Konstitucinė teisė. Konspektas

jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. 17.4.2. Pažymėtina ir tai, kad valstybės valdžių sistema apima įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias; būtent šių trijų valdžių santykius lemia konstitucinis valstybės valdžių padalijimo principas. Vietos savivaldos lygmeniu tokių trijų valdžių nėra; Konstitucijoje numatytos tik savivaldybių tarybos - teritorinių bendruomenių atstovybės ir savivaldybių tarybų sudaromi ir joms atskaitingi vykdomieji organai. Konstitucijoje įtvirtintas savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas. 17.4.3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinis valstybės valdžių padalijimo principas nėra tapatus konstituciniam vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principui, kuriuo inter alia yra grindžiami tiek valstybės įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios institucijų santykiai, tiek savivaldos institucijų organizavimas ir veikla. Pagal Konstituciją Seimas vykdo parlamentinę Vyriausybės kontrolę. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą (Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės valdžių padalijimas Konstitucijoje suponuoja ir Vyriausybės - vykdomosios valdžios kolegialios institucijos atskaitingumą įstatymų leidžiamajai valdžiai - Tautos atstovybei. Savivaldybių tarybos formuojamos remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu (Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis); jos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius organus (Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalis). Taigi savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų santykiai taip pat yra grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principu. Kartu pažymėtina, kad konstitucinis vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principas valstybės valdymo lygmeniu ir vietos savivaldos lygmeniu turi tam tikrų ypatumų. Antai pagal Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalį Seimo (t. y. Tautos atstovybės) narys gali būti skiriamas Ministru Pirmininku ar ministru (t. y. Seimui atskaitingos vykdomosios valdžios kolegialios institucijos nariu). Tuo tarpu savivaldos lygmeniu analogiška išlyga, kad atstovybės narys galėtų būti savivaldybės tarybai atskaitingo vykdomojo organo nariu, Konstitucijoje nėra numatyta. Konstitucinio Teismo pagrindiniai išaiškinimai, pateikti nagrinėjant parlamentinį ir prezidentinį valdymą (jo atspindžius Konstitucijoje). KT 1998 01 10 nut. k.d. 1 p. 4-7 pastraipos. 3. k. D. 1 p. 4-7 pastraipos: Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai - Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas, sprendžia kitus Konstitucijoje numatytus klausimus. Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, o Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą. Konstitucijos 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Įgyvendinant bendruosius valstybės uždavinius ir funkcijas valstybės institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu, todėl jų tarpusavio sąveika apibūdintina kaip tarpfunkcinė partnerystė. Vienas iš valstybės institucijų bendradarbiavimo užtikrinimo būdų yra vyriausybės atsakingumo parlamentui principas, įtvirtintas daugelio Europos valstybių konstitucijose. Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios valstybės valdymo formos. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta valdymo forma yra respublika. Paprastai respublikos skirstomos į parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias mišriąsias (pusiau prezidentines). Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai kurios Pietų Amerikos ir Afrikos valstybės. Parlamentinis valstybės valdymo modelis įsigalėjo Europos valstybių teisinėse sistemose. Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės, kultūros tradicijos. Priklausomai nuo valdymo formos ir parlamento vaidmens sudarant vyriausybę skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai: parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Būtent todėl valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu, ji atsako parlamentui už vykdomą politiką. Neparlamentiniam vyriausybės formavimui būdinga tai, kad vykdomajai valdžiai nereikalingas parlamento pasitikėjimas, valstybės vadovas ją sudaro savarankiškai. Tačiau ir neparlamentinio vyriausybės sudarymo atveju prezidentas svarbiausius šios institucijos pareigūnus paprastai skiria parlamento pritarimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Kartu pabrėžtina, kad mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo - Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą. Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, užima išskirtinę vietą. Vyriausybė - kolegiali bendros kompetencijos institucija. Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo šalies teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą, rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus, užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis, vykdo kitas pareigas, kurias jai paveda Konstitucija ir įstatymai. Vyriausybės galias apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. LR KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 1996 M. GRUODŽIO 10 D. NUTARIMO "DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS" ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 1998 m. sausio 10 d. (iš konstatuojamosios dalies) Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios valstybės valdymo formos. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta valdymo forma yra respublika. Paprastai respublikos skirstomos į parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias mišriąsias (pusiau prezidentines). Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai kurios Pietų Amerikos ir Afrikos valstybės. Parlamentinis valstybės valdymo modelis įsigalėjo Europos valstybių teisinėse sistemose. Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės, kultūros tradicijos. Priklausomai nuo valdymo formos ir parlamento vaidmens sudarant vyriausybę skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai: parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Būtent todėl valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu, ji atsako parlamentui už vykdomą politiką. Neparlamentiniam vyriausybės formavimui būdinga tai, kad vykdomajai valdžiai nereikalingas parlamento pasitikėjimas, valstybės vadovas ją sudaro savarankiškai. Tačiau ir neparlamentinio vyriausybės sudarymo atveju prezidentas svarbiausius šios institucijos pareigūnus paprastai skiria parlamento pritarimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Kartu pabrėžtina, kad mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo - Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą. Seimo kontrolierių konstitucinis ir įstatymų detalizuotas statusas (ką, kaip, kiek laiko nagrinėja Seimo kontrolieriai, kas gali jais būti, kas siūlo jų kandidatūras?). (E. Šileikis. “Konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys”, 217 psl.) Atsakant būtina perteikti Seimo kontrolierių įstatymo 4 str. 2 d., 5 str., 6 str., 15 str., 17 str., 18 str., 20 str., 22 str. ir nurodyti, kad konstitucinis terminas “Seimo kontrolieriai” savaime suponuoja mintį, jog tokių kontrolierių kandidatūrų paieška ir atranka turi vykti Seime. Taigi kandidatūrų negali teikti Respublikos Prezidentas ar Ministras Pirmininkas. Klausime nurodyta įstatymo nuostata iš esmės atitinka Konstituciją. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume) 73 straipsnis Piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų. Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas. Jų sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas. LIETUVOS RESPUBILKOS SEIMO KONTROLIERIŲ ĮSTATYMAS 1998 m. gruodžio 3 d. Nr. VIII-950 (Lietuvos Respublikos 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2544 (nuo 2004 m. lapkričio 25 d.) (Žin., 2004, Nr. 170-6238) redakcija) TIC pastaba: Lietuvos Respublikos 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2544 (nuo 2004 m. lapkričio 25 d.) (Žin., 2004, Nr. 170-6238) nustatyta, kad iki šio (Nr. IX-2544 įstatymo įsigaliojimo paskirti Seimo kontrolieriai per mėnesį nuo šio (Nr. XI-2544) įstatymo įsigaliojimo dienos prisiekia Seimo posėdyje ir jiems taikomas Seimo kontrolierių įstatymo 7 straipsnis. 5 straipsnis. Seimo kontrolierius Seimo kontrolierius – Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimo) skiriamas valstybės pareigūnas, ginantis žmogaus teises ir laisves, tiriantis pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo bei siekiantis gerinti viešąjį administravimą.  6straipsnis. Seimo kontrolieriui keliami reikalavimai Seimo kontrolieriumi skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisės bakalauro ir teisės magistro arba vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar teisinio pedagoginio darbo stažą.  7straipsnis. Seimo kontrolierių skyrimas 1. Seimo Pirmininko teikimu Seimas skiria 5 Seimo kontrolierius penkerių metų kadencijai. 2. Seimas skiria 2 Seimo kontrolierius valstybės institucijų ir įstaigų pareigūnų veiklai tirti ir 3 Seimo kontrolierius apskričių viršininkų administracijų bei savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiklai tirti. 3. Jei Seimo kontrolieriaus įgaliojimai nutrūksta kadencijai nepasibaigus, Seimas skiria naują Seimo kontrolierių. 12straipsnis. Seimo kontrolierių tiriami skundai 1. Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje. 2. Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), valstybės kontrolieriaus ir Konstitucinio Teismo bei kitų teismų teisėjų veiklos, savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos. 3. Seimo kontrolieriai taip pat netiria prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau tiria skundus dėl prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ir laisves. 4. Seimo kontrolieriai netiria skundų dėl darbo teisinių santykių, taip pat netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. 15 straipsnis. Skundų padavimo terminas Skundams paduoti nustatomas vienerių metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar skundžiamo sprendimo priėmimo. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, netiriami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip.  16 straipsnis. Anoniminiai skundai Anoniminiai skundai netiriami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip.  17 straipsnis. Atsisakymas nagrinėti skundą 1. Seimo kontrolierius ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodamas pareiškėją,jeigu: 1) padaro išvadą, kad skundo dalykas yra mažareikšmis; 2) skundas paduotas praėjus šio įstatymo 15straipsnyje nustatytam terminui; 3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Seimo kontrolieriaus kompetencijai; 4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme; 5) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą; 6) padaro išvadą, kad skundą nagrinėti tikslinga kitoje institucijoje ar įstaigoje. 2. Jeigu priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriskirtas Seimo kontrolierių kompetencijai, atsisakyme nagrinėti nurodoma, į kokią instituciją ar įstaigą tuo klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas. 3. Skundą ištyrus, pakartotinai paduotas skundas netiriamas, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų aplinkybių ar pateikiama naujų faktų. Jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja teise kreiptis į Seimo kontrolierių, Seimo kontrolieriaus sprendimu susirašinėjimas su tokiu pareiškėju gali būti nutrauktas. 4. Jeigu skundo tyrimo metu paaiškėja šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, skundo tyrimas nutraukiamas. 5. Jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti skundo tyrimo, taip pat jeigu skundo tekstas yra neįskaitomas, jis netiriamas. 6. Jeigu gaunamas pareiškėjo prašymas netirti skundo, Seimo kontrolierius gali tyrimą nutraukti. Seimo kontrolierius gali pradėti tyrimą savo iniciatyva. 18straipsnis. Skundo ištyrimo terminai Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo skundo gavimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl skunde nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio pobūdžio būtina skundo tyrimą pratęsti. Apie Seimo kontrolieriaus sprendimą pratęsti skundo tyrimo terminą informuojamas pareiškėjas. Skundai turi būti ištirti per įmanomai trumpiausią laiką. 21 straipsnis. Skundo tyrimas Seimo kontrolierius ištiria skunde nurodytas aplinkybes ir surašo pažymą. Pažymoje nurodoma tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai bei pareigūno veikos juridinis įvertinimas. Pažymą pasirašo Seimo kontrolierius. Seimo kontrolieriaus pažyma pateikiama pareiškėjui. Pažyma taip pat gali būti pateikiama institucijos ar įstaigos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovui ar pareigūnui, kurio veiksmai buvo tiriami, o prireikus – ir aukštesnės pagal pavaldumą institucijos ar įstaigos vadovui, taip pat kitoms institucijoms ar įstaigoms.Tais atvejais, kai pažymoje yra informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, komercinė ar banko paslaptis, arba įstatymų saugomi asmens duomenys, pateikiama ne visa pažyma.  22 straipsnis. Seimo kontrolieriaus sprendimai 1. Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, priima sprendimą: 1) pripažinti skundą pagrįstu; 2) atmesti skundą; 3) nutraukti skundo tyrimą. 2. Laikas, per kurį buvo tirtas skundas, neįskaitomas į įstatymų nustatytą senaties terminą tarnybinei (drausminei) nuobaudai skirti. 3. Skundo tyrimas nutraukiamas, jei tyrimo metu išnyksta skundžiamos aplinkybės arba, tarpininkaujant Seimo kontrolieriui, skunde keliamos problemos išsprendžiamos gera valia, taip pat kitais šio įstatymo nustatytais atvejais. Generalinio prokuroro, viceministrų, apskrities viršininko, Vyriausybės atstovo ir kitų konstitucinio ar įstatyminio lygmens pareigūnų skyrimo (atleidimo) konstituciniai aspektai ir su tuo susiję Konstitucinio Teismo išaiškinimai bei nagrinėtos problemos. 6. N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalių, 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 4 dalies, 22 straipsnio 1 punkto, 24 straipsnio 2 dalies 5 bei 11 punktų, 26 straipsnio 3 dalies 7 punkto, 31 straipsnio 2, 4 dalių ir 6 dalies 2 punkto, 37 straipsnio 4 dalies, 45 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 1999 m. lapkričio 23 d. k.d. 6.3 p: Pažymėtina, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatos „ministras vadovauja ministerijai" turinį sudaro šie elementai: ministras turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti juos į darbą bei atleisti iš darbo; ministras turi teisę organizuoti ministerijos darbuotojų darbą, kad būtų vykdomos įstatymais ir kitais teisės aktais ministerijai nustatytos funkcijos; ministras turi teisę duoti visiems ministerijos darbuotojams privalomus vykdyti nurodymus; ministras turi teisę taikyti drausminio poveikio priemones visiems ministerijos darbuotojams, kurie nevykdo savo pareigų ar ministro nurodymų arba netinkamai juos vykdo, taip pat skatinti visus ministerijos darbuotojus. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 ir 11 punktuose nustačius, kad viceministrus, o įstatymų ar Vyriausybės nutarimų numatytais atvejais - departamentų ir kitų įstaigų prie ministerijos vadovus ministro teikimu skiria ir atleidžia iš pareigų Ministras Pirmininkas, Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta ministro kompetencija vadovauti ministerijai ribojama, nes ministrui nenustatyta teisė pačiam spręsti, ką paskirti į viceministro, departamento prie ministerijos vadovo ir jo pavaduotojo bei kitos įstaigos prie ministerijos vadovo pareigas. Nors pagal nurodytas Įstatymo nuostatas viceministrus, o įstatymų ar Vyriausybės nutarimų numatytais atvejais - departamentų ir kitų įstaigų prie ministerijos vadovus Ministras Pirmininkas skiria ministro teikimu, tačiau ministro teikimas nėra pakankama garantija, kuri užtikrintų, jog ministro konstitucinė teisė vadovauti ministerijai nebūtų pažeista. Pažymėtina, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta ministro kompetencija vadovauti ministerijai suponuoja ministro asmeninę atsakomybę už ministerijos veiklą. Pagal Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalį ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Ministro atsakomybė už ministerijos veiklą nustatyta ir Įstatyme: antai jo 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad ministras „yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais"; šios dalies 2 punkte nustatyta, kad ministras „užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų vykdymą". Ministro atsakomybė nustatyta ir kituose šio straipsnio punktuose. Įstatyme nustačius tokią viceministrų, departamentų prie ministerijos vadovų bei jų pavaduotojų, kitų įstaigų prie ministerijos vadovų skyrimo ir atleidimo iš pareigų tvarką, kai ministras neturi teisės pats skirti ir atleisti iš pareigų nurodytus pareigūnus, yra sukurta tokia teisinė situacija, kai iš dalies paneigiama Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta ministro atsakomybė už ministerijos veiklą: pasirinkdamas, kas bus viceministru, departamento prie ministerijos vadovu bei jo pavaduotoju, kitos įstaigos prie ministerijos vadovu ministras nėra savarankiškas - jis yra teisiškai saistomas Ministro Pirmininko, kuris skiria ir atleidžia iš pareigų nurodytus pareigūnus, nuomonės ir jo sprendimo. Vadovaujantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punktas ta apimtimi, kuria nustato Ministro Pirmininko teisę skirti ir atleisti iš pareigų viceministrus, departamentų prie ministerijos vadovus bei jų pavaduotojus, taip pat 24 straipsnio 2 dalies 11 punktas prieštarauja Konstitucijos 96 straipsnio 2 daliai ir 98 straipsnio 1 daliai. KT NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 4 DALIES 9 PUNKTO (2000 M. LAPKRIČIO 28 D. REDAKCIJA) IR 2000 M. LAPKRIČIO 28 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI. 2003 m. sausio 24 d. k.d. II skirsn.: 2. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. 3. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise. Realizuodami visuomenei ir valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų. Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu. 4. Prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje: "Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai." Kad galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, prokurorai privalo turėti pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas. Įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, jų pareigūnai, kiti asmenys neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą. Svarbi prokurorų savarankiškumo garantija yra Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų skyrimo, atleidimo tvarką, atleidimo pagrindus, yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. 5. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka, atleidimo pagrindai ne kartą buvo įstatymais keičiami. 5.5. Taigi kiekvienas naujos kadencijos Seimas keitė generalinio prokuroro skyrimo, atleidimo tvarką, ne kartą buvo keičiami ir šio pareigūno atleidimo pagrindai, o tuometinis generalinis prokuroras būdavo atleidžiamas ir paskiriamas naujas generalinis prokuroras. Pažymėtina, kad nė vienas generalinis prokuroras nėra šių pareigų ėjęs visą įstatymo nustatytą įgaliojimų laiką. Teisės aktuose, kuriais generaliniai prokurorai būdavo atleidžiami iš pareigų, šių pareigūnų atleidimas nebūdavo siejamas su jų darbo vertinimu. 6. Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas, inter alia reiškia, jog įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidimo iš pareigų pagrindus bei tvarką. Tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs generalinio prokuroro įgaliojimų trukmę, neturi teisės nustatyti bet kokių generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų terminui pagrindų. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų (pvz., dėl tokių teisinių faktų, kaip įstatyme nustatytas amžius, perėjimas į kitą darbą, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas). Seimo pagal įstatymą paskirtą generalinį prokurorą tokiais pagrindais atleidžia Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 75 straipsnį Seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, iš pareigų atleidžiami Seimui visų Seimo narių balsų dauguma pareiškus jais nepasitikėjimą. Taigi pagal Konstituciją generalinis prokuroras, jeigu pagal įstatymą jį skiria Seimas, iš pareigų atleidžiamas nepasibaigus jo įgaliojimų laikui ir tuo atveju, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma pareiškia juo nepasitikėjimą. 7. Generalinio prokuroro skyrimo tvarkos pakeitimas, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus, pagal Konstituciją negali būti pagrindu įstatymo nustatytam terminui paskirto generalinio prokuroro atleisti iki pasibaigiant jo įgaliojimų terminui, nes šis pagrindas nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų. Taigi įstatymo nustatytam laikui Seimo pagal įstatymą paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai pagal Konstituciją tęsiasi tol, kol atsiranda įstatyme nustatyti pagrindai, dėl kurių generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų, ir Seimas atleidžia generalinį prokurorą iš pareigų (Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktas) arba kol Seimas pareiškia nepasitikėjimą savo paskirtu generaliniu prokuroru (Konstitucijos 75 straipsnis). 8. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punkto (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) nuostata, kad generalinis prokuroras atleidžiamas iš pareigų pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus, ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostata, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nutrūksta Seimo paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai ir jis laikinai eina generalinio prokuroro pareigas tol, kol įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas generalinis prokuroras, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai generalinio prokuroro atleidimą nepasibaigus jo įgaliojimų laikui lėmė ne aplinkybės, dėl kurių generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų, bet vien tai, kad įstatymu buvo pakeista generalinio prokuroro skyrimo tvarka, jį skiriantis subjektas. Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos atsirasti teisiniam netikrumui prokuratūros sistemoje, pažeisti prokurorų savarankiškumą vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas. Taigi ginčijamomis nuostatomis nepaisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. 9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. KT NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO 86, 87 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO BEI PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 881 STRAIPSNIU ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. BALANDŽIO 11 D. NUTARIMO NR. 457 "DĖL VILNIAUS APSKRITIES VIRŠININKO ATLEIDIMO" ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO "DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMŲ IR KITŲ TEISĖS AKTŲ SKELBIMO IR ĮSIGALIOJIMO TVARKOS" 9 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 2003 m. gegužės 30 d. k.d. II skirsn.: Dėl Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai. 1. Vyriausybė 2003 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo", kuriame nustatė: "Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843) 22 straipsnio 14 punktu ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708, Nr. 127-5750) 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Atleisti Gediminą Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų nuo jo pareiškime nurodytos datos pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą." 2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai. 3. Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos Respublikos Vyriausybė: 1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; 3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; 4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą; 5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; 6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; 7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai." Vyriausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir iš įstatymų. Visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendindama Konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas). 4. Konstitucijos 95 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose taip pat gali dalyvauti valstybės kontrolierius. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras." Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį visi valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, sprendžiami priimant nutarimus. Vyriausybės nutarimas yra teisės aktas, kuriuo Vyriausybė sprendžia valstybės valdymo reikalus. Valstybės valdymo reikalai negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Taigi Konstitucijoje įtvirtinta tik viena Vyriausybės teisės aktų, kuriuos ji turi teisę priimti spręsdama valstybės valdymo reikalus, rūšis - Vyriausybės nutarimai. 5. Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė." Minėta, kad vietos valdymas yra valstybinio valdymo (t. y. vykdomosios valdžios) funkcijų vykdymas vietose. Pagal Apskrities valdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė; apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu (Apskrities valdymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punktas). Iš Konstitucijos ir įstatymo išplaukia, kad apskrities viršininkas - tai valstybės pareigūnas, per kurį Vyriausybė organizuoja aukštesniojo administracinio vieneto (apskrities) valstybinį valdymą, ir jo skyrimas bei atleidimas iš pareigų - tai Vyriausybės kompetencijai priskirtas valstybės valdymo reikalas, kurį Vyriausybė gali spręsti priimdama tik vienos rūšies teisės aktus - Vyriausybės nutarimus. 6. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. 6.1. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas.Teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Teisės aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, galimybę su jais susipažinti turi turėti visi teisinių santykių subjektai. 6.2. Teisinės valstybės principas reiškia ir tai, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, kad būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). 6.3. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų valstybės valdymo srityje yra tas, kad teisės aktų, kuriais sprendžiami valstybės valdymo klausimai, galia būtų nukreipta į ateitį. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kol nėra įsigaliojęs teisės aktas dėl tam tikro valstybės pareigūno atleidimo iš pareigų, šis pareigūnas turi ir vykdo įgaliojimus, kuriuos jam nustato Konstitucija, įstatymai, kiti teisės aktai. 6.4. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatuota, kad teisinės valstybės principo esminis elementas taip pat yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, - svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti. 7. Minėta, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" buvo nutarta G. Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleisti nuo jo pareiškime nurodytos datos. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, G. Paviržio pareiškime yra prašoma jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleisti nuo 2003 m. balandžio 8 d. Taigi Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" formuluotė "atleisti Gediminą Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų nuo jo pareiškime nurodytos datos" reiškia, kad pagal šį nutarimą G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų yra atleistas nuo 2003 m. balandžio 8 d. 8. Pažymėtina, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas 2003 m. balandžio 11 d., o "Valstybės žiniose" paskelbtas 2003 m. balandžio 16 d. Įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Taigi Vyriausybės nutarimas, kuriame nustatyta, kad G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleistas nuo jo pareiškime nurodytos datos (t. y. nuo 2003 m. balandžio 8 d.), įsigaliojo 2003 m. balandžio 17 d. 9. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu G. Paviržis buvo atleistas iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų anksčiau nei buvo priimtas, paskelbtas ir įsigaliojo Vyriausybės nutarimas dėl jo atleidimo iš nurodytų pareigų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nors pats ginčijamas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 17 d., t. y. kitą dieną po jo paskelbimo "Valstybės žiniose", tačiau šio Vyriausybės nutarimo turinio galia buvo nukreipta į praeitį. 10. Minėta, kad ginčijamame Vyriausybės nutarime nustatyta, jog G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleidžiamas "nuo jo pareiškime nurodytos datos". Taigi pačiame Vyriausybės nutarime nėra nurodyta konkreti G. Paviržio atleidimo iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų data. Tokia ginčijamo nutarimo formuluotė, pagal kurią G. Paviržis atleidžiamas iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų "nuo jo pareiškime nurodytos datos", yra teisiškai ydinga, nes vien iš šio Vyriausybės nutarimo neaišku, nuo kurios konkrečios datos nutrūko Vilniaus apskrities viršininko G. Paviržio įgaliojimai. 11. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovė savo argumentus dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo neprieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad Vyriausybė apskrities viršininko atleidimo iš pareigų klausimą gali spręsti priimdama vadinamąjį protokolinį sprendimą (t. y. tokį sprendimą, kuris įforminamas tik įrašu Vyriausybės posėdžio protokole). Vyriausybės atstovė teigia, kad G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų buvo atleistas 2003 m. balandžio 9 d. "protokoliniu sprendimu". Šie suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Vyriausybės 2003 m. balandžio 9 d. posėdžio protokole yra toks įrašas: "Atsižvelgti į vidaus reikalų ministro J. Bernatonio informaciją, kad Vilniaus apskrities viršininkas G. Paviržis yra įteikęs Ministrui Pirmininkui pareiškimą atleisti jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų, nes yra išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, o nurodytąjį atleidimą įforminančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektas teikiamas artimiausiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžiui." Taigi minėtame Vyriausybės posėdžio protokole yra nurodyta tik tai, kad Vyriausybė atsižvelgia į pateiktą informaciją dėl G. Paviržio pareiškimo atleisti jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų, taip pat kad Vyriausybės nutarimo, kuriuo bus įformintas G. Paviržio atleidimas, projektas bus pateiktas artimiausiame Vyriausybės posėdyje. Minėta, kad apskrities viršininkas - tai valstybės pareigūnas, per kurį Vyriausybė organizuoja aukštesniojo administracinio vieneto (apskrities) valstybinį valdymą, ir jo atleidimas iš pareigų - tai Vyriausybės kompetencijai priskirtas valstybės valdymo reikalas, kurį Vyriausybė pagal Konstituciją gali spręsti tik priimdama nutarimą. Vadinasi, Vyriausybės sprendimas dėl G. Paviržio atleidimo iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų galėjo būti priimtas tik laikantis Konstitucijoje nustatytų reikalavimų, t. y. toks sprendimas turi būti priimtas Vyriausybės nutarimu, Vyriausybės posėdyje, visų Vyriausybės narių balsų dauguma ir pasirašytas Ministro Pirmininko bei tos srities ministro. 12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" nuostata "nuo jo pareiškime nurodytos datos" prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. 13. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" neprieštarauja įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai. 13.1. Įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data." 13.2. Minėta, kad nors pats ginčijamas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 17 d., t. y. kitą dieną po jo paskelbimo "Valstybės žiniose", tačiau šio Vyriausybės nutarimo turinio galia buvo nukreipta į praeitį. 13.3. Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" nuostata "nuo jo pareiškime nurodytos datos" prieštarauja įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai. Teismų (ne teisėjo) nepriklausomumo samprata ir teisėjų statuso (skyrimo, įgaliojimų pasibaigimo, nepriklausomumo garantijų skirstymo) konstituciniai pagrindai pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Būtina vadovautis KT 1999 12 21 nut. ir 2001 07 12 nut. 7. Teismų įstatymo 2 str. Teismų nepriklausomumas Teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. 3 str. Teisėjų nepriklausomumas 1. Teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai. 2. Teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. 3. Teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. 4. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. 5. Teisėjams suteikiamos socialinės garantijos, atitinkančios jų statusą ir užtikrinančios jų nepriklausomumą. KT N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 1999 m. gruodžio 21 d. k.d.: Pagal Konstituciją valstybės valdžia organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu. Šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos, kad tarp šių valdžių turi būti pusiausvyra. Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, taip pat nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymas - teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos. 2. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi." Teisėjo ir teismų nepriklausomumas - vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas - tai yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Taigi svarbiausias kriterijus, kuriuo būtina vadovautis vertinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą, yra tas, kad nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos žmogaus teisės turėti nešališką ginčo arbitrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas). 3. Atsižvelgiant į Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį, Konstitucijos 5 straipsnį ir kitų straipsnių normas, nustatančias valdžių padalijimą, galima skirti du neatsiejamus teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektus. Šis principas visų pirma reiškia teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumą. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Kita vertus, teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklausomi, jei neužtikrintas teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Pagal valdžių padalijimo principą visos valdžios yra savarankiškos, nepriklausomos, galinčios atsverti viena kitą. Teisminė valdžia, būdama savarankiška, negali būti priklausoma nuo kitų valdžių dar ir dėl to, kad ji vienintelė formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių, teisminė valdžia gali įgyvendinti savo funkciją - vykdyti teisingumą. Teisminės valdžios visavertiškumas ir nepriklausomumas suponuoja jos savivaldą. Teisminės valdžios savivalda apima ir teismų darbo organizavimą, taip pat teisėjų profesinio korpuso veiklą. Teismų organizacinis savarankiškumas ir savivalda - svarbios realaus teisminės valdžios nepriklausomumo garantijos. Kitų valdžios institucijų konstitucinė pareiga - gerbti Konstitucijoje įtvirtintą teismų nepriklausomumą. Pažymėtina, kad teismų veiklą užtikrina Konstitucija, jai neprieštaraujantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Valstybės pareiga - sudaryti teismams tinkamas darbo sąlygas. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad nustatant konkrečius kitų valdžios institucijų įgaliojimus santykiuose su teismine valdžia galima paneigti Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimą bei teismo, kaip visavertės ir veikiančios nepriklausomai nuo kitų valdžių, valdžios esmę. Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Konstitucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą, daryti teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas, juo labiau - nurodinėti, kaip turėtų būti vykdomas teisingumas. Teismų administravimas ir drausminių priemonių taikymas teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas. Pagal Konstituciją teismų veikla nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai. Vykdomosios valdžios institucijoms gali būti nustatomi tik įgaliojimai, skirti sudaryti sąlygas teismams veikti. Teismai už savo veiklą vykdant teisingumą neatsiskaito kitoms valdžios institucijoms ar pareigūnams. Tik nepriklausoma teismų institucinė sistema gali laiduoti teismo organizacinį, o kartu ir teisėjo procesinį savarankiškumą. Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas - jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Pažymėtina, kad finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete. Teismų organizacinio nepriklausomumo garantavimas yra viena esminių prielaidų žmogaus teisėms užtikrinti. 4. Būti nepriklausomam teisėją įpareigoja ir priesaika, kurią pagal Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalį jis duoda prieš pradėdamas eiti savo pareigas. Teisėjas prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti sąžiningas, humaniškas ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui. Pagal Konstitucijos 115 straipsnį teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, taip pat kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Konstitucijos 74 ir 116 straipsniuose nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Teisėjo elgesys, susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, taip pat jo veikla, nesusijusi su jo pareigomis, neturi kelti jokių abejonių dėl jo nepriklausomumo ir nešališkumo. Kita garantija, kad teisėjai tinkamai vykdys teisingumą, yra jų kvalifikacija: teisėjais turi būti skiriami tik asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir gyvenimo patirtį. Jų reputacija turi būti nepriekaištinga. Tai reiškia, kad teisėjams keliami ypatingi profesiniai ir etiniai reikalavimai. Teisėjas turi jausti didelę atsakomybę už tai, kaip jis vykdo teisingumą - atlieka Konstitucijoje jam nustatytą priedermę. 5. Pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas ir daugelyje tarptautinių aktų: Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintuose Pagrindiniuose teismo nepriklausomumo principuose, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 m. spalio 13 d. priimtoje rekomendacijoje "Dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir vaidmens", 1999 m. lapkričio 17 d. priimtoje Visuotinėje teisėjų chartijoje ir kt. Teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas visų demokratinių valstybių konstitucijose. 6. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas siejasi su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimų, skiria objektyvius ir subjektyvius teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą elementus. Nagrinėjamos bylos požiūriu ypač reikšmingi yra pirmieji. Tai - valdžių padalijimo užtikrinimas, atitinkamas valdžios institucijų santykių reguliavimas. Europos žmogaus teisių teismo praktikos analizė leidžia teigti, kad teismų ir teisėjų veiklos kontrolė ar atvejai, kai teismams poveikį daro neteisminės struktūros, yra laikomi Konvencijos 6 straipsnio pažeidimais. Antai Europos žmogaus teisių teismo 1994 m. lapkričio 24 d. sprendime byloje Beaumartin prieš Prancūziją (Series A, No 296-B) buvo konstatuota, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 punkto prasmę "teismas" gali būti tik organas, kuriam priklauso visa jurisdikcija ir kuris atitinka tokius reikalavimus kaip nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios, taip pat nuo bylos šalių. Tokią išvadą Europos žmogaus teisių teismas grindė ir kitais savo sprendimais. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktikoje veiksniais, darančiais įtaką teisminei valdžiai, gali būti pripažįstama kitų valdžių, ypač vykdomosios, galimybė duoti instrukcijas teismams ar sąlygoti teisėjo perkėlimą į kitas pareigas, jei šis nesilaikys duotų nurodymų, teisėjų darbo apmokėjimo sąlygos, taip pat kitoks vykdomosios valdžios galėjimas daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį teismams. 7. Teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijoms taip pat priskirtinas teisėjo ir teismo teisinis statusas. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų. Iš jo negali būti reikalaujama vykdyti kokią nors politikos kryptį. Teismų praktiką formuoja tik patys teismai, taikydami teisės normas. Žmogaus teises ir laisves teisėjas užtikrina tuo, kad vykdo teisingumą remdamasis Konstitucija ir įstatymais. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, kad "pagal tai, kaip įstatymuose detalizuojamas Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismo nepriklausomumas, teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlygiškai suskirstyti į tris grupes: a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo asmens neliečiamumo, c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas". Užtikrinant teisėjo įgaliojimų neliečiamumą Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjas gali būti įstatymo nustatyta tvarka atleistas iš pareigų tik Konstitucijoje nurodytais atvejais. Įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi tuo, kad teisėjas, nepaisant to, kokios politinės jėgos yra valdžioje, išlieka nepriklausomas, jis neturi taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos valdžioje. Garantuojant teisėjo asmens neliečiamumą Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitucijos 74 ir 116 straipsniuose numatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Ne mažiau svarbios ir Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos. Jos reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisėjui socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai. Šios garantijos įtvirtintos demokratinių valstybių teisėje, taip pat įvairiuose tarptautiniuose aktuose. Antai 1999 m. lapkričio 17 d. Visuotinės teisėjų chartijos 13 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, siekiant užtikrinti jo tikrą ekonominį nepriklausomumą, privalo gauti pakankamą atlyginimą; atlyginimas neturi priklausyti nuo teisėjo darbo rezultatų ir negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu. Pažymėtina, kad atskleisdamas teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo turinį Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, jog "bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą". Teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistemos vertinimas leidžia teigti, kad jos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Teisėjo ir teismų nepriklausomumo apskritai negalima vertinti pagal kokį nors vieną, kad ir labai reikšmingą, požymį, todėl visuotinai pripažįstama, jog pažeidus kurią nors iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, kiltų pavojus, kad nebus užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, nebus garantuota teisės viršenybė. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus teises ir orumą. Teisėjai turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą. Todėl teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliks savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ar neetiškas teisėjo poelgis bus deramai įvertintas. 8. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra nedalomas. Įstatymu reguliuojant teismų veiklą negalima sudaryti prielaidų paneigti Konstitucijos 5 ir kituose straipsniuose įtvirtintą Teismo, kaip savarankiškos ir visavertės valstybės valdžios, sampratą. Kitaip nebūtų garantuota Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Nagrinėdamas šią bylą, Konstitucinis Teismas atsižvelgs į abu teisėjo ar teismų nepriklausomumo principo aspektus: pirma, į teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą, antra, į teismų, kaip teisminę valdžią įgyvendinančių institucijų, nepriklausomumą. II 1. Įstatymo 33 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta: "Apylinkių, apygardų teismų teisėjus skiria Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai. Apylinkių, apygardų teismų pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai. Apylinkių, apygardų teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, taip pat apylinkių teismų hipotekos skyrių hipotekos teisėjus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui." Įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta: "Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką, teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai, skiria Respublikos Prezidentas Seimui pritarus. Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras pasiūlius šio teismo pirmininkui." Įstatymo 56 straipsnio 5, 6, 7 ir 8 dalyse nustatyta: "Apeliacinio teismo pirmininką ir kitus teisėjus teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai, atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas Seimui pritarus. Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus atleidžia iš pareigų teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu arba savo iniciatyva. Kitų teismų pirmininkus ir kitus teisėjus teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai, atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas. Kitų teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, taip pat apylinkių teismų hipotekos skyrių hipotekos teisėjus atleidžia iš pareigų teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu arba savo iniciatyva." 2. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Pažymėtina, kad įstatymais nustatant teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų tvarką, t. y. reglamentuojant jų profesinės karjeros klausimus, negalima pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. 3. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, iš jų - Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria ir atleidžia apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto normos, nustatančios Respublikos Prezidento įgaliojimus skiriant ir atleidžiant teisėjus, yra susijusios su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Įstatymo 30 straipsnį šias funkcijas vykdo Teisėjų taryba. Taigi Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte yra įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią. Tai - reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas. Nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą. 4. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Valdžios galias riboja Konstitucija." Šioje normoje įtvirtintas svarbus konstitucinis principas, į kurį turi būti atsižvelgiama nustatant valstybės valdžios institucijų įgaliojimus tiek valstybės valdžios ir asmens santykių, tiek valstybės valdžios institucijų tarpusavio santykių srityse. Konstitucinis Teismas, šiuo aspektu interpretuodamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, 1999 m. birželio 3 d. nutarime konstatavo, kad šis konstitucinis principas "reiškia ir tai, kad jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu". Šių reikalavimų būtina laikytis norint užtikrinti valstybės valdžios institucijų funkcionavimo darną. Konstitucinis Teismas pažymi, kad vertinant ginčijamų Įstatymo normų atitikimą Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai atsižvelgtina į nurodytų Įstatymo normų atitikimą ar neatitikimą Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui. 5. Nustatytose teisėjų skyrimo ir atleidimo iš pareigų procedūrose numatytas teisingumo ministro teikimas, kurio atitikimu Konstitucijai abejoja pareiškėjas, todėl būtina išsiaiškinti teisingumo ministro teikimo, kaip teisinio instituto, turinį. Analizuojant teisingumo ministro įgaliojimus teisėjų skyrimo procedūroje pažymėtina, kad pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalį apylinkių, apygardų teismų teisėjų, šių teismų pirmininkų kandidatūras parenka teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu. Iš jų Teisėjų taryba atrenka vieną ir pataria Respublikos Prezidentui skirti jį teisėju. Įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiuos teisėjus skiria Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai. Taigi minėtose Įstatymo 33 straipsnio dalyse yra įtvirtinta atitinkama teisėjų skyrimo procedūra. Sugretinus straipsnio 1 ir 2 dalių normas galima daryti išvadą, kad jose vartojamos sąvokos "teisėjų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!