Konstitucinės nuosavybės teisės apsaugos garantijos konstitucinio teismo jurisprudencijoje

Įžanga Šiandieninėje visuomenėje daugelis žmonių turi vienokią ar kitokią nuosavybę. Tad natūralu, kad kiekvienas asmuo nori, jog jo nuosavybės teisė būtų neliečiama ir apsaugota, taip pat, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai, jeigu tokie įsipareigojimai yra numatyti. Tačiau ne visada nuosavybės teisė išlieka nepažeista ir tai visiškai nepriklauso nuo mūsų valios ar norų. Tais atvejais, kai nuosavybės teisė yra pažeidžiama, kiekvienas asmuo turi teisę remdamasis Konstitucija apginti savo pažeistas teises. Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Tam tikros nuosavybės teises apsaugos garantijos yra įtvirtintos Konstitucijos 23 straipsnyje: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Konstitucinis Teismas aiškindamas šį straipsnį savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę1. Tačiau pačioje Konstitucijoje nėra atskleistas šių nuostatų turinys. Kitaip sakant, tai tėra „sausos“ frazės, kurias kiekvienas asmuo gali interpretuoti savaip. Kad tam būtų užkirstas kelias, Konstitucinis Teismas nuosavybės teisės apsaugos garantijų turinį yra atskleidęs savo jurisprudencijoje, t.y. savo aktuose. Konstitucinio Teismo jurisprudencija vaidina labai reikšmingą vaidmenį, kadangi joje formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, atskleidžiamas konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos. Taigi, mano pagrindinė užduotis šiame darbe būtų susipažinti su Konstitucinio Teismo praktika, įsigilinti į ją, bei pateikti pagrindines Konstitucinio Teismo suformuluotas nuostatas apie nuosavybės teisės apsaugos garantijas. Mano kursiniame darbe pagrindinis šaltinis, kuriuo remsiuosi, bus minėtieji Konstitucinio Teismo aktai. 1. Nuosavybės neliečiamumo samprata Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis skelbia: „nuosavybė neliečiama“. Kitaip tariant, šiame straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Bet kaip gi šį principą reikėtų suprasti tiesiogine prasme? Teisinėje kalboje „neliečiamumas“ paprastai suprantamas kaip nepažeidžiama, neatimama žmogaus teisė. Savo ruožtu Konstitucinis Teismas savo nutarimuose išaiškino, kad nuostata „nuosavybė neliečiama“ reiškia, jog „Savininkas turi teisę atlikti bet kokius veiksmus (išskyrus uždraustus įstatymu) su jam priklausančiu turtu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės“2. Tačiau savo ruožtu ir kiti asmenys negali pažeisti šių savininko teisių, o valstybė yra įsipareigojusi ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją bei kitų pažeidimų: „Savininkas taip pat turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.3 Kalbėdamas apie nuosavybės neliečiamumo principą, Konstitucinis Teismas konstatavo: „Nuosavybės neliečiamybė yra įstatymu apsaugotas konstitucinis principas. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu”.4 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas pirmuosiuose nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas „nuosavybė neliečiama”, „nuosavybės teises saugo įstatymai” aiškino kaip „savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, o kitų asmenų pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savininko teises”5. Vadinasi, iš pradžių Teismas betarpiškai „nesuteikė” savininkui teisės reikalauti nepažeisti nuosavybės teisių, o tai padarė netiesiogiai, nustatydamas visiems asmenims bendro pobūdžio pareigą ir tik toliau vystantis konstitucinei doktrinai, aiškiai konstatavo, jog „daikto savininkui suteikiama teisė reikalauti, kad nebūtų pažeistos jo nuosavybės teisės”6. 2. Nuosavybės socialinė funkcija Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pozityvi7 nuosavybės teisės apsaugos garantija, Konstitucinis Teismas pripažino socialinės nuosavybės funkcijos teoriją ir ne kartą pažymėjo, jog „nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Jos įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas. Nuosavybė įpareigoja. Šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija“.8 „Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių“.9 Be to, atkreiptinas dėmesys ir į „specifinį nuosavybės socialinės paskirties aspektą, kai savininkui pripažįstamos galimybės ne tik apsaugoti savo teises bei įgyvendinti interesus, bet ir juos realizuojant atsižvelgti į visuomenės poreikius“.10 Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos“.11 Imperatyvą – nuosavybė įpareigoja, konstitucinę priežiūrą vykdantis Teismas dažnai mini kalbėdamas apie ypatingus nuosavybės teisės objektus (žemė, miškai, vandens telkiniai)12, taip pat neretai pabrėžia, jog „šis konstitucinis imperatyvas adresuotas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto.“13 Taip pat Teismas nurodė, kad „nuosavybės neliečiamumas, jos socialinė funkcija ir būtinumas nuosavybės santykius reguliuoti yra neatskiriami tarpusavyje susiję dalykai“.14 3. Nuosavybės teisės ribojimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra bendrų teisės ribojimo ribų ir sąlygų, tačiau konstitucinės doktrinos formavimas reiškia ir aptakių Konstitucijos formuluočių sukonkretinimą. Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos kaip tik tokios ir yra, jas analizuojant automatiškai kyla klausimas dėl nuosavybės teisės ribojimo galimybių. Nuosavybės teisės paskirtis yra socialinė, todėl siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, tam tikrais atvejais ši teisė gali būti įstatymu ribojama, ir Konstituciniui Teismui pavyko remiantis Konstitucija pagrįsti nuosavybės teisės ribojimų būtinumą ir neišvengiamumą. Vienoje pirmųjų konstitucinės justicijos bylų Teismas nurodo, jog yra galimybė riboti nuosavybės teisę, kadangi „Konstitucija nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka apriboti valdymą, naudojimą ir disponavimą”.15 Kitas Konstitucinio Teismo praktikoje dažnai vartojamas nuosavybės teisės ribojimo pagrindų šaltinis yra teiginys, kad „pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti”.16 Šiandien galimybę riboti nuosavybės teises Teismas konstatuoja vos ne kiekvienoje su nuosavybės teise susijusioje byloje. Kalbant apie nuosavybės teisės ribojimą, būtina nurodyti nuosavybės teisės ribojimo pagrindus. Vienoje iš pirmųjų konstitucinės justicijos bylų Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (pvz.: ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino intereso (pvz.: ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų“.17 Vėliau savo praktikoje Konstitucinis Teismas šį sąrašą papildė kitais nuosavybės teisės apribojimo pagrindais, teigdamas, jog „būtinybė riboti subjektines savininko nuosavybės teises gali išplaukti iš

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!