Lietuvos konstitucinės teisės konspektas

1. KT dalykas, samprata KT - viena iš viešosios teisės šakų, yra jos pagrindas. Kita sąvoka yra valstybinė teisė (nuo senų laikų). Šiomis 2 sąvokomis išreiškiamas tas pats turinys. Romanų teisės tradicijoje - KT, siejama su Konstitucijų atsiradimu ir konstitucinės santvarkos įsigalėjimu. Valstybinė teisė - ypač paplitusi Vokietijoje (buvusioje teritorijoje iki suvienijimo). Į pirmą planą iškeliama valstybės reikšmė, vadovaujanti paskirtis, funkcija ir vieta visuomenės gyvenime. Ši tradicija buvo perimta Rusijos imperijos (caro valdžiai esant iki revoliucijos, vėliau vėl įsigalėjo SS. Po revoliucijos buvo norima pereiti prie konstitucinės santvarkos, bet vėliau grįžta vėl prie valstybinės teisės. Ši samprata stabiliai liko tik Vokietijoje. KT samprata 3 aspektais : l .Kaip teisės šaka, 2.Kaip mokslo šaka. 3.Kaip mokymo disciplina. Kaip teisės šaka - tai teisės normų visuma, kuri reguliuoja svarbiausius atitinkamos valstybės visuomenės klausimų santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, su valstybės mechanizmo sutvarkymu, santykius tarp žmogaus, visuomenės ir valstybės. Kaip mokslo šaka - žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąlygomis, kategorijomis; apie KT normas, jų ypatumus, normų realizavimo mechanizmo santykius. Išorinis sutapimas KT kaip teisės ir kaip mokslo šakos, bet antroji platesnė, nes l - KT - kaip normų visuma, o 2 tiria normas ir jų įgyvendinimą... 2 turi savo aparatą - kuria specialias sąvokas, kategorijas - aprašo jas. Kaip mokymo disciplina - susiformuoja abiejų (l ir 2) pagrindu, l remiasi, studijuoja objektyviąsias KT normas. Mokymo disciplina remiasi mokslo sukurtom sąlygom, teorijom, disciplinom. KT yra konstruojama iš teisės šakos ir mokslo šakos. Bet ji nekartoja visų šakos pasiekimų, disciplinos. Ji naudoja aksiomas - visuotinai pripažintas, aiškias. Svarbus KT ypatumas - nacionalinė teisės šaka, savo konstitucinę teisę turi kiekviena valstybė. Pasaulyje apie 2000 valstybių ir kiekviena jų turi savo KT. uždavinys - susipažinti su valstybių ypatumais, atskirų institutų bendrus bruožus bei savitumus. Dalykas - įvairių pasaulio valstybių nacionalinės KT, nes vieningos KT nėra. Lyginimas neišsemiamas, neaprėpiamas. 2. KT dalykas Kiekvienos nacionalinės teisės dalyku yra pagrindiniai toje valstybėje susiklostantys visuomeniniai santykiai, nes jie išLesmės nulemia tos valstybės konstitucinę sandara, atskleidžia iŠ vienos pusės tarp individo ir valstybės, individo ir valstybės, tarp individu. Dalykas - 1. Santykiai tarp žmogaus. visuomenėsjr valstybės- Tie santykiai apibrėžiami KT normomis, Tai vienas svarbiausių KT uždavinių. Santykių visuma - tai žmogaus konstitucinis statusas : kokios teisės ir laisvės, kaip jos gali būti tiriamos. Kiti - valdžios santykiai: l.Valstybės institucijos : kokia valstybės aparato struktūra, kaip jos formuojamos - tvarka, principai, kokis santykiai tarp institucijų valstybinės valdžios institutai pirmoje eilėje. Valstybės institucijų struktūra, formavimo tvarka nustatoma tik KT normų. Tik tokia valdžia yra legitimi - teisėta. 2.Savivaldos mechanizmas ir funkcionavimo pagrindai. KT normos sudaro prielaidas visuomeninei santvarkai egzistuoti, kuri vadinama konstitucine santvarka. 3.Svarbiausius kiekvienos valstybės sudarymo principus, valdymo formą (ne visada tiesiogiai - kartais per aukščiausių valdymo organų įgalinimus). 4.Kai kurie politiniai santykiai, kurie yra valstybės visuomeninės santvarkos pagrindas - pasireiškia per politinio pliuralizmo įtvirtinimą (daugiapartiškumas). S.Ekonominės santvarkos pagrindai - dažniausiai pasireiškia per nuosavybės santykius, per jos naudojimo ribų nustatymą1. KT - konkreti šalies TN sistema, reguliuojanti žmogaus teisinę padėtį, visuomeninės santvarkos pagrindus, valstybės valdžios organizavimo ir veiklos, bei savivaldos pagrindas. 3. KT sistema KT - teisės normų visuma. Ji susideda iš normų visumos. KT normos turi savo vidinę struktūrą, sandarą. Pagrindiniai KT sistemos elementai: 1.Bendrieji principai Z.Institutai S.Normos. KT principais laikomi pagrindiniai pradai, nulemiantys normų paskirtį, turinį, orientacijas, normų formų. Principai gali būti bendrieji (universalūs) ir konkretūs. Bendrieji principai - bendro pobūdžio tam tikri reikalavimai, orientyrai. Laikoma, kad jie patys savaime nefunkcionuoja, bet apsprendžia normų orientaciją, paskirtį. Reguliavimo leidžiant teisės normas, jais remiamasi realizuojant teisės normas. l.Tautos suvereniteto (Prancūzijoje, Lietuvoje) - parodo iš kur kyla valstybės valdžia, iš kur kyla pati valstybė. Valdžia priklauso tautai- Tauta suprantama teisine prasme, ne etninio pobūdžio - o kaip tam tikros valstybės piliečių visuma. Visa valstybė grindžiama tautos buvimu, jai priklauso teisė kurti, keisti, tobulinti valstybę. 2.Tautos atstovybės (Japonijoje) - yra išvestinis iš 1. Fiksuoja - visa valdžia priklauso tautai, bet ji ne visada gali įgyvendinti tiesiogiai. Valdžią tauta tuomet vykdo per atstovybę. Šis principas yra šiuolaikinės demokratinės valstybės pagrindas. 3,Valdžių padalijimo principas (Vokietijoje tiesiogiai, JAV) - tai šiuolaikinės valstybės kertinis principas. Jis pakirto absoliutizmą. 4Xygiateisiškumo (Italijoje) - pirmiausia pasireiškia įtvirtinant žmogaus bei kitų teisės subjektų teises ir laisves. Tai išeitinis taškas. S.Neatimamų teisių principas (Vokietijoje l str.) - žmogaus teisės negali būti varžomos, siaurinamos, gali būti tik plečiamuoju aspektu - plečiant ribas. Konkretūs Konstitucijų principai - būdinga iš vienos pusės siaura, konkreti pritaikymo sritis, iš kitos - liečia vieną institutą. Jie panašūs į savotišką elgesio taisyklę. 6.Deputatų nepriklausomumas nuo rinkėjų (Prancūzijoje) - per tą principą įtvirtinamas deputatų laisvasis mandatas, jie negali būti pirma laiko atleisti iš pareigų. 7.Konstitucinių teisių teisminė gynyba (Ispanijoje) - Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms be jokių apribojimų gali būti taikoma teisminė gynyba. 8.Valstybės vadovo absoliutaus imuniteto principas - valstybės vadovo neatsakingumo (Ispanijoje) - karalius negali būti traukiamas jokion teisminėn atsakomybėn - neatsako už savo veiksmus, nes yra valstybės vadovas. Taip pat būdingas kontrasignacinis principas - už monarcho veiksmus atsakomybė tenka kitam pareigūnui. Konstituciniai principai (išskyrus konkrečius) - svarbūs vykdant teisinį reguliavimą, o ne taikomi tiesiogiai. KT institutai Institutai - normų visuma, reguliuojanti vienarūšius, tarpusavyje susijusius visuomenės santykius. Jie sudaro savarankišką grupę. Institutai padeda geriau suvokti teisės sistemą. Tai stambių normų grupių sugrupavimas. Institutai gali būti: Žmogaus teisinio statuso - visuomeninės santvarkos pagrindas, valstybės valdymo, formos, rinkimų, konstitucinės priežiūros, atstovybės... Institutai gali būti skirstomi į smulkesnius - subinstitutus. Pvz., žmogaus teisių instituto subinstitutas - pilietybės (nors kartais traktuojamas kaip savarankiškas institutas). KT normos KT norma - valstybės nustatyta (sankcionuota) visuotinai privaloma elgesio taisyklė, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. Pabrėžiamas jos privalomumas - esant reikalui, valstybė gali panaudoti privartą. Bet ji neabsoliutinama. Kartais užtenka vien tos galimybės įtvirtinimo. Prievarta turi būti numatyta teisės normose, ji negali būti savavališka. Būna baudžiamoji prievarta - bauda, laisvės atėmimas, taip pat administracinės nuobaudos, gali būti taikomos ir kitos prievartos rūšys - civilinės teisės. Konstitucinių teisės normų skiriami bruožai nuo kitujeisės šaltinių. 1. Normų struktūra panaši į kitų normų : yra hipotezė - sąlygos; dispozicija - kaip teisės subjektas turi elgtis ir sankcija - nurodyta kokia gali būti taikoma prievarta. Ypatumai - ne visose KT normose yra sankcija, kitaip sakant sankcija išreikšta ne tiesiogiai, jos yra kitų teisės šakų normose (taikomos kriminalinės - nusikaltimuose valdymo tvarkai, valstybinei santvarkai). KT normos ginamos ir administracinėmis sankcijomis. Taigi KT sankcija yra ne greta dispozicijos, bet toliau. 2. Pačios dispozicijos bendras pobūdis. Dažniausiai tai bendro, deklaratyvaus pobūdžio elgesio taisyklė, o ne panaši į konkretų paliepimą daryti taip ir taip. Teisės normos j tam tikras grupes : Pagal formulavimą, išraišką: l .Normos -tikslai - Konstitucijų preambulėse - į ką orientuojama. 2.Normos - uždaviniai - ko subjektai turi siekti (kompetencija). 3.Normos - simboliai - įtvirtina valstybės simbolius. Taip gali būti reguliatvvinės - reguliuoja santykius ir apsauginės - įtvirtinti draudimai, apsaugantys visuomeninius santykius. įgalinančios - įtvirtina žmogaus teises, suteikia subjektui galimybę veikti vienu ar kitu būdu. įpareigojančios - nustato valdžios institucijų kompetenciją. Privalo atlikti tam tikrus veiksmus. Draudžiančios - įtvirtinti draudimai - pareigos, kurių nevalia pažeisti. Taip pat gali būti materialinės ir procesinės. Nuolatinės, laikinos ir išimtinės - KT normos dėl ypatingos padėties įvedimo (karo paskelbimo.). KT vieta teisės sistemoje KT išskirtinė vieta ir kiekviena valstybė laiko, kad KT yra visos teisės sistemos bazė, iš kurios išauga kitos teisės šakos. Tai susiję su ypatinga Konstitucijos paskirtimi ir normų ypatinga reikšme. KT normos reguliuoja pačius svarbiausius visuomeninius santykius. KT normose yra įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, jų gynimo garantijos, vien todėl KT nusipelno ypatingos pagarbos. Ji įtvirtina valstybės mechanizmo struktūrą, todėl tai pakankamas pagrindas KT normas laikyti išskirtinėmis. Iš KT normų kildinamos kitos teisės šakos, ji yra svarbiausia. Bet ne pati Konstitucija nustato, kokios teisės šakos turi būti, bet KT normoms teikiamas ypatingas prioritetas - tai reiškia, kad kiekviena teisės šaka privalo pripažinti ypatingą vietą, reikšmę K normų. KT subjektai KT subjektai yra adresatai, kuriems skirtos KT normos, kurie veikia pagal jas. KT subjektais gali būti visi teisės subjektai, traktuojami kaip KT subjektai. KT subjektus galima skirstyti į 2, kartais į 3 grupes, klasifikavimas santykinis. l,Fiziniai asmenys - žmonės, piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, piliečių grupės (susikuria tos teisės įgyvendinimui tam tikram laikui - peticijos teisę realizuoti), rinkėjai, deputatai (asmenys, rinkimų procese išrenkami į parlamentą ar savivaldybę, gauna tam tikrą rinkėjų mandatą). 2.Socialiniai junginiai (institucijos) - specialios, organizuotos grupės, suformuotos įstatymų nustatyta tvarka, turintys teisinį statusą. 3. Valstybė - pati stambiausia, galingiausia, valdo atitinkamą visuomenę. Kiekviena valstybė yra vienas pagrindinių teisės subjektų. Valstybės organai - valstybinės valdžios institucijos. Valstybė - tai valstybės institucijų visuma. Ji veikia ir įgyvendinama reali valdžia per valstybės institucijas. Institucijos formuojamos pagal KT normų nustatytą tvarką, taip pat Konstitucijoje nustatyta jų kompetencija. Konstitucija pirmiausia įvardina institucijas, nustato jų tarpusavio santykius ir RIBOJA institucijų galias, apibrėždamos ribas - taip ginamas individas nuo valdžios savivalės. 4.Socialinių junginių struktūriniai padaliniai - parlamentas ; susideda iš tam tikro skaičiaus parlamentu : būna dviejų rūmų - tuomet susideda iš struktūrinių padalinių. Vidiniai struktūriniai padaliniai - komisijos (nuolatinės), komitetai - įgyvendinantys valstybės funkcijas, turi savo teisinį statusą. 5.Valstybinės įstaigos - žemesnį statusą turinčios institucijos, būna pavaldžios centrinės valdžios institucijoms. Turi tam tikrus įgaliojimus, veikia valstybės vardu. 6.Savivaldos institucijos - savarankiška viešoji valdžia, kurią formuoja vietiniai gyventojai, per kurią tvarko vietinius reikalus. Tai ne valstybinė institucija, bet taip pat įtvirtinta Konstitucijoje. V.Politinės partijos ir kitos politinės organizacijos - socialiniai junginiai, kurie kelia tam tikrus politinius uždavinius. Svarbiausias - siekti politinės valdžios. Politinė partija - svarbi politinio mechanizmo dalis, kurios pagalba valdoma valstybė, piliečiai perjuos dalyvauja valdant. 8.Visuomeninės organizacijos 9.Bažnyčia kaip svarbi socialinė institucija. KT svarbu tai, kad tam tikros religijos skelbiamos valstybinėmis - ji iškeliama taip iš kitų tikybų, konfesijų, kad ji įgyja aukštesnį statusą, paramą (D.Britanija - anglikonų bažnyčia, Islamo krašte - musulmonų religijos). 10.Teritoriniai dariniai - iŠ dalies sutampa su socialiniais junginiais. Jie yra federacijos subjektai - tam tikros teritorijos, federacinės valstybės, turinčios specialų konstitucinį statusą, jos įgyja teisę turėti savo teisės sistemą, pilietybę. Autonominiai dariniai (turinčios teritorijoje autonominį statusą) - išskiriami pagal jų ypatingą teisinį statusą, jiems suteikiamos papildomos teisės. Jie turi mažesnį statusą nei federacijos subjektai, bet po jų jie reikšmingiausi tarp teritorinių darinių. Administraciniai teritoriniai vienetai -- įprastiniai valstybės dariniai -- tai būdas, sąlyga valdžiai pereiti prie decentralizuotos sistemos. Steigia reikalingas valdžios institucijas. Čia valdymas organizuojamas savivaldos pagrindais - steigiamos savivaldos institucijos, gyventojams suteikiama teisė tvarkytis patiems savarankiškai. Administraciniai teritoriniai vienetai kartais vadinami teritoriniais kolektyvais. Teritoriniai vienetai suprantami kaip žemės teritorija, bet tai KT subjektai tik tiek, kad gyvena gyventojai ir jie realizuoja jiems suteiktą statusą. Kolektyvai vartojami pabrėžiant teisę gyventojams valdyti, realizuoti kompetenciją (tai gali būti ne tik tiesiogiai kiekvieno). KT Šaltiniai Teisės šaltinis - teisės normų išorinio išreiškimo forma. Teisinės normos - elgesio taisyklės, visuotinai privalomos, o kad ji būtų vykdoma reikia, kad ją žinotų, o ji būtų sugalvota, kitų subjektų galvije, bet kol negaus teisės normų būdingą ir būtiną išraišką. Kur tos teisinės formos užfiksuotos, kokiam pavidale - tai vadinama teisės šaltiniu. Valstybėms vystantis, kito teisės šaltinio samprata ir rūšys. Šiuolaikinėse valstybėse egzistuoja 2 teisinės sistemos - nuo kurių priklauso teisės šaltiniai, rūšys, samprata. Teisinės sistemos : romanu - germanu ir anglo-amerikiečiu. Prie iu yra ir kitų, bet jos svarbiausios, nes plačiausiai paplitusios. Seniausia teisinė sistema romanų - germanų atsirado V a. pr. Kr. Nuo XII lentelių įstatymo įvedimo. Didžiausią įtaką Justiniano Kodeksas siejama su romėnų teisės susiformavimu, recepcija. VI a. Justiniano CK ši kompiliacija padėjo pagrindą šiuolaikinei teisei. Romanų - germanų teisės sistema atsirado su romėnų teise, bet net valstybei griūvant, persiformuojant romėnų teisė liko - ji pragyveno valstybes. Si sistema plito pasaulyje per kolonizaciją - Lotynų Amerikoje, daugelyje Azijos, Afrikos valstybių. Šios sistemos pagrindinis požymis - teisės šaltinis yra įstatymas - priimtas parlamento ir turintis aukščiausią teisinę galią. Klasifikuojama pagal tarpusavio santykius : po įstatymų yra poįstatyminiai vykdomosios valdžios leidžiami teisės aktai (prezidento, vyriausybės teisės aktai). Pagrindas - rašytinis teisės šaltinis, priimtas atitinkamos valstybės institucijos. Romanų - germanų teisės sistemoje paplito tesės aktų kodifikacija - teisės aktų jungimas į sisteminius rinkinius. Pirmiausia CT, paskui ir BT-je. XVIII a. pabaigoje pripažįstama KT, skiriami KT šaltiniai. Tai valstybinės teisės dalis. Bet KT kalbama nuo XVHI-XX a., KT šaltiniams ypatingą vaidmenį romanų - germanų teisės sistema. Pagrindiniai teisės Šaltiniai: 1.Konstitucija - kaip atskiras kodifikuotas aktas, turintis formą, pripažįstama aukščiausia juridinė galia. Šį išskyrimą į ypatingą vietą sąlygojo romanų - germanų teisės sistema. Konstitucija yra pagrindinis KT šaltinis, kuriam negali prieštarauti joks kitas teisės šaltinis. 2.Įstatymai - parlamento priimami teisės šaltiniais pripažįstami teisės aktai. II vieta teisės sistemoje. Įstatymai yra nevienodi: *pirmoje vietoje konstituciniai įstatymai -jais papildomos Konstitucijos, jos pataisos - beveik ta pati reikšmė kaip ir Konstitucijos. * Organiškieji - tie, kurie priimami blanketiniu Konstitucijų normų pagrindu, remiantis tiesiogine Konstitucijos nuoroda. Užpildo konstitucinių normų spragas. Jie išplaukia iš Konstitucijos, Konstitucija įsakmiai nurodo, tad įstatymas turi būti priimamas. Jie turi prioritetą prieš kitus įstatymus, bet negali prieštarauti pirmiems dviem. *Paprastieji įstatymai - visi kiti Parlamento priimami įstatymai, jų priimama daugiausiai. "Deleguotieji įstatymai - juos priima ne parlamentas, o vykdomosios valdžios institucijos. Tai įstatymo galią turintys teisės aktai, kuriuos priima vykdomosios valdžios institucijos pagal įgaliojimus leidžia Vyriausybė ar valstybės vadovas. Jie gali būti leidžiami pagal Konstituciją ar pagal Seimo leidimą. Tai išimtis įstatymų leidybos procedūros. Šie įstatymai žemiausią vietą užima tarp įstatymų. Paprastai laikoma, kad jie turi trumpalaikį galiojimą - per tam tikrą laiką patvirtinti Parlamento arba Parlamentas juos gali panaikinti (tarp Seimo sesijų dažniausiai). 3.Poįstatyminiai teisės aktai - priimami vykdomosios valdžios. Reikalavimas - jie negali prieštarauti įstatymams. Pagal subjektus grupuojami: 1. Valstybės vadovo leidžiami aktai - dekretai, įsakai - priklausomai nuo valstybės tradicijų. 2.Vyriausybės norminiai aktai - nutarimai, ordonansai, dekretai - priklausomai nuo šalies. Didžiąją poįstatyminių teisės aktų dalį leidžia Vyriausybė - įgyvendindama įstatymus leidžia juos papildančius aktus - detalizuoja, konkretizuoja, nustato realizavimo procedūrą, įgyvendinimo tvarką. Priklausomai nuo valdymo formos - parlamentinėje valstybėje pagrindinė Vyriausybės, prezidentinėse - prezidento priimami aktai. S.Teritorinių darinių vadovų aktai - gubernatorių įsakai, dekretai, nutarimai. Taip pat ministrų įsakymai, taisyklės, instrukcijos; savivaldos institucijų teisės aktai. KT šaltiniai yra norminiai teisės aktai, turintys tam tikrą subordinaciją, struktūrą, hierarchiją. Šalia jų gali būti: Precedentai - teismų sprendimai konkrečiose bylose taikomi nagrinėjant kitas tokias bylas. Romanų - germanų teisės sistemose jie ilgai nebuvo pripažįstami teisės šaltiniais, bet dabar vis daugiau precedentų tokiu pripažįstami. Precedentai turi turėti aukščiausių teisminių institucijų patvirtinimą - tai traktuojama kaip teismų praktika. Doktrina - mokslininkų darbai, išvados, rekomendacijos, darbai, veikalai - oficialiais KT Šaltiniais nepripažįstami, bet esant teisės spragoms teismai remiasi mokslininkų suformuluotomis išvadomis, rekomendacijomis nagrinėjant ginčus, bylas, bet tai daroma neoficialiai. Tarptautinės sutartys - kai valstybės pasirašytos. Pagrindinė taisyklė, kad tai KT šaltiniu būtų - žiūrėti į normų turinį, kai yra aptinkama KT normų, tai bus KT šaltinis. Jos nustatomos pagal reguliavimo dalyką. Anglo - amerikiečių teisės sistema Tai daug jaunesnė sistema, atsiradusi XI a. 1066 m. normanams užkariavus Angliją. Anglų teisės tradicija - daug įvairių genčių su savo teisės šaltiniais, vieningos teisės nebuvo. Tada prasidėjo vieningos teisės kūrimas. Būdingi dalykai: 1. Svarbiausias teisės šaltinis - bendroji (precedentinė) teisė. Ji kilo iš teismų praktikos. Teismų sprendimai yra pagrindinė norma sprendžiant kitas bylas. Jie buvo užrašinėjami, leidžiami rinkiniai. Tai nerašytiniai, tai ne teisės aktai, įstatymai, o konkretūs teismų sprendimai konkrečiose bylose - suformuluotos normos, turinčios įtaką žmonių gyvenime, santykiuose. Ką teismas pasakydavo - tai teisė, išskyrus kai aukštesni teismai panaikindavo. XV a. susiformavo teisingumo teisė - kūrė specialus lordo kanclerio teismas - nagrinėjęs ginčas, nepatenkintų piliečių - kurie adresuoti monarchui prašant teisingumo, gailesčio. Šalia bendros teisės traktuojama. 2.Konstituciniai papročiai - tai elgesio taisyklės, kurios atsiranda nuolat taikant jų paisoma laisvanoriškai, pripažįstamos visuomenės. 3.Konstituciniai susitarimai - nerašytos elgesio taisyklės - egzistuoja santykiuose tarp aukščiausių valdžios institucijų (monarcho ir Parlamento, Parlamento ir Vyriausybės). Normų netaiko teismai, tai visuotinai pripažįstamos taisyklės : monarchas neatsakingas už savo veiksmus - kontrasignacijos procesas, ministras pirmininkas skiriamas laimėjusios rinkimus partijos lyderis, Aukštieji (lordų) rūmai nesikiša į finansinių įstatymų leidybą. Abiejų rūmų priimtą įstatymą karalius privalo pasirašyti. Absoliučią VETO teisę pakeitė konstitucinis susitarimas. Doktrina - Anglijoje pripažįstama oficialaus teisės Šaltinio vaidmuo, ji užpildydavo teisėjų sprendimų spragas (Blackstono autoritetas). 4.Statutinė teisė - Parlamento priimti aktai, kitų valstybės organų priimti aktai. Tai įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios priimti aktai. Jie buvo leidžiami nuo viduramžių "Didžiosios Laisvių Chartijos" 1215 m., "Teisių Bilio" 1689m., Habeas Corpus 1679m. - asmens neliečiamybė. Visi Anglijos Statutai lygūs tarpusavyje, nėra hierarchijos, vienodi pagal teisinę galią. Net tie, kurie laikomi Konstitucijos dalimi. Konstituciją sudarantys įstatymai lygūs kitiems įstatymams - nėra formaliosios Konstitucijos. Nors KT yra įstatymai, kurie reguliuoja KT dalyką - svarbiausius visuomenės santykius. Dar viena svarbi teisės sistema - socialistinė teisės sistema. Sukurta Rusijoje, buvusioje TSRS, jos pagrindas - romanų-germanu, teisės sistema. Esminių skirtumų, permainų buvo lyginant su romanų-germanų požiūriu į ekonomiką, valstybės, visuomenės gyvenimo ypatumus - nuosavybės atėmimas. Esminiai skirtumai ir teisės Šaka. Pabrėžiamas valstybinio reguliavimo vaidmuo - nuosavybė perėjo į valstybės rankas, reguliavo normas, sukurti nauji institutai. Šiai teisės sistemai būdingas dalykas, kad buvo paneiktas politinis pliuralizmas, valstybė, visuomenės reikalai patikėti proletariatui, vienai partijai. Valstybėje įvedama vienpartinė sistema, piliečiai nebegali kurti sau naujų. Vienpartinė sistema -pagrindinis valstybės pagrindas. Teisės vaidmuo pripažįstamas : konstitucijos viršenybė pripažįstama, bet visi teisės aktai realios reikšmės neturėjo nes teisė suteikiama teisimo reguliavimo ribota galimybė. Visa tvarkydavo aukščiausi partiniai organai -jie priimdavo sprendimus. Tai įtvirtinta Konstitucijoje -valdžia priklauso partijai (darbininkų). Kitas teisės sistemai būdingas bruožas - dviveidiškumas, veidmainiškumas - žmogaus teisių nepaisoma, jos paneigiamos - nors ir įtvirtintos Konstitucijoje. Buvo politiniai linčai - disidentai prieš, drįsdavo laisvai mastyti. Socialistinė teisės sistema yra sugriuvusi (nors yra tam tikros išlygos). Ta prasme - žlugo SSRS, kitos valstybės priklausiusios jai, taip pat ir kitos socialistinės valstybės, bet tai ne galutinai išnykę. Yra Kinija (su komunistiniais principais), Šiaurės Korėja, Vietnamas, Laosas, Kuba. Greta socialistinės teisės sistemos yra išskiriamos musulmonų valstybės, turinčios savitą teisės sistemą, jungiamą Islamo religijos principų - jiems teikiama ypatinga reikšmė valstybiniame ir visuomeniniame gyvenime. Šios valstybės fundamentalistinės. Nagrinėjamų valstybių grupės Kiekviena iš valstybių turi savo Konstituciją, savo teisę. Gali apimti apie 200 valstybių. Kiekvieną valstybę neįmanoma atskirai išstudijuoti, todėl jos klasifikuojamos naudojant tam tikrus modelius. Atsižvelgiant į KT šaltinius, kokia KT šaltinių sistema : I.Romanų-germanų valstybės. Priklauso didžioji dauguma Europos valstybių, išskyrus Airiją, D.Britaniją, didžiąją dalį P.Amerikos, Afrikos ir Azijos (Japonija) valstybių. 2.AngIo - amerikiečių teisinės sistemos šalys. Vieningumo irgi nėra - D. Britanija, buvusios jos kolonijos (Australija, Indija, Kanada, N.Zelandija), didžioji dalis Afrikos valstybių, likusios Azijos valstybių. D.Britanijos imperija pasižymi tuo, kad jos teisės sistema perkeliama į kolonijas. 3.Socialistinių valstybių grupė (SS, Kinija, Kuba, buvęs Europos Rytų blokas ir besivystančios valstybės, pasirinkusios šią kryptį). Šios šalys perimdavo pagrindinius principus, Konstitucijas iš socialistinių valstybių. 4.1slamo (musulmonų) valstybių grupė Pagal ekonominės raidos ypatumus, išsivystymo lygį: l.Buržuazinės (kapitalistinės), aukšto išsivystymo lygio. Jos yra lyg tam tikras demokratinis etalonas, turi tolygų istorinį vystymąsi. 2.Besivystančios -- po U Pasaul. karo susikūrusios valstybės - didelių valstybių kolonijos. Valstybingumas pradinėje stadijoje. Virš Vi valstybių yra priskiriamos prie šios grupės. Apie 120 naujų valstybių po II Pasaulinio karo susikūrė. Žemas ekonomikos išsivystymo lygis. Daug valstybinės raidos problemų - demokratijos institutų. Buvusios didžiosios valstybės (D.Britanija, Prancūzija, Vokietija, Ispanija. Italija) teikia paramą buvusioms kolonijoms. Svarbu ne tiek parama, bet tai, kad buvusių kolonijų konstitucinė sistema kuriama pagal buvusios metropolijos konstitucinės sistemos modelį. Konstitucijos dalykas, samprata, esmė į Modernioji Konstitucija - buržuaziniu revoliucijų rezultatas. Samprata suformuota buržuazinių valstybių ideologu. Konstitucijų pradžia svarbi, vėliau jos virto tradicija. Atsiradus Konstitucijoms, atsirado konstitucionalizmo samprata - Konstitucijos normomis paremtas valstybės valdymas. Pradžia buvo pagrindinėms žmogaus teisėms įgyvendinti, valstybei teikiant prioritetą žmogaus teisėms, apibrėžiant valstybės galias, valstybės institucijų įgaliojimus. Konstitucija yra tam tikras dokumentas (sudaro teisės normų visuma), turintis ypatingą galią (kokius visuomeninius reguliuoja). Pagal reguliavimo dalyką KT normoms skiriama ypatinga reikšmė. Konstitucija kaip politinis dokumentas -būtent Konstitucija įtvirtina politinę sistemą, tam tikrus valdymo principus, sudaro teisines prielaidas politiniai sistemai funkcionuoti. Tad Konstitucija yra pagrindinis politinis aktas. Konstitucija kaip teisės normų visuma, f Konstitucijos reguliavimo dalykas - visuomeniniai santykiai, svarbus visai valstybei visai visuomenei (žmogaus teisės, žmonių teisinis statusas). Žmogaus teisėms - ypatinga padėtis - pagrindinis demokratijos principas. Konstitucija nesuteikia žmonėms teisiu, bet Jos uždavinys yra įtvirtinti prigimtines žmonių teises, kurios nuo seno yra visuotinai pripažįstamos. Einama ŽT unifikavimo (suvienodėjimo) kryptimi. Tarptautiniai dokumentai negali laiduoti daugiau ar mažiau realių teisių, nes žmonės gyvena valstybėje ir turi teisę veikti pagal jos Konstituciją. Tarptautiniai dokumentai yra tam tikros rekomendacijos ŽT srityje, kurių privalo laikytis JT, ES, ET narėmis esančios valstybės, bet tai nepaneigia Konstitucijų reikšmėms. Konstitucijos normos reguliuoja santykius susijusius su valstybines valdžios organizavimu, institucijų veiklos principu įtvirtinimu, kompetencijos apibrėžimu, reguliuojami ir kiti visuomeniniai santykiai: visuomenines santvarkos pagrindiniai santykiai, nuosavybes politiniai santykiai. Įtvirtinta konstitucijos keitimo tvarka, valstybes atributai, simboliai, valdymo forma. Konstitucijos normų visuma sudaro konstitucija formaliąja prasme. Jų paskirtis reguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius, o tai, ką jos reguliuoja - yra konstitucija materialiąja prasme. Jos negali egzistuoti viena be kitos. Juridine konstitucija apima konstitucija materialiąja ir formaliąja prasmėm. Faktine konstitucija - realiai susiklosiantys tam tikri visuomeniniai santykiai, kurie ne visada sutampa su konstitucijos normomis. Tarp jų turi būti harmonija, tada konstitucija yra reali (tikra). Tarp konstitucijos normų ir realiu santykiu atsiranda disproporcija, tada konstitucija yra fiktyvi (esant diktatūrai). Konstitucija - pagrindinis valstybes įstatymas, kurio normų visuma nustato valstybines santvarkos principus, įtvirtina Žmogaus teises ir laisves, taip pat nustato valstybines valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus. Egzistuoja faktine konstitucija - realiai susiklosiantys tam tikri visuomeniniai santykiai, kurie ne visada sutampa su Konstitucijos normomis. Tarp jų turi būti harmonija, tada konstitucija yra reali (tikra). Tarp konstituciniu normų ir realiu santykiu atsiranda disproporcija, tada Konstitucija yra fiktyvi (pvz., totalitar. rež., diktatūrai esant). 2. Bruožai, funkcijos, ypatumai. Iš vienos puses Konstitucija (K) - individualus teises aktas, nes kiekviena valstybe nori įtvirtinti jai budingus bruožus, todėl kiekviena K yra konkreti. Per 200 metu K-jos labai supanašėjo (išimtis )~ senosios K-jos, pvz., JAV 1787 m.). K susideda iš 3 daliu: 1. Preambulė (įvadinė dalis, nurodomi tikslai, orientyrai, principai); 2. Pagrindinė dalis (tekstas); 3. Baigiamieji nuostatai (keitimo ir priėmimo tvarka). Dalis apie teises ir laisves labai svarbi. Rodo pagarba žmogui, tai budinga pokarinėms valstybių K-joms. Pirmojoje JAV K-joje nėra skirsnio apie žmogaus teises, nes tada buvo laikomasi principo: galima viskas, ko nedraudžia įstatymai. Po 10 metu buvo priimtos pirmos 10 K pataisų (Teisiu Bilis). Jos buvo skirtos žmogaus teisėms. Skyriai apie valdžios institucijų sistema, jų formavimo principus ir kompetencija suskirstyti: įstatymu leidžiamoji, vykdomoji ir teismine. K normos apibrėžia jų kompetencija. Kai K apibrėžia valdžios galias, reiškia, kad valdžios institucijos turi tiek galiu, kiek joms leidžia K. Todėl dažnai K traktuojama kaip valdžios galias pabrėžiantis aktas. O individams priešingai, galima viskas, kas neuždrausta. Valstybes veikla užsienio politikoje, gynybos srityje, tarptautiniuose santykiuose. Šiuolaikinėse konstitucijose atskira dalis skirta vietos savivaldai (ji nėra valstybinio valdymo dalis, o tai atskira viešo administravimo dalis). Baigiamieji nuostatai - numato, kokia procedūra keičiama K. priskiriamos ir normos, kurios nustato K-­jos įsigaliojimo tvarka. Konstitucijos ypatumai: (kuo skiriasi nuo kitu teises normų) 1. K-jos normos turi ypatinga galią - aukščiausią galią kitų normų atžvilgiu. Yra specialus būdai, kad taip ir būtų. 2. K-jos normų ir reguliavimo dalyko reikšmingumas. 3. K-jos normos neretai gali būti tiesiogiai taikomos. Ypatinga galia. Tik konkrečios normos gali būti taikomos tiesiogiai, nes yra ir normos-principai, jos taikomos per kitas normas. 4 K-jos normos yra pagrindas kitoms teises normoms atsirasti ir atskiroms teises šakoms susiformuoti. Jos visos teises sistemos pagrindas, joms realizuoti priimami kiti teises aktai. 5. Stabilumas. Ilgaamžiškumas. Tai tam tikras gėris, kurio reikia siekti, ji galima pasiekti, įvedant pakeitimu apsunkinimus (Norvegija, Meksika, Kanada). Konstitucijos funkcijos: l- Teisinė (K yra ypatingos galios įstatymas, pasireiškia perjos reikšme, ji visos teises sistemos baze, joje kitu teises šakų ištakos, turi prioritetą prieš kitus teises aktus). 2. Politinė (K įtvirtina politine, valstybine santvarka, jos normose nustatomas politines sistemos mechanizmas, elementai, jų funkcionavimo galimybes, įtvirtinta valdžių sistema ir formavimo principai. Ypatinga reikšme turi atstovavimo principas, kuris parodo, kad tauta valdo. Formuoja politines teises ir laisves, kurios yra demokratijos garantas. Tai pat politinis pliuralizmas - galimybe laisvai formuoti politines partijas. 3. Humanistinė (K normos įtvirtina bendražmogiškas vertybes:šiuolaikine K skiria daug dėmesio Šeimai, Švietimui, kultūrai). 4. Ideologinė (K vaidina ypatinga vaidmenį įtvirtinant visuomenėje teisingumo principus, teisėtumą, pilietines visuomenes doktrina, įstatymo viešpatavimą, pagarba teisei). 3. Konstitucijos priėmimo budai ir keitimo tvarka. ] Priėmimo tvarka: Vieningos priėmimo tvarkos nėra. Egzistuoja keli K-jų priėmimo budai: 1. K-ja priima vykdomoji valdžia (19-20 a.V 2. Monarchinis būdas: valstybes vadovas gali priimti, nes turi aukščiausia galia. Dovanodavo tautai. Sis būdas išrastas Prancūzijoje. Tai oktrojavimas, oktroje - dovanojimas. Projektą sudarydavo komisija. Liudvikas 18 (Prane.) 1814 metais pirmas tokiu būdu priėmė K-ja. 1831 m.- Belgija, 1857 m. - Japonija, 1896 m. - Rusija. Vėliau šį būdą naudojo ir kitos valdžios institucijos, pvz., vyriausybė, nors prezidentai remdavosi vyriausybes patvirtinimais. Lietuvoje taip pat buvo priimta tokiu būdu 1928 metais. Oktrojavimą plačiai naudoja perversmo keliu atėjusios valdžios, siekdamos legalizuoti savo valdžia. Šio būdo privalumas - galima apseiti be svarstymu. Šiais laikais tai nedemokratinis K priėmimo būdas (visuotinis nepritarimas). 1926 m. Pakistano, 1969 m. - Brazilijos K-jos buvo paskutines taip priimtos. 3. Parlamentinjs^būdas: priima tautos atstovybe. Tai demokratinis būdas. Yra 2 porūšiai: a) K-ja priima steigiamasis susirinkimas (Nacionalinis susirinkimas, Konventas. Išrenkama speciali institucija K-jai paremti ir patvirtinti.) Tai demokratiškiausias, geriausias būdas, nes dalyvauja tauta. 1787 m. JAV K (pirmoji), 1791 m. Prancūzijos K (Konventas). Buvo daug priimta po II pasaulinio karo (1947 m. Italija; 1950 m. Indija; 1967 m. Bolivija; 1976 m, Portugalija. Priėmė steigiamieji susirinkimai.) Lietuvoje 1922 m. priėmė Steigiamasis Seimas. Steigiamasis susirinkimas priėmęs K-ja paleidžiamas, nes tai vienintele ji funkcija. Po to formuojamos valdžios institucijos. Kartais jis funkcionuoja iki tol, kol bus išrinktas Parlamentas. b) K-ja priima Parlamentas. Veikia taip pat tautos atstovybe, bet Parlamentas yra pagrindine įstatymų leidybos institucija, kuri veikia iki kito Parlamento išrinkimo. K-ja rngia ir priima tautos atstovybe, bet ji yra nuolat veikianti, todėl nereikia rinkti specialios institucijos. Šios 2 formos labai panašios, bet Steigiamasis susirinkimas dažniausiai šaukiamas, kai kuriasi nauja valstybe ir reikia apsispręsti dėl įvairių klausimų. O kai valstybė jau egzistuoja, turi Parlamentą, yra sudėtinga greta jo rinkti dar viena instituciją, nes reikia nuspręsti, kuri iš jų svarbesnė, nes 2 tautos atstovybes kartu veikti negali. Todėl senose valstybėse naudojamas (b) būdas (Graikija 1975 m,-priėmė Parlamentas). Parlamentinio būdo trukumai: Parlamento sudėtis dažnai keičiasi (po rinkimu). Priimant K-ja, turi valdančioji dauguma, kuri turi daugiau privalumu, gali primesti savo valia. Nors ir Steigiamasis susirinkimas nėra tobulas. 4 Rinkėjų korpuso (tautos valios) pareiškimo forma: tai tiesiogines demokratijos forma -referendumas (plebiscitas). K-ja priima tiesiogiai pati tauta. Tai (atrodo) demokratišjdausias būdas, nes kiekvienas pilietis išreiškia savo valia. Laikoma, kad K priimta pačios tautos valia. Šiuo atveju nereikia pervertinti referendumo reikšmes, nes tas demokratiškumas atrodo tik iŠ pirmo žvilgsnio, nes K-ja parengia ne tauta. Didėle dalimi K priklauso nuo projekto. Referendumą rengia politikos jėgos, todėl ir lemiamas vaidmuo priklauso valdžios institucijoms. K-ju priėmimas referendumo keliu turi ilga istorija. Pirmoji K 1799 m. Prancūzijoje. Nuo to laiko atsirado sąvoka 'konstitucinis referendumas'. Po n pasaulinio karo Danija 1953 m., Afrikos valstybes 1970 m. Referendumai plačiau buvo naudojami fašistinėse valstybėse. Šis būdas negali būti suabsoliutinamas. Reikia žiūrėti, koks realus K-ju turinys. 1996 m. Baltarusija referendumo keliu patvirtino K-ja, kuri įteisino Lukošenkos autoritarini režimą. 5. Mišrus K-ju priėmimo būdas: parlamentinio ir referendumo būdu derinys. Projektą rengia ir svarsto, taip pat koreguoja, aprobuoja (pritarimas) parlamentas ir pateikia tvirtinti tautai referendumo keliu. Buvo ypač taikomas 20 a. pabaigoje. Pirma karta Prancūzijoje (4 respublika) 1949 m. parengę parlamentas, priėmė referendumas. 1992 m. Lietuvoje K buvo rengiama Seimo, patvirtinta referendumu. K-jos projektas buvo skelbiamas iki referendumo, kad tauta susipažintu. Rusijoje 1994 m., aktyviai dalyvavo Prezidentas. Federacinėse valstybėse K priėmimai turi savo ypatybes. Rengia ir priima tederacine valdžia (federacijos parlamentas, steigiamasis susirinkimas), o po to teikiama federacijos subjektams ratifikuoti. Subjektu legislatura (parlas) svarsto, reikalaujama kvalifikuota dauguma (3/4). Kol subjektai nepareiškia savo valios, nei K, nei jos pataisa neįsigalioja. Panašiai ir pokarinėje Vokietijoje, pradžioje priėmė steigiamasis susirinkimas, po to buvo pateikta ratifikuoti Vokietijos žemėms, jų buvo 11, o 10 ratifikavo ir ji įsigaliojo. Šveicarijoje priėmė parlamentas, tvirtino federacijos subjektai. Pataisos priimamos taip pat. Konstitucijos keitimas: Vyksta panašiai kaip ir priėmimas. Pataisa svarstoma parlamente ir teikiama tvirtinti federacijos subjektams. Keitimo tvarka numato pati K. Yra 3 K-jos keitimo stadijos: 1. Keitimo iniciatyvos pareiškimas - subjektas, kuriam K suteikia teise kelti ši klausima, K apriboja šių subjektu skaičių. Dažnai tik parlamentas arba valstybes vadovas, arba abu. 2. Konkretaus projekto pateikimas - projektas svarstomas parlamente, po svarstymo balsuojama, reikalinga kvalifikuota balsu dauguma (2/3 viso parlo nariu). Šis balsavimas dar negalutinis, o tik pritarimas. Kai pritariama, tada 3. | 3. K-jos pataisos tvirtinimas - gali būti įvairus: galutinis pritarimas gali vykti pačiame parlamente, balsuojant antra karta, bet turi praeiti tam tikras laikotarpis tarp balsavimu (Italijoje ir Lietuvoje 3men., Skandinavijos valstybėse, Nyderlanduose antras balsavimas po 3 men., bet esminis skirtumas - antras balsavimas turi vykti po nauju parlamento rinkimu. Praktikoje tos pataisos daromos specialiai tokiu metu, kad nereikėtu ilgai laukti (prieš 6 men. Iki naujo parlo rinkimu). Dvigubas balsavimas turi tikslą išvengti skubotu K pataisų. Tai rodo rimta požiūri i K ir sieki apsunkinti pataisų priėmimą ir užtikrinti K stabilumą, esamos santvarkos gerbimą. Kai kuriose valstybėse reikalaujama, kad pataisa butu tvirtinama referendumo keliu, tada nulemia piliečiai. Kartais referendumas naudojamas tik svarbiausioms pataisoms. Kai kuriose valstybėse draudžiama keisti K nuostatas (Italija, Portugalija draudžiama keisti demokratija). Federacijoje reikia subjektu ratifikavimo. Dėl apsunkintos pataisų procedūros paaiškinamas JAV K stabilumas, Per 200 metu priimtos tik 27 pataisos (2/3 balsu kiekvienuose rūmuose). Konstitucijos panaikinimo budai: 1. Paprastas (įprastinis) - priimant nauja K, tada senoji nustoja gyvavusi.dažnai priimant K, joje būna numatyta galiojimo tvarka ir panaikinimo procedūra. 2. Ypatingas (nepaprastasis) - būna daromas po valstybes perversmo, po karinio perversmo. Įvykus valstybes perversmui, esama K trukdo perversmininkams, nes jie atsiduria nelegalioje padėtyje, todėl jie turi priimti kita, panaikina sena arba bent jau ja sustabdo. Dažnai priimama oktrojavimo būdu. 4. Konstitucijų klasifikavimas Grupuojamos įvairiai, nes jų yra daug. Pasai priėmimo būda: 1- Oktrojuotos (priimtos vykdomosios valdžios, nedemokratines); 2. Demokratines. Pagal forma: 1. Rašytines (specialus aktas, turintis vieninga forma, susideda iš vieno teksto, tai atskiras dokumentas. Gali susidėti iš keliu daliu, pvz., Švedija ?3 įstatymai: 1974 m. valdymo, 1810 m. sosto paveldėjimo aktas, 1974 m. spaudos laisves aktas). 2- Nerašytines (Didž. Britanijoje susideda iš daugelio įstatymu, jie buvo priimti 13, 15, 18, 20 a. Tie įstatymai, kurie priskiriami prie šaltiniu niekuo nesiskiria nuo kitu įstatymu, visi turi vienoda juridine galia. Tokia tradicija ir Naujoje Zelandijoje, Izraelyje. Ja paprasta keisti, nereikia jokiu ypatingu procedūrų, nes paprasti įstatymai. Vietoj Šios klasifikacijos siūloma vadinti kitaip: 1. Kodifikuotos. 2- Nekodifikuotos (Didž. Britanija). Bet šie terminai netikslus, nes K tai ne kodeksai ir jos nerengiamos kaip kodeksai, nes kiekviena K rengiama iš naujo, o kai rengiama nauja valstybe apie jokia kodifikacija nėra kalbos. Pagal pakeitimo tvarka: l- Lanksčįos (lengva keisti), nerašytines; 2. Kietos (griežtos) - apsunkinta keitimo procedūra. Pagal galiojimo laiką: 1. Laikinos (pavadinime vartojamas šis žodis, dažnai priimama kuriantis naujai valstybei); 2. Nuolatines (priimant nėra apibrėžtas galiojimo laikas). _ Pagal valstybes santvarkos būdą: 1. Unitarines; 2. Federacines; _ KONSTITUCIJOS APSAUGOS PROBLEMA IR KONSTITUCINĖ PRIEŽIŪRA Konstitucinės normos neturi būti pažeidinėjamos, nes tik taip galima sukurti visuomeninę tvarką ir pan. Ir pati kiekvienos valstybės Konstitucija numato tam tikrus apsaugos budus: l .Tai įpareigojimas visiems teisės subjektams laikytis Konstitucijos normų. Toks reikalavimas įtvirtintas beveik kiekvienoje Konstitucijoje. 2.Ypač senosios Konstitucijos numatė teise priešintis uzurpatoriams, politinėms jėgoms, kurios kelia grėsme valstybinei santvarkai, siekia neteisėtai užimti valdžia. Kai kas šią teisę sieja su žmogaus prigimtinėmis teisėmis. Ši universali teisė (t.y.priešintis) vis rečiau dabar sutinkama, deklaruojama, nes tai gali kelti grėsmę pačiam valstybingumo egzistavimui, 3.Konstituciniu normų pažeidimai - vieni iš sunkiausiu kriminaliniu nusikaltimu.už juos numatoma baudžiamoji atsakomybė. Numatyta politinė atsakomybė -^ impičmentas (aukščiausiems valstybės pareigūnams už Konstitucijos pažeidimus). Konstitucijos pažeidimas - sunkus nusikaltimas, po kurio taikomas spec. procesas (impičmentas) ir keliama baudžiamoji byla. 4.Konstitucinių normų apsaugai tarnauja ir teisinė sistema ( teismai , prokuratūra), kuri rūpinasi Konstitucijos apsauga. Kai kuriose valstybėse steigiamos konstitucinės apsaugos tarnybos. 5.Konstitucinė kontrolė. KONSTITUCINĖ PRIEŽIŪRA Konstitucinė priežiūra kaip institutas atsirado teisminės praktikos keliu. Laikoma, kad ji susiformavo 1803m. , kai JAV Federalinis Aukščiausias Teismas išnagrinėjęs bylą " Merberis prieš Medesoną". Jis konstatavo, kad neturi juridinės galios joks įstatymas, kuris prieštarauja Konstitucijai. Ši formuluotė išreiškia konstitucinės priežiūros esmę. Toks teismo sprendimas Šokiravo Kongreso narius, bet po kelerių metų aukščiausias Teismas priėmė kitą panašų sprendimą, t.y. federalinį įstatymą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, po kelių metų dar ir šią praktiką perėmė valstijų federacijos subjektų teismai. Tai buvo konstitucinės priežiūros pradžia. Ji susiformavo paties teismo sprendimais. Kodėl konstitucinė priežiūra susiformavo JAV? Nes čia galioja anglosaksų teisės sistema, kur nepripažįstamas teisės aktų skaidymas į grupes pagal juridinę galią. Konstitucinės priežiūros ištakos randamos ir Didžiojoje Britanijoje, kuri siekė, kad kolonijų priimti aktai neprieštarautų pačios imperijos aktams. Tuo rūpinosi Karaliaus Slaptoji Taryba, kuri turėjo teisę paskelbti tam tikrus aktus prieštaraujančiais imperijos teisei. JAV buvo viena iŠ Didžiosios Britanijos kolonijų. Kai atsiskyrė priėmė Konstituciją, kuri paskelbta aukščiausių galių turinčiu aktu. Konstitucinės priežiūros plitimas į kitas valstybes plito pamažu. Po SOmetų tik JAV valstijose buvo pritaikyta ši sistema, iŠ Europos valstybių pirmoji priėmė Šveicarija 1848m. Konstitucinė priežiūra iki 20 a. pr. Formavosi kaip aukščiausiųjų Teismų teisė tikrinti, ar įstatymai, kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Tai vyko iki Pirmo Pasaul. karo pab. Po jo Austrijos mokslininkas Kelzenas savo darbuose parengė naują konstitucinės priežiūros sistemą, ją propagavo. Sistema buvo realizuota Austrijoje 1920m., (kur buvo įsteigtas Konstitucinis Teismas) taip pat Čekoslovakijoje 192Im., Ispanijoje 1931m. 20 a.pr.po Pirmo Pasaul. karo reiškė specialios konstitucinės priežiūros institucijos gimimą. Plačiau Konstituciniai Teismai nepaplito. Iš šių 3 valstybių Konstitucinis Teismas išliko Austrijoje ir veikė be didesnių permainų. Ispanijoje po pilietinio karo nustojo veikti ir vėl pradėjo veikti po Antro Pasaul. karo. Iki Antrojo Pasaul. karo egzistavo ir kita konstitucinės priežiūros forma - Aukščiausieji Teismai. Po šio karo buvo priimta daug naujų Konstitucijų , kuriose buvo numatyta ši konstitucinė priežiūra. Ypač 20a. pab. vyko Konstitucinių Teismų steigimas. Griuvus TSRS ir buvusios narės įsteigė Konstitucinius Teismus. Dabar reta valstybė neturi institucijos, vykdančios konstitucinę priežiūrą. Bet vienose jų vykdo Aukščiausieji Teismai, o kitose Konstituciniai Teismai. Dabar egzistuoja 2 konstitucinės priežiūros formos: 1. Aukščiausieji Teismai (bendros kompetencijos Teismai); 2. Konstituciniai Teismaj. Gali būti išskiriama ir 3 -> Prancūzijoje egzistuojanti Konstitucinė Taryba. Tai speciali institucija konstitucinei priežiūrai, bet ji nesivadina teismu. Tai reiškia, kad ji neturi galutinio sprendimo teisės, o teikia išvadas ar tam tikri teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Pabrėžiama, kad tai nėra teismas. Ji atsirado 1958m. Konstitucijoje. Prancūzijos pavyzdžiu Konstitucinės Tarybos buvo įteigtos Prancūzijos kolonijose (Senegalas, Mozambikas, Marokas, Kazachstanas). KONSTITUCINĖS PRIEŽIŪROS OBJEKTAI Konstitucinės priežiūros paskirtis - užtikrinti kad istatymai neprieštarautu Konstitucijai. Objektai: 1.Įstatymai, kiti Parlamento priimami aktai, taip pat gali būti tikrinamas valstybės vadovo, vyriausybės priimamų aktų konstitucingumas; 2.Greta įstatymų konstitucinės priežiūros institucijai priskiriama teisė tikrinti tarptautinių sutarčių atitikimą Konstitucijai. Tiria tas tarptautines sutartis, kurias sudaro valstybė. 3. Konstitucinei priežiūrai priskiriama spręsti ginčus tarp aukščiausiųjų valstybės valdžių dėl kompetencijos. Pvz. vadovas su parlamentu dėl tam tikros teisės spręsti tam tikrus klausimus. Tokius ginčus sprendžia, kai tai yra pavedama Konstitucijos ar skundžiamas tam tikras aktas. Konstitucinei priežiūrai tenka aiškinti Konstitucijos normas. 4.Konstitucinės priežiūros institucijos sprendžia ginčus tarp centrinės valdžios ir regionų. Tokie ginčai kyla federacinėse valstybėse. Dažnai tai kompetencijos klausimai. S.Rinkiminiai ginčai. Po rinkimų dažnai iškyla ginčai dėl rinkimų įstatymų pažeidimo. Jie iškyla dėl politinių partijų nesutarimų. 6.Konstitucinės priežiūros institucijai dažnai priskiriami referendumo organizavimo klausimai, t.y. dėl teikiamų klausimų teisėtumo, organizavimo ir pravedimo teisėtumo. 7.Apkaltos (impičmento) procedūros, kurios vienas iš pagrindų yra Konstitucijos pažeidimas. Pareigūnui keliami kaltinimai ir Konstitucinės priežiūros institucijai pavedama įvertinti šio pareigūno veiksmus. Remiantis išvada toliau vyksta impičmento procedūra. Konstitucinės priežiūros institucijos (Konstitucinis arba Aukščiausias teismai) neretai pačios dalyvauja apkaltos procedūroje. Pvz. Konstitucinio teismo pirmininkas kviečiamas pirmininkauti parlamente vykstant impičmento procedūrai. S.Žmogaus arba individo konstitucinių teisių apsauga. Šiuo atveju individams suteikiama teisė kreiptis į Konstitucinį teismą su skundu dėl konstitucinių teisių pažeidimo. Tai konstitucinis skundas. Toks kreipimasis turi būti motyvuotas, argumentuotas, taip pat turi būti išnaudotos visos kitos teisminės gynybos galimybės. Konstitucinio skundo teisė traktuojama kaip labai svarbi individo konstitucinė teisė, svarbi juridinė galimybė apginti savo teises. 9.Ribojančiosios procedūros - dažnai dėl tam tikrų pagal įstatymą vykdomų suvaržymų, apribojimų, pvz. politinės partijos veiklos nutraukimas. Tai reiškia, kad yra abejonė, ar nebuvo pažeistos tam tikros teisės, pvz. asociacijų teisė, tokius skundus nagrinėja konstituciniai teismai. Apskritai kiekvienos valstybes įstatymai numato galimybę nutraukti politinės partijos veiklą, konstitucinės priežiūros institucijos turi teisę patikrinti, ra tai buvo padaryta teisėtai. Ne visose valstybėse visi šie konstitucinės priežiūros objektai naudojami ar priskirtini konstitucinei priežiūrai. Konkrečių konstitucinės priežiūros objektų priskyrimas priklauso nuo konkrečios valstybės. Viena svarbiausių taisyklių-* konstitucinė priežiūra visada tiria įstatymų, kitų teisės aktų konstitucingumą. KONSTITUCINĖS PRIEŽIŪROS RŪŠYS (FORMOS) f Skiriamos 2 formos; 1. Išankstinė: 2. Paskesnieji; Išankstinė. Tai tokia kontrolė, kai tikrinami, ar neprieštarauja Konstitucijai dar jieisigalioję teisės, aktai. Kai kuriose valstybėse tikrinami įstatymo projektai, bet dažniausiai parlamento priimti, bet valstybės vadovo dar nepasirašyti. Šią formą naudoja Prancūzija, įkūrusi Konstitucinę Tarybą. Šiuo atveju, jei Konstitucinė Taryba pripažįsta, kad aktas prieštarauja Konstitucijai, aktas grąžinamas parlamentui nurodant trukumus. Konstitucinė taryba gali būti traktuojama kaip patariamasis organas, kuris padeda valstybės vadovui tvirtinant teisės aktą. Ji užkerta atsirasti nekonstituciniam teisės aktui ir iš jo galinčiom atsirasti pasekmėms. Ji kritikuojama, nes traktuojama kaip savotiška intervencija į parlamento veiklą, t.y. dar nepasibaigus įstatymo leidybos procedūrai Konstitucinė Taryba kišasi į ją. Bet privalumas yra tas, kad ji užkerta kelią priimti tuos įstatymus, kurie prieštarautų Konstitucijai. Paskesnioji ( arba vėlyvoji). Tai kontrolės forma kai tikrinamas jau įsigaliojusių įstatymų konstitucingumas. Šiuo atveju pati konstitucinė priežiūra negali įtakoti teisės akto, prieštaraujančio konstitucijai, atsiradimo Ji gali tikrinti tik įsigaliojusius įstatymus. Šiuo atveju konstitucinės priežiūros negalima kaltinti, kad ji kišasi į įstatymo leidybos procedūrą jai nepasibaigus. Bet šiuo atveju galimi atvejai, kai antikonstitucinis įstatymas gali sukelti neigiamas teisines pasekmes. Bet būtent ši konstitucinės priežiūros forma yra vyraujanti. Ji atsirado Amerikoje. Kai kuriose valstybėse bandoma derinti abi Šias formas. Tai - sudėtinga. Pavyzdžiui, valstybė pasirašo tarptautinę sutartį ir po to pateikia ratifikuoti parlamentui. Prieš ratifikavimą gali būti patikrintas tos sutarties konstitucingumas (tai išankstinė konstitucinė priežiūra). Jos ratifikavimas priklauso nuo konstitucinės priežiūros institucijos išvados. Jei Ši sutartis ratifikuoti na, tai gali būti ratifikuojama su tam tikromis išimtimis. Dar skiriamos dvi formos: 1. Fakultatyvinė 2. Privaloma Fakultatyvinė-^/ laisvai pasirenkama ir priklausanti nūn subjekto, turinčio teisę kreiptis į konstitucinį teismą, valios forma. Tai dažnai naudojama konstitucinės priežiūras forma. Kreipimosi teisė palikta subjektui. Privaloma. Taikoma kai pati konstitucija, įstatymai numato, kad būtina kreiptis į konstitucinės priežiūros institucijas. Ši priežiūra būna nedažnai ir dažnicusiai valstybėse, kurios turi išankstinę konstitucinę priežiūrą, Pvz. Prancūzijoje, kur tikslinami nepriimti įstatymai (organiškieji - tie, kurie priimami konstitucinių normų pagrindu). Kt. skirstymas: 1. Abstrakti konstitucinė priežiūra; 2. Konkreti konstitucinė priežiūra; Abstrakti konstitucinė priežiūra. Kai kreipiamasi dėl įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo apskritai. Konkreti konstitucinė priežiūra. Tokia, kai konstitucingumo klausimas keliamas ryšium su konkrečia byla arba individo teisių pažeidimų. Tokia priežiūra eina per individo teises. Diskusija dėl šių formų dominavimo sudėtinga. Tai priklauso nuo kokios rūšies konstitucinė priežiūra yra įkurta apskritai valstybėje. Pvz. tose valstybėse kur konstitucinę priežiūrą vykdo Aukščiausias teismas (bendros kompetencijos teismai) vyrauja konkreti konstitucinė priežiūra. O tose valstybėse kur įsteigti Konstituciniai teismai arba Konstitucinė taryba - dominuoja abstrakti konstitucinė priežiūra, t.y. į Konstitucinį teismą kreipiasi dėl konkretaus įstatymo konstitucingumo neatsižvelgiant, ar pažeistos konkretaus individo teisės (tas pats ir su Konstitucine taryba). Bet yra galimybė ir Konstituciniame teisme vykdyti konkrečią konstitucinę priežiūrą. Tai būna kai Konstituciniam teismui suteikta teisė nagrinėti konstitucinius skundus, t.y. konkretus asmuo kreipiasi į Konstitucinį teismą, kad tuo įstatymu pažeidžiamos jo, kaip individo, teisės. SUBJEKTAI, GALINTYS KREIPTIS Į KONSTITUCINĖS PRIEŽIŪROS INSTITUCIJĄ Valstybėse, kur konstitucinę priežiūrą vykdo bendrosios kompetencijos teismai _ąrbaAukščiausiasis teismas teisę kreiptis į jį turi visi_subjektai (išskyrus neveiksnius asmenis). Šiose valstybėse galimybė kreiptis į Šias institucijas yra plačiausia. Šiuo atveju toks kreipimasis turi būti motyvuotas asmeninėmis priežastimis ir tik dėl konstitucinių teisių pažeidimo. Yra nurodomas konkretus įstatymas, konkrečios to įstatymo normos. Kai kuriose valstybėse numatyta, kad individai turi teisę kreiptis ir abstrakčia forma (tai gana reti atvejai). Tais atvejais kai valstybėje įkurti konstituciniai teisnmi arba Konstitucinė Taryba. tai i juos gali kreiptis ribotas numatytų .Konstitucijoje subįektiįratas. Gali kreiptis: •/ Valstybės vadovas: S Vyriausybė: S Parlamentaru grupė. Parlamentarų teisė kreiptis į Konstitucinį teismą traktuojama kaip svarbi parlamentaro teisė, demokratijos garantija. Ten, kur yra Konstituciniai teismai, teisė taip pat suteikiama: •/ Savivaldybėms arba federacijos subjektams: S Kiti teismai, nes ten kur įkurti Konstituciniai teismai, kiti teismai tikrinti įstatymo konstitucingumą neturi teisės. Tokiu atveju teismas sustabdo nagrinėjamą bylą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą. Tose valstybėse, kur yra skundo teisė, j Konstitucini teismą gali kreiptis piliečiai, individai. Realizuojama konkretaus skundo teisė. Skundo teisė traktuojama kaip demokratijos pasireiškimo forma. Bet Konstitucinis teismas būna tik vienas valstybėje, jo teisėjų skaičius būna labai ribotas (9arba7), tad didelis bylų skaičius gali būti pragaištingas, nes Konstitucinio teismo teisėjai bylas nagrinėja plenariniuose posėdžiuose visa sudėtimi. Dėl to, kad daug bylų, bijome skundo teisės. Bet ten, kur yra ši teisė, yra sudarytas specialus mechanizmas atrinkti tuos skundus, pvz. iškeliamas reikalavimas, kad būtų išnaudotos visos kitos gynybos priemonės. KONSTITUCINIS ASMENYBĖS STATUSAS i ASMENYBĖS TEISINIS STATUSAS KAIP TEISĖS INSTITUTAS Teisinis statusas - juridiškai įtvirtinta žmogaus padėtis visuomenėje. Padėtį reguliuoja įvairios socialinės normos, vyrauja teisės normos, nes poŠ. įtvirtina realiai apčiuopiamą statusą, greta reguliuoja dorovės, moralės ir kt. normos. Dominuoja teisės normos, nes jos ginamos valstybės. Visuma teisės normų, kurios nustato asmenybės teisinę padėtį, sudaro žmogaus teisių institutą. Skiriami individo teisinio statuso porūšiai: Konstitucinės - kokios teises ir laisves įtvirtina Konstitucija, kokiais pradais jos įtvirtintos. Abstrahuojami nuo kt. teisės normų. Konstitucinis teisinis statusas - teisinio statuso pagrindas. Greta konstitucinio teisinio statuso yra šakinis teisinis statusas, t.y. kiekviena teisės Šaka turi normų skirtų individui. Civilinis teisinis statusas - turtiniai santykiai, jų srityje žmogaus teisės. Administracinis teisinis statusas - pagal Administracinės teisės normos, kaip individas traktuojamas, jo teisės ir pareigos Individo Šakinis teisinis statusas susijęs su konstituciniu teisiniu statusu, nes iš jo išsiplėtoja individo teisinis statusas pagal tam tikras Šakas. Specialus teisinis statusas - išreiškia individo tam tikrą padėti atsižvelgiant i j" socialine ar i pareigine padėti (pvz. pensininkai, diplomatai, deputatai, parlamento nariai, savivaldybių tarybų nariai). Individualus teisinis statusas susijęs su individo darbu tam tikroje valstybės institucijose, tam tikrų pareigybių užėmimu valstybės institucijose. Tai laikinas statusas, apibrėžtas kadencija, pvz. prezidentas, ministras pirmininkas. Reikia skirti žmogaus teisinio statuso įvairovę, iš kurių bendriausias - konstitucinis. Teisinio statuso struktūra: • Subjektiškumas, • Principai; • To instituto turinys; • Garantijos; Principai - tai tam tikros idėjos, kurios lemia teisinio reguliavimo paskirti. Principai nėra visuotinai pripažinti, tačiau svarbiausi: I.Asmens prioriteto prieš valstybę. Valstybė susideda iš gyventojų ir be individo neįmanoma valstybė; prioritetas individui, kurių visuma kuria valstybę. Kai žmogus yra prioritetas prieš valstybę, žmogaus konstitucinis ne visados priklauso nuo valstybės; žmogaus teisinis statusas vadovaujasi prigimtinės teisės koncepcija. Gimęs žmogus jau turi prigimtines teises ir laisves. Žmogaus teisinis statusas - įgimta savybė, kurią turi užtikrinti valstybė. Ji nėra laisva įtvirtindama teises ir laisves. 2,Žmonių lygybės ir lygiateisiškumo. Visi žmonės gimsta lygūs, negali būti skirtumų dėl kalbos, soc, padėties ir t.t. Tai vienas iš pagrindinių principų. Jis įtvirtinamas Konstitucijoje kaip lygiateisiškumo. Lygybė neįmanoma vien todėl, kad fiziškai žmonės labai skirtingi ( lytis, oda, soc. padėtis). Teisėje vartojama sąvoka - kiekvienam individui vienoda teisių ir laisvių apimtis. Jei atsiranda nelygybė, tai diskriminacija, t.y. lygiateisiškumo pažeidimas. Būna ir pozityvi diskriminacija - privilegijos suteikiamos neįgaliems, vaikams, moterims. Šis principas taikomas visiems. Individualus teisinis statusas negali būti traktuojamas kaip diskriminacija, jis tarnauja valstybei. 3.1ndivido teisių ir laisvių gynimo įstatymu. Individui suteiktos teisės ir laisvės neturi būti tik deklaruojamos, bet taip pat numatyta jų gynimo tvarka. Efektyviausia gynyba - įstatymas, nes įstatymui teikiamas prioritetas prieš kitus teisės aktus. 4.Teisių ir pareigų koreliacijos principas ( Diskutuotina principas, nes socializme buvo skelbiama, kad žmogaus teisės ir pareigos neatsiejamos. Buvo teigiama, kad tie, kurie sąžiningai vykdo valstybės uždėtas pareigas, gali naudotis laisvėmis). Demokratinių valstybių teisininkai todėl vengdavo sąsajos tarp teisių ir pareigų. Bet tam tikra priklausomybė tarp teisių ir pareigų yra. Žmogaus laisvės priklauso nuo to, ar naudodamasis tam tikra laisve nepažeidžia kitų asmenų laisvės. Laisvė - galimybė elgtis tiek, kiek nepažeidi kitų asmenų laisvės. Iš laisvės kyla konstitucinėse normose įtvirtinta pareiga gerbti kitų asmenų teises ir laisves, nepažeisti Konstitucijos. Tai yra savotiška garantija. *;* To instituto turinys - tai pagrindinės individo teisės, laisvės ir pareigos. •J* Garantijos - kaip, kokiais būdais individui turi būti laiduojamos teisės ir laisvės, kaip valstybė užtikrina, kad individas galės pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis bei jas apginti. Yra nacionaliniai ir tarptautiniai gynimo būdai. ASMENYBĖS TEISINIO STATUSO INSTITUTO ŠALTINIAI Skiriama visa grupė Konstitucinio statuso šaltinių: 1.Istoriniai - doktrininiai ( Magna Charta 13a., Teisių bilis, Prancūzijos žm. teisių ir laisvių deklaracija 1789m. ). Šiuose aktuose yra aptinkamos pirmosios žm. teisių ir laisvių formuluotės, kurios vėliau tapo išplėtotos ir realizuotos tarptautiniuose aktuose. Jie vertintini kaip tam tikri istorijos paminklai, bet iš jų kildinamos dabartinės žm. teisės ir laisvės. 2.Tarptautiniai teisiniai dokumentai. Jie atsirado po 2 Pasaul. karo. Iš jų pirmasis - Visuotinė žm. teisių deklaracija 1948m.; Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas 1966m.; Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas 1966m. (JTO); 1950m. Europos žm. teisių ir pagrindimų laisvių apsaugos konvencija. Ji yra pagrindinis Europos dokumentas, jo pagrindu įkurta Europos žm. teisių teismas. Jį ratifikavusi ir Lietuva. Remiantis ja galima kreiptis į Europos Žm. teisių teisiną. 3.Valstybių Konstitucijos. Kiekvienos valstybės Konstitucijoje yra skyriai žm. teisėms ir laisvėms įtvirtinti. Greta konstitucinių normų valstybės turi specialius įstatymus, kur detalizuojamos pagrindinės teisės ir laisvės. Kas svarbiausia kalbant apie žm. teises ir laisves ? Žm. padėtį įtvirtina tarptautiniai ir nacionaliniai dokumentai. Kam prioritetas? Svarbiausias Šaltinis -nacionalinė teisė, nes ji pirmiausiai gali realiai laiduoti Žm. teises individui. Tarpt. Dokumentai - tam tikras žm. teisinio statuso etalonas. Tarpt. Dokumentai tampa nacionalinės teisės dalimi, kai valstybė juos ratifikuoja. Matosi, kad jų realizavimo galimybės per nacionaline teisę. Dauguma valstybių vykdo tarptaut. žm. teisių paktus per savo nacionalinė teisę - tai realiausia garantija, kad tarptaut. dokumentai bus įgyvendinti. PILIETYBĖ Pilietybė - pastovus, besitęsiantis teisinis ryšvs tarp individo ir tam tikros valstybės. Žm. yra tam tikros valstybės jurisdikcijoje. Tai nereiškia, jie piliečiai. Greta piliečių yra asmenų, neturinčių pilietybės. Žm. teisės vienodos visiems individams bet kurioje valstybėje. Pilietybė sukuria papildomas teises žmogui, tai priedas prie žm. teisių. Pilietybės teisinis statusas suteikia pilietines (politines) teises. Žm. ir piliečio teisių negalima tapatinti. Kiekvienas pilieti naudojasi pilietinėmis ir bendražmogiškomis teisėmis, bet ne kiekvienas žm. yra pilietis. Pilietybė išreiškia, kad individas, turintis pilietybę, turi tam tikras papildomų pareigų tai valstybei. Pvz. karo atveju ją ginti. Valstybė įsipareigoja piliečius ginti. Pilietybė suteikia galimybę dalyvauti piliečiui kuriant valstybę, užimti aukščiausius postus. Visa tai - pilietinės teisės ar politinės teisės. PILIETYBĖS ĮGIJIMO BŪDAI S Giminiu (filiacija). Skiriami porūšiai; 1.Kraujo teisės principu (ius sangvinis). Piliečių šeimoje gimęs vaikas tampa tos valstybės piliečiu. 2.Zemės teisės principu (ius soli). Pilietybė pripažįstama pagal vaiko gimimo vietą. Šis principas dažniausiai naudojamas Amerikos kontinentų valstybėse. Pvz. Meksikas. Šis principas taikomas, kai valstybė suinteresuota didinti savo gyventojų skaičių. Gali būti ir mišrus, t.y. l ir 2 mišinys. Naudojama, kai šeimos mišrios. Kaip papildomas kriterijus - teritorija. Kai kuriose valstybėse vaiko pilietybė nustatoma pagal motinos pilietybę. Pilietybės įgijimas gimimu - pagrindime. J Natūralizacija - pilietybė suteikiama asmeniui, neturinčiam tos šalies pilietybės. Greta piliečių yra užsieniečiai ir apatridai. Apatridai kreipiasi į valdžios institucija ir prašo suteikti pilietybę. Gali kreiptis ir užsieniečiai. Natūralizacija - išskirtinis būdas, neprivalomas, tai malonė, kurią valstybė teikia arba ne. Natūralizacija - tai savotiškas priaugimas prie tos šalies piliečių. Jis taikomas išgyvenus tam tikrą laiką- sėslumo cenzas (Brazilija 30 metų). Natūralizacijos porūšiai: 1.Šeiminė, kai prašo pilietybės piliečio sutuoktinis ar įvaikinimo atveju, kai įvaikinamas kitos valstybės pilietis. Tokiai natūralizacijai teikiamos privilegijos. 2.Nešeiminė. Reikalingas sėslumo cenzas, mokėti valstybinę kalbą, žinoti valstybės istorijos ir teisės pagrindus, nepriekaištingas elgesys (neturi teistumo, nebūti kariavusiam prieš tam tikrą valstybę), sveikatos reikalavimai. Kiekvienas žm. turi teisę I pilietybę, kiekviena valstybė turi suteikti pilietybę arba ne. -S Reintegracija - tai pilietybės susigrąžinimas asmeniui, kuris buvo ją praradęs. s Tarptautiniai budai: *Transferas - pilietybės suteikimas keičiantis valstybės teritorijai (pagal sutartį ir pan.). Jie automatiškai įgyja kitos valstybės pilietybę. Turėtoji pilietybė pradingsta priklausomai nuo sutarties. *Optacija - pagal tarptautines sutartis, kai perleidžiama teritorija ir gyventojam leidžiama pasirinkti senos ar naujos valstybės pilietybę. PILIETYBĖS NETEKIMAS 1. Atsisakymas (išėjimas iš pilietybės). Kiekvienas pilietis gali paduoti prašymą, kad atsisako, ir toks prašymas yra patenkinamas. 2.Praradimas. Įstatymuose numatytais atvejais. Tai susiję su veiksmais, kad jis išdavė valstybę. Pvz. tarnavo užsienio kariuomenėje, kitų valstybių valdžios institucijose. S.Atėmimas. Netoleruojamas, nes didina apatridų skaičių. Atimama, kai gavo natūralizacijos keliu, laikoma, kad padaryt klaida suteikiant pilietybę. Atėmimas taikomas totalitarinėse valstybėse kaip tam tikra sankcija. UŽSIENIEČIAI, APATRIDAI IR PABĖGĖLIAI Žmogaus sąvoka bendrai reiškia individą, tolygi sąvoka gali būti asmenybė, asmuo. Asmenys gali būti fiziniai ir juridiniai, fizinis asmuo atitinka žmogų. Kalbant apie žmogaus teisini statusą^turimas omeny individo turimu teisiu ir laisvių jnįnjmurn.as, kuris turi būti visur laiduojamas. Tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamas tas teisių ir laisvių kompleksas, kuris garantuojamas nepriklausomai, kurioje valstybėje žmogus bebūtų. Be to, yra teisės, suteikiamos papildomai, priklausomai nuo žmogaus statuso. Plačiausias statusas -pilietis. Pilietybė, apatridas, užsienietis, pabėgėlis vartojami prie "žmogaus". Jie įgyja teises, dažniausiai politines, kurios papildo kitas teises, pvz., žmogaus teisės + papildomos teisės kaip tos valstybės nariui. Pilietis - tai žmogus, turintis tam tikrus ryšius su valstybe. Išvykęs į užsienį tampa užsieniečiu -kitos valstybės piliečiu, turinčiu ryšius su ta valstybe iš kurios yra tuo metu išvykęs. "Pilietis" nėra lygu "užsienietis". Nes kitoje valstybėje užsieniečiams politinės teisės nepripažįstamos. Svarstoma, ar galima pripažinti teises, kokias turi tos valstybės piliečiai. Dažniausiai deklaruojama, kad turi tas pačias teises kaip ir piliečiai, jei įstatymai ir tarptautiniai dokumentai nenumato kitaip. Tai diplomatinė formuluotė - valstybė nėra nusiteikusi prieš užsieniečius. Paprastai vidaus įstatymai numato, kad užsieniečiams gali būti pripažįstamos kai kurios politinės teisės, jei valstybės pasirašė tarptautinį susitarimą. O absoliutaus užsieniečių prilyginimo savo valstybės piliečiams nebūna. Jiems gali būti su sąlygomis, apribojimais pripažįstamos politinės teisės. Kuo artimesni konfederaciniai ryšiai tarp valstybių, tuo daugiau teisių pripažįstama, suteikiama. Vakarų Europos valstybės yra sudarę sutartį dėl ES kūrimo (15 narių), veda derybas CentrYRytų Europos valstybės. ES gali būti vertinama kaip konfederacija. Ji skelbia atvirų sienų politiką, bevizis režimas:laisvas žmonių, prekių, kapitalo judėjimas. Kalbama apie ES pilietybę, bet ir tai nėra absoliutu. Pagal ES priimtą rezoliuciją raginama ES piliečiams, gyvenantiems kitose valstybėse, užtikrinti jiems teisę balsuoti renkant municipal. (savivaldos tarybą). ES valstybių piliečiams laiduojama teisė rinkti ES Parlamento narius, nepriklausomai, kurioje valstybėje gyvena. n Užsieniečiai turi daugiau teisių nei apatridai. Ypatinga teisinė užsieniečių padėtis - diplomatinių tarnybų atstovai. Jie turi diplomatinį imunitetą - jiems pripažįstamas politinės padėties išskirtinumas, pvz., toje valstybėje jiems negali būti keliama baudžiamoji byla, negali būti baudžiami už nusikaltimų padarymą, tada jie skelbiami "persona non grata" ir išsiunčiami iš šalies - 24 vai. skubiais atvejais, normaliai -72val. (sav.) APATRIPAI - žmonės, neturintys pilietybės. Laikomi apatridais tokie žmonės, kurie nesugeba įrodyti turį kokios nors valstybės pilietybę: neturi dokumentų, jų negina jokia valstybė. Teisiniu požiūriu tai labiausiai pažeidžiama žmonių grupė. Jiems turi būti garantuojamos nors elementariausios žmogaus teisės ir laisvės, numatytos tarptautiniuose dokumentuose. Jais rūpinasi ta valstybė, kurioje jie gyvena -gauna dokumentus, suteikiama teisė ten gyventi, gauti darbą, jie priskiriami prie nuolatinių šalies gyventojų, jiems nepripažįstamos tik politinės teisės (nereikia karinės prievolės, gali būti ribojama judėjimo laisvė, pvz., neiti prie karimų objektų, negali dalyvauti valdyme). Apatridų skaičių siekiama mažinti. Yra 2 budai: suteikti pilietybę arba išsiųsti iš šalies. Bet kur? Dar vienas būdas - pilietybės suteikimas apatridų vaikams, pagal ... principą. PABĖGĖLIAI - jais gali būti ir piliečiai, ir apatridai. Pabėgėlis - asmuo, nelegaliai atvykęs į kitą šalį -be tos Šalies imigracinės tarnybos sutikimo, be dokumentų, suteikiančių teisę oficialiai atvykti į tą šalį. Kita pabėgėlių kategorija - kai gauna leidimą trumpam atvykti į šalį. Pabėgėliais laikomi asmenys, ieškantys politinio prieglobsčio. Jie Išvyksta iš savo šalies dėl politinių motyvų. Tai legalių pabėgėlių kategorija. Tarptautinės teisės normos pozityviai traktuoja asmenis, ieškančius prieglobsčio. Neretai net konstitucinėse normose būna įtvirtinta valstybės "teisė" suteikti prieglobstį. Turi įrodyti, kad yra politinis imigrantas. Jie traktuojami palankiai, stengiamasi užtikrinti politinį prieglobstį. Savo šalyje jie gali būti persekiojami dėl politinių, religinių įsitikinimų. Jei tai įrodo, prieglobsčio suteikimas laikomas humanitarinės pagalbos šiems žmonėms rūšimi. Politinio prieglobsčio suteikimas yra kiekvienos valstybės išimtinė teisė, nebent savo Konstitucija ji įsipareigoja, tada stengtis maksimaliai. Kita pabėgėlių kategorija ekonominiai pabėgėliai - tai asmenys, ieškantys geresnio gyvenimo. Lietuva -kaip tranzito punktas į Vakarų Europos valstybes. Tarptautiniai dokumentai netraktuoja šių asmenų kaip tokių, kuriems būtina teikti pagalbą. Galima teikti tarptautinę pagalbą, o nebūtina iš tos savo šalies bėgti. Jie traktuojami neigiamai, todėl kartais apsimeta, prašo politinio prieglobsčio, bet tai reikia įrodyti. Ekonominiai pabėgėliai gražinami atgal. Čia kyla tik uždavinys nustatyti kuo greičiau šalį iš kur jie atvyko. "Pakeliui" esančios valstybės turi juos priimti, nes nesugebėjo užtikrinti, kad ir į ją nepatektų. Kol nustatoma asmenybė, tikslai, kelionės maršrutai, jie apgyvendinami laikinai stovyklose. Jie atvykę į kitą šalį neįgyja jokių teisių, net ir žmogaus teisės jiems teikiamos su apribojimais -uždaromi į stovyklas, neturi teisės įsidarbinti. Dėl politinių pabėgėlių - jiems prieglobstis turi būti suteikiamas, nes ragina tarptautiniai dokumentai ir pačios valstybės įsipareigoja, tačiau politinio prieglobsčio gavimas ne tas pats, kas pilietybės gavimas. Pilietybės suteikimas taip negarantuojamas, tai jau kita procedūra, gali gauti natūralizacijos būdu. ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA Objektyviai būtina, nes teisių ir laisvių yra kelios dešimtys. Jas grupuojant lengviau suprasti ypatumus. Nėra paprastas dalykas, nes daug teisių ir laisvių yra kompleksinio pobūdžio, sunku priskirti prie l ar kitų grupės. Pvz., nuosavybės teisė traktuojama kaip prigimtinė asmeninė teisė, gali būti traktuojama ir kaip ekonominė teisė, ypač kai turtas stambus, ji labiau ekonominė, pvz., gamybos priemonės. PagaLsubjektą. kam jos teikiajnos: -žmogaus teisės - teisių minimumas, garantuojamas visiems individams. -piliečio teisės - teikiamos tam tikrai kategorijai, asmenims turintiems pilietybę, suteikiamos politinės teisės. Individualios - adresuojamos kiekvienam žmogui atskirai paėmus, didžioji dauguma. Kolektyvinės - adresuojamos žmonių grupėms, pvz., teisė streikuoti, vienas žmogus jos neįgyvendintų. Priklauso mažumų teisės, susirinkimų teisė. Pagal reikšme: *pagrindinės *papildomos Pvz., bendra federalinė politinė teisė dalyvauti valdant savo šalį. Kaip išvestinė teisė - rinkimų teisė (ja realizuoja valstybės valdymą), valstybinės tarnybos teisė (teisė į valstybės tarnybą). Pagal teisiu ir laisvių turini: -asmeninės -socialinės -ekonominės -kultūrinės -politinės ASMENINĖS Josftraktuojamos kaip prigimtinės teisės, neatimamos, įgyjamos gimimu, jos negali būti smarkiai varžomos arba būti skirtingos individų grupėms. Priklauso kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo statuso; yra kelios pagr. grupės: teisė į gyvybę, laisvę, fizinį integralumą ir 14 asmens neliečiamybę. Šios teisės traktuojamos kaip pagrindinės žmogaus teisės. Iš jų gali būti išvedamos kitos. Teisė į gyvybę traktuojama, kad negali būti atimta žmogui gyvybė, ją saugo ir gina įstatymas. Teisė į gyvybę ne visur vienodai yra traktuojama. Europos Taryba yra priėmusi nutarimą, kad mirties bausmė negalima. Kai kur įvestas moratoriumas - mirties bausmės vykdymo sustabdymas, kol neišspręstas mirties bausmės panaikinimo klausimas. Netaikyti mirties bausmės taikos metu !!! 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencija reikalavo, kad įstatymuose būtų numatyti atvejai, kada mirties bausmę galima taikyti, po to pasirašytas 6-asis protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo. Seniau galėjo jo neratifikuoti, dabar valstybėms tai būtina. Kituose kontinentuose mirties bausmė yra; JAV daugiau nei 20 valstijų vykdoma mirties bausmė. Asmens neliečiamybė -asmens negalima sulaikyti, nebent 48 vai. (72 vai.), po to asmuo turi būti pristatytas teismui dėl suėmimo. Suimamas tik teismui leidus. Įtvirtinta Didžiojoje Britanijoje dok. " Habeas Corpus Act". Fizinis integralumas - draudžiama kankinti asmenį, be sutikimo atlikti medicininius eksperimentus, taikyti rizikingus gydymo metodus. Minties ir sąžinės laisvė. Priklauso prie dvasinių laisvių. Išskiriama įsitikinimo laisvė, informacijos laisvė (galimybė gauti ir skleisti žinias -spaudos laisvė). Informacijos laisvė traktuojama kaip galimybė gauti ir platinti informaciją. Ji yra viena iŠ svarbiausių Šiuolaikinės demokratinės valstybės laisvių, rodo demokratijos lygį. Prie šios grupės priklauso religijos laisvė (teisė išpažinti kokią nori religiją arba jokios - ateizmo teisė). Plačiąja prasme suprantama kaip galimybė individui rinktis, ką išpažinti, arba nieko. Būna nustatomi tam tikri apribojimai dėl sektų, nes gali religine teise pasinaudoti individai, kurie daro žalą visuomenei. Privataus gyveninio ir komunikacijų neliečiamybė, -kompleksas teisių, įtvirtinančių privataus gyvenimo neliečiamybę, laiduojama susižinojimo paslaptis. Tik spec. tarnybos , kurios ir tai turi gauti leidimą įst. nust. tvarka, kad galėtų vykdyti operatyvines operacijas -kai reikia užkirsti galimybę nusikaltimui, užtikrinti valstybės saugumą. Tačiau gautą infb jie negali platinti. Priklauso būsto neliečiamybė - tai draudimas be leidimo įeiti į būstą ir likti jame ilgiau, nei leidžia šeimininkas. Anglijoje: "Mano namai - mano tvirtovė." Pažeisti šią teisę gali tik spec. tarnybos, įstatymo nustatytais atvejais, dažniausiai dėl nusikaltimo padarymo arba kai susiję su valstybės saugumu. Kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Asmenys turi teisę judėti šalyje, pasirinkti gyvenamąją vietą. Kartais ši laisvė traktuojama kaip žmogaus, o kitų valstybių pripažįstama tik piliečiams, pvz., Lietuvoje, Italijoje. Paprastai pripažįstama su tam tiktrais apribojimais, pvz., į karinius objektus. Totalitarinėse valstybėse, pvz., Sovietų Sąjungoje ta teisė buvo varžoma - antspaudas pase. Jei gyveno kitur, reikalaujama buvo pasiaiškinti- polit(c?)inė kontrolė. Baudžiamosios teisinės ir kitos individo teisių ir laisvių procesinės garantijos. Individui turi būt! suteikiama galimybė kai jis sulaikomas, reikalauti būti pristatytam į teismą dėl sulaikymo klausimo. Kiekvienam sulaikytam individui turi būti pranešama, kuo jis įtariamas, kad nuspręstų, kalbėti su pareigūnais ar laukti advokato. Yra ir gynybos teisė - gali gintis pats arba su advokato pagalba. Kiekvienas individas laikomas nekaltu, kol neįrodoma teisme jo kaltė ir teismas nepriima nuosprendžio - nekaltumo prezumpcija. Yra teisė į objektyvų ir nešališką teismą. Yra teisė, kad jo bylą per įmanomai trumpą laiką išnagrinėtų nešališkas eismas. POLITINĖS (PILIETINĖS) TEISĖS IR LAISVĖS Politinės teisės ir laisvės dažniausiai suteikiamos piliečiams. Laikoma, kad politinės teisės ir laisvės yra tam tikra privilegija piliečiams. Šių teisių ir laisvių sąrašas yra labai platus. Jis dažniausiai pradedamas nuo teisės dalyvauti savo šalies valdyme. Ši teisė nėra viena iš senųjų konstitucinių teisių, dažnai fiksuojama naujosiose Konstitucijose, senosiose nelabai rasime. Ji konkretizuojama per kitas teises ir ją suformavo daugiau konstitucinės teisės doktrina. Rinkimų teisė. Ji yra išvestinė iš 1-os. Egzistuoja objektyvioji ir subjektyvioji rinkimų teisė. Subjektyvioji rinkimų teisė - asmens teisė dalyvauti rinkimuose. Ji skirstoma į aktyviąją ir pasyviąją. Aktyvioji - tai teisė piliečiui balsuoti, pasisakyti, tai balso teisė. Pasyvioji - tai galimybė kelti savo kandidatūrą į renkamas pareigas, suteikiama teisė būti išrinktam. Rinkimų teisė - tai viena iš akivaizdžių piliečių dalyvavimo savo valstybės valdyme forma. Rinkimų teisės anksčiau pasižymėjo lyčių diskriminacija. Moterims ji buvo suteikta 20 a., sulygintos su vyrų. Šis lyčių diskriminavimas buvo žinomas įvairiose šalyse: Šveicarija (viena iŠ demokratiškiausių valstybių) moterims šią teisę pripažino 20a. 2 pusėje. 18-19a. buvo naudojamas turto cenzas, t.y. ši teisė buvo suteikiama žmonėms, turintiems tam tikrą pragyvenimo šaltinį ir šiems žmonėms dažnai buvo suteikiama papildoma rinkimų teisė. Dažniausiai buvo suteikiama žemvaldžiams. Ši turto diskriminacija buvo likviduota 20a. Kai kuriose valstybėse rinkimų teisė traktuojama ne tik kaip teisė, bet ir pareiga. Tokia sistema, kai piliečiai įstatymų pagalba verčiami dalyvauti rinkimuose, vadinama privalomuoju votumu (Meksika, kai kurios P. Amerikos v., Belgija). Asmenims, kurie nedalyvauja, skiriamos baudos. Privalomojo votumo esmė - renkamas Parlamentas, kuris traktuojamas kaip tautos rinkta atstovybė. Taip norima padidinti atsakomybę tų, kurie išrinkti. Privalomas dalyvavimas kritikuojamas kaip individo laisvės kėsinimasis. Nes tikroji laisvė prasideda nuo galimybės rinktis. Asociacijų teisė - tai piliečių teisė vienytis, jungtis į tam tikras organizacijas. Ši teisė žinoma nuo senųjų Konstitucijų. Lyginant su 20a. Konstitucijomis ryškėja ta tendencija, kad ši teisė konkretizuojama pabrėžiant teisę vienytis į politines partijas ir kitas politines organizacijas. Tai aiškinama tuo, kad autoritariniuose, totalitariniuose rėžimuose irgi yra pripažįstama asociacijų teisė, bet neigiama galimybė formuoti politines organizacijas. 3. Susirinkimų (manifestacijų) teisė - tai piliečių galimybė laisvai rinktis, diskutuoti, politinio, valstybinio gyvenimo klausimais, dažnai jų pagrindu priimamos rezoliucijos ir taip atkreipiamas dėmesys. Galimi susirinkimas tenkinti ir kultūrinius, kitus poreikius. Manifestacijų teisė dažniausiai suvokiama kaip galimybė organizuotai žygiuoti, išreikšti savo (ne)pasitenkinimą. Susirinkimai turi būti taikūs. Piliečiams leidžiama šią teisę realizuoti būnant beginkliais. Demokratinėse valstybėse susirinkimams organizuoti nereikalingas išankstinis leidimas. Susirinkimų iniciatoriai privalo informuoti savivaldybes, policijos įstaigas. Ribojimai susiję su tuo, kad susirinkimai gali kliudyti kitiems žmonėms, transportui ir pan. Įstatymais gali būti nustatomi ir kiti ribojimai ypač manifestacijų, demonstracijų teisei. Visuomenės poreikiai ne visada yra pagrindas atsakyti teisės rengti demonstraciją. Jei netinkama vieta, turi būti pasiūlyta kita. Totalitarinėse valstybėse manifestacijos dažniausiai buvo organizuojamos valdžios. Buvo privaloma gauti leidimą, norint surengti eitynes, demonstracijas. Ši tvarka vadinama leidimine ir laikoma nedemokratine. 4. Informacijos laisvė. Ji paprastai traktuojama kaip spaudos laisvė ir suvokiama kaip teisė pačiam gauti informaciją, o iš kitos pusės - galimybė skleisti informaciją. Didžiausia grėsmė iŠ valdžios, jos siekis kontroliuoti. Dažnai tai vadinama cenzūra. Cenzūra yra dažnas totalitarinių valstybių požymis, ypač spaudos cenzūra. Kartais ji įvedama karo sąlygomis, tai karinė cenzūra, ji yra pateisinama dėl gynybos, saugumo reikalavimų. Informacijos laisvė nėra absoliuti. Jai taikomi apribojimai kai susiduriama su tam tikrų paslapčių kategorijomis, kurios saugomos įstatymo, pvz. komercinė, valstybinė, tarnybinė, asmeninio gyvenimo ir kt. paslaptys. Yra spec. įstatymai, kaip valstybinės paslaptys turi būti ginamos. Informacijos laisvė konfliktuoja su valstybinėmis taip pat ir komercinėmis paslaptimis. 5. Peticijų teisė - tai atskirų individų, kolektyvų teisė kelti reikalavimus valdžios institucijoms, tam tikriems pareigūnams. Si teisė apima skundo teisę, galimybę keltis aktualias problemas. Peticijų teisė laiduojama kiekvienam piliečiui, bet gali būti ir individų grupei (tada tai turi didesnę reikšmę). Kolektyvinės peticijos - tai tam tikros visuomenės dalies nuomonė, į jas reaguojama atsakingiau. Dėl šios teisės paprastai priimami įstatymai, kuriuose nurodomos ir valdžios įstaigų tam tikros pareigos, per kiek laiko išnagrinėti, ieškoti būdų, kaip išspręsti problemas. Skundo teisė yra tam tikra peticijos teisės atmaina. 6. Teisė ir pareiga ginti savo šalį - išskirtinai pilietinė, ji priklauso nuo piliečių sąmoningumo. Tiems, kurie didžiuojasi savo valstybe - tai teisė. Konstitucijose ji traktuojama įvairiai. Sunku pasakyti, kas dominuoja, teisė ar pareiga. Teisė - jei nori tapti karininku. Pareiga - kai yra karo atvejis, kai šaliai kyla grėsmė; taip pat gali būti karinė prievolė (tai susiję su kariniu apmokymu). 7. Teisė priešintis priespaudai ir prievartai - viena svarbiausių, nes susiformuota JAV nepriklausomybės deklaracijoje, vėliau žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje, Prancūzijos 4-os respublikos Konstitucijoje. Ši teisė deklaruoja, kad valstybę kuria piliečiai, o valstybė turi tarnauti piliečiams. O kai valstybė iškraipo - tada piliečiai turi teisę priešintis. Ši teisė turi tam tikro pavojaus, nes joje glūdi revoliucingumo pavojus. Todėl ji nėra labai paplitusi, valstybės vengia ją įtvirtinti Konstitucijose, nes gali būti įvairios gudrybės. EKONOMINĖS - SOCIALINĖS TEISĖS Šios teisės sudaro didelę dalį visų teisių ir laisvių.Pirmosiose Konstitucijose jos nebuvo numatytos. 1. Seniausia nenumatyta yra privatinės nuosavybės teisė. Ši teisė, t.y. teisė turėti turtą, traktuojama kaip viena iš pagrindinių. Nuosavybė - tai sąlyga žmogaus laisvei egzistuoti. Tai vien iš prigimtinių teisių. Buvo deklaruojama, kad nuosavybė neliečiama ir ginama įstatymų. Išjos kyla civilinė teisė. 2. Pirmosios Konstitucijos įtvirtino ir ūkinės iniciatyvos, veiklos teisę. Iš jos išsivystė šiuolaikinė ekonomikos sistema. 3. Pareiga mokėti mokesčius. Buvo suvokiama, kad valstybės pagrindas yra mokesčiai. Mokestis - tai gaunamų pajamų suvisuomeninimas, nusavinimas. Su laiku iš valstybės biudžeto buvo pradėta teikti parama asmenims, kurie negali savimi pasirūpinti. Pirmose Konstitucijose tai įtvirtinama įstatymais. Už mokesčių nemokėjimą buvo taikomos kriminalinės bausmės, kaip už vieną sunkiausių, gėdingų nusikaltimų. 20 a. sočiai i nių-ekonominių teisių sąrašas pasipildė naujomis teisėmis, kurios buvo suformuluotos socialistinių, komunistinių partijų. Revoliucinių judėjimų pasekmė - teisė į darbą. 4. Teisė į darbą - tai deklaratyvi teisė. Jei valstybė įrašo šią teisę į Konstituciją, tai valstybė privalo kurti specialias programas, kad būtų sukurtos darbo vietos, perkvalifikuotų darbą praradusius žmones. 5. Teisė į verslą (teisė į profesijos pasirinkimą) - traktuojama kaip teisės į darbą atmaina. Teisė į darbą R. Europos valstybėse dažnai buvo traktuojama kaip pareiga dirbti. Sol. Sąjungoje buvo specialūs įstatymai, kuriose nedirbantys buvo vadinami veltėdžiais ir buvo numatyta, kaip juos bausti, kaip priversti' dirbti. Pareiga dirbti traktuojama kaip pažeidžianti asmens laisvę. Tarptautiniuose dokumentuose draudžiamas priverstinis darbas. Priverstiniu darbu nelaikoma karinė tarnyba ir darbas įkalinimo įstaigose. 6. Streiko teisė - ne visur pripažįstama, nes iškilo kaip tam tikras socialistų lozungas. Buvo traktuojama kaip priemonė patenkinti savo reikalavimus, pakelti užmokestį, sutrumpinti darbo dieną ir pan. Ši teisė - tai kolektyvinis darbuotojų poveikis darbdaviui nedirbant darbo. Taip daromi tam tikri nuostoliai. Demokratinėse valstybėse streikai pripažįstami. Totalitarinėse (darbininkų valstybėse) - streikai neigiami, nes tai darbininkų valstybė, tai kaip darbininkai gali streikuoti prieš save? Demokratinių valstybių Konstitucijose ši teisė nelaikoma kaip viena iš konstitucinių teisių, kartais traktuojama kaip susirinkimų, demonstracijų teisė. 7. Teisė dalyvauti valdant įmonėje - 20 a. fiksuota Italijos, Ispanijos Konstitucijose. Turima omeny dirbančiųjų įmonėje teisė dalyvauti ją valdant. Ši teisė kildinama iš socialistinių teisių, deklaruota socialistinėse Konstitucijose. Šiuo atveju skatinamas darbdavys sudaryti kuo palankesnes sąlygas dirbti, kad jie gerai jaustųsi. 8. Teisė į socialinį aprūpinimą traktuojama kaip teisė į pensiją, teisė į invalidumą, nedarbo atveju numatomos tam tikros pašalpos. Ši teisė realizuojama iš valstybės biudžeto. Teisė į soc. aprūpinimą - tai galimybė gauti paramą ir iŠ privačių fondų. Valstybė turi sudaryti sąlygas gauti tą paramą, ši teisė reiškia ir tam tikrą valstybės rūpinimąsi, ji realizuojama tam tikrai įstatymais. 9. Teisė į sveikatos apsaugą - socializmo išradimas. Bet pamažu atsirado ir demokratinių valstybių Konstitucijose, pagrinde sočiai. Partijų dėka. Ši teisė nėra absoliuti, ji nustatoma tik būtinos medicinos pagalbos atveju. Apskritai demokratinėse valstybėse medicininė pagalba yra mokama, išskyrus neatidėliotiną medicininę pagalbą ir soc,. remtiniem asmenims. lO.Teisė į gyvenamą būstą - socialistų nuopelnas. Buvo viskas suvisuomeninta, kuriami planai namams statyti ir t.y. Šiuo metu ši teisė išliko Š.Korėjoje, Vietname, Kuboje, taip pat įrašyta Ispanijos konstitucijoje. ll.Teisč į sveiką gamtinę aplinką - tai 20 a. konstitucinė teisė, kuri laiduojama kiekvienam individui. Iš valstybės reikalaujama rūpintis gamta, infrastruktūromis, kurios žaloja gamtą, Konstitucijose kartu numatoma ir pareiga piliečiams saugoti gamtą. KULTŪRINĖS TEISĖS * l.Teisė į mokslą - mokslas suvokiamas kaip visuotinai privalomas, todėl nustatomas vidurinis nemokamas, gerai besimokantiems ir aukštesnis. Valstybė garantuoja tam tikrą pakopą nemokamą, o aukštesnės pakopos mokamos. Mokslas traktuojamas kaip visuomenės būtinumas. Kai kur fiksuojama akademinė laisvė - dėstytojų mąstymo, kūrybos laisvė. 2. Kūrybos laisvė ir naudojimosi kultūros vertybėmis laisvė - valstybė prisiima pareigą saugoti kultūrines vertybes ir deklaruojama piliečiams teisė naudotis šia teise. Žmogaus teisių ir laisvių teisinis įtvirtinimas ir jų ribojimo galimybės: ( bal. 10 d.) Daugelis žmogaus teisių yra prigimtinės. Todėl ar reikalingas teisinis įtvirtinimas? Egzistuoja ir specialūs tarptautiniai dokumentai. Todėl galima sakyti, kad egzistuoja universalios žmogaus teisės pasauliniu mastu. Teis. įtvirtinimas būtinas, būtinas ir žmogaus teisių ir laisvių nustatymas. Pati valstybė, įtvirtindama jas įstatymais, turi vadovautis tam tikrais tarptautiniai dokumentais. Jie skirti nacionalinėms valstybėms, kad jos laikytųsi tarptautinių standartų. Tarptautinė teisė nustato žmogaus teises ir laisves. " Ii nukonkuravo nacionalinę teisę." -tai neteisingas teiginys. Reali žmogaus teisių ir laisvių realizavimo galimybė yra šalyje, kurioje žmogus gyvena. Taigi, nacionalinė teisė vaidina svarbų vaidmenį žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo srityje. Draudžiama riboti ir varžyti įstatymais nurodytas žmogaus teises ir laisves. Dažniausiai konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės įtvirtinamos kategoriškai (kaip absoliuti teisė), pvz., "nuosavybė neliečiama". Kiekvienoje valstybėje egzistuoja būdai, kada galima iš asmens ją atimti ir pan. Tai kodėl valstybė formuoja kategoriškas sąvokas? Nes siekiama pabrėžti žmogaus teisių ir laisvių svarbą, jų reikšmę. Kiekvienas individas kartu privalo gerbti kito žmogaus tokias pat teises ir laisves. Susidaro situacija, kieno teisės ir laisvės yra reikšmingesnės. Nustatant tam tikras teisės normas, būtina užtikrinti kiekvieno individo galimybes naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Todėl šių teisių ribojimas gali būti vertinamas kaip būtinybė. Visada laisvė baigiasi ten, kur susiduria su kito individo laisvėmis. Ribojimo galimybės irgi turi savo ribas (t.y. nustatytos taisyklės). Jos apibrėžiamos Europos žmogaus teisių konvencijoje. Yra suformuluotos tam tikros taisyklės: \l l)Apribojimai turi būti nustatyti tik įstatymu (dažniausiai tam naudojama Konstitucija). Nustatant tam tikrus apribojimus, varžoma konkreti laisvė. Apribojimų sąrašas turi būti baigtinis. Įstatymai turi būti viešai paskelbti, kiekvienam prieinami. Apribojimai turi būti ne dviprasmiški, o aiškūs, tikslūs, susiję su valstybės apsauga, saugumu, o taip pat ir individo saugumu. 2)Apribojimai turi būti priimti demokratinėje visuomenėje. Jų apimtis, pobūdis negali kenkti demokratinei visuomenei. Pasirinktos ribojimo priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. 3)Apribojimai negali paneigti pačių teisių ir laisvių (t.y susiję su ribojimų apimtimi). Tie suvaržymai negali paneigti ir kitų teisių. Taigi, tam tikrų žmogaus teisių ir laisvių apribojimui nustatyta ir dar viena taisyklė: 17 4)jei nustatomi konkrečių teisių ar laisvių ribojimai, tai jų negalima pritaikyti kitoms teisėms ar laisvėms. Europos teismas, nagrinėdamas bylas, turi atsižvelgti į šiuos 4 reikalavimus. Nacionalinės valstybės, priimdamos įstatymus, irgi turi paisyti šių pagrindų. Šiandien daugiau kaip 41 valstybė priklauso Europos tarybai ir yra ratifikavusios Europos žmogaus teisių konvenciją. "Nuosavybė neliečiama", tačiau nacionaliniai įstatymai nustato sąlygas šiai teisei apriboti. Nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams. Įstatyme turi būti detalizuoti poreikiai, o už nuosavybės paėmimą turi būti teisingai atlyginta. Privatinė nuosavybė paimama visuomenės reikmėms. Nuosavybė gali būti suvaržoma ir tada, kai ji taikoma kaip sankcija. Šiuo atveju įstatymas turi nurodyti, už kokius pažeidimus nuosavybė gali būti paimama (BT - turto konfiskavimas- tai teisėtas turto suvaržymas). Žmogaus tejsHĮ iir laisvių garantij oš: Žmogaus teisės ir laisvės būdavo deklaruojamos, skelbiamos, tačiau nenumatyta tinkama jų apsauga. Žmogaus teisių ir laisvių paskelbimas - būtinybė kiekvienai valstybei (net totalitarinėms valstybėms). Nepakanka vien tik jas paskelbti, reikia ir apsaugoti. Egzistuoja 2 pagrindinės žmogaus teisių ir laisvių apsaugos grupės (sistemos); l)valstybės vidaus garant. sistema (nacionalinė); 2)tarptautinė žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sistema. I}vaįs1ybęs vidaus garant. sistema (nacionalinė) ji susideda iš: a)formalių teisinių garantijų; b)institucinių teisinių garantijų. a)formalios teisinės garantijos - tai yra įstatymai, kuriuose įtvirtintos pagrindinės teisės ir laisvės. Tarp jų yra teisė į savigyną. Ji suteikiama individui pačiam gintis nuo kėsinimųsi į jo nuosavybę, gyvybę, būstą ir pan. Peticijos teisė - galimybė kreiptis į valdžios įstaigas. Tai individo reikalavimai valdžiai. Skundo teisė numatoma ne visose valstybėse, kartais ji įeina į peticijos teisę. Skundo teisė - reakcija į žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus. Procesinės teisminės garantijos - teisė kreiptis į teismą. Ji pripažįstama bet kuriuo atveju, ji nėra varžoma. Asmens neliečiamybė (kai asmuo sulaikomas, jis turi būti per 48 vai. atgabenamas į teismą, kur išaiškinama, kodėl jis buvo suimtas, kuo kaltinamas ir pan.). Nekaltumo prezumpcija: tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu. Kol nepriimtas teismo nuosprendis, asmuo yra nekaltas. Teisė į gynybą: individas gali gintis pats arba naudotis profesionalių teisininkų (advokatų )pagalba. Teisė į nešališką teismą ir t.t. Taigi, formalios garantijos suteikia galimybę pačiam individui gintis. b)institucinės teisinės garantijos -jos skirstomos: *bendros organizacinės garantijos - tai valstybės ir savivaldybių institucijos, kurios dalyvauja įgyvendinant žmogaus teises ir laisves. Didžioji dalis teisių ir laisvių gali būti realizuojamos valdžios įstaigose (ministerijose, vykdomosios valdžios institucijose ir pan.). Socialinės - ekonominės teisės (socialinės apsaugos institucija, kuri rūpinasi pensijomis, pašalpomis)..? egzistuoja ir spec. valstybės kontrolės institucijos, Jų paskirtis - tiesiogiai ginti žmogaus teises. OMBUDSMENAI - valstybės pareigūnai, kurie nagrinėja žmonių skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, neveikimo. Jie, būdami prie Parlamento, gali ištirti skundus, nustatyti atvejus, kada pažeidžiamos teisės ir laisvės. Kai kuriose valstybėse ombudsmenai steigiami prie Vyriausybės, valstybės vadovo ir pan. "teisminės garantijos - tai tam tikri teismai, į kuriuos kreipiasi žmonės, siekdami ginti savo teises ir laisves. Tai patikimiausia garantija. Nevaržoma galimybė kreiptis į teismą - teisinės valstybės sąlyga. Egzistuoja trejopo pobūdžio teismai: l)bendros kompetencijos teismai (civ. ir baudž. bylos) 1-3 instancijos. 2)specializuoti teismai (administraciniai teismai, kurie gina asmenis nuo valdžios institucijų, pareigūnų), jie vykdo teisminę vykdomosios valdžios priežiūrą. 3)konstituciniai teismai - jie užtikrina Konstitucijos viršenybę, nagrinėja skundus dėl pažeistų žmogaus teisių ir laisvių. Turi būti užtikrinta, kai įgyvendinamos visos konstitucinės nuostatos. Paprastai asmuo, kai pasinaudoja visomis nacionalinėmis garantijomis, naudojasi tarptautinėmis garantijomis. Dtarptautinė žmogaus leisiu ir laisvių apsausos sistema. Skirstoma: a)formalios tesinės garantijos; b)institucinės teisinės garantijos. a) formalios lesinės garantijos -Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (JTO 1948m.) - tai politinis dokumentas, kuris deklaruoja žmonėms pripažįstamas teises ir laisves. Deklaracija dėl rasinės diskriminacijos likvidavimo (1963 m.) Tarpt, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (JTO 1966m.) Tarpt, pilietinių ir politinių teisių paktas (JTO 1966m.) ... 1950 m. įsteigta ET, kuri skatino ratifikuoti šią konvenciją, įgyvendinti. Ši konvencija sukuria tam tikras institucijas, kurių paskirtis - ginti žmogaus teises. b)insūtucinės teisinės garantijos -priskiriamos organizacijos, skirtos žmogaus teisių ir laisvių gynimui. 18 Jos skirstomos: * universalios (JTO inst). JTO žmogaus teisių komitetas. *regioninės (žmogaus teisių komisija, žmogaus teisių teismas, ministrų komitetas) . Dabar liko tik 2 pastarosios. { Europos žmogaus teisių teismą gali kreiptis piliečiai valstybių, kurios ratifikavusios Europos žmogaus teisių konvenciją. Pagrindinė sąlyga - kiekvienas individas turi būti pasinaudojęs visomis nacionalinėmis priemonėmis. VISUOMENINĖS SANTVARKOS KONSTITUCINIAI PAGRINDAI l)Visuomeninės santvarkos samprata. 2)Ekonominės sistemos konstituciniai pagrindai. 3)Socialinė sistema. 4)Dvasiniai kultūriniai santykiai, 5)Politinė sistema ir jos elementai. I)Visuomeninės santvarkos samprata. Santykiai tarp individų, kolektyvų vadinami visuomeniniais santykiais. Jų yra labai įvairių. Jie gali būti klasifikuojami pagal reikšmę. Svarbiausi visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės normomis. Teisinis reguliavimas atsirado su nusikalstamumu. Valstybė išskiria visuomeninių santykių prioritetus, todėl teisinis reguliavimas turi savo tikslus, paskirtį. Išskiriama tam tikra grupė visuomeninių santykių, kurie tampa KT reguliavimo dalyku. Toks konstitucinis reguliavimas pirmiausiai nustato tam tikrą tvarką, išryškina valst. gyvenimo prioritetus. Svarbūs visos visuomenės interesai, net pačios valstybės interesai. Skiriami 4 blokai pagal turinį: l)ekonominiai santykiai; 2)kt. socialiniai santykiai; 3)dvasiniai kultūriniai santykiai; 4)politiniai santykiai. Tokia struktūra susiformavo XX a. (po I Pasaulinio Karo). Pirmosiose konstitucijose daugiausia dėmesio buvo skiriama politiniams santykiams. Susikūrus komunistinei sistemai, pradėti reguliuoti ir kiti santykiai. Po II Pasaulinio Karo reguliavimas žymiai platesnis. 2)Ekonominės sistemos konstituciniai pagrindai.-Ekonominę sistemą sudaro nuosavybės santykiai ir su jais susiję gamybos, gėrybių paskirstymo santykiai. Nuosavybė_- tai 3 )turtas (buitinis suvokimas) 2)tai santykiai tarp žmonių dėl turto (per santykius teisės normos gali daryti poveikį pačiam turtui). Nuosavybė skirstoma: * viešoji - turtas, priklausantis valstybei ar tam tikriems teritorinims kolektyvams. Ji yra kolektyvinė: priklauso visiems visuomenės nariams. Ji negali būti daloma. *privatinė - tai individui priklausantis turtas. Juridiniai asmenys - kolektyviniai subjektai. Tam tikrais atvejais privati nuosavybė gali būti valstybės nuosavybė. Privati nuosavybė savininko sprendimu gali būti perleidžiama kitam subjektui. Priyatigayįmas - viešosios nuosavybės formos pakeitimas. Tai gana sudėtingas procesas: dėl teisinio reguliavimo susidaro tam tikrų spragų. Nuosavybės forma apsprendžia tam tikros valstybės ekonominę santvarką. Privatinė nuosavybė sudaro geriausias sąlygas ekonominei plėtotei. Nuosavybės santykiams skiriamas ypatingas dėmesys (ypač atsiradus konstitucinei santvarkai), pvz., Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje deklaracijojeskelbiama, kad nuosavybė -neatimama ir Šventa teisė, ji negali būti atimta kitaip kaip tik visuomenės interesams (būtinumui). Ši nuostata buvo kartojama kitose konstitucijose. LR Konstitucijoje 23 str. užfiksuoti tie patys teiginiai. Toks griežtas požiūris į nuosavybę ilgainiui truputį pasikeitė (bolševikų revoliucija). Nuosavybės santykių socializacija - tarybinių konstitucijų įpareigojimai savininkui, kad nuosavybė turi tarnauti tautos gerovei. Išplečiama galimybė paimti privatinę nuosavybę visuomenės reikmėms, kai kur galima net nacionalizacija (tai vyksta pagal įstatymus; atlygintinai -demokratinėse valstybėse). Nacionalizaciją skelbia socialdemokratinės partijos. Didž. Britanijoje ją vykdydavo leiboristai: nacionalizuodavo anglies pramonę, geležinkelius (vėliau vėl privatizuodavo). Ekonominės veiklos principai atsirado Konstitucinėje Teisėje XX a. (tarpukario laikotarpiu:ekonominė depresija 1927-1929m.). Krizė buvo, nes nebuvo teisinio reguliavimo, valstybė nieko nedarė, kad būtų galima išvengti tos krizės. Vėliau buvo prieita išvada, kad valstybė gali minimaliai kištis į ekonominę sistemą. Valstybės ekonomikos reguliavimas buvo inspiruotas sovietų valstybėse, kur visa pramonė buvo nacionalizuota, kur valstybė reguliuoja visą ekonominį gyvenimą. Todėl galime aptikti valstybės reguliavimo, planavimo tam tikrų svertų ir demokratinėse valstybėse. Pvz.: valstybė įpareigojama rūpintis naujų darbo vietų kūrimu. Nacionaliniai turtai turi būti naudojami bendriems interesams, todėl gamtos ištekliai yra viešoji nuosavybė. Žemės ir gamybos raida: valstybė įsipareigoja remti nacionalinį žemės ūkį, žemdirbius ir panašiai. Garbinga konkurencija - rinkos principas, monopolizavimo draudimas. Privačios iniciatyvos rėmimas ir skatinimas. Finansų sistema - svarbi ekonominio gyvenimo sritis. Ji priklauso nuo pačios ekonomikos, gamybos. Svarbiausi yra valstybės mokesčiai, jų rengimas. Per mokesčius nusavinama tam tikra dalis privataus kapitalo valstybės reikmėms. Mokesčius nustato parlamentas. Numatyta ir biudžeto formavimo tvarka. Biudžetą tvirtina Seimas vieneriems metams. Draudimas valstybės lėšas naudoti labdarai - tai dar vienas finansinės veiklos principas. 3)Socialinė sistema. Socialinė sistema - tam tikra visuomeninių santykių grandis. Tai santykiai, kurie nėra tiesiogiai susiję su gamyba. Jie egzistuoja šalia ekonominių santykių. Konstitucinės normos reguliuoja ir darbo santykius. Valstybė įpareigojama rūpintis gyventojų užimtumu. Kai kurios konstitucijos skelbia socialines valstybes, pvz. Ispanija, Portugalija, Brazilija, Indija ir kitos. Tarpnacionaliniai santykiai irgi labai svarbūs. Nacionaliniai konfliktai kyla tarp tam tikrų etninių grupių. Jie kelia pavojų socialinei taikai, stabilumui, todėl mažumoms suteikiama nacionalinė teritorinė autonomija. Ši autonomija - tai teisė turėti savo leidžiamąją, vykdomąją valdžią ir panašiai. Kultūrinė autonomija - savarankiškumo propažinimas kultūros srityje (greta valstybinių klausimų leidžiama naudoti nacionalinius klausimus, steigti mokyklas, turėti savo radiją ir panašiai. Ji taikoma tais atvejais, kai mažumos nėra didelės. Ji gali būti suteikiama ir skaitlįngesnėms tautoms. Tautinio lygiateisiškumo principas - teisė visoms tautoms vienodai dalyvauti valdyme, užimti tam tikras tarnybines vietas. Bandoma juridiškai įtvirtinti lygias teises, priimant įstatymus. Tautų apsisprendimo teisė numatyta tarptautiniuose aktuose. Pačios valstybės vengia šį principą pripažinti ir įtvirtinti, nes tai gali kelti grėsmę valstybės vientisumui. Pvz.: Singapūras, ilgą laiką priklausęs Malaizijos Federacijai atsiskyrė. Šiuolaikinėse konstitucijose aptinkamos naujos normos: santuokos ir šeimos rėmimas. Dažnai kalbama apie sveikatos apsaugą (būtiniausia sveikatos apsauga yra nemokama, o kitos paslaugos mokamos). Tai privatus verslas. Kalbama ir apie socialinę paramą invalidumo atvejais, asmenims sulaukusiems pensinio amžiaus. Steigiami draudiminiai fondai. Sutinkamos normos, kurios įpareigoja piliečius rūpintis gamtos apsauga - ekologinės normos. Ekologija suvokiama plačiąja prasme: oras, vanduo, net atliekinė gamyba. 4)Dvasiniai kultūriniai santykiai. XIX a. jie buvo dar nežinomi. Tai ypatingi santykiai tarp žmonių, valstybės. Dalykas - švietimas, mokslas, kultūra, menas. Daugiausiai yra normų, kurios reguliuoja Švietimą. Ispanijos konstitucijoje pabrėžiamas švietimo tikslas - tobulinti Žmonių asmenybę, kad jie gerbtų demokratinės santvarkos principus, kitų žmonių teises ir laisves. Skiriamas privalomas ir nemokamas pagrindinis mokymas. Panašiai yra Vokietijos konstitucijoje, švietimui šiuo laikmečiu skiriamas didelis dėmesys. Pabrėžiama mokslo, dėstymo laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija. Visuomenės pareiga - teikti paramą mokslui, nes mokslas - kultūrinio išprusimo, ekonominės pažangos galimybė. Kultūra (čia pabrėžiama senosios kultūros apsauga) įpareigoja visuomenę saugoti kultūrinius paminklus, vertybes. Priimami specialūs kultūrinio paveldo įstatai, kultūros meno paminklai. Religija yra atskiriama nuo valstybės, o valstybė -nuo bažnyčios. Atsiranda normos dėl valstybės religijos paskelbimo. Atskyrimas padėjo įtvirtinti religinę taiką. Šiandien požiūris į religiją labai liberalus. Gyventojai gali pasirinkti bet kokią arba jokios religijos. Įtvirtinamos nuostatos, kurios pripažįsta religijs viršenybę. Pvz.: Didž. Britanijoje - anglikonų bažnyčia, kur monarchas - bažnyčios vadovas. Karaliumi negali būti kitą religiją išpažįstantis karališkosios šeimos narys. POLITINĖ SISTEMA IR JOS ELEMENTAI Politinė sistema suvokiama kaip visuomeninių santykių, kurie susiformuoja įgyvendinant politinę valdžią, visuma. Valdžia - sugebėjimas primesti savo valią kitiems asmenims, tai egzistuoja ir mažose grupėse. Pvz., šeimos galva užima dominuojančią padėtį Šeimoje. Didesnėse grupėse žmonių bendravimas neįsivaizduojamas be valdžios. Politinė valdžia - ypatinga valdžios forma, kuri pasireiškia organizuotoje visuomenėje, stambiose jos dalyse. Išskiriamas elitas - valdančiųjų, sugebančių valdyti visuomenę, naudojančių specialius metodus grupė. Politinę valdžią įgyvendina specialūs subjektai, turintys įgūdžių. Valdžia įgyvendinama remiantis socialinėmis normomis, ypač teisės normomis. Politinės valdžios įgyvendinimo norminis pagrindas. Išskiriami 2 politinės valdžios įgyvendinimo elementai: 1. Institutai (subjektai, kurie įgyvendina politinę valdžią); 2. Funkcinis demokratinis (?) (socialinės normos, kurios apibrėžia valdžios esmę, ribas). Teisės normoms priklauso ypatingas vaidmuo, bet naudojamos ir kitos socialinės normos, pvz., politinių partijų normos. Politinei valdžiai būdingas ir prievartos taikymo požymis. Galimybė taikyti prievartą - išskirtinis politinės valdžios požymis. Tai nėra valdžios tikslas; prievartą galima taikyti būtinais atvejais, esant nepaklusnumui, pasipriešinimui. Kitose valdymo sistemose prievartos taikymo galimybės yra žymiai mažesnės. Būtent teisės normos gali sumažinti šią galimybę, apibrėžti prievartos taikymo sąlygas, mastą. Teisės normos negali įtvirtinti tam tikrų prievartos rūšių (moralinės prievartos). Pvz., pašalinimas iš partijos narių tarpo nėra fizinė prievarta. Politinės sistemos mechanizmo institutai. Politinė sistema funkcionuoja visuomenėje, todėl įtakingiausios visuomenės organizacijos traktuojamos kaip politinės sistemos elementai. Svarbiausi yra: 1. Valstybė (išreiškia visuomenės organizacijos lygį, laipsnį, tai svarbiausias elementas); 2. Vietos savivaldos institucijos (tam tikri teritoriniai kolektyvai tose teritorijose gyvenančių žmonių savivaldžios organizacijos. Nebuvo pripažįstamos totalitarinėse valstybėse (čia valdžią vietose įgyvendino valstybinė valdžia). Demokratinėse visuomenėse valstybės valdžia veikia visos valstybės 90 mastu, o vietose valdžia turi vietos savivaldos institucijas. Tai tam tikra politinės valdžios institucijos, viešosios valdžios institutai. Viešoji valdžia - kuri veikia ne privačių asmenų, o visos visuomenės labui). 3. Politinės partijos ir politinės organizacijos (politinės valdžios elementai, bet savo organizacija, vaidmeniu neprilygsta nei valstybei, nei vietos savivaldai. Netapatinami su viešosios valdžios institutais. Politinės partijos ir organizacijos - visuomeniniai susivienijimai, savanoriškos asociacijos, kurios siekia valstybinės valdžios ar vietos savivaldos valdžios). 4. Kiti socialiniai visuomeniniai susivienijimai (tam tikros savanoriškos asociacijos, neturinčios politinių tikslų, bet taip pat dalyvaujančios politikoje (įtraukia valstybė, politinės partijos), turi tam tikrą vaidmenį). 5. Religinės bendruomenės ir bažnyčia (religinės bendruomenės nėra politinės organizacijos, paremtos tikėjimu leidžia įgyvendinti sąžinės laisve. Gana svarbus vaidmuo. Tikybos pagrindu gyventojai jungiasi tarpusavyje, netiesiogiai reiškiasi politiniame gyvenime, pvz., paremia tam tikras partijas). 6. Masinės informacijos priemonės, žiniasklaida (labai įtakingas elementas). Nėra tiesiogiai politinės organizacijos, bet aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, jų įtaka labai didelė). Visi šie institutai minimi valstybių konstitucijose, todėl šie subjektai gali būti traktuojami kaip konstitucinio reguliavimo objektas, pateikiama tam tikra jų charakteristika. Valstybės kiekvienos šalies konstitucijai skiria ypatingą dėmesį, nes valstybė valdo visuomenę ir yra pačios visuomenės kūrybos nroduktas. Pateikiami pagrindiniai valstybės apibūdinimai, jos formavimo, funkcionavimo principai. Šiuolaikinėse konstitucijose valstybė pabrėžiama kaip demokratinė, tai reiškia, kad pripažįstami demokratiniai veiklos principai, demokratinė valdžių padalijimo tvarka, žmogaus teisės ir laisvės. Tai įprastinė valstybių charakteristika, savotiškas standartas. XX a. atsirado socialinės valstybės charakteristika, nurodymas. Socialinė valstybė reiškia įsipareigojimą prieš visuomenę, kad valstybė, valdžios institucijos gerbs žmonių teises ir laisves, sieks sukurti kiekvienam individui normalų gyvenimą, taip organizuoti ekonomiką, kad būtų išvengta didelių disproporcijų, pagal pajamas rūpinsis nelaimingais, nuskurdusiais. Tai socializmo politinių teorijų atspindys. Komunistinėse valstybėse socialinės lygybės įgyvendinimo būdas buvo labai atsiaurus(nacionalizacija, turto perpaskirstymas, uždrausta privati nuosavybė). Dabar socialinės valstybės idėja paremta siekiu nesudaryti turto ir neturto didžiuliams skirtumams, padėti paramos reikalaujantiems asmenims. Socialinė valstybė įtvirtinta Italijos konstitucijoje (po II Pasaulinio karo įtaką turėjo komunistai), Ispanijos, Vokietijos konstitucijose. Teisinės valstybės charakteristika - moderniųjų konstitucijų požymis (po II Pasaulinio karo) -skelbiama tokia valstybė ar jos siekis. Reiškia, kad Šalies gyvenimas tvarkomas pagal įstatymus, teisės normas. Išskirtinis teisės vaidmuo. Pabrėžiama konstitucijos ypatinga vieta teisės sistemoje, jai negali prieštarauti jokie įstatymai, žmonės gali ginti savo teises remdamiesi konstitucija. Visuotinai pripažintų žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas, pateikiamos garantijos. Taip pat nepriklausomų teismų sukūrimas ir funkcionavimas valstybėje. Pasaulietinės valstybės skelbimas - valstybė nepriklausoma nuo bažnyčios ir atvirkščiai. Tai susiję su tam tikromis problemomis valstybės ir bažnyčios tarpusavio santykiuose. Valstybė tvarkosi autonomiškai ir įsipareigoja gerbti tikinčiųjų teises, neremti jokios bažnyčios, įtvirtinti tikybos laisvę. Įtvirtinta Italijos, Prane, konstitucijose. Kai kuriose valstybėse toks santykių tarp valstybės ir bažnyčios apibudinimas atmetamas, pvz., Didž. Britanijoje įtvirtinama valstybinė religija (anglikonų bažnyčiai vadovauja monarchas, išpažįstantis tik tokį tikėjimą). Islamo valstybėse bažnyčiai taip pat skiriamas išskirtinis dėmesys (Koranas pripažįstamas net teisiniu dokumentu). Valstybė veikia ir išorėje, santykiai su kitom valstybėm, todėl viena pagrindinių užduočių - užtikrinti valstybės išlikimą, todėl dažnai formuluojami užsienio politikos principai ir tikslai. Pabrėžiamas taikus bendradarbiavimas, tarptautinės teisės principų pripažinimas, dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, tarptautinių sutarčių prioriteto pripažinimas (pvz., Vokietija). Vokietijoje, Japonijoje skelbiamas atsisakymas naudoti karinę prievartą (po Pasaulinio karo), kai kuriose valstybėse skelbiamas įsipareigojimas nedislokuoti savo kariuomenės užsienio valstybėse ir pan. Šiuolaikinėse konstitucijose daug dėmesio skiriama valstybės valdžios struktūrai, mechanizmo formavimui. Skelbiamas valdžių padalijimo principas, apibūdinama 3 pagrindinių valdžių formavimo tvarka, jų kompetencijos pagrindai, siekiama jas atriboti ir numatyti bendradarbiavimo galimybes. Numatomi ir piliečių dalyvavimo valstybės valdyme įgyvendinimo būdai, pvz., piliečių teisė užimti pareigas valstybės tarnyboje. Įtvirtinami ir vidaus politikos pagrindiniai principai (teisės kištis į ekonominį gyvenimą ribos ir tt). Vietos savivalda pripažįstama tam tikriems teritoriniams kolektyvams, ji pradedama kurti žemiausiuose teritorijos vienetuose, kur sudaromos gyvenamosios atstovybės (savivaldybės tarybos), kurios kurios formuoja vykdamajį aparatą, valdomą dažnai vieno asmens - burmistro, mero ir panašiai, išrenkama valdyba. Tokia atstovybė dažnai dirba periodiškai, priimtus sprendinius įgyvendina vykdomoji valdžia, kuri veikia nuolat. Savivaldos veiklą įtvirtina specialus savivaldos įstatymas ir konstitucija. Savivaldos institucijos veikia savarankiškai pagal įstatymus, turi plačias autonomijos ribas, bet gali būti kontroliuojamos valstybės. Administracinės priežiūros paskirtis - stebėti ar savivaldybės institucijos veikia pagal įstatymus, ar neviršija savo įgaliojimų. Savivaldybėse paprastai renkami ir vienas ar keli kontrolieriai, kurie tikrina finansinių lėšų naudojimą. Dažnai savivaldybės turi savo biudžetą (iŠ gyventojų mokesčių ir valstybės biudžeto dotacijų). Politinė partija - organizuota ir aktyvi visuomenės dalis, turinti bendrus interesus ir tikslus, siekianti paimti viešąją valdžią ar bent įtakoti jos vykdymą. Laikomos visuomeniniais vienminčių susivienijimais, kurių pagrindu konstitucijoje įtvirtinta asociacijų laisvė - teisė laisvai kurti politines partijas, organizacijas. Tai svarbi politinė teisė, kuri kartais įvardijama kaip pliuralistinė demokratija, galimybė susiformuoti daugiapartinei sistemai. Apribojimai: gali būti draudžiama kurti partijas, nesuderinamas su demokratiniais principais, siekiančias nuversti konstitucinę santvarką. Piliečiai partijas kuria savo iniciatyva, dažniausiai būna pareikštinė partijų įregistravimo tvarka. Valstybėse būna ir politinių partijų įstatymai, kurie nustato steigimo tvarką, minimalų steigėjų skaičių, kurį surinkus galima kreiptis į tam tikrą instituciją (VRM, TM ar teismas), prašant įregistruoti. Dar reikia partijos įstatų (narių priėmimo tvarka) ir partijos programos (siekiai). Partijos padeda piliečiams dalyvauti politikoje, būti aktyviais. Labiausiai partijos reiškiasi rinkimų metu, kelia kandidatus į parlamentą ar savivaldybės tarybą, agituoja piliečius balsuoti. Partija, kuri laimi rinkimus (gauna daugiau kaip Vž parlamento vietų), vaidina dominuojantį vaidmenį parlamentinėje veikloje, priimant įstatymus gali realizuoti savo lozungus, įgyvendinti partijos programą, įgauna teisę formuoti vyriausybę iš savo narių, nes vyriausybei reikalingas parlamento pasitikėjimas. Tas pats ir savivaldybių rinkimuose. Laimėjusi partija sudaro valdybą, siūlo savo kandidatus į mero, burmistro pareigas. Politinės partijos pradėjo formuotis XIX a., įgijo svarbų vaidmenį viešosios valdžios gyvenime. Pirmos partijos: konservatorių partija (seniausia, už vertybių išlaikymą, nelinkę eksperimentuoti, priešinasi reformoms, dešinioji partija); liberalai (žmogaus teisių idėjos, reformų būtinybė, siekis keisti valdžios sistemą ( konkurentai konservatoriams); socialistų ir socialdemokratų partijos (socialinis teisingumas, socialinė lygybė), iš kurių išsivystė komunistų partijos ( radikali, propagavo revoliucinį perversmą, pvz., Rusija 1917 metais). Socialistai, socialdemokratai ir komunistai - kairiosios partijos. Tarp jų ir dešiniųjų susiformavo centristinės partijos, kurios vengia kraštutinumų - liberalai, centristai, konfesinės partijos (steigiamos religijos pagrindu): krikščionių demokratų partijos (Italija, Prancūzija, Vokietija), islamo valstybėse kuriamos fundamentalistinės partijos. Pagal organizacijos lygį yra įformintos ir neįformintos partijos, įformintos partijos turi partinius dokumentus, griežtą vidaus drausmę, skaičiuoja savo narius , išduoda pažymėjimus, ima nario mokestį, pvz., socialistų partijos. Neįformintos partijos (rinkiminiai judėjimai) - nėra griežtos narystės, sudaromi rinkėjų sąrašai pagal rinkiminę orientaciją. Tokios yrą JAV respublikonų ir demokratų partijos. PARTINĖS SISTEMOS Demokratinėse valstybėse teisė jungtis į pol. partijas paprastai nevaržoma arba varžoma minimaliai (pvz. jos negali kėsintis į demokratinę santvarką ir pan.). Demokratinėse valstybėse egzistuoja daug pol. partijų - tai apibūdinama kaip daugiapartiškumas. Ši sistema dar vadinama politiniu pliuralizmu, t.y. daug partijų. Daugiapartiškumas - reiškinys, kai valstybėje egzistuoja daug pol. partijų, bet jos gali būti labai įvairios, tad Šalia daugiapartiškumo egzistuoja ir kita sąvoka -partinė sistema. Si sąvoka turi konkretų turinį, ji parodo, kiek partijų realiai dalyvauja politiniame gyvenime, kovoje dėl valdžios, parodo įtakingas partijas. Partinių sistemų rūšys: 1. Daugiapartinė polit. Sistema, kai egzistuoja keletas partijų, kurios realiai dalyvauja valstybės valdyme. a)daugiapartinė sistema su dominuojančia pol. partiją t.y. kai yra partija, kuri aiškiai dominuoja. Būna, kai viena partija negali laimėti, tad ji susijungia su kita. b)Daugiapartinė blokinė sistema - kai pol. sistemoje egzistuoja daugelis apylygių partijų, sudaromi tam tikri blokai, Tad mažiau įtakingos partijos sudaro blokus, suderina politines programas, blokas įgauna teisę valdyti valstybę. Paplitusi Danijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir kt. Blokinė daugiapartinė sistema - tai akivaizdus demokratinės sistemos pavyzdys, bet ši sistema įvardijama kaip silpnos vyriausybės, parlamentai, jos priklauso nuo politikų sugebėjimo rasti kompromisą. Opozicinės partijos vykdo tam tikrą nesantaiką, nes užtenka bent vienai koalicijos narei pasitraukti ir žlunga koalicija. Tokia vyriausybė turi atsistatydinti, nes neturi daugumos. 2.Dvipartinė sistema - kai šalyje yra 2 stambios pol. partijos, kurios rinkimų metu varžosi, kuriai atiteks valdžia. Ši sistema reiškia, kad greta daugelio partijų yra 2 įtakingos. Pvz. Didžioji Britanija - iki I Pasaul. k. buvo konservatoriai ir liberalai, po II Pasaul. k. - konservatoriai ir leiboristai, JAV - respublikonai ir demokratai. Dvipartinė sistema užtikrina šaliai tam tikrą politinį stabilumą, nes valdyti šalį geriau vienai partijai, tad dvipartinė sistema traktuojama kaip užtikrinanti stabilią vyriausybę, stabilią daugumą. Šios sistemos susiformavimas susijęs su tam tikromis tradicijomis valstybėje. 3. Vienpartinė sistema - kai šalį valdo viena pol. partija, gali būti leidžiama funkcionuoti ir kitoms, bet akivaizdi yra viena. Įvedama autoritąr., totalitar.,rėžimuose - tai būdas įvesti totalitarinį rėžimą. Pvz. Sov. Sąjungoje - komunistų partija buvo skelbiama vienintele, pagal įstatymus buvo draudžiama kurti kitas partijas. Ši sistema dabar egzistuoja Kinijoje, Š. Korėjoje, Kuboje, Laose, Vietname. Kai kuriose valstybėse draudžiama steigti pol. partijas, pvz. Arabų šalys, Saudoarabija (čia bandymas steigti - kriminalinis nusikaltimas), Jungtiniai Arabų Emiratai, Jordanija. Šiose valstybėse yra Islamų religija, Koranas - ne tik šventa knyga, bet ir pagrindinis teisė aktas. POLITINIŲ PARTIJŲ INSTITUCIONALIZACIJA J tai reiškinys, kai valstybė reguliuoja pol. partijų steigimąsi, veiklą, t.y. teisės normų pagalba partijos tampa lyg it tam tikri institutai. Yra 2 institucionalizacijos formos: *KonstitucionaIizacija (konstitucinis reguliavimas) - kai Konstitucija nustato svarbiausius pol. partijų steigimosi ir veiklos principus. Konstitucijose nurodomi pol. partijų tikslai, uždaviniai (pvz. Vokietija), padeda formuoti tautos reikalavimus. Šis reguliavimas yra laba bendro pobūdžio. Pradėta reglamentuoti po II Pasaul. karo. "Įstatyminis pol. partijų reguliavimas - kai pol. partijų sudarymo, steigimo tvarką reguliuoja įstatymai. Yra įstatymai, kurie numato steigimo, veiklos reikalavimus. Daugelyje šalių egzistuoja partijų finansavimo įstatymai. Kadangi pol. partija siekia valdžios, tad valstybė ieško apsidrausti nuo to finansavimo iš "nešvarių pinigų. Šiose įstatymuose nustatomi lėšų gavimo būdai, įvedama kontrolė, kad matytų iŠ kur gauna pinigus. Daugelyje valstybių valstybė įsipareigoja remti pol. partijas, pvz. rinkimų kompanijos metu suteikiamas TV eteris. Tai bandymas kontroliuoti finansinę veiklą PARTIJOS IR VALSTYBĖS APARATAS Valstybės aparatas ir pol. partijos aparatas - tai atskiri reiškiniai, bet tarp jų yra labai glaudūs ryšiai. Tiek pol. partijų, tiek valstybės veikla yra politinio pobūdžio, t.y. jie yra politinės sistemos elementai ir jų veikla apibūdinama kaip politinė. Bet valstybės veikla vyksta kitaip nei pol. partijų. Valstybinė veikla reguliuojama labai detaliai, o pol. partijų veiklą reguliuoja tik bendrais bruožais, daugelis klausimų lieka partijos reikalas, valstybė į juos nesikiša, nebent stebint tam tikrose ribose (pvz. finansiniais klausimais). Pol. partijų pagrindinis tikslas - paimti valdžią į savo rankas, tad partijų pagrindinis siekis yra valstybinės valdžios institucijos. Tad pol. partija dalyvauja rinkimuose į parlamentą, savivaldybes ir kt. Kai pol.partija rinkimų metu laimi rinkimus, ji įgauna galimybę valdyti šalį, valdyti formuojant vyriausybę, taip pat į savo rankas paima ir parlamento "vairą", t.y. įgauna teisę formuoti vyriausybę (ši vyriausybė vadinama tam tikros pol. partijos vardu). Pol. partijos atstovai veikia parlamente ir vyriausybėje, už šių institucijų ribų skelbiamas depolitizavimo principas, t. y. politiko veikla atskiriama nuo profesinės veiklos. Politikams laisvai leidžiama veikti parlamente ir vyriausybėje. Kita veikla skelbiama depolitizuota. Visiškai depolitizuota skelbiama teisingumo sistema, teismai. Greta valstybės aparato egzistuoja ir savivaldos institucijos. Čia pol. partijų veiklą įtaka panaši kaip ir valstybės aparate. Rinkimuose dalyvauja tam tikros pol. partijos, politinės teisės ir laisvės valdo laimėję. VALSTYBĖS VALDŽIŲ SISTEMA VALSTYBINĖS VALDŽIOS SAMPRATA f Valdžia - tai vienas iŠ valstybės požymių (šalia teritorijos ir gyventojų). Iš kur atsiranda valstybinė valdžia? Ji kyla iš tautos, visuomenės, gyventojų. Tai demokratinė valdžios samprata. Iš valdovų kildinama valdžia buvo monarchistinėse valstybėse - tai duokratinė valstybinės valdžios teorija. Valdžia siejama su suverenitetu. Laikoma, kad visuomenės nariams priklauso aukščiausia valdžia. Valstybinė valdžia - tai ypatingu (dažniausiai Konstitucijoje nustatyta tvarka) sukurtos institucijos ir jų veikla įgyvendinant valstybės uždavinius. Kokiais principais remiamasi kuriant valstybinę valdžią? 1.Suvereniteto pr. Jis reiškia, kad aukščiausia galios priklauso tautai. Tad įgyvendinant tas valdžias kuriamos įvairios institucijos. Pagrindinis formavimo būdas - rinkimai. Jų metu tautos atstovams suteikiama teisė valdyti Šalį, Tai vienas iŠ demokratiškiausių būdų, jų metu formuojama tautos atstovybė. Rinkimai - tai lyg tautai priklausančios valdžios perdavimas parlamentui. Jis tiesiogiai nusprendžia, kokia bus vyriausybė. Rinkimai naudojami ir pačioje tautos atstovybėje, pvz. Parlamente formuojama vyriausybė. Būtent rinkimų keliu tautos galios transformuojamos į valstybinę valdžią. 2.Valdžių padalijimo pr. Tai vienas iš fundamentalių Šiuolaikinės valstybės principų. Jis reiškia, kad valstybinė valdžia negali priklausyti vienam asmeniui, ji turi priklausyti įvairioms valdžios institucijoms. Tai būdas kovoti prieš diktatūrinio valdymo galimybę, ginklas prieš totalitarizmą. Šis pr. Pasireiškė 18 a. (Monteskje). Realiai įgyvendintas 1787 m. priėmus JAV Konstituciją. Joje atskirame str. kalbama apie Kongreso sudarymo, kompetencijos ir kt. klausimus. Atskirame str. kalbama apie vykdomąją valdžią, t.y. prezidentą. Atskirai kalbama ir apie teisminę valdžią, pabrėžiant jos savarankiškumą. Tad JAV Konstitucijoje tiesiogiai nekalbama apie šį principą, bet sukurta pagal šį modelį, pabrėžimas Šių 3-ų valdžių savarankiškumas. Retoje Konstitucijoje galima rasti tokį aiškų atribojimą. JAV Konstitucijoje deklaruojamas valdžių atskirumas, bet yra ir sąveika, galimybė veikti kartu. Si sistema vadinama balanso ir kontrolės sistema. Ji pasireiškia, pvz. - įstatymus leidžia Kongresas, bet priimtą įstatymą turi patvirtinti prezidentas (turi veto teisę). Tad įstatymų leidybą kontroliuoja vykdomosios valdžios atstovas, tik prezidentui patvirtinus, įstatymas įgauna galią. Vykdomosios valdžios atstovas (prezidentas) turi neribotas galias valdant valstybę, bet norėdamas paskirti tam tikrą pareigūną, jis turi gauti Kongreso aukščiausių rūmų pritarimą. Teisminė valdžia Konstitucijoje deklaruojama kaip savarankiška, bet JAV federalinis teismas pasisavino teisę vertinti, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai (konstitucinė priežiūra). Bet įstatymų leidėjai turi tam tikros^ įtakos Aukščiausiajam teismui. Formuojant teisminę valdžią dalyvauja vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžios, įstatymų leidėjai turi pritarti, kai prezidentas skiria Aukščiausiojo teismo teisėją. S.Teisėtumo pr. Ji reiškia kad valstybinė valdžia turi būti kuriama pagal įstatymus. Tokia valdžia laikoma legitimi. Valstybinės valdžios legitimumo klausima - vienas iŠ svarbiausių, tai būdas užkirsti kelią uzurpuoti valdžią. Šis pr. Labai svarbus vykdant valstybinę vadžią, nes valdžios įstaigos privalo veikti pagal įstatymus, negali jų viršyti. VALSTYBINĖS VALDŽIOS KLASIFIKAVIMAS Pagal valdžių padalijimo principą: 3. Įstatymų leidžiamoji; 2. Įstatymų vykdomoji; 3. Teisminė; Šiuolaikinėse valstybėse greta jų atsiranda valdžios institucijos, kurios netelpa į Šią sistemą. Prie tokių institucijų priskiriama: 1) Valstybės kontrolės arba valstybės audito institucijos. Jom pavedama vykdyti finansinės veiklos kontrolė, jom suteikta teisė kontroliuoti vyriausybės, teismų veiklą. 2) Konstituciniai teismai. Jie paprastai nepriskiriami prie bendrųjų teismų. 3) Ombudsmenai - tai valstybės pareigūnai, dažniausiai steigiami prie parlamento, kartais prie vyriausybės. Vykdo kontrolės funkcijas, bet jų kontrolė savotiška, t.y. nagrinėti piliečių skundus, Čia jiems suteikiamas savotiškas savarankiškumas. Tad prie nurodytų 3-ų tradicinių valdžių bandoma jungti, kalbama ir apie kontrolės valdžią. Kartais į atskirą valstybinės valdžios instituciją išskiriami rinkimai. Bet tai diskutuotina. Tai buvo horizontali valdžios struktūra. Šios valdžios egzistuoja kaip savarankiškos. Pagal vertikalią valdžios struktūrą: l .Centrinės valdžios arba Aukščiausios valdžios institucijos. Jos veikia visoje teritorijoje. 2,Regioninės institucijos - veikia tam tikro regiono ribose. 3,Savivaldybės. Demokratinėse valstybėse jos traktuojamos kaip atskira viešos valdžios struktūra. Jos veikia žemiau valstybinės valdžios, nes kuriamos mažiausiuose teritoriniuose vienetuose. 94 VALSTYBĖS VALDYMO FORMA l V-ĖS VALD FORMOS SĄVOKA IR KLASIFIKACIJA Vvf- aukšč-ių V-ės institucijų formavimo tvjų statusas ir tarpusavio santykių sist. Svarb klasifikacija pg V-ės vadovą (jo statusas, kilmė, posto užėmimo tv ...): a)monarchinė vald f (V-ės vadovo postas užimamas paveld keliu; jis aukšč-ias valst vldž subj = iš jo kyla kt valdžios: DB, Belg, Dan) b)respublikinė vald f ( šiuolaik f- "bendras reikalas"^ valst vldž kyla iš tautos; V-ės vadovas renkamas tt kadencijai rinkimų būdu ir įgal-us gauna iš tautos. Ši f buvo žinoma ir šen Graikijoje) 2 MONARCHIJOS SAMPRATA, BRUOŽAI, RŪŠYS Monarcho postas paveldimas. Jie džn buvo laikomi ir bžn-ios galva (taip yra db ir DB). Kartais jie buvo nušalinami jėga. Kartais būna monarchinės šeimos taryba, kuri spr monarcho pakeitimo klausimą. Kartais, kai monarch nebegali eiti savo pareigų, skiriamas regentas ar regentų taryba. Jis laikomas valdžios šaltiniu. Monarchijų RŪŠYS; a)ABSOLIUTINĖ MON.(Monarchas turi neribotą vldž: įst leid, vykd, yra aukšč teisėjas, juos skiria, turi malonės teisę. Kartais prie jo gb patariamoji inst-ja . Senovėje tai buvo ideali vald f. Db išliko Omane, Katare ... Šiose V-se nėra parl-ų, o įst leidybą vykdo pats monarch. Jis skiria ir atl ministrus, kurie atsakingi tik jam. Ypatumas - dėkinga geograf padėtis: turi naftos, todėl net esant tokiai vald f-ai užtikrinamas gan aukštas pragyvenimo lygis. Nėra polit partijų) b)RIBOTA MON (Atsiranda tt teis apribojimai Įsteigiamas parl, kuriam tenka įst leidž vldž. Ilgainiui ši monarch virsta Konst monarchija, nes K apibrėžia valst inst-jų įgalinimus, įtvirtina vldž padal-o princ. Turi 2 formas: Dualistinė monarch: vldž paskirstoma tarp monarcho ir parl-o. Monarch tvirtina ir skelbia įst, turi veto teisę. Monarch turi vykd vfdž-ią, o parl = įst leidž. Jordanija, kuveitas *parlamentinė monarch: monarcho prerogatyvos max apribotos, išlaiko tik tt ritualines galias. Atstovauja Šaliai, pasirašo tarpt sutartis. Vyr-ę prižiūri parl. Monarchas skiria premjerą, bet vyr-ę formuoja rinkimus laimėjusi partija. Parl g pareikšt nepasitikėjimą vyr-e, bet Šiaip vyr veikia savarankiškai. Monarch karaliauja, bet nevaldo, netenka veto teisės, pvz Japonijoje, o DB monarchai ja nesinaudojo apie 200metų pg K-cinį paprotį. Džn monarchui suteikiama teisė paleist parl-ą vyr=ei pasiūlius) c)RENKAMA MON (egzotiškas atvejis. Monarchas renkamas tt terminui. Džn federacinėse monarchijose keli valdovai renka tą, kuris valdys visą federaciją. Malaizija) d)TEOKRATINF- MON (Monarchas yra ir aukse V-binės religijos galva. Ypatingą galią įgyja religiniai raštai. Šalia V-binio tm-o egzistuoja ir religinis tm. Iranas, Omanas, Kataras) 3 RESPUBLIKA, JOS BRUOŽAI IR RŪŠYS Valdžia kildinama iš tautos, tauta formuoja valstybės vadovą arba netiesioginiais rinkimais. Valst vadovas renkamas apibrėžtam terminui. Pagal jo rinkimo būdą respubl būna: a)PREZIDENTINE (vldovą renka pil, arba formuojamos rinkikų kolegijos, prezidentas kartu yra ir vyriausybės vadovas, vykdo premjero f-jas. Konstitucijoje vyriausybė nenumatyta kaip savarank inst. JAV prezidentas skiria ministrus su senato pritarimu, vyriausybė nepriima kolegialių aktų, galutinį sprendimą priima prez, jis gali valdžia deleguoti ministrams, yra vyr ginki pajėgų vadas. Vykd valdž atskirta nuo įst leidž vald l ryškiai, vyr nekontroliuojama parlamento, parl gali kištis į vykd valdžią svarstydamas ministrų kandidatūras, parl nepriklauso nuo prez, ir prez parlamento neg paleisti. Teisminė valdžia savarank, nors turi ryšių su vykd valdž: aukŠt teisėjus skiria prez, Senato pritarimu. Yra stabdžių ir atsvarų sys: kongresas priima įst, o prez juos turi pasirašyti, bet gali ir vetuoti. Teisminė valdžia atlieka ir stabilizavimo f-jas: AT tikrina įst konstitucingumą. Valdančioji partija ta, kurios atstovas išrenkamas prezidentu. Prez resp atsirado JAV, dominuoja Amerikos žemyne) b)PARLAMENT!NĖ (Dominuoja Europoje. Vadovą renka parl, Vokietijoj - spec rinkikų kolegija. Yra 2 vykd valdžios institucijos: valst vadovas ir vyr. Jos turi savo įgaliojimus, kurių negali perimti. Lemiamas vaidmuo vyriausybei, o prezidentas vykdo reprezentacines f-jas. Vyr vadovauja visoms valst veiklos sritims. Vyr vadovauja premjeras. Vyr formuoja parlamentas iš valdančiosios partijos atstovų ir ji turi gauti parl pasitikėjimą. Prez neturi pasirinkimo laisvės skirdamas premjerą. Vyr atskaitinga parlamentui, jis gali kelti klausimą dėl pasitikėjimo ja Pareiškus nepasitikėjimą - vyr atsistatydiną. Premjeras ministrų kandidatūras derina su parlamentu. Prez gali paleisti parlamentą, bet tai formali T, nes paleidimo sąlygų l nedaug : vyr krizė; dėl to kreipiasi parlamentas. Prez neturi veto teisės, jis gali leisti tt teisės aktus, kurie tb kontrasignuojami.) c)MIŠRI/ PUSIAU PREZIDENTINĖ (Prarič, Suom, Lenk, LT. Nėra grynumo formuojant prezidentą, renkamas tiesiogiai piliečių. Savo galiomis neprilygsta prezidentinės resp vadovui. Šalia prez yra vyr, kaip savarankiška valdžios inst. Vyr atskaitinga parlamentui. Prez turi daugiau galių nei parlamentinėse, pvz. Prane prez g. dalyvauti vyr posėdžiuose. Galima priešprieša tarp prez ir vyr, kurios g išvengti kai prez ir vyr yra tos pat partijos atstovai. Prez turi veto, ginkluotųjų pajėgų vadas.) d),MONOKRATINĖ (absoliuti galia; vienpartinė sys; partijai vadovauja prez; rinkimų imitacija; nepaisoma prez kadencijos. Kuba, Baltams) e).TEOKRATINĖ (greta prez yra dvasinis vadovas, kuris aukščiau nei prez. Relig dogmos virš TN. Iranas) ^ŠVEICARIJOS originali vald sys. (parl - federalinis susirinkimas. Jis formuoja vyriausybę išrinkdamas federalinė, tarybą 4 metams iš 7 narių. Šie nariai turi ministro rangą, iš savo tarpo l metams renka prezidentą, todėl fed taryba yra kaip vyriausybė ir kaip koliagialus valst vadovas. Prez kartu yra ir tt ministras.) VALSTYBIŲ FORMA PG JŲ TERITORINĘ SANDARĄ V-IŲ TERITOR SANDAROS SĄVOKA, YPATUMAI, RŪŠYS V-ės terit - l pagr V-ės požymių. V visada terit-ą skaido į sudėtines dalis. Terit vnt turi savo statusą, sąveikauja tarpusavy bei su centr vldž. Teritorinė sandara - teritor suskirstymas į smulkesnes dalis, jų tarpus sant bei statusas. Terit struktūra gb: "Adm-nė terit-ė str (V skirstoma į adm terit vnt-us) - Politinė terit~ė str (tt terit vnt g turėti politinį savarankiškumą, kuris pasireiškia tt V~gumo pož-iais: stambūs teritor dariniai turi savo vldž įstg, savo adm-nę terit str-ą). Pg tai, kox yra suskirstymas, V-ės skirstomos: *unitarinės (yra tik adm terit suskirstymas. Terit-iai vnt neturi savarankiškumo.) *federacinės (jos turi ir politinę terit-ę str-ą.Tos terit dalys - subj-ai - turi politinį savarankiškumą. Kanada, JAV, Šveicarija, Vok) UNITARINĖS V-ĖS POŽYMIAI Tai I-ninga V. Vientisa teritorija skirstoma tik į adm terit vnt-us. 1-nga K-ja; l teisės sist. 1-nga aukšč­ių valdžios organų sist. 1-nga pilietybė (išimtis Suomijoje kur jos autonominio darinio - Alandų salų-gyventojams seniesiems yra suteikiama 2-guba pilietybė: suomijos ir alandų). 1-nga teismų sist. Jos gb: -centralizuotos (sv V-ės reikalus spr centrinė vldž, bet tai ne visada patogu gyv-ms, todėl siekiama decentralizacijos-V-je sudaromi gan stambūs terit vnt, kuriems suteikiamas tt savarankiškumas) -decentralizuotos (greta V-binio vald inst-jų steigiamos savivaldos inst-jos. Savivalda nėra V-binrs valdymas, tai - tai pačių žmonių org-jamas tt klausimų spr. Steigiama žemesniam terit-me lygmenyje. V kontroliuoja savivaldos inst-ių veiklą) FEDERACINES V-ĖS POŽYMIAI Požymiai : politinė teritorinė str, o subj-ai turi adm-ę terit str-ą/ fed subj-ai gb vad valstijomis - JAV, provincijomis - Kanada, žemėmis, kantonais - Šveicar, sritim / 2guba valdžios org-ų sist : fed org-ai ir fed subj-ų org/ 2guba teis sistema - fed įst ir jos subj-ų įst/ atribojama komp tarp fed-os ir jos subj-ų/ 2guba K-jų sist/ 2guba teismų sist - fed tm-ai spr ginčus tarp skirtingų subj-ų gyv-jų bei susijusius su fed-jos įst-ais/ bikameralizmas - žemesnieji parl-o rūmai atstovauja fed-os gyv-jus, o aukštesnieji fed-os subj-us/ 2guba pilietybė - JAV, Šveicarija. Pg atsiradimo būdą jos būna: -sutartinės (prieš sudarydamos tarpt sutartį buvo unitar V-ės: JAV, Šveic) -nesutariinės (džn tai daugiatautės V-ės. Priež iv - gb, kur buvo kolonijos ir metropolijos formavo V-es. Tai Kanada, Indija) Pg gyventojų nacional sudėtį: -daugianacionalinės (Kanada, Indija) -mononacionalinės (Austrija, Vok), bet fed subj-ų nebūtinai tb tiek, kiek yra tautybių. Konfederacija - tai laikina V-ių sąjunga, sukurta tt ek-ms ar gynybos tixlams pasiekti. V-ės išlaiko visas savarankiškos suverenios valstybės savybes, neegzistuoja bendra teisės sistema. Valstybės išlieka tarpt T subjektais, FED SUBJEKTŲ TEIS STATUSAS BEI KOMPETENCIJOS PASKIRSTYMAS. Fed subj t statusas nelygus valstybės T statusui, bet jie turi tt valstybingumo požymių: kk subj vadinami valstijomis; yra valstybių kur pabrėžiamas jų suverenitetas- leidžiama turėti savo konst. Nebėra teisės išstoti (Cesesijo) - po Antro pasaul karo Cesesjos atvejai:iš Malaizijos - Singapūras, iš Indijos - Pakistan ir Bangladeš. Kai kuriose valst subjektams pripažįstama galimybė dalyvauti Tarpt santykiuose - sutaryti Tarpt Sut, nors jie nėra visiškai savarankiški - Kanados Kvebekas - kultūrinę sutartį su Prane. Dažnai yra numatyta, kad pagr tarpt sutartys būtų ratifikuotos federacijos subjektų - todėl JAV nėra ratif kai kurių Tarpt sutarč dėl ŽmT. Subjektai turi savo aukšč valdžios organų sistemą: Parį, Vykd, Tsm, bet parl dažniausiai vienų rūmų. Kai kurių fed subjektų vadovus gali skirti federacinė valdžia. Subjektai turi savo įst, kurie tb suderinti su federacijos įst, tai prižiūri konst tsmai. Kai kurie subj turi savo pilietybę, bet tarpt santykiams turi reikšmę tik federacinė pil. Kompetencija - valst įgaliojimų visuma, jos rūšys: ^išimtinė fed komp: gynyba, užsienio reikalai, finansų sys, fed org steigimas. Tai apibrėžiama fed konstitucijoje ir subjektai į tai kištis negali. -išimtinė subj komp: vietinių valdžių organizavimas, viešosios tvarkos užtikrinimas, sveikatos apsauga... tai nustatoma fed ir subjektų konstitucijose. -liktinė komp: tai kas nepriskiriama fed, priskirta subjektų komp-ai - JAV. -konkuruojanti komp: nustatoma išimtinė fed komp. O likusioji komp priklauso tiek federacijai, tiek jos subj - VOK. AUTONOMIJA Tai ne subjektų statusas, o žemesnio lygio savarankiškumas, suteikiamas tt terit vnt-ms, norint palengvinti valdymą ar spręsti nac problemas. Galima ir unitar ir federac valst. Kai autonomija yra federacinėse - šie terit vnt neturi subjekto statuso. Unitar šie vienetai turi didesnį savarank, nei administraciniai vnt. Autonomija galima dėl: istor sąlygų arba geografinės padėties. Dažnai Šis statusas suteikiamas labiausiai nutolusioms terit, pvz Danijoje Grenlandijai. Kartais suteikiama ir ilgai gyvenus etninei grupei tt teritorijoje. Priklausomai nuo to kokie tixlai buvo suteikiant autonomija, skiriami 2 tipai - nacionalinė teritorinė (centrinė valdžia suteikia autonomiją siekdama sumažinti nac konfliktus - Alandų salos Suomijoj, Baskai Ispanijoj.) - administracinė teritorinė (steigiama centr valdžios nuožiūra siekiant palengvinti valst valdymą. Italija turi ~ 20 sričių. ) Autonomijos turi savo legislatūrą, kuri gali priimti vietinės reikšmės įst, susijusius su vietos reikalų tvarkymu. Aut vnt-ams perduodama vieš tvarkos apsauga, juos prižiūri centrinė valdžia. Turi savo vykd valdžią bet nėra atskiros tsm valdžios RINKIMAI IR REFERENDUMAS RINKIMŲ TEISĖS SAMPRATA Tai - piliečių teisė dal-ti rinkimuose (aktyvioji rink teisė) bei būti išrinktiems ir atstovauti tautai (pasyvioji). Rinkimai - pg iš anxto mist taisykles atliekama proc, kurios metu V=ės piliečiai iš kelių kandidatų renka atstovus ir pareigūnus. Laisvi ir periodiški atstovų rinkimai - svarb demokr sąlyga. Rinkimų butini pož: balsavimas ir konkurencija (turi būti ne mažiau kaip 2 kandidatai). Per rinkimus legitimuojama valdžia. Rinkimų teisė obj-ja prasme: visuma Tn, reg-čių visuom santykius dėl rinkimų org-zavimo, vykdymo, rezultatų nustatymo. Si teisė susideda iš įv Tn, kurios priklauso ne tik K-nei T, bet ir kt T šakoms, pvz darbo T. Šios Tn džn yra procesinės. Šalia Tn yra ir politinės, moralinės n, papročiai - bet jie neįeina j rink teisės institutą. Rinkimų teisė subj-ja prasme: V-ės garantuota teisė ir galimybė piliečiui dalyvauti rinkimuose renkant V-ės organus ir pareigūnus bei galimybė būti jais išrinktais. Pg trukmę rinkimai gb: l turo (rink sistema santykinė mažoritarinė)/ 2 turų (mažoritarinė absoliutinės daugumos sist). Rinkimai laikomi neįvykusiais, kai neatvyxta įst numatytas rinkėjų sk, kuris nustatomas referendumu (bendras procentas 50. KK V-se 30 ar 40). Kai rinkimai neįvyxta arba pripažįstami negaliojančiais , org-mi nauji. 2-ras turas nėra nauji rinkimai. Rinkimai dar gh skirstomi j: *eiliniai (vyxta periodiškai praėjus įst-e numatytam laikui. LR seimui 4m; JAV žem rūmams 2m, o senatui 6m) *neeifiniai (pvz gb šaukiami pirma laiko paleidus parl-ą, kai kadencija nutr-ma dėl K-je numatytų priežasčių). Kadencijos trukmė: kai trumpesnis įgaliojimų laikas, atstovai turi glaudesnį ryšį su rinkėjais, bet kenčia darbo kokybė. Rinkimų sistema plac prasme - tai visuom sant, susiję su rinkimų org-mu, vykdymo tvarka ir rezultatų nustatymu. Rinkimų sistema siaur prasme - tai rinkimų rezultatų nustatymo ir deputatų mandatų paskirstymo tarp kandidatų būdai (mažoritarinė sist ir proporcinė) RINKIMŲ TEISĖS PRINCIPAI IR CENZAI Rinkimų teisės principai - tai obj-ios rinkimų teisės realizavimo sąlygos, kurių laikymasis rinkimų metu garantuoja realias galimybes tautos valiai pareikšti. Principai: -Visuotinė_rinkimų teisė (ji tb pripažįstama visiems suaugusiems šalies piliečiams; išimtys -nepakaltinami.KK V-se numatoma galimybė rinkimuose dalyvauti ir ne piliečiams, pvz ES municipaliniuose rinkimuose g dalyvauti, jei nuolat ten gyvena. Bet bendra taisyklė - tik piliečiams. Piliečiai, turintys aktyvią rink teisę - rinkėjai, o jų visuma- rinkėjų korpusas/ elektoratas Šį principą koreguoja^CENZAĮ^jai būtini reikalavimai, spec sąlygos, leidžiančios dalyvauti rinkimuose. Cenzai: amžiaus- jis yra 18m, o kk ir 16m/ pilietybė/ sėslumas/ kartais išsilavinimo - praeitas etapas/ religiniai -pvz asmenims, kurie nori tapti Irano parl-o nariais/ moraliniai - kandidatams Islandijoje/ turto - pvz turėt nekiln turto/ lyties c panaikintas tik 20a. Cenzai laikomi nepageidautinu dalyku, bet kk yra protingi, pvz amžiaus c) *Lygi rinkimų teisė (Reikalavimas, kad renkant parl-o narį, jis atstovautų panašų rinkėjų sk - tam sudaromos rinkimų apygardos, kuriose siektina , kad gyventų vienodas sk gyv-jų. Naudojant proporcinę rink sistemą, sudaromos formulės mandatų paskirstymui. Naud-mi ir apribojimai, pvz rinkiminis barjeras, ty min rinkėjų sk procentais, kuris užtikrina galimybę dalyvauti mandatų dalijime, pvz partija turi surinkti ne maž kaip 5proc balsų- taip siekiama, kad nebūtų smulkių partijų. Kartais daromos išimtys tt gyv-jų grupėms, pvz nustatomas mandatų sk moterims, LT 1992m nebuvo taikomas barjeras, kad taut mažumos turėtų savo atstovą.) Tiesioginė rinkimų teisė (Rinkėjai patys tiesiogiai balsuoja už kandidatą. Tam net numatytas balsavimas paštu. KK V-se leidžiama balsuoti pg įgaliojimą. KK V-se daugiapakopiai rinkimai-rinkėjai- rinkikai- kandidatai- taip renkamas JAV prez) *filapt«y f>pi laisvas balsavimas_(p.askirtis: laiduoti rinkėjui laisvą valios pasireiškimą ir užkirsti kelią tokiai kontrolei/ kad nebūtų persekiojami balsavusieji, ypač autoritar režimo sąlygomis. Šio princ sulaužymas gb priež pripažinti rinkimus negaliojančiais.Laisvas dalyvavimas - kiekvienas pats spr ar jam dal-ti rinkimuose, ar ne. Daugumoje V-ių egzistuoja net laisva rinkėjų registracija, pvz anglosaxų V-se. KK V-se yra privalomas votumas ir net numatoma atsakomybė už nedalyvavimą rinkimuose -Australija, Graik, Argentina. Privalomas votumas prieštarauja laisvų rinkimų principui, nors ir siekiama pozityvių tixlų - kad piliečiai patys nuspręstų, kas valdys šalį; čia dalyvauja apie 90proc rinkėjų, o kur laisvas votumas-mažiau kaip pusė) • Absentizmas - atsisakymas dalyvauti rinkimuose, politinis rinkėjų abejingumas. 3. Rinkimų procesas; Tai įstatymo ir kitomis soc. Normomis sureguliuota veikla, susijusi su rinkimų organizavimu bei jų vykdymu. Kitos soc. Normos - tai pirmiausia politinės normos (įvairių partijų). Pats rinkimų procesas yra gana sudėtingas, jo metu vyksta daug renginių. Svarbiausi rinkimų organizavimo etapai (stadijos): ., rinkimų paskyrimas - tai rinkimų datos paskyrimas įgaliotos valstybės institucijos. Paprastai šią datą nustato valstybės vadovas, o renkant valst. Vadovą ~ parlamentas. Rinkimų paskyrimas yra gana formalus veiksmas, tačiau jis turi labai rimtas teisines pasekmes, nes būtent nustačius datą, prasideda visa kita su rinkimais susijusių veiksmų serija. Kai kuriose valstybėse rinkimų datą nustato įstatymas. Rinkimų datos nustatymas įstatymu irgi turi t.t. prasmę: - nebelieka jokios galimybės manipuliuoti terminais (bandant užvilkinti rinkimus ar sutrumpinti kadenciją). Pirmoji valstybė, kurioje rinkimų datą nustatė įstatymas, buvo JAV -Konstitucija nustato -" Rinkimai vyksta pirmą antradienį, po pirmo pirmadienio lapkričio mėnesio." ? Rinkiminiu- apygardų ir rinkiminiu apylinkių nustatymas. Rinkiminė apygarda- tai valstybės teritorija, nuo kurios remiamas vienas ar keli parlamento nariai, priklausomai nuo rinkimų įstatymo ypatumų. Sudarant rinkimines apygardas, būtina laikytis reikalavimo, kad kiekvienoje jų būtų apytiksliai lygus rinkėjų skaičius, (to reikalauja lygių rinkimų principas). Sudarant rinkimines apygardas, stengiamasi atsižvelgti į valstybės administracinį teritorinį suskirstymą. Neretai administracinis teritorinis suskirstymas daro savo korektūras, ir vienoje rinkimų apygardoje būna daugiau rinkėjų nei kitoje. Reikia pasakyti, kad rinkimų įstatymai leidžia t.t. nukrypimus (maždaug iki 20 % gali skirtis rinkiminės apygardos). Rinkiminėje apylinkėje jau vyksta balsavimas. Rinkiminės apylinkės sudaromos pačių rinkėjų patogumui, kad jiems būtų arčiau eiti iki balsavimo vietos. Rinkiminės teritorijos (rinkiminės apygardos ar apylinkės) dažniausiai kaip yra sudaromos, tai kitiems rinkimams jos yra tik patikslinamos, tačiau vengiama šių teritorijų laužyti. 1 Rinkiniu nrganij (institucijų) sudarymas Rinkimų institucijos - tai rinkimus organizuojančios institucijos. Tai dažniausiai būna rinkimų komisijos. komisijos 1) centrinė (vyriausia) - veikia visoje valstybės teritorijoje, prižiūri, duoda išaiškinimus dėl rinkimų įstatymo taikymo, atsako už visų rinkimų eigą. 2) teritorinės rinkimų svarbiausios jų yra rinkiminių apygardų komisijos (kiekviena rinkiminė apygarda komisijos kimų komisija -jos yra mažiausios. Rinkimų komisijas- turi savo komisiją). Jos prižiūri rinkiminių apylinkių rinkimų komisijas. 3) rinkimu apylinkes gali sudaryti valstybės vadovas arba vyriausybė, rečiau - parlamentas. Įstatymas nustato kas gali būti komisijų nariais, komisijų darbo tvarką, rinkimų procedūras. Nariai neturi dalyvauti jokioje partijoje (rinkimų komisijų depolitizavimas). Paprastai dalis narių būna profesionalūs valdininkai (teisininkai, ekonomistai, valstybės tarnautojai ir kt, jie neturi būti aktyvūs partijų nariai), kitas vietas leidžiama užimti politinių partijų atstovams. Partinis atstovavimas motyvuojamas tuo, kad šiuo atveju vieną partiją, kontroliuoja kita, tad išvengiama kokios nors vienos partijos įtakos. __4. Rinkėjų registravimas.. Tai yra rinkimų komisijos darbas prasideda nuo rinkėjų registravimo. Rinkimų apylinkės turi turėti rinkėjų sąrašus. ^Registracija jmną: /n&isva ._- pats rinkėjas, norintis balsuoti, turi atvykti ir užsiregistruoti. Tam yra paskiriamas t.t. laikas, paprastai ši procedūra baigiasi kelios dienos iki rinkimų. Asmenys, kurie neatvyksta, laikomi indiferentiškais (prievarta nenaudo jam a y^) Privaloma - sudaromi visų piliečių, turinčių rinkimų teisę, sąrašai. Paprastai šiuos sąrašus sudaro rinkiminės komisijos. Šiuo atveju piliečiai tuii teisę pašiiikslinti, ar jie yra [rašyti į rinkėjų sąrašą. Privalomi rinkėjų sąrašai yra tose valstybėse, kur yra numatomas privalomas votumas (t y. ten, kur yra numatyta atsakomybė už nedalyvavimą rinkimuose). _5. Kandidatų kėlimas. Jis irgi vyksta nustatytais terminais, pvz.:mėnuo, 2 savaitės ir pan. Maždaug kėlimas turi baigtis mėnesį iki rinkimų, kad suspėtų atlikti agitaciją. Vyksta įvairiais būdais: lĮnątys asmenys gali kelti savo kandidatūras. Reikia, kad už tą kandidatą būtų surinktas t.t. skaičius rinkėjų parašų, kad būtų ta kandidatūra kažkuo paremta. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams yra rinkimų užstatas - t.y. reikalaujama, kad pretendentas įneštų į banko sąskaitą t.t. pinigų sumą. Kai pateikia pažymą, kad įnešė pinigus, pradeda rinkti rinkėjų parašus, ir tada rinkimų komisija sprendžia ar leisti asmeniui kandidatuoti. ?Į_lrin(1idĮitiiR Im.lin politin^s-f arriios Tai populiariausias būdas. Jos žino, kokį kandidatą kelti kokioje r.apylinkėje, kokį sąrašą sudaryti ir pan. P.partija iš esmės tam ir egzistuoja, kad siektų valstybinės valdžios. Šiems kandidatams paprastai užstatas irgi reikalaujamas, tačiau jis būna mažesnis. 3) Kai kuriose valstybėse kandidatus gali kelti piliečių grupės. Tokiu atveju parašų nereikalaujama. 4įBuvusiokJlSRS visuom. organizacijos keldavo kandidatus. . Iškeltos kandidatūros teikiamos apyg. R komisijai. Arba jei vyksta parlamentiniai rinkimai, tai daro vyriausioji (centrinė) r. komisija, kuri kruopščiai patikrina kandidatūras. Jei kandidatas praeity bendradarbiavo su kažkokiomis tarnybomis, jis turi apie tai pranešti r. komisijai, nepranešus, jei tai nustato komisija -jis diskvalifikuojamas. 6. Rinkiminė agitacija - tai galimybė kandidatams susitikinėti su gyventojais, kalbėti per radiją ir televiziją, Jr panašiai"bTndyti įtikinti balsuoti už juos. Rinkiminė agitacija reikalauja daug lėšų, tad r. komisija reikalauja pranešti, kas remia kandidatus. Įstatymas numato, kad iš valstybės biudžeto lėšų gb padengiamas minimalus laikas kandidatų pasirodymams per radiją, televiziją - tai valstybinis finansavimas. Be to ir patys kandidatai gali panaudoti agitacijai lėšas, kurias jam suteikia rėmėjai. Rėmėjais gb bet kurie piliečiai ar jurid asmenys, išskyrus biudžetines organizacijas. Tačiau šiuo atveju nustatomi dovanojamų sumų max dydžiai - šito tikslas yra sulyginti kandidatų galimybes. Apie finansavimo šaltinius kandidatai turi pateikti finansų deklaracijas. Paprastai užsienio valstybių ar užsienio kompanijų lėšos ngb investuojamos į rinkiminę agitaciją. Rinkiminė agitacija paprastai baigiasi likus dienai arba dviem iki balsavimo dienos. _7. Balsavimas - vvksta paskirtą dieną. Džn. vyksta vieną dieną, bet gb dvi dienos. Balsavimas yra tas laikas kada rinkėjai atvyksta į r. apylinkes ir balsuoja, Balsavimas tb slaptas, laisvas, niekieno nekontroliuojamas, todėl būna specialios kabinos. Balsavimo dieną balsavimo patalpoje leidžiama dalyvauti partijų atstovams, vadinamiesiems stebėtojams - tai veiksminga kontrolė, kuri užtikrina r.tvarką. Dėl balsavimo organizavimo tvarkos gb paduodami skundai tai pačiai r.komisijai, aukštesnei ar centrinei r.komisijai, t.p. teismui. S.Balsij skaičiavimas - jis vyksta irgi stebėtojų komisijai, bet pačius balsus skaičiuoja komisijos nariai. Surašomas balsų skaičiavimo protokolas, kurį pasirašo visi komisijos nariai, uždedamas antspaudas ir išsiunčiamas r.apygardos komisijai. R.apygardos komisija gavusi tokius protokolus sumuoja balsus visoje apygardoje. IŠ r.apygardų r. dokumentai toliau perduodami centrinei r. komisijai, kuri juos patikrinusi nustato galutinius r. rezultatus. R. komisijos sprendimus galima skųsti teismui. Teismo sprendimas yra galutinis. Kol teismas nagrinėja skundą, nėra skelbiami galutiniai r. rezultatai. Įstatymai paprastai nustato trumpus terminus (2-3 paros) skundui paduoti. Maždaug tokie pat terminai nustatomi teismui skundą išnagrinėti. 4. RDVKIMŲ SISTEMOS Siaurąją prasme t.y. mandatų tarp kandidatų paskirstymo būdai, atsižvelgiant į balsavimo rezultatus. Pasaulyje egzistuoja apie 100 r. sistemų, nes kiekviena valstybė gali nustatyti savo tvarką r. rezultatams nustatyti, bet principai yra tie patys, Tad galima kalbėti apie dvi pagrindines r. sistemas: l)mažoritarinė ir 2)proporcinč. Po antro pasaulinio karo dar naudojama 3) mišri rinkimų sistema, kuri yra pirmos ir antros suderinimas. Mažoritarinė r.sistema (balsų daugumos sistema). Esant šiai sistemai išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiau balsu, nei kuris nors iš jo konkurentų, atskirai paėmus. Šios sistemos porūšiai (posistemė):f|)santykinės daugumos fiažoritarinė sistema - šiuo atveju reikalaujama, kad kuris nors vienas kandidatas surinktų daugiau balsų už bet kurį kitą kandidatą, kuris su juo dalyvavo r. apygardos rinkimuose. Pvz.: balsų gavo iš viso 10 000, vienas kandidatas gavo 2 000 balsų, visi kiti pasiskirstė likusius balsus (8 000) tarp savęs, bet kiekvienas jų atskirai gavo mažiau nei 2 000 balsų. 2000 10 08 LT vykusiuose parlamento galiojo būtent ši sistema. Kritika - išrinktas kandidatas atstovauja mažumą,ĮjjafasoUučios daugumoj) mažoritarinė sistema - išrenkamas tas, kuris gauna nemažiau kaip 50 % visų balsų nuo rinkimuose dalyvavusių rinkėjų (o rinkimuose gali dalyvauti ir tik 30 % rinkėjų) Pvz.:iŠ 10 000 rinkėjų už vieną balsavo 2 000 už kitą l 500 ir 1.1., balsai pasiskirsto taip, kad 50 % balsų nesurenka nei vienas, tad tokiai atvejais organizuojama? "titras rinkimų turas, kuriame leidžiama dalyvauti dviem kandidatams gavusiems daugiausia balsų. Antrame ture nereikalaujama absoliučios balsų daugumos. Tas, kas gaus daugiau balsų, ir bus išrinktas. Tokiais atvejais gaunamas realus pasitikėjimo mandatas, nes išrinktas kandidatas gauna pusę ar daugiau rinkėjų dalyvavusių rinkimuose balsų. \3)kvalifikuotos daugumosĮmažoritarmė sistema - taikoma itin retai, nes reikalaujama, kad už kandidatą balsuotų 2/3 ar va ar 4/5 ar 60 % dalyvavusių rinkimuose rinkėjų. Džn. tokiu atveju rinkimai gb paskelbti neįvykusiais. Piliečiai visada teikia pirmenybę mažoritarinei r. sistemai, nes jie mato konkrečią kandidatūrą, bet ši sistema nasižymi tokiu trūkumu - prapuola daug rjnlfėjiĮ hakiKRet mažoritarinė r. sistema yra naudinga stambioms p. partijoms, kurios turi žymių, stambių figūrų gerai žinomų piliečiams. Proporcinė r.sistemalatsirado 19 a. pirmą kartą buvo pritaikyta 1889 m. Belgijoje. Pagrindinė idėja-užtikrinti proporcingą politinių jėgų atstovavimą. Kitaip vadinama politinių sąrašų sistema. Į pirmą vietą būna įrašomos žinomos politinės figūros. Proporcinės r. sistemos pagrindiniai principai - visada sudaromos daugiamandatės r. apygardos arba bendranacionalinė r.apygarda (ji sudaroma mažose valstybėse). O esant mažoritarinei r.sistemai paprastai sudaromos vienmandatės r.apygardos (t.y. kiek bebūtų kandidatų renkamas tik vienas, proporcinėje - balsuojama už sąrašą. Sunkiausias klausimas -kaip paskirstyti mandatus tarp partijų. Skaičiuojama kiek balsų politinė partija surinko, o po to atsižvelgiant į šią proporciją ( kiek proc. Gavo viena ar kita partija), dalijami mandatai. Rinkimų barjeras -kai nustatomas minimalus procentas balsų, kurį partija turi surinkti, norėdama dalyvauti mandatų paskirstyme. Džn. 5 % (kaip ir LT). Rinkimų barjero tikslas užkirsti kelią pernelyg dideliai parlamento įvairovei, nes vienas mandatas parlamente neturi jokios įtakos. Taip palengvinama galimybė formuoti vyriausybę. Mandatų paskirstymo metodika. Nustatyti balsavimo rezultatus, naudojama rinkimų kvota. Ji gb: l)natfirali r.kvota (metras) kai surinktas balsų skaičius dalijamas iš mandatų skaičiaus. Praktikoje pvz. dalyvavo 4 p.partijos, balsai tarp partijų pasiskirsto taip: A - 45 000 balsų, B 34 000 balsų, C -15 000, D -6000. rinkiminė kvota (rinkiminis metras) yra 100 000: 5 mandatai, vadinasi vienam mandatui reikia 20 000 balsų. Todėl A-2, B-1, C ir D negauna nei vieno mandato. Liko dar du mandatai, šiuo atveju naudojamas toks metodas: prie mandatų skaičiaus pridedamas vienas, t.y.dalijama jau iš 6, o ne iš 5 - 100 000 : 6 = 16 000, tada A irB gauna po 2 mandatus. Dar papildomas metodas esant natūraliai kvotai - tai didžiausios liekanos metodas. Šiuo atveju 15 000, todėl vienas mandatas tenka ir C partijai. 2)daliklio metodas - kai partijų surinkti balsai dalijami iš 1,2 ar 3 t.y. tiek kiek prisireikia. Pvz - ABC D 1. 45 000 (I) 34 000 (II) 15 000 6000 2. 22 500 (III) 17 000 (IV) 7 500 3000 3. 15 100 (V) 11300 5000 2000 Romėnų skaičiai parodo eilę pagal didumą. Sunumeruojami didžiausia kryptimi, didžiausi skaičiai 5 mandatai. T.b. numatomos taisyklės, kai skaičiai sutampa, įstatyme gb nurodyta, kad prioritetas tokiu atveju tenka tai partijai, kuri turi daugiausiai mandatų. Pvz.: Plungės (Rietavo)v apygardoje vienodas balsų skaičius. Tada pagal įstatymą prioritetas teikiamas vyresniam pagal amžių. Šis daliklio vadinamas d'Ondto metodas. Naudojami ir kiti dalikliai: pvz. gb 1,3,5,7. esant proporcinei rinkimų sistemai, didžioji rinkėjų balsų dalis dalyvauja paskirstant parlamento vietas. Ši rinkimų sistema pripažįstama teisingesne, racionalesne. Didesnė galimybė ir mažesnėms p.partijoms gauti balsų. Džn. valstybėse, kurios naudoja proporcinę rinkimų sistemą, naudojamas rinkiminis barjeras, ty minimalus rinkėjų skaičius ( 5 % ar 4% ar 3% ar pan.). Trūkumas - būna gana daug parlamentinių partijų (ty partijų, kurios gauna deputatų vietas) daug partijų reiškia, kad yra politinis pliuralizmas. Esant daugybei partijų, nėra vieningos politinės partijos. Tai verčia parlamentą dirbti koaliciniu principu, tp sudaroma koalicinė vyriausybė. Absoliutinė dauguma ( 50% + l balsas) - tik ji sudaro galimybę sudaryti stiprią vyriausybę. Ši dauguma pasiekiama sudarant koalicinę daugumą parlamente, vyriausybėje. Bet Ši koalicinė dauguma nelaikoma stabilia, ty gali greitai subyrėti. Pvz.: pasitraukia viena partija ir subyra koalicija, nebetenka daugumos koalicija. Tokiu atveju nėra politinio stabilumo. Privalumas - geriausios sąlygos veikti p. partijoms, joms dalyvauti valdant valstybę. Ši rinkimų sistema palankiausia ugdyti daugiapartinę p. partijų sistemą. Mažoritarinė r. sistema daugiausia naudinga didelėm p.partijoms, mažoms p. partijoms mažiau galimybių gauti mandatą. Mišri rinkimų sistema - tai tokia r. sistema, kai dalis parlamento narių renkama pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, o kita dalis pagal proporcinę. Mišri rinkimų sistema taikoma Lietuvoje. 71 vieta pagal mažoritarinę r. sistemą, 70 - pagal proporcinę. Mišri r. sistema tp naudojama Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Ten naudojama nevienoda proporcija. Si sistema tai tam tikras kompromisas. 5. REFERENDUMAS Referendumas = plebiscitas = visaliaudinė apklausa. Laikoma, kad referendumas ir plebiscitas daugmaž tolygios sąvokos. Plebiscitas - visaliaudinis balsavimas. Skandinavijos valstybėse daugiau naudojamas "ref-as". Kartais nurodomas skirtumas. Plebiscitas - toks balsavimas, kurio metu sprendžiami svarbiausi klausimai. Ref-o metu laikoma, kad yra sprendžiami daugiau vidaus klausimai. Visaliaudinei apklausai esant gali būti naudojamas ne tik balsavimo metodas, bet ir kiti susižinojimo būdai, pvz., gali dalyvauti t.t. organizacijos, kurios sužino valstybės nuomonę. Dominuoja nuomonė, kad ref-as - tai visaliaudinis balsavimas, kurio metu sprendžiami svarbūs klausimai. lo metu dalyvauja aktyviąją rinkimų teisę turintys piliečiai. (*)Ref-o skelbimo t. suteikiama v-bės vadovui ir parlamentui ar tik parlamentui, jįprendimą dėl ref-o pravedimo: l)g. priimti visas parl-tas, o iniciatyvos teisę g. turėti 1/3 ar Vijo narių (prikl. nuo to, kokios nuostatos yra įtvirtintos Konst^e; 2)kai kuriose v-ėse yra liaudies iniciatyva, 50 000 rinkėjų, kitur - l proc. visų rinkėjų, LT - 300 000 rinkėjų. Tokiu atveju renkami rinkėjų parašai, nurodomi t.t. rekvizitai (adresas, asmens kodas), kurie rodo parašų tikrumą. Tokiu atveju patiems piliečiams suteikiama galimybė rengti referendumą, bet ja netun būti piktnaudžiaujama, nes tai gali sukelti sunkias pasekmes. Kai surenkamas reikiamas parašų skaičius, ref-ą privalo rengti. Prancūzijos prez-tas gali skelbti ref-mą (Prane. - pusiau prezidentinė resp-a.). Ref-mas g.b. siejamas su parl-tu, nes pati tauta priima t.t. v-binį politinį sprendimą, tą patį daro ir parl-tas, kaip tautos atstovybė. Tad pagal pačią paskirtį parl-tą galima sieti su ref-mu. Ref-mas gali kelti grėsmę tautos atstovybei, parlamentarizmui, nes tauta lyg ir reiškia nepasitikėjimą tautos atstovybe, kurią pati išrinko. (*)Kokie klausimai gali būti teikiami referendumui? Aiškaus atsakymo nėra. Kai kuriose valstybėse naudojamas neigiamo apibrėžimo metodas, pvz., kad negali būti teikiami mokesčių, pinigų sistemos ir kiti klausimai. Šiaip laikoma, kad jame gali būti teikiami svarbiausi politinio gyvenimo klausimai. (*)Referendumo ypatumas - t.t. ribotumas. T.y. jo metu neįmanoma tobulinti priimtų sprendimų, jų keisti, to būsimo sprendimo racionalizuoti. Nes referendumo metu pateikiamas klausimas, į kurį atsakymas gali būti "taip" arba "ne". T.b. labai tiksliai formuluojamas klausimas, taigi, referendumas turi t.t. ribotumą, t.y. negali būti "šiek tiek taip" arba "šiek tiek ne". Svarbu, kaip yra pateikiami tie klausiniai. LT 1992 m. dėl Rusijos kariuomenės išvedimo priimta Konst-ja, bet reikia turėti omeny, kad didžiąją dalį darbo padarė Seimas. Tai buvo du sėkmingi ref-mai LT-e. Ref-mo ribotumas turi paskatinti priimti nedisprasmišką atsakymą. Kartais ref-mo keliami klausimai diskutuojami, gali būti teikiami Konst-niam Teismui. Referendumo organizavimo sąlygos Yra taikomi pagrindiniai rinkimų teisės principai: l)dalyvauja piliečiai, turintys aktyvią rinkimų teisę; 2)ref-mą organizuoja rinkimų komisijos; 3)yra t.t. agitacija, t.y. aiškinami t.t. klausimai dėl ref-mo Yra nustatomos ref-mo įvykimo sąlygos. Ref-mas - tautos valios pasireiškimas, daugelyje valstybių laikoma, kad ref-mas yra įvykęs, jei jame dalyvauja ne mažiau nei 50 proc piliečių. Vėliau ref-mo rezultatais spekuliuoja politikai. Sprendimas laikomas priimtu, kai dalyvavusių piliečių dauguma pasisako už vieną ar kitą sprendimo rėmimą. Kartais rekomenduojama, kad kad už sprendimo rėmimą pasisakytų > nei 50 proc. rinkimų t. turinčių piliečių. Tada tai laikoma tikrai tautos valia. Ref-me kartais gali būti pateikiami keli alternatyvūs sprendimai. Tokiu atveju rinkėjams lengviau apsispręsti, bet sunkiau surinkti reikiamą daugumą. Referendumų rūšys t l ^Valstybiniai jfoendravalstybiniai). Sprendžiami valstybinės reikšmės klausimai. 2. Vietiniai., Vykdomi t,t. v-ės teritorijoje, administraciniame teritoriniame vienete. Kartais jie vadinami gyventojų apklausa. Yra t.t. pavojus - gali kilti konfliktas tarp vietinės ir centrinės valdžios (tai gana dažnai įvyksta Šveicarijos kantonuose). TjSprendžiamieii - iu metu priimami galutiniai sprendimai. 2.Pfltariamieji - įų metu klausiama piliečių nuomonės. r i valomieji- t.t. klausimus pavedama spręsti tautai, rinkėjų korpusui ir tik jie gali priimti t.t. sprendimą (pvz., dėl stojimo į tarptautines organizacijas; LT K-ja draudžia stoti į postsovietines rytų sąjaungas, taigi šis draudimas gali būti panaikintas tik referendumu). a kulta tyčiniai - g.b. rengiami bet kokiu klausimu, kurį gali nuspręsti ir pats parl-tas. Jvonstitucinis - dėl konstitucinių pataisų. 2.Paprastasis - dėl paprastų įstatymų. ef-mai vertinami gana atsargiai, nes istorijoje buvo pavyzdžių, kai jie buvo rengiami kaip t.t. fikcija (pvz., fašistinėje Vokietijoje, Italijoje). Kartais referendumu bandoma įteisinti perversmo keliu atėjusią valdžią. Parlamentas 1. Parlamento samprata Parl-tas yra traktuojamas kaip bendravalstybinė atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė paskirtis -leisti įstatymus. Be to jam paprastai pavedama vykdyti ir kt. funkcijas (pvz., tvirtinti v-bės biudžetą ir kontroliuoti jo vykdymą, formuoti aukščiausius v-bės organus, skirti jų viršininkus, prižiūrėti kitų v-bės institucijų darbą (kontrolės f-ja), taip pat jam priskiriamos kai kurios teisminės funkcijos). Parl-tai atsirado giliuose viduramžiuose. Šiuolaikinė parl-to samprata paprastai siejama su v-bių padalijimo atsiradimu, su feodalizmo raida. Parl-tai atsirado pirmiausiai siekiant apriboti monarcho galias. Seniausi Europos parl-tai: Islandijos (~XII a.), Ispanijos kortesai, D.Britanijos. Šiuolaikinis parl-tas susiformavo po buržuazinių revoliucijų D.Britanijoje ir Prancūzijoje. "Parlamentas" (lot. parlare - kalbėti) - taip parodoma parl-to specifika, jame diskutuojama, ginčijamasi. Ypač parl-to raidos pradžioje jis pabrėžiamas kaip tautos atstovybė, jis buvo skirtas įvairiems visuomenės sluoksniams "atstovauti", todėl parl-tai buvo iš esmės 2 rūmų. Dabar sakoma, kad parl-tas yra tautos atstovybė. (Pagal kompetencija narl-taLskirstomi i: lennotos Kompetencijos^- gan spręsti viską, bet kurį klausimą (Anglijos, Japonijos)- Ši neribota kompetencija neretai atspindi valdymo formą - parlamentinę valdymo formą. Tai žinoma nereiškia, kad parl-tas gali vykdyti vykdomosios valdžios funkcijas, taip pat spręsti kai kuriuos kitus klausimus. Tai neribota kompetencija tik įstatymų leidybos sferoje; 2.ribotos kompetencijos - čia yra tikslus parl-to kompetencijos įvardinimas, parl-tas negali peržengti jam nustatytų ribų ir spręsti tokius dalykus, kurie nėra tiesiogiai nurodyti K-je ar konstituciniuose įstatymuose {Prancūzija ir buvusios jos kolonijos). Būdingas baigtas ir tikslus parl-to spręstinų klausimų įvardijimas; 3. santykinai ribotos kompetencijos - parl-tui yra nustatomas spręstinų klausimų sąrašas, tačiau jis gali spręsti ir kitus dalykus. Tai paprastai būdinga federacinėms v-bėms (Jav kongresas, Kolumbija, Ispanija (nors pastaroji - ne federacinė)). Parl-tas yra nuolatos ir nepertraukiamai veikianti institucija. Paprastai jis dirba sesijų forma. Dažniausiai per metus rengiamos 2 sesijos - pavasario sesija ir sesija žiemos vidury. K.k. buvusiuose totalitariniuose režimuose (Indija, Šiaurės Korėja) parl-tai nepasižymi tokia nepertraukiama, nuolatine veikla, jie paprastai renkami ~3 kartus per metus, tačiau tik kelioms dienoms ir tvirtina jau iš anksto kitų institucijų paruoštus aktus. Kai kuriose v-bėse žinomas parl-to pavadavimas - ypatingos padėties atvejais, jeigu parl-tas negalėtų susirinkti, vis tiek turi būti laikomasi parlamentarizmo principų ir toliau turi būti šaukiamas bendrasis komitetas, kuris susideda iš dalies vienų rūmų ir iš dalies kitų rūmų deputatų (Vokietijoje -Bundestagas ir Bundesratas). Toks komitetas pradeda vykdyti visas parl-to funkcijas, išskyrus Konst-jos keitimą, federalinius klausimus ir kai ką kitą (panaši institucija sudaroma Ispanijoje, Meksikoje ir vadinama nuolatine komisija). Tačiau didžioji dauguma v-bių parl-to pavadinimo nenumato. Parlamento išorinė forma (struktūra) Parl-tai pagal savo išoriny farm^ hiina — , a) l rūmu; _h)2 Istoriškai parl-tai formavosi kaip 2 rūmų. Tai buvo suiejama su tuo, kad visuomenė viduramžiais buvo labia susisluoksniavusi, buvo laikoma, kad visuomenę sudaro prastuomenė (ji valstybėje ypatingomis teisėmis nepasižymėjo - pirkliai, amatininkai ir kiti viduriniojo sluoksnio atstovai) ir kilmingieji (aristokratija). Todėl aukštieji rūmai būdavo skirti tik akŠtuomenei atstovauti. Dikameralizmas istoriškai susiformavo būtent todėl. Žemieji parl-tų rūmai būdavo formuojami rinkimų būdu, o aukštuosiuose vieta buvo paveldima ir ją turėjo tik tie, kas disponavo titulais. 2 rūmų struktūra dominavo iki XX a. pradžios. Vėliau, kuriantis naujoms v-bėms, pradėjo dominuoti l rūmų parl-tai, nes jie labiau atitiko tautos atstovybės koncepciją. Jie taip pat laikomi demokratiškesniais. 2 rūmų parl-tai po O Pasaulinio karo dažniausiai kūrėsi federacinėse (Jav kongeresas susidėjo iš 2 rūmų - Atstovų rūmai ir Senatas, kuris atstovauja federacijos subjektams). Pagal šią sistemą taip pat veikė Vokietijos parl-tas ir kt. I arba 2 rūmų parl-to pasirinkimas neretai būna susijęs su t.t. tikra tradicija, v-bės istorine raida. Privalumai ir trūkumai. l rūmų parl-tas yra greičiau dirbanti institucija, t.y. greičiau priima įstatymus ir atlieka kitas funkcijas. Tačiau dažnai toks parlamentas priima skubotus sprendimus, kurie būna nepakankamai apgalvoti. Tokio trūkumo (įstatymų leidybos klaidų) bandoma iš vengti 2 rūmų parl-te, nes jame kiekviemas įst- mas praeina 2 svarstymus, dvigubą įst-mų priėmimo procedūrą. Žemesniuosiuose parl-to rūmuose paprastai dirba jaunesni deputatai (nes yra mažesnis amžiaus cenzas, kvalifikacija jiems nustatoma), todėl jie neretai būna labiau radikalūs, linkę į reformas, dažnai skubotas. Aukštieji rūmai paprastai susideda iš vyresnio amžiaus Žmonių ir jie padeda subalansuoti padėtį. Esant 2 rūmų parl-tui, visados užtrunka įst-mų leidyba, nes kiekvieną įst-mą reikia priimti ir vienuose. ir kituose rūmuose. Toks Parl-tas reikalauja didesnio v-bės finansavimo. Jaunose v-bėse paprastai pasirenkama l rūmų parl-to struktūra, nes paprastai tokiose v-bėse būna didžiulė įst-mų krūva, kuriuos reikia priimti, taip pat toks parl-tas pigiau atsieina v-bei. Pagal pavadinimą rūmai skiriasi: žemieji rūmai vadinami deputatų (atstovų, bendruomenių) rūmais, tuo tarpu aukštieji rūmai dažniausiai vadinami senatu, tarsi pabrėžiant amžiaus solidumą. D.Britanijoje - Lordų rūmai, šis pavadinimas parodo šių rūmų atsiradimą. Numatoma Lordų rūmų reforma: norima atsisakyti šios institucijos kaip atstovaujančios aristokatijai. Islandijoje (vadinasi "Atpingąs") ir Norvegijoje (vadinasi "Stortingas") formuojami l rūmų parlamentai, o juos išrinkus jie pasiskirsto į 2 rūmus, tačiau tik įstatymams priimti, o vykdant kitas funkcijas (pvz., tvirtinant vyriausybę, sprendžiant užsienio reikalus) jie veikia kaip l rūmų parl-tai, Parlamento formavimo tvarka Parl-to formavimas pirmiausiai priklauso nuo to, ar tai l, ar 2 rūmų parl-tas, o 2 rūmų parl-tai dar yra formuojami rinkimų būdu, paprastai - tiesioginiais rinkimais. Taip parl-tai įgauna tautos atstovybės požymius. Kiekviena v-bė taip pat pasirenka ir parl-to rinkimų sistemą. Tuo tarpu aukštieji rūmai turi savo formavimo ypatumus. Jie gali būti formuojami irgi rinkimų keliu (ypač naujose moderniose v-bėse), tačiau šie rinkimai turi savų ypatumų. Paprastai aukštieji rūmai skirti federacijos subjektams atstovauti, todėl nesilaikoma lygaus atstovavimo principo, yra žiūrima, ne kiek gyventojų atstovaus šių rūmų narys, o siekiama užtikrinti, kad federacijos subjektai butų vienodai atstovaujami (pvz., Jav kiekviena valstija renka po 2 senatorius, nepriklausomai nuo valstijų gyventojų skaičiaus. Kitas būdas aukštiesiems rūmams formuoti yra skyrimas, Aukštųjų rūmų nariai yra skiriami Vokietijoje (Bundesrato narius renka, skiria kiekvienos žemės, .t.y. federacijos subjekto, vyriausybė, ir jie yra žemės vyriausybės nariai, politikai, o ne eiliniai piliečiai). Vokietijoje nėra lygaus, o yra vadovaujamasi proporcingo atstovavimo principu, t.y. narių skaičius priklauso nuo žemės gyventojų skaičiaus. Galbūt todėl, kad Bundesrato nariai yra skiriami, o ne renkami, dažnai diskutuojamą ar Bundesratas yra parlamento aukštieji rūmai, ar tai tiesiog yra v-bės institucija. Dar vienas aukštųjų (Lordų) rūmų formavimo būdas yra paveldėjimas, šiuo būdu juose yra užimama didžioji dalis vietų. Greta paveldimų lordų dar yra skiriami lordai. Asmenys, turintys teisę būti Lordų rūmų nariais, vadinami perais iki gyvos galvos. Juos skiria D.Britanijos karalienė ir jų vietos nėra paveldimos. Perų titulai skiriami už ypatingus nuopelnus v-bei (buvę Ministrai Pirm-kai, kai kurie ministrai, kartais - sportininkai, meno žmonės, teisėjai ir kt.). 4 aukštųjų rūmų formavimo būdas yra mišrus: dalis narių yra renkami, o dalis - skiriami. Paprastai taip būna senose v-bėse. Parlaunento įgaliojimu laikas (kadencija). Išrinktas parl-tas dirba tol, kol baigiasi jo kadencija. Išimtį sudaro tie aukštųjų rūmų nariai, kurie postus gauna paveldėjimo būdu. Paprastai dar iki kadencijos pabaigos skelbiami nauji parl-to rinkimai. Kai naujas parl-tas susirenka į l posėdį, nutrūksta seno parl-to įgaliojimai - taip yra užtikrinamas parl-to nepertraukiamumas ir pereinamumas, užkertama galimybė bet kokiems perversmams, valdžios uzurpavimui. Parlamentinio valdymo v-bėse paprastai dar yra numatoma galimybė paleisti parl-tą pirmiau laiko, dar nepasibaigus jo kadencijai (parlamentinio valdymo ypatybė). Paleidimas yra numatytas Konst-je tuomet, kai parl-tas: l.per nustatytą terminą nesugeba suformuoti vyriausybės (šiuo atveju laikoma, kad toks parl-tas nesugeba atlikti jam paskirtų funkcijų). Vyriausybės formavimas yra ne tik naujai išrinkto parl-to uždavinys, vyriausybė taip pat yra formuojama susidarius vyriausybės krizės situacijai; 2.kai parl-tas nustatytu laiku nepatvirtina v-bės biudžeto, kuris yra labia svarbus v-bės gyvavimui; 3.parl-tui pareiškus nepasitikėjimą vyriausybe; šiuo atveju vyriausybės vadovas turi teisę siūlyti v-bės vadovui paleisti parl-tą. Čia yra tam tikras lygsvarų ir stabdžių mechanizmas. Tokiu atveju parl-tas, prieš spręsdamas nepasitikėjimo vyriausybe klausimą, pagalvos apie savo paties padėtį. Visi šie parl-to paleidimo atvejai yra griežtai aptariami Konst-je ir įst-se. Nusprendus paleisti parl-tą, visados turi būti priimtas sprendimas dėl pirmalaikių jo rinkimų paskelbimo. Iki naujo parl-to išrinkimo dirba senas parl-tas, kurio įgaliojimai tokiu laikotarpiu paprastai būna apriboti, Kartu paprastai veikia ir laikinoji vyriausybė. Parlamentaro teisinis stutusas Parlamentaras (toliau - p~ras), t.y. parlamento narys, atskirose v-bėse vadinamas skirtingai: žemuosiuose rūmuose - deputatu, aukštuosiuose - senatoriumi, o D.Britanijoje Lordų rūmų nariai vadimant perais. Demokratinėse v-bėse p-rai paprastai būna profesionalūs politikai. Darbas parlamente laikomas tt. profesija. Nacionaliniuose įstatymuose p-rai išskiriami į atskirą kategoriją - politikai. Jie atskiriami nuo kitų v-bės tarnautojų. Nuo pastarųjų jie skiriasi tuo, kad yra renkami v-bės piliečių t.t. laikui, jie taip pat turi ir kitų ryškių ypatumų. Bendri jų ir kitų v-bės tarnautojų bruožai yra tai, kad jie dirba v-bės institucijose, gauna atlyginimą iš v-bės biudžeto. Jav kongreso nariai per metus gauna 130 000 dol., nuo 2001 m. - daugiau nei 141 000 dol. Aukšti atlyginimai p-rams nustatyti ir kitose v-bėse, kad jie tinkamai galėtų vykdyti savo atstovo funkcijas, susitikti su savo rinkėjais ir pan. Socialistinėse šalyse p-rai ėjo tik garbės pareigas, jos buvo tik politinis įsipareigojimas, bet ne nuolatinė veikla (rinkdavosi periodiškai). Užsienio v-bėse p-rai negali dirbti jokio kito darbo tiek v-ėse institucijose, tiek ir privačioje sferoje. Išimtys daromos tik mokslo ir kūrybinei veiklai. Dažnai išimtis yra darbas vyriausybėje (pvz., anglosaksų v-bėse vyriausybės narys turi būtinai būti p-ru). Šiuo atžvilgiu tai siejama su parlamentine vyriausybės kontrole. Laikoma, kad tik dirbdamas vyriausybėje p-ras gali būti atskaitingas parlamentui ir jo kontroliuojamas). Tuo tarpu Prancūzijoje p-rai negali būti vyriausybės nariais. Lietuvoje diskutuojama šiuo klausimu. Paprastai parlamentinio valdymo valstybėse p-rai gali būti vyriausybės nariais, o LT turi parlamentinio valdymo bruožų. P-ro įgaliojimai atsiranda nuo išrinkimo dienos, kai paskelbiami rinkimų rezultatai. Kartais būna numatytas t.t. terminas, kada turi baigtis senų p-rų įgaliojimai ir kada prasideda naujų. Kai kuriose v-bėse įgaliojimai p-rui pripažįatami tik nuo priesaikos davimo, o patys rinkimai yra tik prielaida p-ro statusui gauti. Priesaika duodama susirinkus į l posėdį, prisiekiama v-bės vadovui arba ministrui pirmininkui. Pagrindinės parlamentaru teisės Cįaeisė, o kartu ir pareiga dalyvauti parlamento posėdžiuose, parlamento institucijose (komitetuose, komisijose ir kt). Dažnai ši pareiga yra vykdoma nenoriai, tad daugiau pabrėžiama, kad tai yra teisė. P-rams yra laiduojama teisė būti bet kurio komiteto, komisijos ir pan. nariu, o jau parlamento statutas nustato, kaip ši teisė yra realizuojama praktikoje (juk visi negali dirbti viename komitete). Cffieisė diskutuoti, pareikšti savo nuomone kalbėti atsmvanjamiĮ gyv^ntnjiĮ vardu. Gjstatvmu leidybos iniciatyvos teisė - tai galimybė teikti įstatymų projektus, pasiūlymus dėl priimtų istetymų. Jie būtinai turi būti svarstomi (neaišku, ar bus priimti). Gneise teikti pasiūlymus dėl darbotvarkės, ką parlamentas turi daryti. Cž-Svarbiausia - kiekvienas _rj-ras_ turi^ sprendžiamojo balso teisg. T.y. jie dalyvauja balsavimuose. Kiekvieno p-ro balsas yra svarus, būtent balsavimuose jie stengiasi dalyvauti, nors per svarstymus posėdžių salė gali būti ir apytuštė. Tą lemia p-rų partinė priklausomybė, jie dažnai paklūsta partinei drausmei (juk kas būtų, jai dėl jų nedalyvavimo partija neįgyvendintų savo politinių sprendimų). P-rai turi dvi privilegijas: 1. imunitetą; 2.indemnitetą. l-Imunitetas reiškia p-ro asmens neliečiamybe^ Ši privilegija yra įtvirtinta įstatymuose, konstitucinėse normose. P-ras negali būti suimamas, sulaikomas, areštuojamas, jam negali būti keliama baudžiamoji byla be parlamento sutikimo. Tarp parlamento posėdžių tokį sutikimą duoda parlamento vadovybė arba v-bės vadovas. Išimtis daroma, kai p-ras sulaikomas nusikaltimo vietoje. Imunitetas yra siejamas su būtinybe apsaugoti p-rą nuo persekiojimo, nuo bandymų susidoroti su juo dėl jo politinės veiklos, todėl Ši privilegija yra t.t. p-ro veiklos laisvė. 2. Indemnitetas reiškia, kad p-rą yra draudžiama persekioti už Įo^ l .nuomonę, pasakytą per parlamento posėdį; 2.balsavimą (jeigu jis balsavo vienaip ar kitaip). Kartais indemnitetas suprantamas kaip draudimas kaltinti p-rą dėl jo veiksmų. K.k. v-bėse jo reikšmė išplečiama dar labiau - draudžiama kaltinti ir buvusį p-rą už t.t. jo samprotavimus. Indemnitetas taip pat reiškia materialinį išlaikymą iš v-bės biudžeto - atlyginimas, teisė gauti papildomų išlaidų padengimą "(kanceliarinėms, pašto išlaidoms, telefononiams pokalbiams ir pan.), kuris mokamas kaip t.t. priedas prie atlyginimo, transporto išlaidos. Indemnitetas reiškia ir p-ro pagalbinio aparato (sekretoriato) išlaikymą. Paptrastai p-ras turi teisę turėti l ar 2 patarėjus, kai kur - iki 10. Kartais sekretoriato išlaikymas susideda iš 2 dalių - parlamente ir toje rinkiminėje apygardoje, kur jis buvo išrinktas. Pvz., Amerikos senatoriaus išlaikymas per metus kainuoja apie l mln. dol. Egzistuoja laisvojo mandato koncepcija (teorija). Ji reiškia, kad p-ras yra traktuojamas kaip tautos atstovas, vykdantis tautos jam pavestus įgaliojimus. Net išrinktas t.t. apygardoje konkrečių asmenų jis įgyja tautos atstovo vardą. Laikoma, kad p-ro negalima varžyti jokiais draudimais bei nurodymais, kad savo veikloje p-ras klauso tik savo sąžinės ir veikia savo nuožiūra. Kai kur ši koncepcija yra įtvirtinta kons-joje. _ . Imperatyvinis mandatas laikomas laisvojo mandato priešybe. Jį sugalvojo komunistai. Požymiai: l.deputato atskaitingumas rinkėjams; 2.rinkėjų priesakai, t.y. t.t. nurodymai, kuriuos deputatas gauna savo rinkiminės kampanijos metu; 3.galimybė (teisė) atšaukti išrinktus deputatus. Imperatyvinis mandatas rodo deputato susiejimą su rinkėjais. Svarbiausia, turbūt, yra 3 sąlyga, tačiau net tarybiniais laikais tai būdavo reti atvejai. Imperatyvinis mandatas parodo p-ro statusą, v-bės požiūrį ui- Demokratinis požiūris pripažįsta tik laisvojo mandato koncepciją, nors k.k. demokratinėse v-bėse deputatų atšaukimas yra praktikuojamas (k.k. Jav valstijose egzistuoja vietinių deputatų atšaukimo teisė, tačiau valstybiniame lygyje tokia teisė neegzistuoja). Esant laisvajam mandatui deputatai bendrauja, susitinka su savo rinkėjais. Dažniausiai tai daroma siekiant išlaikyti savo elektoratą, nes atėjus naujiems rinkimams deputatai paprastai siekia išlaikyti savo statusą. Deputato bendravimą su rinkėjais skatina ir politinė partija, kuriai tas deputatas priklauso. Deputatu jgąJioiimu pasibaigimas 1.Įprastinis mandato pasjbaigimo atvejis_~ pasibaigus p-ro įgaliojimams (pasibaigus parlamentaro kadencijai). P-ro statusą tuomet įgyja nauji p-rai, o jei išrenkami tie patys asmenys, laikoma, kad prasideda naujas mandatas. .2JCitas atvejis - kai skelbiami pirmalaikiai rinkimai. P-rai netenka savo įgaliojimų naujam parlamentui susirinkus į l posėdį. 3.P-ro mirtis. 4.Mandato pripažinimas negaliojančiu. Tai dažniausiai įvyksta po rinkimų. 5.P-ro mandatas gali būti atimamas teismo, kai parlamentas apkaltos proceso tvarka atiduoda jam p-rą. jlP-ras pats atsisako savo mandato, atsistatydina- Daug kur p-rams numatomos spec. pensijos (Jav p-rai gali gauti iki 80 proc. jų atlyginimo), kurių dydis yra siejamas su reikalavimu išdirbti t.t. laiką parlamente (Jav - 30 m.). Taip pat p-rams yra nustatomas žemesnis pensijinis amžius (dažnai tai yra 50 m.), kai kur numatomi kadencijos apribojimai - negalima būti išrinktu p-ru daugiau kaip 2 ar 3 kartus, tačiau ši praktika nėra paplitusi. Nustatyti kadencijų skaičių yra ypač būdinga v-bių vadovams. Parlamento vidinė struktūra Ji turi panašumų tiek vienerių tiek ir dviejų rimų parlamentuose. Dėl to bus kalbama apskritai, neakcentuojant kiek yra rūmų. Kiekvienas parlamentas turi savo vadovybę-ji yra svarbiausias struktūrinis elementas. Vadovybė dažniausiai būna iš vieno asmens-parlamento pirmininko)anglo-saksų valstybėse spikerio). Be to greta parlamento pirmininko būna jo pa vaduotojai (vicepirmininkai), taip pat gali būti parlamento sekretorius, kai kur kancleris. Europos valstybėse būna kvestorius-atsakingas už finansų tvarkymą, parlamento tvarkos palaikymą. Paprastai parlamento pirmininkas sudaro kolegialią vadovybę-vadinamasis parlamento biuras, valdyba ar prezidiumas. Ši institucija pataria parlamento pirmininkui, nes pagal Konstituciją svarbiausias yra spikeris, tuo tarpu jo pavaduotojai atlieka jo pavedimus, duoda patarimus, rekomendacijas. Parlamento pirmininkas renkamas pirmojoje parlamento sesijoje. Jį renka parlamentarai, paprastai slaptai, absoliučia balsų dauguma. Kai kuriose valstybėse spikerį renka dauguma parlamente turinti partija ar koalicija. Ypatinga tradicija egzistuoja D. Britanijoje-spikeriu renkamas opozicijos atstovas. Tai leidžia užkirsti galimybę uzurpuoti valdžia. Amerikos Senatas. Jam vadovauja viceprezidentas(t. y. vykdomosios valdžios pareigūnas). Panašiai yra ir kitose parlamentinėse valstybėse. Viceprezidento fimkcija iš esmės yra pavaduoti prezidentą mirties atveju, tad vadovavimas senatui yra sunkiai paaiškinama tradicija, kuri vargiai siejasi su parlamentarizmo koncepcija. D. Britanijos Lordų rūmams vadovauja Lordas Kancleris, kuris yra vyriausybės narys. Panašiai yra ir Kanadoje. Senato(aukstųjų rūmų) spikerį skiria general-gubernatorius, kuris yra D. Britanijos Kanados vietininkas, pasiūlius ministrui pirmininkui.. Tiesa spikeris tik pirmininkauja posėdžiui, prižiūri tvarką, bet neturi teisės balsuoti. Ir tik balsams pasiskirsčius po lygiai jis gali balsuoti. Parlamento pirmininko įgaliojimai l,Svarbiausia funkcija-vadovauti parlamento posėdžiams. 2.Skelbia posėdžio pradžią ir pabaigą, pertraukas. 3.suteikia galimybę pasisakyti parlamentarui. 4.gali pašalinti parlamentarais posėdžio salę. S.karta jo iunkcijos yra pavedamos pavaduotojams. 6.pirmininkas atstovauja parlamentui tiek užsienyje, tiek šalies viduje. 7.prižiūri parlamento administracijos darbą. 8.nustato parlamento darbotvarkę. 8 derina su frakcijomis komitetų, komisijų sudėtį, jų pirmininkus. lO.renkasi sau pavaduotojus, tačiau turi būti užtikrinama, kad vienas iš pavaduotojų butų iš opozicijos. Parlamento komitetai ir komisijos Jie laikomi svarbiausiai parlamento organais, tai įprastinė parlamento darbo forma. Komitetai ir komisijos yra sudaromi ir parlamento narių. Komitetai jra sudaromi atsižvelgiant į vykdomosios valdžios struktūrą(šakas> t.y. kokios yra ministerijos. Žinoma pavadinimai nebūtinai turi sutapti. Komitetai taip gali vykdyti vykdomosios valdžios kontrolę. Kai parlamentas patvirtina komitetų skaičių jis taip pat patvirtina minimalų ir maksimalų narių skaičių. Formuojant komitetus laikomasi proporcinio atstovavimo principo. Jei maža partija turi mažai parlamentarų, tai jie gali pasirinkti komitetą kur nori dirbti., paprastai laikoma, kad parlamentarai patys renkasi komitetus, tačiau jie turi pasitarti su partijos ar frakcijos vadovybe. Stengiamasi išvengti disproporcijos kiekybine komitetų narių prasme. Komitetų pirmininkais paprastai renkami valdančiųjų partijų atstovai, jų pavaduotojais-opozicijos atstovai. Komitetai bei komisijos būna nuolatiniai ir laikinieji. Nuolatiniai veikia per visą parlamento kadenciją. Naujai išrinktas parlamentas naujai apsvarsto komitetus. Laikinieji komitetai sudaromi konkretiems klausimams spręsti. Kartais jų darbo trukmė apibrėžiama tam tikru terminu, tai pat išsprendus tą klausimą, kuriam jis buvo įsteigtas, komitetas paleidžiamas. Komitetuose prasideda projektų svarstymas. Jie pateikia savo išvadas parlamento posėdžiui. Dažnai būtent šios išvados ir nulemia įstatymų priėmimą ar jų pataisymą. Partinės frakcijos Jos gali būti apibūdinamos kaip neformali parlamento vidinės struktūros dalis. Minimalus skaičius parlamentarų, kurie gali sudaryti partinę frakciją(šis skaičius nustatomas tam, kad nebūtų pernelyg smulkių frakcijų) yra nustatomas. Partinė frakcija formuojama atsižvelgiant į partinę priklausomybę. Frakcijų pagalba atskiras partijas sugeba išlaikyti politinio veikimo galimybę-t.y. jos turi galimybę įgyvendinti savo partinę programą, vykdyti savo politinius įsipareigojimus, duotus rinkėjams rinkimų metu. Stengiamasi formuoti frakcijas vengiant pernelyg didelio susiskaldymo. Prancūzija-ne mažiau kaip 30 parlamentarų gali sudaryti frakciją, ne mažiau kaip 14- Senate. Vokietijoje Bundestage 15 deputatų turi teisę įkurti savo frakciją. Be to Vokietijoje ypatumas yra ir tas, kad į l frakciją yra draudžiama jungti įvairių, skirtingų partijų deputatams. Partinės frakcijos paskirtis-sudaryti parlamento nariams politinio veikimo galimybęįper šias struktūras galima įtakoti parlamento darbą). Patinėje frakcijoje atsiduria partijų lyderiai. Frakcijos reikalauja iš savo bendrapartiečių tam tikros drausmės-pirmiausia, kad balsuojama būtų vieningai, tai pat prižiūri, kad parlamentarai dalyvautų posėdžiuose. Frakcijos turi turėti savo atstovus kiekvienoje parlamento struktūros dalyje. Be to frakcijos turi deleguoti savo narius į įvairias parlamentio komisijas ir komitetus, kurie sudaromi proporcingo atstovavimo principo pagrindu. Frakcijos paprastai būna atstovaujamos ir seniūnų taryboje. Kiekviena frakcija išsirenka savo pirmininkąįvadovą, seniūną), kuris atstovauja frakciją seniūnų taryboje ir kituose parlamento dariniuose. Frakcijos posėdžiai nėra prilyginami parlamento darbo formai. Parlamento darbo forma yra komitetai. Frakcijos aptaria tik tam tikrus partinius klausimus, savo vidinę tvarką,. Frakcijoms dirbti skiriamas laikas tarp plenarinių posėdžių arba darbo dienos pabaigoje-tai numato parlamento darbo darbotvarkė. Seniūnų taryba Tai patariamas parlamento organas. Ji dažnai traktuojama kaip parlamento vadovybės patariamoji struktūra. Į ją įeina parlamento vadovybė(visa ar tik jos dalis- spikeris ir kuris nors pavaduotojas), frakcijų atstovai arba semūnai(pirmminkai). Svarbiausiai uždaviny s-svarstyti kiekvienos dienos, savaitės darbotvarkes iš anksto. Jei nėra sudaryta gera darbotvarkė, jai sudaryti parlamentas sugaišo labai daug laiko per posėdžius Darbotvarkės projektą rengia parlamento vadovybė ir teikia svarstyti seniūnų tarybai, dažniausiai parlamento statutuose būna nustatyta, kad seniūnų tarybos priimtos darbotvarkės parlamento pakartotinai nesvarstomos. Be to seniūnų sueigai yra pavedama funkcija vadovaujančių postų kandidatūrų svarstymas(pvz. nuolatinių komitetų pirmininkų). Jei kyla ginčai dėl narystės komitetuose, vadovavimo jiems, šie ginčai paprastai perkeliami į seniūnių tarybą. Greta parlamento vidinės struktūros kur dirba patys parlamentarai, būna pagalbinis aparatas, Jturį sudaro valstybės tarnautojai, neturintys parlamentaro statuso. Pagalbiniai parlamento struktūriniai padaliniai Jie nėra vienareikšmiai. Reikėtų išskirti-paties parlamento skiriamus pareigūnus-parlamento kontrolierius(ombudsmenus). Jų paskirtis valstybės administraciją. Tai pat pabrėžiama, kad jie nagrinėja piliečių skundus dėl blogo administravimo. Jie skiriami paties parlamento jo kadencijos laikotarpiui. Veikia parlamento vardu. Reaguoja į piliečių skundus, žiniasklaidos paskalbtą informaciją ir panašiai. Gali būti skiriami ombudsmenai, kurie kontroliuoja savivaldybių institucijas. Ombudsmenų darbas nelaikomas parlamento darbu. Kitos pagalbinės struktūros: Parlamento sekretoriatas. Parlamento protokolinis skyrius. Parlamento biblioteka. Informatikos tarnybos ir kita­is tokių pagalbinių struktūrų reikėtų išskirti komitetų personalą. Komitetuose paprastai būna kvalifikuoti ekspertai, kurie pasitelkiami kaip konsultantai savo srityje . jie teikia išvadas nuomones.paprastai jų pagrindinis darbas yra mokslinėse įstaigose. Paprastai kviečiami tik prireikus' Alga jiems mokama tik už atliekamą darbą. Kita grupė-parlamentarų padėjėjai. Jie būna pačiame parlamente, rinkiminėse apygardose ar vietose Vietose šie padėjėjai priima gyventojus, juos išklauso ir perduoda skundus ir prašymus parlamento nariams. Dažnai būna, kad skundai ombudsmenams ir patenka per parlamento narius. Parlamento kompetencija Svarbiausia parlamento paskirtis yra įstatymu leidvbjL Tad daugiausia laiko- būtent įstatymų leidybai skiriama kiekviename parlamente. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso: l .Parlamento nariams(tiek žemųjų tiek aukštųjų rūmų). 2.Vyriausybė. 3.Kai kuriose valstybėse šią teisę turi ir valstybės vadovas(ši teisė diskutuojama nes gali uždėti veto įstatymui, kuris buvo priimtas iškreipus jo valią). 4.aukščiausioms valstybės institucijoms(labai retai). S.pilieČių grupei. Reikalaujama, kad būtų surinktas tam tikras parašų skaičius po įstatymo projektu. Įstatymų leidybos iniciatyva paprastai suprantama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė realizuoja kai įstatymo projektas pateikiamas svarstyti parlamentui. Jei įstatymą siūlo šios teisės neturintys subjektai-toks projektas parlamento neįpareigoja. Įstatvmo^svarstvmo procedūros nėra vienodos. Dažniausiai-būna 3 stadijose CLskaitymas dažniausiai reiškia oficiajųjstatymo teksto pateikimas.. Būtent įstatymo projekto autorius parlamente jį ir pristato. Paprastai viso parlamento ar rūmų plenarinėje sesijoje. Perskaitomas įstatymo pavadinimas, išsakoma jo idėja, paskirtis uždaviniai. Parlamentas turi nuspręsti ar priimti šį projektą tolesniam svarstymui ar jį atmesti. Priėmus-pavedama šį projektą išanalizuoti tam tikram parlamento komitetui. Atmetus-motyvuojama kodėl. fe^Įitroji sladjia-komitetinio ^varstymo stadija. Komitetai surengia ofocialius svarstymus. Kviečiami specialistai, ekspertai, kurie diskutuoja dėl įstatymo projekto. Komitetai turi lemiamą vaidmenį priimant projektą tolimesniam svarstymui. Toks komitetas vadinamas pagrindiniu. Antrojo svarstymo metu projekto autoriui leidžiama pasisakyti, bet kartu išklausoma ir komiteto išvada, kuri paprastai ir nulemia svarstymą. Komitetas neretai pakeičia projektą, šio svarstymo metu parlamentas gali nutraukti, atsisakyti šio projekto svarstymo. Antras svarstymas dalykiniu požiūriu bona turiningiausias. (Ttfečias svarstymas dar vadinamas balsavimu Šis svarstymas gali trukti ir keletą dienu. Trečiojo svarstymo metu gali būti teikiami patobulinimai. Posėdžio pirmininkas pastraipsniui skaito projektą ir jai nėra prieštaravimų laikoma, kad jis priimtas. Gali būti balsuojama dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas. Pastraipsniui ar dalimis balsuojama už visą įstatymo projektą, kai surenkama balsų dauguma-laikomas priimtu. Įstatymo projektą pasirašo parlamento pirmininkas ir siunčia valstybės vadovui patvirtinti. Paskutinė stadija įstatymo patvirtinimas ir promulgąvimas. Tai atlieka valstybės vadovas. Nustatomas terminas patvirtinti įstatymą. Kai kuriais atvejais suteikiama teisė veto teisė atsisakyti pasirašyti parlamento priimtą įstatymą. Toks įstatymas gražinamas parlamentui svarstyti iš naujo. Paprastai nurodoma kokie straipsniai ar nuostatos yra jam nepriimtinos, prieštarauja konstitucijai ar kitaip motyvuoja. Pasirašius įstatymą valstybės vadovas pateikia jį paskelbti oficialiame leidinyje -tai vadinama promulgavimu. Paskelbus oficialiame leidinyje įstatymas įsigalioja. Bendra taisyklė-nepaskelbti įstatymai negalioj a. paprastai įstatymai įsigalioja tą pačią dieną kai jie paskelbiami ar kitą dieną po paskelbimo. Veto teise būna: .Absoliuti Absoliuti veto sutinkama retai-tik dualistinėse monarchijose. Tai reiškia, kad valstybės vadovui atsisakius pasirašyti įstatymą-parlamentas neturi galimybės jo įveikti. Santykinė. Santykinis veto reiškia, kad parlamentas turi galimybę jį įveikti pakartotinai priėmus įstatymą. Svarbiausia priimti tas įstatymo vietas, kurioms buvo uždėtas veto. Jei parlamentas sutinka su valstybės vadovo išreikštais trukumais, patobulina įstatymą-pakanka paprastos balsų daugumos. Jei parlamentas nesutinka su valstybės vadovo siūlymu- turi būti absoliuti balsų dauguma ar net kvalifikuota. Kai yra leidžiamas valstybės vadovo veto-turi būti nustatomas laikotarpis per kurį jis gali būti pareiškiamas(10 dienų, 2 savaitės). Būna atvejai, kai valstybės vadovas ne vetuoja įstatymo ir jo nepasirašo. Tokiu atveju šį įstatymą turi pasirašyti ir promulguoti parlamento vadovas., tokia praktika yra taikoma valstybėse, kai valstybės vadovas nemano, kad yra tikslinga vetuoti įstatymą ir nenori jo pasirašyti. Amerikoje yra kišeninio veto teisė-kai parlamentas priima įstatymą, baigiantis sesijai ir išeinant atostogų, tai prezidentas tun teisę tokį įstatymą nepasirašyti ir nevetuoti ir jis laikomas neįsigaliojusiu. Tokiu veto galima pasinaudoti per 10 dienų iki parlamento sesijos pabaigos. Kai yra 2 parlamento rūmai, tai įstatymo priėmimo procedūra abiejuose rūmuose yra tos pačios. Įstatymas pradedamas svarstyti tuose rūmuose, kur jis buvo inicijuotas. Priėmus vienuose rūmuose įstatymas pateikiamas svarstyti kitiems(taikomos tos pačios 3 stadijos). Įstatymas laikomas priimtu kai jam pritaria abu rūmai. Jei jis ne priimamas antruose rūmuos-jis siunčiamas atgal į pirmuosius. Taip gali vykti kelis kartus. Gali būti sudaromi bendras abiem rūmams komitetas projektui svarstyti. Kiti parlamento įgaliojimai Parlamentas neapsiriboja vien įstatymo leidyba. Kai kurie įgaliojimai tradiciniai-būdingi daugumai parlamentų, kiti tik kai kurioms valstybėms. • — Prie hendnjjų priskiriami finansiniai įgaliojimai Pirmiausia tai įstatymų reguliuojančių mokesčių nustatymą leidyba. Mokesčiai gali būti įvedami keičiami, panaikinami tik įstatymu, Prie finansinių įgaliojimų priskiriamas ir biudžeto svarstymas. Biudžetas-tai pajamų ir išlaidų sąmata. Šios pajamos naudojamos valstybės reikmėms tenkinti. Dažniausiai biudžetas tvirtinamas įstatymu(kai kuriose valstybėse priimami 2 atskiri įstatymai-pajamų ir išlaidų). Biudžeto įstatymas skiriasi nuo kitų įstatymų; l .tvirtinamas metams. 2. specifinis turinys. 3. projektą visada rengia vyriausybė. 4.speciali biudžeto tvirtinimo procedūra. 5. balsavimas dėl biudžeto tampa savotišku balsavimu dėl pasitikėjimo. Tais atvejais kai parlamentas nepatvirtina biudžeto iki naujų finansinių metų, įstatymas parastai numato, kad kiekvienam mėnesiui skiriamas tas pats procentas lėšų, kuris buvo skirtas praėjusiais metais. Nuo sausio l, balandžio l liepos l prasideda nauji biudžetiniai metai(dažm'ausiai nuo sausio 1). Svarstydamas biudžetą parlamentas gali po l svarstymo grąžinti biudžetą vyriausybei. Tai pasitaiko neretai. Vyriausybė gauna tam tikras parlamento rekomendacijas, siūlymus, kurių pagrindu biudžetas tobulinamas . pakoregavus biudžetą jis vėl teikimas parlamentui. Jei jis vėl atmetamas gali būti sprendžiamas klausimas arba dėl vyriausybės ar dėl parlamento paleidimo. Biudžeto vykdymas yra visada vyriausybės kompetencija. Biudžetas vykdomas griežtai pagal parlamento priimtą įstatymą . vyriausybei yra paliekama teisė tvarkyti viršplanines pajamas. Parlamentas svarsto biudžeto vykdymo apyskaitą. ^Įgaliojimai formuojant svarbiausiai valstybės institucijas ir skiriant jiį vflHnvmi Parlamentas formuoja "vyriausybę, sprendžia kas bus vyriausybės vadovas. Tvirtina vyriausybės veiklos programą. Taip yra parlamentinio valdymo valstybėse. Prezidentinio valdymo valstybėse-parlamento įtaka mažesnė. Parlamentas dalyvauja formuojant teisminę valdžią -skiria aukščiausiųjų teismų teisėjus. Kai kuriose valstybėse parlamentas pats skiria valstybės vadovą(Italija, Estija, Latvija), taip pat dalyvauja skiriant gen. Prokurorą. _*Knntrnlės įgaliojimai Plačiausia paplitusi parlamentinio valdymo valstybėse. Kontrolės įgaliojimai pirmiausia yra nukreipti į vyriausybę. Šios kontrolės pasireiškimai: ^*Parlamentarn klausiniai arba parlamento klausimu valanda. Parlamento darbotvarkėje numatomas specTFaikas užduoti klausimus. Klausimai dažniausiai pateikiami raštu -pateikiami faktai ir prašoma juos pakomentuoti. Draudžiama klausiant kritikuoti užsipulti vyriausybę. Kai kuriose valstybėse ribojamas užduodamų klausimų skaičius. •^Interpeliacija. Tai rašytinis reikalavimas vyriausybei pateikti paaiškinimus dėl tam tikrų sprendimų, veiksmų. Gali būti užduodami tiek vyriausybei kaip kolegialiai institucijai tai pat ir atskiriems ministrams. Dažnai interpeliacija paduoda ne atskirų parlamentarų, o jų grupės. Galima pasekmė- nepasitikėjimo pareiškimas. Nepritarimo rezoliucija. Paprastai jai pateikti yra nustatomas tam tikras parlamentarų skaičius. Ji pateikiam rašytine forma. Ji turi būti tuoj pat svarstoma parlamente ir balsuojama už jos priėmimą. Jei dauguma už ją prabalsuoja vyriausybe privalo atsistatydinti-tai traktuojama kai nepasitikėjimo votumas. /Nepasitikėjimo vyriausybe klausimo iškėlimas. Pati vyriausybė kelia šį klausimą. Vyriausybė pateikia tam tikrą įstaiymą parlamentui ir jo nepriėmimas traktuojamas kaip nepasitikėjimo vyriausybei pareiškimas. Vyriausybė privalo atsistatydinti. *Parlamentas gali sudaryti komitetus ar komisijas dėl blogo vyriausybės ar atskiro ministro darbo. Šie komitetai būna laikinieji, nes sudaromi konkrečiam klausimui. ^Parlamentiniai klausimai ir svarstymaiCprezidentinio valdymo valstybėse)-parlamento nuolatiniai komitetai organizuoti tam tikrų klausimų sprendimams. Tam tikrais klausimais pasakoma kritika vyriausybės atžvilgiu. Teisminiai Įgaliojimai. Netradicinė parlamento įgaliojimų grupė: -amnestija-atleidimąnuo bausmės.Šiam tixlui priimami spec įstatymai,kuriuose nurodomos amnestijos taikymo sąlygos,nusikaltėlių kategorijos ir pan -impičmentas(apkaIta)Jis taikomas tik aukščiausio lygio pareigūnams ir prezidentams. Jam taikoma specifinė procedūra-kvaziteisminė procedūra.Impičmento atveju sprendžiamas tam tikro pareigūno nušalinimas nuo pareigų.Po impičmento pareiškimo jis gb traukiamas teismine tvarka.Paprastai impičmentą Inicijuoja kurie nors iš parlamento rūmų( Anglijoj e ir JAV-tik žemieji rūmai,o aukštieji tampa teismu)Kai kuriose v-bėse impičmentą pradeda parlamentas-teimo funkcija atlieka tikras teismas. "•Įgaliojimai užsienio politikos sritvie: _ -pasirašytų tarpt sutarčių ratifikavimas -tarpt sutarčių denonsavimas:galimybė atšaukti pasirašytas tarpt sutartis -nustato užs politikos orientyrus į kuriuos privalo atsižvelgti vyriausybė -sprendžia įsitraukimo į kariniu blokus klausimus -teisė pradėti karą įgaliojimai gynybos ir saugumo srityje:karo paskelbimas,taikos sutartys.Gali paskelbti karo stovį šalyj e, paskelbti nepaprastą paaeų. Įgaliojimiį rtf|pgavimas-tai įgaliojimš perdavimas kitoms v-bės institucijoms.Tai skirta tam,kad būtų sumažinta parlamento darbo apimtis arba siekiant greičiau priimti tt teisės aktą(parlamente įst leidyba užima daug laiko). Kartai s įgaliojimų delegavimas yr anumatytas pačioje K-ijoje.įgaliojimų delegavimas paprastai būna konkr klausimui, vienkartini s, o ne nuolatinis. Neretai tokie įgaliojimai būna suteikiami V-bei ar prez-ui.Dažniausiai šiais atvejais deleguojama įst leidybos teisė.Parlamentinėse resp-e ši teisė paprastai suteikiama Vy-bei,pusiau prezidentinėse-prez-ui.Tai yra konkreti teisė priimti konkretų įst.Tai daroma retai.Be to perduodant teisę priimti tt įst yra nurodomi konkretūs įst'o kontūrai.Jei K-ija nenumato tokios teisės-tokie veixmai bus antikonstituciniai. /> /csraigūno nušalinimas n«a pareigų jtTuripičmentoi pareiškimo jis gali būti 'traukimas7teismine tvarkai Paprastai imĮ)ičmenta/micij\joja ItujieTnoVs iš pauampnto rūnjy^tf Britaiįijojį'lr Jav-tik^earfeji). Kai Kttfiese valstybėse X. VALSTYBĖS VADOVAS 1 Samprata ir yįffg valH^i; tie toninį p Tai vienas iŠ seniausių valdžios mechanizmo sudėtinių dalių. Tai aukščiausias valstybės pareigūnas. Tai ypatingas konstitucinis institutas. Su juo kartais sutapatinamas valstybės įvaizdis, pykdomoji valdžia. Reali padėtis ne-jdsjidos yra tokia kaip teigiama. Valstybės vadovo priklauso nuo kelių Qbktori£> Dvaldymo formos ir jos ypafĮimiĮ 2) istoriniu konstitucinių papročiu Valstybės vadovas yra vykdomosios valdžios dalis, o kartais jis traktuojamas kaip vykdomoji valdžia apskritai. Kk senose valstybėse, ypač monarchijose,pvz. GB, monarchas apibūdinamas kaip parlamento dalis. Šiuo atveju norima pabrėžti valstybės vadovo prerogatyvas įstatymų leidyboje. Įstatymų leidybos procesas vainikuojamas monarcho įstatymų patvirtinimu ir promulgacija (paskelbimu). Valstybės vadovo institutą sunku įsprausti į valdžių padalijimo koncepciją, kaip kartais teigiama literatūroje, bet tai būtinas ir privalomas institutas kiekvienoje valstybėje. Yra tiys pagrindinėsjy vadovo"organizaanes formosfĮaV vadovas gb monarchas. Tai vienašmenis valstybės vadovas. Postą paveldi ir užima iki gyvos galvos. Įkūnija monarchinę valdymo forma,, ^prezidentas. Tai šiuolaikinė V vadovo forma. Paprastai ^būdingas respublikoms., 3)kolegialus V vadovas. Tai tt kolegija įkūnija V vadovo instituciją. Pvz.; Šveicarija- valstybės taryba,ty federacinė taryba, kuri kartu yra ir vyriausybė ir valstybės vadovas. Buvo žinoma ir komunistinėse šalyse (SSRS ir jos respublikose buvo laik. Parlamentas (AT) formuojamas prezidiumas, kuriam vadovavo pirmininkas, kuris kolegialiu vardu atstovavo šalį, bet V vadovu yra prezidiumas.). Atkūrus LR nepriklausomybę irgi buvo AT prezidiumas. Tai buvo padaryta sąmoningai siekiant išvengti 1940 m. situacijos, kad nebūtų manipuliuojama atskiromis personomis (pabėgus Smetonai buvo paskirtas Merkys, o po to Paleckis). Dominuojamoji forma demokratinėse valstybėse yra vienašmenio V vadovo forma (prezidentas, monarchas). Išlikusiose komunistinėse valstybėse yra kolegialus V vadovas (Kinija, Kuba). Literatūroje dominuoja pozicija, kad V vadovas yra vykdomosios valdžios sudėtinė dalis. Jyąrbmusi_y vadovo Įgaliojimai (bendra teisinė padėtis) .ĮĮritualiniai (ceremoniniai) V vadovo [galiojimai -jie yra susiję su V vadovo teise atstovauti valstybę tarptautiniuose santykiuose ir valstybės viduje. Būtent V vadovas turi teisę pasirašyti tarptautines sutartis (be atskiro įgaliojimo pavedimo) V vadovas skina savo valstybei atstovus ( diplomatus) į kitas valstybes - šiuo tikslu V vadovas įteikia skmamąn raštą atstovauti valstybę užsienio valstybėje. Šis įgaliojimas yra išimtinė V vadovo privilegija. Šioje veikloje neretai dalyvauja ir URM, bet ji neskiria diplomatų. V vadovas taip pat suteikia diplomatinius rangus, kurie parodo galimybę užimti tt pareigas. Be to, V vadovas priima ir kt valstybių diplomatus (priima jų skiriamuosius raštus.). V vadovas teikia valstybinius apdovanojimus savo šalies piliečiams. Prireikus gali ir atšaukti. V vadovui tp priklauso teisė teikti malonę nuteistiesiems (malonės teisė) - ty irgi V vadovo prerogatyva. Šiuo atveju tb tt prašymas V vadovas gali atsisakyti. V vadovas paprastai suteikia pilietybę asmenims, priima pareiškimus dėl pilietybės atsisakymo. Šie ntualiniai įgaliojimai yra būdingi visų V vadovams. Kt V vadovo įgaliojimai jau priklauso nuo konkrečios valstybės.2) V vadovo Įgaliojimai susiję su parlamento funkcijomis - V vadovui suteikiama džn. teisė šaukti parlamentą į pirmą posėdį atidaryti jį. Parlamento priimti įstatymai tb teikiami V vadovui tvirtinti (pasirašyti). Šie įstatymai įgyja jurid galią tik po to kai jie yra pasirašyti V vadovo ir paskelbti oficialiame V leidinyje. Kk valstybėse V vadovai privalo tai daryt, o kk ty jų teisė (šiuo atveju V vadovai turi veto teisę- teisę atsisakyti pasirašyti įstatymą). Bet pvz. Japonijos imperatorius pagal konstituciją neturi veto teisės, tp GB susiformavo konstitucinis paprotys pagal kurį monarchas neturi vetuoti įstatymų. Paprastai V vadovas skelbia parlamento rinkimus. Jis tai daro dviem atvejais: l.pasibaigus parlamento kadencijai, skelbia eilinių parlamento rinkimų datą; 2.turi teis? skelbti neeilinius rinkimus, kai paleidžia parlamentą pirma laiko (paprastai V vadovas tai daro vyriausybės patarimu ar prašymu). Šią teisę turi numatyti konstitucija, V vadovas turi teisę teikti parlamentui aukščiausių V pareigūnų kandidatūras. Neretai konstitucija suteikia V vadovui teisę ir pačiam skirti tt pareigūnus, pvz.:kk šalyse V vadovas skiria vyriausybės vadovą. Kartais šiose skyrimo procedūrose dalyvauja ir parlamentas, ar sutikdamas ar atmesdamas tą kandidatūrą (visa tai nustato konstitucija). 3)įgalioįimai vykdomosios valdžios (tiksliau vyriausybės)atžvilgiu. Prezidentinio valdymo formos valstybėse Vvadovas pats skiria ir atleidžia vyriausybės narius, apskritai vadovauja visai vyriausybės veiklai (nes čia nebūna ministro pirmininko). Šiuo atveju V vadovas turi ir ministro pirmininko įgaliojimus. V vadovas tiesiogiai formuoja vyriausybę. Tuo tarpu parlamentinio valdymo valstybėse jis tai daro dalyvaujant parlamentui. V vadovas priima vyriausybės atsistatydinimą. Šiuo atveju tai būdinga parlamentinio valdymo šalims. Kai parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, ji privalo atsistatydinti. Šiuo atveju vyriausybė kreipiasi į V vadovą su pareiškimu atsistatydinti. Kk valstybėse V vadovas dalyvauja ir vyriausybės posėdžiuose, neretai ne tik dalyvauja, bet ir pirmininkauja. Pvz.,Prancūzijoj e prezidentas pirmininkauja vyriausybės posėdžiams ( pusiau prezidentinė respublikal.4^ V vadovas vra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Ginkluotosios pajėgos yra skirtos V saugumui užtikrinti, tad aukščiausias V pareigūnas yra vyriausiasis jų vadas V vadovas turi teisę skelbti karo stovį arba visoje V arba jos dalyje. Tp turi teisę skelbti nepaprastą padėtį. V vadovo sprendimas dėl karo ar ypatingosios padėties paprastai po to tb sprendžiamas parlamento (ar palikti tą sprendimą galioti ar atšaukti). V vadovas tu teisę skelbti mobilizaciją ( ty visų karo prievolininkų šaukimas į karo tarnybą.). 2.MONARCHO TEISINĖS PADĖTIES YPATUMAI Monarchas yra viena iš V vadovo organizacinių formų, pati seniausia. Šiandien yra 44 monarchinės V pasaulyje. Monarchui pirmiausia būdinga tai, kad jo valdžia laikoma nepriklausoma nuo tautos, nuo liaudies. Traktuojama, kad monarcho sostas perduodamas paveldėjimo keliu. Yra skiriamos įvairios sosto paveldėjimo sistemos: _ Hsalinė tai viena griežčiausių sistemų, nes pgl ja. sostą gali paveldėti tik vyrai, moterys yra pašalinamos nuo sosto paveldėjimo (Japonija, Norvegija, Betgiia)-2>kastUini- šiuo atveju pirmenybe paveldėti sostą teikiama vyriškosios giminės atstovui. Pvz. jaunesnis brolis tun pirmenybę prieš vyresnę seserį. Šiuo atveju moterys gali paveldėti sostą tik tad, kai nėra vyriškosios lyties paveldėtojų (Ispanija,GB,Danija,Nyderlandai).3]a^stri|koji^ (siejama su buvusia Austrijos imperija) - pirmenybe irgi teikiama vyr. giminei. Moterys gali paveldėti sostą tik jei visiškai nėra vyr. giminės įpėdiniu. ( ir tarp brolių ir tarp sūnų ir tfl.4>visi sosto ipėdiniaijiiri lygias teigęs -tiek vyrai tiek moterys, šiuo atveju atsižvelgiama į amžių (Švediška sistema), Pvz. Švedija,tp nuo Nyderlandai SĮmusulmoniškoįi sosto paveldėiimo^istcma (S.Arabijoje, Omane) - mirus monarc karališkoji šeima pati nusprendžia kam bus suteikta garbė užimti sostą. Tokia sistema yra sąlygota daugpatyste tose šalyse (įpėdinių yra labai daug). Bet sostą paveldi tik vyriškosios lyties atstovai. Šitos karališkosios tarybos (šeimos) turi teisę nušalinti nuo sosto net esamus monarchus. Jei sosto paveldėtojas yra nepilnametis (Europoje) yra skiriamas regentas arba regentų taryba. Papra tai būna artimas monarchų šeimai išmanantis V valdymą ir kt asmuo. Skinant regentą, paprastai dalyvauja karališkosios giminės atstovai, vyr-bės atstovai, dvasininkai. Regentas gauna tt teises valdyti šalį veikti nepilnamečio monarcho vardu. Regentystė baigiasi monarchui sulaukus pilnametystės Yra iškilminga procedūra, vadinama karūnavimu, kai monarchas sulaukia pilnametystės- tai yra tt apeigos atliekamos įteikiant skeptrą, mantij'ą, kt karališkosios valdžios simbolius, uždedant karūną, palaminant '1T k* Monarcho privilegijos: nfeisg į monarchinės valdžios atributus: •teisė į karūną, mantiją, sostą, skeptrą ir kk kitus.2jtgisė į monaTchoJituĮą (įis paprastai yra i įleas. 10 aristokratiniai vardai siejami su jo valdomomis žemėmis, dvarais, kurie laikomi jo nuosavybe ir siejami su jo aristokratiniu titulu 3) turi teise į rezidenciją. Tai suvokiama kaip teisė į karališkąjį dvarą, tai teisė turėti dvariškius tarnus apsaugą, gvardijos dalinius, tai ir patalpas, kur yra jo sostas.4)civilinis lakštas Tai yra monarchui skinamos lėšos iš V biudžeto monarchui ir monarcho dvarui išlaikyti. Paprastai laikoma, kad civ. Lakštas ngb mažinamas, kai jis yra skiriamas atėjus į sostą naujam monarchui.5) monarcho asmens Jieliečiamybėj kuri yra absoliuti- ty monarchas ngb traukiamas nei adm, nei civ, nei baudž, nei polinės atsakomybei. L. retai monarchai yra kaltinami V išdavyste. Kl-am asmeniui, kuris nepagarbiai atsiliepia apie monarchą arba pasikėsina į jį taikoma padidinta teisinė atsakomybė.6) .atleidimas nuo teisė į ypatingą pagarbą (raudoni kilimai ir kt).S) ypatinga monarcho pagarba ir asmens neliečiamybė pagimdė kontrasignacijos institutą- ty antras parašas monarcho priimamuose aktuose, kurį padeda kitas V pareigūnas. Šiuo atveju monarcho priimtas teisės aktas įsigalioja tik esant papildomam (antram) parašui. Esant reikalui, atsakomybės našta tenka antrąjį parašą uždėjusiam pareigūnui, bet ne monarchui. Paprastai kontrasignacijos teisė yra suteikiama ministrui pirmininkui arba kitam ministrui. Kk šalyse greta šių privilegijų monarchams yra nustatyti tt apribojimai, pav. Draudimas monarchui išvykti iš šalies be parlamento leidimo. Kk šalyse reikalaujama, kad monarchas išpažintų būtent valstybinę religiją. Jei monarchas keičia religines pažiūras, tai gb pagrindas jį nušalinti nuo V vadovo posto. (GB- anglikonų bažnyčia). Kk V-se monarchai pripažįstami ne tik savo Šalies, bet ir kt. valstybių vadovais. Taip išliko GB sandrauga, kurioje 49 valstybės, anksčiau tai buvo GB kolonijos, iki šiol jos išlaiko ryšius su buvusia metropolija. Dauguma šių valstybių turi respublikinę valdymo formą, bet 17 iš Šių šalių išlaikė monarchinę valdymo formą ir savo šalies vadovu pripažįsta GB monarchą. Todėl GB monarchas yra ne tik savo Šalies, bet dar ir 17 valstybių vadovas. Tai vadinamoji asmeninė unija. Šios V vadinamos dominijomis, bet iš esmės jos yra savarankiškos valstybės, JTO narės. Realia V vadovo f-­jas kl-oje V-je vykdo generalgubernatoriai. Juos skiria GB monarchas šalies vyr-bės teikimu. Šitie generalgubernatoriai laikomi monarcho vietininkais. (Kanada, Australija, N.Zelandija ir kt.). Monarcho teisinė padėtis pgl valstybinio valdymo formą ( būna absoliutinė, parlamentinė ir dualistinė monarchijos). Didžiausius įgaliojimus monarchai turi absoliutinėse monarchijose: vadovauja, skiria vyr-bę, leidžia įst-us (nes parlamento nėra); monarcho valdžia Šiose valstybėse yra ne ritualinė, o reali valdžia. Grynų absoliutinių monarchijų beveik neliko, tik iš dalies S.Arabija, Omanas. Dualistinė monarchija ( Jordanija, Marokas)- vykdomoji valdžia yra monarcho žinioje, tik įst-ų leidžiamoji valdžia- parlamento rankose. Dualistinę monarchiją galima lyginti su prezidentine respublika. Parlamentinėje monarchijoje monarchas daugiau yra ritualinė figūra, realios vykdomosios valdžios jis neturi. Tad galioja posakis: karalius karaliauja, bet nevaldo. Vykdomoji valdžia yra vyr-bės rankose. Vyr-bę formuoja, kontroliuoja parlamentas, tp gali pareikšti jai nepasitikėjimą. 3.PREZIDENTO TEISINIS STATUSAS Prezidentas yra respublikinės valdymo formos V vadovas. Prezidentui budingi požymiai (skirtumai nuo monarcho):!) renkarnas;2)jo įgaliojimai apibrėžti kadencija.tai sąlygoja, kad prezidento pareigybė išvesdinama iš tautos suverenių galių, įgaliojimus gauna iš tautos tiesiogiai ar iš jos atstovo. Rinkimai- demokratijos apraiška (prezidentas siejamas su demokratija). Rinkimo būdai: 1) prezidentas renkamas tiesiogiai tautos (tiesioginiai rinkimai). Privalumas- galias gauna tiesiogiai iš tautos, pabrėžiamas prezidento ypatingas tvirtumas, atsakingumas, jo galių stiprumas. Prezidentą gretina su parlamentu. Abi valdžios yra apylygės dėl valdžios kilmės šaltinio. Tokia tvarka sukelia problemų, nes varžosi parlamentas ir prezidentas, kurio įgaliojimai svaresni. Nuspręsti, kas svarbesnis, sunku. KT-ės doktrinoje laikoma, kad tikra tautos atstovybė yra parlamentas, nes plačiausiai įgalina atstovauti įv. politines jėgas. Prezidentas yra vienas asmuo ir atstovauja vienai politinei grupei. Tiesioginei rinkimai džn. taikomi prezidentinėse respublikose ir tai yra vienas tokios respublikos požymių. Prezidentui faktiškai suteikiama visa vykdomoji valdžia. Jis yra vykdomosios valdžios aukščiausias asmuo. 2)renka parlamentas. Prezidento instituciją formuoja tautos išrinkta atstovybe. Laikoma, kad prezidentas gauna įgaliojimus iš tautos atstovybės. Nebekyla konkurencijos su parlamentu klausimas, nes prezidentas traktuojamas kaip žemesnis už parlamentą. Prezidentas būna parlamento politinės daugumos atstovas. Taikomas parlamentinėse respublikose. Tai yra jų požymis. Pabrėžiama, kad parlamentui priklauso aukščiausios galios. Prezidentas vykdo ceremonines pareigas, jo įgaliojimai kuklūs. Pav. Čekija, Slovakija, Vengrija, Estija, Latvija. 3) prezidentą renka spec. tautos atstovybė. Dalyvauja parlamentas ir greta savivaldybių tarybų atstovai arba kitų renkamų institucijų nariai, pav. Italija- abu rūmai + vietinių teritorinių organų nariai ( Vi + Vi). Vokietija- Bundestagas + žemių atstovybių nariai ( >/2 + '/2 ). Bundesratas nedalyvauja. Ši sistema būdinga parlamentinėms respublikoms. Esant tiesioginiams rinkimams yra 2 būdai; 1) renka tiesiogiai piliečiai. Vieno turo rinkimai Galimas antras turas, je, neišrenkamas. Į jį patenka surinkę daugiausia balsų. 2) renka tauta, bet piliečiai renka rinkikus ( rikikų kolegiją), rinkikai renka prezidentą. JAV sugalvota prieš 200 metų Tai vyko, nes negalėjo susitarti dėl rinkimo būdo: parlamentas ar tauta tiesiogiai. Gavosi kompromisas" Argumentai šiai sistemai; l )JA V yra federacinė v-bė. Pgl konstituciją kl-a valstija lygiateisis narys nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Mažos v-bės reikalavo teisės Įtakoti organų sudarymą- kl-a valstija renka tt rinkikų skaičių. Rinkikai renkami kl-oje valstijoje, tiek renka kiek yra kongreso narių Kl-a valstija turi po du senatorius ir proporcingai gyventojų skaičiui, todėl valstijos renka nevienodą rimukų skaičių- min 3 ar 4, Kalifornija- 30, Florida- 35. Iš viso kongrese 535 narių ( 435- žemieji )- senatas) + 3 rinkikus turi Kolumbijos federalinė apygarda, ty sostinė Vašingtonas Šie turi nuspręsti kas bus JAV prezidentas. Piliečiai žino kokie yra kandidatai. Jie balsuodami už rinkikus žino už kokĮ prezidentą balsuoja. Kandidatų kėlimas Įst-as^ nustato tt reikalavimus asmenims, norintiems kandidatuoti. Cenzai: 1) pilietybės. DŽn, dar pabrėžiama, kad kandidatuoti gali gimimu įgijęs pilietybę. Šiuo atveju natūralizuotiems neleidžiama kandidatuoti.!) amžiaus. Padidintas amžius. Min 25, džn. 30-35, o pav. Italijoje 50. jis siejamas su gyvenimiška patirtimi,3)sveikatos. Privalo pateikti gydytojų komisijos išvadą, nes maksimali amžiaus riba nenurodoma. 4)kadencijų skaičius. Gb renkamas ne daugiau kaip 2 kadencijas iš eilės. Kai nustatomas kadencijų skaičius, tai siekiama užkirsti kelią valdžios uzurpavimui, asmens diktatūrai. Kandidatūras kelia pgl partijas, nes varžosi p.partijos keldamos savo lyderius. Kk V-se leidžiama ir parlamento nariams, nustatomas min skaičius ( 1/10, 1/20), savivaldybių atstovams, pav. Italija. Gali rinkti piliečių parašus, pav. 100 000 kurie remia tą kandidatą.5)sėslumo. Reikalavimas išgyventi tt laiką v-bėje, pav. JAV 14 metų, Ukrainoje lOm. jis aiškinamas tuo, kad asmuo žinotų tos v-bės problemas. Įgaliojimų laikas Trumpiausia kadencija- 3 metai, pav. Estija. Džn. yra 4 metai- JAV, 5 metai,pav. Prancūzija, 6 metai-Meksika, ilgiausias kadencijos laikas- Italija. Prezidento pavadavimas Prezidentas traktuojamas kaip vienašmenis v-bės vadovas. Būna, kad prezidentas negali atlikti savo pareigų. Parlamentinėse respublikose pavaduoja parlamento pirmininkas, prezidentinėse kartu su prezidentu renkamas viceprezidentas. Jis renkamas, kad pavaduotų prezidentą, kai to reikia. Čia pabrėžiama, kad V vadovas yra vykdomoji valdžia ir negali būti perduota jokiai kitai valdžiai. Kai renkamas viceprezidentas nereikalinga parlamento pagalba pavaduoti. Viceprezidentas renkamas kartu su prezidentu, dalyvauja rinkimuose kartu. Balsuojama kartu už juos abu. Kartais galima iškelti neutralų viceprezidentą. Pareigas paskirsto prezidentas, kokias perduoti viceprezidentui, tai lyg prezidento padėjėjas. JAV viceprezidentas - senato pirmininkas. Neturi balso teisės. Kai prezidentas miršta, V vadovo pareigos viceprezidentui. Jis specialiai paskelbiamas prezidentu. Tokiu atveju tai užtikrina v-bės interesus ir vykdomosios valdžios nepertraukiamumą. Prezidento kompetencija Prezidentas vykdo ritualinius ceremoninius įgaliojimus. Atstovauja v-bę. Kt. prezidento įgaliojimai priklauso nuo valdymo formos. Mažiausius įgaliojimus turi parlamentinių respublikų prezidentai. Prezidento įtaka minimali. Jis dalyvauja formuojant vyr-bę (skiria ministrą pirmininką, bet atsižvelgia į parlamento daugumos valią). Paskyrus ministrą pirmininką teikia ministrų kandidatūras, skiria, priima vyr-bės atsistatydinimą. Bet tai yra formalūs įgaliojimai. Prezidentui tenka tt įgaliojimai užsienio politikos srityje (skiria diplomatus, vyksta vizitų ir pan.). Prezidentas dalyvauja įst-ų leidyboje, jų įgaliojimai susiję su parlamento priimtų įst-ų pasirašymu. Promulguoja įst-us. Šie įst-ai po to įsigalioja nustatyta tvarka. Parlamentinio valdymo šalyse gb varžoma ar nepripažįstama. Draudžiama atsisakyti skelbti įst-ą Džn naudojama ir kontrasignacija. Prezidentas turi teisę leisti teisės aktus, bet jie tb kontrasignuojami- jo aktą dar pasirašo vyr-bės narys. Plačiausius įgaliojimus tun prezidentinių respublikų prezidentai, todėl jos taip ir vadinamos. Prezidentui teikiama ypatinga reikšme. Prezidentas-pagrindinis vykdomosios valdžios pareigūnas. Visa vykdomoji valdžia siejama su prezidentu. Jis yra realus v-bės valdytojas. Tai nereiškia, kad jis viena tvarko v-bę, jis tun savo pagalbininkus, pav, JAV išrinkus savo prezidentą keičiasi 7000 pareigūnų, kuriuos skiria prezidentas. Apie 1600 iš 7000 dirba prezidentūroje. Prezidentas turi veto teisę. Pasirašo priimtus įstatymus, gali atsisakyti pasirasyti-vetuoti Nėra kolegialios vyr-bės, o vyr-bę formuoja pats prezidentas, skirdamas ministrus, kūne traktuojami kaip prezidento pagalbininkai. Nėra ministro pirmininko, nes jo f-jas vykdo pats prezidentas. Prezidentas yra v-bės vadovas ir vyr-bės galva. Ministrų tarybos nėra. Ministrai yra ti pagalbinė institucija prezidentui. Jie neturi sprendžiamojo balso teisės. Nėra jokios vyr-l atskaitomybes parlamentui. Prezidentas tik turi derinti ministrų kandidatūras su senatu Prezidentas savarankiškai leidžia teisės aktus, kontrasignacija netaikoma ( dekretus, ordonansus ir tt) Vykdomieji aktai leidžiami vykdomosios veiklos srityje, jie gb norminiai, ty svarbi teisinės sistemos dalis VYRIAUSYBES KONSTITUCINIS TEISINIS STATUSAS ' I.Samprata. Vyriausybės organizacinės formos. Vyr-bė yra suvokiama kaip kolegiali ir aukščiausia vykdomosios tvarkomosios valdžios institucija Vyr-be paprastai tun daugiau įgaliojimų nei V vadovas (šiek tiek kitaip yra prezidentinio valdymo valstybėse). Vyr-bė susideda iš M.pirmininko ir ministrų. M.pirmininkas dar kk yra vadinamas premjeru, literatūroje - vyriausybės vadovu. Laikoma, kad Vyr-bė dirba kolegialiai, posėdžių forma osedziuose ministrai svarsto svarbiausius klausimus ir kolegialiai priima teisės aktus Teisės aktai priimami balsų dauguma. Sis teisės aktas skelbiamas Vyr-bės vardu. Vyr-bė yra bendrinė sąvoka kuria pažymima įvairios organizacinės formos, būdingos šiai kolegialiai institucijai. Japonijoje vadinamasis kabinetas, Prancūzijoje ir Indijoje - ministrų taryba, Kinijoje - valstybės taryba, Vokietijoje -federalinė vyriausybė (nes dar yra žemės vyriausybės Vokietijoje), Šveicarijoje - federalinė taryba S.Korėjoje - administracinė taryba. Lietuvoje - Vyr-bė. Prancūzijoje ir Belgijoje vartojami du pavadinimai: ministrų taryba (ši sąvoka vartojama tais atvejais, kai vyriausybės posėdžiui vadovauja prezidentas (Prancūzija) ar karalius (Belgija)) ir kabineto taryba (vadovauja M,pirmininkas), šiose valstybėse V vadovui suteikiama galimybė dalyvauti Vyr-bės posėdžiuose ir pirmininkauti, Šiuo atveju sujungiamos šios dvi valdžios formos. Kitas ypatumas - GB Vyr-bė susideda nuo 90 iki ]

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!