Konstitucinė teisė - konspektas

 1. Konstituciniai principai. Konstituciniai principai – Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuostatos, lemiančios viso teisinio reguliavimo kryptį. Taigi Konstituciją sudaro ir normos, ir principai. Konstituciniai principai ir konstitucinės teisės normos yra glaudžiai susiję tarpusavyje, kartais kai kurias nuostatas galima laikyti ir principais, ir normomis. Pavyzdžiui, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Tačiau principai konkrečiai neformuoja teisinių santykių subjekto teisių ir pareigų, o apibendrina svarbiausius, socialiniu požiūriu reikšmingiausius reiškinius ir procesus, nustato jų apimtį ir ribas – taip daroma įtaka visai teisinei sistemai, nes visi teisinių santykių subjektai privalo jais vadovautis, jų nepažeisti. Pasak E. Kūrio, teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės įgyvendinimas. Teisės principai persmelkia ir teisinį reguliavimą, ir teisinę praktiką. Konstituciniai principai ir konstitucinės normos sudaro darnią sistemą. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausio valstybinės teisės akto. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, kaip tik konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštarų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta įtvirtino Konstitucijoje. Tad priešpriešos negali būti ir tarp Konstitucijos dvasios bei Konstitucijos raidės. Teigiama, kad principai nuo normų skiriasi šiais požymiais: - abstraktumu ar išraiška (principai, palyginti su normomis, yra platesni, bendresni, nekonkretizuoti); - principai nurodo tam tikrą tikslą (jie vertinami ne tik kaip teikiantys juos išreiškiančių normų paaiškinimą ar loginį pagrindimą, bet ir kaip padedantys jas pateisinti). Konstitucijoje, aukščiausiosios galios teisės akte, įtvirtinti principai užima ypatingą vietą teisės sistemoje. Pabrėžtina, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniais principais. Bet kuri ordinarinės teisės norma, prieštaraujanti konstituciniam principui, negali būti taikoma, bet turi būti pašalinama iš teisės sistemos. Konstituciniais principais užtikrinama teisės sistemos hierarchija, vidinis neprieštaringumas, nuoseklumas, stabilumas. Teisės principų funkcijos teisės sistemos atžvilgiu: • „organizuojantis“ poveikis teisės sistemai: teisės principai determinuoja teisės normas ir jų taikymą, jie yra tarsi „iš viršaus užkraunami“ ant teisės normų ir taip užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą visumą ir kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės būti išplėstas į kitas sritis. Būtent šis „organizuojantis“ poveikis turimas galvoje, kai sakoma, kad teisės principai kreipia teisės sistemos, teisinio reguliavimo arba atskirų teisės institutų turinį. Teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą, taigi – ir koordinuoja teisines nuostatas. • Jie yra svarbus kriterijus, kuriuo remiantis galima verifikuoti teisiškai reikšmingų sprendimų teisėtumą, patikrinti, ar įstatymų leidėjas bei valstybės pareigūnai savo veikla nepažeidžia tam tikrų teisinių standartų. Šiuo požiūriu teisės principai yra imperatyvūs: jie brėžia elgesio ribas, kurių nevalia peržengti. Šių ribų peržengimas, nukrypimas nuo teisės principų visuomet yra teisinio reguliavimo nenuoseklumo, prieštaringumo požymis ir yra pagrindas kritikuoti atitinkamus teisės aktus arba pareigūnų veiklą, kartais – net visą teisinę sistemą. Taigi teisės principuose slypi teisinio reglamentavimo kritikos potencija. Principų žinojimas leidžia teisę ne tik paţinti, bet ir vertinti. Tad yra pagrindo teigti, jog teisės principai teisės sistemos atžvilgiu atlieka dvejopas funkcijas, kurias sąlygiškai galima pavadinti pozityviąja bei negatyviąja. 2. Konstitucinių principų klasifikavimas. Pagal tai, kaip suformuluoti Konstitucijos tekste: 1. Pirminiu laikomas toks konstitucinis principas, kuris yra tiesiogiai expressis verbis įtvirtintas Konstitucijoje. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės teritorijos vientisumo principas yra įtvirtintas Konstitucijos 10 straipsnyje, valstybinės kalbos principas – 14 straipsnyje, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio principas – 18 straipsnyje ir t. t. 2. Kai kurie principai yra įtvirtinti ne vienoje Konstitucijos nuostatoje, bet skirtingose, ir kiekviena iš jų atskleidžia skirtingus konstitucinio principo aspektus. Tokie principai vadinami sudėtiniais (arba kompleksiniais). Pavyzdžiui, Konstitucijos viršenybės principas įtvirtintas skirtingose nuostatose (Konstitucijos 7 str. 1 d., 107 str. 1 d. 110 str. 1 d., 5 str. 1 ir 2 d). Ir pirminiai, ir sudėtiniai principai Konstitucijoje „deklaruojami tiesiogiai”. Bet sudėtiniai principai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą, juos įvardyti reikia: 1) nurodyti ne vieną, o kelias juos įtvirtinančias nuostatas; 2) išskirti tai, kas šiose nuostatose bendra – tai, kas leidžia jas visas vertinti kaip vieno ir to paties „tiesiogiai deklaruojamo” konstitucinio principo skirtingų aspektų išraiškas. 3. Kai kurie konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, o kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos – vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires brėžiančio akto, prasmės. Taigi išvestiniai principai nėra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijos tekste ir atskleidžiami oficialiai aiškinant Konstituciją. Išvestiniai principai yra tokie, kurie tiesiogiai Konstitucijoje – nei vienoje, nei keliose nuostatose nedeklaruojami – jie išvedami aiškinant pirminius arba sudėtinius konstitucinius principus. Vienas iš išvestinių principų yra valdžių padalijimo principas – tiesiogiai neįtvirtintas, bet išvestinas iš Konstitucijos 5 str. 1 d. nuostatos (valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas), taip pat iš kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, teismų įgaliojimus. Pagal tai, kokiu mastu kreipia teisės sistemą: 1. Koordinaciniai principai lemia konstitucinių normų darną su kitomis ir su Konstitucijoje įtvirtintais konstituciniais principais, kitaip tariant, užtikrina Konstitucijos turinio nuoseklumą. Pavyzdžiui, teisinės valstybės principas atsispindi ir Konstitucijos preambulėje (atvira, teisinga, darni visuomenė ir teisinė valstybė), ir daugelyje Konstitucijos nuostatų – nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis), valdžios galias riboja Konstitucija (5 straipsnio 2 dalis), valdžios atsakomybė visuomenei – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (5 straipsnio 3 dalis), žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio pripažinimas – būtinas teisės viešpatavimo elementas (18 straipsnis ir visas II skirsnis), Konstitucija – vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kuriam negali prieštarauti joks ordinarinės teisės aktas (6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis) ir t. t. Taigi teisinės valstybės principas koordinuoja konstitucines normas ir principus, kai siekiama atskleisti glaustas, lakoniškas Konstitucijos nuostatas, apibrėžiančias teisinės valstybės aspektus. 2. determinaciniai principai lemia ordinarinės teisės derinimą su konstitucine teise, arba, kitaip tariant, determinuoja teisės normas ir jų taikymą. Pasak E. Kūrio, jie yra tarsi „iš viršaus užkraunami“ ant teisės normų ir taip užtikrina, kad teisės normos sudarytų vieną visumą. Daugelis konstitucinių nuostatų formuoja kitų teisės šakų pagrindus. Pavyzdžiui, Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas jo sulaikymo pagrįstumas. Ši nuostata yra taip pat ir pamatinė baudžiamojo proceso norma, visos kitos nuostatos turi derėti su ja. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši nuostata įtvirtina asmens sulaikymo teisėtumo principą kaip visuotinę taisyklę. 3. Konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, valdžių padalijimo principai. a. Teisinės valstybės principas. Konstitucijos preambulėje yra skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Minėtas siekis – tai vienas iš Tautos, 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmusios Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekių, kuriems įgyvendinti Konstitucija ir buvo priimta. Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Tad pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų – kaip antai: Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, teisės viešumo, teisingumo (apimančio inter  alia prigimtinį teisingumą), valdžių padalijimo, pilietiškumo, asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos (apimančio inter alia žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimą), asmens ir visuomenės interesų derinimo, valstybės pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio neutralumo, valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą) ir kitų, ne mažiau reikšmingų konstitucinių principų – turinį. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Teisės aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, galimybę su jais susipažinti turi turėti visi teisinių santykių subjektai. Teisinės valstybės principas reiškia ir tai, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, kad būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit. Teisinės valstybės principo esminis elementas taip pat yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Valstybės institucijų ir pareigūnų veiklos teisinio reguliavimo srityje teisinės valstybės principai įgyvendinami, be kita ko, derinant pasitikėjimą valstybės pareigūnais su jų veiklos vieša kontrole bei atsakomybe visuomenei. Demokratinėje teisinėje valstybėje pareigūnai ir institucijos turi vadovautis įstatymu ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei – teisinės valstybės principas, kuris konstituciškai įtvirtinamas nustatant, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus valdyti savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, taip pat garantuojant piliečiams galimybę ginti savo teises teisme, kritikos teisę, peticijos teisę, reglamentuojant piliečių prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. b. Lygiateisiškumo principas. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Visų asmenų lygybės įstatymui principas  – demokratinės visuomenės pagrindas. Konstitucijos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs“ reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių. Šioje nuostatoje skelbiama formali visų asmenų lygybė. Aiškindamas Konstitucijos 29  straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo nuostata „teismui visi asmenys lygūs“ yra sudedamoji šio principo dalis. Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Tai yra konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiksmingumas tiesiogiai siejasi su konstituciniu principu „teismui visi asmenys lygūs“. Konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminacijos, ir privilegijų draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kitus požymius. Tačiau diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje pažymėta, kad vadinamoji „pozityvi diskriminacija“ negali būti traktuojama kaip privilegijų teikimas. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo (kartu ir žmogaus orumo žeminimo) formų yra priekabiavimas, kuris suprantamas kaip užgaulus, nepriimtinas ar nepageidaujamas elgesys, kai dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, taip pat dėl kitų požymių, kaip antai neįgalumo, amžiaus, lytinės orientacijos, siekiama pažeminti ar yra žeminamas asmens orumas ir kuriama jam priešiška, jį bauginanti, žeminanti ar žeidžianti aplinka. c. Valdžių padalijimo principas. Pagal klasikinę valdžių padalijimo sampratą, valstybės valdžios skirstomos į įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę. Atitinkamos valdžios vykdymas patikėtas tam tikrai valdžios institucijai, kurios kompetenciją, santykį ir sąveiką su kita valdžios institucija nulemia valdžios prigimtis. Visos valdžios yra savarankiškos, nepriklausomos, galinčios atsverti viena kitą. Valdžių padalijimo principą sudaro tris pagrindiniai elementai: a) valdžių atskyrimas ir savarankiškumas; b) valdžių pusiausvyra (stabdžių ir atsvarų mechanizmas (angl. checks and balances), tarpusavio kontrolė) ir c) valdžių sąveika. Lietuvoje pagrindinius valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus lemia pamatinė Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, Tautos suvereniteto, teisinės valstybės ir Konstitucijos viršenybės principai (Konstitucijos 7 str.) ir kt. Lietuva yra priskiriama parlamentinės respublikos valdymo formai, kuriai būdingi tam tikri mišriojo (pusiau prezidentinio) valdymo elementai. Valdžių padalijimo principas (pažodžiui) nėra įrašytas šiuo metu galiojančioje Konstitucijoje. Tai išvestinis ir kompleksinis konstitucinis principas. Pagrindiniai valdžių padalijimo principo požymiai atsispindi Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra įtvirtinta valstybės valdžios struktūra „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“; 2 dalies nuostatoje – „Valdžios galias riboja Konstitucija“ (ši nuostata saisto valstybės valdžios institucijas, įgyvendinant jų įgaliojimus); 3 dalyje – „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (joje atsispindi valstybės valdžios institucijų veiklos priedermė), taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, reglamentuojančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų statusą ir įgaliojimus. Seimo – V, Respublikos Prezidento – VI, Vyriausybės – VII skirsnyje. Šių institucijų įgaliojimų esama ir kituose Konstitucijos straipsniuose. Teisminės valdžios institucijų statusas ir įgaliojimai taip pat įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucinio Teismo – VIII, Teismo – IX skirsnyje. Lietuvos valdžių sistemoje Seimas – tai valstybės valdžios institucija, vykdanti įstatymų leidžiamąją valdžią. Seimas (ir tik jis) yra Tautos atstovybė (Konstitucijos 55 str.). Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, atlieka šias funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija) ir juos atleidžia, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija) ir kt. Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas bei Vyriausybė. Šios institucijos sudaro vykdomosios valdžios struktūrą. Respublikos Prezidentas – vykdomosios valdžios dalis. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, kurį Konstitucijoje nustatytam laikui į pareigas renka Lietuvos Respublikos piliečiai (Konstitucijos 77 ir 78 str.). Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi ne tik nuo visų kitų piliečių teisinio statuso, bet ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso. Respublikos Prezidentas atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucijos 77 str.). Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir (arba) daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui ir kt. Respublikos Prezidentas kartu su Seimu formuoja Vyriausybę. Šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką, veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė. Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus formuoti teisminę valdžią. Turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese. Respublikos Prezidentas, kaip valstybės vadovas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi veikti taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų. Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, yra kolegiali bendros kompetencijos institucija. Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai (Konstitucijos 91 str.). Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatyta, kad Vyriausybė vykdo Konstitucijoje ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas (Konstitucijos 94 str. 7 p.). Valstybės valdymo sritys ir valdymo funkcijos yra labai įvairios, todėl Vyriausybės veikla yra vykdomojo ir tvarkomojo pobūdžio. Teismai – viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų rūšių. Teismų – jurisdikcinių institucijų – vykdoma teisminė valdžia, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus veikia trys teismų sistemos: Konstitucinis Teismas, bendrosios kompetencijos teismų sistema ir administracinių teismų sistema. Pagal konstitucinę valdžių padalijimo principo doktriną, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais. Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymo. Valstybės valdžių galias riboja Konstitucija. Iš valdžių atskyrimo principo išplaukia ir konstitucinis draudimas asmenims (Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, teisėjams), atliekantiems funkcijas įgyvendinant įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ar teisminę valdžią, tuo pat metu atlikti funkcijas, įgyvendinant atitinkamai vykdomąją ir teisminę, įstatymų leidžiamąją ir teisminę ar įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Šios taisyklės išimtis yra įtvirtinta Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju tas pats asmuo gali atlikti funkcijas įgyvendinant ir įstatymų leidžiamąją valdžią (kaip Seimo narys), ir vykdomąją valdžią (kaip Vyriausybės narys – Ministras Pirmininkas ar ministras). Valdžių savarankiškumas užtikrinamas jų sudarymo būdais. Pavyzdžiui, Seimo narius ir Respublikos Prezidentą demokratiniuose rinkimuose renka Lietuvos Respublikos piliečiai, o teismų sudarymui taikomas profesionalumo principas – skiriant į teisėjų pareigas Lietuvos Respublikos piliečius, atitinkančius teisėjui keliamus reikalavimus. Skiriasi ir jų įgaliojimų trukmė. Pavyzdžiui, Seimo nario įgaliojimų laikas – 4 metai, Respublikos Prezidento – 5 metai, Konstitucinio Teismo teisėjo – 9 metai. Valdžių pusiausvyrai užtikrinti nustatoma valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžia vienai valstybės valdžiai vyrauti kitos (kitų) atžvilgiu. Valdžios institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą. Pavyzdžiui, Respublikos Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę įgyvendinti gali tik gavęs Seimo pritarimą (Konstitucijos 67 str. 6 p., 84 str. 4 ir 5 p., 92 str. 1 d.); Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką (Konstitucijos 67 str. 10 p.), bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas (Konstitucijos 84 str. 11 p.); Seimas steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas, tačiau tam reikia Vyriausybės siūlymo (Konstitucijos 67 str. 8 p.). Visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi paklusti Konstitucijai, vykdyti savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms ir bendrai siekti visai visuomenei reikšmingų tikslų. Ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių sprendžia Konstitucinis Teismas, turintis įgaliojimus tirti ir spręsti, ar Seimo aktai, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, pirmiausia – Konstitucijai. 3. Konstitucinės teisės šaltiniai: 1) LR Konstitucija; 2) LR konstitucinio teismo jurisprudencijoje suformuluota oficiali konstitucinė doktrina. Konstitucinė teisė kaip aukščiausioji teisė yra išreikšta šalies konstitucijoje ir konstitucinėje jurisprudencijoje. Tokiu būdu LR konstitucinės teisės kaip aukščiausiosios teisės šaltiniais reikėtų laikyti: • LR Respublikos Konstituciją; • LR Konstitucinio Teismo jurisprudencija, t.y. Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriuose formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, atskleidžianti konstitucinio reguliavimo turinį. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucija. • tai svarbiausiasis valstybės aktas (dar įvardijamas kaip pagrindinis įstatymas), turintis  aukščiausią teisinę galią,  priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka. • priima steigiamosios valdžios subjektas – pilietinė tauta, kuri priimdama Konstituciją įgyvendina savo suverenią, prigimtinę teisę – įsteigia, valstybę, jos valdžią  ir konstituciškai apriboja įsteigtosios valstybės valdžios galias. Visa nacionalinė teisė yra kuriama atsižvelgiant į konstituciją. • priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – visos Tautos balsavimu. Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės tradicijos. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta. • pasižymi tam tikrais struktūros ypatumais. Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika skirsnių, baigiamieji nuostatai, t.p. kitos Konstitucijos sudedamosios dalys. • jame įtvirtintos pirminės teisės normos ir principai, viso teisinio reguliavimo  įstatyminio, poįstatyminio ir kt. pagrindas • nustato valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, asmens ir valstybės santykius, visos teisės sistemos kūrimo kryptis. Ji tarsi „normatyvus bendro valstybinio būvio projektas“. Tokia dominuojanti  konstitucijos kaip svarbiausio šalies teisinio akto samprata. 5. Konstitucijos ir kitų teisės aktų santykis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai KONSTITUCINĖ TEISĖ oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat LR Konstitucijos 7 str. „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. 6. Konstitucijos viršenybė. Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę - aukščiausią - vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas konstituciniu teisinės valstybės principu - universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas..] 7. Konstitucijos vientisumas, tiesioginis taikymas ir aiškinimas. Konstitucijos vientisumas Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos nuostatos yra susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą.Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų paneigta arba iškreipta kitų Konstitucijos nuostatų prasmė. Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims),kartu tiria ir tai, ar šis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai – vieningai, darniai sistemai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, kad pareiškėjo nurodytuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) išdėstytų normų negalima interpretuoti jas atribojus nuo kitų Konstitucijos normų, taip pat kad Konstitucinis Teismas, nustatęs, jog ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), turi įgaliojimus tai konstatuoti. Aiškinimas Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją, formuoti oficialią konstitucinę doktriną turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos ir principai. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl oficiali konstitucinė doktrina yra formuojama vadovaujantis tuo, kad visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra susijusios ne tik formaliai, bet ir pagal turinį: vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes tuomet būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Tiesioginis taikymas Konstitucijos 6 str. suformuluotas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas. Jis reiškia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija – nepolitinė deklaracija, bet teisės normų aktas, kuris galioja, kurį galima taikyti tiesiogiai, kurio reikalavimų privalo paisyti visi teisinių santykių subjektai. Konstitucija – šalies teisės sistemos pagrindas, jos centrinis elementas. Konstitucijoje įtvirtintos normos plėtojamos, konkretizuojamos kitų teisės sričių normose. Pastarųjų normų ypač daug lyginant su Konstitucijos normomis, jos žymiai detalesnės, jų taikymas paprastesnis. Reikia pažymėti, kad tiesioginis Konstitucijos taikymas – sudėtingas,neretai ir pakankamai problemiškas procesas. Konstitucijos normos – lakoniškos, dažnai labai bendro pobūdžio taisyklė s. Tai kelia problemų taikant, nes pasitaiko interpretavimų. 8. Konstitucijos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka. Konstitucijos paprastai priimamos trimis atvejais. Pirmasis atvejis – naujos valstybės atsi-radimas. Šiuo atveju konstitucija yra valstybę ir jos valdžią steigiantis aktas, įtvirtinantis naujos valstybės atsiradimą. Tokios buvo pirmosios konstitucijos, taip pat daugelio šalių, išsivadavusių iš kolonijinio jungo, konstitucijos. Antras atvejis – politinės santvarkos pasikeitimas. Dažniausiai tokiomis aplinkybėmis konstitucijos priimamos po socialinių revoliucijų ar sąjūdžių, kartais – po karinio perversmo ar atkūrus civilių valdžią. Trečiasis atvejis – radikalūs visuomenės socialinio, politinio, ekonominio gyvenimo pokyčiai. Rašytinės konstitucijos istorija liudija apie keletą konstitucijos priėmimo būdų. Jie skiria-si pagal tai, kas įgyvendina steigiamąją valdžią. Vienu atveju konstituciją tautai dovanoja valsty-bės vadovas (paprastai monarchas), kitu atveju – ją priima tiesiogiai tauta, trečiu – konstituciją priima atstovaujamoji institucija, kurią sudaro įgalioti tautos atstovai. Dovanotoji (oktrojuota) konstitucija – pereinamuoju laikotarpiu iš absoliutinės į apribotą-ją monarchiją paplitęs konstitucijos priėmimo būdas. Paprastai monarchas vienašališkai, nedaly-vaujant tautai ar tautos atstovams, dovanodavo konstituciją savo valdiniams, kartu įsipareigodamas laikytis konstitucijoje nustatytų jo galių ribojimų. Apie tai, kad konstitucija yra oktrojuota, neretai galima spręsti pagal jos preambulės turinį (pavyzdžiui, 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo oktrojuota, Konstitucijos preambulėje buvo pažymėta, jog Respublikos Prezidentas, prita-riamas viso Ministerių Kabineto nusprendė paskelbti šitokią Lietuvos Valstybės Konstituciją). Da-bartiniais laikais šis būdas – jau išimtis, nes konstitucijos dovanojimas nelabai dera su demokrati-jos principais. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja tautos atstovų ar pačios tautos tiesiogiai priimtos konsti-tucijos. Kartais konstitucijai priimti renkama speciali tautai atstovaujanti institucija: steigiamasis susirinkimas, steigiamasis kongresas, konstitucinis konventas ar konstitucinis susirinkimas. Ši ins-titucija parengia ir priima konstituciją. Praktikoje dažniausiai taikoma taisyklė, kad priėmus kons-tituciją steigiamasis susirinkimas nustoja veikęs ir pagal priimtoje konstitucijoje nustatytą tvarką yra renkamas parlamentas. Dar vienas konstitucijos priėmimo kelias – tautos referendumas. Šiuo atveju svarbus kons-titucijos teksto parengimo klausimas. Konstitucijos projektą dažniausiai parengia steigiamasis su-sirinkimas ar parlamentas, kai kada – vykdomoji valdžia (vyriausybė ar prezidentas). 1992-10-25 Tautos Referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucijos keitimo ir įsigaliojimo tvarka Pagal Konstitucijos keitimo tvarka Konstitucijos skirstomos į lanksčias ir griežtas. Lanksčios keičiamos panašiai kaip įstatymai, griežtos – labai sudėtingai ir sunkiai. Lanksčios konstitucijos - tai dažniausiai vadinamosios nerašy¬tinės, arba mišraus tipo, konstitucijos, tačiau pasitaiko ir rašytinių kodifikuotų konstitucijų, kurioms nėra nustatyta ypatinga keitimo tvarka Kur kas sunkiau pakeisti vadinamąsias griežtas konstitucijas. Šitaip valstybė siekia užtikrinti konstitucijos stabilumą. „Konstitucijos stabilumas nepaneigia galimybės daryti jos pataisas, kai jos yra objektyviai būtinos, tačiau Konstitucija neturi būti keičiama nesant teisinės būtinybės. Konstitucijos pataisos negali paneigti Konstitucijos kaip vientiso akto koncepcijos, todėl Konstitucijos pataisomis negalima priešpriešinti vienų kitoms Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse. iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies (Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.) kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių darna. „Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime išskirti šie iš Konstitucijos kylantys materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai:  negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, kai Konstitucijos 148 str. 1 d. nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis (Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika) ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis (Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas);  negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos, išskyrus atvejį, kai atitinkamos šio konstitucinio akto nuostatos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje;  referendumu nepanaikinu konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės ES“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės ES įsipareigojimai;  negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, geopolitinės orientacijos suponuojamos Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (inter alia Lietuvos valstybės Lietuvos Respublikos narystės NATO įsipareigojimai) ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis;  Seimas negali daryti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigtos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos;  referendumu taip pat negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis teisinis reguliavimas.“ Tačiau net paisant minėtųjų iš pačios Konstitucijos kylančių jos keitimo ribojimų negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę; kitaip aiškinant Konstituciją, ji būtų suprantama kaip sudaranti prielaidas panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atkurtą „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Materialieji Konstitucijos keitimo ribojimai taikomi visais Konstitucijos pataisų atvejais (taip pat ir konstitucines nuostatas keičiant referendumu). Šių apribojimų nesilaikymas būtų pagrindas pripažinti, kad atitinkamos pataisos prieštarauja Konstitucijai. Kitas Konstitucijos stabilumą užtikrinantis veiksnys – itin sudėtinga jos keitimo tvarka. Teisinėje literatūroje teigiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija priskirtina prie tų konstitucijų, kurioms keisti nustatytos gana griežtos taisyklės. Konstitucijos XIV skirsnyje „Konstitucijos keitimas“ nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų teikimo, jų svarstymo ir priėmimo taisyklės. Pagal Konstitucijos 147 straipsnį, sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui tik tokie subjektai: • ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė; • ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų. Nepaprastosios padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma. Draudimas taisyti Konstituciją apima draudimą Seimui teikti sumanymus keisti Konstituciją, svarstyti ir balsuoti už pataisas Seime, rengti referendumą dėl Konstitucijos keitimo, taip pat pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymą dėl Konstitucijos keitimo. Aptariant draudimus taisyti Konstituciją reikia atkreipti dėmesį ir į Konstitucijos 148 straipsnio 4 dalies nuostatas, skelbiančias, kad nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų. Tokia nuostata taip pat yra tam tikras Konstitucijos keitimo „įšaldymas“, reiškiantis draudimą konstitucinės pataisos iniciatoriams teikti Seimui svarstyti nepriimtą Konstitucijos pataisą anksčiau kaip po metų, o Seimui – priimti jį svarstyti. Pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos Respublikos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad tik tokia pat tvarka gali būti keičiama Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis, 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, šių Konstitucijos nuostatų pataisos, nepaisant pritarimo joms Referendumu, būtų pripažįstamos prieštaraujančios Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį, tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos. Taip pat aukščiau minėtas Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas, kuriame išaiškinta, kad konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas kaip jų šaltinis lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnių nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu. Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Konstitucijoje nustatytos keitimo tvarkos (t. y. procesinių jos keitimo ribojimų) nesilaikymas gali būti pagrindas pripažinti įstatymą dėl Konstitucijos pakeitimo prieštaraujančiu Konstitucijai pagal jo priėmimo tvarką. Minėta, kad nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų. Konstitucijos 149 straipsnyje nustatyta, kad priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytuoju laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo. Konstitucinis Teismas aiškindamas šią nuostatą nurodė, kad „pagal Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalį, Seimas gali įstatymo dėl Konstitucijos keitimo įsigaliojimo datą nustatyti įstatyme dėl Konstitucijos keitimo, tačiau šios datos negalima nustatyti ankstesnės negu vienas mėnuo nuo įstatymo dėl Konstitucijos keitimo priėmimo. Seimas, priimdamas įstatymą dėl Konstitucijos keitimo. Lietuvos konstitucinės sistemos ypatybė ta, kad tam tikrą laikotarpį po Konstitucijos priėmimo buvo nustatyta „lengvesnė“ tam tikrų konstitucinių nuostatų keitimo tvarka. Rengiant galutinę Lietuvos Respublikos Konstitucijos teksto redakciją buvo nutarta tam tikrą laikotarpį nustatyti lengvesnę straipsnių, dėl kurių buvo itin sunku susitarti ir kurių galutinėms redakcijoms parengti prireikė daugiausia kompromisų, keitimo tvarką. Taigi Konstitucijos „Baigiamuosiuose nuostatuose“ atsirado 153 straipsnis, kuriame nustatyta: „Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 m. spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies 2 punkte, 65, 68, 69 straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje, 96, 103, 118 straipsniuose, 119 straipsnio ketvirtojoje dalyje.“ „Lengvesne“ tvarka buvo leista keisti normas, apibrėžiančias žemės, vidaus vandenų, miškų ir kt. objektų nuosavybės teisę (47 str.), Seimo narių skaičių, Seimo narių rinkimo tvarką (55 str.), teisines sąlygas būti renkamu Seimo nariu (56 str.), teisines pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo prielaidas (58 str. 2 d. 2 p.), naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio sušaukimo tvarką (65 str.), įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 str.), įstatymų priėmimą (69 str.), Respublikos Prezidento įgaliojimus (84 str. 11 ir 12 p.), pirmalaikių Respublikos Prezidento rinkimų sąlygas (87 str. 1 d.), ministrų statuso klausimus (96 str.), Konstitucinio Teismo sudarymą (103 str.), prokurorų konstitucinį statusą (118 str.), savivaldybės taryboms atsakingų vykdomųjų organų teisinį statusą (119 str. 4 d.). 9. Asmens teisės ir laisvės bei jų garantijos. Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų – jų visuotinumas, universalumas, nedalumas, jos yra viena kitą lemiančios, remiasi lygiateisiškumo ir kitais demokratiniais principais. Žmogaus teisės pripažįstamos visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų individualias savybes. Konstitucinės žmogaus teisės pripažįstamos kaip vienas svarbiausių konstitucinės teisės institutų. Pagal žmogaus teisių susiformavimo istorinį laikotarpį žmogaus teisės neretai skirstomos į tris kartas: I karta – civilines ir politinės teisės (pirmą kartą teisiškai ir konstituciniu lygmeniu įtvirtintos XVIII a., o jų ištakos siekia dar senesnius laikus); II karta – socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės (arba socialinės teisės), pradėtos įtvirtinti valstybių konstitucijose ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose po Pirmojo pasaulinio karo; III karta, apimanti tokias teises kaip teisė į taiką, teisė į apsisprendimą, teisė į vystymąsi, teisė į sveiką ir švarią aplinką ir kt., kurios įgauna vis didesnį pripažinimą XX a. antrojoje pusėje. Galėtume įvardyti ir IV kartos – moderniųjų teisių laikotarpį, jų susiformavimas tai XX a. pabaiga–XXI a. pradžia, šis laikotarpis galėtų būti siejamas su nauju požiūriu į žmogaus teises, kai pripažįstamas visų žmogaus teisių vienodas svarbumas, jų nedalumas. Šiuo laikotarpiu pripažįstama naujųjų medicinos ir biotechnologijos mokslų pasiekimų įtaka žmogaus teisėms. Naujosios technologijos atveria kelią ir naujų teisių ar kitokio požiūrio į žmogaus teises atsiradimą. Žmogaus teisių klasifikavimas gali būti pagrįstas įvairiais kriterijais. Pagal žmogaus teisių teisinio įtvirtinimo pobūdį (taip pat ir pagal teisinę galią) jas galėtume skirstyti į pagrindines konstitucines, įtvirtintas Konstitucijoje, ir į formuluojamas kituose teisės aktuose. Pagal galimybes riboti teises jas galėtume klasifikuoti į absoliučias, t.y. neribojamas (teisė į gyvybę) ir teises, kurios tam tikromis sąlygomis gali būti ribojamos (laisvė, nuosavybė). Teises galima skirstyti ir pagal subjektus, kuriems jos yra skirtos (vaikų, moterų, neįgaliųjų ir t.t.). Pagal teisių turinį teises galima grupuoti į pilietines (asmenines), politines, ekonomines, socialines ir kultūrines. Atskiriant pilietines ir politines teises nuo socialinių ekonominių ir kultūrinių, dažnai argumentuojama tuo, kad pilietinės ir politinės teisės yra priskiriamos “negatyviosioms teisėms”, t.y. šios teisės preziumuoja laisvė nuo valstybės ir jų įgyvendinimas nekainuoja, taip pat jos dar vadinamos “absoliučiomis”, o socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos “pozityviosioms”, t.y. jos reikalauja valstybės veiksmų ir išlaidų. Dvi žmogaus teisių dimensijos: 1) negatyvioji (valstybė neturi kištis į teisių įgyvendinimą) ir 2) pozityvioji (ji turi garantuoti ir įgyvendinti tam tikras priemones, kad asmuo galėtų naudotis teisėmis. Paprastai žmogaus teisės yra skirtos atskiriems individams, tačiau kai kuriais atvejais skiriamos kolektyvinės teisės, pvz., tautinių mažumų teisės ir kt. Tačiau žmogaus teisės lieka individualios, tik kartais jomis gali būti naudojamasi kartu su kitais (išskyrus tautų apsisprendimo teisę). Kolektyvinės teisės kartais vadinamos solidarumo teisėmis ir priskiriamos prie vadinamųjų „trečiosios kartos teisių“, t. y. istoriškai vėliausiai susiformavusių. Pagal teisių įgyvendinimo pobūdį konstitucinės teisės gali būti skirstomos į individualias ir kolektyvines teises, kurias asmuo gali įgyvendinti kartu su kitais, būdamas tam tikros grupės nariu (pvz., nustačius, kad tam tikro skaičiaus piliečių grupė turi įstatymo iniciatyvos teisę – Konstitucijos 68 str. 2 d., inter alia, nustatyta, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti); skiriamos ir vadinamosios socialinės programinio pobūdžio (valstybės įsipareigojimo visuomenei), teisės, pvz., teisė į sveikatos priežiūrą, kuri gali būti interpretuojama ir kaip individuali teisė, kuriai yra garantuojama teisminė gynyba (taip ši teisė yra traktuojama ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje). Žmogaus teises galėtume skirti ir pagal subjektus, kuriems jos išskirtinai yra taikomos: vaikų; asmenų, turinčių mažamečių (nepilnamečių ar ankstyvojo amžiaus) vaikų; neseniai pagimdžiusių moterų; neįgalių asmenų ir kt. Žmogaus teisės LR Konstitucijoje Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje “Žmogus ir valstybė”, III skirsnyje “Visuomenė ir valstybė” ir IV skirsnyje “Tautos ūkis ir darbas” bei 73 str., 68 str. Ne visų straipsnių formuluotės yra pakankamai tikslios, nenumatomos bendros sąlygos, kuriomis teisės gali būti ribojamos. Konstitucijos 6 str. formuluojamas žmogaus konstitucinių teisių tiesioginio taikymo principas. Konstitucijos II skirsnyje pateikiamas pagrindinių Pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės yra išdėstytos III ir IV skirsniuose, nors kai kurias galima rasti ir II. Teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į 18 str. formuluojamą doktrininį principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Pilietinės teisės:  Teisė į gyvybę. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas (19 str.). Šis klausimas yra interpretuojamas ne tik Konstitucinėje, bet ir civilinėje, baudžiamojoje, sveikatos teisėje ir kt. .JTO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje teigiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK) nurodoma, kad kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas, negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę numato įstatymas. EŽTK 6 protokolas draudžia mirties bausmę. Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja ir negali garantuoti pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio faktorių. Žmogaus gyvybės apsauga siejasi ir su būtinąja gintimi, kurią reglamentuoja BK normos. Teisė į gyvybę siejasi ir su mirties bausme, kuri Lietuvoje panaikinta1998-12-21.  Teisė į asmens laisvės neliečiamumą. Apima šias Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas: Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatę įstatymai. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 val. turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas; jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas (20 str.). Asmens priverstiniam laisvės apribojimui skiriama daug dėmesio BPK normose, reglamentuojant sulaikymą ir suėmimą; BK normose, reglamentuojančiose laisvės atėmimo bausmę, ANK nuostatose, reglamentuojančiose administracinį areštą. CK numatyta, kad fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik sutikus pačiam asmeniui, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.  Teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. (21 str.).  Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. (22 str.) Privatus gyvenimas suprantamas kaip žmogaus teisė gyventi asmeninį gyvenimą apimanti privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichine neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmeninę nuotrauką, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją. Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį. Jai priskiriama ir informacija apie asmens sveikatą.  Teisė į nuosavybės neliečiamumą. Konstitucijoje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (23 str.) .Nuosavybės neliečiamumas yra ypač svarbus civilinės teisės civilinių teisinių santykių teisinio reguliavimo principas. Nuosavybės neliečiamumas tai savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nei Konstitucija, nei visuotinai pripažintos tarpt. teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo.  Asmens būsto neliečiamumas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (24 str.). Šiai žmogaus teisei interpretuoti svarbios Kriminalinės žvalgybos, Policijos, Policijos veiklos, Valstybės Saugumo departamento, BPK ir kai kurių kt. įstatymų nuostatos.  Saviraiškos laisvė (25 str.). Tai laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Su šia teise siejasi ir masinės informacijos cenzūros draudimas ir draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones. Konstitucijoje numatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši laisvė gali būti ribojama tik įstatymu ir jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais-tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Konstitucija formuluoja du svarbius teisės į informaciją aspektus, tai teisė gauti informaciją ir teisė ją skleisti. Teisėje gauti informaciją gali būti išskiriama ir teisė gauti informaciją apie save (pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį). Teisė gauti informaciją interpretuojama įvairių įstatymų nuostatuose (CK, Visuomenės informavimo, Asmens duomenų teisinės apsaugos, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų ir kt. įstatymuose. Yra numatytos galimybės taikyti kai kuriuos apribojimus. Seimas karo ar nepaprastosios padėties atveju įstatymu gali nustatyti viešosios informacijos rengėjų ir platintojų veiklos apribojimus ir (ar) kitas prievoles, būtinas piliečių bei visuomenės interesų apsaugai. Kiekvienas asmuo turi teisę: rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse; neleisti skelbti savo parengtos informacijos, jeigu jos turinys redakcinio rengimo metu buvo iškreiptas; užrašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją; publikacijas ar laidas skelbti savo pavarde, slapyvardžiu ar anonimiškai. Naudojimasis šiomis laisvėmis gali būti apribotas, jei tai numato įstatymas ir yra būtina demokratinėje visuomenėje dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Politinės teisės ir laisvės apima piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus; įstatymų iniciatyvos teisė; teisė dirbti valstybės tarnyboje; teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą; peticijų teisė; teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas; teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus ir kt). Politinės teisės, kaip ir pilietinės, kartais yra apibūdinamos kaip negatyvios, nes valstybė jų atžvilgiu turi susilaikyti nuo varžymo ir neturi pozityvios pareigos. Politinėms teisėms galėtume priskirti Konstitucijoje deklaruojamą teisę dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. Ji galėtų apimti rinkimų teisę, teisę inicijuoti referendumą, piliečių įstatymų iniciatyvos teisę, peticijų teisę, teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir juos apskųsti. Taip pat galima priskirti teisę vienytis į politines partijas, piliečių teisė lygiomis teisėmis dirbti valstybės tarnyboje. Aptariant piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, svarbi ir jų įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Konstitucijoje nurodoma, kad 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas privalo svarstyti. Teisė dalyvauti valdant savo šalį gali būti vertinama ir kaip principas, apibūdinantis demokratinės valstybės santykius su piliečiais, ir kaip konkreti teisė, susijusi su kitomis politinėmis teisėmis ir laisvėmis. Prie politinių teisių priskirtina ir Konstitucijoje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat ir teisė atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Politinėms teisėms galima priskirti ir Konstitucijoje įvardytą kiekvieno piliečio teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Viena ryškiausių politinių teisių - rinkimų teisė, kuri pripažįstama tik LR piliečiams. Paprastai yra išskiriama pasyvioji ir aktyvioji rinkimų teisė. Konstitucijoje numatyta peticijų teisė, kuri suprantama kaip piliečio kreipimasis į valdžios institucijas su skundu, ar pasiūlymu. Peticija gali būti individuali ar kolektyvinė. Tačiau ji gali būti interpretuojama ir siauriau - kaip teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą. Peticijos pateikėjas gali būti ne tik LR pilietis, bet ir užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje. Socialinės – ekonominės ir kultūrinės teisės tai: teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą; teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas; teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju; teisė turėti poilsį ir laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas; teisė streikuoti; teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais atvejais; teisė į mokslą ir kt.)  Teisė į darbą. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Priverčiamasis darbas draudžiamas. Priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais, taip pat teismo nuteistųjų darbas. Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t.y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tais atvejais, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai.  Teisė į socialinę apsaugą. Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šią teisę turi visi asmenys vienodais pagrindais, išskyrus užsieniečius (ar asmenis be pilietybės), neturinčius teisės nuolat gyventi Lietuvoje. Socialinė apsauga, tai įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, invalidumo (negalios), mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kt. šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų. Socialine parama suprantama kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo vertas gyvenimo sąlygas, kai žmogus nepajėgia pats to padaryti.  Teisė į sveikatos priežiūrą. Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką; valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą; valstybėje kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Teisė į sveikatos priežiūrą gali būti traktuojama kaip socialinė ir kaip asmens individuali teisė. Kultūrinės teisės. Konstitucijoje ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą, valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą. Asmenys, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Įstatymas gina dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba. Viena svarbiausių kultūrinių teisių - teisė į mokslą. Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. 28 str., 38 str., 41 str. ,53 str., 139 str. Žmogaus teisių ribojimo problemos. Tik kai kurios teisės priskiriamos absoliučioms, neribojamos, pvz. Teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam ir kad su asmeniu nebūtų žiauriai, žeminant jo orumą, elgiamasi, teisė nebūti vergijoje. Kitos teisės gali būti ribojamos. Žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jei jie: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį ir nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Konstitucinės teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje ar pagal jos nuostatas priimtu įstatymu. Svarbu, kad tokie ribojimai nebūtų taikomi jokiais kitais pagrindais. Kai kur įvardijamos ir konkrečios aplinkybės, pvz. 20 str. Nereikėtų ribojimo painioti su kai kurių teisių turinio ribojančiomis nuostatomis, pvz. Pasyviosios rinkimų teisės cenzai. Konkretizuojant teisių ribojimo sąlygas, turi būti laikomasi proporcingumo, teisėtumo, protingumo ir kt. svarbių teisės principų. Lietuvoje galimi ribojimo atvejai: kai 1) teisėmis yra piktnaudžiaujama; 2) naudojimasis teisėmis daro žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai ar kt. visuomenės vertybėms; 3) esant tam tikroms aplinkybėms – karo ar nepaprastosios padėties atveju; 4) tam tikriems asmenims dėl jų teisinio statuso. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos - tai tam tikra sistema teisės normų, principų ir priemonių, kurių pagalba yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teisių garantijas galėtume skirti į teisines ir neteisines. Teisinės- tai teisės normų ir institucijų sistema (materialinės, procesinės, institucinės). Neteisinėms bendro pobūdžio garantijomis galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą ir kt. Teisines žmogaus teisių garantijas galima skirti į materialines, procesines ir institucines, pagal galiojimo pobūdį – nacionalinės ir tarptautinės. Materialinės: Konstitucija, įstatymai ir kt. teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Svarbiausia garantija – tai teisių katalogo įtvirtinimas Konstitucijoje ir jų bendrųjų garantijų formulavimas (5 str., 6 str., 7 str., 30 str. 31 str.). Konstitucijoje nėra normos, kuri leistų nuolat apriboti teises. Procesinės: teisė kreiptis į teismą, peticijos teisė. Institucinės: tai institucijos, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba (teismai, kontrolieriai). 73 str., 124 str. 10. Teisė į teisingą procesą: teisė kreiptis į teismą, teisė į teisingą teismą, teisė į gynybą. Teisė į gynybą, teisė turėti advokatą; advokatams keliamas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Konstitucinės teisės į gynybą įgyvendinimas ypač priklauso nuo advokato profesinio pasirengimo lygio, t. y. nuo teisininko įgytos kvalifikacijos ir teisinio darbo įgūdžių. Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad apskritai tai [kad advokatais dirbantiems teisininkams būtinas plataus profilio teisinis pasirengimas, kurį gali užtikrinti tik aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas] gali būti traktuojama kaip padidinti išsilavinimo cenzo reikalavimai šios profesijos teisininkams. Tačiau nustatant tokius reikalavimus siekiama užtikrinti labiau kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimą gyventojams, t. y. sustiprinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugos ir gynimo garantijas. Teisė į gynybą – Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“ Teisė į gynybą yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Garantuojant asmens teisę į gynybą sudaromos prielaidos kiekvieną, kuris padarė nusikaltimą, teisingai nubausti ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą. Asmens teisė turėti advokatą suponuoja ir asmens teisę, kad jis būtų aiškiai informuotas, jog jis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi teisę turėti advokatą. Asmens teisė į gynybą yra absoliuti ir negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Įstatymų leidėjui kyla pareiga sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė, o valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Pažymėtina, kad teisė pačiam pasirinkti advokatą, skirtingai negu teisė turėti advokatą, nėra absoliuti. Antai tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų, įtariamų padarius nusikaltimą, ir kaltinamųjų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad tais atvejais, kai asmens gynybos įgyvendinimui kyla realių sunkumų, teismas gali pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą. Teisė į gynybą, teisė turėti advokatą; advokato teisė gauti informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnio 6 dalis). Asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų. Pažymėtina, kad advokatų teisių numatymas nėra savitikslis, – jas numatyti būtina tam, kad advokatai galėtų veiksmingai vykdyti savo profesinę veiklą ir, panaudoję visas teisėtas gynybos priemones, padėtų užtikrinti asmens teisės į teisminę gynybą, inter alia teisės kreiptis į teismą, įgyvendinimą. Įstatymų leidėjas privalo nustatyti inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą šiai asmens teisei įgyvendinti būtiną informaciją, bet informacijos teikimo advokatamas teisinis reguliavimas negali pažeisti Konstitucijos saugomas vertybes, inter alia žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Taip pat turi būti nustatytos ir advokatų pareigos: konfidencialumo pareiga, pareigą gautos informacijos nenaudoti teisei priešingais tikslais; pažymėtina, kad turi būti nustatyta ir advokatų atsakomybė, inter alia už neteisėtą gautos informacijos panaudojimą. Teisė turėti advokatą; valstybės pareiga užtikrinti veiksmingą teisinę pagalbą; valstybės užtikrinamos teisinės pagalbos finansavimas. Valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, inter alia juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, inter alia nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį įstatyme nustatytais atvejais valstybės užtikrinama teisinė pagalba būtų teikiama inter alia civilinėse bylose tiems asmenims, kuriems tokios pagalbos nesuteikus apskritai nebūtų įmanoma įgyvendinti teisės kreiptis į teismą. Vadinasi, pagal Konstituciją, atsižvelgiant į civilinių ir baudžiamųjų bylų ypatumus, valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamos ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamos teisinės pagalbos teikimas, inter alia galimybė gauti advokato pagalbą, civiliniame ir baudžiamajame procesuose gali būti reguliuojamas skirtingai. 11. Teisė į gyvybę. Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. Nutarimas. Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei. Konstitucijos 19 straipsnyje nėra išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę. Konstitucijos 19 straipsnis turi tik vieną bendrą normą: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Iš jo darytina prielaida, kad Konstitucijos 19 straipsnio normoje nėra nustatyta jokių išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę. Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 18 straipsnyje numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš esmės užkerta kelią

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!