Jurgis Savickis – Novelės

šilta, gerai! – Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos.
virbalais padus svilino.
Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė.
gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo.
Šiandien ištiko nepaprasta diena.
Vagys pavogė tėtei tiesiog iš kūtės arklį.
Sukvietus talką ir padarius oblavą, arklys buvo rastas, o vagis sugautas ir, į rogių dugną įmestas,
namon parvežtas.
Namon parvežus, vagis buvo pririštas gryčioje prie skersinio spyrio, veržiančio įgubusią sieną.
Vienmarškinis, žado nustojęs. Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu
smilkiniu ir krauju, užkrekusiu ant grubių atlapių marškinių, rodančių jo geležinę krūtinę.
Visi išsiskirstė, kas valgyti – svečių priimti, kas arklių – rogių sužiūrėti.
Vaikas tyliai stovėjo ties piktadariu, lyg jį kas būtų tvirtai laikęs. Jis negalėjo atspėti, kur jis bus jį
matęs. Rarotų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva... Dideliame
altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo.
Kas tai „piktadarys“!
Šiaudą iš lovos ištraukęs, pasuolių atsargiai prišliaužęs, jis badė vagiui šiaudu į nosį.
– Tu esi galingas, tu gali vienu žvilgsniu trenkti mane žemėn, bet tu nieko negali man padaryti, –
taip klojosi vaiko galvoj minčių chaosas.
Vagis, atvertęs raudonas akis, pažiūrėjo kokliai po gryčią.
Būdamas tikras ūkininkas, žinodamas, kad su plėšiku reikia elgtis, kaip įstatymai liepia, šeimininkas
paklausė tikro veidmainio balsu:
– Gal, sveteli, pusryčių nori?.. Kiaulienos?
– Greit patį pavaišinsiu kiauliena.
Vagis nubudo. Pajuto, kad bėda artinas. Pasiryžęs buvo stoti už savo „razbainišką“ garbę ir
atsakinėjo tyliu, pyktį sukuriančiu balsu..
– Tylėk, vagie. Tuoj tave čia pribaigsiu.
– Pamatysime, kuris pirmą.
Vagies galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batų su pasagaitėmis.
– Štil! – nusidirbusio ir pavargusio žmogaus balsu šaukė šeimininkas, išbėgdamas iš trobos, nors
vagis ir nemanė atsakinėti, tik piktos ugnies akimis lydėjo šeimininką.
Vaikas, užlindęs į palovio tolimiausią kampą, žiurėjo nubudusiomis akimis į šitą baisią komediją.
– Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! – skaudžiai suspingsėjo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!