Juozas Aputis apsakymai „Keleivio novelės“

Juozas Aputis apsakymai „Keleivio novelės“ 1936-2010 m. (XX a. II p. - XXI a. pr.) moderniosios lyrinės psichologinės prozos kūrėjas, tęsiantis Jono Biliūno tradiciją. Juozas Aputis - bekompromisis rašytojas, kaip ir Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis. Savo kūriniuose rašytojas ezopine (užuominų) kalba atskleidžia sovietines sistemos griaunančią jėgą, tradicinių vertybių naikinimą. Gimė Raseiniuose, baigė Vilniaus universitetą. Be to, jis buvo vertėjas, savaitraščių redakcijose. Novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija. Dauguma jo novelių buvo apie kaimą, vaizduojami inteligentai, išeiviai iš kaimo. Vienas pirmųjų prabilo apie lietuviško kaimo nykimą, vertybių kaitą. Dažnai apsakymuose teigiamos tradicinės šeimos vertybės. Svarbi ne išmonė, o asmeninė patirtis. J. Aputis gilinasi į žmonių išgyvenimus, jausmus. Vaikystė, jos prisiminimai, kaip vaikystės patirtys lemia tolimesnį gyvenimą. Tai žmogus ribinėse situacijose (kada reikia rinktis). Pasak rašytojo, baisus yra žmogus be abejonės, be dvasios svarstyklių. Jo novelių ervė yra gimtasis Balčios kraštas. Šeima Apučiui yra vertybių centras. Namai šventa vieta. Tradiciniai veikėjai yra tėvcas, motina, sūnus. Išbandymai sustiprina artimųjų ryšį. Biliūnas įvedė pasakojimą 1-uoju asmeniu, Aputis pasakotoją sutapatina su autoriumi. Visa kūryba parašyta Ezopo kalba, reikia mąstyti apie istorinį kontekstą. Novelė „Autorius ieško išeities“ Veiksmo vieta ir laikas - Kaimas. Ant kalbenio, palei Garopjaurio pelkes, kolūkis, nes sovietmetis. Nuo 1953 metų (tada baigėsi kolektyvizacija). Vasara, birželio pirmoji pusė. Homo sovieticus abejingumas. Jogasė — pajuodelė ir aukštesnioji, drąsi, mato vyrų blizgančias akis, mano, kad visiems ji graži. Vincė — linkusi ginti savo teises, vyresnė, matyt, labiau subrendusi, turi keturis vaikus, kurių tėvai irgi keturi. Sumušė ir paauklėja savo vyrą. Traktoristai - Specialybė traktorininkas, o traktoristas, na, jau konotacija yra neigiama. Smurtautojai, galima prilyginti kaip sovietinus, nemąstantys, bet fizinė jėga: Trumpasprandis / storasprandis — valgo lašinius čepsėdamas, nuvilko kelnes, labai stambus, jo susigarankštijęs sprandas labai trumpas, gal kartais dėl to, kad prieš metus tas, kuris dabar irgi siloso duobėj […] parodė tokį fokusą, o girtas traktoristas norėjo padaryti tą patį, tik nepavyko. Norėjo pasirodyti kietas kaip studentas, bet nieko neišėjo. Baltakaklis / ilgakaklis nevalgo pietų. Antras traktoristas — mažutukas, su prarakta galva, nes linkęs muštis. Penktasis liesas. Kūrinys apie kaimo žmonių neišsprusimą, netoleranciją, moralinį nuosmukį / degradaciją (tai yra vidinis žmogaus pasaulis), pažeminimą, aiškinimasį smurtu ir niekšybę. Gali būti interpretuojama taip, kad siloso duobė yra sovietmetis ir išniekinta Lietuva. Konfliktas tarp ilgakaklio ir trumpasprandžio: baltakaklis / ilgakaklis nevalgo pietų, todėl trumpasprandis iš jo tyčiojasi, nesupranta, ar jis iš vis yra vyras, įkiša ranką į klyną, nuvelka kelnes. Pirmą kursą baigęs studentas galvoja: Ką dabar galiu padartyti? Kokia mano vieta šitoje siloso duobėje? Nesugeba sulaikyti smurtautojų, bet bandė tokius dalykus sustabdyti, matyt, dėl to, kad labiau išprusęs. Tai atvira patyčių scena. Pasakotojui užlaužia rankas, jam taip skaudu, žiauru, gaila, kad negalėjo baltakakliui, kuriam nuvilko kelnes ir išniekino. Pamatę, kad baltakaklis turi vyro organus beprotiškai juokėsi, tai galima interpretuoti, kad veikėjas: 1. neišlaikė smurtu ir išprotėjo; 2. buvo išniekintas fiziškai, bet nebuvo palaužtas dvasiškai. Aputis neduoda atsakymo, skaitytojas daro išvadą. Jėga yra, bet proto nereikia — rusiškas pasisakymas. Novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ Gegužės vidurys, vidudienis. Kaimas. Sovietmtis. Susidorojimas su žmogumi, perkeltine prasme: su šunimi. Pasakotojas supažindina skaitytoją su aplinka: žmonėmis, ąžuolu, prie kurio yra didelė būda su Marazyno kale. Marazynas paprašė pienininko, kad nušautų jo pasenusį šunį. Nors kalė buvo sena, bet dar nepersenusi. Prie būdos laukė kitas mažas šuniukas, o sena kalė buvo nebereikalinga. Pienininkas ateina demonstratyviai kaip herojus su ginklu, šautuvu ant peties, nesistengia nuslėpti net nuo vaikų, demonstruoja savo galią, kad yra nebe vaikas, tai mato ir senulis Vinculis. Nyksta moralinės vertybės (XX a. antroje pusėje brutali jėga, demoniškumas iškyla į viršų) J. Aputis kalba apie prarastas vertybes, jam svarbu dorovės normos; visuomenę ima valdyti brutali jėga, miestą vaizduoja kaip negatyvią erdvę (iš miesto atvažiuoja džinsuoti žmonės apžiūrėti ąžuolo) Senis Vinculis bijo pieninko, nors turėtų jį sudrausminti už elgesį. Sovietmečiu seni žmonės yra įbauginti, kalbama apie brutalią jėgą: gali nušauti ir šunį, ir seną žmogų. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“ Visiškai nesusija su jokiu sovietmečiu. Kalbama apie tarsi dvilyktokus — atsisveikinimą su mama ir išėjimu iš namų. Šeima gyvena miške, tėvas iškirto miške gabalą žemės (erčia - iškirtas gabalas žemės). Šeima viena kitus myli, tai darni šeima, namai yra ypatingi, visi jaučiasi saugi ir apsupti gamtos, todėl užaugusi vyresniooji dukrė išvažiuoti į didmiesį mokytis, bet tai labai liūdna. Daug simbolikos: laiko simbolis (pražilęs šuniukas rodo bėgantį laiką, iš palėpės paimama sena suknelė). Miestas yra suvokiamas kaip grėsmės vieta, tyko pavojai, kurių jaunas žmogus nesupranta. Galbūt duktė patirs skaudžių patirčių, o tėvai negalės padėti, nes jie gyvens erčioje, miške. Pernokęs obuolys — simbolinė dėtalė, taip, motina, turi priimti tai, kad vaikas užaugo, tau reikia mokėti savarankiškai gyventi, turi gebėti įveikti iššūkius, turi būti stipri, kad jos nenuskriaustų, ji būtų stipri. Mamai labai sunkus atsisveikinimas. Iš namų išeiname tie patys, o į namus nebegrįžtame tokie patys. Laikas ir gyvenimas keičia žmogų. Simbolinę reikšmę turi vanduo. Namuose visada būsi dvasiškai atgaivintas, gera sugrįžti. Viena vertus, reikia laiką (daug vandens nutekėjo), kita vertus, tai yra šventas dalykas (vanduo suteikia energiją, todėl su juo prausiamės, nusivalome nuovargį). Vyr. duktė maudosi nuoga, matosi, kokios lytiškai subrendusios krūtys, ji nebe mergaitė, ji pati irgi bijo išeiti iš erčio, bet iš kitos pusės: nesuprantama jėga ją traukė, ji nori išsiveržti, ji nori naujų potyrių. Tai dviprasmiškas jaunaus žmogaus jausmas: nori saugumo ir pažinti pasaulį, kuris, deja, negloboja. Vasaros (rugpjūčio) pabaiga. Sovietmetis, mergaitė lydima į autobusą, motinai pasidaro bloga, nes mato, kad autobuso vairuotojas žiūri į jos kojas. Tėvas irgi sunkiai išgyvena. Tėvai grįžta prie darbų (karvės). Jaunesnė sesuo irgi tvarkosi savo reikalus. Jie nesikalba visi 3. Apučiui nesvarbus išorinis veiksmas, o veikėjų vidinis pasaulis: mintys, išgyvenimai. Novelė „Vakarėjant gražios dobilienos“ Sovietmečio biuriokratai. Tėvas gali mirti, reikia nuvežti į ligoninę. Reikia atlikti karinę tarnybą, reikia gauti pažymą, kad tai įrodyti. Valdininkai kalba rusiškai, o tas vaikas sugeba nuvežti tėvą į miestelį (gyvena vienkiemyje). Tas vaikas be vardo, metų, tai tik paauglys. Vakare grįžo namu, nes vaikas sugebėjo sutvarkyti visus biuriokratinius dalykus, veiksmas vyksta ambulatorijoje. Telegramą išsiunčia paštu. Novelė „Dobilė 1954 metų naktį“ Martynas yra dar labai jaunas, tačiau dėl tėvo netekties jis turi prisiimti visą atsakomybę – prižiūrėti šeimą (segančią motiną). Prieš karvės dingimą, Martynas yra išsigandęs, puola jos ieškoti lietuje, mintimis įsivaizduoja tėvą, ką jis pasakytų kiekvienoje situacijoje, o suradęs karvę nusiramina. Labai myli savo motiną, bando ją paguosti ir nuraminti. Supranta, kad ji niekada nepagis ir jam reikia prižiūrėti motiną. Novelė „Praradimo aidai“ Labai svarbus laikas, aprašomas pokaris. Aidai – karo pasekmės, primenančios negailestingą laiką. Nors karas jau pasibaigęs, tačiau šūviai, sprogimai dar ilgai aidi žmonių atmintyje J. Aputis akcentuoja, kad tai, kas yra prarasta fiziškai, ilgai išlieka žmogaus atmintyje. Novelė „Horizonte bėga šernai“ Tą vakarą jis pats nepajudėjo iš vietos. Žemaitija, kolūkis, Šatrijos kalnas. Gvildys gvilena. Kūrinys apie gyvenimo prasmę (egzistencializmas) sovietinės okupacijos akivaizdoje. Su traktoriu į priekį ir atgal. Jis traktorių paliko, tai monotoniškas darbas. Išgėręs, kopia į kalną. Viduje tuštuma, kažkas negerai. ...Ant kalnelio, didelėje siloso duobėje, dirba septyniese: du traktorininkai (vienas storasprandis, kitas – su „zomšiniais lopais“ galvoje), ilgas kaip pagalys bernas geležinėmis rankomis, užsisvajojęs vaikinukas, nuolat žiūrintis kažkur į pievas, studentas, matyt, atliekantis vadinamąją gamybinę praktiką, ir dvi mergiščios, kurių viena turi keturis vaikus nuo skirtingų vyrų, o kita mėgsta vyrams sakyti: „Kai tu į mane žiūri, tai tavo akės blizg...“ (šio dialektizmo autoriui pakanka, kad lokalizuotų veiksmą). Atėjus pietų metui, storasprandis traktorininkas, godžiai kirsdamas lašinius, ima kabinėtis prie svajojančio ir žolės stiebą kramtančio vaikinuko (lyg prie kokio savo sąžinės balso), kodėl šis nieko nevalgo. Pakanka pastarajam atsakyti: „nenoriu“, kad priekabiams atsirastų naujų „motyvų“ (smurtas visada randa už ko užsikabinti): „Gal tu ir panų nenori?.. Gal tu ne vyras?..“ Atmosferai kaistant, storasprandis nutaria čia pat, merginų akivaizdoje, patikrinti, ar vaikinukas vyras, ar ne. Įvyksta trumpos grumtynės, traktorininkai pargriauna svajotoją, ir prasideda gėdinga egzekucija. Studentas puola gelbėti, bet aukštasis „pagalys“ lyg geležinėmis replėmis užlaužia jam rankas. Beviltiškai mėginančiam išsiveržti studentui galvoje tvinkčioja viena mintis: „Ką dabar galiu padaryti? Kokia mano vieta šitoje siloso duobėje?.. Turiu tik vieną išeitį – užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą...“ (Neapykantą – kaip emocinę potenciją, kurios gali prireikti panašioje situacijoje.) Egzekucija pagaliau baigiasi: smurtininkai nustato, kad „viskas tvarkoje“, ir paleidžia vaikinuką. Paleistasis staiga ima kvatotis pamišėlio juoku. Kvailai kikenančioms mergiščioms studentas sušunka: „Maukit tuojau pat namo!“ „Ir visa istorija, – sako Juozas Aputis. – Autorius stačiai nerado kitos išeities: ką daryti nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe? Autorius palaiko studento galvojimą, tačiau tos minties jis būtinai neperša: kiekvienam valia pasirinkti savo sprendimą“. Ši novelė, pavadinta „Autorius ieško išeities“, buvo išspausdinta Juozo Apučio rinkinio Sugrįžimas vakarėjančiais laukais (1977) pabaigoje. Klausimas, ką daryti, susidūrus su niekšybe, šiurkščia jėga ir prievarta, – tai ne retorinis klausimas, o egzistencinės situacijos suvokimas. Jis turėjo rimtai kankinti rašytoją, nes tapo naujo rinkinio Keleivio novelės leitmotyvu. Žmogiškumo ir smurto susidūrimas yra pagrindinė šio rinkinio tema, o išeities ieškojimas – didžiausias autoriaus rūpestis. Keleivio noveles, kaip ir kiekvieną rimtą, talentingą knygą, galima analizuoti įvairiausiais požiūriais, rasti joje daugybę literato dėmesį patraukiančių dalykų, leidžiančių gražiai pademonstruoti teorinės analizės sugebėjimus (galima, sakysim, atskirus etiudus parašyti apie motinos ir tėvo paveikslų įprasminimą, apie realybės ir fantazijos derinimą, apie nuolatinį dobilų įvaizdžio varijavimą tekste ir t. t.), bet, mano supratimu, svarbiausia iškelti tai, kas skaitytoją jaudina pirmiausia, kas aktyviausiai žadina mūsų pilietinę sąmonę ir verčia kalbėti. Prie tokių momentų aš ir priskiriu klausimą: „Ką daryti, nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe?“ „Kiekvienam valia pasirinkti savo sprendimą“. Taip sakė Aputis anksčiau. Šiandien toks atsakymas jo nepatenkina. Kodėl? Todėl, kad pasirinkimas dažniau būna niekingas negu garbingas. Genamas savisaugos instinkto, pagraužtas reliatyvizmo kirmino, pasiklydęs konformistinių poelgių tankmėje, kompleksų slegiamas ir išsigandęs žmogus labai mielai glaudžiasi prie tų, kurių pusėje jėga, o su ja, žinoma, ir prievarta. Rinkinyje yra mažytė novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Joje (kaip ir anksčiau minėtame kūrinyje) autorius ne tik neslepia savo pozicijos, bet pats dalyvauja veiksme kaip stebėtojas (novelė turi netgi paantraštę „Trumpa paskaita apie kūrybos procesą“). Siužetas klasikinis ir daug kam girdėtas: reikia nugalabyti niekam nebereikalingą seną šunį. Apie tai rašė J. Biliūnas („Brisiaus galas“), J. Savickis („Ad astra“)... Bet kokia šio akto psichologinė ir moralinė metamorfozė! J. Biliūno šeimininkas nušauna šunį geliančia širdimi, paskui bėga nuo jo tekinas, kad nematytų gyvulio agonijos. J. Savickio Dalba skandina šunį kaip bankininkas, atrenkantis ,,visai netikusius vekselius sunaikinti“. Tačiau skandina įniršio valandą, stumiamas energijos pertekliaus, norėdamas sau įrodyti, kad niekada nesusvyruos, siekdamas racionaliai sutvarkyti ūkį. „Racionaliai“ elgdamasis (Dalba murkdo šunį eketėje net po to, kai tas jį patį išgelbsti), jis vis dėlto viską daro toli nuo žmonių, o užkluptas susigėsta: jame, matyt, teberusena Brisiaus šeimininko jausmai ir tebegalioja senieji moralės principai. Tuo tarpu Apučio vaizduojamas pienininkas (savo globėjos švelniai vadinamas „vaikeliu“) eina per kaimą demonstratyviai nešdamasis šautuvą, iškėlęs skrybėlėtą galvą, pasipuošęs varnos plunksna, apsitempęs melsvomis džinsinėmis kelnėmis. Atėjęs į Marazyno kiemą (Marazynas jį ir pasikvietė „budelio“ vaidmeniui), jis lyg koks valdovas „rankos mostu sustabdo iš paskos sėlinančius vaikus“ ir išdidžiai sako šeimininkui: „Padaryk, kad kalė išlįstų iš būdos“ (atkreipkime dėmėsi į žodį „padaryk“). Vienu smagiu šūviu nupylęs kalaitę ir į Marazyno padėką pasipūtėliškai atsakęs: „Nėr už ką, nėr už ką“, pienininkas užsikabina šautuvą ir eina atgal, o „liežuvius iškišę vaikai prasiskiria, duoda kelią“. Kelią – negailestingumui ir jėgai! Autoriui, stebinčiam šį įvykį, svarbiausia dar ne tai. Jam rūpi, kaipgi reaguos jo kaimynas Vinculis (dažnas Apučio „dzūkiškųjų“ novelių herojus), tas laiko išblukintomis akimis žmogelis, ta savotiška kaimo dvasia. Ir ką gi? Vinculis ištipena iš trobos drebančiomis blauzdomis, bet kalba „dirbtinai pastiprintu“, „suvaidinto pasitikėjimo“ kupinu balsu, gėrėdamasis smagiu šūviu. Taigi „ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!“ Štai dabar ir pasidaro baisu. Ir mums, ir autoriui: „kodėl į pienininką čia žiūrėjome lyg į kokią neliečiamą jėgą [...]? Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats dievas juos tokius mums būtų siuntęs?“. Bet kas turėtų judinti? Kur tas pamatas, ant kurio stovėdamas greitai pajustum, tiksliai suvoktum ir spontaniškai apsispręstum, kad reikia judinti? Aputis neduoda vienareikšmio atsakymo, nesiūlo naivių receptų, bet nenori slapstytis ir už slidžios tiesos, kad viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Iš jo novelių plaukia kitokia išvada: viskas priklauso nuo to, kiek tu esi išsaugojęs žmogiškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir kiek turi natūralaus poreikio smurtui priešintis. Užtat kiekvienoje novelėje lyg koks idealas iškyla begalinis, tiesiog mimoziškas žmogaus jautrumas, gebėjimas akimirksniu pastebėti mažiausią melą ir klastą („Žmogų pamatyti reikia žaibiškai, akimirksniu suvokti jį, kol jis nepradėjo darytis nenatūralus, kol neėmė vaidinti“), didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančia, pajusti jo emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant. Vartodamas žodį „idealas“, aš, žinoma, kiek supaprastinu dalykus. Tokius idealus daug kas gali kelti, bet nesugebėti jų meniškai realizuoti, todėl jie skambės kaip abstrakčios, visiems žinomos ir nieko nebejaudinančios tiesos. Aputis jas realizuoja. Jis sukuria tokius personažus, kurių būsenon įsijautęs, užsikrėtęs jų gebėjimu viską persmelkti tiesos ir tikrumo ieškančiu žvilgsniu (dažnai tokio personažo vaidmenį atlieka pasakotojas, ir tai yra natūraliausia), pats pasidarai atviresnis pasauliui: nuo tavęs nukrinta apnašos, bukinusios arba iškreipusios jautrumą, atbunda prisnūdęs žmogiškumas, garsiau ima belstis sąžinė. Novelėje „Nakvynė virš Vezuvijaus“ traukiniu važiuojantis poetas negali užmigti ant viršutinio gulto, bijodamas, kad užmigęs nenudardėtų apačion, nes ten guli nėščia moteris. Niekas nesugeba suprasti tikrosios jo nemigos priežasties: kai kas gal mano, kad jį sunervino akiplėšos sportininkai, įsiveržę į vagoną ir reikalavę savo vietų, nes per apsirikimą buvo du kartus parduoti tie patys bilietai. Tiems „duralėjams“ buvo nusispjauti, kad blogesnė vieta atiteks aktorei, poetui ar minėtai moteriai. Išvargintą nemigos ir norintį pasėdėti ant žemutinio gulto poetą irgi priima tik toji moteris, kuri pati turi mažiausiai vietos. Išlipus iš vagono, herojų vėl ima kankinti nauja mintis: pasitiks kas nors tą moterį, ar ji ir eis viena su „savo kalnu“? Deja, niekas nepasitinka, ir jautrus herojaus žvilgsnis iš karto pamato kontrastą: karininką juk lydi adjutantas... Turbūt kiekvieną valandą mes sutinkame tokių žmogaus jautrumą žeidžiančių detalių, bet labai dažnai jų tiesiog nepastebime, jos atrodo normalios. Reikia menininko talento, kad mūsų suvokimas vėl taptų aštrus. Žmogaus jautrumas toli gražu nėra pavaldus blaiviam apskaičiavimui: esą taip, o ne kitaip bus geriau. Jo neužslopinsi ir nenutildysi proto argumentais, jis maitinasi kitų jautrumu ir intuityviu suvokimu, kad bent kiek palengvini kito dalią, o jeigu nepalengvini, tai nors nuoširdžiai nori palengvinti. Štai kitas epizodas. Pasibaigus automobilio kurui, pakeliui pavėžėtam vaikui sunku palikti naktyje vieną vairuotoją, nors jam nieko nesugeba padėti, nors vairuotojas jį varyte varo namo, kur vaiko laukia ūkio darbai. Vaikas negali įveikti paprastučio (o kartu tokio didelio) jausmo, kilusio iš širdies gilumos: jam nesmagu, kad vairuotojas, taip nesavanaudiškai jį pavėžinęs, dabar liks vienas (novelė „Nesmagu, kad liekat vienas“). Novelėje „Vieniša sodyba“ keliamas dar vienas jautrumo aspektas – sugebėjimas ištikus baisiai asmeninei nelaimei nepasiduoti niekingam kitų kaltės ieškojimui, kuriuo kartais – kaip priešinga emocija – bandome amortizuoti slegiantį skausmą ar neviltį, kitaip sakant, palengvinti dalią, perkėlus jos gabaliuką ant kito pečių. Novelės pasakotojas norėdamas atsilyginti bendrakeleivei už atvirumą ir padėti jai iškentėti netektį (daugelyje novelių vis kas nors paaiškėja kelyje, gal iš čia ir knygos pavadinimas), sufantazuoja tokį prasmingą atsitikimą. Kadaise nepažįstami žmonės jam patikėję palydėti mažą mergytę: nurodytoje stotelėje ją pasitiksią seneliai. Viskas ėjo puikiai. Atvykus į vietą, pasakotojas iškėlė mergytę iš vagono, ji jau bėgo prie atitursenančių senelių, kai staiga prisiminė palikusi vagone krepšelį. Puolė atgal, o tuo metu vagono durys automatiškai užsitrenkė ir mergytę nusviedė po judančio traukinio ratais. Pasakotojas pertraukė savo kelionę, išlipęs nugabeno mergytę į ligoninę, telegrafavo tėvams, bet labiausiai bijojo su jais susitikti, nors jautėsi visai nekaltas. Remdamiesi gyvenimo patyrimu, mes jau laukiame, kad atvykę tėvai, jeigu pasakotojui ir nepriekaištaus, tai nors nedraugiškai tylės. O įvyksta štai kas. „Nesulaikydama ašarų, motina artėjo prie manęs, iš sielvarto pajuodęs tėvas slinko iš paskos [...]. Nežinau, ką tada galvojau ir ką suvokiau. Tik pajutau, kad mergytės motina puolė man į glėbį ir verkdama kartojo: „Dieve, kaip baisu...“ Tėvas suspaudęs laikė mano ranką. Tą akimirką aš pajutau, kad visam gyvenimui esam suvienyti – visi keturi. Ir tiktai daug vėliau mintis, nušvitusi mano galvoj, perskrodė lyg žaibas: kokio subtilaus stiprumo įtaisas buvo mergytės tėvų širdyse, kad jie tokią baisią valandą nesąmoningai sugebėjo permatyti mane, nepažįstamą žmogų, ir suprasti, jog ir manęs ta našta nepaliks ir kad mes visi turėsim ją nešti!“ Tas „subtilaus stiprumo įtaisas“ žmogui nėra duotas visiems laikams, ir ne visų jis vienodas. Gal jis ir duotas, bet jį reikia palaikyti ir tobulinti. Apučio nuomone, bene geriausiai jį ištobulina nuolatinis praeities apmąstymas ir pastovi reikmė aukščiausiais humanizmo kriterijais matuoti visus sąmoningai ar nesąmoningai žengtus žingsnius. Apučio herojai labai atkakliai braunasi į vaikystę ir paauglystę, ieškodami ten tikrųjų savo ištakų, bandydami suvokti, kada jie buvo taurūs, kada niekingi, nes kaip tik tada žmogus save suklijavo kaip kregždė lizdą: „[...] gal čia esama tik tokio skirtumo, kad kregždė lipdo tikslingiau, net sąmoningiau, o tu – lipdei eidamas per jaunystės ūkus“. Apučio grįžimas į praeitį yra lyg koks žmogiškumo katalizatorius. Jo nuomone, visada reikia „prisiminimų brūžekliu perbraukti diržtančias širdis“, nes, tik suvokęs save buvusį, suprasi, kas esi dabar ir ko gali iš savęs laukti rytoj. Daug ką galima pamiršti arba bent dėtis, kad pamiršai, tačiau niekas nepraeina: tu esi ne tik tas, kas esi, bet ir tas, kas buvai visą laiką. Ką padarei – padarei, ir tavo vidaus balsas niekada neatleis. Nenuostabu, kad Apučio herojai jaudinasi net tuomet, kai sapne niekingai pasielgia (sapnas, psichoanalitikų požiūriu, yra mūsų galimo elgesio pranašas). Jie tada stengiasi tikrovėje ką nors daryti, kad tik nusikratytų persekiojančio išdavystės košmaro. Jeigu sapne herojus pabūgo ar neapgynė mergaitės nuo baisių žiurkių, tai, pasitaikius progai, jis mėgina apginti panašią mergaitę nuo įsismaginusių šventės dalyvių, išnaudojančių jos kaimietišką naivumą. Apginti nors vaizduotėje, nors fantastinėmis priemonėmis („Užšalusios skulptūrų akys“). Analizuodamas individo santykį tarp buvusio ir esamo savęs, Aputis neina tradiciniu kaltės atpirkimo keliu, kuriuo yra pasukę daugelis mūsų prozininkų. Atkentėjai, padarei didvyrišką žingsnį, atsiteisei, nusiraminai – ir pirmyn! Senosios nuodėmės atleistos, gali daryti naujas! Apučio herojus sau neatleidžia ir nieko nepamiršta, jam svetimas dvasinis narciziškumas, jis neapgaudinėja savęs (o kartu ir mūsų) iliuzijomis, kad nuo šios dienos gyvenimas eis lygiu keliu. Jis puikiai supranta, kad ateityje bus duobių, kad tos duobės niekada nebus užlygintos, bet svarbiau kas kita. Svarbiausia, kad antrasis duobės kraštas, per kurį turi išlipti, būtų aukštesnis už tą, nuo kurio nusileidai. Vienoje stipriausių novelių „Be pavadinimo“ net atvirai sakoma: „[...] pagalvojau kad jus čia kai kas gali net erzinti: tie susimaišę laikai – vakar, kadaise, seniau... Ką galiu padaryti? Patikinti, kad vieną sykį ims ir jums maišytis!..“. Kaip recenzentas, galiu patikinti skaitytoją, kad tuo „maišymu“ Aputis nepiktnaudžiauja (romanistai jau yra tiek „primaišę", kad skaitytojas apsiprato su šitokiu pasakojimo būdu). „Maišoma“ tik tada, kai autorius laiko ir erdvės nuoseklumą priverstas aukoti minties ir jausmo nuoseklumui. Pastarasis jam yra svarbesnis. Pastatęs į kūrinio centrą pasakotojo figūrą, tiksliau – alter ego, Aputis Keleivio novelėse šiek tiek nutolo nuo visus žavėjusio plastiško ir poetiško kalbėjimo, gražiai banguojančios sakinio ritmikos, subtiliai niuansuojamų vaizdų ir nuotaikų. Norėdamas jis, ko gero, galėtų rašyti kaip anksčiau (tai rodo novelės „Šviečiančios vilko akys“, „Mokytoja baltomis pirštinaitėmis“, „Vakarėjant gražios dobilienos“, kai kurie kitų kūrinių epizodai), bet tą kalbėjimo „gražumą“ šiandien rašytojas tartum „suspaudžia“ į vieną kitą pastraipą, palikdamas erdvės jaudinantiems minties ekskursams, prismaigstytiems plačios prasmės aliuzijų. Tuose ekskursuose atpalaiduojamas sintetinis galvojimas, demonstruojamas aktyvesnis santykis su tikrove (atviro skausmo ir pilietinio įniršio Keleivio novelėse daugiau negu bet kuriame kitame Apučio rinkinyje), susidaro galimybės prasiskleisti autoanalitiniam pradui. Apibendrinančio pobūdžio epizoduose reikia įsigilinti į minties tėkmę, tiksliau – jauste pajausti jos esmę ir aktualumą, o užuominose būtina pamatyti užtekstines prasmes, vedančias ne tik į socialinę, psichologinę ar moralinę sferą bet ir į kultūrą bei istoriją. Naktį klaidžiodamas aplink ežerus, herojus prieina senos pilies griuvėsius, ima lyginti save su anų laikų žmonėmis, mėgina įsivaizduoti, ką jis sugebėtų padaryti jų vietoje, ir jį apima liūdnokos mintys: „Pilį paliko nesmagus, galvodamas apie tai, kas iš mūsų dienų ateinančiam laikui stovės pilių vietoje, kas po šimtmečių privers virpančiais pirštais čiupinėti paprastą akmenį? Kas vers tikėti materialiai neapčiuopiama tiesa, kurią mūsų dienoms perdavė ežerai, šitos salos, pilies akmenys? Pagalvojęs suprato, kad mūsų dienos šimtmečiams nepaliks tokių magiškų akmenų. „Esame suskilę kaip atomas, – mąstė jis. – Esame nekategoriški, kiekvienas mūsų darbas ir veiksmas yra tiktai akimirkos plykstelėjimas. Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl nebegalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo“ Daug patyręs, daug sužinojęs, bet gerokai nuvargęs ir vienišas mokslininkas sėdi skvere ant suolelio, stebi aplinkui verdantį gyvenimą ir gėrisi savo sugebėjimu įprasminti vienatvę: „Pasakykit, mielieji, ar ne gera man šitaip sėdėti nutriušusiame miesto skvere, laukti draugų ir matyti, kaip per Priegliaus tiltą iš lėto žingsniuoja palinkęs jaunas Donelaitis, žingsniuoja į katedrą, tenai lipa sraigtiniais laiptais aukštyn, vargonininkas paskui paspaudžia klavišus, ir giedoriai išsižioja... Matyti, kaip girtas Vienažindys verkia prie laiško savo mylimajai, kaip vyskupas Baranauskas arkliais važiuoja Peterburkan, kaip Putinas, išeidamas iš parodos salės, spaudžia ranką jaunam dailininkui... kaip lyte lyja dirbtinės beletristikos lietus, kaip pripildomi kubilai apgaulės vandens... Ar ne gera man? Puikiai suprantu, kad ne vienam knieti, gal net ir labai, paklausti: kaip atsitiko, kad atsitiko šitaip? Kokios priežastys? Atsakyti būtų nei labai lengva, nei labai sunku, tačiau nebenoriu daug šnekėti apie savo netolimą praeitį. Klausiate, kokios jėgos varė –kaip jūs sakot – žemyn? Bet kodėl neklausėt, kai ėjau, kaip jūs sakytumėt, –aukštyn? Pagalvokit! Tos pačios, visiškai tos pačios!..“ O dabar apie užuominas, arba antrą rinkinio stilistinį principą. Turbūt nebereikia ginčytis, kad proza priklauso prie tų menų, kurie negali ilgiau gyventi, nesiliesdami su realybe, aktualiomis to meto problemomis. Ant bendražmogiškų – moralinių, psichologinių, filosofinių, ontologinių ir kitokių – pamatų ji patikimai stovi tik tada, kai pamatai įleisti į konkrečią gyvenimo dirvą ir apžėlę tos dirvos išauginta velėna. Epochos antspaudas prozos tekste – ne kiekybinė kategorija. Gali atrodyti viskas labai šiuolaikiška, o tikrosios dabarties – jos esmės – visai nebūti. Bus daug laikotarpio atributikos, bet nebus to, kas bendraamžiams iš tiesų atrodo svarbu ir skaudu. O gali tos atributikos būti nedaug, tačiau iš kelių užuominų atsiverti plati materialinio ir dvasinio gyvenimo panorama, ypač – skaudžiausi jos momentai. Pabrėžiu – skaudžiausi, nes idiliški ir smagūs – ne menininko sfera, jais operuoja kitų profesijų žmonės. Užuominų ir detalių Apučio prozoje buvo apstu ir anksčiau, bet šiame rinkinyje joms tenka ypatingas prasminis krūvis. Iš jų autorius stengiasi suklijuoti daugiau ar mažiau vientisą buities mozaiką, žinoma, palikdamas daug tuščių tarpų skaitytojo nuojautai ir fantazijai. Nemaža jų vienaip ar kitaip paryškina pagrindinę temą, bet greta to autoriaus žvilgsnis klaidžioja po įvairiausias mūsų buities sferas: nuo specifinių turgaus vaizdų iki madingo idealo – važinėti po užsienius. Gal ir ne kiekviena detalė organiškai įauga į pasakojimo nuotaiką bei stilistiką (kai kurios atrodo lyg iššokusios, lyg paskubom priklijuotos), bet visos be galo ryškios ir įprasmintos. Netgi šiek tiek sąlygiško, absurdiško siužeto novelėse („Išlaukimo momentas“, „Atsisveikinimas su viltimis“, „Užšalusios skulptūrų akys“) tų prasmingų užuominų randame bene kiekviename puslapyje. Būna atvejų, kai iššifruoti užuominos prasmę tikrai keblu, reikia žinoti istorinį kontekstą, kuriame įrėmintas kūrinio veiksmas („Kai prabėgo ir vėl prabėgs trisdešimt metų“). Štai kokiu radiusu sklinda užuominų prasmė tik vienoje novelėje (turiu galvoje „Susipažinimą su žilagalviu senuku“). Malonus dzūkelis Vinculis, Vilniaus turguj pardavinėdamas džiovintus grybelius, pastebi, kad labai brangi veršiena. Papjauna savo veršį, paskui jam mėsą pristato kolūkio veterinorius, nežinia, iš kur jos tiek ir ištraukdamas. Prekyba vyksta puikiai, piniginė pučiasi, o sąžinė po truputį traukiasi į kampelį, nes kažkoks kipšas šnibžda, kad veterinorius ne visai sveikų veršelių mėsą tiekia. Bet tiek to – tegu šnibžda... Aputis į senąją kaimo žmonių kartą žiūri kiek kitaip negu anksčiau, matydamas ne vien gražius jos bruožus. Bet šiuo atveju mums svarbu, kaip autorius operuoja užuominomis ir detalėmis. Štai Vinculis mąsto apie savo kaimyną, kurio žentas norėtų išsigabenti į kolektyvinį sodą „kaimišką, nacionalinę trobukę“, nes jau ten išsirausė giliausią rūsį. Vinculio minčių tėkmėje šmėkšteli trumputė kandžiai ironiška buitinė užuomina: „pamėgo šiais laikais žmoneliai gelmes“. O štai kitokia užuomina, parodijuojanti pasipūtėlišką standartizuotą laikraštinį stilių. Iš Vinculio grybelius labai pirkdavo „dažytalūpės moteriškės, pro baltus dantukus tardamos žodį „Pribaltika“, todėl „Vinculis pagaliau pasijusdavo per tuos grybelius išeinąs jei ne į labai platų, tai bent jau poplatį pasaulį, į internacionalines platumas“ (išskirta cituojant). Vienu būdingu žodžiu Aputis gražiai parodijuoja ir mūsų literatūrinės kritikos tuščiavidurį abstraktumą: Vinculis su žmona girdi, kaip, ruošdamasi egzaminui, jų duktė lituanistė (veterinoriaus nuomone, tokius mokslus dabar studijuoja tik nenormalūs) nuolat kartoja kažkokį baugų žodį: „dramatizmas, dramatizmas...“ Šio žodžio devalvacija ir subuitinimas vėl iškyla novelės pabaigoje, kur užuomina jau įgyja groteskinį atspalvį: pas dukrą suvažiavę svečiai ima dėl kažko ginčytis, ir Vinculis girdi: „– Būtų nieko, stilių jis turi. Tiktai va ko nėr – dramatizmo... O kūrinys be dramatizmo, tai... tai kaip merga be... – Visi smagiai juokiasi“ . Jau ne kartą Aputis yra piktokai pasišaipęs iš paviršutiniško, snobiško domėjimosi senove ir etnografija. Štai kokiomis detalėmis ši pašaipa moduliuojama kalbamoje novelėje. Vinculio dukros draugai irgi dedasi senovės patriotais. „Vienas vyrukas, toksai išstypėlis su pajuodėle mergele pusvalandis spokso į medinį kryžių, spokso, susidėjęs rankas ant pilvo – taip jis atrodo labiau užsimąstęs, įsigilinęs – jo neplonas užpakalis smarkiai aptemptas džinsinių kelnių. Panašiai kad trys grįžta nuo išpuvusio ąžuolo, girdėti jų balsai: – Tai bent senovė!.. Gal jis matė net Vytautą?“ (p. 104) Vakare vienas tų „etnografų“, „įkaušęs ūsuotasis“, girdamas Vinculį, kad šis esąs „tikras“ ir „retas“ kaimo žmogus, prašo padainuoti „ką nors... senoviško...“ Ir Vinculis dainuoja lyg koks Rumšiškių artistas. Visi šaukia „Bravo!“, bando ir patys dainuoti, bet neišeina: „[...] nebuvo pašaukimo, per mažai išgėrė. Gal pabandys vėliau“. Visą šią trumpą sceną vainikuoja tokia detalė: ūsočius, taip žavėjęsis kaimo taurumu, staiga klausia Vinculio: „Kaži – kaip su mašinėle: ar nuimti veidrodį, ar ne?“ Argi mažai socialinių, moralinių, psichologinių, kultūrinių mūsų gyvenimo pusių atveria šitos po tekstą išmėtytos ir subtiliai įkomponuotos aliuzijos? Ir ne vien tai. Ar mažai jose autoriaus suinteresuotumo, verčiančio susimąstyti? ...Ar nebus taip atsitikę, kad pasidavęs Apučio novelių komponavimo principui – staiga duoti tokį ekskursą į šalį, – ir aš šį sykį būsiu nukrypęs nuo tos minties, kuria pradėjau? Dabar norėčiau grįžti. Žmogiškumą Aputis laiko turbūt pačia patikimiausia vertybe, kokią mes, kaleidoskopiškai kintančio amžiaus liudytojai, turėtume išsaugoti ir perduoti ateities kartoms, nes galbūt tik „žmogiškumas tarp judėjimo pamišimo sutraukytų dienų ir naktų ir bus tas akmuo, prie kurio trupinių bliaudamas kada nors šliesis žmogus?“. Tai ir bus mūsų pastatyta pilis, į kurią kiti žiūrės, kaip anas paežerių klajoklis žiūrėjo į senų bokštų liekanas, glostydamas „magiškus akmenis“. Bet pastatyti – tai pirmų pirmiausia apginti tą žmogiškumą nuo smurto. O pastarasis gali reikštis labai įvairiomis formomis ir turėti įvairiausią pagrindą. Anoniminis laiškas, kuriuo šiurkščiai braunamasi į kito žmogaus gyvenimą („Balta balta buvusio laiko dėmelė“), reikalavimas išskirtinės padėties vien dėl to, kad subjektyviai įsivaizduoji esąs reikšmingesnis („Nakvynė virš Vezuvijaus“), naudojimasis fizine ar kitokia jėga, kad galėtum paniekinti artimą ir patenkinti savąjį pavydą ar sadistinius instinktus („Be pavadinimo“), formalių įgaliojimų vartojimas prieš atvirą ir bejėgį dvasios šauksmą („Vakarėjant gražios dobilienos“) – tai vis konkretūs, vis kitokie smurto atvejai, prieš kuriuos rašytojas negali tylėti. Pirmiausia jis smurtui priešpriešina sugebėjimą atsilaikyti. Svarbu nepabūgti, nenusilenkti, neparodyti savo silpnumo, kitaip tariant, neįduoti į rankas ginklo, kurio smurtas labiausiai laukia, nes jis irgi turi ribas, nes „nėra lengva laikytis apgniaužus niekšystės virvę“. Teoriškai žiūrint, tokia išeitis nėra kažkas nauja. Visa esmė – meno priemonėmis padaryti taip, kad atsilaikymas atrodytų natūralus, psichologiškai įtikinantis, galimas ir užkrečiantis. Apučiui tai pavyksta. Novelėje „Balta balta buvusio laiko dėmelė“ pasakotojas prisimena, kaip vaikystėje jis atsilaikė tik dėl to, kad intuityviai pajuto, jog taip elgtis būtina. Gal tai buvo pagarba sau, gal panieka sadistui, trėškusiam jam ranką, gal kažkoks nesuprantamas, pasąmonės impulsas. Lyg pati gamta būtų pašnibždėjusi išeitį: išlaikyk dar vieną sekundę, vienintelę, paskutinę, ir kankintojas subliūkš, matai, kad jis jau svyruoja. Ta viena sekundė viską ir nulėmė. Taigi svarbu nepasitraukti kulminaciniu momentu. Psichologiškai pagrįstas atsilaikymo vaizdas ir novelėje „Be pavadinimo“ (joje liečiami ir kiti klausimai, o prasmės požiūriu tai bene įspūdingiausias Apučio kūrinys). Čia irgi vaizduojamas epizodas iš vaikystės, kai dar sunku buvo atskirti gera nuo blogo, kai ne sykį „stipresni ir galingesni yra atėmę pietus“, „išvertę kišenes ir susirinkę paskutines kapeikas“. Tie „galingesni“ (o jų vadas dar buvo ir pavyduolis) kartą išrengė pasakotoją mergaičių akivaizdoje (vienai jų pasakotojas simpatizavo) ir nusviedė į upės duburkį, o išlipantį ėmė „bombarduoti“ karvamėšliais. Bet „galingieji“ nesuvokė, kad pertempė stygą, kad jų auką palaiko mergaitės kadaise pasakyti pašaipūs žodžiai apie verkiančius vyrus, kad nuo šio taško auka ir atsispirs, įgis ne tik stiprybės, bet ir desperacinio įniršio, kad sopulio ir mirties baimė savaime išnyks, viską užgoš natūralus gyvybės protestas, pradings bet koks gėdos ir nepilnavertiškumo jausmas, ir paniekintasis atsities, išlips ant kranto ir voš smurtininkų vadukui... To ir užteks, kad kankintojų gauja, palaikoma aukos silpnumo, staiga iškriktų. Po šitokio atsilaikymo herojui tartum veriasi naujos erdvės: jam atrodo, jog dabar galėtų ,,pereiti ugnį ir vandenis, įkristi į išmatų, srutų duobes ir neprigerti, ne tik neprigerti, bet ir nesusitepti“. Tik spontaniškas ir aktyvus nenuolankumas, kylantis iš savo teisumo supratimo, gali laimėti dvikovą su smurtu. Autobiografinėje novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ tokią pergalę pasiekia vaikas, grumdamasis su biurokratine ir kanceliarine tvarka. Laimi todėl, kad jis gina tėvo ir brolio interesus ir nenori leistis į jokias kazuistikas, nes bet kokie argumentai jam niekas, galvojant apie artėjančią tėvo mirtį. Tuo tarpu tėvo brolis, prieš karą nuolankiai tarnavęs pirkliui vokiečiui ir išsiugdęs servilizmo kompleksą, nieko negali padėti, nes jis vadovaujasi suaugusiųjų logika, paklūstančia jų pačių susikurtai pasaulio tvarkai. Dažnai mėgstame sakyti, kad viską reikia pradėti nuo savęs: save įveikti, save ištobulinti. Apučiui ši mintis atrodo pernelyg tradicinė, abstraktoka ir gal kiek nenatūrali, Šią problemą jis analizuoja novelėje „Įveikti save“. Apie ją čia mąsto mokytojas ir mokiniai savo rašiniuose. Mokytojas galvoja altruistinėmis solidarumo kategorijomis: „[...] ar įmanoma išsisaugoti pačiam, kai nesaugai kitų, kai tie kiti tavęs irgi nesaugo. Juk tai atviriausias ruošimasis karui, tai žmogaus ruošimas prieš žmogų“. Mergaitė rašinyje orientuojasi į individo vidinę laisvę ir dvasios turtingumą: „Niekas man negali pasakyti, vardan ko turėčiau įveikti save, neregėti, nesiilgėti, neliūdėti dėl savo amžinų asmeniškų nesėkmių ar... dėl išvaizdos... Kuo virsčiau be šito? [...] Žmogus be skausmo – medinis žmogus“ (p. 145–146). Tačiau bene originaliausias (ir kažin ar pačiam autoriui ne artimiausias?) vaikino rašinys, kuriame mažiausia tradicinių mąstymo modelių, o daugiausia orientuojamasi į būties modelius. Vaikinas negali sutikti su mintimi, kad reikia įveikti save, kai aplink kiti drabstosi purvais, kai į jo sielą kasdien tonomis kraunamos šiukšlės: „Tai aš tik valysiuos ir valysiuos kaip kačiukas letenėlėmis! Ne, pirma aš turiu apsiginti, kitaip neišsivalysiu!“ Jo reziumė tokia: „[...] aš trokštu veiklos, aš noriu įveikti save irdamasis, kapstydamasis šunim, o ne stovėdamas ir mušdamasis į krūtinę. Jau buvo kadaise panašiai pasakyta: „Aš bjaurus, aš šlykštus, tačiau aš moraliai tobulinuos...“ Aš ne niekšas, bent jau niekada neleisiu, kad šitaip apie mane galvotų tie, kurie savo sielos nevalo ne tik dantų šepetėliais, bet ir švelniausiomis smilgomis. Tik veikloje įveiksiu save! Dar tiksliau: tiktai po to, kai būsiu šį tą nuveikęs“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!