. Ji reguliuoja svarbiausius, fundamentalius visuomenės gyvenimo santykius. Tai labai abstraktus reguliavimas, fiksuojantis tik pagrindinių santykių ribas, palaikantis pakankamą laisvę manevrui Konstitucijos rėmuose. Kitas Konstitucijos stabilumą užtikrinantis veiksnys – sudėtinga jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka. Žinoma, Konstitucijos stabilumas nepaneigia teisinio reguliavimo dinamiškumo. Optimalu, kai Konstitucijos stabilumas yra derinamas su teisinio reguliavimo dinamiškumu. Vienu atveju, matyt, tai tektų užtikrinti Konstitucijos pataisomis, kitu atveju – užtektų Konstitucinio Teismo konkrečioje byloje pateiktos Konstitucijos normų interpretacijos. Šiuo atveju Konstitucijos aiškinimas būtų grindžiamas esminiais socialinio gyvenimo tam tikros srities pokyčiais. Konstitucijos 6 str. nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kad kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Šiame Konstitucijos straipsnyje tiesiogiai užfiksuotos dvi šio teisinio dokumento savybės – konstitucinio reguliavimo vientisumas ir Konstitucijos normų tiesioginis taikymas. Konstitucijos vientisumas reiškia konstitucinio reguliavimo ryšį ir darną. Konstitucijos normos, principai, institutai – vieninga, susijusi sistema. Norint suprasti konkrečią teisinę taisyklę, reikia ją traktuoti ne kaip izoliuotą nuostatą, o kaip vientisos sistemos elementą, t.y. normą būtina aiškinti viso konstitucinio reguliavimo kontekste. Todėl logiška išvada: „Konstitucija yra vientisas aktas, todėl interpretuojant jos normas negalima nustatyti tokio bet kurios jos normos turinio, kuris prieštarautų visumai”1. Kita Konstitucijos savybė – Konstitucijos tiesioginis taikymas. Kaip minėjome, Konstitucijos 6 str. suformuluotas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas. Jis reiškia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija – ne politinė deklaracija, bet teisės normų aktas, kuris galioja, kurį galima taikyti tiesiogiai, kurio reikalavimų privalo paisyti visi teisinių santykių subjektai. Dabartinė Konstitucija ypatinga tuo, kad joje pirmą kartą Lietuvos valstybės konstitucijų raidoje įtvirtintas, pvz.: 1. tiesioginio Konstitucijos taikymo principas (6 str. 1 d.), aiškiai leidžiantis suprasti, kad Konstitucija yra norminis aktas (ne deklaracija) ir gali būti taikomas (pvz., kai asmuo gina savo teises teisme; 30 str. 1 d.) ne tiek „įstatymų nustatyta tvarka", kiek pagal jos pačios nuostatų turinį; 2. žmogaus teisių ir laisvių neatimamumo principas (18 str.) ir šių teisių tam tikras išaukštinimas (II skirsnio pradžioje; žr.: 19-26 str.) palyginti su piliečio teisėmis (žr.: 32-37 str.); 3. apribojimas keisti tam tikras Konstitucijos nuostatas pagal Seimo apsisprendimą (nuožiūrą), t. y. leidimas tai daryti tik referendumu (148 str.); 4. speciali konstitucinės justicijos institucija - Konstitucinis Teismas; 5. parlamentinės apkaltos procedūra (74 str.). 2. Lietuvos respublikos konstitucijos pagrindiniai principai ir funkcijos Konstituciją sudaro normos ir principai. Principas savo turiniu žymiai talpesnis už normą ir išreiškia kelias ar keliolika konstitucijos normų. Principo aiškinimo galimybės plačios, o normų aiškinimas – konstitucijos ribose. Principų prasmė dvejopa: nustato teisinio reguliavimo parametrus ir leidžia pasitikrinti ar įstatymų leidžiamosios valdžios įstatymai atitinka konstitucijos parametrus, prasmę, turinį. Kiekvienos Konstitucijos nuostatos turinys - jo detalumas (konkretumas) ar abstraktumas, dispozityvumas ar imperatyvumas, prevencinis ar kardomasis pobūdis - rodo tam tikrą Konstitucijos poveikio tikrovei kryptį, vadinamąją funkciją. Pagal tai, ar nuostata pateikia konkrečią elgesio taisyklę, aprašymą ar apibrėžimą, skambų šūkį (lozungą), skatina ar nukreipia konstitucinių teisių santykių formavimąsi ir raidą tam tikra linkme, galima skirti įvairias Konstitucijos funkcijas. Kiekvienas Konstituciją moksliškai aiškinantis asmuo šias funkcijas gali pavadinti savaip, pvz., išskirti: 1. įprasto (klasikinio) reglamentavimo (žr.: 1992 m. Konstitucijos 58 str., 87 str.), 2. politinio sutvirtinimo (žr.: 1 str., 10 str. 1 d., 14 str., 17 str., 150 str.); 3. strateginio modeliavimo ir paskirties (žr.: 47 straipsnio pirminę redakciją ir jos 1996 m. ir 2003 m. pataisas; 53 str., 54 str.); 4. prevencinės apsaugos ir gynybinio užkardymo (žr.: 3 str., 105 str., 122 str., 124 str., 142 str.). 5. Be to, atsižvelgiant į LTSR konstitucijų nuostatas, papildomai galima skirti: ideologinę pasaulėžiūros formavimo (plg. LTSR 1940 m. Konstitucijos 3 str., 12 str., 105 str.; LTSR 1978 m. Konstitucijos Preambulę; dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 135 str.); 6. socialinę kultūrinę (dabartinės Konstitucijos 39 str., 54 str.). 7. Lyginant dabartinę Konstituciją ir Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą tikslinga pažymėti tokias aktualias funkcijas: stabilizavimo (plg. LPį 81 str., 131 str., 132 str. ir dabartinės K 68 str., 148 str.); 8. racionalizavimo ir organizavimo (plg. LPĮ 78 str. 21 p., 94 str. ir dabartinės Konstitucijos 92 str. 1 d., 105 str.); 9. integravimo (žr.: K 12 str. 2 d., 15 str., 16 str., 84 str. 22 p. ir 23 p.). Konstitucijos integravimo funkcija — prasmingas jos nuostatų veikimas (adresavimas) valstybinės bendruomenės ir jos kuriamos valstybės institucijoms sutelkti (neskaidyti) - pasireiškia įvairiuose Konstitucijos straipsniuose, pvz., 10 straipsnyje, 12 straipsnio 2 dalyje, 14-17 straipsniuose, 133 straipsnio 2 dalyje ar Konstitucijos sudedamojoje dalyje - konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas" (150 str.). Šiose nuostatose atitinkamai įtvirtinti unitarinės valstybės principas, dvigubos pilietybės ribojimo principas, valstybės simboliai, valstybės kontrolieriaus skyrimo (ar atleidimo) derinant Seimo ir Respublikos Prezidento veiksmus principas ir nesijungimo į buvusios TSRS pagrindu sukurtas organizacijas principas. Integravimo elementu galima laikyti tai, kad Respublikos Prezidentas neturi įgaliojimo vetuoti (grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti) konstitucinį įstatymą, kurį Seimas priima daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma (apie tai kalbama Konstitucinio Teis­mo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime). Konstitucijos apsaugos ir gynimo funkcija -prasmingos Konstitucijos nuostatos, skirtos konstitucinių vertybių (žmogaus teisių ir laisvių, nemonopolizuotos rinkos ir gamybos ar „ masinės informacijos priemonių" veiklos; Konstitucijos 18-26 str., 44 str., 46 str. 4 d.) ir su jomis susijusių principų (nepriklausomybės ar demokratijos) prevencinei apsaugai ir kardomajam gynimui - pasireiškia įvairiuose Konstitucijos straipsniuose, pvz., nustatančiuose Konstitucinio Teismo kompetenciją pripažinti ginčijamus įstatymus ar Vyriausybės nutarimus antikonstituciniais (105 str.), galimybę inicijuoti tam tikriems pareigūnams parlamentinį apkaltos procesą (74 str.), sudėtingą Konstitucijos keitimo Seimo priimtu įstatymu tvarką (ir dar sudėtingesnę 1 skirsnių nuostatų keitimo referendumu tvarką; žr.: 148 str.), karo ir nepaprastosios padėties įvedimo pagrindus ir tvarką (142 str., 144 str.), valstybinės bendruomenės ir kiekvieno jos nario teisę priešintis agresoriui (žr.: 3 str.). Apie politini sutvirtinimą kaip Konstitucijos norminio poveikio kryptį galima kalbėti, vertinant Konstitucijos nuostatas, kurios akivaizdžiai išreiškia politinius (Konstitucijos rengėjų ir jos leidėjo) sprendimus, pvz., tai, kad valstybė yra ne šiaip sau nepriklausoma, bet, negalėdama integruotis į „postkomunistines Rytų erdves" (150 str.), yra atvira transatlantinei ir europinei integracijai (47 str. 2 d. 1996 m. redakcija, pakeista 2002 m.). Panašiai galima vertinti nuostatas, pagal kurias: a) šalies ūkis remiasi privatine nuosavybe (nors valstybė gali reguliuoti ūkį vardan bendros gerovės; žr.: 46 str.); b) tam tikras turtas yra išimtinė valstybės nuosavybė (o žemės sklypus leidžiama įsigyti ne tik piliečiams; žr.: 47 str.); c) jokia valstybės teritorijos dalis (pvz., Klaipėdos kraštas; žr.: 1922 m. Konstitucijos 5 §) negali gauti autonominio vieneto statuso; d) valstybinei kalbai (lietuvių kalbai; 14 str.) įstatymu negali būti prilygintos kitos „vietinės kalbos" (žr.: 1922 m. Konstitucijos 6 § 2 sakinį). Stabilizavimo kryptį galima matyti tuo požiūriu, kad Konstitucija nustato sudėtingas kai kurių pareigūnų skyrimo ir atleidimo procedūras (103 str. 1 d., 133 str. 2 d.), konstitucinių įstatymų priėmimo ar Konstitucijos keitimo tvarką (69 str. 3 d., 148 str. 3 ir 4 d.). Organizavimo funkciją rodo, pvz., valdžių atribojimas (padalijimas; 67 str., 84 str., 94 str., 109 str.) ir kai kurios jo išimtys (67 str. 19 p., 84 str. 23 p., 94 str. 5 p.). Socialinis kultūrinis Konstitucijos poveikis numatytas III skyriuje „Visuomenė ir valstybė", taip pat IV skirsnio nuostatose, susijusioje su asmens darbu, poilsiu ar pensija (48 str., 49 str., 52 str.). Ideologinė, t. y. pasaulėžiūros formavimo kryptis Konstitucijoje atsispindi ta prasme, kad kai kurios nuostatos ne tik pateikia įprastą reglamentavimą, bet ir papildomą informaciją, turinčią (galinčią turėti) įtakos formuojantis neoficialių Konstitucijos interpretuotojų teisinėms pažiūroms. Tai galima, pvz., pasakyti apie: 1. Preambulėje nurodytą siekį sukurti atvirą visuomenę; 2. nuostatas, pagal kurias Vilnius - ne šiaip sau valstybės sostinė, bet „istorinė" (17 str.), o žmogaus teisės ir laisvės - prigimtinės (18 str.). Sisteminiu požiūriu konstitucinius principus galima grupuoti įvairiai, pvz., pagal: 1. taikymo apimtį ir Konstitucinio Teismo vaidmenį juos atskleidžiant: Konstitucijos principai (vientisumo ir tiesioginio taikymo bei viršenybės principai; K 6 str. 1 d., 7 str. 1 d.) ir konstituciniai principai (t. y. Konstitucijoje įvardyti arba Konstitucinio Teismo išaiškinti visų valstybės institucijų veiklos principai, pvz., asmenų lygiateisiškumo principas, teisėtų lūkesčių principas); 2. pobūdį: šiuo aspektu galima skirti politinio (1 str.), ūkinio (46 str.), finansinio (127 str., 131 str. 2 d.), kultūrinio (42 str., 45 str.), socialinio (39 str.), ekologinio (54 str.) ar procedūrinio-organizacinio (64 str., 140 str.) atspalvio principus; 3. konstitucinio įtvirtinimo raidą ir naujumą- klasikinius (30 str. 1 d.) ir naujoviškus (18 str.) principus; 4. turinio apimtį ir skleidžiamo norminio poveikio sritį (šiuo požiūriu galima skirti apibrėžiančius (t. y. determinuojančius) ir telkiančius (t. y. koordinuojančius) principus; 5. Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyto konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės" 1 straipsniu („Teiginys /.../ yra /.../ konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas"), galima išskirti pamatinius bendruosius principus (nepriklausomybė, demokratija, respublika), prie kurių pagal įvairias nuostatas (5 str., 7 str., 30 str., 105 str., 109 str.) priskirtinas ir teisinės valstybės principas, ir nepamatinius specialiuosius principus (53 str., 54 str.). Be to, pagal tai, ar principai, kažką įvardindami (nusakydami), sutelkia tam tikrų institucijų veiklą (tarsi koordinuodami ją; pvz., respublikos principas, Vilniaus miesto kaip valstybės sostinės principas, valstybės vadovo principas) arba aiškiai sukelia tam tikrų institucijų atitinkamas pareigas (pvz., Konstitucijos viršenybės principas, teisinės valstybės principas, teisėtų lūkesčių principas), galima skirti tarsi koordinuojančius ir determinuojančius principus2. 3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos forma, struktūra ir turinys, teisinė galia Konstitucijos pagal jų formą skirstomos į rašytines ir nerašytines. Rašytinė konstitucija gali būti ir vientisas aukščiausios galios teisės normų aktas, ir ją gali sudaryti keli aukščiausios galios teisės aktai. Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą konstituciją (t.y. konstituciją, kurią sudaro pagrindinis aktas ir jo sudėtinės dalys: kiti aktai, deklaracijos). 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija pagal formą yra sudėtinė kodifikuota konstitucija. Šalies Konstituciją sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija (t.y. pagrindinis teisinis aktas), kurio 150 str. nustatyta: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra: 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės”, 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”, 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystėsEuropos Sąjungoje“. Taigi Lietuvos Respublikos Konstituciją sudaro trys aukščiausios galios teisiniai aktai. Jų negalima laikyti atskirų dokumentų visuma, o reikia traktuoti kaip vieningą sudėtinį aukščiausios galios teisinį aktą, nes minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 str. ir 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės”, 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas”, 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” ir 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ skelbiami sudedamąja Lietuvos Respublikos Konstitucijos dalimi, tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str. dalyje sakoma, jog Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Konstitucijų struktūrinėse dalyse išdėstomos normos, nustatančios valstybės organizaciją ir funkcijas, asmens teises bei laisves, kitus, konstitucijos kūrėjo manymu, reikalingus įtvirtinti aukščiausios galios įstatymu klausimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos struktūros elementai yra šie: 1) preambulė; 2) pagrindinė Konstitucijos dalis (I–XIV skirsniai); 3) baigiamieji nuostatai (150–154 straipsniai); 4) Konstitucijos sudedamoji dalis: a. 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės”, b. 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, c. 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” (kurį taip pat reikia laikyti konstitucinio reguliavimo elementu). Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė – glausta įžanginė konstitucinio teksto dalis – raktas konstitucinio reguliavimo sistemai suprasti. Joje įtvirtinti esminiai Lietuvos valstybinio gyvenimo principai, svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai. Ypač svarbios preambulės nuostatos dėl Lietuvos valstybės ir teisės tęstinumo ir perimamumo (teiginiai, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, kad šios valstybės teisiniai pamatai pagrįsti Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis yra tiltas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės į 1918–1940 m. gyvavusią Lietuvos Respubliką ir į 1990 m. vėl atkurtą Lietuvos Respubliką), dėl prigimtinės žmogaus ir Tautos teisės laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, dėl tokių vertybių, kaip laisvės ir nepriklausomybės gynimo, tautos dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių išsaugojimo, dėl tautinės santarvės puoselėjimo Lietuvoje. Preambulėje skelbiami Tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo fundamentalūs tikslai: atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Preambulėje regime labai vykusią valstybę kuriančio subjekto – etninės tautos (žr. preambulės pradžią „lietuvių tauta,...”) virtimą pilietine tauta (… atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją), Lietuvos valstybės kūrėja – pilietinė Lietuvos žmonių bendrija, susidariusi Lietuvos istorijos, kultūros, valstybinės kalbos, teritorijos ir ūkinio gyvenimo bendrumo pagrindu. Konstitucijos I skirsnį „Lietuvos valstybė” sudaro 17 straipsnių. Šiame skirsnyje įtvirtinti konstituciniai Lietuvos valstybės santvarkos pagrindai: 1) nepriklausoma demokratinė respublika 2) Tautos suverenitetas 3) valstybės valdžios padalijimas (valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas), 4) valdžios galių ribojimas Konstitucija, 5) valdžios įstaigų tikslas – tarnauti žmonėms, 6) Konstitucijos viršenybės principas. Svarbios šio skirsnio normos dėl valstybės ir tautos klausimų sprendimo referendumu, dėl Lietuvos valstybės teritorijos vientisumo ir nedalomumo, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, valstybinės kalbos, taip pat dėl valstybės simbolių, sostinės. Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė” (Konstitucijos 18–37 str.) įtvirtintos pagrindinės asmens teisės ir laisvės. Labai svarbus šio skirsnio 18 str., skelbiantis, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Šio skirsnio normos įtvirtina žmogaus teisę į gyvybę, žmogaus laisvę, asmens neliečiamumą, žmogaus orumo apsaugą, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės apsaugą, buto neliečiamumą, informacijos laisvę, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę. Ne mažiau svarbios yra šiame Konstitucijos skirsnyje išdėstytos normos dėl visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą, valstybės institucijas ir pareigūnus, dėl asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą dėl asmens nekaltumo prezumpcijos ir t.t. Šiame skirsnyje taip pat rasime normas dėl piliečių teisės laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, dėl jų teisės dalyvauti valdant savo šalį, dėl rinkimų, peticijų, susivienijimų, taikių susirinkimų teisės; taip pat dėl piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisės puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Konstitucijos III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė” (38–45 str.) nustatyti šeimos, auklėjimo, ugdymo santykių pagrindai, įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvė, bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos pagrindai ir t.t. Pototalitarinei visuomenei ypač svarbus Konstitucijos 44 str., draudžiantis masinės informacijos cenzūrą bei masinės informacijos priemonių monopolį. Šiame skirsnyje taip pat numatyta, kad piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus tvarko savarankiškai, o valstybė joms teikia paramą. Konstitucijos IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas” (46–54 str.) apibrėžti Lietuvos ūkio pagrindai, darbo ir socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga ir t.t. Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, valstybė gina vartotojų interesus – tokie yra konstituciniai ūkinės veiklos imperatyvai. Šiame Konstitucijos skirsnyje rasime ir nuostatas, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo metu, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šios ir kitos lV skirsnio nuostatos atskleidžia konstitucinius ekonominių, socialinių santykių pagrindus. Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo, jų tarpusavio sąveikos pagrindus nustato keli Konstitucijos skirsniai: V skirsnis „Seimas” (55–76 str.), Vl skirsnis „Respublikos Prezidentas” (77–90 str.), VII skirsnis „Lietuvos Respublikos Vyriausybė” (91–101 str.), VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas” (102–108 str.), IX skirsnis „Teismas” (109–118 str.). Konstitucijos V skirsnyje Seimas traktuojamas kaip atstovaujamoji įstatymų leidybos institucija. Šiame skirsnyje nustatyti Seimo nario – Tautos atstovo – teisinės padėties pagrindai, Seimo kompetencija, reguliuojami svarbiausi įstatymų leidybos klausimai. Konstitucijos VI skirsnis skirtas valstybės vadovo – Respublikos Prezidento – institucijai. Pagal Konstituciją jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės – kolegialios, krašto reikalus tvarkančios institucijos –organizavimo ir veiklos klausimai yra VII Konstitucijos skirsnio reguliavimo objektas. Konstitucijos VIII ir IX skirsniai nustato Lietuvos Re­publikos Konstitucinio Teismo ir teismų sistemos sudarymo bei funkcionavimo pagrindus. Konstitucijos X skirsnis „Vietos savivalda ir valdymas” (119–124 str.) skirtas ir Konstitucijoje laiduojamai savivaldos teisei ir aukštesniuose administraciniuose vienetuose organizuojamam vietiniam valdymui. XI skirsnis „Finansai ir valstybės biudžetas” (125–132 str.) nustato finansų bei valstybės biudžeto pagrindus, o XII skirsnis „Valstybės kontrolė” (133–134 str.) skirtas valstybės kontrolės sistemos pagrindams apibūdinti. XIII Konstitucijos skirsnis „Užsienio politika ir valstybės gynimas” (135–146 str.) nustato šalies užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus. Konstitucijos XIV skirsnis „Konstitucijos keitimas” (147–149 str.) reguliuoja Konstitucijos keitimo klausimus. Su pagrindine Konstitucijos dalimi yra tiesiogiai susiję „Baigiamieji nuostatai” (150–154 str.). Pastebėtina, kad galima diskutuoti, ar „Baigiamuosius nuostatus” galima laikyti paskutiniuoju Konstitucijos skirsniu (tiesa, tekste neįvardijamu kaip skirsnis, bet pagal straipsnių numeraciją tokiu laikytinu), ar jiems tenka su pagrindiniu tekstu susijusių baigiamųjų nuostatų vaidmuo. „Baigiamuosiuose nuostatuose” apibrėžiama, kurie aktai yra Konstitucijos sudedamoji dalis, taip pat nurodoma, kada Konstitucija įsigalioja, kaip ji skelbiama „Baigiamuosiuose nuostatuose” reguliuojamų santykių laikinumu išsiskiria 153 str. Jame numatyta, kai Konstitucija bus priimta referendumu, Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti tam tikras nurodytų Konstitucijos straipsnių nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąją dalį sudaro tris konstituciniai dokumentai: 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės” ir 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas” ir 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės” patvirtina, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis principas, kad ši konstitucinė norma ir pamatinis principas gali būti pakeisti tik plebiscitu, jeigu už tai pasisakys ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Lietuvos Respublikos Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas” užfiksuotas Lietuvos siekis puoselėti abipusiai naudingus ryšius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSRS sudėtyje, tačiau niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Pagal šį aktą veikla, kuria siekiama įtraukti Lietuvos valstybę į tokias sąjungas ar sandraugas, yra laikoma priešiška Lietuvos nepriklausomybei ir atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Konstituciniu aktu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių. Konstitucinio reguliavimo pridėtiniu elementu reikia laikyti Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”, kuriame reglamentuota Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų įsigaliojimo tvarka. Pagal šį įstatymą įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Įstatymai, kiti teisiniai aktai ir jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Įstatymu nustatyta, kada baigiasi Aukščiausiosios Tarybos ir jos deputatų įgaliojimai, kada į posėdį renkasi Seimo nariai, koks yra Seimo nario priesaikos tekstas, kaip vertintina teisinė situacija, kol neišrinktas Respublikos Prezidentas, kaip renkami Lietuvos respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai ir t.t. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” buvo priimtas referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos reguliavimo objektą, reikia pažymėti, kad mūsų šalies Konstitucija, kaip ir daugelis kitų XX a. pabaigoje priimtų naujosios demokratijos valstybių konstitucijų, reguliuoja svarbiausias visuomeninių santykių sritis: valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų organizacijos ir veiklos, vietos savivaldos ir valdymo, asmens teisinės padėties pagrindų santykius. Reikia pabrėžti ir mūsų šalies pagrindinio įstatymo specifiką. Akivaizdūs ne tik Konstitucijos formos, struktūros, bet ir turinio ypatumai. Antai Konstitucijos kūrėjui atrodė būtina konstituciniu lygiu sureguliuoti tam tikrus klausimus, pvz.: požiūrį į posovietinę erdvę (žr. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”), į Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją (žr. Konstitucijos 47 str. 2 d. pagal 1996 m. birželio 20 d. redakciją3), į prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį (žr. Konstitucijos 18 str.4) ir t.t. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos keitimas5 Ypatinga Konstitucijos priėmimo ir keitimo tvarka, kuri skiriasi nuo paprastų įstatymų priėmimo ir keitimo tvarkos, yra laikoma viena iš esminių sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos stabilumą. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta Tautos referendumu. „Lietuvos Respublikos Konstitucija priskirtina prie tų konstitucijų, kurioms keisti nustatytos gana sunkios taisyklės”6. Konstitucijos 147 str. numatyta, kad sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų. Nepaprastos padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma. Konstitucijos 1 str. nuostata „Lietuvos Respublikos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumo būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Tik referendumu gali būti keičiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė” bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas” nuostatos. Taigi ypač stipri Konstitucijos 1 str., taip pat pirmo ir keturioliktojo skirsnio apsauga. Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne trumpesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų. Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo. Taip pat reikia prisiminti, kad rengiant 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos galutinę teksto redakciją, buvo sutarta straipsniams, dėl kurių politinio kompromiso dalyviams buvo sunkiausia susitarti ir kurių galutinės redakcijos buvo labiausiai kompromisinio pobūdžio, nustatyti lengvesnę keitimo tvarką tam tikram laikotarpiui. Konstitucijos kūrimo procese dalyvavusios politinės jėgos tikėjosi po 1992 m. Seimo rinkimų turėti Seime pakankamą Seimo narių daugumą, kurios užtektų Konstitucijai pakeisti norima linkme. Taip atsirado Konstitucijos „Baigiamuosiuose nuostatuose” 153 str., kuriuo nustatyta: „Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 m. spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies 2 punkte, 65, 68, 69 straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje, 96, 103, 118 straipsniuose, 119 straipsnio ketvirtojoje dalyje”. Šios Konstitucijos keitimo sąlygų išlygos – teisinė politinių kompromisų paieškos išraiška. Palengvinta tvarka buvo leista keisti normas, apibrėžiančias nuosavybės konstitucinį statusą (47 str.), Seimo narių skaičių, Seimo narių rinkimo tvarką (55 str.), teisines prielaidas būti renkamu Seimo nariu (56 str.), teisines pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo prielaidas (58 str. 2 d. 2 p.), naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio sušaukimo tvarką (65 str.), įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 str.), įstatymų priėmimą (69 str.), Respublikos Prezidento įgaliojimus (84 str. 11 ir 12 p.), pirmalaikių Respublikos Prezidento rinkimų sąlygas (87 str. 1 d.), ministrų statuso klausimus (96 str.), Konstitucinio teismo sudarymą (103 str.), prokurorų konstitucinį statusą (118 str.), savivaldybės taryboms atsakingų vykdomųjų organų teisinį statusą (119 str. 4 d.). Išskyrus Lietuvos Respublikos 47 str., tai buvo daugiausia nuostatos, susijusios su valstybės valdžios institucijų teisine padėtimi, jų tarpusavio santykiais. Tačiau politinio kompromiso dalyvių lūkesčiai ir politinė tikrovė nesutapo. Politinėms partijoms, kurioms buvo atstovaujama Seime po 1992 m. Seimo rinkimų, nepavyko suderinti pozicijų, ir palengvinta tvarka Konstitucija nebuvo pakeista. Žinoma, ir vėliau buvo siūlymų keisti Konstituciją, tačiau 1992–2001 m. laikotarpiu politinėms jėgoms pasisekė sėkmingai susitarti ir priimti tik dvi Konstitucijos pataisas. 1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos 47 str. papildymo įstatymu buvo papildytas Konstitucijos 47 str. tokio turinio 2 dalimi: „Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas”. 1996 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 str. pakeitimo įstatymu Konstitucijos 119 str. 2 dalyje vietoje žodžio „dvejiems” įrašytas žodis „trejiems”, ir ši dalis išdėstyta taip: „Savivaldybių tarybų narius trejiems metams renka administracinio vieneto gyventojai – Lietuvos Respublikos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu”. Kaip turėtume vertinti siūlymus keisti Konstituciją? Atrodo, kiekviena diskusija valstybės organizacijos ir funkcionavimo, asmens ir valstybės santykių klausimais vertintina teigiamai ir laikytina normaliu dalyku demokratinėje visuomenėje. Nereikėtų pamiršti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta Konstitucijos keitimo tvarka garantuoja, kad neapgalvotos, tik vienai kuriai nors politinei ar socialinei grupei priimtinos, pataisos nebus įgyvendintos. Norint pakeisti Konstituciją, reikia plataus konstitucinio susitarimo, įvairių politinių jėgų, didžiosios visuomenės dalies palaikymo. Galima suformuluoti keletą pagrindinių konstitucijos keitimo proceso principų: 1) konstitucijos pataisa turi būti akivaizdžiai būtina (t.y. kai esamas konkretus konstitucinis reguliavimas aiškiai neatitinka visuomenės raidos svarbiausių tendencijų ir stabdo šį procesą); 2) konstitucijos pataisa turi būti rengiama ir priimama laikantis visų konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų (negalimas joks „laisvas” šių konstitucijos normų interpretavimas); 3) ir rengiant, ir priimant konstitucijos pataisą, būtinas platus Lietuvos politinių jėgų konsensusas (t.y. būtinas esminis bendranacionalinis sutarimas, kai nė viena svarbi šalies politinė jėga neprieštarauja konstitucijos pataisai); 4) rengiant ir priimant konstitucijos pataisą, negalima pažeisti konstitucijos dvasios (visų pirma joje įtvirtintos konstitucinių vertybių sistemos), konstitucijos vientisumo ir suderinamumo, būtina paisyti teisinės technikos reikalavimų. 5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str. nustatyta: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas reiškia, kad Konstitucija – teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visoms valstybės institucijoms, pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims, kad, remdamasis Konstitucija, kiekvienas asmuo gali ginti savo teises. Teisine aksioma reikėtų laikyti teiginį, kad Konstitucija – šalies teisės sistemos pagrindas, jos centrinis elementas. Konstitucijoje įtvirtintos normos plėtojamos, konkretizuojamos kitų teisės sričių normose. Pastarųjų normų ypač daug lyginant su Konstitucijos normomis, jos žymiai detalesnės, jų taikymas paprastesnis. Tačiau nei normų didelis kiekis, nei jose įtvirtintas detalesnis tam tikrų santykių reglamentavimas negali būti laikomi argumentais konstitucinio reguliavimo tiesioginiam poveikiui paneigti. Tiesioginis Konstitucijos taikymas – pagrindinio šalies įstatymo prioritetinės reikšmės užtikrinimo garantija. Tiesioginis Konstitucijos taikymo principas pripažįstamas šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse. Tais atvejais, kai šis principas nėra tiesiogiai išdėstytas Konstitucijos tekste, jis atskleidžiamas konstitucinės kontrolės institucijų jurisprudencijoje. Konstitucijos tiesioginis taikymas – Konstitucijos normiškumo, Konstitucijos – pagrindinio teisės šaltinio pripažinimo logiška išvada. Šį principą ypač svarbu įtvirtinti pototalitariniame pasaulyje. Buvusiose socialistinės stovyklos šalyse konstitucija buvo traktuojama kaip deklaratyvaus pobūdžio politinis teisinis dokumentas, kaip labai bendro pobūdžio principų rinkinys. Asmuo savo teises teisme galėjo ginti remdamasis įstatymu, nutarimu ar instrukcija, bet ne Konstitucija. Ieškinio, pagrįsto tik Konstitucija, likimas buvo aiškus. Teismas paprasčiausiai jo nepriimdavo. Teismų sprendimuose Konstitucijos normomis irgi nebuvo remiamasi. Demokratinėje teisinėje valstybėje neįsivaizduojamas konstitucijos nustatytų valstybės valdžios galių nepaisymas, vien deklaratyvus pagrindinių teisių pobūdis. Todėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių teisminė gynyba – būtinas konstitucinės santvarkos elementas. Savaime suprantama, tai galima užtikrinti tik tuo atveju, kai Konstitucijos normos taikomos tiesiogiai. Reikia pažymėti, kad tiesioginis Konstitucijos taikymas – sudėtingas, neretai ir pakankamai problemiškas procesas. Konstitucijos normos – lakoniškos, dažnai labai bendro pobūdžio taisyklės. Tai kelia problemų aiškinantis šių normų turinį ir prasmę bei jas įgyvendinant. Tiesa, didelė dalis Konstitucijos normų yra pakankamai aiškios ir konkrečios, jas taikant didesnių problemų paprastai neiškyla. Antai Konstitucijos 21 str. 4 d. nustatyta: „Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ir medicinos bandymai”. Šiuo atveju asmuo sužinojęs, kad be jo žinios ar sutikimo, tapo mokslinių tyrimų bandymų objektu, vadovaudamasis Konstitucijos 21 str. 4 d., gali kreiptis į teismą dėl teisių pažeidimo. Žinoma, mokslo ar medicinos bandymų santykių detalus įstatyminis sureguliavimas, be jokios abejonės, būtų ne tik mokslo tyrimų teisinis pagrindas, bet ir žmogaus teisių apsaugos garantas. Dar vienas pavyzdys: Konstitucijos 82 str. 3 d. sakoma: „Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jam nesant – vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų”. Ši norma aiški, ją galima įgyvendinti be detalesnio reglamentavimo. Tačiau Konstitucijoje yra daug blanketinių normų, tiesioginių nuorodų į įstatymus, turinčius nustatyti tam tikrą teisės įgyvendinimo tvarką, institucijos statusą, kompetenciją, įgaliojimų, vykdymo tvarką ir t.t. Tokių normų pavyzdžiai galėtų būti: „Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas” (Konstitucijos 33 str. 3 d.); „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas” (Konstitucijos 30 str. 1 d.); „Seimo rinkimų tvarką nustato įstatymas” (Konstitucijos 55 str. 3 d.); „Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas” (Konstitucijos 118 str. 3 d.). Kaip galima tiesiogiai taikyti šias normas? Minėjome, kad pagal Konstitucijos 55 str. 3 d. Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Taigi norint organizuoti Seimo rinkimus, būtina priimti šį įstatymą. Kitaip Seimo rinkimų nesurengsi. Todėl suprantamas klausimas: ar ši Konstitucijos norma taikoma tiesiogiai? Be jokios abejonės, nes ši norma tiesiogiai įpareigoja įstatymų leidėją priimti tam tikrą įstatymą, kuris nustatytų rinkimų tvarką. Tai įstatymų leidėją įpareigojanti norma. Būtent šia prasme ją kaip tiesiogiai veikiančią ir reikia suprasti. Seimo narių konkrečius rinkimų santykius reguliuoja įstatymu priimtos (įgyvendinant Konstitucijos reikalavimus) normos. Tiesa, galimos ir sudėtingesnės teisinės situacijos. Antai Konstitucijos 25 str. 5 d. įtvirtinta nuostata: „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį”. Seimas tik 2000 m. sausio 11 d. priėmė „Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymą”. Problema: kaip reikėtų vertinti 1992–2000 m. teisinę situaciją? Konstitucijoje buvo garantuota piliečio teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, o šios teisės įgyvendinimo tvarką nustatančio įstatymo nebuvo. Ar tokio įstatymo nebuvimas leido teigti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai neturėjo jokių teisinių galimybių įgyvendinti šią konstitucinę teisę? Atsakymas vienas – teisės realizavimo procedūrų įstatyminio reguliavimo nebuvimas negali būti pagrindas Konstitucijos garantuotai teisei paneigti. Įstatymo nebuvimas nereiškia, kad asme­niui užkertama galimybė teisminiu keliu ginti Konstitucijoje įtvirtintas teises. Žinoma, nesant tokių bylų teisminės praktikos, sunku daryti apibendrinimus, tačiau jau vien konstitucinių teisės gynimo garantijų buvimas daug ką reiškia. Žinoma, būtų nerimta tvirtinti, jei Konstitucija taikoma tiesiogiai, detalaus tam tikrų santykių įstatyminio reguliavimo nereikia. Tiesioginis Konstitucijos taikymas – tik vienas iš Konstitucijos poveikio būdų įtvirtinant konkrečius santykius, apsaugant konstitucines teises bei laisves. Konstitucija – pagrindinis įstatymas, teisės sistemos pagrindas, aukščiausio lygmens teisės normų šaltinis. Konstitucijos nuostatos plėtojamos, detalizuojamos kituose teisės šaltiniuose. Jos įtaka jaučiama visose teisės sistemos dalyse, kurių normos turi atitikti Konstituciją. Galima teigti, kad konstitucinių nuostatų nuoseklus konkretizavimas visoje teisės sistemoje – teisinės sistemos subrendimo požymis. 6. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos rengimas ir priėmimas Konstitucinio reguliavimo svarbos problematika išryškėjo jau Atgimimo laikais. 1989–1990 m. keliamos konstitucinio reguliavimo idėjos vienaip ar kitaip buvo susijusios su nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekiu. Žinoma, 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, prasidėjo naujas Lietuvos konstitucinės raidos etapas, atsivėrė reali perspektyva „ir konstitucingumo koncepcijai formuotis”7. Reikia pažymėti, kad 1990 m. priimtas Laikinasis Pagrindinis įstatymas su savo daugybe aiškiai pasenusių normų, nors dažnai kaitaliojamas ir taisomas, šiek tiek jį priderinant prie sparčiai kintančių Lietuvos visuomenės politinių, ekonominių ir socialinių santykių, tiko tik pradiniam laikotarpiui pereinant iš totalitarinės praeities į demokratiją. Jis negalėjo būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindu, nes daug kuo neatitiko demokratinių valstybių konstitucinių principų, pernelyg ryškūs šiame akte buvo socialistinės sistemos reliktai. Šalies ateitį reikėjo sieti su nauja konstitucija. Ji turi atitikti Lietuvos konstitucines tradicijas, demokratinių valstybių konstitucinius principus, o jos priėmimas turi laiduoti atviros demokratinės visuomenės ir teisinės valstybės įsitvirtinimą bei sustiprėjimą. Pototalitarinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse naujų konstitucijų rengimo ir priėmimo procesą sąlygojo keletas svarbių veiksnių: 1) šalies konstitucinės tradicijos (ir teisinės minties, ir teisinio reguliavimo, ir teisinės praktikos tradicijos; jų įtaką ir politinio elito, ir visuomenės sąmonei); 2) demokratinių Vakarų valstybių konstitucinė patirtis (ir ankstesnių laikų, ir modernioji teisinė mintis, ir konstitucinio reguliavimo, ir valstybės valdžios institucijų praktika); 3) naujos konstitucijos rengimo laikotarpio šalies politinio ir socialinio gyvenimo aktualijos (įvykiai, veiksmai, procesai įvairiose politinių ekonominių ar socialinių santykių srityse, atspindintys politinio proceso dalyvių interesus ir siekius). Lietuva – ne išimtis. Visų šių veiksnių įtaką regime 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo procese. Šalies konstitucinė tradicija – Lietuvos statutų, laikinųjų Lietuvos Respublikos konstitucijų, 1922 m., 1928 ir 1938 m. Konstitucijų – prieštaringa. XX a. atkurtoje Lietuvos valstybėje besiklostančią demokratinę tradiciją užgožė autoritarizmo banga trečiame XX a. dešimtmetyje. Todėl reikėjo visapusiškai įvertinti šiuos aktus, jų nuostatas bei principus, taip pat jų taikymo praktiką. Reikėjo atmesti kas laikina, abejotina, kas veda į šalikelę, ir pabrėžti, kokias vertybes būtina išsaugoti, vystyti. Teisinės minties palikimas (neabejotinas M. Römerio darbų autoritetas) – palyginti nebloga atrama Lietuvai labiausiai tinkančios konstitucinio reguliavimo sistemos paieškose. Vakarų Europos demokratinių šalių konstitucijos, šių valstybių valdžios institucijų praktika – kitas atramos taškas teisinei minčiai. Vakarų teisinės civilizacijos mokslo atstovų darbai, visuotinai pripažinti konstitucinio reguliavimo ir konstitucinės praktikos etalonai, ypač pokario Vakarų Europos šalių konstitucijos, šių šalių valdžios institucijų veikla, taip pat modernūs konstitucinės teisės mokslininkų ieškojimai buvo dar vienas atramos taškas konstitucijos rengimo procese. Formuojant šalies konstitucinio reguliavimo viziją, svarbus vaidmuo teko to meto spaudoje pasirodžiusiems S. Stačioko, K. Lapinsko, J. Žilio, E. Kūrio, Š. Vilčinsko bei kitų autorių straipsniams įvairiais konstitucinės teisės klausimais. Jie formavo konstitucinio reguliavimo sampratą, ugdė ir šalies politinio elito, ir visuomenės teisinę sąmonę. Taip pat buvo intensyviai studijuojami ir tarpukario Lietuvos teisininkų darbai, ieškoma Vakarų teisininkų darbų – konstitucinės kūrybos pavyzdžių. Gaila, kad Lietuvos ankstesnės konstitucinės patirties, šalies ir užsienio autorių įtakos konstituciniams procesams reikšmė kol kas giliau netyrinėta. Pagaliau norint suprasti, kodėl buvo pasirinktas būtent toks, konkretus, konstitucinio reguliavimo modelis, negalima neanalizuoti Atgimimo laikų ir ypač 1990–1992 m. politinio proceso Lietuvoje. Tiesa, nors šie klausimai daugiausia domina sociologus bei politikus, teisininkai taip pat turėtų gilintis į to laikotarpio kontekstą, turėjusį įtakos vienokiems ar kitokiems teisiniams sprendimams. Nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. spalio 25 d. (šios datos žymi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo” priėmimą ir referendumą dėl Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmimo) Lietuvos gyvenime įvyko esminių pokyčių. Sparčios politinės, socialinės, ekonominės permainos, daugybė įvykių – tikrovė, dariusi įtaką ir šalies konstitucijos procesui. Iš administravimu grindžiamo ūkio buvo pereinama prie rinkos mechanizmų. Sparčiai keitėsi ir socialiniai santykiai. Klostėsi šalies politinė sistema, kūrėsi politinės partijos ir organizacijos. Įvairių politinių jėgų Lietuvos konstitucinės santvarkos vizijos atsispindėjo jų parengtuose Konstitucijų projektuose. 1990–1992 m. buvo parengtas ne vienas Konstitucijos projektas. Vienus rengė atskiri asmenys, kitus – politinių organizacijų sudarytos darbo grupės. Jų reikšmė konstituciniam procesui – nevienoda. Projektai skyrėsi daugeliu aspektų. Tai suprantama, nes buvo ieškoma, autorių manymu, tokio šalies konstitucinės sąrangos modelio, kuris atitiktų naują šalies vystymosi etapą. Parengtus Konstitucijų projektus galima įvairiai klasifikuoti. „Pagal tai, kaip juose buvo konstruojamas valstybės valdžios modelis, galime išskirti tuos projektus, kuriuose buvo labiau linkstama į prezidentinę demokratiją, ir tuos projektus, kuriuose prioritetas buvo teikiamas parlamentinei demokratijai”8. Nagrinėjant to laikotarpio konstitucijos projektus, reikėtų paminėti didžiausio dėmesio sulaukusius darbus, dėl kurių buvo ginčytasi, kuriuos vienaip ar kitaip vertino visuomenė, mokslininkai, taip pat politikai. 1990 m. gegužės mėnesį buvo parengtas Lietuvos teisininkų ir filosofų draugijų autorių grupės konstitucijos projektas. Jame buvo siūloma formuoti dviejų rūmų parlamentą, vykdomoji valdžia turėjo priklausyti Respublikos Prezidentui, kuris formavo Vyriausybę ir t.t. 1991 m. balandžio mėnesį buvo paskelbtas Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovų parengtas konstitucijos projektas, kuriuo buvo siekiama įtvirtinti parlamentinės demokratijos principus. Visai kitoks požiūris atsispindi 1991 m. birželio mėnesį paskelbtame amerikiečių mokslininkų, atvykusių į Lietuvą, L. Wyman ir B. Johnsono parengtame Konstitucijos projekte. L. Wyman ir B. Johnsonas siūlė Lietuvoje įtvirtinti labai panašų į JAV konstitucinį modelį bei prezidentinę valdymo formą. Amerikiečių projektas – vienas tų atvejų, kurie teisinėje literatūroje įvardijami kaip konstituciniai „kuriozai”. Tai atvejai, kai užsienio autoriams užsakoma ar jie patys pasisiūlo parašyti kuriai nors šaliai konstitucinį tekstą. Kadangi konstitucija – pačios tautos susitarimas, tai svetimų ar pagalbininkų parašyti konstituciniai tekstai (išskyrus primestus jėga) dažniausiai ir lieka tik projektai. Vidurio ir Rytų Europos pototalitarinių valstybių patirtis tik patvirtina šią taisyklę. Nemaža dėmesio sulaukė 1992 m. vasario mėnesį pasirodęs modernizuotas 1938 m. Konstitucijos variantas. Šį projektą parengė Lietuvos liberalų sąjunga. Tai bandymas pasiremti tarpukario konstitucine teise konstruojant šiuolaikinės Konstitucijos sampratą. Šie ir kiti projektai – 1990-1992 m. realijos, tam tikra prasme sąlygojusios konstitucinį procesą (Konstitucijų projektų detalūs tyrimai neabejotinai lieka teisininkų ir istorikų akiratyje.) Konstitucinis procesas neatsiejamas nuo to laikotarpio politinio proceso. Šių dviejų reiškinių sąsaja ypač akivaizdi nagrinėjant konstitucijos rengimo darbus šalies parlamente – Aukščiausiojoje Taryboje. Būtent šios institucijos, kuri neabejotinai buvo šalies politinio gyvenimo centras, veikloje akivaizdūs konstitucinių vizijų susidūrimai. Lietuvos Konstitucijos rengimo ir priėmimo procesas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje parodė ir šalies politinių jėgų tam tikrą teisinės ir politinės sąmonės brandumo lygį, mokėjimą elgtis sudėtingose situacijose, gebėjimą laiku rasti būtiną sprendimą. Konstitucijos rengimo procesą sąlygiškai galima suskirstyti į keletą didesnių etapų: 1. parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai; 2. konstitucinių konfrontacijų etapas; 3. politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas referendumu. Parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai Naujos Konstitucijos kūrimo darbo pradžią Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje žymi Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990 metų lapkričio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo”: juo buvo patvirtinta darbo grupė, kurią sudarė žinomi politikai, teisininkai, visuomenės veikėjai. Darbo grupei buvo pavesta parengti bendrąją Konstitucijos koncepciją. Vykdydama šį pavedimą, darbo grupė parengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenis. Juose buvo suformuluotos svarbiausios būsimo konstitucinio reguliavimo pagrindinės nuostatos. 1991 m. gegužės 1 d. parengti Metmenys buvo aprobuoti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o 1991 m. gegužės 10 d. „Lietuvos aido” laikraštyje paskelbti visuomenei svarstyti. Metmenyse jau matyti valdžių padalijimu pagrįsta valstybės valdžių struktūra. Struktūroje Seimui pripažintas itin svarbus vaidmuo (nebuvo nuostatos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų). Šį Konstitucijos rengimo etapą, nežiūrint darbo grupėje vykusių diskusijų, reikėtų laikyti pakankamai sklandžia darbo pradžia. Tai sietina su visuomenės ir parlamento susitelkimu siekiant įtvirtinti atkurtą Lietuvos valstybingumą. Atrodė, kad Konstitucijos rengimas vyks be didesnių sukrėtimų. Tačiau po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje pralaimėjimo tarptautinis Lietuvos pripažinimas, tiesioginės grėsmės Lietuvos valstybei išnykimas sugriuvus SSRS, pasikeitusi ekonominė, socialinė ir politinė situacija lėmė tai, kad Sąjūdyje, sutelkusiame įvairių politinių pažiūrų žmones, kuriuos vienijo Lietuvos nepriklausomybės idėjos, ėmė veikti išcentrinės jėgos. Buvusios vienybės ir susitelkimo neliko. Įvairios politinės grupės jau skirtingai suvokė artimiausius šalies uždavinius, puoselėjo skirtingas jos ateities raidos vizijas, tų vizijų įgyvendinimo būdus. Ypač šie procesai buvo ryškūs Aukščiausiosios Tarybos darbe. Tai neabejotinai komplikavo ir Aukščiausiosios Tarybos darbą apskritai, ir Konstitucijos tolesnį rengimą. Konstitucinių konfrontacijų etapas 1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos”, kuriame išdėstė savo požiūrį dėl tolesnio Konstitucijos rengimo. Šio nutarimo svarstymas išryškino ir nuomonių skirtumus dėl konstitucinio proceso. 1992 m. politinių jėgų nesutarimo „obuoliu” tapo Respublikos Prezidento institucijos atkūrimas. Sąjūdžio koalicijos deputatai Aukščiausiojoje Taryboje, vadovaudamiesi Lietuvos Sąjūdžio III suvažiavimo rezoliucija, raginusia nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją, teikė tam tikrų įstatymų projektus, kuriems parlamente nebuvo pritarta. Aukščiausiojoje Taryboje tuo metu susidariusi nauja dauguma nepalaikė iniciatyvos atkurti Respublikos Prezidento institucijos iki naujos Konstitucijos priėmimo. Todėl Sąjūdžio iniciatyvą buvo galima įgyvendinti tik referendumu, kurį ir pradėta inicijuoti. Jau 1991 m. gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudarė laikinąją komisiją Konstitucijos projektui parengti. Tačiau Komisijos darbą ganėtinai greitai sutrikdė Aukščiausiojoje Taryboje stiprėjanti politinių jėgų konfrontacija. Komisija greitai suskilo. Didžioji Komisijos dalis (11 narių) kartu su teisininkais rengė vieną Konstitucijos projektą, o komisijos mažuma (3 nariai, atstovavę Sąjūdžio koalicijai „Už demokratinę Lietuvą”), atskirai rengė kitą Konstitucijos projekto variantą. Rengiamų projektų autoriai nevienodai įsivaizdavo Seimo, Prezidento, Vyriausybės kompetencijos klausimus, regėjo skirtingą valstybės valdžios institucijų sąveiką. Todėl užuot Aukščiausiajai Tarybai pateikę vieną Konstitucijos modelį, pateikė du (mažuma pasinaudojo Komisijos nuostatų 10 p., numačiusiu, kad Komisijos narių mažuma, bet ne mažiau kaip 3 nariai, turi teisę teikti Konstitucijos straipsnių alternatyvas). 1992 m. balandžio 14 d. prasidėjo Konstitucijos projektų svarstymas Aukščiausiojoje Taryboje. Parlamentinis svarstymas buvo ypač audringas. Buvo pabrėžiami kiekvieno varianto privalumai, tačiau negailestingai kritikuojami – vienas (laikinosios komisijos) dėl seimokratijos, kitas (Sąjūdžio koalicijos atstovų) – dėl pernelyg didelio Respublikos Prezidento vaidmens ir t.t. 1992 m. balandžio 21 d. Aukščiausioji Taryba po svarstymo pritarė laikinosios komisijos projektui ir nutarė jį paskelbti spaudoje visuomenei svarstyti. 1992 m. gegužės 1 d. „Lietuvos aidas” ir kiti laikraščiai paskelbė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą. Sąjūdžio koalicija, nenusileisdama konstitucinėse varžybose, savo remiamą projektą irgi paskelbė 1992 metų gegužės 14 d. „Lietuvos aido” laikraštyje. Konstitucijos projektas ir toliau liko politinės kovos arena. Ne mažiau svarbus to meto įvykis – Sąjūdžio koalicijos inicijuotas referendumas dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo nepriėmus naujos konstitucijos. 1992 m. gegužės 23 d. įvykusiame tautos referendume už Prezidento institucijos atkūrimą balsavo tik 39,91 visų Lietuvos piliečių. Respublikos Prezidento institucija nebuvo atkurta. Tai tik dar labiau pagilino politinių jėgų priešpriešą. „Parlamente abiejų pusių nesutarimai pasiekė apogėjų. Aukščiausioji Taryba skilo: abi pusės, neradusios bendros kalbos, ėmė rengti atskirus posėdžius”9. Krizė valstybės institucijose vis stiprėjo. Politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas Gilėjant krizei valstybės valdžios institucijose, Aukščiausiojoje Taryboje atstovaujamos politinės jėgos, nežiūrint visų priešpriešų ir nesutarimų, parodė pakankamą politinę išmintį. Šalies parlamente imta ieškoti susitarimo, kaip politinį procesą nukreipti racionalia kryptimi. Aukščiausiosios Tarybos frakcijų (Centro, Jungtinės Sąjūdžio, Liberalų, Nuosaikiųjų, Santaros, Tautininkų, Tautos pažangos, Lenkų) bei nepriklausančių frakcijoms deputatų grupės atstovai tarėsi dėl išeities iš susidariusios situacijos. 1992 m. birželio 9 d. pareiškimu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pritarė tokiam deputatų frakcijų susitarimui: 1. Rinkimai į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Seimą) bus rengiami pagal naują (arba pagal pataisytą tebegaliojantį Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų įstatymą, paremtą mišria rinkimų sistema, rugsėjo pabaigoje – lapkričio pradžioje. 2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų dieną pateikti referendumui naujos Konstitucijos projektą. Jeigu vieningos Konstitucijos projektas nebūtų parengtas, konsultaciniam referendumui teikiamos pagrindinių Konstitucijos nuostatų (dėl valdžios galių) alternatyvos. 3. Pavesti frakciniu pagrindu sudarytoms derinimo komisijoms iki 1992 m. birželio 16 d. pateikti rinkimų įstatymo projekto metmenis, o iki birželio 23 d. – suderintas pagrindines Konstitucijos nuostatas. 4. Priimti naują (arba pataisytą tebegaliojantį) rinkimų įstatymą iki 1992 m. birželio 30 d. ir, nutraukus Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimus anksčiau laiko, paskelbti rinkimus į naują Aukščiausiąją Tarybą (Seimą). 5. Tęsti konsultacijas tarp Aukščiausiosios Tarybos frakcijų ir, joms sutarus, į Aukščiausiosios Tarybos posėdžių darbotvarkę įtraukti įstatymus ir klausimus, kuriuos Aukščiausioji Taryba turės priimti iki naujų rinkimų. Taigi politinės krizės įveikimas buvo susietas su 1992 m. rudenį numatytais rinkimais į Seimą pagal mišrią rinkimų sistemą ir suderinto Konstitucijos projekto parengimu. Tačiau tuomet dar buvo neaišku: ar sugebės Aukščiausioji Taryba pritarti suderintam projektui? Iš Aukščiausiosios Tarybos frakcijų atstovų sudarytai konstitucinių problemų derinimo komisijai teko uždavinys suderinti bendras pozicijas dėl Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimų. 1992 m. liepos 9 d. nutarimu Aukščiausioji Taryba paskelbė rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą datą –1992 m. spalio 25 d. – ir nustatė, kad tą pačią dieną vyks ir referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. 1992 m. rugpjūčio 4 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo buvo pritarta Aukščiausiosios Tarybos konstitucinių problemų derinimo grupės protokolui. Šiame protokole10 buvo konstatuota, kad 1992 m. birželio 10 d. – liepos 29 d. vykusių posėdžių ir pasitarimų metu buvo pasiekta tokių susitarimų: 1. vadovaujantis Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 9 d. pareiškimo nuostatomis, rengti suderintą Konstitucijos projektą. Projekto pagrindas – Konstitucijos rengimo komisijos ir Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą” darbo grupės parengti projektai. Suderintą Konstitucijos projektą 1992 m. rugsėjo 10–11 d. pristatyti Aukščiausiajai Tarybai, o 1992 m. rugsėjo 17–25 d. organizuoti Aukščiausiojoje Taryboje Konstitucijos projekto svarstymą, pritarimą (absoliučia visų deputatų balsų dauguma) ir pateikimą referendumui 1992 m. spalio 25 dieną; 2. sudaryti sąlygas naujai išrinktam Seimui dalyvauti Konstitucijos tobulinimo darbe ir nustatyti tam tikrą Konstitucijos keitimo tvarką; 3. pritarti susitarimams valdžios struktūros ir galių klausimais (dėl Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo). Protokole taip pat pažymėta, kad valdžios galios nuostatos, dėl kurių dar nesusitarta, bus derinamos toliau rengiant Konstitucijos tekstą. Tačiau, nežiūrint vykstančių derinimų, naujos Konstitucijos priėmimo ateitis vis dar buvo neaiški. Sąjūdžio koalicija „Už demokratinę Lietuvą” (pakeitusi pavadinimą – Santara „Už demokratinę Lietuvą”), kiek pakoregavusi savo Konstitucijos projektą, jį paskelbė spaudoje kaip rinkimų programos dalį. Tai buvo savotiškas spaudimas kitiems Konstitucijos projekto derinimo proceso dalyviams. Nežiūrint šių peripetijų, politinėms jėgoms Aukščiausiojoje Taryboje vis dėlto pavyko susitarti. Paskutiniame suderinto Konstitucijos projekto rengimo etape didžiausią darbą nuveikė konstitucinių problemų derinimo grupės nariai bei šiam darbui pasitelkti teisininkai. Konstitucijos projekto derinimo grupei per labai trumpą laiką pavyko parengti suderintą Konstitucijos projektą. „Laukė įtemptas darbas. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio kabinete iki išnaktų buvo tariamasi, ieškoma optimalių sprendimų, kurie būtų priimtini ir suartintų įvairias nuomones. Aukščiausiosios Tarybos vadovai, deputatai – konstitucinių problemų derinimo grupės nariai bei pasitelkti šiam darbui teisininkai su didžiu atsakingumu suvokė, kad vieningo Konstitucijos projekto parengimas yra valstybės masto ir svarbos uždavinys, o jų darbo rezultatai gali ilgam laikotarpiui lemti Lietuvos Respublikos konstitucinę raidą, įtvirtinti valstybės institucijų demokratinį pobūdį”11. 1992 m. spalio 13 d. Aukščiausioji Taryba pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui. Šiame projekte atsižvelgta į Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas – visapusiškai įvertintos Lietuvos 1922 m. ir 1938 m. Konstitucijos, jų nuostatos; pasinaudota turtinga Vakarų šalių konstitucinės kūrybos patirtimi. Buvo įvertinta tai, kad prabėgę dešimtmečiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pakoregavo kai kuriuos požiūrius į konstitucijas ir konstitucinius principus. Pažymėtina, kad parengto Konstitucijos projekto 150 str. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamoji dalis yra jau minėti 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės” ir 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”. Abu šie aktai, tapę Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi, buvo svarbios Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo gairės. 1992 m. spalio 13 d. pritarusi Konstitucijos projektui, Aukščiausioji Taryba pritarė įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" projektui ir nutarė abiejų teisės aktų projektus teikti referendumui, rengiamam kartu su Seimo rinkimais. Specialiai šiam referendumui pravesti buvo priimtas įstatymas „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti”. Jame pažymėta, kad dalyvavimas referendume yra laisvas, referendumas grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisė dalyvauti jame suteikta Lietuvos piliečiams, kuriems referendumo dieną yra sukakę 18 metų. Konstitucija būsianti priimta, jei referendume jai pritars daugiau nei pusė visų turinčių rinkimų teisę, Lietuvos piliečių. 1992 m. spalio 25 d. įvykusiame referendume Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Už ją balsavo 56,7 proc. visų į rinkėjų sąrašus įrašytų Lietuvos piliečių. Pagal naujosios Konstitucijos 151 str. ji įsigaliojo kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo ir nustačius, kad referendume jai pritarė daugiau nei pusė visų Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neteko galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas. 1992 m. lapkričio 6 d. iškilmingame Aukščiausios Tarybos Prezidiumo posėdyje Lietuvos Respublikos Konstituciją pasirašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo ir priėmimo procesas parodė Lietuvoje neseniai įsitvirtinusios demokratijos silpnąsias ir stipriąsias puses. Šio proceso išdava – priimta šalies Konstitucija, kuriai tiesioginiu balsavimu pritarė Tauta. Žinoma, galima ginčytis dėl Konstitucijos teksto tobulumo, galima jį ir kritikuoti, bet neabejotinai reikia sutikti: „Svarbiausia yra tai, kad Konstitucija yra tikras Lietuvos politinio stabilumo ir demokratinės santvarkos bastionas”12. Taip pirmą kartą Lietuvos istorijoje turime iš tikro visuomenės kompromisą, susitarimą – sudėtingų derybų pagrindu parengtą pagrindinį šalies įstatymą, aprobuotą tautos referendumo. Jokia politinė jėga ar asmuo negali teigti, kad tai tik jų parengta Konstitucija. Konstitucija yra visų Lietuvos piliečių. Iš čia jos stiprybė ir gyvybingumo perspektyvos. 7. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nagrinėjimo platesniame konstitucinių procesų kontekste problemos Tik platesniame konstitucinio proceso kontekste nagrinėjant konkrečios šalies konstitucijos priėmimo aplinkybes, jos turinį, formą ir struktūrą, teisines savybes, galima atskleisti konstitucinio reguliavimo ypatybes. Pasaulyje daug valstybių, kuriose galioja konstitucijos, be to, per tam tikrą istorinį laikotarpį vienoje šalyje galiojo ne viena konstitucija. Konstitucinis reguliavimas pakankamai įvairus, jį lemia šalies raidos istorinės sąlygos, tradicijos, konkreti socialinių jėgų ir interesų sankloda ir t.t. Nežiūrint konstitucinio reguliavimo modelių įvairovės, jiems būdinga ir daug bendrų požymių. Lygindami Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją su kitų šalių tuo pačiu istoriniu laikotarpiu priimtomis ir galiojančiomis konstitucijomis, taip pat ir su skirtingų istorinių epochų konstitucijomis, galima atskleisti ne vieną dėsningumą ar ypatumą. Tai lemia lyginamosios Konstitucinės teisėtyros svarbą. Todėl norėdami geriau suvokti šalies dabartinio konstitucinio reguliavimo esmę, jo privalumus ir trūkumus, Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją turime traktuoti kaip reiškinį, kurį reikia nagrinėti platesniame socialiniame, politiniame bei teisiniame kontekste. Būtų prasminga Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją nagrinėti tokiais aspektais: 1. Nacionalinės konstitucinės teisės raidos aspektu, t.y. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją nagrinėti kaip vieną iš Lietuvos konstitucinės raidos etapų (nacionalinis aspektas); 2. Pasaulio valstybių konstitucinės globalios raidos aspektu, t.y. Lietuvos Respublikos Konstituciją suvokti globalaus konstitucinio proceso kontekste (pasaulinis aspektas); 3. Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucinės raidos aspektu (regioninis aspektas). Žinoma, galimi ir kitokie požiūriai. Konstitucijos tyrinėjimai kuo įvairesniais aspektais atskleistų šio reiškinio naujų bruožų, leistų visapusiškai jį suvokti. Pirmu atveju Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją nagrinėtume Lietuvos nacionaliniu konstitucijų raidos aspektu. Mus domintų šios Konstitucijos ryšys su ankstesniu konstituciniu reguliavimu, konstitucinės tradicijos, atsispindinčios 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, jos nauji bruožai. Tarpukario Lietuvos laikinosios ir nuolatinės Konstitucijos žymi mūsų šalies prieštaringo konstitucinio proceso tam tikras pakopas. Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvos konstitucijų lyginamojo tyrimo pagrindai padėti M. Römerio darbuose, ypač „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitose”13. Ypač prasmingas pastovios demokratinės 1922 m. Lietuvos ir 1992 m. Konstitucijų palyginimas – ir jų priėmimo aplinkybių ir teisinės formos, ir turinio. K. Lapinskas straipsnyje „Lietuvos Konstitucijų istorinių teisinių sąsajų beieškant”14 yra apžvelgęs svarbesnius konstitucinės raidos, atkūrus nepriklausomą valstybę 1918 m. ir 1990 m., ypatumus. Taip pat jis yra lyginęs 1922 m. ir 1992 m. Konstitucijas pagal jų formą bei konstitucinius principus2. Prasmingi ir atskirų konstitucinių institutų raidos tyrimai. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nagrinėjimas konstitucinės teisės raidos aspektu leidžia „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!