Kaip literatūros kūrinių veikėjai priešinasi nevilčiai ir beprasmybei?

Vieno žymiausių XXa. vidurio prozininko ir dramaturgo Antano Škėmos romane „Balta drobule“ ironija ir pašaipa yra pagrindiniai veikėjo įrankiai kovoti prieš egzistencinę neviltį ir realybės beprasmybę. Ryškų pėdsaką A. Škėmos kūryboje paliko jo didelis autoritetas - ironiškasis Henrikas Radauskas, kuris A. Škėmą švietė literatūros srityje. Taip pat paties A. Škėmos charakteris bei modernistinio meno aistra leido romanui „Balta drobule“ tapti šokiruojančiu bei nepriimtinu konservatyviam skaitytojui, kuriam sunku suvokti poeto pasaulėjautą ir pašaipą iš realybės beprasmybės. Pačias pirmąsias pašaipos apraiškas romane „Balta drobule“ galima pastebėti pagrindinio veikėjo liftininko Antano Garšvos apibūdinime. Jame nevengiama pašiepti veikėjo monotoniško darbo absurdiškumo ir beprasmybės, kuomet ryškiaspalvis Antano Garšvos kostiumas lyginamas su Johano Štrauso operete, o jo savijauta su į žmonių pasaulį patekusio kauko. Tačiau Garšva kenčia ne tik dėl savo darbo beprasmybės, bet ir dėl savaiminio dvilypumo gyvenant vien angliškai kalbančioje visuomenėje, kurioje jis ironiškai save laiko lietuvių tautos ambasadoriumi. Ši ironijos apraiška skatina Garšvą nusivilkti absurdišką uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos ir išpildyti savo kūrybinę prigimtį, tačiau šiuos norus staigiai sužlugdo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Visgi pašaipa leidžia pagrindiniam veikėjui...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!