Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Kalba su planu

Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais.

Emigracija – ypatingai ryški problema šių laikų Lietuvoje. Daugelis žmonių emigruoja dėl prastų ekonominių sąlygų, siekdami susikurti geresnį gyvenimą kitur. Šių žmonių patirtys, patiriami vargai ir problemos įamžintos ne viename šiuolaikiniame romane. Visgi, apie emigraciją literatūroje kalbama ne tik šiandien. Tai buvo aktualu ir XX amžiaus II pusėje, vadinamoje pokario rašytojų kartoje. Tų laikų emigrantai taip pat susidurdavo su sunkia emigranto padėtimi, dirbdavo sunkius, nuobodžius darbus. Tačiau tarp šių laikų vaizduojamų emigrantų ir praėjusio amžiaus išeivių yra daugybė skirtumų, tokių kaip visiškai kitas santykis su tėvyne.

Dar senovės graikų dramaturgas Euripdas sakė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Šią nelaimę patiria ir emigrantai, išvykdami iš tėvynės. Prarasdamas gimtąją šalį, kartu netenki ryšio su sava kalba, kultūra, žmonėmis ir aplinka. Nepaisant emigracijos minusų, kasmet šis procesas tik didėja. Emigranto dalia literatūroje buvo aptariama tiek XX amžiaus II pusėje, tiek aprašoma ir šiuolaikinių rašytojų. Savo kalboje apžvelgsiu, kuo panašus ir kuo skiriasi XX amžiaus II pusės ir dabartinių rašytojų vaizduojamas emigrantas.

Pirmiausia, palikus tėvynę yra susiduriama su kasdienybės rutina. Emigrantai išeivijoje priversti dirbti sunkius, nuobodžius darbus tam, kad išgyventų ir įprasmintų savo egzistenciją. Taip nutiko ne vienam XX amžiaus žmogui. Ypač antroje amžiaus pusėje, kada padidėjo emigracijos banga dėl pasaulinių karų, komunistinio ir fašistinio režimų. Dalis žmonių dėl patiriamų SSRS bei Vokietijos okupacijų priešinosi aktyviai: prieš Sovietų Rusijos valdžią lietuviai kovojo tapdami partizanais, o prieš okupantus nacius – rengdami 1941m. birželio sukilimą. Likusieji kovojo pasyviau: boikotuodavo okupantų rengiamus mitingus arba turėdavo emigruoti, palikti tėvynę ir prisitaikyti gyventi svetur, kur laukė sunkūs darbai ir niūri kasdienybė. Tokioje situacijoje atsidūrė ir didžiausias lietuvių literatūros novatorius, išeivijos rašytojas Antanas Škėma. Nesiryždamas prisijungti prie antisovietinių partizanų, 1944m. rašytojas pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV, kur dirbo lifto aptarnautoju. Pagrįstas paties patyrimais išeivijoje išėjo A.Škėmos intelektualinis ― psichologinis romanas „Balta drobulė“. Pagrindinis veikėjas ― Antanas Garšva ― menininkas, emigravęs į JAV. Kaip ir pats autorius, Garšva dirba jam nemielą, nuobodų darbą. Keltuvininko pareigas jis prilygina „Sizifo darbui“. Romane įtikinamai perteikiama išeivio iš kitos kultūros patirtis bei būsenos problemos. Ankšta lifto erdvė ir nuolatinis ritualas ― viešbučio svečių kėlimas liftu („Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“) Antaną priverčia jaustis kaip vegetuojančią šinšilą. Kiekviena diena jam yra lyg rutina, tas pats ritualas: keltis. ėjimas į viešbutį, persirengimas liftininko uniforma ir darbas nuo ryto iki vėlaus vakaro. Vis dėl to, darbas tarytum įprasmina Antano būtį, jis turi priežastį dėl ko kas rytą keltis. Tačiau labiausia jam padeda išgyventi, atrasti save – kūryba, todėl Garšva rašo eilėraščius. Patiriama niūri kasdienybė ir noras svetimoje šalyje surasti savo vietą nesvetimas ir šiuolaikinės rašytojos Aušros Matulevičiūtės debiutinio novelių romano „Ilgesio kojos“ herojė Inesa. XXI amžiuje žmonės dažnai emigruoja ne dėl istorinių aplinkybių, bet siekdami susikurti geresnį gyvenimą. Pati A. Matulevičiūtė jau dvyliką metų gyvena Prancūzijoje, todėl puikiai perteikia emigrantų dalią. Rašytoja teigia, kad emigracijoje „jautiesi svetimas“. Taip jaučiasi ir novelių romano herojė: Inesa bando pritapti Paryžiuje, mieste, kuris yra visiškas multikultūrinis mišinys, apsuptas skirtingų religijų, kalbų, elgesio modelių, skirtinų tautybių žmonių. Būtent tai ir sukuria svetimumo jausmą, todėl Inesa, bandydama bent kiek įprasminti savo emigrantišką dalią, diena iš dienos dirba nemielą darbą kavinėje. Tai dar labiau veikia heroję, niūri kasdienybė ją gniuždo, kelia liūdesį ir tėvynės ilgesį. „Kam visi ši beprasmybė, juk niekada šis miestas netaps namais“, ― svarsto moteris. Taigi, tiek XX amžiaus antros pusės, tiek ir mūsų dienų rašytojai emigrantą vaizduoja kaip atsidūrusį kasdienybės monotonijoje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!