Konstitucinės nuosavybės teisės apsaugos garantijos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2)

Šiandieninėje visuomenėje daugelis žmonių turi vienokią ar kitokią nuosavybę. Tad natūralu, kad kiekvienas asmuo nori, jog jo nuosavybės teisė būtų neliečiama ir apsaugota, taip pat, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai, jeigu tokie įsipareigojimai yra numatyti. Tačiau ne visada nuosavybės teisė išlieka nepažeista ir tai visiškai nepriklauso nuo mūsų valios ar norų. Tais atvejais, kai nuosavybės teisė yra pažeidžiama, kiekvienas asmuo turi teisę remdamasis Konstitucija apginti savo pažeistas teises.
Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Tam tikros nuosavybės teises apsaugos garantijos yra įtvirtintos Konstitucijos 23 straipsnyje: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“.
Konstitucinis Teismas aiškindamas šį straipsnį savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę1. Tačiau pačioje Konstitucijoje nėra atskleistas šių nuostatų turinys. Kitaip sakant, tai tėra „sausos“ frazės, kurias kiekvienas asmuo gali interpretuoti savaip. Kad tam būtų užkirstas kelias, Konstitucinis Teismas nuosavybės teisės apsaugos garantijų turinį yra atskleidęs savo jurisprudencijoje, t.y. savo aktuose. Konstitucinio Teismo jurisprudencija vaidina labai reikšmingą vaidmenį, kadangi joje formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, atskleidžiamas konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos. Taigi, mano pagrindinė užduotis šiame darbe būtų susipažinti su Konstitucinio Teismo praktika, įsigilinti į ją, bei pateikti pagrindines Konstitucinio Teismo suformuluotas nuostatas apie nuosavybės teisės apsaugos garantijas. Mano kursiniame darbe pagrindinis šaltinis, kuriuo remsiuosi, bus minėtieji Konstitucinio Teismo aktai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas pirmuosiuose nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas „nuosavybė neliečiama”, „nuosavybės teises saugo įstatymai” aiškino kaip „savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, o kitų asmenų pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savininko teises”5. Vadinasi, iš pradžių Teismas betarpiškai „nesuteikė” savininkui teisės reikalauti nepažeisti nuosavybės teisių, o tai padarė netiesiogiai, nustatydamas visiems asmenims bendro pobūdžio...

Daugiau informacijos...