Juozas Tysliava

Juozas Tysliava – lietuvių poetinio avangardo nuosaikusis Laisvė, jaunatviškas veržlumas, drąsa, ryžtas – tokį įspūdį kuria Juozo Tysliavos kūryba. Tokia poezija savaime prašosi garsiai skaitoma. Tačiau eilutėse – ne vien skambūs žodžiai, bet ir jais perteikiamas jausmas. J.Tysliavos kūryba – lyg avangardo ir simbolizmo sintezė. Drąsa, iššūkiu ji artima avangardui, o potekste, subtilia jausmo išraiška – simbolizmui. “Dviejų stilistinių sistemų sandūroje mezgėsi nauja poetinio vaizdo sankloda, derinanti pritildytą gaivališkumo šūksnį su abstrakcijos statika, daiktiškąjį konkretumą su simbolizmo daugiareikšmiškumu.”1 Tie, kurie derindami šias priešingas stilistines sroves kūrė savitą harmoniją, vadinami neoromantikais. Jie kūrė tam tikrą kompromisą, siekdami tuometinio “aukso vidurio”. Iš jų tarpo norėčiau išskirti Juozą Tysliavą - neatsiliekantį nuo naujovių, lekiantį kartu su laiku, bet nepamirštantį ir vidinio pasaulio, entuziastą. Drąsa jo kūryboje nesiejama su akiplėšiškumu. Tiesiog afišuojami akivaizdūs dalykai. Tai, kas egzistuoja tik tam tikroje jausmų plotmėje, eilėraštyje slypi giliau, tarp teksto. Subtili pajauta pridengiama simboline forma. Tuo Tysliava skyrėsi iš keturvėjininkų tarpo. Ne tik šokiruoti skaitytoją, bet ir atverti jam savo širdį. Avangardinės literatūros kontekste J.Tysliava atsiskleidžia kaip sykiu ir jausmingas, ir drąsus bei atsargiai, švelniai maištaujantis. Jo poezija – tarsi gyvenimas. Auga poetas – auga ir ji. Pradėjęs nedrąsiais žingsniais žengti į lyrinį pasaulį, laikui bėgant jame jaučiasi vis stabilesnis ir drąsesnis. Kol poezijoje įgytas saugumo jausmas išlaisvina vidinį polėkį. Imlus daugeliui dalykų, Juozas Tysliava sukaupia savyje nemenką idėjų bagažą. Tai atsispindi ir jo kūryboje. Eilėraščiuose esama skirtingų stilistinių srovių apraiškų (simbolizmo, avangardo, impresionizmo, socialistinių idėjų). Visas jas galima užfiksuoti, skaitant poezijos rinktinę „Nemuno rankose“ (1967)2, iš kurios paimti toliau darbe cituojami eilėraščiai. Pirmasis J.Tysliavos eilėraščių rinkinys “Žalstvykslės” (1922) – tarsi nedrąsus žingsnis į poezijos pasaulį. Jame juntama daugiau dirbtinės pastangos nei tikro išgyvenimo. Tokį įspūdį kuria simbolinė išraiška. Simbolizmo tendencijos J.Tysliavai tampa savitu pradedančiojo vadovu ar net žaidimu. Susidaro įspūdis, kad poetas tikslingai ieško atitikmenų/ simbolių, dirbtinai dangsto savo išgyvenimą: Žaltvykslės – pelkių dievija. Žvelgimas savas, bet baugu... Žvelgi į dangų – kaip skaudu, Kad gelmėse vien tuštuma, O kur – žalčių karalija?..

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!