Klonavimas bei mokslo raida

Klonavimas "Klonavimas" - dar vienas mokslinis terminas, patekęs į laikraščių puslapius. Panašu, kad žurnalistų ir publikos akyse šis žodis darosi toks pats įprastas ir aiškus, kaip kad "reliatyvumo teori-ja", puikiai tinkąs paskaninti nuobodžiam straipsniui ar tuščam pokalbiui. Kas gi tas klonavimas yra ir kam jo iš viso reikia? Mitas ar realybė? Andrius Navickas ("XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą Nr.12 (13)): “Teoriškai bet koks kopijavimas gali būti vadinamas klonavimu. Tokiu atveju „Tojota“ ar „Boingas“ irgi yra klonai, nes juose pilna išlietų kokioje nors formoje ar ištekintų pagal brežinį de-talių ir visi jie yra surenkami pagal vienodą duotą schemą. Failo kopijavimas kompiuteryje irgi iš esmės - klonavimas. Vis dėlto dažniausiai "klonavimas" rezervuojamas kalboms apie biologiją. Čia jis apibrėžiamas kaip vienodų organizmų gavimas. Vienodų - nebūtinai išoriškai identiškų. Kaip ži-noma jau daugiau kaip 100 metų, visų gyvų sutverimų savybes nulemia genai. Tai yra teoriškai: vienodi genai - vienodi ir organizmai. Tačiau dėl skirtingų augimo sąlygų net ir vienodus genus tu-rintys padarai šiek tiek skiriasi - kaip dvyniai. Šis sąlyginumas neužmirštamas ir kalbant apie klona-vimą. Todėl klonas - tai organizmas, turintis tokius pačius, kaip ir klonuotasis, genus. Kiekvienas augalas ar žmogus yra skirtingas. Pvz . : Miške nėra dviejų vienodų medžių.“ Štai ir Lietuvos Mokslininkų rūmuose vyko diskusija “Klonavimas. Etinės problemos”. Pra-nešimus skaitė Vilniaus universiteto prof. Romualdas Lekevičius, Lietuvos genetikos centro vado-vas prof. Vaidutis Kučinskas, Šeimos planavimo centro atstovas teologijos magistras Gintautas Vai-toška ir kt. Šios problemos įdomios studentams ir medikams, nes Verkiuose įsikūrusi Mokslininkų rūmų salė buvo pilnut pilnutėlė. Apie klonavimą plačiau imta kalbėti tuomet, kai Didžiojoje Britanijoje buvo klonuota avytė Doli, užauginta iš “Motinos” lytinės ląstelės. Ji pasaulį išvydo po ilgų mokslinių tyrimų ir eksperi-mentų. Doli sukurti panaudota per 400 kiaušialąsčių. Kaip teigė prof. Romualdas Lekevičius, moks-linio eksperimento efektyvumas buvo labai menkas - nesiekė net vieno procento (0, 8 proc.). Paskui atsirado klonuoti veršeliai Džordžas ir Čarlis, kurie gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Teksase. O neseniai visą pasaulį pašiurpino amerikiečių mokslininkas (fizikas) paskelbęs apie savo ketinimą per ateinančius 18 mėnesių klonuoti žmones. Vilniaus universiteto prof. Romualdas Lekevičius ma-no, jog kalbėti apie klonavimą mūsų šalyje tikrai per anksti. Tą pačią mintį pakartojo ir Lietuvos ge-netikos centro vadovas prof. Vaidutis Kučinskas, pabrėžęs, kad mūsų šalyje apie tai kalbėti, tai tas pats, kaip užsirašyti į eilę skristi Mėnulin. Prof. V. Kučinskas prisiminė, kaip prieš 20 metų buvo ki-lusios didžiulės diskusijos dėl robotų. Nuogąstauta, kad jie pakeis žmones, sumenkins specialistų darbą, tačiau pasirodė, kad baimintasi be reikalo - robotai rado savo nišą ir puikiai tarnauja žmonėms. “Taip bus ir su klonavimu, - įsitikinęs kalbėjo Genetikos centro vadovas, - jis ras savo pritaikymą”. Jau dabar matyti, kad klonuojant kai kuriuos genus, galima išgydyti Dauno bei kai kuriomis kitomis psichinėmis ligomis sergančius ligonius. Gal klonavimas padės spręsti ir sveikatos problemas? Pavyzdžiui, ligoniui po infarkto vis šlubuoja širdis, arba neveikia inkstai - nepadeda nė operacijos. Tada klonuojant galima būtų mūsų organizme užauginti naują širdį ar inkstą, kurie tarnautų žmogui dar ilgą laiką. Tačiau, kaip teigė teologijos magistras Gintautas Vaitoška, kur garantija, kad turtuoliai nepanorės turėti savo antrininką vien tam, kad galėtų jį nužudyti, prireikus šeimininkui atsarginių dalių. Arba kokia gali būti savijauta žmogaus, žinančio, jog jis klonuotas, arba kaip jaustis sutikus savo antrininką? Daugelis dalyvavusių diskusijoje sakė, jog tokie moralės aspektai mūsų neturėtų jaudinti, nes ir dabar tėvai gimdo savo vaikus visai neatsiklausę, ar jie nori ateiti į šį pasaulį, į šią konkrečią šeimą. Ir, kiek žinoma, mažai kas jiems už tai priekaištavo. O kalbant apie antrininką, tai, kaip teigė Genetikos centro vadovas, mes jo tiesiog neatpažintume. Mat klonuotai avytei Doli užaugti prireikė metų, o žmogus juk per metus neužauga… Mažiausiai 20 metų praeis, kol klonuotasis antrininkas užaugs. Vienoje vietoje, vienu laiku negali būti dviejų vienodų žmonių - tikino prof. V. Kučinskas, nes antrininkas gali augti visai kitoje aplinkoje, kitomis gyvenimo sąlygomis, kitaip maitintis. Justina Žeižytė (2001 m. "XXI amžius"): “Klonavimas nėra koks nors baisus ir nepaprastas atradimas. Atvirkščiai, jo amžius - toks pats, kaip ir gyvybės Žemeje. Mūsų laikais jis irgi ganėtinai populiarus (netgi neskaitant žmogaus veiklos). Taip yra dėl to, kad klonavimas, o teisingiau - klonavimasis, yra pirmas atsiradęs ir iki šiol puikiai veikiantis dauginimosi būdas. Visi gyvi padarai, kurie dauginasi nelytiniu būdu, klonuoja patys sa-ve. Pvz.: bakterijai dalijantis per pusę, abi dukterines ląstelės gauna tokius pačius genus, kokius tu-rėjo motininė ląstelė. Bet tai - ne visiems prieinama. Šiandien mokslininkų keliamas uždavinys yra - kaip iš gyvūno, kuris dauginasi tik lytiniu būdu (kaip žinia, lytiškai dauginantis, palikuonys paveldi tiek tėvo, tiek motinos bruožus ir nėra nė vieno iš jų klonai, o kažkas unikalaus), gauti palikuonis, kurie būtų idealiai tokie patys, kaip ir jis? Išspręsti ją žymiai sunkiau. Augalą galima išauginti tiek iš augalo dalies (šakos, šaknies), tiek iš vie-nos ląstelės. Žmogų - anaiptol ne taip paprasta. Jei atmesime fantasmagoriškus aparatus, į kuriuos per vieną galą kišame klonuotinus padarus, o iš kito - byra klonai, klonuoti žmogų - reiškia išauginti palikuonį iš jo audinio, organo ar ląstelės. Visi klonavimo bandymai - eksperimentai su viena ląstele (galų gale mokant žmogų išauginti iš vienos ląstelės, visada galima paimti tą vieną ląstelę ir iš kitų organų ar jų audinių). Koks yra vienos ląstelės pranašumas? Tiesa sakant, tai tipiška biologiška eks-perimento strategija. Tau ko nors reikia? Priversk motušę gamtą tai daryti! Ši ideologija taikoma vi-sur. Pvz.: reikia baltymo, kad ištirtum jo savybes; į bakteriją įkišamas tą baltymą koduojantis genas ir bakterija sintetina tą baltymą net jei ji mato pirmą kartą per visą savo milijardų metų evoliuciją. Atliekant klonavimo eksperimentą, viena ląstelė irgi panaudojama apgavysės tikslais. Juk visi mes išaugame iš vienos ląstelės - zigotos. Taigi paėmus vieną bet kokią ląstelę būtų galima bandyti ją apgauti ir priversti augti naują organizmą. Deja. Zigota yra labai ypatinga ląstelė. Vien jau tuo, kad yra pasirengusi išaugti į tą naują organizmą - joje yra visos reikalingos medžiagos, fermentai ir t.t. Šis skirtumas tarp tūkstančių paprastų mūsų organizme esančių ląstelių ir zigotos - milžiniškas. Be to, šioj vietoj į dienos šviesą tenka ištraukti totipotencijos (totipotentiška - iš lot. - viską galinti) problemą.“ Praėjusio amžiaus gale A.Weismannas iškėlė hipotezę, kad paprastos organizmo ląstelės ir tos, kurios sudaro reprodukcinę sistemą ir yra atsakingos už požymių perdavimą palikuonims, ski-riasi ne tik savo chemine sudėtimi, bet ir genais. Tik tos nedaugelis ląstelių, iš kurių išaugs palikuo-nys, turi pilną genų rinkinį (t.y. yra totipotentiškos, iš jų gali išaugti normalus organizmas). O kitos ląstelės dalį genų praranda. Šios hipotezės šviesoje atrodytų, kad klonavimas iš nelytinių ląstelių apskritai neimanomas (juk negali išaugti normalus palikuonis, jei jam trūksta dalies genų). Dalinis sprendimas buvo ne bandyti naudoti visą suaugusio individo ląstelę (kuri, kaip jau tapo visiškai aiš-ku, nėra pasirengusi išaugti į naują organizmą), o perkelti klonuojamo organizmo ląstelės branduolį į kiaušialąstę, prieš tai pašalinus iš pastarosios jos nuosavą. O kiaušialąstė kaip tik yra ląstelė, kuri sudarys (jei įvyks apvaisinimas) didesniąją zigotos dalį ir vienintelis jos egzistencijos džiaugsmas bei įprasminimas yra išaugti į naują organizmą. Galima laukti, kad tą ji darys ir gavusi naują bran-duolį. Šio metodo - branduolių perkėlimo rezultatai irgi nebuvo ypač džiaugsmingi. Bet buvo ir ge-rų ženklų: eksperimentuojant su varlėmis, buožgalviai, išaugę iš tokių surogatinių ląstelių, stipdavo vis vėlesnėse gyvenimo stadijose. Buvo vilčių, kad, tobulėjant technologijai, problemą pavyks iš-spręsti. Panašu, kad tai jau įvyko. Roma Mikalauskienė: „Grupė mokslininkų Škotijoje klonavo 6 metų avį. Klonavimui buvo panaudota pieno liaukos ląstelė, nors jos rūšis nėra tiksliai žinoma - autorių teigimu, kultūroje buvo >90% pieno liaukos ląs-telių, bet ne 100%. Ta ląstelė buvo sulieta su kitos avies kiaušialąste, prieš tai pašalinus iš pastaro-sios branduolį. Gauta surogatinė zigota perkelta į gimdą tikintis, kad iš jos išaugs ėriukas. Tai ir įvy-ko. Vis dėlto sėkmės procentas nedidelis - po suliejimo gautos 277 zigotos. Iš jų gimė tik 1 ėriukas. Šiuo metu tai yra sveika 1,5 metų avis. Reikia neužmiršti vieno principinio trūkumo. Jis būdingas visiems klonavimo eksperimentams, naudojantiems branduolių perkėlimo metodą. Ne visi ląstelės genai yra ląstelės branduolyje. Nedidelė dalis (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!