Kanonų teisės teorija

Krikščionybės atsiradimas ir paplitimas.
Krikščionių bažnyčia pradėjo formuotis I a.pr. Romos imperijos teritorijoje. Iš pradžių krikščionys buvo žiauriai persekiojami. 313m. imperatorius Konstantinas ediktu leido viešai išpažinti krikščionybę. IV a.pab., pačių imperatorių priimta krikščionybė tapo valst. Romos imperijos religija. Dvasininkams pradėtos teigti privilegijos, jie buvo atleisti nuo asmeninių prievolių. Bažnyčia gavo teisę be valstybės varžymo ar priežiūros sutartimis ir testamentais įsigyti nuosavybę, tolydžio ji įgijo jurisdikcijos galią, teisę teisti dvasininkus, vienuolius ir šiaip jai pavaldžius žmones. Iš pradžių tai buvo drausminė atsakomybė, o didžiausia jos taikoma bausmė buvo ekskomunikavimas- pašalinimas iš savo tarpo draudžiant dalyvauti šventose apeigose, eiti sakramento, gauti nuodėmių atleidimą, katalikiškai laidoti.
Žlugus vakarų Romos imperijai, ten buvusi bažnyčia iš liko nepaliesta. Ji išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar labiau sustiprėjo, padidėjo jos privilegijos ir įtaka visuomenei. Priimdami krikščionybę ir už tai gaudami bažnyčios paramą, barbarų karaliai savo ruožtu patys teikė jai didžiules dovanas, dažniausiai dideles žemės valdas. Taip bažnyčia po truputį virto stambiu žemės savininku.
Jau VI-VII a. sandūroje bažnyčios galva Grigalius I Didysis turėjo didelę pasaulietinę valdžią. Bažnyčios atstovai kritikuodavo karalių veiklą. Vyskupai ir kiti aukštieji dvasininkijos atstovai užėmė aukštas vietas besiformuojančioje feodalinėje hierarchijoje, vyskupų pritarimu leisti pasaulietiniai teisės aktai. Apskritai pasauliečių įtaka bažnyčiai buvo dar didesnė.
IX-X a. iš vyskupų rinkimų karaliai dvasininkus apskritai išstūmė: nusistovėjo nuostata, kad vyskupai savo valdžią gauna iš karaliaus. Dažnai tai daryta už pinigus. Vakarų krikščionių dvasininkija- vyskupai, kunigai, vienuoliai- tapo net labiau pavaldūs imperatoriams, karaliams ir stambiesiems feodalams nei popiežiui.
Valdovai pasauliečiai ne tik aktyviai dalyvavo parenkant dvasininkus, bet ir asmeniškai šaukė bažnyčios susirinkimus bei skelbė tų susirinkimų nutarimus.
Didžioji schizma.
Skirtinga vakarų ir rytų Europos politinė ir ekonominė raida, Romos popiežių ir Konstantinopolio patriarchų varžybos dėl įtakos krikščionims, apeigų skirtybės 1054m. atvedė prie krikščionių bažnyčios skilimo, vadinama Didžiąja schizma, į vakarų (Romos katalikų) ir rytų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!