Kaip lietuvių rašytojai prisidėjo prie tautiškumo puoselėjimo skirtingais laikotarpiais?

„Lietuviais esame mes gimę“, kažkada rašė XIX a. poetas, publicistas bei visuomenės veikėjas Jurgis Zauerveinas. Būtent ši frazė atspindi, kad tautybę įgauname vos gimę. Būti lietuviu reiškia gerbti, puoselėti, bei skleisti savo gimtąją kalbą, garsiai ir drąsiai šnekėti apie tautos istoriją, ginti savąsias žemes, puoselėti tradicijas ne tik čia, Lietuvoje, bet ir svetur. Šių dienų jaunas žmogus kartais net nesusimąsto, kiek mūsų tautiečiai turėjo iškęsti, dėl mylimosios žemės, kad ši būtų laisva. Lietuvos istorijoje tautiškumą skatino kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų Mikalojus Daukša, poetas Kristijonas Donelaitis ir valstybinio himno autorius Vincas Kudirka.
Suklestėjus kontrreformacijos judėjimui, skirtam reformacijos padariniams likviduoti, didelė reikšmė tenka Mikalojui Daukšai – stambiam Katalikų bažnyčios veikėjui. Jis, globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, išleidžia pirmąsias lietuviškas knygas LDK. Knygos turėjo sustabdyti protestantų tikėjimą bei reformacijos plitimą. Viena reikšmingiausių M. Daukšos knygų – „Postilė“, verstinių pamokslų rinkinys, kuriame, be lotyniškos prakalbos, skirtos M. Giedraičiui padėkoti, yra itin reikšminga lenkų kalba parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje išleista „Postilė“ dėl lenkiškos prakalbos įėjo į lietuvių kultūros istoriją kaip lietuvių kalbos gynimas, parašytas itin meniškai. Prakalba parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau suprastų nutautėję lietuvių bajorai ir didikai. Po Liublino unijos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik provincija, dalis turtingų Lietuvos piliečių ima kalbėti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa diduomenės kalba. Mikalojus Daukša prakalboje siūlo valstybinės kalbos idėją, teigdamas, kad gimtąja kalba reikia kalbėti visose gyvenimo srityse („bažnyčioje, tarnyboje, namie“), be to, lietuvių kalba turinti tapti ir oficialia valstybės dokumentų kalba (ja buvo rusėnų kalba). Lietuvių kalba turi tapti valstybine, nes būtent gimtoji kalba yra valstybės saugotoja. Prakalboje pasireiškia ir renesansinė tautos samprata: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Taigi tautą turi vienyti papročiai, tėvų žemė ir kalba, iš...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!