Kas lemia asmenybės vertę Renesanso laikotarpiu?

Renesansas -graži atgimimo epocha, kurioje atsirado daug naujovių, pasaulio pažinimo suvokimas, žmonės tobulėjo. Šios epochos šviesuoliai pradėjo suprasti, kiek yra svarbi kalba žmonijai, jos raidai, todėl pradėta aukštinti gimtoji kalba, spausdinamos knygos, skleidžiama informacija apie švietimą bei visapusišką tobulėjimą. Taip pat neatsieinamai buvo svarbūs žmogaus atlikti darbai, pasiekimai, stiprios, charizmatiškos charakterio savybės, kuriomis pasižymėjo teisingumo ieškotojai, nepaisant aplink juos supančios situacijos.
Renesanso epochoje žmogus labiausiai vertinamas dėl kovos už valstybinę kalbą. Daug intelektualų siekė apšviesti visuomenę kalbos svarbumu, skleisti žinią, siekiant piliečius skatinti kalbėti savąja kalba. Vienas iš tokių kalbos kovotų buvo Martynas Mažvydas, ryškiausias Renesanso epochos švietėjas, humanistas. M. Mažvydas kartu su trylika Lietuvos šviesuomenės autorių 1547m. parašė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Knygoje susipina tikėjimo, pažinimo, lietuvių kalbos ir tautos kultūrinės brandos tematikos, kuriomis skatino kiekvieną žmogų šviestis, atsigręžti į savo gimtąją kalbą, nagrinėti Šventąjį Raštą. Buvo primenama Biblinė žodžio kaip kūrybos instrumento galia: “Dievas dangų, žemę vienu žodžiu sutvėrė...“, taip žmonėms siūloma patikėti žodžio galia, nes žodis iš esmės turi pakeisti jų gyvenimą, juk tauta neatsiejama nuo religijos, o aukštuomenės uždavinys buvo šviesti ir mokyti kitus žmones. Svarbiausia „Katakizmo“ dalis yra lietuviška pratarmė, tai yra pirmasis lietuviškas eilėraštis, kuris laikomas lietuvių literatūros pradžios simboliu. Į tautą kreipiasi ne pats autorius, o knyga: „...imkit mane ir skaitykit“, taip siekiant atkreipti skaitytojų dėmesį ir skatinti kitokį požiūrį į tikėjimą, kalbą, pažinimą. Taip pat prie visuomenės švietimo prisidėjo ir Mikalojus Daukša, švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas bei didžiausias kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių. Jis išvertė lenkų jėzuitų pamokslų rinkinį „Postilė“ lenkiškai parašytą „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“. Ši prakalba buvo lietuvių kalbos teisių ginimo manifestas, joje vyravo tautinio identiteto, humanistinių idealų, gimtosios kalbos ir švietimo reikšmės, tautų ir kalbų ryšio bei žmogaus prigimties sampratos temos. Daukša gimtąją kalbą laikė didžiausią tautos vertybę, todėl skleidė naują požiūrį į ją bei kvietė ir kitus, nes kalba...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!