Juozas Aputis ir jo novelės

Sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės autorius, vaizdavęs tikrovišką aplinką, kaimo buitį, žmogaus išgyvenimus, dvasios būseną, žmogiškųjų santykių subtilybes: jam rūpi atmintis, sąžinė, gerumas, atlaidumas, meilė, atradimų džiaugsmas, praradimų gėla. Jis sakė: baisus yra žmogus be abejonės, be dvasios svarstyklių. Apučio novelė reikšminga dėl aiškios dorovinės autoriaus nuostatos, etinio žmogaus vertinimo, humanistinio dvasingumo įtaigos.
Apsakyme ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu” vaizduojama Biliūniška situacija: nušaunama Marazyno kalaitė. Visa tai įvardijama, kaip kūrybos procesas: supažindinama su detalėmis: vasara, kaitra, kuri kelia bejėgiškumo jausmą, ąžuolas, jau nebe ilgaamžiškumo, stiprybės, o senatvės simbolis, Vinculis, senas žmogus, lyginamas su žvėreliu – tai rodo pasikeitusį požiūrį į praeitį, kaimą, kuris – tik etnografinis reginys. Novelės centre pienininkas visų akivaizdoje, suaugusiųjų ir vaikų, nušauna šunį, jam už tai dėkojama. Vinculis net gėrisi šūvio garsu, pereina ,,į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį”. Jei senojo kaimo žmogus jautė glaudų ryšį su savo augintiniais (nukreipti ginklą į kurį nors iš jų reiškė bemaž tą patį kaip pasikėsinti į žmogų), tai naujame kaime tokių jausmų nebėra, šuns egzekucija paverčiama spektakliu, kuriuo džiaugėsi netgi vaikai. Tad novelėje išryškinama, kad viskas, kas sena, nebeteko pagarbos ir nebėra autoritetinga. Taigi senasis kaimas išsigimsta, jame nebelieka dorovinio autoriteto ir teisingumo jausmo.
Novelėje ,,Autorius ieško išeities“, parašytoje sovietiniais laikais, kūrinyje keliamos problemos susijusios su laikotarpio moraline atmosfera, istoriniu kontekstu. Vaizduojama siloso duobė, kurioje dirba kolūkiečiai: keturi vyrai ir dvi moterys. Vyrai apibūdinami kaip smurtautojai, patyrę įvairiausių traumų, grubiai bendrauja, išskirianti ypatybė – fizinė jėga, ,,geležinės“ rankos. Moterys irgi praradusios moteriškumą: sugebėjimą užjausti, padėti, be to, joms svetimas švelnumas, etiškas elgesys. Vaizduojama, kaip pietų metu vienas iš veikėjų (storasprandis) nusprendžia pažeminti ,,baltakaklį“, kuris nevalgo pietų – nutaria patikrinti jo vyriškumą. Niekas neužtaria nukentėjusiojo, išryškėja abejingumas, belieka viena išeitis – užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą. Tad apsakyme vaizduojamas smurtas, patyčios, nežinojimas „ką daryti“ susidūrus su niekšybe. Pagrindinė mintis ta, kad pasipriešinti tiek fizinei,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!