Justinas Marcinkevičius – tautos poetas

Vasaros diena ilga.
Atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
Laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
Vienas žodis – LIETUVA!
Šį nuostabų eilėraštį, kuris netgi šiai dienai priverčia susimąstyti sukūrė poetas Justinas Marčinkevičius.
Justinas Marcinkevičius– žymus XX amžiaus antros pusės lietuvių kūrėjų (poetas, prozininkas, dramaturgas), vertėjas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, aktyvus visuomenės veikėjas, pelnęs didžiulę skaitytojų meilę ir pripažinimą. Į susitikimus su poetu ir jo kūrybos vakarus suplaukdavo minios žmonių, jo kūryba įtraukta į mokyklines programas bei egzaminus. Justinas Marcinkevičius savo kurtais eilėraščiais, poemomis, dramomis ir savo gyvenimo pavyzdžiais atskleidžia meilę tautai, žmonėms, kalbai ir istorijai.
Niekas negalėtų suabejoti, kad Justinas Marcinkevičius yra tautos poetas. Juo poetas yra laikomas neatsitiktinai. Marcinkevičiaus dramos sovietmečiu laikytos tautiškumo, lietuviškumo, etiškumo, dvasingumo etalonu, o pats poetas vertintas kaip vienas didžiausių to meto autoritetų. Marcinkevičius skaitytojų buvo pasirinktas kaip svarbiausias poetas, jam suteiktos išskirtinės savybės, jis vadintas tautos sąžine ir pan. Marcinkevičiaus poezija buvo suprantama ir priimtina platesniam skaitytojų ratui, ne moderni ar juolab ne avagardiška. Pats J. Marcinkevičius kilęs iš kaimo, nuo vaikystės lydėjo žemdirbių kultūra, poetas svarbiausiu lietuvių tautinės tapatybės šaltiniu laikė kaimo agrarinę kultūra. Todėl ir jo eilėraščiuose, taip pat poemose kasdieniai kaimo gyventojų darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventi. Pastabi poeto akis dėmesį skiria net menkiausiai detalei.
Lietuva tapo Marcinkevičiaus kūrybos ir gyvenimo centru. Lietuviškumas – visų pirma etninė, žemdirbiška kultūra, kurioje užaugta ir kuria pasitikėta. Marcinkevičiaus poezijoje organiškai jaučiamas ryšys su gimtąja vieta – per kalbą, per istoriją, per artimus žmones, netgi per kvapus.
Poetas jautė pareigą ir atsakomybę kalbėti bendruomenės vardu (eil. „Kad giedočiau tave“). Skaitytojai kartu su poetu išgyveno žemdirbiškos tradicijos trūkinėjimo, irimo dramą (eil. „Neši mane arčiau savęs, žemele...“).
Marcinkevičiaus poezija to meto kontekste išsiskiria ramiu taurumu, dvasingumu, kuris turėjo patraukti daug skaitytojų. Jo poezijoje, be tautinio aspekto, svarbus ir etinis. Marcinkevičių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!