Koks yra individo ir minios santykis?

Jau nuo antikos laikų suprasta, kad individai nepritampa minioje. Mite “Prometėjas” vaizduojamas titano Prometėjo maištas prieš dievų (minios) nustatytas taisykles, mito herojus pavogė iš jų ugnį ir padovanojo ją žmonėms. Prometėjas aiškiai nepritapo dievų minioje, jis mąstė kitaip, turėjo savo vertybes, kuriomis vadovaudamasis sulaužė taisykles ir atliko žygdarbį. Už šį poelgį titanas buvo dievų smerkiamas ir Dzeuso žiauriai nubaustas (amžiams pririštas prie uolos, kol jo kepenis kapojo erelis). Matyti, kad minia, kuri vadovaujasi nustatytu standartu, savarankiškai nemąsto, smerkia ir varžo individą, kuris gyvena autentiškai, laikosi asmeninių vertybių ir atlieka prasmingą darbą. Iškyla esminis klausimas: koks santykis sieja minią ir savarankišką asmenybę?

Visų pirma, individas skiriasi nuo minios, nes jis žino savo vertybes ir jomis vadovaujasi, nesielgia kaip visi, tad dažnai būna nesuprastas. Didelėje žmonių grupėje dažnai išnyksta kritinis, savarankiškas mąstymas, minia aklai seka lyderį ar ideologiją, kuri jiems nerūpi, tačiau yra universaliai priimtina, todėl, jų manymu, teisinga. Šioje žmonių bandoje nepritampa asmuo, turintis savo nuomonę, siekiantis atlikti darbą, kuris iš tiesų turi prasmę (kaip ir mite “Prometėjas”). Apie individo atskirtį minioje rašė Nobelio literatūros premijos laureatė, lenkų poetė Vislava Šimborska eilėraštyje “Kažkas, kurį stebiu tam tikrą laiką”. Šiame kūrinyje eilėraščio žmogus yra kuklus, nepastebimas (“Nepaminėtas niekur”) valytojas. Jis nedalyvauja grupių sambūriuose, mitinguose, protestuose (“Nėra ten jo galvos,/ kur galva prie galvos”), bet vienas dirba “Miesto Valykloje”, kur tvarko minios sudergtą aplinką: “šluoja, neša į priekabą meta, kas vinimis prikalta prie pusgyvių medžių.” Matyti, kad valytojas nepritampa minioje, (tai įrodo ir neiginių vardijimas “Neatvyksta su būriais./Nesirenka miniomis”), jis turi savo vertybes (darbštumas, unikalumas), žino savo poziciją (“negriaudi iš jo vidaus/ chorų balsai”) ir dirba savo darbą, kuris visuomenės nevertinamas, dažnai net nepastebimas, tačiau yra prasmingesnis pasauliui (jis tvarko suterštą gamtą, “šluoja, neša, į priekabą meta, kas vinimis prikalta prie pusgyvių medžių), nei tušti minios šūkiai ir agresyvūs protestai, kuriuose dalyvaujama ne dėl ideologinių įsitikinimų, o dėl reklaminių skrajučių ar kitų viliojimo priemonių (pavyzdžiui, apynių produkto - alaus, tad žmonės ten dalyvauja neblaivūs): “Pirmyn į tikslą/ su skrajutėmis kišenėse/ ir apynių produktu.” Individo nepritapimo problema aktuali ir šiandien, apie savo patirtį esant “kitokiu” nei visi rašė eseistas Rimvydas Stankevičius straipsnyje “Ištrinti tai, kas nereikalinga”. Jis prisiminė, kaip nuo mažens visuomenė jam priskyrė iš anksto nustatytą vaidmenį - berniuko, kuris nori būti stiprus kareivis, žaisti su automobiliais, būti “normalus”. Tačiau autorius nenorėjo būti kareiviu ar žaisti su automobiliais, todėl buvo išskirtas iš minios: “<...> suaugusiųjų buvau atidžiai stebimas - ar labai nenormalus…” Stereotipai, kuriuos minėjo Rimvydas Stankevičius, taikomi ir dabartinei vaikų kartai - žaislai “berniukų skyriuje” mėlyni, dauguma jų mašinėlės, mergaitėms skirti žaislai rausvi, dominuoja įvairios lėlės. Jeigu vaikas nori daikto iš ne jam priskirto skyriaus, į jį žiūrima kreivai, bandoma perkalbėti (nes kitoks elgesys, nei stereotipų nustatytas, miniai nesuprantamas, keistas), vaikas išskiriamas iš bendraamžių kaip kitoks, “nenormalus”. Taigi, minia nesupranta individų kitoniškumo, nevertina jų darbo, tokie asmenys dažnai izoliuojami ar išskiriami iš grupės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!