Kitoks žmogus literatūroje

„Kitoks“ žmogus lietuvių literatūroje (Jurgis Savickis, Juozas Tumas – Vaižgantas) Literatūra neabejotinai žavi skaitytojus savo išskirtiniais veikėjais, jų charakteriu, elgesiu bei nuotykiais. Skaitydami neretai susitapatiname su šiais personažais ir kartu išgyvename įvairius jausmus – laimę, liūdesį, įlgesį ar džiaugsmą, kai istorija pasibaigia laimingai. Visgi, literatūros kūrėjai savo kūriniuose renkasi ne tik laimingas pabaigas, vaizduoja ne pačius maloniausius herojus, o tiksliau – tuos, kurie visuomenėje ne visuomet pritampa. „Kitokie“ žmonės vaizduojami ir lietuvių literatūroje - lietuvių rašytojo, įvairiapusio talento menininko Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės‘‘ bei moderniosios prozos kūrėjo – Jurgio Savickio – novelėse ,,Fleita‘‘, „Kova“, „Ad astra“. Taigi, šiandien savo kalboje norėčiau aptarti minėtų rašytojų kūrinius ir juose atskleidžiamą „kitokio“ žmogaus paveikslą. Žmonės dažnai yra savanaudiški ir linkę siekti sau naudos, visomis išgalėmis siekti laimės ir patogumo savo gyvenime. Visgi, lietuvių rašytojo, įvairiapusio talento menininko Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės‘‘ galima įžvelgti „kitokio“ žmogaus portretą. Mykolas Šiukšta – jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus, tačiau labai nedrąsus. Jo mėlynos lipšnios akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu <...> tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas“. Visko jam užteko — ir kasdienio valgio, ir prasto rūbo. Tik paties pasidirbtą skripkelę, kuria kaimo jaunimui grieždavo melodiją, Mykoliukas brangino. Be to, kad yra paprastas, Mykoliukas yra ir atlaidus. Vaikinas atleidžia visiems – mylimai merginai Severjai, broliui, kuris net nepasiūlė dalytis tėvų ūkio. Jis doras ir nelinki niekam blogo, negniaužia širdyje pykčio ar pagiežos. Šis apysakos veikėjas yra geras žmogus, tačiau į gerą geru Mykoliukui niekas neatsilygina, tik juo naudojasi. Mykolas Šiukšta įsimyli merginą Severiją. Ji kupina jaunystės žavesio, švelnumo, verta laimės ir meilės. Mergina puošia kiekvieną trobos kertelę, šiltu žodžiu glosto šeimos narių širdis, pavargusia ranka apglėbia vaikus. Jos meilės kupini namai. Glaudus ryšys ją sieja su gamta – būdama gamtoje ji atsipalaiduoja, jaučiasi laisva ir nevaržoma. Nenuostabu, kad Severiutė traukia ir vyrų dėmesį. Mergina, ieškodama savo laimės yra svaiginama jaunatviškos meilės nedrąsiajam Mykoliukui. Vis dėlto, susidūrus dviejų vyrų troškimams laimi ryžtingesnis. Rapolas Geišė bučiniais ir glamonėmis pažadina Severjos moteriškąją prigimtį - kurti šeimą ir susilaukti vaikų. Na, o Mykoliukui belieka susitaikyti su tuo ir atleisti Severjai. Jis nesikiša į poros santykius, bet tyliai kenčia: ,,Nei jis pavydėjo, nei kelią užbėgti norėjo, nes jautė – ne jo pajėgoms išvaduoti Severiutę iš tos nelaimės.‘‘ Po daugelio metų, jau tapęs Dzidoriumi Artoju jis stiprus, darbštus, tylus ir vienišas, savitai bendraująs su pasauliu, jaučiąs gamtos dvasingumą. Suradęs savo vienintelę, patyręs ir džiaugsmą, ir skausmą, Mykoliukas pasirenka auką, traukiasi į save: „Jo viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip gumbas.“ Dzidorius pasidavęs likimui — skaudžiai liūdėdamas jis susitaiko su viskuo. Tačiau save įveikęs, po daugelio metų, pasipuošęs Severijos dovanotu šaliku, bažnyčioje tarp žmonių dėdė Mykolas „laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius turtinguosius ūkininkus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!