Klaipėdos miesto akademinio jaunimo kultūriniai poreikiai ir jų tenkinimo galimybės

 KLAIPĖDOS KOLEGIJA PEDAGOGIKOS FAKULTETAS KULTŪRINĖS VEIKLOS VADYBOS KATEDRA Specialybė: Kultūrinės veiklos vadyba Šaka: Muzikinės veiklos organizavimas KLAIPĖDOS MIESTO AKADEMINIO JAUNIMO KULTŪRINIAI POREIKIAI IR JŲ TENKINIMO GALIMYBĖS Diplominis darbas . Darbo vadovė: Lekt.N.Laužikienė Diplominio darbo tikrinimo data ir diplominio darbo vadovo parašas Diplominio darbo atidavimo data ir studento parašas Recenzentas: _____________________________ Rezenzavimo data ir recenzento parašas Klaipėda, 2009 TURINYS SANTRUPŲ SĄRAŠAS...........................................................................................................3 LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS..............................................................................4 SVARBIŲ TERMINŲ ŽODYNĖLIS.....................................................................................5 ĮVADAS.....................................................................................................................................6 I. AKADEMINIO JAUNIMO KULTŪRINIUS POREIKIUS IR KULTŪRINĘ ELGSENĄ SKATINANTYS VEIKSNIAI TEORINIU ASPEKTU........................................................8 1. Kultūrinius poreikius ir kultūrinę elgseną skatinantys veiksniai....................................8 1.1. Kultūriniai poreikiai laisvalaikio dalis............................................................................8 1.2. Laisvalaikio sampratos raida...........................................................................................10 1.3. Laisvalaikio struktūra ir jo funkcijos.............................................................................11 1.4. Kultūtinių poreikių atsiradimas......................................................................................14 2. Sociologinių kultūrinių poreikių tyrimų apžvalga............................................................17 II. KLAIPĖDOS MIESTO AKADEMINIO JAUNIMO KULTŪRINIŲ POREIKIŲ IR JŲ TENKINIMO GALIMYBIŲ TYRIMAS 1. Tyrimo metodika..................................................................................................................21 2. Tyrimo rezultatų aptarimas................................................................................................23 IŠVADOS..................................................................................................................................32 SIŪLIMAI.................................................................................................................................33 LITERATŪRA.........................................................................................................................34 PRIEDAI............................................................................................................................... SANTRUMPŲ SĄRAŠAS Pav. – paveikslas Kt. – kita Pan. – panašiai LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 paveikslas: Maslow poreikių piramidė……………………………………………………..16 2 paveikslas: Tiriamųjų lytis.....................................................................................................25 3 paveiklsas: Tiramųjų amžius..................................................................................................26 4 paveikslas: Dažniausi akademinio jaunimo laisvalaikio praleidimo būdai............................27 5 paveikslas: Kultūriniams poreikiams skiriama laisvo laiko dalis...........................................27 6 paveikslas: Akademinį jaunimą labiausiai dominančios meno sritys.....................................28 7 paveikslas: Akademinio jaunimo dažniausiai pasirenkamos kultūrinės veiklos praleidimo formos........................................................................................................................................29 8 paveikslas: Akdaminio jaunimo kultūrinių poreikių patenkinimas........................................30 9 paveikslas: Priežastys trugdančios patenkinti akademinio jaunimo kultūrinius poreikius Klaipėdos mieste........................................................................................................................31 10 paveikslas: Veiksniai paskatinantys akademinį jaunimą daugiau dėmesio ir lasivo laiko skirti kultūriniai veiklai.......................................................................................................................32 11 paveikslas: Pokyčiai kultūriniame gyvenime kurie padėtų tenkinti akademinio jaunimo kultūrinius poreikius Klaipėdos mieste.....................................................................................33 SVARBIŲ TERMINŲ ŽODYNĖLIS Akademinis jaunimas - priklausantis aukštajai mokyklai jaunimas; [ žiūrėta: 2009-02-22] prieiga per internetą: ) Maksimalizmas - didžiausių tikslų siekimas; [žiūrėta: 2009-04-02] prieiga per internetą: ) Laisvalaikis - ne darbo laiko dalis, skirta laisvai pasirenkamai veiklai, kuri paprastai padeda jam atstatyti ir ugdyti savo jėgas.( Lietuviškoji tarybinė enciklopedija t. 6. psl. 326 ) Kultūriniai poreikiai – Kultūrinė elgsena - Rekreacija - Fizinių ir dvasinių jėgų atgavimas po darbo; atsipalaidavimas laisvalaikio valandomis; poilsis, jėgų atkūrimo vyksmas;[žiūrėta:2009-05-20] prieige per internetą: ) ĮVADAS Vykstant esminiams pokyčiams visuomenėje, kylant bendram gyvenimo lygiui, vis labiau jaučiamas kultūrinių, meninių, dvasinių vertybių poreikis. Vis dažniau kalbama apie akademinio jaunimo kultūrinių poreikių skatinimą ir jų tenkinimą. Vaikų bei jaunimo kultūrinio užimtumo, įtraukimo į kūrybinę veiklą stokai įtakos turi per menkas kultūros ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas. Pastarosios nepakankamai naudojasi kultūros įstaigų sukaupta materialine baze.[žiūrėta:2009-04-07,prieiga per interneta: ]. Akademinis jaunimas visada savo vertybes maksimalizuoja ir iš visuomenės bei valstybės tikisi pačių aukščiausių poreikių tenkinimo galimybių. Išsiaiškinus akademinio jaunimo kultūrines ir ne tik vertybes, bei jų prioritetus, būtų galima spręsti, ar jų poreikiai patenkinami ir ką būtų galima įdiegti ar pakeisti suteikiant aukščiausio lygio kultūrinių poreikių tenkinimo sąlygas. Norint išsiaiškinti gyventojų kultūrinius poreikius, bei kultūrinę elgseną buvo daromi keletas sociologinių tyrimų, tačiau juose kaip akademinio jaunimo grupės nebuvo išskirta. Tad šia tema norėtume išanalizuoti akademinio jaunimo kultūrinius poreikius ir jų tenkinimo galimybes Klaipėdos mieste, atlikus tyrimą ir išanalizavus gautus duomenis padarius išvadas apie akademio jaunimo poreikius ir jų tenkinimą, pateiksime siūlimus kultūros įstaigų strategijų formavimui, siekiant patenkinti akademinio jaunimo kultūrinius poreikius. Tyrimo problema: Klaipėdos miesto akademinio jaunimo kultūriniai poreikiai ir jų tenkinimo gaimybės; Tikslas: Išanalizuoti Klaipėdos akademinio jaunimo kultūrinius poreikius ir kultūrinės raiškos galimybes; Uždaviniai: 1. Išanalizuoti kultūrinius poreikius ir kultūrinę elgseną skatinančius veiksnius; 2. Ištirti Klaipėdos miesto akademinio jaunimo kultūrinius poreikius; 3. Išsiaiškinti akademinio jaunimo kultūrinių poreikių tenkinimo galimybes Klaipėdos mieste. Tyrimo objektas: Klaipėdos miesto akademinio jaunimo kultūriniai poreikiai ir kultūrinė elgsena. Tyrimo metodai: • Mokslinės literatūros analizė; • Apklausa žodžiu (anketa); • Statistinė-matematinė analizė; • Statistinė dokumentų analizė; • Dokumentų turinio analizė; • Lyginamoji analizė; Tyrimo imtis: Naudojamas kiekybinis struktūrizuotas tyrimo metodas apklausa raštu anketa. Apklausiama 250 Klaipėdos miesto akademinio jaunimo; Vadybinės kompetencijos: • išmanoma kultūros politika, teisiniai jos aspektai; • organizuojami taikomieji kultūrinės veiklos tyrimai; • vertinama esama kultūros ir jos verslo aplinka; • išmanomas regiono kultūros savitumas; • puoselėjamas kultūrinis švietimas; Darbo naujumas ir reikšmingumas: Akademinio jaunimo kultūriniai poreikiai ir jų tenkinimo galimybės yra svarbus veiksnys jaunimui formuojant jų kultūrinius įgūdžius bei menines vertybes. Turiningas laisvalaikis tai vienas iš faktorių lemiantis studentų mokymosi motyvaciją ir jų gyvenimo kokybę. Lietuvoje buvo atlikta nemažai tyrimų analizuojančių gyventojų kultūrinius poreikius, tačiau bendruose tyrimuose sunku išskirti akademinio jaunimo grupę. Todėl atskiri tyrimai analizuojantys išskirtinai akademinio jaunimo kultūrinius poreikius suteiktų informacijos apie šios labai svarbios miesto gyvenime grupės žmonių kulūrinius poreikius jų tendencijas bei savijautą mieste. Reikšmingas darbas ne tik teorinė, bet ir praktine reikšme. Kultūrinių poreikių ir jų tenkinimo galimybių analizės išvadomis galima remtis ateityje formuojant miesto kultros strategijas. Darbo struktūra. Į darbo sudėtį įeina santrupų sąrašas, svarbių terminų žodynėlis, įvadas, teorinė dalis ir empyrinė dalis kurioje pateikiamas tyrimas, rezultatų aptarimas ir gautos išvados. Pirmoje darbo dalyje išanalizuojami kultūrinius poreikius ir kultūrinę elgseną skatinantys veiksnisiai. Nustatoma kultūros vieta tarp kitų laisvalaikio formų. Aptariama liasvalaikio kultūros samprata. Išsiaiškinama laisvalaikio struktūra ir jo funkcijos. Antroje darbo dalyje padaromas tyrimas, išanalizojami gauti duomenys, išvedamos išvados ir pateikiami siūlimai miesto kultūros politikos strategijoms vystyti. Taip pat pridedama pavyzdinė anketa, kuri buvo naudojama tyrimo metu. I. AKADEMINIO JAUNIMO KULTŪRINIUS POREIKIUS IR KULTŪRINĘ ELGSENĄ SKATINANTYS VEIKSNIAI TEORINIU ASPEKTU 1. KULTŪRINIUS POREIKIUS IR KULTŪRINĘ ELGSENĄ SKATINANTYS VEIKSNIAI 1.1. KULTŪRINIAI POREIKIAI LAISVALAIKIO DALIS Kultūros sąvoką yra viena plačiausiai vartojamų sociologijos sampratų. Kultūra siejasi su visuomenės narių ar jos grupių gyvenimo būdais, pavyzdžiui, apranga, santuokos papročiais, šeimos gyvenimu, darbo modeliais, religinėmis apeigomis ir laisvalaikio užsiėmimais (Giddens A., 2005, 8 p.). Kultūros sąvoką mėginama nusakyti bent keletų šimtų apibrėžimų, kurių nė vienas nėra visuotinai priimtinas. Menininkai, mokslininkai, politikai ir pedagogai nuolat ginčijasi, kurį kultūros apibrėžimą taikyti, platesnį ar siauresnį: ar laikyti kultūrą giminine menų (muzikos, teatro, šokio, literatūros, vaizduojamojo meno ir t.t.) sąvoka, ar kultūra - tai būdas, kuriuo tarpusavy bendraujame (Kvieskienė G., 1996). Kultūra plačiausia prasme yra tokių tipinių formų sankaupa. Tai ansamblis ar registras visų esamų socialinių (taigi komunikacinių) formų, suprantamai organizuojančių kontaktus. Šitaip sukonstruota kultūros sąvoka atitinka, kad kultūra yra socialinis „Totalus fenomenas“, pasižymintis universaliu pritaikomumu (Fuchs P., Heinze T.,2004, 172 p.). Kultūra – vienas pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių, kultūra kaip žmogaus antroji prigimtis. Kultūrinė (lot. cultura – ugdymas, auklėjimas, lavinimas, vystymas, garbinimas) dvasinė – viena iš keturių žmogaus vidinio pasaulio dedamųjų (esamybės, sąmonės, dvasios ir egzistencijos) dimensijų rekreacijos sudėtinė dalis, būtina žmogaus egzistencijai, žmogaus tobulėjimui, jo vidinio pasaulio lūkesčiams išreikšti, jiems apibūdinti bei kultūrinės dvasinės rekreacijos dėka jėgų įgijimui, pasaulio kaip kultūrinės dvasinės veiklos rezultato suvokimui (Vitkienė E., 2002, 38-106 p.). Kultūrinė – dvasinė rekreacija yra glaudžiai susieta tiek su žmogaus, tiek su jį supančios gyvenimiškos aplinkos kultūrinėmis, dvasinėmis aspiracijomis (siekimas, troškimas), reikalavimais bei jų atitikimų suvokimu ir vertinimu. Žmogaus rekreacijos makrosistemos lygio pagrindą visais žmonijos laikmečiais sudaro visuomenės kultūra. Socialinę darbo aplinką praturtina neformalaus bendravimo galimybė, ritualai, šventės, tinkamas darbuotojų poilsio organizavimas, tradicijos, įmonės organizacinė kultūra (Vitkienė E., 2002, 38-106 p.). R. Hermann teigia, kad kultūra yra žmogaus kuriama vertybių ir normų sistema, padedanti jam pažinti bei įprasminti tikrovę ir teikianti veiklos kriterijus. Idealiu atveju šią žmogaus vertybių ir normų sistemą esmingai formuoja menas, nes per meną kultūra tampa kūrybiška, net jei kalbame apie kasdienybės kultūrą (Hermann R., 2004, 33 p.). Vis daugiau žmonių kultūrą ir meną laiko svarbiu gyvenimo kokybės veiksniu. Dažnai akcentuojamą vertybių pokytį lydi vis didėjantis susidomėjimas menais: populiarėja festivaliai, muziejų lankytojų skaičius auga ir muzikos mokyklų paklausa. Kaip niekad paklausios protinio – juslinio patyrimo vertybės, menas vis dažniau laikomas svarbiu gyvenimo kokybės veiksniu (Purveneckienė G., 1991). Masinių kultūros renginių bumas patvirtina aiškią tendenciją domėtis kultūra. Daugeliui žmonių kultūra nėra tiesiog ornamentas, kurio galima atsisakyti, - ji įgauna egzistencinę reikšmę. Tai galima pasakyti ne tik apie atskirą individą, bet ir apie visuomenę kaip visumą. Šiandien, kai visuomeninį klimatą sąlygoja tokios vertybės, kaip estetika, laimėjimai ir pažanga, kultūra ir menas atlieka formuojančią funkciją. Kartu jie atspindi, neretai ir skatina inovacinius procesus bei nuolatinę tradicijų raidą, prisideda kritiškai atspindint tikrovę. Svarbią vietą mūsų visuomenėje užima klubinė kultūra. Todėl, pažangiam klubui, aktyvus santykis su menu ir kultūra, būtinas. Klubai, kaip visuomeninio klimato dalyviai, visa savo veikla daro įtaką tam klimatui. Kiekvienas klubas tampa atsakingas ne tik už savo darbuotojus, bet prisiima socialinę-politinę atsakomybę už visą visuomenę. Klubams keliami uždaviniai priklauso ne tik grynai ekonomikos sričiai. Kuo didesnis klubas, tuo didesnio indėlio iš jo į bendrą visuomeninę infrastruktūrą tikisi visuomenė. Ir pirmiausia į tas visuomenines sritis, kurios negali gyvuoti be subvencijų: sportą, meną, kultūrą, mokslą, socialinę, o dabar ir ekologinę sritį. (Hermann R., 2004, 33 p.). Įsipareigojimas menui ir kultūrai tampa vis reikšmingesnis. Pirmiausiai todėl, kad menas ir kultūra drauge su sportu yra esminiai laisvalaikio poreikiai, ir gera šių sričių infrastruktūra patraukli ne tik naujiems darbuotojams, bet ir lankytojams. Antra vertus, menas šiandien jau nebėra mažumos privilegija, kultūrinės įvairovės poreikis laikomas pagrįstu ir savaime suprantamu siekiu (Hermann R., 2004, 33 p.). Subtili arbatos ceremonija, pagarba gamtai, sukurti tobuli parkai, žmogaus kūrybos dėka nuostabiai papildantys natūralios gamtos grožį svarbūs visai visuomenei. Aktualios šiandien G. Kvieskienės ir A. Liepuoniaus (1991) mintys, kad laisvalaikio kultūra gali puoselėti nacionalinę savimonę, tautinio pasitikėjimo, orumo jausmą. Identiteto (tapatumo) formavimą, jo brandą laikytume pagrindiniu laisvalaikio kultūros uždaviniu. Tautinis asmenybės pradas efektyviausiai formuojasi žmogui įsitraukus į emocinę veiklą, sąmoningai dalyvaujant tautos gyvenime, todėl svarbu skatinti ir puoselėti visas konstruktyvias iniciatyvas, kultūrinių bendrijų veiklą, skirtą asmenybės kultūriniam tobulinimui bei visokeriopam kultūrinimam bendravimui šalyje ir už jos ribų. Visokeriopai skatinamas tautinis auklėjimas, altruistinės idėjos, aukojimas dėl tautos, šeimos, artimųjų (Kvieskienė G., Liepuonius A., 1991). Apibendrinant šį skyrių galima teigti, kad Laisvalaikio kultūra – neišsenkantis ir nepasikartojantis procesas. Plėtotę ženklina tradicijos ir inovacijos, etninė, universalioji ir krikščioniškosios kultūros tradicija. Laisvalaikio kultūrą mes suprantame, kaip kasdieninę kultūrinę veiklą laisvalaikiu, sąlygojančią asmenybės savikūrą, laisvalaikio bendravimą, kūrybinių poreikių tenkinimą (Kvieskienė G., 1996). 1.2. LAISVALAIKIO SAMPRATOS RAIDA Kaip byloja senovės išmintis, žmogui reikia ne tik duonos, bet ir žaidimų. Tad tie žaidimai pasireiškia įvairiausiomis formomis, kurios realizuojamos laisvalaikio metu. Laisvalaikio samprata nuo seniausių amžių buvo daugybę kartų modifikuota. Praktikoje dažnai laisvalaikio sąvoka vartojama kaip rekreacijos sinonimas, todėl būtina kuo tiksliau suprasti vartojamų sąvokų skirtumus ar tapatumus. Terminologinė įvairovė, traktuočių laisvumas nėra blogas reiškinys, tačiau lengviau orientuotis studijų, mokslo ir praktikos procese susitarus ir vienodai suprantant tuos pačius reiškinius bei aplinkos elementus. Laisvalaikis - tai ypatinga forma, ypatingas veiklos pobūdis, kuris skiriasi nuo darbinės veiklos. Todėl pirminis elementas, leidžiantis kalbėti apie laisvalaikį, yra ne užsiėmimų rūšys, bet elgesys šių užsiėmimų metu. Reikšmingos veiklos pasirinkimas laisvalaikiu yra savaime asmenybei priimtinas, jis teikia papildomą psichologinį efektą - pasitenkinimą. (Purveneckienė G., 1991). "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" aiškinama, kad laisvalaikis - 'laisvas nuo darbo laikas" (351 p.). Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma: "Laisvalaikis - ne darbo laiko dalis, skirta laisvai pasirenkamai veiklai, kuri paprastai padeda jam atstatyti ir ugdyti savo jėgas (t. 6. 326 p.). V. Tolstychas teigia, kad "laisvalaikis -, tai erdvė visapusiškam žmogaus asmenybės ugdymui" (Tolstychas V., 1988, 118 p.). V.Čižiūnas mano, kad "laisvalaikis yra tas žmogaus laikas, kurį jis naudoja savo paties nuožiūra, nevaržomas jokių prievolių ar įsipareigojimų“ (Čižiūnas V., 1953, 188 p.). K. Markso teigimu, laisvės karalystė iš tikrųjų prasideda tik ten, kur pasibaigia vargo ir išorinio tikslingumo diktuojamas darbas (Marksas K., 1959, 744 p.). Laisvalaikis, K. Markso žodžiais tariant, yra reikalingas ne tik poilsiui, bet ir „pilnutiniam individo vystymuisi, kuris pats savo ruožtu kaip didžiausia gamybinė jėga grįžtamai veikia darbo gamybinį pajėgumą“ (Marksas K. ir Engelsas F., 1961, 32 p.). Barbara Hansen Lemme teigia, kad laisvalaikis, tai yra laikas, skiriamas neprivalomai ir maloniai veiklai, kažkada buvęs prabanga, tapo įprasta gyvenimo dalimi (Lemme B.H., 2003, 373 p.). Turėdami laisvo laiko žmonės gali pasirinkti, ar vėl grįžti į darbą, ar eiti miegoti, nieko neveikti, keliauti ar eiti į koncertą. Laisvalaikio kokybė priklauso nuo to, kaip žmogus jį praleidžia, kiek vykstąs procesas pagerina ar pablogina gyvenimą. Jei laisvas laikas skiriamas jėgų atgavimui, tai jau bus rekreacija. (Grecevičius P., 2002, 14 p.). Laisvalaikis yra neįkainojamas kiekvieno turtas ta prasme, kad jo metu galima mokytis, lavintis, kelti bendrą kultūros lygį (Purveneckienė G., 1991). K. Stoškus (1981) laisvalaikio sampratą atskleidžia per žaidimus ir meną. Žmogus eina link meno tikėdamasis patirti malonumą, norėdamas pasismaginti, pasilinksminti ar bent išsiblaškyti, praleisti laiką, t.y. iš esmės gauti tai, ko laukiama iš bet kokios pramogos. Menui suteikiama labai didelė reikšmė, nes jis paprastai traktuojamas kaip savita psichotechnika, atpalaiduojanti žmogų nuo dvasinės įtampos, padedanti išeikvoti energijos perteklių, išblaškantį jį, paįvairinanti jo laisvalaikį ir pan. Žmonijos istorijoje toks laisvalaikio orientavimas žinomas nuo seniausių laikų. Laisvalaikis kaip filosofinė kategorija ir kaip žmogaus fizinio ir dvasinio tobulėjimo sąlyga ypač išsivystė antikinėse valstybėse VIII a. pr. m. e. – VIII a. Svarbu antikinėse kultūrose buvo tai, kad buvo kuriama nepaprastai tobula meninė aplinka. Subtilus gamtinės aplinkos poveikio žmogui supratimas paskatino užmiesčio vilų statybą, parkų kūrimą, meno ir aplinkos sintezę. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas sportui, gimnastikai, žmogaus išorės ir vidaus darnai. Žaidynės, reginiai, pramogos ir kovos tapo neatsiejama Senovės Graikijos visuomenės gyvenimo dalimi. Ir šiandien stebina antikos laikų laisvalaikio formų įvairovė, išradingumas bei subtili pažiūra į daugelį gyvenimo momentų. Aristotelis teigė, jog „kas neturi laisvalaikio, tas vertas gailesčio“. Antikos mąstytojų vienoje gretoje sudėtos trys sąvokos: laimė, išmintis ir laisvas laikas (Grecevičius P., 2002, 14 p.). Aukšta aplinkos kultūra, maudyklės, termoprocedūros, masažai, aliejai rodo tuometinio žmogaus požiūrį į laisvalaikio svarbą. Laisvalaikiu svarbus vaidmuo tenka pasitenkinimo veikla laipsniui: jis priklauso nuo to, ar žmogus sugeba pailsėti, atstatyti prarastą psichinę ir fizinę energiją, ar padeda tai jam išlaikyti gerą nuotaiką. Jeigu tai neišblaško, nenuvargina žmogaus, jis grįžta į darbą kupinas energijos (Purveneckienė G., 1991). Norint išsiaiškinti laisvalaikio kaip veiklos poveikį asmenybei, pravartu žinoti asmenybės imlumo bei aplinkos transformavimosi laipsnį. Laisvalaikis yra platesnis veiklos pasirinkimo diapazonas, kuris ir yra lemianti asmenybės kokybinio vystymosi sąlyga. Dėl šios priežasties analizuojant neįmanoma išsiversti be asmenybės kaip individualybės, nes ne tik nuo išorinių poveikių, bet dar labiau nuo vidinių savybių (nuostatų, individualių psichologinių savybių, motyvų, valios pastangų) priklauso socialinės aplinkos suvokimo lygis. Dar antikoje atkreiptas dėmesys į laisvalaikio reikšmę žmogaus gyvenime. Tarybiniais metais buvusioje TSRS žmogaus gyvenamoji veikla ilgą laiką buvo skirstoma į gamybinę ir negamybinę veiklą. Rekreacinė veikla iki septintojo XX a. dešimtmečio buvo vadinama poilsio ir laisvalaikio veikla. Plėtojant rekreacijos mokslą ir kūrybiškai perimant anglų ir amerikiečių metodiką, vis labiau žmogaus rekreacinė veikla išskiriama kaip ypatinga ir svarbi(Grecevičius P., 2002, 9-10 p.). Apibendrinant galima teigti, kad laisvalaikio vertę sudaro ne tiek kompensacija už darbą, kiek naujų asmenybės poreikių formavimas, asmenybės saviraiška. Laisvalaikio didėjimas bei vertybinių orientacijų formavimas jo metu laikomi bene vienais iš svarbiausių visuomenės raidos veiksnių (Mitrikas A., 1981). 1.3 LAISVALAIKIO STRUKTŪRA IR JO FUNKCIJOS Skirtingi žmonės kiekvienai veiklos sričiai skiria nevienodą laiko dalį. Paprastai žmogus dirba apie 8 valandas per parą. Tam tikra laiko dalis skiriama buičiai, vaikų priežiūrai, kelionei į darbą ir atgal. Modelyje labai svarbi vieta skirta žmogaus socialinio vystymosi veiklai. Tai veikla, kuri formuoja specifines žmogaus, tik jam vienam būdingas, savybes. Pavargęs nuo darbo žmogus turi pailsėti, atgauti dvasines ar fizines jėgas. Nuo jo darbinės veiklos pobūdžio priklauso rekreacinės veiklos pobūdis, forma, vieta ir laikas, poreikis atitinkamoms rekreacinėms paslaugoms. (Grecevičius P., 2002, 11 p.). P. Grecevičius (2002) teigia, kad žmogus ne visada gali koreguoti savo laiką, skiriamą vienai ar kitai veiklai. Konkreti laiko struktūra priklauso nuo daugybės faktorių. Rekreacijos procesas vyksta ne tik laisvalaikio, bet ir darbo metu, tvarkant namus. Miegas taip pat yra sudedamoji rekreacijos dalis, tačiau laikas, skirtas miegui, yra gan stabili ir būtina proceso dalis, kurios negalime stipriau įtakoti. Rekreacijai žmogus daugiausia laiko gali skirti tik savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu. Darbo dienomis rekreacijai lieka tik kelios valandos. Darbo dienomis svarbiausia rekreacijos forma yra miegas (Grecevičius P., 2002, 13 p.). Nedarbo laikas susideda iš užimto laiko ir laisvalaikio. Užimtas laikas apima nemažą laiko dalį, priklausančią nuo gyvenimo būdo, šeimyninės padėties, gyvenamosios vietovės ryšio su darbo vieta ir kt. Svarbią vietą atstatant organizmo jėgas užima pramogos. Skirtingai nuo pasyvaus poilsio, jos atlieka ne tik rekreacinę, bet ir švietėjišką funkciją. Poilsio poreikį nulemia organizmo ir nervų sistemos stovis, poreikį pramogauti – socialinė – psichologinė žmogaus prigimtis. Pramogaudami žmonės treniruoja visus tuos sugebėjimus ir potencijas, kurie mažai tepanaudojami proceso metu (Miselis G., 1982, 16 p.). Pramogos vaidmuo žmogaus gyvenime istoriškai kinta. Ilgą laiką pramoginė veikla buvo tiesiogiai susijusi su kitomis žmonių veiklos rūšimis, visų pirma – su darbu. Pramoginės veiklos elementai (dainavimas, kai kurie žaidimai) įsipindavo į darbo procesą ir regeneruodavo žmogaus jėgas. Savarankiškesnį vaidmenį plačiosiomis liaudies masėms pramogos atlikdavo švenčių metu. Kai ėmėsi atsirasti laisvo laiko darbo dienomis, pramoginės veiklos elementai dar labiau paplito (Mitrikas A., 1981). A. Mitrikas analizuoja pramogos ir laisvalaikio santykį. Mokslininkas teigia, kad pramogai įsitvirtinus kasdienio laisvo laiko struktūroje, pasikeitė ir jos vaidmuo. Ji įgavo kitokią reikšmę žmogaus jėgų regeneracijai bei tolesniam jų ugdymui (Mitrikas A., 1981). H. Miselis., teigia, kad šventinis poilsis vienas iš svarbiausių žmonijos kultūros elementų. Šventiška nuotaika atgaivina žmogų, leidžia jam užmiršti buities trūkumus, nemalonumus darbe ar šeimoje. Šventinė atmosfera vienija žmones. Be švenčių būtų nepilnas ne tiktai poilsis, bet ir visas žmogaus gyvenimas. Kiekviename struktūriniame laisvalaikio lygyje įvairūs žmogaus veiklos elementai gali būti pakeičiami vienas kitu, pvz., pramoginė knyga – kino filmu, žaidimas – išvyka ir pan. Atskiri laisvalaikio lygiai vienas kito atstoti negali, kaip miegas negali būti pakeistas valgiu, judėjimas – ramybe, bendravimas – vienatve. Apibendrinant galima teigti, kad pastarąjį dešimtmetį akcentuojama ne tik laisvalaikio kompensacinė už darbą funkcija (jėgų atgavimo ir kt.) kiek naujų asmenybės poreikių formavimo, saviraiškos ir kitos funkcijos. Ilgėjantis laisvalaikis (pirmykštis žmogus, vergas, baudžiauninkas jo neturėjo) yra vienas ryškiausių žmonijos pažangos požymių ir vienas svarbiausių visapusiškos asmenybės ugdymo veiksnių (Vaitkevičius J., 1995). 1.4 KULTŪRINIŲ POREIKIŲ ATSIRADIMAS Apie poreikių egzistavimą sprendžiama iš elgesio. Sąmoningai jaučiamas poreikis skatina veiklą ir norą pasiekti tikslą. Tikslas šiuo atveju – priemonė savo poreikių patenkinimui. Pasiekęs tikslą, žmogus savo poreikius arba patenkina, arba nepatenkina, arba patenkina iš dalies. Žmogus yra poreikių derinys, kurį sukuria jo dvasinis pasaulis. Dvasingumo sferai priskiriama poreikių grupė, kuri rodo troškimą pažinti bei atrasti kažką naują, tai yra siekti tiesos bei teisingumo Dvasingumo sferai priklauso poreikiai, kurie dažnokai verčia žmogų veikti net kenkiant savo asmeniniams interesams. [žiūrėta: 2009-03-25]. Prieiga per internteą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!