Kada žmogus ir pralaimėdamas laimi? (Juozas Tumas-Vaižgantas, Alberas Kamiu, Vincas Mykolaitis-Putinas)

Kada žmogus ir pralaimėdamas laimi? (Juozas Tumas-Vaižgantas, Alberas Kamiu, Vincas Mykolaitis-Putinas) Kiekvienas individas, siekdamas darnaus ir harmoningo gyvenimo, privalo turėti tikslą. Tačiau pilnatvės ir laimės paieškoms trukdo ne tik istorinės aplinkybės ar kiti išoriniai veiksniai, tačiau ir paties žmogaus neapsisprendimas, rezignacija. Keliaudamas klystkeliais asmuo dažniausiai pralaimi – pradeda nebetikėti savimi, savo jėgomis, nustoja siekti tikslo. Tačiau gyvenimo prasmę galima atrasti net ir pakliuvus į beviltišką situaciją, susidūrus su likimu, kurio neįmanoma pakeisti. Žmogus, asmeninę tragediją pavertęs triumfu, virs stipria, stojiška asmenybe, gebės atlaikyti sunkumus ir suvokti klaidas, kaip gyvenimo pamokas. Tačiau vis dėlto kada žmogus ir pralaimėdamas laimi? Asmuo, susidūręs su gyvenimo nuosmukiais, netekęs tikslo, praranda viltį ir kenčia sielvartą. Ši kančia įprasminama tik tada, kai žmogus pajaučia norą keistis ir augti kaip asmenybė. XX a. neoromantizmo kūrėjo, lietuvių rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ atskleidžia pagrindinio veikėjo Mykolo Šiukštos skaudžią patirtį. Jis yra jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus, svajotojas, darbštus, mėgstantis vienatvę, gamtą ir muziką, bet užguitas kasdienybėje. Visą gyvenimą dirba brolio ūkyje, neturi savo „vietos“ ir rimtų tikslų, yra nuolankus, baudžiavos paveiktas asmuo: „Tik jau toks jo buvo būdas: ne prieštarauti, ne ginti, ne pretenziją kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis“. Įsimylėjęs Severją Pukštaičią, Mykolas Šiukšta pajunta norą sieti su ja savo gyvenimą, tačiau supranta, kad vedybos sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą, o ir pats negalėtų sukurti sau ir Severiutei laimingos ateities, nes yra bedalis. Atsisakęs vesti savotiškai pralaimi, išgyvena dvasinę mirtį, tampa uždaresnis, piktesnis, nebegroja skripkele ir neprieštaraudamas susitaiko su likimu. Tapęs „Dzidoriumi Artoju“, virsta tvirtu vyru, nurimsta jaunystės audros, o pralaimėjimo sielvartas padeda atrasti gyvenimo prasmę. Užgniaužęs savyje buvusią simpatiją, jis tampa ištikimas vien darbui. Nors meilės jausmas Severjai neišblėsta, tačiau jis suteikia vidinio orumo, išugdo vertingumo jausmą ir sukelia norą keistis ir tobulėti. Mišios Mykoliukui teikia moralinės stiprybės ir leidžia išlikti sąžiningu, tauriu individu: „Bažnyčioje

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!