Kalbos teksto kūrimas. Oratorinio stiliaus norma ir pagrindiniai reikalavimai

 ĮVADAS Kalba – lingvistinių ženklų sistema. Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių susižinojimo, jų bendravimo priemone, arba, kaip sako kalbininkai, atlikti komunikacinę funkciąa. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė, tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiska. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija. Kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiska, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodisgentie intelektinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybės, ir kartų – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis. (A. Baranauskas). KALBOS TEKSTO KŪRIMAS Stilistinės viešosios kalbos ypatybės. Viešoji sakytinė kalba derina įvairias kalbėjimo funkci­jas, todėl ji yra tarsi pusiaukelėje tarp dalykinio, buitinio ir meninio kalbėjimo. DALYKINEI kalbai būdinga: *logiškumas, *tikslumas, *aiškumas, *glaustumas, *išsamumas, *objektyvumas. SNEKAMAJAI kalbai būdinga: *paprastumas, *emocingumas, *konkretumas, *vaizdingumas, *subjektyvumas. MENINEI kalbai būdinga: *individualumas, *vaizdingumas, *konkretumas, *skambumas, *emocingumas, *daugiareikšmiš­kumas, *subjektyvumas. Kaip sakytinėje kalboje galėtų derėti tokios skirtingos šių stilių ypatybės? Vienu atveju tinka vienos, kitu — kitos, nelygu tema, situacija, kalbančiojo tikslas ir adresatas (žr.: „Orientacinė dalis", p. 39—48). Juk Aristotelis retoriką api­brėžė kaip „meną, panaudojantį visas galimas poveikio priemones, tinkančias duotai situacijai". Viešas kalbėjimas derina intelektines ir vaizdines kalbos priemones. Dalykinė leksika, logiškai nuoseklios sintaksi­nės konstrukcijos paįvairinamos ekspresyviomis semantinė­mis ir sintaksinėmis figūromis. Tačiau leksinių ir sintaksi­nių išgalių pasirinkimas turi atitikti dalyką, apie kurį kalbama. Pavyzdžiui, faktą dera pranešti paprastu, aiškiu sakiniu, o savo vertinimą galima perteikti ekspresyviomis kalbos priemonėmis, nes įtaigumas, anot J. Pikčilingio, yra maksimalus raiškos priemonių ir turinio atitikimas. Netiksli ir nelogiška kalba negali būti aiški. Jeigu nusikalstama glaustumui, nukenčia ir aiškumas. Vaizdingas žodis visada yra konkretus, o kas konkretu, tasir aišku, paprasta. Todėl, manome, jog pagrindiniai efektyvaus kalbėjimo principai yra taisyklingumas, aiškumas, tinkamumas ir gyvumas. . Pavyzdžiui : Taisyklinga kalba įgalina suprasti ir priimti sakomą dalyką. Aiški kalba padeda klausytojams tiksliai suprasti perteikiamas mintis. Tinkama kalba didina pasitikėjimą kalbėtoju ir palaiko auditorijos dėmesį. Gyva kalba sustiprina sakomą mintį. Kalbos taisyklingumas Gero stiliaus pirmas reikalavimas — kalbos taisyklingumas. Kur kalba netaisyklinga, ten ji negyva, o kur negyva, ten ne-sklandi, tad kaip gali būti geras stilius (J. Balčikonis). Kaip (iš)mokyti taisyklingai kalbėti? Jau keletas dešimtmečių tuo rūpinasi mokytojai ir kalbininkai, rašytojai ir filosofai. Visų akys krypsta į mokyklą, nes, anot kalbininko J. Kazlausko, jeigu „čia kokios nors nepageidaujamos kon­strukcijos įsikalamos į galvą, tai paskui jokiais straipsniais, tegu jie būna ir pikčiausi, jų išgyvendinti neįmanoma". Taigi kad suaugusio nepamokysi... O šnekamąją kalbą taip kaip suaugusieji moka jau 12—13 metų paaugliai. Kalbėjimo tai­syklingumu, matyt, reikia susirūpinti dar anksčiau. Pasiro­do, jog pagal brendimo dėsningumus senzityvus laikotarpis kalbos ugdymui yra nuo 1 iki 5 metų (Kruteckis V., 1978, p. 41). Taigi, jei vaikas šeimoje išmoko taisyklingai kalbėti, jis ir kalbės taisyklingai. Taisyklingos kalbos mokymui nėra kito recepto, tik leisti mokiniui kuo daugiau kalbėti ir taisyti jo klaidas.Tačiau pirmiausia mokinys turi būti suinteresuotas mo­kytis taisyklingos kalbos. Taigi reikia „nustatyti tinkamus mokinio santykius su pačia kalba", kad jis pajustų, jog kal­ba yra „organiškai suaugusi su mūsų siela" (A. Maceina). Kalbos aiškumas Joks kitas dalykas neišmoko tiek logiškai galvoti, kaip kalba, nes be kalbos nėra minties. Tik perkalbos aiškumą pasiekiame minties aiškumą ( J. Balčikonis). Kad kalba būtų aiški, ji turi būti nuosekli, konkreti ir glausta. Nuoseklumas yra reikalavimas teiginių išdėstymui (žr.: „Kalbos komponavimas", p. 70—81), glaustumas — sin­taksinei raiškai, sakinio struktūrai, o konkretumas — žodžio parinkimui. Konkretumas. Atrodo, kad paprastai kalbėti lengva, bet pabandyk ir įsitikin­si, kad nieko nėra sunkesnio. Kaip pasakyti, kad tai, kas aišku man, būtų aišku ir ma­no klausytojams? Viena didžiausių kliūčių aiškiai kalbai — aukštų, abst­rakčių žodžių ir posakių vartojimas. Kuo konkretesnė kalba, tuo ji vaizdingesnė, nes pasa­kius konkretų žodį daug lengviau jį apibūdinti negu abst­raktų (pasakyti, kaip atrodo tas daiktas, apie kurį kalbama; kam jis vartojamas, į ką panašus ar kuo skiriasi nuo kitų ir pan.). Jei kalbame abstrakčiai, klausytojai gali suprasti la­bai įvairiai ir gal ne visai taip, kaip norėjome pasakyti, nes kiekvienas į tą talpų žodį įdės savo patirtį. Žodis tėra pavadinimas — simbolis, ir kiekvienas žmo­gus, remdamasis savo patirtimi, nusprendžia, ką tas simbo­lis jam reiškia. Kiek įvairių minčių gali pažadinti tas įprastas mums žo­dis — vasara. O jeigu pavartosime dar talpesnį žodį, gali būti tiek reikšmės trikampių, kiek yra klausytojų. Todėl, kad nebūtų nesusipratimų, reikia paaiškinti, kaip pats supranti tai, ką sakai. Tai padaryti galima keliais būdais (dar žr.: „Iliustracinės medžiagos pateikimas", p. 63): • pasakyti pavyzdį arba palyginimą, kuris išryškintų abstraktaus žodžio reikšmę; • paaiškinti, kuria reikšme žodį vartoji, jeigu jis dau­giareikšmis; • pateikti aiškinimą iš žodyno (jei žodis rečiau vartoja­mas); • parodyti patį daiktą, kurį vadini tuo žodžiu (jei įma­noma). Tačiau geriausias būdas — taip „susiaurinti" žodžio reikšmę, kad klausytojai kitaip, negu tu nori, ir negalėtų suprasti. Kuo kalba konkretesnė, tuo ji vaizdingesnė, nes konkre­tus žodis atspindi tai, ką galima pajusti vienu ar keliais po­jūčiais („matyti", „girdėti" ir pan.). Vaizdingos kalbos tipai: • Siekime, kad klausytojai „matytų" tai, ką pasakojame..Pieškime vaizdą, nurodykime ne tik dydį, formą ,spalvą, bet ir judėjimo pobūdį, nes judėjimą mes prisimename pasak G. Lesingo,gyviau ir lengviau negu vien formas ir spal­vas. • Siekime, kad auditorija girdėtų ne tik tai, ką sakome, bet ir garsus, apie kuriuos pasakojame. Pasakykime, koks garsas pasigirdo, į ką jis buvo panašus; kur tinka, vartoki­me garsų pamėgdžiojimus, ištiktukus ir iš jų padarytus veiksmažodžius. • Siekime, kad auditorija pajustų skonį to, apie ką kalbame (saldus, sūrus, prėskas, rūgštus ir pan.). • Siekime, kad klausytojai pajustų kvapą to, apie ką kaibame. Pasakykime, kuo kvepia arba į ką panašus buvo kva­pas. • Siekime, kad auditorija kartu su mumis „palytėtų",tarkim, šaltą ir gličią varlę, grublėtą medžio žievę, minkštą ir švelnų katės kailį, aštrų, kibų kaktuso spyglį ir pan. • Siekime, kad auditorija susidarytų kinestezinius vaiz­dinius, t. y. suvoktų kūno padėtį bei judėjimą. Siekime, kad auditorija susidarytų kinestezinius vaiz­dinius, t. y. suvoktų kūno padėtį bei judėjimą. Trumputė, paprasta frazė pasakys daugiau, negu ilgiausi aiškinimai, nes fiziologinių pojūčių nurodymas mums primins, ką patys esame patyrę, ir trauks iš mūsu atminties pilną tos būsenos ar emocijos vaizdą. Taigi, kad kalbėtume aiškiai, turime parinkti tokius žo­džius, kurie tiesiausiu keliu nuvestų klausytojus prie jų pa­čių patirties. Glaustumas. Kur maža žodžių, ten jie turi galią. (V. Šekspyras). Sakoma, kad žodis yra sąjungininkas, kuris visada pasiruošęs tave išduoti. Jeigu žodžių per daug, jie užtemdo min­tį ir veikia priešingai, negu tikėtasi. Pasakyti tik tai, kas būtina, ir nieko daugiau yra, ko ge­ro paskęsta žo­džių lavinoje., pats sunkiausias dalykas. Dauguma mūsų nesame linkę laikytis minties disciplinos, nors liaudies išmintis ir perspė­ja: „Ilgos kalbos rėčiu gaudomos, trumpas žodis širdin de­damas." Kodėl tik trumpas žodis, t. y. trumpa ir tiksli kal­ba? Tik įtempta styga virpa — tik glaustumas suteikia kalbai jėgą. Tikra iškalba yra tada, kai pasakai tai, ką reikia,bet nutyli tai, ko nereikia sakyti. Sakoma, kad kalboje neturėtų būti ne tik nereikalingų epizodų, žodžių bei frazių, bet netgi nebūtinų skiemenų,nes kas nepadeda sakiniui, jam kenkia (J. Pikčilingis). Kaip nusikalstama kalbos glaustumui? Dažniausiai sakytinę kalbą išpučia įvairaus pobūdžio įterpiniai, kurie, pasak J. Ereto, yra kančia klausai ir mįslės protui. Stenkimės vengti: 1)Nereikalingų pertarų: Taip sakant, žinote, tiesa, va, vaditiasi, reiškia, kaip čia pasa­kius? supranti? ar ne?...Jie rodo nepagarbą auditorijai arba pašnekovui. 2)„Plaukiojimo" auditorijos akivaizdoje: Taip ... mm... taigi, ką aš norėjau jums pasakyti...Bet gal bus geriau, jeigu pasakysiu, ką turiu galvoj...Ir taip... e-e-e ... O taip! Aš užmiršau pasakyti...Bet, kita vertus, mes tai galime praleisti.Čia nėra laiko išsamiai tai paaiškinti, bet nors šiek tiek ... Kalbą reikia suplanuoti taip, kad netektų grįžti prie tų pačių dalykų. 3) Zeminimosi ir aukstinimosi frazių: Gal ir neturėčiau to sakyti, bet... Galbūt reikėtų mums pakalbėti... Iš tikrųjų aš manau, kad... Apie tai aš galiu kalbėti dar kokias tris valandas. Tai mažina pasitikėjimą pašnekovu arba kalbėtoju (nes ir sudėtingiausio klausimo esmę išmanantis žmogus gali at­skleisti per trumpą laiką). Ne veltui J. Komenskis įspėjo, kad geriau praleisti šimtą reikalingų žodžių, negu pasakyti vieną nereikalingą. Kalbos tinkamumas Žodis turi atitikti minties ūgį... Žodžio ir minties harmonija — tai labai svarbus ir netgi lemtingas klausimas.(V. Kliučcvskis). Kalbos tinkamumas — vienas kertinių teksto kūrimo da­lykų. Nuo pat Antikos laikų yra pabrėžiama, jog kaip tik tinkamumo labiausiai reikia siekti ir kaip tik jo sunkiausia išmokyti (Ciceronas). Kalbos tinkamumas — daugiaaspektis principas. Jis reikalauja, kad žodžiai atitiktų mintį, kad pa­gal mintį, jos žodinę bei sintaksinę išraišką būtų pritaikytas kalbos tonas ir neverbalinės išraiškos priemonės ir kad visa tai: mintys, žodžiai, sintaksinės figūros, kalbos tonas, gestai ir mimika atitiktų SAT (situaciją, adresatą, tikslą). Esant paprastai situacijai, ir kalbėti reikia pa­prastai, oficialioje aplinkoje — dalykiškai, iškilmingoje ar šventiškoje — pakiliai, emocingai ir pan. Kalbos tinkamumo principas taip pat reikalauja, kad iš­raiškos priemonės atitiktų temos esmę: pasakoju, vaizduoju ar samprotauju. Taip pat mano, kaip kalbėtojo, išsilavini­mą, visuomeninę padėtį ir individualius bruožus. Kalbos gyvumas Kodėl reikalaujama stiliaus ir posakiiį įvairovės? Todėl, kad vienodi posakiai bukina dėmesį, o kai dėmesys at­šimpa, idėjos ir vaizdai tampa blankesni ir silpnai teveikia mūsų protą.(K. Helvecijus) Stilius yra individualus. Yra tiek būdų pasakyti tą patį dalyką, kiek yra žmonių. Kiekviena mintis, kurią norimepasakyti, yra sukuriama žodžių, kuriuos panaudojame jai išreikšti. Žodžiai „nekalba"tol, kol jų nepadedi šalia vienas kito. O būdas, kuriuo tuos žodžius surikiuoji, ir yra tavo stilius. Jei nori kalbėti efektyviai, ieškok naujų būdų min­tims išreikšti: tai, kas per daug įprasta, nedaro didelio po­veikio. Žinoma, pasirinkdamas kalbos stilių, derink jį su tuo, ką, kam ir kur kalbėsi. Gera garsų darna, lengvai plaukiantys, sklandus saki­niai — itin siektina sakomosios kalbos ypatybė, kuria turė- tų pasižymėti tiek informacinės, tiek įtikinimo, skatinimo bei proginės kalbos. Pastarosios naudojasi ir visomis meni­nės išraiškos priemonėmis. Yra daug būdų kalbėjimą padaryti įtaigų ir malonų au­siai. Vienas jų — vartoti išraiškingą žodyną ir tropus. Tro­pai (gr. tropos — posūkis) — tai figūros, suteikiančios žo­džiui reikšmę, skirtingą nuo tiesioginės reikšmės. Tropai vartojami: *norint išryškinti mintį, *norint paslėpti nenorimas tiesiai pasakyti mintis. Šios kalbos figūros atsiranda, kai skirtingos mintys su­gretinamos remiantis jų panašumu (metafora, metonimija) arba priešingumu (hiperbolė, litotė). Šias ir kitas kalbos iš­raiškos priemones apžvelgsime pagal tai, kokią įtaką jos tu­ri klausytojui (pagal M. Osborn). Priemonės, padedančios sukurti kalbos ritmą Nei talentas, nei gilumas, nei minčių originalumas, nei turi­nio įdomumas neišperka šio trūkumo — monotonijos...(A. Govorovas) Ne vienas retorikos vadovėlių autorių kalbos ritmą lai­ko viena svarbiausių pasisekimo priežasčių, nes „Kalbant suprantamiausias yra ne pats žodis, bet tonas, kirtis, modu­liacija, tempas, kuriuo ištariama eilė žodžių. Trumpiau ta­riant, kalbos muzika, aistra, vidinis išgyvenimas — visa tai, kas negali būti išreikšta nei raštu, nei žodžiu" (F. Nyčė). Taigi kalbos ritmas ir intonacija sukuria jos skambesį. Nuo ko priklauso kalbos ritmas? Kalbos ritmą visų pirma sukuria įvairi sintaksinė san­dara. Kalbą daro gyvą ir šnekamosios kalbos intonacijos. Labiausiai ją gyvina asmeninės veiksmažodžio formos ir ypač liepiamoji nuosaka. Su auditorija bendrauti reikia taip, lyg kalbėtumeis su vienu žmogumi (D. Karnegis). Kalba turi veikti ir kaip teleskopas: tai, kas tolima, ji turi akojimas „pritraukti" — padaryti artima auditorijai. To galima pa­siekti vartojant asmenines veiksmažodžio formas, pasako­jant esamuoju laiku, bet ypač — perteikiant charakteringus dialogus, apibūdinančius žmogų ar situaciją. Perpasakoti tai, ką žmogus yra kada pasakęs, — prisiminimų žanro stip­rybė. Priemonės, padedančios klausytojui „matyti" Apskritai tropai ir figūros tik tada sukuria grožį, kai jie atsiranda tarsi patys savaime

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!