Konfliktai ir jų sprendimai

Žinoma, konfliktai ne visada turi teigiamą poveikį, bet daugeliu atvejų jie padeda išsiaiškinti skirtingus požiūrius, suteikia papildomos informacijos, padeda išryškinti daugiau alternatyvų ir problemų. Tai daro grupinį sprendimų priėmimą efektyvesnį. Egzistuoja tam tikra priklausomybė tarp organizacijoje esančio konfliktų lygio ir veiklos rezultatyvumo. Ši priklausomybė parodyta 5.6 paveiksle. Rezultatyvumas aukštas vidutinis žemas aukštas vidutinis Konfliktų lygis 5.6 pav. Konfliktų lygio ir veiklos rezultatyvumo organizacįjoje priklausomybė Didžiausią veiklos efektyvumą sąlygoja vidutinis konfliktų lygis organi­zacijoje. Per mažas konfliktų lygis rodo, kad organizacijoje yra stagnacijos būklėje, čia mažas suinteresuotumas veiklos rezultatyvumo didinimu. Antra vertus, kai labai konfliktų daug, jų sprendimui sugaištama per daug laiko ir energijos, , Taigi, organizacijose kylantys konfliktai gali būti dvejopo pobūdžio: • funkciniai, sąlygojantys organizacijos efektyvumo augimą; . • disfunkciniai, sąlygojantys asmeninio pasitenkinimo, grupinio bendra-«., darbiavimo ir organizacijos efektyvumo sumažėjimą. -ir *.'{." -•• .vr.' - ,.> ; .5.4.2.2. Konfliktų valdymas Jeigu.į konfliktą žiūrėsime kaip į procesą, galima išskirti keletą raidos etapų (5.7 pav.). Bet kurioje valdymo situacijoje egzistuoja daugiau ar mažiau galimo kon­flikto šaltinių. Kuo daugiau yra šių šaltinių, tuo didesnė galimybė kilti konfliktui. Esant galimybei, visada kaip nors į tai reaguojama. vaiuymo situacija X Konflikto šaltiniai 'į ' Galimybė kilti konfliktui f ,.--.,:.-.-, -.. .- : ;( Reakcija į situaciją « .. ->i:M -:-,-.:. •; :,;•,- • ,..;, V-'' į> Konfliktas neįvyksta , r X v •'- V,:; ,- \ ; *" .... • \ -.,:;• Kori liktas įvyksta 1 r KonJ ikto valdymas \ f Į. Konflikto padariniai 5.7 pav. Konflikto procesinis modelis Efektyvus konfliktų valdymas reiškia konstruktyvaus konflikto sprendimo kelių suradimą ir įgyvendinimą. Pats konflikto valdymas apima tam tikrą racionalių, veiksmų visumą, apimančią keletą nuoseklių, vienas po kito einančius etapų. Konflikto valdymo eiga pateikta 5.8 lentelėje. 5.8 lentelė Konflikto valdymo procesas Etapai •Etapo aprašymas Pasiektas rezultatas 1 etapas Konflikto j, i identifikavimas Nustatomas konflikto • objektas • šalys • organizacijos sritys • konflikto pakopos 2 etapas Konflikto analizė Nustatomos galimos konflikto • pasekmės • priežastys 3 etapas Konflikto sprendimas Parenkamas efektyviausias esamai situacijai konflikto sprendimo būdas Toliau ir bus detaliai aptarti visi trys konflikto valdymo etapai. Neradus būdo konfliktui valdyti, jis taps disfunkcinis ir gali atsirasti padarinių, kurie trukdys siekti tikslų: 1. Nepasitenkinimas, blogos nuotaikos, personalo kaitos didėjimas ir našumo mažėjimas. 2. Ateityje sumažės bendradarbiavimas. 3. Stiprės grupiniai interesai ir didės neproduktyvi konkurencija. 4. Kita šalis laikoma priešu; savi tikslai - geri, kitų - blogi. 5. Ryšių ir bendravimo tarp konfliktuojančių šalių apribojimas. 6. Priešiškumo tarp konfliktuojančių šalių didėjimas mažėjant ryšiams ir bendravimui. 7. Akcentų perkėlimas: daugiau reikšmės skiriama „pergalei" negu realiam problemos sprendimui. Konflikto valdymas. Konfliktams valdyti naudojama keletas būdų, kuriuos galima suskirstyti į dvi grupes: 1. Struktūriniai būdai. 2. Asmeniniai būdai. Struktūriniai metodai yra keturi: 1. Reikalavimų darbui išaiškinimas. 2. Koordinavimas ir integravimas. 3. Bendrų tikslų nurodymas. 4. Atlyginimų sistemos panaudojimas. Reikalavimų darbui išaiškinimas yra vienas iš geriausių būdų disfunkciniam konfliktui išvengti. Kiekvienas darbuotojas turi gerai žinoti, kokių jo veiklos rezultatų kiekvienu atveju laukiama. Dažniausiai naudojamas koordinavimo mechanizmas - komandų grandinėlė. Valdymo hierarchija sutvarko darbuotojų savitarpio ryšius, sprendimų rengimą ir informacijos srautus. Pavaldinių nesutarimus sprendžia vadovas. Taigi vienvaldystės principas padeda hierarchiją naudoti konfliktams spręsti. Bendri tikslai - dar vienas būdas konfliktus valdyti. Siekdami šių tikslų privalo bendrauti ir padaliniai ir darbuotojai, nes jie visus nukreipia viena kryptimi. Atlyginimo sistema turi būti tokia, kad adekvačiai atlygintų darbuotojams, kurių didesnis indėlis, kurie padeda kitiems ir stengiasi problemas spręsti kompleksiškai. Ji neturi skatinti nekonstruktyvaus elgesio. Asmeniniai būdai konfliktams valdyti yra vengimas, švelninimas, spaudimas, kompromisas, problemos sprendimas. Vengimo pagrindą sudaro tai, kad žmogus stengiasi nepatekti į konfliktinę situaciją. Švelninimo stilius siekia solidarumo, užtušuodamas problemą, kuri lieka neišspręsta, ir įtampa dėl to kaupiasi. Spaudimas - kai vyrauja pastangos priversti visus laikytis vieno kurio požiūrio. To, kuris taip daro, kitų idėjos nedomina. Jis visus agresyviai verčia pritarti savo sumanymams. Kompromisui būdinga tai, kad kitos pusės pažiūra priimama su išlygomis. Dažnai kompromisas yra pasitenkinimas tuo, kas pasiekiama. Tas, kuris naudoja problemos sprendimų stilių, pripažįsta pažiūrų skirtumus ir pasirengęs susipažinti su kitų pažiūromis. Norima suvokti konflikto priežastis ir ieškoma visiems priimtinų veiksmų. Toks asmuo nenori pasiekti tikslo kitų sąskaita, o nori konfliktą išspręsti. Naudojant šj stilių yra patariama: 1. Problemą apibūdinti tikslais, o ne sprendimais. v 2. Apibrėžus problemą, parinkti visiems priimtinus sprendimus. 3. Sutelkti dėmesį ne į asmenines kitos pusės savybes, bet į problemą. \ 4. Sudaryti pasitikėjimo aplinką ir didinti tarpusavio įtaKjg bei bendravimą. 5. Palaikyti teigiamas emocijas klausant kitos šalies nuomonės, nerodyti pykčio ir negrasinti. Schemoje parodyta, kada geriau naudoti vieną ar kitą asmeninį konfliktų valdymo būdą. * Kompromisas Žemas Į Vengimas Žemas Aukštas Abi ašys - vienos šalies dėmesys kitos šalies pažiūroms 4.3.4. Permainų organizacijoje prigimtis Permainos organizacijoje yra reakcija į išorės aplinkos permainas. Nors į permainas turi reaguoti visi vadovai, pakeitimų rezultatas ir reakcijos forma įvairiose pakopose yra skirtinga. Reikalinga ne tik didelių, bet ir mažų pertvarkymų, kurie susiję su konkrečiais žmonėmis ir yra jiems patys svarbiausi. Organizacija, norėdama išlikti, privalo derinti savo tikslus su aplinka ir pagal situaciją juos keisti. Kai tikslai tampa rodikliais, tai pajunta visi organizacijos padaliniai. Struktūros pakeitimai yra dalis organizavimo proceso ir reiškia įgaliojimų bei atsakomybės perskirstymą, padalinių pertvarkymą, hierarchijos keitimą. Šie keitimai yra dažniausi. 4.3.3. Konfliktų, permainų ir stresų valdymas Konfliktas tai nesutarimas tarp dviejų ar kelių šalių. Jomis gali būti atskiri žmonės ar jų grupės. Kiekviena šalis stengiasi, kad būtų priimtas jos požiūris ir trukdo kitoms šalims daryti tą patį. Paprastai konfliktas asocijuojamas su agresija, ginčais, pykčiu. Dėl to vyrauja nuomonė, kad konfliktai nepageidaujami ir jų reikia vengti bei spręsti vos tik jie atsiranda. Žmogiškų santykių mokykla konfliktus laikė neveiksmingos veiklos požymiu ir teigė, kad esant geriems santykiams konfliktų nebūna. Pagal dabartines pažiūras, gerai valdomoje organizacijoje konfliktai gali kilti ir net pageidaujami. Žinoma, ne visada jie bus teigiami. Tačiau daugeliu atvejų jie padeda išsiaiškinti skirtingus požiūrius, duoda papildomos informacijos ir sprendimų rengimą daro veiksmingesnį. Taigi konfliktas gali būti funkcinis - didinti organizacijos veiksmingumą, ir disfunkcinis - mažinti asmeninį pasitenkinimą, grupių bendradarbiavimą ir organizacijos veiksmingumą. Jo vaidmuo priklauso nuo to, kiek jis yra valdomas. Dėl to svarbu žinoti jo prigimtį. Yra keturi pagrindiniai konfliktų tipai: vidinis, asmeninis, asmens ir grupės, tarpgrupinis. Vidinis konfliktas kyla, kai darbui keliami prieštaringi reikalavimai. Jo priežastis taip pat gali būti gamybos reikalavimų ir asmeninių interesų nesuderinamumas. Šios rūšies konfliktų kyla, kai yra nepasitenkinimas darbu, mažas pasitikėjimas organizacija ir savimi, kai yra stresų. Asmeninis konfliktas yra labiausiai paplitęs. Jis atsiranda, kai nesutampa asmeniniai darbuotojų požiūriai, asmeniniai ar atskirų padalinių veiklos interesai. Asmens konfliktas su grupe kyla, kai vienas grupės narys užima skirtingą negu grupės poziciją ar nesilaiko grupės priimtų elgesio normų. Organizacijoje yra daug formalių ir neformalių grupių ir net geroje organizacijoje tarp jų gali kilti konfliktų. Jie dažnai kyla tarp vadovų ir štabų, kai yra skirtingi padalinių tikslai. Pagrindinėmis konfliktų priežastimis gali būti: riboti ištekliai, darbų sąsajos, skirtingi tikslai, vertybės ir elgsena, išsilavinimas, bendravimas. Pačių didžiausių organizacijų ištekliai yra riboti. Vadovybei reikia spręsti, kaip įvairioms grupėms paskirstyti medžiagas, žmones ir finansus. Išteklių paskirstymas sukelia įvairių konfliktų todėl, kad vienai grupei jų paskyrus daugiau, kita neišvengiamai jų gaus mažiau. Konfliktai gali kilti visur, kur žmogus ar jų grupė, atlikdami užduotį, priklauso vienas nuo kito. Jie visada kyla, kai vienas padalinys dirba neadekvačiai, nes visi padaliniai yra susiję. Konfliktų tikimybę padidina kai kurios struktūros: matricinė - kurioje yra dvigubas pavaldumas; funkcinė - kur kiekvienas padalinys sutelkia dėmesį tik savo sričiai. Konfliktų daugėja, kai didėja specializacija. Tada padaliniai patys formuoja tikslus ir jiems gali skirti daugiau dėmesio negu organizacijos tikslams. x Situacija vertinama atsižvelgiant į norą pasiekti kokį nors tikslą. Dėl to darbuotojai gali situaciją vertinti neobjektyviai ir interpretuoti ją kaip naudinga grupei. Konfliktai kyla ir dėl skirtingai sVvokiamų vertybių: pavaldinys mano, kad savo nuomonę gali visada išdėstyti, o viršininkas mano, kad tik tuomet, kai jo paklausiama. Skirtinga elgsena ir gyvenimo patirtis irgi gali padidinti konfliktų tikimybę. Yra žmonių, kurie sukuria aplinką konfliktams kilti: yra nuolat agresyvūs ir priešiški, pasirengę ginčytis dėl kiekvieno menkniekio. Blogai perduota informacija irgi gali būti ir konflikto priežastis, ir jo padarinys. Konflikto modelis parodo, kad keli potencialūs šaltiniai didina galimybes jam kilti. saldymo situacija j* —————— i (Konflikto šaltiniai | — -*|OaIimybė konfliktui kilti | —— » Reakcija Konfliktas į situaciją neįvyksta {Konflikto valdymas |*- — 1 Konfliktas įvyko h —— i [Konflikto padariniai Gali būti, kad esant didelei konflikto galimybei, šalys nepanorės, kad jis kiltų. Funkcinio konflikto padariniai gali būti labai įvairūs: 1. Problemą galima išspręsti visiems priimtinu būdu. 2. Šalys ateityje links į bendradarbiavimą, bet ne į antagonizmą. 3. Pavaldiniai nieko nesakys, kas prieštarautų vadovo idėjai. 4. Pablogės sprendimo rengimas, nes sumažės alternatyvių pasiūlymų. 5. Konflikto metu gali būti aptartos problemos sprendimo dar nepriėmus. giname savo interesus, atsižvelgiame į oponento pageidavimus, randame abi puses tenkinantį sprendimą. Ši strategija ypač naudotina tada, kai problemos sprendimas labai svarbus abiem pusėms; kai su oponentu mus sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai; kai abi konfliktuojančios pusės sugeba išdėstyti savo interesų esmę ir išklausyti priešingą nuomonę. Apie šią strategiją pakalbėkime kiek plačiau. Pagrindinis principas yra toks: "Aš noriu laimėti, bet taip pat noriu, kad ir tu laimėtum". Ar tai įmanoma? Paimkime patį paprasčiausią pavyzdį. Sakykime, dviems žmonėms reikia pasidalinti apelsiną. Per daug nemąstydami, jūs turbūt pasiūlytumėte jį perpjauti pusiau (kompromisas). Galbūt išgirstumėte ir tokį pasiūlymą: vienam iš jų griebti apelsiną ir pabėgti (strategija "laimėti-pralaimėti"). O ką daryti, kad būtų įgyvendintas principas "laimėti-laimėti"? Pirmiausia reikėtų sužinoti, kam šiems žmonėms reikalingas apelsinas. Kitais žodžiais sakant, reikėtų išsiaiškinti, kodėl jie nori to, ko nori. Mūsų atveju gal išaiškėtų, jog vienas žmogus labai ištroškęs ir tuoj susispaus apelsino sultis į burną, o kitas šiandien keps tortą, į kurį dedama apelsino žievelės. Išsiaiškinus poreikius ir tikslus, galima sustabdyti daugelį konfliktų, jiems dar neįsiliepsnojus. Antra, konfliktinėje situacijoje visada išsiaiškinkite ne tik konfliktuojančiųjų tikslus, bet ir poreikius. Mūsų pateiktame pavyzdyje ištroškusio žmogaus tikslas - gauti apelsiną ir išgerti jo sultis, o jo poreikis -atsigerti. Tad gal jam tiktų kitos sultys, arbata, kava? Gal būt jis mielai už tai atiduotų apelsiną. Ką daryti, jei konfliktuojančiųjų poreikiai sutampa? Pvz., gal mūsų atveju tiktų kompromisinis sprendimas (sultis pasidalinti per pusę), o gal vienas žmogus atiduotų kitam visas sultis, jei mainais gautų už tai kitokių sulčių ir 1.1. Dar viena svarbi pastaba: principas „laimėti-laimėti" bus efektyvus tik tuomet, jei kitų žmonių vertybės jums bus svarbios tiek pat, kiek ir jūsų paties. Padarykite savo priešininką sąjungininku. Taigi strategiją „laimėti-laimėti" sudaro šeši pagrindiniai žingsniai (L. S. Večer, 1996): / Žingsnis. Kontroliuokite emocijas, pakvieskite tai padaryti ir savo oponentą: „Aš žinau, kad tu sudirgęs. Aš sudirgęs ne mažiau nei tu. Bet jei mes norim išspręsti problemą, mes turim emocijas „atidėti į šalį". Ar tu tam pasirengęs?" Parodykit žmogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada judėti toliau. II žingsnis. Pasiūlykite taisykles, kurių turėtų laikytis abi pusės, spręsdamos konfliktą: atidžiai išklausyti vienas kitą, nepertraukinėti, nepykti ir nereikšti priešiškumo, net jei nesutinkama su girdėtais teiginiais, gerbti vienas kitą, stengtis suprasti priešingą nuomonę. Būtina atskirti žmones nuo problemos, t. y. atakuoti problemą, o ne oponentą. Būkite „kieti" problemos atžvilgiu ir „minkšti" - oponentui. Jei oponentas nesilaiko šių taisyklių, vadinasi, jis nėra geranoriškas arba dar neatsikratęs neigiamų emocijų: teks grįžti į I žingsnį. Jei tai negelbsti, turbūt teks rinktis vengimo, prisitaikymo ar rungtyniavimo strategiją. /// įingsnis. Pozicijų išsiaiškinimas: išsakomos nuomonės, požiūriai, vertinimai, pageidavimai. Sutelkite dėmesį į interesus, o ne į poziciją; ieškokite bendrų su oponentu interesų ir aiškinkite savo interesus. Būtinai pripažinkite oponento interesus problemos dalimi, nenuneikite jų. Pažvelkite į situaciją oponento akimis (bet tai nereiškia, kad turite sutikti su jo požiūriu). Venkite sprendimų apie oponento jausmus, viltis, veiksmus; nekritikuokite. J4et jei pats būsite kaltinamas ir kritikuojamas, nugalėkite atsakomosios aukos arba gynimosi pagundą. Oponentui parodykit, kad jo dalyvavimas problemos sprendime yra svarbus; negailėdami jam priskirkite gerų abipusių idėjų nuopelnus. Tai bus gera terpė tolesniam bendravimui. Patartina nekelti labai aukštų reikalavimų. Tačiau ką daryti, jei taip nesielgia jūsų oponentas? Išlikite tvirti ir pasakykite, kad jūs norite rasti garbingą sprendimą. Į tai dažnai sureaguojama, nes teisingumo ir garbingumo bendravime siekia daugelis. IV žingsnis. Nustatykite paslėptus norus ir interesus. Būtent dabar jūs turite išsiaiškinti, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. Tačiau neklauskite tiesmukai: „Kodėl tu nedarei to?" Geriau: „Kokia priežastis, kad tau pasirodė geriausia pasielgti būtent taip?" Kalbėdami apie savo interesus, nuolat priminkite oponentui, kad jo interesus taip pat atsimenate. Detalus savo motyvų atskleidimas dažnai duoda gerų rezultatų: išlaikoma rami atmosfera, parodomas jūsų požiūrio pagrįstumas, oponentas į situaciją gali pažvelgti jūsų akimis. V žingsnis. Alternatyvių variantų pasiūlymas. Pasiūlykite (ir oponentą skatinkite tai daryti) kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Kol kas nesistenkite vertinti tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo - tai stabdytų kūrybinį procesą; atskirkite variantų paiešką nuo jų vertinimo. Pabrėžkite, kad dabar svarbiausia - sprendimų gausa, o apie įgyvendinimą kol kas dar nekalbama. Vėliau kartu atrinkite keletą geriausių pasiūlymų, kurie galėtų tapti problemos sprendimo pagrindu. Šiame žingsnyje svarbu išlikti konstruktyviems, nekaitinti atmosferos praeities nuoskaudomis. Jei jūsų oponentas būtent taip .ir pradeda elgtis, mandagiai sustabdykite jį: pasakykite, jog pripažįstate ir gerbiate jo jausmus (tai nuramins žmogų). O po to priminkite, kad susirinkote čia būtent dėl gerų ateities santykių, o ne praeities nuoskaudų aptarti. '-: VI Hngsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto priėmimas. Oponentui parodykite pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas; tai rodys, kad jūs prisimenate jo interesus. Parodykite ir įvertinkite oponento indėlį šioje sudėtingoje konfliktinėje situacijoje, padėkokit už geranoriškumą. Bet kurio konflikto metu mes įvertiname savo ir oponento interesus: „Ką aš laimėsiu...?", „Ką aš prarasiu...?", „Kiek tai svarbu mano priešininkui...?" Konflikto sprendimo strategija pasirenkama priklausomai nuo orientacijos į savo arba į oponento interesus. Visų galimų strategijų tarpusavio santykis parodytas 9.1 pav. (pvz., schema rodo, jog prisitaikymo strategija yra pasyvi, savi interesai patenkinami menkai, Jabiau orientuojamasi į oponento interesų patenkinimą; konkurencijos strategija yra priešinga aukščiau minėtajai: siekiama patenkinti savus interesus, imamasi aktyvių individualių veiksmų ir 1.1.). Savų interesų patenkinimo rodiklis Bendrada rbiavimas Aktyvus veikimas Pasyvus veikimas Prisitaikymas Individualūs veiksmai Bendri veiksmai : Oponento interesų patenkinimo rodiklis 9.1 pav. Tomas-Kilmann tinklelis (pagal L. S. Večer, 1996) Trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant konfliktą Kartais kilusį tarpasmeninį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t. y. asmuo, kuris nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergale ar pralaimėjimu. Kaip mes turėtume elgtis, kokių psichologinių rekomendacijų laikytis, užėmus tarpininko poziciją? H. Cornelius ir S. Faire (1991) pataria: 1. Niekada nesusigundykime duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti; mes galime pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus. Konfliktuojantys asmenys turi elgtis taip, kaip nori patys, net jei jų sprendimas mums atrodys neprotingas. 2. Neįsitraukime į aptarinėjimus apie „siaubingą" konfliktuojančiųjų padėtį, nepulkime palaikyti vienos kurios nors pusės, nes greit įgysime naujų priešų. Paaiškinkime jiems savo vaidmenį: trečiojo asmens paskirtis - ne vertinti, o tik atspindėti situaciją, kurios turinys priklauso nuo konfliktuojančiųjų. x 3. Trečiojo asmens tikslas - skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį. Paprašykime priešininkų, kad savo požiūrį pateiktų ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo nuomonę: „Mano požiūriu, ..."; „Aš manau,..." ir pan. * 4. Negatyvius konfliktuojančiųjų teiginius paverskime pozityviais; reaguokime į kategoriškus tvirtinimus „niekada", „nei vienas" ir pan. Jei kuris nors iš konfliktuojančiųjų pradeda aiškinti, ko jis nenori, pertraukime jį ir paklauskime, o ko jis norėtų. 5. Kontroliuokime konfliktuojančiųjų emocijas: jas reikšti galima, bet pulti - neleistina. Verbalizuokime emocijas (išsakykime žodžiais): „Aš matau, kad tai tave labai supykdė (nuvylė, įžeidė, nuliūdino...). Garantuokime vienodas dalyvavimo sąlygas abiem pusėms. 6. Būkime empatiški. Atskleiskim konfliktuojančiųjų nesugebėjimą įsijausti į kito padėtį. 7. Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik girdėjo: esant emocinei įtampai dažnai negirdima, ką sako priešininkas. 8. Nuolat akcentuokime, kad dėl kai ko jau pasiektas susitarimas. Orientuokime priešininkus į veiksmą: „Ką jūs galvojate daryti toliau?" Pripažinkime ir priimkime kaip faktą abiejų pusių vertybių, stilių, požiūrių skirtingumus. 9. Būdami trečiaisiais asmenimis konfliktinėje situacijoje, nevaidinkime „gelbėtojų". Turime rasti aukso vidurį tarp abejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas. j š> , ••' Netiesioginiai konflikto sprendimo badai Psichologijoje be tiesioginių konflikto sprendimo būdų (kai konfliktą sprendžia pačios konfliktuojančios pusės arba padedamos trečiųjų asmenų), skiriami ir netiesioginiai konflikto sprendimo būdai. Pagrindinius principus trumpai ir apžvelgsime: • Jausmų išliejimo principas', negesinkime „užsidegusio" žmogaus jausmų, nesikiškime, tegul jis išsilieja. Jei jis save gerbia, galbūt po valandėlės jo neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus: „Gal aš čia ir per daug... Juk jis turi ir neblogų savybių..." • Pozicijų pasikeitimo principas. Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studentų grupėje. Konfliktuojantieji prašomi „persikūnyti", susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą poziciją. Šis būdas labai veiksmingas, nors sunkus. • Agresijos apnuoginimo principas: patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančiuosius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, pasportuotų ir pan. • Oponento priverstinio klausymo principas. Konfliktuodami paprastai menkai girdime savo priešininką, daugių daugiausia tik fiksuojame jo intonaciją, nes ruošiame savo triuškinančias replikas. Konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas autoritetingas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo ginčą ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik girdėtą priešininko repliką. Tada oponentai ne tik išgirsta vienas kitą, bet ir išmoksta įsiklausyti į savus žodžius. • Pajuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską nuleisti juokais - dėmesys nukreipiamas kitur, išsiblaškoma ir atsipalaiduoj amą. Konfliktiškų asmenybių tipai Turbūt visi turime pažįstamų, kurių privengiame, vadindami juos konfliktiškais žmonėmis. Psichologai pabandė suskirstyti konfliktiškas asmenybes į tipus. 1. Demonstratyvus tipas. Nori būti dėmesio centre, gerai „pasirodyti". Jam nebūdingas racionalus elgesys. Vengia kruopštaus, sistemingo darbo, gerai prisitaiko prie įvairių aplinkybių. Kilus konfliktinėms situacijoms, jaučiasi visai neblogai, lengvai įsivelia į paviršutiniškus konfliktus, gėrisi savo „kentėjimais" ir ištverme. Konfliktuodamas nesirenka vengimo strategijos. 2. Rigidiškas tipas. Tiesmukiškas ir nelankstus. Įtarus, būdinga paaukštinta savivertė. Iš aplinkinių nori paklusnumo, nuolatinio savo reikšmingumo patvirtinimo, garbinimo. Neįvertina situacijos pokyčių, labai sunkiai priima .aplinkinių žmonių požiūrius, nelinkęs skaitytis su kitų nuomonėmis. Nekritiškas sau, liguistai įžeidus, jautrus įsivaizduojamam arba realiam neteisingumui. 3. Nevaldomas lipas. Impulsyvus, nepakankamai save kontroliuojantis, nenuspėjamo elgesio. Dažnai agresyvus, iššaukiantis, pretenzingas. Įsiaudrinęs gali nebekreipti dėmesio į visuotinai priimtas bendravimo normas. Nesavikritiškas, nesėkmių atveju linkęs kaltinti kitus. Nemoka planuoti veiklos, nesugeba realizuoti savo planų gyvenime. IŠ gyvenimo patirties nepasimoko. 4. Pedantiškas tipas. Sau ir kitiems kelia padidintus reikalavimus, skrupulingai atlieka savo darbą. Labai nerimastingas, jautrus aplinkinių pastaboms. Gali nutraukti ryšius su draugais vien todėl, kad jam pasirodė, jog jį įžeidė. Kenčia pats nuo savęs, labai išgyvena dėl nesėkmių, jį neretai kankina nemiga, galvos skausmai ir pan. Išoriškai stengiasi neparodyti savo emocinių išgyvenimų. Nesugeba įvertinti realių grupės narių tarpusavio santykių. Aplinkinių gali būti nemėgstamas dėl keliamų aukštų reikalavimų, kurie suprantami kaip kabinėjimasis. 5. „Nekonfliktiškas" tipas. Įtaigus, šiek tiek nenuoseklaus elgesio, prieštaringo vidinio pasaulio. Vertinimai - nenuoseklūs, priklausomas nuo aplinkinių nuomonės, dažnai - bevalis. Nepakankamai numato perspektyvą, orientuotas į lengvai pasiekiamą situacinę sėkmę. Retai apmąsto savo poelgių padarinius, nesugeba analizuoti aplinkinių žmonių poelgių priežasčių. Linkęs į kompromisus. Priminsime, kad, kilus konfliktui, nereikėtų apsiriboti mūsų oponento priskyrimu tam tikram tipui. Ne mažiau svarbu yra įvertinti ir tokius asmenybės ypatumus kaip polinkis į riziką, įtarumas, uždarumas, priklausomumas nuo kitų, mąstymo stilius, kompleksuotumas, nuostatų visuma. Tarpasmeninių konfliktų profilaktika Aptarėme įvairius konfliktų sprendimo būdus. Natūraliai kyla klausimas, o kaip reiktų elgtis, siekiant konfliktų išvengti? Ką reikia daryti, kad probleminė situacija būtų sprendžiama konstruktyviai? Atsakyti galėtume taip: yra du svarbiausi dalykai - pakeiskime savo požiūrį į situaciją ir elgesį joje (tai nelengva!) bei paveikime oponento elgesį (o tai padaryt i dar sunkiau). Pirmiausia aptarsime savas koregavimo galimybes prieškonfliktinėje situacijoje. Prieškonfliktinė situacija dažniausiai neatsiranda staiga, o subręsta fliktas intensyvėja. Bet kodėl iš karto nepasakius: „Atsiprašau, suklydau". Taip elgiasi angelai, žmonės - rečiau. Yra ir labiau žemiškų priežasčių, dėl kurių vengiama atsisakyti ankstesnės klaidingos pozicijos. Tai baimė, kad oponentas ims piktnau­ džiauti mūsų kaltės prisipažinimu. Destruktyvusis konfliktas toks nebūtų, jei neturėtų tikslo sunaikinti priešininką, jei ne fi­ ziškai, tai bent dvasiškai. Reikia leisti pralaimėjusiąja! pusei gar­ bingai pasitraukti iš konflikto, juolab jei tą pralaimėjimą stebi ir liudytojai. Prestižo praradimas prie liudytojų yra daug skaus- mingesnis. » Yra ir kitokių priežasčių, skatinančių destruktyvų konfliktą. Tai mąstymo fiksuotumas. Konflikto metu dėl didelio emocinio krūvio suvokiama mažiau reagavimo į problemą variantų. Opo­nentai įsikimba vienos kokios minties, vieno sprendimo. Tipiš­kam konfliktui būdingas mąstymo standartiškumas, ribotumas, laiko fiksacija. Dėmesys koncentruojamas į momentinius veiks­mus ir jais pasiekiamus rezultatus, mažai atsižvelgiant į toles­nes pasekmes. Žodžiu, bet kokia kaina siekiama pergalės, efekto. Konflikto metu jo dalyviai elgiasi gynybiškai. Gynybiškumas pasireiškia specifiniu reagavimu į oponento elgesį. Oponento veiksmai ar žodžiai, nors ir teisingi, vertinami tik tuo aspektu, kiek jie gali pakenkti prestižui. Dėl šios priežasties daugiausia energijos eikvojama puolimui atremti, o ne konstruktyviam gi-lirtimuisi į problemą. Konfliktuodami dažnai nusistatome ribą, iki kurios leidžia­me sau būti agresyviems. Tai konflikto stabdys. Riba yra nevie­noda skirtingiems asmenims. Dėl neaiškių priežasčių vaikai su tėvu ginčijasi mažiau negu su mama. Ribą taip pat lemia kon­flikto sukeltas efektas, simbolizuojantis pergalę. Tas efektas taip pat nevienodas - nuo oponento nuotaikos sugadinimo iki fizi­nio susidorojimo su juo. Pasiektas efektas sukelia jo autoriui pasitenkinimą. Pasitenkinimas savo kam nors sukeltu fiziniu ar dvasiniu skausmu vadinamas sadizmu. KONFLIKTO SPRENDIMO STRATEGIJOS. R. Bleikas (R. Blake) ir Dž. Mūtonas (J. Mouton) nagrinėja konflikto spren­dimo strategijas: vieną konstruktyvią ir kelias nekonstruktyvias. Nekonstruktyvus konflikto sprendimas 1. Išorinis konflikto nuslopinimas. Pavyzdžiui, autoritetin­gas žmogus, valdžia (armija, policija) stabdo konfliktą, „čiumpa peštukus už rankų". Tokiais tvarkdariais gali būti tėvas, auklė­tojas ir pan. Tarptautiniu mastu šiam tikslui naudojamos taikos palaikymo pajėgos. Paklusimo valdžiai mechanizmas veiUa tik tada, kai yra nusistovėjusi oficiali statusų hierarchija. Konflikto nuslopinimas nepašalina jo priežasčių. Jis tik neleidžia jam plis­ti, bent jau kol „slopintojas" šalia, priešininkai konfliktuoti ne­drįsta, tačiau jam pasitraukus... Juk žinote, ką reiškia mokykloje išgirsti: „Palauk, eisi namo!" Jei konfliktas nėra išspręstas, lieka klausimai, kuriais partneriai negali efektyviai bendrauti. Kiek­vieną kartą, kai kils naujas konfliktas, reikės ne tik spręsti naują problemą, bet ir ankstesnių neišspręstų konfliktų likučius. 2. Konflikto užglostymas. Tai nenoras spręsti konfliktą ir savo pozicijos atsisakymas. Taip elgiamasi vardan „gerų" santykių. Su­kuriama paviršutiniška harmonijos iliuzija, tikrąsias konflikto priežastis paliekant nenagrinėtas. Pasakymas „tiek to, nesipyki-me" tik išoriškai atrodo gražus, jis palieka neišspręstas problemas. 3. Konflikto vengimas. Vengimo tendencijos yra labai gajos. Vengimas sukuria racionalumo iliuziją. Jis visaip maskuojamas nuo savęs paties kad ir tokiais štai paaiškinimais: „Aš per daug protingas, kad gadinčiau sau nervus", „Su kiekvienu nepraside­du". O iš tikrųjų vengimo strategija ne tik palieka neišspręstas problemas, bet ir pastiprina oponentą, sukelia jam pergalės įspūdį. Nuleisk galvą, pravirk, ir tavo priešininkas jau švęs per­galę. Problemos vengimas ilgainiui gali tapti asmenybės bruo­žu, tipiška reakcija į kliūtį (bloką). Nedaug ką tepasieksi, turė­damas tokį gyvenimo palydovą. 4. Kompromiso strategija. Tai kelio vidurio strategija - kai kurių dalykų atsisakymas vardan susitarimo. Nors kompromiso strategija yra konstruktyviausia iš visų jau aprašytų nekonst­ruktyvių strategijų, ji duoda galimybę tik iš dalies pašalinti kon­flikto priežastis. Šiai strategijai artimas prisitaikėliškumas, ne-principingumas. Konstruktyvus konflikto sprendimas. .v Pats kofliktas dar nėra blogis. Prisiminkime posakį: ginčuose gimsta teisybė. Neracionalu konfliktą drausti, slopinti ar neigti. Jį reikia spręsti. Draudimas išoriškai reikštis socialiniams kon­fliktams galų gale sugriovė net tarybinę imperiją. Socialinė pa­žanga neįmanoma be konflikto. Nuomonės įtvirtinimą lydi kon­frontacija. Konstruktyvioji konflikto sprendimo strategija prasideda problemos pripažinimu. Pirmiausia tas pripažinimas vyksta viduje, žmogus, pavyzdžiui, pastebi, kad dėl ko nors yra nepatenkintas savo draugu. Dėl to pergyvena, bet problemos nenuneigia. O tai nėra taip jau paprasta. Tarkim, jaunavedžiams vis norisi tikėti, kad tarp jų viskas po senovei gražu, kad jie yra išimtis, kad nesantaika tarp jų yra neįmanoma. Pripažinti, kad iškilo kokia nors problema, reikia drąsos. Tai tarsi tam tikras pralaimėjimas tarpasmeninių santykių sferoje. Problemos pripa­žinimas pašalina iliuziją, kad konfliktai tave aplenkia. Dar dau­giau drąsos prireikia pasakyti tai bendravimo partneriui. Truk­do atmetimo baimė. Klystame, manydami, kad problemos nutylėjimas išsaugos santykius. Jis juos sugadintų. Kuo ilgiau problemos slepiamos, kuo daugiau jų susikaupia, tuo didesnė sprogimo tikimybė. Įsidėmėtina štai kas: išsakant problemą ra­miu balsu, yra daugiau vilties, kad bus atsižvelgta į jos turinį. Jei problema pateikiama sprogimo forma, partneris gali tai pa­laikyti mūsų blogos nuotaikos pasireiškimu, ir tiek. Kitokiu ne­konstruktyviu būdu reaguojant į problemą, pavyzdžiui, nekal­bant, spyriojantis, siunčiama tik netiesioginė informacija apie savo nepasitenkinimą. Adresatas tokią informaciją gali savaip „perskaityti". O iš klaidingų prielaidų daromos ir klaidingos išvados. Pavyzdžiui, bendravimo partneris nekalbėjimo prie­žastį gali ir taip išsiaiškinti: „Gal ką nors negero suvalgė..." Be­sikaupiantis konfliktas darosi labiau komplikuotas. EMOCINIS PRIĖMIMAS IR ATMETIMO BAIMĖ Bendravimas retai kada vyksta vienareikšmiškai. Norą ben­drauti, turėti draugų slopina baimė būti atmestam. Ką apskritai reiškia atmetimas ir jo baimė? Visų pirma atmetimas reiški\ nenorą bendrauti. O pasigilinę matome, kad būti atmestam - tai\ būti nuvertintam, vadinasi, atmetimas yra smūgis vertei, pralai­mėjimas. Pakartotinis atmetimas simbolizuoja dar vieną pralai­mėjimą, pralaimėjimai kaupiasi, todėl kiekvienas iš jų mums didelis smūgis. Kiekvienas naujas atstūmimas yra tolygus dar vienam pažeminimui. Norėdamas nuo to išsisukti, žmogus ima vengti situacijų, gresiančių atmetimu. Pralaimėjimų patirtį tu­rinčiam žmogui vis daugiau situacijų atrodo grėsmingos. Todėl bendravimas ir yra nevienareikšmiškas: artėjimą prie žmonių slopina atstūmimo baimė. Tai atitinka schemą „žingsnis pir­myn, du atgal". Taip atrodo troškimo ir vengimo konfliktas. Norėdamas bendrauti, susirasti draugą, žmogus informuoja apie tai potencialų bendravimo partnerį. Informacija siunčiama kalbiniais ir nekalbintais kanalais, o adresatas ją savaip išsiver­čia. Bijodamas būti atstumtas, žmogus informaciją maskuoja, verčia neutralesne, o tikėdamasis teigiamo atsakymo, t. y. emo­cinio priėmimo, tuos bendravimo paieškos signalus maskuoja mažiau. Įdomu, kad juos maskuoja ne tik nuo potencialaus ben­dravimo partnerio, bet ir nuo savęs paties, taip stengdamasis sušvelninti nesėkmės kartėlį. Jei nesėkmių istorija ilga, atmeti­mo baimė nustelbia artėjimo tendencijas, artėjimo ir vengimo konfliktas išsprendžiamas vengimo naudai. Jei artėjimo tenden­cijos ir išlieka, tai pasidaro komplikuotos ir sunkiai „įskaito- 4. kritimo fazė. Beje, kuo daugiau ciklų konflikto metu pasikartoja, tuo kaskart menkesnės galimybės jį išspręsti. Kaip tarpusavyje susiję konflikto etapai, konflikto fazės ir konflikto sprendimo galimybės? Pažiūrėkite į 9.2 lentelę. 9.2 lentelė. Konflikto fazių ir etapų santykis Konflikto fazė Konflikto etapas Galimybė išspręsti konfliktą (%) Pradinė Konfliktinės situacijos atsiradimas. Konfliktinės situacijos suvokimas, įsisąmoninimas. 92% Kilimo Atviros konfliktinės sąveikos pradžia 46% Pikas Atviro konflikto plėtra Mažiau nei 5 % Kritimo - Apie 20 % Tarpasmeninių konfliktų sprendimas Strategijos Dabar pakalbėsime apie tai, kaip mes sprendžiame konfliktus, t. y. kokias pasirenkame konflikto strategijas. Paprastai skiriamos penkios strategijos: • Rungtyniavimas (dar vadinama konkurencija, laimėti - pralaimėti). Pirmiausia stengiamasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas. Tačiau ši strategija retai atneša ilgalaikius rezultatus, kadangi pralaimėję mes pradedame priešintis mums primestam sprendimui, sabotuojame jį. Šiandien pralaimėję, rytoj galime nebenorėti bendradarbiauti. Šią strategiją tikslinga taikyti tada, kai turintis valdžią asmuo vardan grupės saugumo ar gerovės eliminuoja priešiškai nusiteikusį grupės narį; kai sprendimą reikia priimti greitai ir tam turima pakankamai valdžios; kai jaučiama, kad kito pasirinkimo nėra, o ir prarasti nebėra ką; kai situacija kritiška ir reikia reaguoti žaibiškai (G. G. Scott, 1987). • Prisitaikymas (dar vadinama nuolaida, nuslopinimas). Priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekdami bet kokia kaina palaikyti gerus santykius su oponentu, nuneigiame konflikto egzistavimą. Beje, kartais tai būna svarbiau nei savų interesų gynimas. Ši strategija tinkama tuo atveju, jei konfliktas nėra gilus, rimtas: neretai oponentas įvertina tai, kad mes neeskalavome konflikto ir palaikėme draugiškus santykius; tokie konfliktai greitai užgęsta patys. Prisitaikymas tinka ir tada, kai konflikto baigtis ypatingai svarbi mūsų oponentui, o mums - nelabai; kai šansai apginti savo interesus yra labai menki. Ši strategija netinkama, jei konfliktas yra rimtas. Nepatariama taikytis prie kito ir tada, jei oponentas visiškai to neįvertina, nori paversti prisitaikymą taisykle, neatsako geranoriškumu. • Vengimas (dar vadinama pasitraukimas, neveiklumas). Konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, neginamos savos teisės, su niekuo nesitariama dėl sprendimo. Iš konflikto pasitraukiama emociškai (pvz., tylima) arba fiziškai (pvz., išeinama iš patalpos). Tokiu badu iŠ savęs atimama galimybė paveikti situacijos eigą. Be to, oponentas gali dar labiau pakelti savo reikalavimus; gali būti ir taip, kad mūsų pasitraukimas sukels atsakomąjį pasitraukimą, ir problema išvis bus nebesprendžiama; tikėtina, kad mums pasitraukus, problema išaugs dar labiau. Niekada nenaudokite vengimo strategijos kaip bausmės oponentui. Ši strategija pateisinama tada, kai konfliktas neliečia tiesioginių mūsų interesų ir mes nenorime tuSčiai eikvoti jėgų; kai mūsų nedalyvavimas jame neįtakoja konflikto raidos ir baigties. Vengimo strategija tinkama ir tada, kai tokiu būdu galima atkreipti dėmesį į užsitęsusią krizę; kai esame beviltiškoje padėtyje. Kai imame jaustis neteisūs, taip pat esame linkę pasirinkti vengimą... (G. G. Scott, 1987). • Kompromisas. Tai abipusės nuolaidos. Neretai „dalijimas pusiau" laikomas teisingiausiu sprendimu. Iš tikro ši strategija taikytina tik tada, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami; kai sprendimą reikia rasti labai greitai; kai kiti bandymai spręsti problemą buvo neefektyvūs; kai mums svarbiau yra išlaikyti bendravimo galimybę, negu pilnai apginti savo interesus. Tačiau jei kompromiso buvo griebtasi iškart, gerai neišanalizavus kitų galimų sprendimų, tai gali būti toli gražu ne pats optimaliausias konflikto sprendimo variantas. Juk viena iš pusių galėjo būti nerealiai „išpūtusi" savo reikalavimus, tad nuolaidos jai būtų visai neskausmingos. Kitas netinkamo kompromiso naudojimo pavyzdys - kai „pusinis" sprendimas gana greitai ima nebetenkinti abiejų pusių ir jo imama nebesilaikyti, • Bendradarbiavimas (dar vadinama laimėti-laimėti). Tai sėkmingiausia strategija: mes aktyviai dalyvaujame konflikto sprendime, Konfliktai būna įvairiausių formų, masto ir pavidalų, ir man, kaip teisininkui ir tarpininkui, be abejo, teko . . matyti visokių. Tačiau būtent dirbdamas teisėju smul­kių bylų teisme, aš dažniausiai turėdavau abejotinos , vertės privilegiją pamatyti konfliktus pačiame jų gra­žume ir smarkume. Vienas iš karštesnių ginčų, kurį man teko spręsti, įvyko visai nese­niai. Tai buvo tikra laikraštinė byla, kurioje atsakovė buvo žymios įrašų kompanijos boso duktė, o ieškovė — jos buvusi agentė. Pati byla nebuvo kuo nors ypatinga. Atsakovė, Sabai norėjusi tapti aktore, pasamdė ieškovę dirbti savo agente. Atsakovė teigė, kad ieš­kovė pažadėjo išsinerti iš kailio, bet „suorganizuoti" jai kontraktą vaid­meniui kokiame nors filme. Susitarimas buvo neformalus, nes nebu­vo pasirašytas joks išsamus kontraktas, kuriame būtų numatytos konkrečios sąlygos ir honorarai už suteiktas paslaugas. Ieškovė manė, kad jai teks ne tik procentai nuo pasirašyto kontrak­to, bet bus atlyginta už visą laiką, kurį teks sugaišti, ir už visas pastan­gas, nepriklausomai nuo to, ar atsakovė gaus taip trokštamą rolę, ar ne. Taigi ji ne kartą keliavo į Niujorką, daug kartų skambino ir, kaip ji teigė, labai stengėsi dėl savo klientės. Tačiau, kai praėjus trims mėnesiams vis dar nebuvo jokio kontrak­to, atsakovė nusprendė, kad ieškovė neatlieka savo pareigų, ir nu­traukė susitarimą bei nesumokėjo ne skatiko už visas tikras ar įsivaiz­duojamas paslaugas. Tada ieškove kreipėsi į teismą pateikdama 2500 dolerių ieškinį kelionių ir kitoms išlaidoms atlyginti, ir ji bylą laimė­jo. Taigi byla pateko j mano smulkių bylų apeliacinį skyrių (nagrinė­jant apeliacinius pareiškimus, klientams gali atstovauti advokatas, o iš esmės tai yra naujas teismo procesas). Ir štai abi šalys stovi prieš mane nusiteikusios rimtam mūšiui. Įra­šų magnato duktė atvyko su svita - advokatu, visu pulku „prityru- « r A * ;„ ir " iej, eigesi ta,p, tarsi byla batų neei.ines svarbos fede-Vos tik atsakovė išsižiodavo ką nors pasakyti, tuc- šitos košes!" Vienas iš tų motinos pasamdytų- - aukščiauS1os klases Holivudo agentas, „ i nebuvo it galo matyti ir kūnam Jabairupe- - ad nepastebėtas ne vienas iš 37000 jo nuve.ktų darbų, t ką Uis Lntinai mdcejo visa agento etikos kodeksą nuo „ ii pabaigps ir atvirkščiai, ir dar išvertus jį , .šv.rksua,, pus, tusias Žvėrynas - visi kalbėjo vienu metu, o as, .„ amas priverst, juos laikyt, te.rne įprastos tvar o, ,au -Sausi esąs ne teisėjas, o Arnoldas Schwarzeneggens filme „Valkų Tu o ove pateikė krOvas dokumentų, liūdinčių visas jos -s -, H Tr ra iškus į odymus, jog atsakove v.sa laika ja skanno tesą ,» T u kadang" nebuvo pas.rašyta jokia sutartis, atsakome ^ L nebatų sumokėta, nes ji dtrbu, atsitik,i-,- 11 TuS'pasakyti, kad vienas iš dalykų, kuriuos aš tvarkau kitaip 7 , mano kolegų, dirbanaų smulk-ų bylų te.smuose, yra daugehs mno fe B* ^ ^^.^ esm£. ir ieško™;' ir kovul du yra toks: Jei ir ve, - darytumėte kitaip, palyginti su tuo, n nedarytumet." O antrasis klausimas pasimokete ,š to, kas nutiko, įskaitant ir šį te.smo p tol dar neaišku, kokį nuosprendį byloje re.ketų pru „uįendiiu, atsižvelgdamas į tai, kaip bes.bylinejanoos šalys į pateiktus klausimus. Konflikto prigimtis Galitttik įsivaizduoti, koks buvo įrašų karaliaus dukrelės ir agentės nustebinąs! Galiausiai agentė nusprendė, kad ateityje ji niekada ne­pradės jokio darbo nepasirašiusi sutarties, kurioje viskas būtų aiškiai ir detaliai numatyta. O magnato dukrelę, įpratusią kartoti motušės paruošus atsakymus, šitas „trumpas testas" taip pribloškė, kad ji tik stovėjo ir negalėjo išlementi žodžio. AŠ neukėjau ieškove, nes žinojau, kad įrašų karaliaus duktė ban-dančiatprasimuŠti į žmones agentei buvo neprastas kąsnelis, ir ji bū­tų galėjusi paaukoti viską, kad tik padarytų, ko iš jos norima. Na o atsakove taip elgėsi todėl, kad jautėsi kalta, ir jai buvo gėda, tad aš nusprendžiau, kad svarbiausia čia buvo ne pinigai ir ne agentės darbo kokybė Greičiausiai vieną dieną atsakovei pasirodė, jog agentė tapo pernelyg didelė viršininkė ir priminė jai jos motiną, tad turėjo įvykti sprogimas bandant pasipriešinti tai priverstinei bjauriai tėvų autori­teto įtakai. Bet tuo pačiu metu jai buvo taip nesmagu dėl savo nesu­gebėjimo ką nors padaryti savo karjeros labui, kad ji turėjo kaip nors užmaskuoti savo nesėkmę didžiai kritiškos savo Šeimynėlės akyse. Taigi ji leido motinai organizuoti visą tą spektaklį ir padaryti agentę atpir­kimo oiiu. Mano nuosprendis buvo toks: aš priteisiau ieškovei tą sumą, kurią ji galėjo įrodyti konkrečiais dokumentais. Bet ji nieko negavo už su­gaištą laiką, — aŠ nusprendžiau, kad tas laikas jai buvo gera pamoka. Pagaliau mano sprendimas nebuvo pats svarbiausias dalykas. Daug svarbiau buvo parodyti, ką šis konkretus suremtų ragų atvejis pasako apie konflikto prigimtį, jo esmę. Kas yra konfliktas? Paprasčiausias konflikto apibrėžimas, kuris daugeliui turėtų būti pri­imtinas, yra toks: tai situacija, kai du žmonės nesutaria dėl veiksmų, kurių vienas iš jų imasi, arba kai jis ar ji nenori, kad tų veiksmų būtų imtasi. Jei Haris nori važiuoti į Bermudus, o Mere nori kur nors kitur, jie nesutaria. Jei Haris sutinka važiuoti kitur arba jei Mere sutinka va- 3—768 žiuoti į Bermudus, arba jei abu galiausiai susitaria važiuoti į Las Ve­gą, konflikto nebelieka - buvo tik paprasčiausias nesutarimas, kurį pavyko išspręsti. Tačiau jei nevienas iš jų neatsisakys savo įgeidžio, konfliktas neišvengiamas. Vienašaliai ir dvišaliai konfliktai Konfliktai gati būti vienašaliais dvišaliai Vienašalis konfliktas — tai tokia situacija, kai nusiskundimų turi tik viena pusė. Pavyzdžiui, jei buto nuomininkas dėl nepateisinamų priežasčių nesumoka nuomos, galima teigti, kad buto šeimininkas atsidūrė vienašalio konflikto si­tuacijoje. Kita vertus, dvišaliame konflikte kiekviena pusė ko nors nori iŠ kitos. Jei nuomininkas nemoka nuomos todėl, kad butas ne­šildomas, arba jei prakiurus stogui j butą laša vanduo, arba jis susilau­žė koją, nes buvo sulūžęs laiptelis, tada nuomininkas ir buto Šeimi­ninkas atsiduria dvišalio konflikto situacijoje. Nuomininkas nori, kad viskas būtų suremontuota, o buto Šeimininkas nori, kad jarn sumo­kėtų pinigus. Jei. nė viena pusė nesutinka su kitos pusės reikalavi­mais, jos abi sukuria konfliktinę situaciją. Tai yra pats bendriausias konflikto apibrėžimas, tačiau jis nėra toks tiesmukiškas, kaip gali atrodyti, nes vienašaliai konfliktai neretai bū­na .užslėpti dvišaliai konfliktai. Nors atrodo, kad žmogus neturi jokių nusiskundimų, jokių priežasčių elgtis agresyviai, jis ir pats to nežino­damas pasąmonėje jaučia pyktį kitam. Panagrinėkime minėtąjį buto savininko ir nuomininko konfliktą. Nuomininkas nesumokėjo nuomos. Bet ne todėl, kad neturi pinigų arba mano buto savininką visai nesirūpinant, kas dedasi jo namuose. Tai pasyviai agresyvus veiksnias, kurio, atrodytų, negalima raciona­liai paaiškinti. Ir net pats nuomininkas negali paaiškinti savo elgesio. Jis tiesiog nuolat „pamiršta" pasiųsti čekį. Tačiau iš tikrųjų visa, kas vyksta tarp šių žmonių, yra pasekmė to, kad prieš keletą mėnesių parduotuvėje buto savininkas praėjo pro šalį nepasisveikines. Nuomininkui tai pasirodė keista, jis netgi šiek Konflikto prigimtis tiek susinervino. Laikui bėgant, įžeidimo kartėlis atlėgo, nors ir liko neaišku, ar tai tikrai buvo įžeidimas, ar jam tik taip pasirodė. Tačiau pasąmonėje incidentas išsirutuliojo į tai, kad norėjosi vėluoti mokant nuomą. Taigi galima teigti, kad vienašalių konfliktų nebūna, nes kiekvie­nas konfliktas kyla dėl kokių nors priežasčių, nepriklausomai nuo to, ar žmogus jas gerai suvokia, ar jos kyla iš pasąmonės. Kalbėdamas apie konfliktą niekada negali tiksliai pasakyti, kada ir kodėl jis prasi­dėjo - kur nors kaip nors pasėjamos nesantaikos sėklos, ir visai ne­svarbu, kaip giliai į žemę jos subyra. Asmeniniai ir struktūriniai konfliktai Labai svarbu atskirti tuos konfliktų tipus, kuriuos galima pavadinti asmeniniais, ir tuos, kurie yra struktūrinio pobūdžio. Iš esmės abu šie tipai yra visiškai skirtingi. Asmeninis konfliktas yra susijęs su ypa­tingomis asmenybėmis ir ypatingu požiūriu į jas. Struktūrinis kon­fliktas yra bendresnio pobūdžio, jis būdingas tam tikroms aplinky­bėms ar konflikte dalyvaujančių žmonių grupėms. Be abejo, kiekvienas struktūrinis konfliktas privalo būti ir asmeninis, nes kitaj^nebus gin­čo eskalavimui reikalingos energijos. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti tokią istoriją. Betė ir Maksas atakuoja vienas kitą „pilnomis apkabbrnis". „Jis toks nekomunikabilus! — klykauja Betė. -Jis kaip statula. Jis niekada ne­išsako savo jausmų, o man vos tik prabilus apie savuosius, jis suurzgia ir toliau skaito laikraštį!" „O, tai jos problema! - riaumoja Maksas. -Ji tiesiog springsta nuo emocijų. Tik pažvairuok į ją, ir ji tuoj pravirks! Ji visą laiką nori kal­bėti, o tai reiškia, kad pokalbiui nebus galo. Ji niekada nenurimsta. O kokia ji triukšminga! „Kodėl, kodėl, kodėl?" Daugiau jai niekas nerūpi!" Čia aš bandau juos sustabdyti. „Betė, Maksai, ar žinote, kad tai, kas darosi jums, nėra tik jūsų asmeninis ginčas?" . - .... ; „Taigi sekmadienį sakiau!" „Jis sutiko dalintis Šito sandorio išlaidas perpus!" „Aš niekada nieko panašaus nesakiau!" Dažniausiai neįmanoma išsiaiškinti, kuris pradeda ginčą. Neįma­noma tiksliai nustatyti ir momento, kada jis prasidėjo. Tačiau prisi­minkite: kiekvienas konfliktas turi savo sąmoningai suvokiamas ar pasąmonėje glūdinčias priežastis. Visada galima išsiaiškinti kiekvieno konflikto ištakas, o dažniau­siai jos būna tokios: 1) nesusipratimai ir santykių neišsiaiskinimas; 2) nesąžiningumas; 3) aplaidumas; 4) nuostatos; 5) ypatingas pasi­tikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais; 6) nesugebėjimas nustaty­ti ribų; 7) netinkamas konflikto sprendimas; 8) baimė ir 9) slapti kėslai. 1. Nesusipratimai. Nesusipratimai kyla tada, kai kita pusė visai ki­taip, nei buvo tikėtasi, supranta jus ir reaguoja į jūsų elgesį. Kadangi Ralfas nemėgsta teatro, jis susitarė su savo žmona Stela, kad jai ir jos draugei parūpins bilietus ir pasitiks jas po spektaklio. Tačiau tą vakarą Stelos draugė kaip tyčia negali eiti į teatrą. Ralfas nuveža Stelą iki teatro, o po spektaklio ji visiškai atsitiktinai sutin­ka savo seną bendradarbį Džimą. Atvažiavęs jos owswežti, Ralfas pamato Stelą kalbantis su Džimu ir juokiantis. It™ *is apkaltina ją apgaule, o jos draugę - dalyvavimu suokalbyje. Kadangi anks­čiau Stela išties vienąkart buvo užmezgusi romaną, jai nepavyksta įtikinti Ralfo, jog šįsyk ji nekalta. Jis praleidžia savaitgalį pas savo draugą. Taigi, pasidavus pykčiui ir baimei, paprasčiausias nesusi­pratimas virto konfliktu. 2. Nesąžiningumas. Nesąžiningumas yra pats tikriausias konflikto šaltinis. Kai žmonės vienas kitam nesako tiesos, randasi Šimtapro­centinė garantija, jog anksčiau ar vėliau kils konfliktų. Kad kon­fliktas iškiltų, visai nebūtina akiplėšiškai meluoti: kartais konfliktai kyla ne todėl, jog meluojama, bet rodei, kad sakoma tik pusiau tiesa, tačiau neišsakyti dalykai yra tokie pat pavojingi ar bent jau gerokai pakenkia draugystei. Tai dalinis nesąžiningumas. Į septin­tąją dešimtį įkopusiam Kreigui niekada nesisekdavo artimiau pa­bendrauti su savo tėvu, nes šis niekad neparodydavo ir nepasakyda­vo, ką jaučiąs. Todėl Kreigui atrodė, kad jie nuolat susipykę. „Man visada atrodė, kad aš jam niekaip negaliu įtikti, - prisimena Kreigas greičiau su liūdesiu nei su kartėliu. - Kad ir ką aŠ būčiau daręs ar būčiau norėjęs nuveikti, jam viskas būtų negerai. Tačiau žodžiais jis niekada Šito nepasakė. Jis niekada neleido net suprasti, kuo gi aš turėjau būti. Jis tiesiog buvo Šaltas ir nepasiekiamas, visiškai nesi­domėjo mano reikalais, ir aš be žodžių jaučiau, kad jis manimi ne­patenkintas. Kadangi mano tėvas buvo toks nepasiekiamas, aš pa­prasčiausiai negalėjau jo paklausti, Jcas gi yra. Mintis, jog reikėtų su juo pasikalbėti, mane tiesiog paralyžiuodavo. Ir tik tada, kai jis jau gulėjo mirties patale, aš prisiverčiau jo paklausti: „Kuo gi tu norė­jai, kad aš būčiau?" Jis atsakė: „Gydytoju". „Gydytoju? - paklau­siau aš, visiškai priblokštas,- bet tu niekada ne neužsiminei, jog norėtum, kad aš būčiau gydytoju." „Aš nenorėjau primesti tau savo nuomonės, AŠ norėjau, kad tu pats tvarkytum savo gyvenimą", — atsakė tėvas. Sis pavyzdys akivaizdžiai rodo, kaip nesugebėjimas būti nuoširdžiam ir išsakyti viik^kas guli ant Širdies, sužlugdė Šiltus, meilės ir rūpesčio kupinus santylous, o jų vietoj teliko nuolatinis nebylus konfliktas, (Kitame skyriuje aptarsime nenuoširdumą smulkiau: kodėl daugelis žmonių bijo būti atviri, ir kaip pastebimai pagerėja bendravimas, kai vis dėlto ryžtamės išsakyti tai, ką jaučiame.) 3- Aplaidumas. Daug konfliktų kyla dėl paprasčiausio aplaidu­mo. Pasakyti žodžiai, netesėti pažadai, atsakomybė, kurios stengia­mės išvengti, - visa tai potencialūs konfliktų šaltiniai. Tavo sūnus vis nenušienauja vejos, nors tūkstantį kartų prašei tai padaryti. Drau­gui prižadi išlaikyti paslaptį, o paskui nerūpestingai viską išplepi bendram pažįstamam, kuris paskambina tavo draugui ir, žiūrėk, įkala pleištą jūsų santykiuose. Tavo tarnautojas vėluoja atlikti nepapras­tai svarbaus projekto darbus, keldamas grėsmę visam tavo skyriui. Vadinasi, tai, ko nedarome, gali lygiai taip pat sukelti konfliktą, kaip ir tai, ką darome. 4. Nuostatos. Mūsų nuostatos yra turbūt galingiausi konfliktų sprendimo ir jų išprovokavimo šaltiniai. Kai esame nusiteikę su­prasti kitus ir elgtis taip, kad visiems būtų gerai, konflikto beveik visada galima išvengti. Tačiau jei esame fiziškai ar dvasiškai nusi­teikę kam nors pakenkti, darome viską, kad būtų iškeltas karo kirvis, ir juo visą laiką mojuojame. Ir visai nesvarbu, ar esame įsitikinę, jog būtent taip reikėtų elgtis. Zrnona, sužinojusi apie savo vyro romaną, gali būti šventai įsitikinusi, kad turi neabejoti­ną teisę „iškaršti savo vyrui kailį". Bilas gali net neabejoti, jog Laris „daugiau nei užsitarnavo", kad jam sugurintų nosį po jo įžeidžiančių pastabų apie nepasisekusį Bilo verslą. Kad ir kokios būtų priežastys, jei mūsų ketinimai nėra garbingi, jei nesistengia­me suprasti ir atleisti, — mūsų neišvengiamai laukia karas ir kon­fliktas, o ne taika ir harmonija. 5. Ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais. Dar vienas bendras konfliktų šaltinis yra įsitikinimų susikirtimai. Kadangi šia­me pasaulyje esame tvirtai prisirišę prie savojo „ego" ir savo tapaty­bės, dažnai būname prisirišę ir prie filosofinių, politinių ir moralinių požiūrių į gyvenimą, kurie visada neatsiejami nuo savojo „ego" bei tapatybės. Kai du žmonės yra skirtingų įsitikinimų ir abu šventai ti­ki, jog jų nuomonė teisingiausia, konflikto ilgai laukti netenka, ir nesvarbu, ar tas ožiškas užsispyrimas yra nuoširdus, ar tik paprasčiau­sias užsispyrimas. 6. Nesugebėjimas nustatyti tam tikrų ribų. Jei nenustatai tam tikrų ribų arba jos nėra aiškios, kiti galį jas peržengti ir greičiausiai taip ir pasielgs. Nesugebėjimas aiškiai nustatyti, ko norime, ko mums rei­kia, ir leisti suprasti, ko nemėgstame ir nesitikime, yra kvietimas kon­fliktui. Leisdamas kitam pasinaudoti savimi, gali tikėtis, kad galiau­siai pradėsi to žmogaus nekęsti. O nuo neapykantos tik vienas žingsnis iki konflikto. Tarkim, kad Etelė, neseniai palaidojusi vyrą, kas vakarą skambina savo draugei Evelinai ir kalbasi su ja ne mažiau kaip valan­dą. Galiausiai Evelina pavargsta nuo tų skambučių, bet jai nesinori įskaudinti savo draugės, nes „vargšė Etelė tokia vieniša". Taigi Eveli­na nutaria išspręsti (arba neišspręsti) problemą tokiu būdu: ji nusi­perka autoatsakovą, kad galėtų kontroliuoti draugės skambučius. Etelė pradeda Įtarti, ir pagrįstai, kad Evelina jos vengia. Ir štai po kelių savaičių, kai jos susitinka per parapinius pusryčius po pamaldų, Etelė su Evelina elgiasi nepaprastai šaltai, tad dabar Evelinos eilė įsižeisti dėl bjauraus draugės elgesio. Netrukus pasklinda gandai, kad Etelė ir Evelina susipyko. Jei nuo pat pradžios Evelina būtų sugebėjusi ramiai ir atlai­džiai pasipriešinti šitiems per dažniems skambučiams, būtų pa­vykę išvengti tokios liūdnos pabaigos. Juk nesunku buvo drau­giškai pasakyti: „Žinai, Etelė, man tikrai brangi mūsų draugystė, ir aš tikrai noriu tau padėti šiuo sunkiu metu. Bet kartais aš būnu per daug pavargusi, kad galėčiau kas vakarą ilgai plepėti telefonu. Kaip tau atrodo, ar negalėtume susitarti, kad tu man skambinsi, sakykim, porą kartų per savaitę? O jei tau staiga pri­reiks manęs, tu juk žinai, kad aš visada pasirengusi tave išklausy­ti. Tiesiog aš jaučiu, kad galėčiau būti daug nuoširdesnė, jei ne­būčiau tokia išvargusi". Svarbiausi reagavimo į konfliktus ar bandymo jų išvengti kompo­nentai yra tie patys visose situacijose, ar tai būtų verslo partneriai, mylimieji, tėvai ir vaikai, šalys ar organizacijos. Svarbiausia, kad mes patys gerai žinotume, kokie yra mūsų požiūriai, poreikiai ir galimy­bės. Ir reikia sugebėti visus tuos dalykus ramiai, aiškiai ir glaustai išsakyti kitai pusei. Jei pavyksta nustatyti ribas tuo metu, kai kas nors jau bando jas peržengti, mes pradedame gerbti patys save ir suteikia­me šią galimybę kitam žmogui. 7. Netinkamas konflikto sprendimas. Turbūt pats grėsmingiausias, didesnis nei visi kiti kartu paėmus, konfliktų šaltinis yra nenoras tie- šiai ir atvirai reaguoti į konfliktą. Ir kadangi daugeli^momH neži­no, kaip reaguoti į iškilusią konfliktinę situaciją, jie p^aro daugybę klaidų. Dauguma konfliktų yra sunkios ir sudėtingos *tuacijos, pra­sidėjusios nuo adatos, iš kurios priskaldomas visas ve?imas *"*• todėl, jog daugelis nežino, kas yra konfliktas ir ko konflikrJ °-ar nederėtų vadinti. Pajutę įtampą ar bręstantį konfliktą su kitu f010?11"111 daz-niausiai be atodairos, pritvinkę pykčio ar baimės, paleidžiame į lais­vę savo emocijas. PasiruoŠiame gintis. Galime pulti ki'4- Galime mė­ginti įsiteikti. Galime viską paneigti. Arba visiškai u^s^sti savyje. Ir tik todėl, kad dažniausiai pernelyg anksti nutariai"16* J°§ )au Pa~ kliuvome į bėdą, nors iš tiesų tos bėdos dar nėra, afba pajutę, kad neišvengiamai gresia susidūrimas ir visi su juo susiję nemalonūs po­jūčiai, patys skubame aštrinti tą konfliktinę situacij4> vi515^1 nesi-stengdami jos išvengti ar kaip nors viską užglostyti. 8. Baimė. Baimė glūdi daugelio konfliktų esmėje- Baimę galima laikyti svarbiausia varomąja jėga, slypinčia už nesą^inlngumo' Per didelio pasitikėjimo savo vertybių sistema, nesugebejimo nustatyti ribas ir visų kitų gynybinių veiksmų, neleidžiančių bendrauti dorai ir atvirai. Paprastai būna taip, kad įsivėlę į konfliktą ar pajutę jo grėsmę, kartu suvokiame mums gresiantį pavojų. T^da nusprendžia­me, kad būti garbingam ar pažeidžiamam nesaugu, nes bijome kito žmogaus pykčio, priešiškumo ar keršto. Gali atsi>:astl baime, kad prarasime kažką labai svarbaus ir reikšmingo. Žmo^a ar vy^s gali ir toliau stengtis išlaikyti savo nelaimingą ir nevyku£la~ santuoką, nes bijo prarasti tai, ką jie mano esant saugumu ar mei>e- ^e^tos Paclos priežasties galime ir toliau dirbti jokio pasitenki^imo neteikianti darbą, nes bijome, kad nieko geresnio nerasime, k^°- genau tas sau­gumas, kurį turime, nei išvis jokio. Ir tik iš baimės kabinamės \ savo vertybių sistemą. Labai dažnai žmonės, kurie ties>°£ fanatiškai lai­kosi savo nuomonės, yra be galo netvirti, nes bi j° išgirsti, jog jie „neteisūs" ar „nelabai protingi", kiekvienas pasikė^mimas l )4 verty­bių sistemą yra iššūkis jo asmeniui, pačiai jo tapatybei. Baime galima paaiškinti ir nesugebėjimą nustatyti ribas. Kai kam nors leidžiame užsiropšti ant galvos, paprastai bijome nemalonios priešpriešos ar to, kad nuo mūsų nenusigręžtų. Stengiamės nerodyti savo tikrų jausmų ir neišsakyti savo norų, nes nenorime, kad ant mū­sų supyktų arba išvis nuo mūsų nusigręžtų. Kitame skyriuje išnagrinėsime baimės reikšmę ir tai, kaip ji pastoja kelią sąžiningumui ir kaip ją nugalėti. 9. Slapti kėslai. Tai tokia situacija, kai viena pusė turi slaptų ketini­ mų ar motyvų. , Slapti kėslai būna dviejų rūšių - sąmoningi ir nesąmoningi. To­kių slaptų kėslų pavyzdžiu galėtų būti organizacija, siūlanti ypač palankias kompanijos pirkimo sąlygas, bet ne todėl, kad yra puiki rinka, o todėl, kad per tą kompaniją organizacijai atsivertų tolesnės kitokio pobūdžio veiklos galimybės. Kitas sąmoningų slaptų kėslų pavy/dvs yra klasikinė situacija, kai jaunesnis bendradarbis padlai-žiauja savo viršininkams, tikėdamasis paaukštinimo. Nesąmoningi slapti kėslai nėra tokie akivaizdūs, kadangi jie nėra slepiami nuo kito asmens, bet nuo paties savęs. Nesąmoningi slapti kėslai visada būna didžiulės grupės nesutarimų, vadinamųjų „perso­nalijų" („toks jau jis žmogus") ginčais, kai žmonės padaro ką nors tokio, ko visai neketino daryti. Jų žodžiai ar veiksmai sukelia kon­fliktus, jiems patiems net nesuprantant, kodėl jie elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Personalijų ginčai - tai labiausiai paplitusios konfliktinės situaci­jos, su kuriomis susiduriame kasdieniniame gyvenime. 4 skyriuje ap­žvelgsime šią konfliktų rūšį, panagrinėsime būdingiausius slaptų kės­lų atvejus, su kuriais ne vienas iš mūsų, be abejo, esame kada nors gyvenime susidūrę. Kada baigiasi nesutarimai ir prasideda konfliktai Įrašų magnato dukters atvejis — puikus pavyzdys nesutarimo, kurį buvo galima nesunkiai išspręsti pasitelkus tarpininką. Visų dalyva- vusiųjų byloje, tiek multimilijonieriaus Holivudo agento, tiek kitų teisininkų, paslaugos buvo tokios nežmoniškai brangios, kad jeigu abi suinteresuotos pusės būtų susėdusios ir aptarusios reikalus neut­ralioje ir visiems priimtinoje aplinkoje, ginčą būtų pavykę išspręsti per dvi ar tris valandas, o abi puses būtų sutaupiusios tūkstančius dolerių. Tačiau užuot taip pasielgusios, abi pusės išpūtė visą reikalą iki rimčiausio konflikto. Kodėl gi taip atsitiko? Atsakymas čia labai paprastas: taip atsitiko todėl, kad nebuvo imta­si jokių žygių konflikto „užgesinimui", o konflikto išaugimą skati­nantys dalykai nebuvo nei suvokti, nei kontroliuojami. Svarbiausi konfliktines situacijos išvengimo elementai yra šie: 1) suvokimas; 2) sąžiningumas; 3} noras išspręsti nesutarimus taikiai ir abiems pusėms priimtinu būdu ir 4) noras atsisakyti nuostatos „aš esu teisus". Pagrindiniai šį konfliktą sukėlę elementai yra šie: 1) baimė; 2) slap­ti kėslai; 3) santykių neišsiaiškinimas ir 4) poreikis įrodyti kaltinimų nepagrįstumą. Mūsų nagrinėjamu atveju buvo kaltos abi pusės. Atsakovė bijojo, kad šeima jai priklijuos nevykėlės etiketę; ieškovė bijojo pasekmių, kurios pakenktų jos karjerai, jei ji prarastų šią klientę. Turėdama slaptų kėslų ir norėdama įsigyti reikšmingą klientę, kurios padedama tikė­josi gerai išreklamuoti savo dar visai „žalią" verslą, ieškove sutiko už­megzti „draugiškus" darbinius santykius su atsakove ir nepasirašė jo­kio formalaus kontrakto. Atsakovė taip pat turėjo slaptų tikslų - ji norėjo išgarsėti bei nustatyti savo tapatybę, kad galėtų išsiveržti iŠ savo despotiškos motinos globos. Santykiai nebuvo išaiškinti, nes prieš užmegzdamos darbinius san­tykius abi puses neapsidraudę, aiškiai nenustatė, ko kiekviena iŠ jų siekia. Ir norėdamos išsaugoti savo reputaciją, abi pusės nusprendė, kad turi kautis ir laimėti, bet nepadarė nieko, kad tas konfliktas neiš­kiltų. Taigi abi pusės atsistojo priešininkių pozicijose, ir tai, kas pra­sidėjo kaip nesutarimai, išaugo į tikrą konfliktą. i\urtjiiKiu prtvtrni-n Keturi konflikte dalyvaujančių asmenybių tipai Konfliktų sprendimo požiūriu daugumą žmonių galima priskirti vie­nam iš keturių tipų: 1) puolantysis-besiginantysis; 2) taikdarys; 3) vengiantysis; 4) siekiantysis lygiųjų.* Puolantieji-besiginantieji Puolantysis-besiginantysis laiko kitą žmogų „priešu". Jo/jos dėmesys nukreiptas į tai, kodėl tas kitas yra neteisus, ir į tai, ko jis/ji nori iš susidariusios situacijos. Tai labai karinga mąstysena. Šio pobūdžio proto sandara yra visiš­kai nesuderinama su sėkmingomis derybomis ir konflikto išvengi­mu, t. y. kai norima konfliktą išspręsti taikiai, atsižvelgiant, kiek įma­noma, j abiejų pusių poreikius ir tikslus. „Tas kalės vaikas, - staugia puolantysis-besiginantysis. - Kokią jis/ji turėjo teisę taip su manimi pasielgti! Todėl aš noriu, kad būtų taip — taip ir bus!" Kol požiūris į konfliktinę situaciją toks karingas, nėra jokių gali­mybių „laimėti". Tuokart galima gauti ko nori, galima atkeršyti, ga­lima gauti pinigų arba sužlugdyti kitą žmogų. Tačiau, kadangi grei­čiausiai nebūsime teisingai ir nuoširdžiai įveikę nesantaikos, vidinis konfliktas išliks dar ilgai po to, kai bus išspręstos tuo metu rūpėjusios materialios problemos. Taikdariai Taikdariai iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška puolančiųjų-besiginančių-jų priešingybė. Užuot pasinaudojęs menkiausia galimybe kaip preteks­tu pradėti karą, taikdarys darys viską, kad tik būtų šventa ramybė. Puikus istorinis Didžiojo Taikdario pavyzdys buvo Britanijos mi­nistras pirmininkas Neville 'iš Chamberlainas, sutikęs užleisti Ce- * Būčiau laimingas, galėdamas atiduoti duoklę psichologams, sukūrusiems šiuos terminus, tačiau, savo nelaimei, aš atradau tą medžiagą prieš keletą metų ir dabar tiesiog negaliu prisiminti, iš kokio Šaltinio aš juos pasiskolinau. Jei jūs skaitysite šią knygą, prašom priimti tai, kas jums teisėtai priklauso. Konflikto prigimtis koslovakiją Adolfui Hitleriui, klaidingai vildamasis, kad tai nuramins agresorių. Garsieji Chamberlaino paskutiniai žodžiai išvykstant iš Miuncheno konferencijos buvo tokie: „Aš įsitikinęs, kad mes įtvirti­nome mūsų laikmečio taiką". Tačiau, kaip žinome, užuot įtvirtinęs taiką, Chamberlaino „dosnumas" leido Hitleriui pradėti Antrąjį pa­saulinį karą. Taikdariai paprastai nevartoja jėgos. Svarbiausias jų pa­siteisinimas yra baimė ir gilus įsitikinimas, jog jie bejėgiai ką nors padaryti. Susidūrę su pasipriešinimu, jie kelia rankas aukštyn ir taip samprotauja: „Aš vis tiek negausiu to, ko noriu, taigi verčiau pasi­duosiu". Arba: „Nenoriu muštis. Muštynėmis niekas niekada nieko neišsprendė. Verčiau atsuksiu antrą skruostą". Taigi taikdariai yra savaip nesaugūs kaip ir puolantieji-besiginan-tieji. Be to, jie puikiai moka išvengti atsakomybės už jiems iškylan­čias problemas, nors kartais gali atrodyti, kad jie imasi jas spręsti. Labai dažnai susidaro įspūdis, kad taikdariai imasi visiškos atsako­mybės už iškilusią konfliktinę situaciją. Tačiau giliai viduje jie pa­prastai tokie pat pikti kaip ir puolantieji-besiginantiej! ir lygiai taip pat įsitikinę, nors ir tyliai, savo teisumu. Vienintelis skirtumas yra tas, kad jų priešiškumas yra pasyvus, o ne aktyvus. Vengiantieji Vengiantieji yra kraštutinė taikdarių atmaina: jie nenori net pripa­žinti, kad konfliktas egzistuoja. Kaip puolantieji-besiginantieji įr taik­dariai, jie vengia atsakomybės už iškilusias problemas, tačiau elgiasi visai kitaip. Jis/ji paprasčiausiai neigia, kad problema egzistuoja. Kiekvienas, kada nors susidūręs su tokiais klasikiniais neigėjais kaip alkoholikai ir šiaip kokios bjaurasties vartotojai, gali pasakyti, kad su tokiais konfliktiškais asmenimis išties susikalbėti nelengva. Paprastai jų poreikis neigti yra toks stiprus, kad jie neriasi iš kailio stengdamie­si paneigti savo įjunkimą į alkoholį ar panašius dalykus. Išsikalbėji­mas ar sąžiningumas jiems yra visai svetima elgesio norma. Juos kausto baimė. Kaip ir taikdariai, neigėjai yra nepaprastai blogos nuomonės apie save, o iš to atsiranda „aukos" mąstysena - absoliuti neviltis. Tačiau neigėjai tą savo beviltiškumo problemą sprendžia apsimesda­ mi, jog viskas klostosi puikiai, ir jie nenori nieko daugiau - tik palai­ kyti esamą status quo, ... Siekiantys lygiųjų Yra toks puikus romanas „Išdidumo keliai". Pagrindinės veikėjos -dvi seserys Julija ir Tęsė, nesikalbančios nuo pilietinio karo laikų. Kokia gi jų nesantaikos priežastis? Tiesą sakant, nė viena iš jų šito nebeprisimena. O jei ir prisimintų, tie dalykai jau seniai nebevaidina jokio vaidmens jų gyvenime. Tačiau seserys ir toliau užsispyrusios iaikosi savo nebylaus nepalenkiamumo — netgi tada, kai netikėtai su­ sitinka per mišias, nors jau buvo nutarusios paslėpti savo kovos kir­ vius. Tęsė ir Julija yra puikus pavyzdys lygiųjų siekiančių žmonių, kuriems daug svarbiau išsaugoti savo padėties neliečiamybę, nei kaip nors užbaigti nesantaiką. Siekiantys lygiųjų nenori kovoti su kitu žmo­ gumi ir jį nugalėti. Svarbiausia, kad jie turėtų garantijas, jog gali ir toliau laikytis savo nuostatų. • Kaip ir puolantieji-besiginantieji, siekiantys lygiųjų kenčia dėl vis­ką užgožiančio poreikio būti teisiam - tos bene svarbiausios žmogaus kančių priežasties. Natūralu, kad tokiu atveju reikia įrodyti, jog ne­teisūs yra kiti - o tai visada kliudo garbingai ir iki galo išspręsti kon­fliktą. .Irako vyriausybės reakcija į savo kariuomenės atitraukimą iš Kuveito - puikus pavyzdys, kokių kraštutinumų gali griebtis siekian­tis lygiųjų. Nepaisant didžiulių nuostolių ir neabejotinos Jungtinių Pajėgų pergalės, per Irako radiją ir toliau skambėjo teiginys, kad Ira­kas laimėjo Persų įlankos karą. Net tos prosadamiškos grupuotės, kurios buvo priverstos pripažinti, jog techniniu požiūriu karas buvo pralaimėtas, teigė, kad jie pasiekė moralinę pergalę - pergalę arabų tautos, pakilusios į šventą kovą prieš JAV imperializmą. Šie keturi asmenybių tipai daugiau ar mažiau persipina visuose žmo­nėse. Puolančiojo-besiginančiojo mąstysenoje paprastai galima ap­tikti neigėjo ir lygiųjų siekiančiojo bruožų - irakiečiai, užpuolę Ku­veitą, neigė, kad jie daro ką nors negera, ir liko tvirtai įsitikinę, kad jie elgiasi teisingai. Taikdarys gali būti ir neigėjas - toks požiūris, kaip „Tai mano klaida" arba „Jūs visu 100 procentų teisus", arba „Jūs neteisus, bet aš pasiduodu, nes nenoriu pyktis", yra tik priemonė užmaskuoti tikrąją problemą ir tikrąjį taikdario indėlį į tos proble­mos atsiradimą. Tačiau nepriklausomai nuo asmenybės tipo, galutinis visų šių po­žiūrių rezultatas yra toks pat - „laimėk arba pralaimėk" požiūris į konflikto sprendimą, o iš tikrųjų tai yra „pralaimėk arba pralaimėk" situacija visoms konflikte dalyvaujančioms pusėms. Kadangi konfliktai kyla dėl daugelio priežasčių, o į iškilusius reaguojama labai įvairiai, yra ir labai daug skirtingų konflikto lygmenų. Aš norėčiau panagri­nėti tuos lygmenis „konflikto kontinuumo" kontekste. Abiejuose šio kontinuumo galuose yra kraštutinumai —taika ir karas. Taikos būvis - tai užuojautos ir supratimo būvis. Karo būvis — tai kraštutinio konflikto būvis, tai pats neigiamiausias kraštutinumas, kuriame esama fizinio priešiškumo, vedančio į mirtį. Kariauti gali šalys, gentys, gaujos, korporacijos, partneriai ar pavieniai žmonės. Kad ir kokios būtų aplinkybės, visi jie turi vieną bendrą vardiklį -visišką kontaktų nebuvimą ir nenorą „tame kitame" matyti žmogų, taip pat turintį teisę gyventi. Konflikto kontinuumas asmenybių situacinis susidūrimas bendradarbiavimas mėg stanČJ mąst o byli 'sena lėris neur ralurr aš drau gystė H lepasl ką H celbta ras s H H H atvir urnas m ilė nesuvoktas priešiškumo , 'jausmas Konflikto prigimtis Vienu laipteliu ^ermau turime jfiep&kelbtą karą, kuris yra tas pats karas, tik šiek tiek KltaiP kanaujarrnas. Pavyzdžiui, per laikotarpį prieš prasidedant Antraj^m pasauliniaruru karui ir Japonijos atakai Perl Har-bore, mes boikotavome JaPonija_-, neleisdami jai įsigyti žaliavų, ne­leisdami įeiti į finansines nnkas, j n- jįajp ją provokavome visais įma­nomais būdais. Irn^rs^orma^iai n^Hbuvome paskelbę karo, neformaliai mes su ja jau kariaV°me- Sis konflikto lygmuo 7ra ralky*iinasir asmeniniuose santykiuose. Jei mūsų santykiai su *^uo nors }*ira atvirai priešiški ir nestokojama provokacinių parei?^im4 bei veikimų, ir jei esama noro tam kitam pakenkti ar jj nuga'etl> gallfna teigti, įaci su tuo žmogumi kariauji nepaskelbtą karą. Ši° pobūdžio santykiuose nesutarimai ar skirtingos pasaulėžiūros išaugi i rVcr^ ^on«tfetą, o abi pusės pasiruošia kautis. Galima, pavyzdžiui* te'gn> *ad ^akijguraa nepasisekusių santuokų yra nepaskelbtas karas, M a^u Sutu°k;t3:iniai nuolat „šaudo" vienas į kitą. Daugelis nuolatinių konfliktų darlį>»e taip pat yra neišsenkantis įtam­pos ir diskomforto Sotinis priešiškąjį nusiteikusiems bendradarbiams. Kita nepaskelbto ka*"° Pakopa yra itsai, ką aš vadinu mėgstančioje byli­nėtis mąstysena. Šiutf arveJu wties kariaujama, bet tai daroma „civili­zuotai", Nors panaU°°]ama vlsa te"iismu ir ekonominė sistema ir žai­džiama pagal griežtas teisines t^aįSyI(]eSj vis dėlto tampi atviro priešiškumo apraiŠk*55 dalyviu, oyl iunėjantis visada kas nors pasiryžęs ką nors pričiupti. S^irl:umas °^ r«a.a.s, kd tai daroma atseit gražiai. Tačiau konflikte dalyvauJancios ^Ijys tampa priešais, nes viena turi laimėti, o kita pralai™16*1' Kitas kontinuumo laiPte'IS Xra nez5?uvoku$ riešiškumo jausmas. Šiuo tvyro ore, bet jis negali jo tiks- vai^us aturinti moteris, atvyko aplankyti uvobe galo mandagūs ir svetin­d bžkas ne taip, kad ji nebuvo tiksliai pasakyti, kas buvo nerimu su Roriu, jis tik nusi- Konflikto prigimtis juoke ir pasakė, kad ji pernelyg jautri. „Mano šeima tave myli!"' — tvirtino jis. Tačiau po mėnesio Rons gavo iš savo tetulės bjaurų laišką, kuriame ši peikė JO' pasirinkimą ir dar pridūrė kalbanti ne tik savo, bet ir dau­gelio Šeimos narių vardu. Taigi nuojauta sužadėtinės neapgavo - Ro-rio šeima išties jai jautė priešiškumą. Jis tiesiog nebuvo išsakytas, kol Roris negavo laiško. Nusileidę dar vienu laipteliu žemyn, turime asmenybių susidūri­mą. Tai tokia situacija, kai galima pasakyti: „Geraif Kultūriniu, ast­rologiniu ar dar galai žino kokiu požiūriu šie žmonės negali būti kanu". Nors ir būdami giminaičiai, draugai ar verslo partneriai, jie visą laiką konfliktuoja. Vienas eina savo keliu, kitas — savo, račiau kai tik jie sueina į vieną vietą, būtinai įvyksta didžiulis sprogimas lyg dėl prastai sumaišytų cheminių elementų. Šio pobūdžio sąveika nereikalauja nei žodžių, nei veiksmų: vos pasirodžius vienam, ant­rasis tiesiog pasiunta. Kontinuumo viduryje yra neutralumas. Čia nėra nei teigiamos, nei neigiamos sąveikos. Nėra nei meilės, nei draugystės, bet nėra ir prie­šiškumo. Abi šalys maloniai bendrauja, tačiau emociniu požiūriu jos neturi nieko bendra. Po neutralumo eina atvirumo būsena, kai, nors tarp abiejų žmonių ir nėra ypatingų draugystės apraiškų, jaučiamas tylus artumas ir kvie­timas draugystei ar bendravimui. Po atvirumo Gina. situacinis bendradarbiavimas, kai žmones sieja koks nors kartu atliekamas darbas, ir asmeninis situacinis bendradarbiavi­mas, kai bendradarbiai būna dar ir draugai. Tęsiant mūsų kontinuumą, santykiai gilėja iki draugystės ir galiau­siai iki meilės. Konflikto kontinuumas, o kur jame tavo vieta? Stabtelėk ir pamėgink pažvelgti į savo santykius su visais tave supan­čiais žmonėmis. Kurioje pakopoje juos būtų galima patalpinti? Ar tau kartais neatrodo, kad su kuo nors jau kariauji, nors iš tiesų tai tėra •i , • įjūrimas? Ar tu ir tavo bendradarbis nemanote esą tikrenybių si* . v. . . ^ . n pfiesiskumo. keliančio mms daug nerimo, auko- nesuvor ' . . . . / . . • • varais esi artimiausias ir atviriausias? O kurie tau unaisz' i j ai°iai gyventi? netmkdor fa/ r-.^ r y i,r: ^.-^d kai kurių tavo ryšių nepavyks įsprausti į vie­na - k'r k ntiaimi0 Pa^°P^- Gali būti, kad su vienu žmogumi ^ i - • -uoja tarp neutralumo ir atvirumo, o su kitu - tarp tav^antykiai sv ' ^ r , • • vfirao ir nepaskelbto karo. asnj^iiybių susicr . _ . K fl'lft k nlllUlnas 8a^t4 kut' Seru matuokliu, jei panorėtum . i • - k^su vienais elgiesi būtent taip, o ne kitaip ir kokį įver>jnnti, kaip ir •• & r> r *t , iškilu^0 gyvenime, laipsnį esi pasiekęs. Greičiausiai ne- 1 a 'A į bylinėjimąsi, iš tikrųjų su kuo nors kariauja- , kad,1 . * J . . . . ,v -*i i ffi norėtum artimiau susipažinti su tuo draugišku i paaiske J " ^ & .vo darbovietė j e, kurį priskyrėme atvirumo kategori- ; > > tr J ^ & ^ ^^P' '°§ ^^esn^ tavo santykių dalis turėtų būti i , itūktiems „karo" ar „taikos" kraštutinumams, ture- a spektre1* " i -nežvelgti i tuos santykius, kuriuos ketini užmegzti ybęgi ,, & t / > & • -, -vi- • ] įšto nori. Tačiau svarbiausia - tai, kad konflikto ir išaiškinti , kc^ . f jj#^ primena, jog konfliktų pasaulis nėra nei visai • rt • • rt- Jft joe jame yra daue subtilių atspalvių, kuriuos tu juoį^is, nei visai>' > *>> } & t r t i.- - - i •• l^sti savo santykius -kiek įmanoma sumažinti kon- v _ -.s^ti harmoningesnės būties. įtampą ir & Mano draugė labai mėgsta pasakoti tokią istoriją, kurią ji vadina „Zen" praregėjimo akimirka. Praėjus vos trims savaitėms po to, kai ji užmezgė karštus mei- ,• .. lės iš pirrno žvilgsnio santykius, jos draugui teko iš- -••.••>-' vykti į Europą. Ištisas septynias kankinančias savai­ tes ją draskė abejonės. O kas bus, jei jis nuspręs, kad jos nemyli? O jeigu kelionėje sutiks kitą? O jeigu nepaskam­ bins, kai parvažiuos? ^ ' Pritvinkusi visų šitų „jeigu", mano draugė, atrodė, tuoj išprotės, kol blaiviai mąstanti jos draugė jos nesutramdė. „Ko čia eini iš proto? Kas bus, tas bus. Atmink: tu nieko nežinai, kol nežinai." Tu nieko nežinai, kol nežinai. Mano draugė stovėjo pritrenkta nuo­stabaus minties paprastumo. Iš tiesų, ką gi ji galėjo padaryti Šioje situacijoje? Ji suvokė, kad kankintis dėl kažko, kas dar neįvyko, yra tuščias laiko ir energijos švaistymas. Ir atrodė, kad akimirksniu ji išsi­laisvino nuo savo dvejonių, viskas grįžo į įprastas vėžes, dabar ji žino­jo, kad galės ramiai gyventi, kol grįš jos draugas, o kai tai įvyko, vis­kas ėjosi kuo puikiausiai, nes jos baimė pasirodė buvusi visiškai nepagrįsta. Taigi šios istorijos moralas yra toks: „Tu nežinai, kol nežinai". O grįžtant prie šio skyriaus moralo, galima pasakyti: konfliktas nėra kon­fliktas, kol jis netampa konfliktu. Čia derėtų pasakyti, kad žmogaus vaizduotė yra nuostabus dalykas. Ji sukūrė įstabius meno kurinius, pakilo į nematytas išradimų aukš­tumas, padėjo išgyventi baisius susipriešinimo laikus, atverdama lan­gus į svajonių pasaulius, leido pažvelgti į mūsų išties beribes galimy­bes kurti naujus gyvenimo scenarijus. Tačiau mūsų vaizduotė gali taip pat sėkmingai lėkti kartu su mu­mis. Ir sakoma, kad to bėgimo laikas yra rekordinis, kai dėl ko nors iŠ tu tik nori jį analizuoti ir iš jo pasimokyti. Be to, tampi tyrinėtoju, informacijos rinkėju. Tai „mokslinis" požiūris j savęs suvokimą' Suvokęs savo žalingą jprotj ir jo atliekamas funkcijas, atrandi du ke­lius. Gali rinktis praktiškąjį, tardamas „Matai, aš rūkau cigaretę, nes nervinuosi dėl rytdienos pranešimo. Ar yra kokia kita priemonė, kuri padėtų atsipalaiduoti?" Arba gali stverti „dvasios kastuvėlį" ir pradėti kastis gilyn, leisdamasis dar giliau nuo savo žalingo elgesio ir jo atlie­kamos funkcijos iki klausimo, kodėl nerviniesi dėl rytdienos pranešimo. Argi jam nepasiruošei? Ar yra kokia įtampa tarp tavęs ir tavo viršininko ar bendradarbiu? O gal esi iš tų žmonių, kurie viską turi daryti nepriekaištingai, ir visada bijai, kad tavo darbas nebus pa­kankamai geras? Tad kask toliau. Kodėl esi nepasiruošęs? Gal nepa­tinka pati užduotis? Kodėl atsirado įtampa? Gal tau nelabai patinka tavo darbas? Ar būtum laimingesnis dirbdamas kitą darbą? Iš kur tas poreikis viską daryti nepriekaištingai? Ar todėl, kad tėvas ar motina visada šito reikalaudavo? Kaip matote, šuo pakastas ne pačiame paprasčiausiame cigaretės siekimo veiksme. Tai tik durys į tikrąją problema. Atrodo, lyg tas netikęs elgesys būtų kaleidoskopas, per kurį galime pamatyti begalę savo vidinio „aš" vingių. Ir tada žalingas įprotis tampa nebe tavo priešu, o draugu bei vadovu, padedančiu atskleisti paslaptis ir išsiaiškinti, kodėl taip elgiamės. Žalingi įpročiai yra tikri pasalūnai. Daiktai, prie kurių taip liguistai prisirišame, gali nebūti tokie akivaizdūs kaip cigaretės, alkoholis, nar­kotikai ar maistas. Jie gali būti įsitikinimų sistema, ketinimai ar mo­tyvacijos, apie kuriuos net neįtariame, arba nesuvokiame, kad jie jau virto žalingais Įpročiais. Tokie nematomi žalingi įpročiai galėtų būti priskirti slapty kėslų grupei. Slapti kėslai Pirmame skyriuje minėjome, kad dauguma konfliktų yra paprasčiausio nesusipratimo pasekmė, kai kas nors buvo daroma vienaip, o supras­ta visai kitaip- „Tu sakei, kad nori manimi atsikratyti!", „Aš taip ne- O ko, tiesą sakant, siekiame? sakiau! Aš tik sakiau, kad man reikia daugiau laisvės!" Arba konfliktas kyla, kai du žmonės turį vienas kitam prieštaraujančių tikslų. Vienas verslo partneris nori plėsti gamybą, o kitas nenori; vienas scenaristas nori, kad scenarijus būtų televizijai, o jo partneris — meniniam fil­mui, ir baigta! Kai kuriuos konfliktus sukelia kitų žmonių konfliktai. Čia priskirtini ir Šeimyniniai vaidai. Kartais konfliktai kyla dėl intrigantiško trečiosios pusės elgesio, kai du žmonės atitolsta vienas nuo kito arba net susipriešina ne dėl savo kaltės, o todėl, kad nagus prikiša koks nors įkyrus giminaitis, paliežuvauti mėgstąs bendradar­bis ar „geranoris" draugas. Kita jau minėta konfliktų grupė yra susijusi su slaptais kėslais, kai viena pusė turi neatskleistų ketinimų ar motyvų. Sužinojome, kad slapti kėslai būna dviejų rūsių: sąmoningi ir nesąmoningi. Pabandykime detaliau išanalizuoti sąmoninguosius kėslus. Džo ir Meriena kartu pragyveno keturiasdešimt penkerius me­tus ir visąlaik kariavo dėl to paties dalyko - Merienos nesugebėjimo tinkamai prižiūrėti namus. Džo norėjo, kad namuose būtų Švaru, tačiau žmonai, atrodo, tai visai nerūpėjo. Kuo labiau Džo širdo ir triukšmavo, tuo mažiau ji tvarkėsi. Tačiau įdomu buvo tai, kad nė vienas niekada net nebandė pažvelgti, kas gi slepiasi, taip sakant, po tuo išoriniu „purvu" ir kokie čia galėtų būti neišsakyti motyvai. Paaiškėjo, kad, vos tik gimus pirmajam vaikui, Džo nutraukė su Meriena lytinius santykius. Būdama iš tų žmonių, kurie neįpratę at­virai aptarinėti sekso reikalų, moteris sutriko ir kažkodėl jautėsi kal­ta. Jai atrodė, kad Džo abejingas dėl jos kaltės. Ją apėmė depresija, kuri išaugo iki apatijos visiems tokiems dalykams kaip namų ruoša. Tačiau tuo pat metu Meriena baisiai širdo ant Džo. Ji ištekėjo už jo, nes jis buvo gražus, žavus, rūpestingas ir šiaip idealaus stoto vyras. Bet jai nepatiko jo valdingas visažinio būdas ir tai, kad jis nenorėjo su ja aptarinėti jų intymaus gyvenimo. Taigi ji „sukilo" prieš jį ir nusto­jo tvarkyti namus. Na, o Džo praeityje slypėjo labai sudėtingi jo san­tykiai su motina, kuri buvo tirone, jį lupdavusi arba seksualiai prie­vartaudavusi. Tad nenuostabu, kad jo žmonai tapus motina, Džo išgyveno labai sudėtingą situaciją. Jis mylėjo Merieną, bet nesąmoningai perkėlė savo įtūžį nuo motinos į žmoną. Jis tapo im­potentu, o tai dar labiau pablogino situaciją. Jam buvo siaubingai eėda nes jis nebebuvo tas visagalis, visažinis vyras, kokiu jį visi laikė. & ' ' Jis negalėjo aptarti savo baimės ir jausmų su Meriena, tad namai tapo „saugiu" objektu, kurio padedamas jis galėjo išlieti savo pyktį ir nepasitenkinimą savimi. Išnarstė šią situaciją į atskiras dalis, surandame ne vieną ir ne du slaptus motyvus ar kėslus, nes situacija išties daugiasluoksnė. Merie­na netvarko namų, kad atsiteistų su Džo už atstūmimą. Bet netvarko ir todėl, kad apimta depresijos. O apimta depresijos todėl, kad labai menkai save tevertina. Atrodo, lyg tie apšnerkšti namai yra jos pačios metafora. „Aš esu niekam tikusi nevala." „Aš nesu patraukli. Tad ne­nuostabu, kad vyras manęs nenori." Džo siunta ant savo motinos ir savęs, kad tapo jos auka. Praradęs lytinį potraukį, jis dar labiau pyks­ta ant savęs, kad neatitinka vyro priedermei keliamų reikalavimų. Po pykčio kauke slypi dar vienas nesuvoktas dalykas - gėda ir kaltės jaus­mas. O po triukšmadario kauke ir visažinio poza - baisus pažei­džiamumas, baimė, kad bus demaskuotas, ir pasaulis staiga sužinos, jog Džo nėra tas savimi pasitikintis vyras, kokiu apsimeta. Deja, tokio pobūdžio istorijos gana dažnos. Kažką vaidindami prieš kitą žmogų, sau tos pačios tiesos neprisipažįstame. Svarbiausias daly­kas Džo ir Merienos istorijoje yra tai, kad jie abu buvo labai prastos nuomonės apie save, ir kiekvienas kaltino kitą už bevertiškumą. Būtent dėl šios priežasties slapti kėslai taip trikdo ir griauna žmonių santy­kius. Vienas žmogus negali nieko padaryti, jei tikroji bėda slypi ir kitame. Taikdarys greitai supras, kad bergždžiai bando keisti savo elgesį, norėdamas įtikti puolančiajam-besiginančiajam, nes šis vis tiek suras, prie ko prikibti. Puolantys iš-besiginantys iš vis labiau ir labiau nusivils siekiančiuoju lygiųjų, vengiančiuoju ar teikdariu, kurie jį klampina savo vėžėse, naudodamiesi pasyviai priešiška taktika. O kai ragus suremia du puolantieji-besiginantieji, galimybės atrasti ir išspręsti slaptus kėslus sumažėja iki nulio, nes abu dėl savo nelaimių kaltina vienas kitą, ir nė vienas nenori atsakyti už susiklosčiusią situaciją. Tačiau liūdniausia yra tai, kad vengdami išsiaiškinti savo slaptus motyvus ir nuolat gindami savo reikmę „būti teisiam", atima­me iš savęs galimybę mėgautis pozityviais pasitikėjimo, paramos ir tikro artumo santykiais. Žinoma, aš neteigiu, kad norėdamas sėkmingai reaguoti į konflik­tus, susijusius su slaptais kėslais, turi išeiti dvidešimt penkerių metų gydymo kursą. Aš tik noriu pasakyti, kad jei tu išties nori prisikasti iki nesantaikos šaknų, turi pirmiausia prasiskverbti į save. Nereikia prisi­imti kaltės dėl iškilusių problemų. Tačiau turi prisipažinti, kad ir tu prisidėjai prie problemos atsiradimo. Jei įsivėlei į „personalijų konflikto" pobūdžio situaciją, sustok. Pa­sitrauk iš mūšio lauko nors minutei, valandai, dienai, mėnesiui. Įsigilink į jos pobūdį, į savo vaidmenį joje, pasinaudodamas ta meto­dika, kurią aptarėme kalbėdami apie žalingų įpročių turinčio žmogaus elgesį. Pasikalbėk su savimi. Ką aš darau? Kaip jaučiuosi tai daryda­mas? Kokia man nauda iš tokio mano elgesio? Pasistenk pažvelgti giliau po išoriniu konflikto apvalkalu ir pažiūrėti, ar neturi ten kokių slaptų motyvų, kurie galėjo padėti suvešėti konfliktui. Ir ką gi pasiekė Meriena netvarkydama namų? Ar teikė pasiten­kinimą tai, kad Džo pasiųsdavo, kad ji galėjo neva valdyti, paversda­ma jį pykčio vergu ir laikydamasi savo pasyviai priešiškos taktikos? Ar jos apsileidimas iŠ tikrųjų buvo reikalavimas priimti ją tokią, ko­kia yra, ar tai buvo atsisakymas pasikeisti, kad įtiktų kitiems? Gali­mybių ir spėliojimų sąrašą galima tęsti be galo; tokiam elgesiui visada surasi daugiau nei vieną priežastį. Kol nesame pasirengę prisiimti dalies atsakomybės dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos ir kol nenorime suvokti savo slaptųjų motyvų ir dar už jų slypinčių kitų slaptųjų motyvų, ir toliau kovosime prieš save apsimesdami, kad kovojame prieš kitus. Kaip kadaise sakė didy­sis prancūzų eseistas Montaigne, mes retai gerai valdome daiktą, ku­ris valdo mus. Taip ir čia, mes retai adekvačiai reaguojame į išorines konfliktines situacijas, kurios tėra mūsų vidinių konfliktų atspindys. Aš šnipinėju, tu snipinėji, visi šnipinėjame: efektyvus informacijos rinkimas Kaip atlikti tyrimus, kad jie tau padėtų Stivenas jau aštuoneri metai yra oro erdvės kompanijos projektų va­dovas. Jo charakteristikos puikios, ir jis visada gerai sutarė su savo viršininkais, kol neatėjo nauja viršininkė Silvija. Iškart prasidėjo bėdos. Netrukus tarp agresyvios, despotiškos Silvijos ir daug minkšcesnio ir lankstesnio Stiveno kilo konfliktas. Ji įpratusi, kad viskas būtų pada­ryta greitai. Stiveno darbo stilius kitoks: jis mėgsta dirbti metodiškai ir kruopščiai. Silvija užverda Stiveną darbu ir visą laiką jį kritikuoja už nerangumą. Netrukus Stivenas sunerimo, kad jo darbas bus blo­gai įvertintas, kad gali išvis prarasti darbą. Kai Stivenas atėjo pas mane, pirmiausia aš jo paklausiau: „Ar tai jau konfliktinė situacija, ar tik tas atvejis, kai sakoma „Aš nemėgstu tavęs, o tu nemėgsti manės"? „Koks skirtumas?" - pasidomėjo Stivenas. „Jei tai asmenybių susidūrimas, tada vienas dalykas, — atsakiau, -tačiau jei tai jau tikras konfliktas, susijęs su tikslais ir perspektyvomis, tada reikalas visai kitoks." „Man atrodo, kad tai jau konfliktas", - atsakė Stivenas. „Gerai, — linktelėjau, - kokios, jūsų manymu, šio konflikto priežastys?" „Ta boba nori išgrūsti mane iš darbo!" - pratrūko Stivenas. „Grįžkim šiek tiek atgal. Ar tai tikras faktas? Ar turite nenuginčijamų įrodymų? O gal tai tik jausmas, jūsų reakcija į Silvijos darbo meto­dus?" Stivenui teko prisipažinti neturint konkrečių įrodymų savo spėlionėms, nors ir jautė, kad Silvija bando paversti jo darbą tokiu pragaru, kad jis bus priverstas arba išeiti, arba jį išvarys. „Na, tęskime, - pasakiau. - Ko gi jūs siekiate šioje situacijoje?" „Aš noriu dirbti savo darbą." „ Ko dar?" Stivenas minutėlę pagalvojo. „Noriu, kad man netrukdytų dirbti taip, kaip esu įpratęs, ir kad su manimi elgtųsi pagarbiai." „Ko dar? O gal norėtumėte geriau sutarti su Silvija?" Aš šnipinėju, tu snipinėji, visi Šnipinėjame: efektyvus informacijos rinkimas Stivenas sutiko, kad teoriškai tat būtų puiku, bet atsižvelgiant į bjau­rias Silvijos nuostatas jo atžvilgiu, praktiškai tai vargu ar įmanoma. Po to aptarėme būdus, kaip Stivenas galėtų pataisyti padėtį. Jis turėjo kelias išeitis. Galėjo likti savo darbe ir, kad įtiktų Silvijai, bandyti pakeisti darbo stilių. Arba galėjo pabandyti pasikalbėti su Silvija ir susitarti dėl abipusio supratimo ir pagarbos. Kadangi jis visuomet atlikdavo savo darbą, ir šis būdavo puikiai įvertinamas, Stivenui atrodė nebūtina ir gal net neįmanoma keisti savo darbo stilių. „Aš esu toks, - pasakė jis, - dirbu lėtai ir mėgstu viską padaryti tobulai. Bet aš esu labai kruopštus ir, jei reikia, dirbu viršvalandžius." Todėl jis nusprendė pasirinkti antrąjį veiksmų planą: susitikti su Silvija ir viską aptarti. Pirmasis žingsnis: informacijos rinkinio subjektas — tu Pirmasis informacijos apie susiklosčiusią situaciją rinkimo žingsnis -tai išsiaiškinti viską, kas susiję su pačiu tavimi. Tai noras pažvelgti į save iš šalies ir stebėti — tiek praeityje, tiek dabartyje. Pasirink kokią nors konfliktinę situaciją iŠ savo gyvenimo ir viską užsirašyk. Tai gali būti situacija iš praeities arba tokia, kurią išgyveni dabar. Koks tavo vaidmuo joje? Koks asmenybės tipas konfliktinėje situacijoje esi: puo-lantysis-besiginantysis, taikdarys, vengiantysis, siekiąs lygiųjų ar visų tipų mišinys? Ar tai pirmasis tavo konfliktas, ar jau turėjai panašų savo gyvenime? Ką tu jauti, atsidūręs Šioje situacijoje, ką manai apie kitą ar kitus konflikto dalyvius? Ar labai pyksti? Esi įskaudintas? Išsigandai? Jautiesi kaltas? Jei taip, tai kodėl? Kaip norėtum išeiti iš susiklosčiusios padėties? Tada sėsk ir valandėlę pasvarstyk. Ta valandėlė gali trukti penkias minutes, penkias dienas, penkias savaites ar pen­kis mėnesius — kiek prireiks, kad tiksliai išsiaiškintum savo jausmus ir gerai juos atskirtum nuo tikrų situacijos faktų. Jei nori surinkti patikimą informaciją, turi atidžiai ir negailestingai pažvelgti į save ir atsakyti į patį svarbiausią klausimą: ar tikrai nori surinkti šią informaciją ir ramiai „išsikrauti" abiems pusėms naudin­gu būdu? O gal nori ir toliau jaustis nelaimingas ir tūžti? Aš šnipinėju, tu šnipinė ji, visi šnipinėjame: efektyvus informacijos rinkimas Tai iš tiesų svarbiausias dalykas. Nors tuo metu tavo atsakymas \ šį klausimą greičiausiai būtų: „Žinoma, aš noriu išspręsti Šią problemą! Kodėl gi ne!", iš tikrųjų daugelis žmonių, užuot nukreipę visą energiją į informacijos rinkimą ir situacijos „iškrovimą", linkę ir toliau pykti. Tai panašu j 30 metų senumo garsią „Taryton" cigarečių reklamą, kurioje buvo vaizduojamas vyriškis pamušta akimi, bet išdidžiai ta­riantis: „Tie, kurie rūko „Taryton", verčiau kausis, nei pradės rūkyti kitokias!" Nežinau, kodėl mums atrodo, jog negalime pasikeisti: ar todėl, kad kažką atsinešėme iš vaikystės, ar dėl giliai įsišaknijusių stereotipų, bet daugelis, užuot įsipareigoję pakeisti nemalonią situaciją, linkę niurzgėti ir skųstis arba su ožišku užsispyrimu ginti savo nuomonę. Tad pats pirmasis dalybas yra paklausti savęs: ar nuoširdžiai nori, kad padėtis pasikeistų, ar tiesiog naudoji šią situaciją kaip dar vieną progą paverkšlenti ir pasiskųsti jaučiantis nuskriaustam? Pažvelk \ tą konfliktinę situaciją, kurią užsirašei. Jei nuoširdžiai ti­ki, jog norėtum ar būtum norėjęs, kad viskas klostytųsi kitaip, tada galima paklausti - o kaip kitaip? Ar nori, kad problema būtų išspręsta taikiai ir draugiškai? Ar nori parklupdyti savo oponentą? Užrašyk keletą labai sąžiningų teiginių: „Šioje situacijoje aš noriu..." Išsiaiškinęs savo jausmus, gali tiksliai nuspręsti, ko iš tikrųjų nori iš savo oponento. Ar nori, kad jis arba ji ką nors sužinotų? Ką nors galvotų? Ką nors jaustų? Ką nors darytų? Išsiaiškinęs, ko nori iš kito žmogaus, gali pereiti prie kito informa­cijos rinkimo etapo — daugiau sužinoti apie jį ar ją, kad sustiprintum savo sėkmės galimybes. Antrasis žingsnis: ar tavo ketinimai iš baltosios, ar juodosios magijos sričių? Rinkdami informaciją apie žmogų ar situaciją, galime turėti vieną iš dviejų tikslų. Arba nuoširdžiai nori parodyti savo gerą valią ir sumažinti įtampą bei padidinti tarpusavio supratimą. Arba sąmoningai ar nesąmoningai renki informaciją ne itin garbingu tikslu, tarkim, ke- Aš šnipinėju, tu šnipinė ji t vin Šnipinėjame: efektyvus informacijos rinkimas tindamas panaudoti ją žmogui šantažuoti. Tai šiek tiek panašu j baltąją ir juodąją magijas. Tavo pasirinkimas iŠ etikos srities - ar panaudosi informaciją kilniems, ar nedoriems tikslams. Tikintiems magija pravarčios abi rūšys. Tačiau jų rezultatai išsidėsto priešinguose spek­tro galuose, nes jie priklauso nuo ja užsiimančio žmogaus Širdies ir proto. Jie neturi nieko bendra nei su patirtimi, nei su gebėjimu ap­doroti informaciją, nei su „valdžia". Taigi, jei informaciją renkančio žmogaus ketinimai "dori ir taikūs, tai ir bus būtent tas būdas, su kurio pagalba pavyks išspręsti problemą. Kita vertus, jei tavo tikslas yra šantažuoti, dominuoti ar kam nors pakenkti... Ką gi, tavo strategija gali „suveikti" ta prasme, kad ji privers priešininką pasiduoti. Tačiau jeigu tavo veiksmai kyla ne iš geranoriškų paskatų, netrukus pamaty­si, kad problema liko neišspręsta, niekas neišsiaiškinta ir neatsirado tarpusavio supratimo. Ir kai tavo veiksmai kyla ne iš geranoriškų paskatų, tikimybė, jog vėl ir vėl atsidursi panašiose situacijose, kol pagaliau suprasi, kodėl\žvp atsitinka ir kaip to išvengti, yra labai didelė. Pateiksiu pavyzdį, parodantį, kaip aš suprantu baltosios ir juodo­sios magijos nuostatą informacijos rinkimo procese. Tarkime, kad mūsų užguitasis oro erdvės kompanijos tarnautojas Stivenas netikėtai susitinka savo bendradarbę ir buvusią Silvijos pavaldinę iš kito sky­riaus - Betę. Stivenas nepradeda kalbėti apie savo nesutarimą su Sil­vija, dirbant prie tyrimų projekto, ir neaiškina Betei, kad norėtų su­rinkti apie ją informaciją, o pateikia vienas kitam informaciją apie ją daugeliui įprastu būdu: reaguoja į neigiamą situaciją imdamiesi paskalų ir apkalbų. Scenarijus galėtų būti maždaug toks: betė: Sveikas, Stivenai! Kaip laikaisi? stivenas: Oi, geriau neklausk. betė: Kodėl? Kas nutiko? stivenas: Silvija. betė: Teisybė. Juk ją perkėlė į jūsų skyrių. Ar ne velnio boba? stivenas: Ne tas žodis. Ji knisasi prie visko, ką tik aš darau! Ar ir tau buvo tokia? Aš šnipinėju, tu šnipinėji, visi Šnipinėjame: efektyvus informacijos rinkimas kalbėtis atvirai, gerbdami savo ir kito žmogaus jausmus ir neužsipuldami oponento. Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad Stivenas ir Silvija nebuvo lygiaverčiai partneriai, mėginantys išspręsti konfliktą. Pagaliau juk tik Stivenas surinko informaciją, numatė pokalbio strategiją ir pano­ro susitikti. Silvija išties nesistengė tapti aktyvia proceso dalyve. Sena išmintis teigia, kad konfliktą pradeda vienas, bet jj spręsti tenka dviems. Bet mes jau žinome, kad iš tikrųjų yra taip: nors konfliktas vyksta tarp dviejų, vienas žmogus gali pradėti ir vadovauti procesui, kuris padėtų tą konfliktą išspręsti. Konfliktinėje situacijoje nebūtinai abi pusės turi aktyviai dalyvauti konflikto sprendimo/ galimybių tyrimo ir planavimo darbuose. Jei viena pusė gerai atlieka „namų darbus", turi stiprų norą viską išsiaiškinti ir yra atkakli, galima nugalėti kitos puses nenorą ar pasipriešinimą žaisti tą patį žaidimą. Žinoma, daug lengviau, jei abi pusės nori aktyviai siekti taikaus, tik abipusių pastangų dėka įgyvendinamo problemos sprendimo. Bet tai nėra absoliuti būtinybė. Neturi pasiduoti vien todėl, jog iš pradžių kas nors nenori būti su tavimi toks atviras, kaip tu su juo. Stiveno ir Silvijos atveju Stivenas įrodė, kad jo paties nusiteikimas įsijausti į Silvijos padėtį ir pabandyti su ja sąžiningai ir arvirai išsiaiškinti buvo efektyvus žingsnis, padėjęs Silvijai įsijungti į tą patį ne-konfrontacinį procesą. Iš pradžių ji atsistojo į gynybine poziciją. Bet pokalbio metu, pajutusi, kad Stivenas jos neatakuoja ir kad jis iš tiesų labai nori gerai dirbti savo darbą ir palaikyti su ja gerus darbo santy­kius, Silvija atlėgo, pradėjo kalbėtis atviriau ir pritarti Stiveno po­žiūriui. Einant į tokio pobūdžio susitikimus, reikia prisiminti vieną svarbų dalyką; niekada nežinai, ką jaučia ar galvoja tavo oponentas. Tai at­rodo savaime suprantama, bet, deja, taip nėra; konfliktinėje situaci­joje daugelis nukenčia dėl pavojingo savo įsitikinimo, jog apie kitą žmogų žino viską: jo mintis, ketinimus, motyvus ir veiksnius, kurių jis imsis. Net ir žinodami kito žmogaus praeitį, per dažnai savo veiks- Aš šnipinėju, tu šnipinėji, visi šnipinėjame: efektyvus informacijos rinkimas mus grindžiame visa galybe siaubingų dalykų, kuriuos pripaišome tam žmogui ir kurie yra susiję su mūsų pačių baime, fantazija ir ne­saugumu. Kiek kartų pagavai save sakant: „O ne, jis niekada su tuo nesutiks... Jis nesugebės į tai pažvelgti protingai... Tie vaikinai tikri menkys­tos..." Ne taip dažnai kyla noras pažvelgti, kas slypi po kito žmogaus išore — kaip ir po savąja - kad pamatytume, koks žmogus yra iš tikrųjų. Ir nedažnai kyla noras atmesti į šalį pykčio, skausmo ir baimės emo­cijas, kad padėtume kitam žmogui atmesti savąsias. Jei Stivenas būtų nuėjęs pas Silviją nepasiruošęs, jei būtų laikęsis savo senojo požiūrio „Ji siaubinga, man niekada nepavyks su ja pasikalbėti, ji nori mane išgrūsti", greičiausiai būtent taip ir būtų atsitikę. Kai manome, jog žinom, ką kitas žmogus pasakys ir padarys, patys „užsakom" tą pranašystę. Tikėdamiesi paties blogiausio, jam ir pasiruošiame. Atsistojame į gynybinę pozą, kitas žmogus netrunka tai pajusti ir daro tą patį. Ir tolydžio vis mažėja galimybių atvirai ir naudingai pasikalbėti. Be abejo, prisiminę panašius dalykus iš praeities, galime numatyti, kaip žmogus elgsis. Garsusis teisininkas Louisas Nizeris sakė: „Jei no­ri sužinoti, kaip žmogus elgsis Šioje situacijoje, prisimink jo veiksmus praeityje. Aš tai vadinu „tikimybės dėsniu". Tai labai tikslus pastebėjimas — žmonės išties yra linkę elgtis ir reaguoti į tam tikrus stimulus taip pat, kaip jau yra elgęsi ir reagavę, bet tik iki tol, kol tas įprotis nėra sulaužomas. Taigi aš noriu pasakyti: jei spręsdami kon­fliktus sulaužome savo įpročius, mes parodome pavyzdį ir padedame kitam žmogui taip pat pakeisti savo elgesį. Jei suvokiame savo — puolančiojo, taikdario, vengiančiojo ar lygiųjų siekiančiojo - elgesio modelį ir atsispiriame šių neproduktyvių vaidmenų pagundoms, mes bent jau suteikiame galimybę kitam žmogui atsisakyti savo nesąmoningo reakcijos modelio. Gali atsitikti, kad jis visai nenori šito daryti. Jis gali priešintis dis­komfortu!, kurį gali pajusti naujoje ir nepažįstamoje sąžiningumo bei atvirumo aplinkoje. Tačiau mes negalime kontroliuoti kitų reakci- irginam£3i kal susiduriame su kritika. Tokiose situacijose •Q9q vidinlaį dialogai dažnai teka tokia tvarka. Vidinis kritikas: Jus veidmainys, jos toks specialistas, eksportas ir negalite netgi trupuUHį aav« pakritikuoti. Daryk, kaip aš? " ?lf;- •~:l: '-'•"' • •'• - '•''— ''••'"'• "-" '-•'"•••*''•-''••• . • Vinei su pasėdomis, nel prįįmtl fcrltikos lž princįpo. Netgi tais at­vejais yra bQdas priimti kritiką - tai nesutikti su kritiko iSvado-mis, bet sutįktį su jo teise suvokti daiktus taip, kaip jis suvokia. A. Aš ^ netikiu, jod jas buvote visose tose vietose, kurias ką tik apibudinote. aos tarbflt tai darėt6i tat mes galvotume, jog esate vi­siškas nevykėlis. B„ AS nertenau, kad tau tikrai skauda galvq. tu nori likti namuose, kad išvengtu^ susitikimo su savo pusbrolio selina. Tokie atsftkyaai kritikui, kad jas pripažįstate Jo elgesio priežas­tis netgi tada( kal neeiilite tam pritarti arba pakeisti savo elgesio. ai leidaia įgvengti nereikalingų ginCų, kas teisus ir Ras klysta, mona priekajgįan ••, vyrui, kad jis per daug domesio skiria kaprizin­gam svečiui. Kiekvieno iš jų nuomonė skiriasi, ir sutuoktiniai susi- . pyksta. Sutikdami su teise, kąa kiekvienas gali turėti savo nuomonę, sutuoktiniai išvengia nereifcalJr\So barnio. Kai suvokiama kritiko nuo­mone ir pripą£įsta.,;i Jo teisė ^ j.,^ nob^ra rei:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!