„Kitoks“ žmogus lietuvių literatūroje (Biliūnas, Vaižgantas)

Visais laikais lietuvių autoriai rašo apie realiame gyvenime sutinkamas situacijas ir žmones. Vis dėlto įdomiausi yra tie personažai, kurie yra kitokie, išsiskiria savo pasaulėjauta, bendravimu su aplinkiniais. Dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės lietuvių kūrėjų Jono Biliūno, Juozo Tumo – Vaižganto, sukurti veikėjai - kitoniški, nes net ir susidūrę su, atrodo, neįveikiamais išbandymais nepasiduoda, geba susikurti savitą pasaulį, nekeršija skriaudėjams, yra stiprūs savo vidumi. Moderniai į kitoniškumą žvelgia literatūros novatorius Jurgis Savickis.
Jonas Biliūnas savo apsakyme ,,Ubagas“ sukūrė įsimintiną, ne tokį kaip visi, elgetos paveikslą. Kitoks gyvybės supratimas ypač išplėtotas J.Biliūno kūryboje. Kitas yra ne tik žmogus - kitas yra ir kiekvienas, kuris gyvas, jaučia alkį, skausmą, kenčia. Apsakyme ,,Ubagas“ pasakojama skaudi senelio Sabaliūno, buvusio ūkininko sūnaus, išvaryto iš namų, istorija. Petras Sabaliūnas – senas, bejėgis. Jis turėtų sulaukti paguodos, pagalbos, o atsitinka priešingai - jį išvaro vienturtis sūnus. Rašytojas pastabiai kalba apie senelio nelaimę, atkreipia dėmesį į svarbiausias detales, kurios išduoda pagrindinio veikėjo skausmą: drebančios rankos, iš akių riedančios ašaros, virpančios lūpos: ,,Nežinau, kodėl man pasirodė, kad ir poterius jis kalba ne taip, kaip paprastai ubagai pripratę kalbėti“. Iš tokių žodžių skaitytojas suvokia, kad senelis elgeta yra ne įprastas elgeta ir kad jo sieloje glūdi paslaptis ar tragedija. Sunku pirmą kartą prašyti duonos, skaudu žinoti, kad esi nereikalingas savo namuose. Senelis yra kitoks ir todėl, kad nesmerkia savo sūnaus ir gailisi jo, nes šis senatvėje gali sulaukti panašaus likimo. Senasis skriaudą priima nuolankiai, kaip pelnytą, ir skaitytojo akyse jis tampa morališkai pranašesnis už savo skriaudėją. Sugebėjimas kantriai, neprarandant žmogiškojo orumo, pakelti skriaudą, pakilti aukščiau jos ir skriaudėjo – tai tikrasis dvasinis grožis, kuris daro personažą išskirtinį ir labai įsimintiną.
Juozas Tumas - Vaižgantas, ,,deimenčiukų“ ieškotojas, savo kūriniuose vaizduoja paprastus, nešančius sunkią baudžiavos naštą žmones. Ypač įsimintinas yra Mykoliuko paveikslas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“. Jau pačioje kūrinio pradžioje Vaižgantas pabrėžia savo personažų išskirtinumą. Rašydamas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!