Juokas kaip savigynos priemonė literatūroje

Juokas – tai geros emocinės sveikatos šaltinis. Juokas galbūt nepanaikina, bet bent jau gerokai sušvelnina visas neigiamas emocijas ir atitraukia nuo jų dėmesį. Būtent jis į gyvenimą leidžia pažvelgti lengvabūdiškai bei atsiriboti nuo problemų, kurios atima daugelį jėgų ir vargina. Mano manymų, tikroji juoko pasireiškiančio įvairiomis formomis galia: savotiškas psichologinis gaubtas, leidžiantis nepalūžti mirties akivaizdoje, su distancija kritikuoti pasauliui abejingą žmogaus prigimtį bei išsaugoti moralines vertybes svetimame krašte.

Visų pirma, požiūris į gyvenimą per įsivaizduojamą distanciją, pasitelkiant juoką, mirtį atspindinčiuose situacijose suteikia individui galimybę išsaugoti žmogiškumą ir išlikti savimi. Pati mirtis - tai galutinė fizinės būties fazė. Manau tai labiausiai gąsdinantis reiškinys, kuris gali pastūmėti individą persijungti į „išgyvenimo“ režimą, kurio pagrindas sugyvulėjimas ir gyvybės niekinimas. Na, o juokas yra gynybinis skydas atitolinantis žmogų nuo absurdiško žiaurumo, su tam tikru paniekos bei pasipiktinimo prieskoniu, kuris ir sulaiko nuo sužvėrėjimo. Analogišką situaciją vaizduoja XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“. Pats romano pavadinimas savyje turi užslėpta ironiją. Dievų miškas - tai vieta kur kadaise gyveno mitiniai dievai, o dabar tai nacių budelių būstinė. Šiame kūrinyje sudėti paties autoriaus išgyvenimai vokiečių koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metu. Vertinamasis santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas per ironiją - pagrindinę stilistinę priemonę. Vokietija, anot pasakotojo, iš „kultūrtrėgerės“ virto „lagertrėgere“, ėmė garsėti nebe barokine, o barakine kultūra. Įsiminti, raiškūs lagerio budelių portretai - juos kurdamas rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską. Pasirinkęs vieną kurį kalinių engėjo bruožą pasakotojas jį hiperbolizuoja taip, kad matome visą charakterį. Lagerio prižiūrėtojai ironiškai vadinami "narsuoliais", "karžygiais", šalia Kalėdų eglutės sumaniusio statyti kartuves Majerio skonis - "pavyzdingu". Tokiais apibūdinimais - antifrazėmis - ir deminutyvinėmis formomis „galvažudėliai“ ar „banditeliai“ pasakotojas šaiposi iš budelių ir juos niekina. Ironiškas požiūris neišnyksta kalbant ir apie nelaimingus kalinius ir save. Gailią šypseną pasakotojui kelia bandymas išrauti sumedėjusį kelmą, o taip prisitaikyti prie nežmoniškos lagerio aplinkos ir darbo. Save jis pašiepia kaip poetą, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą. Autorius šaiposi ir iš kūrybos, kuri nepajėgi apginti nuo žiaurumo ir niekšybės. Šiuo kūriniu Sruoga iš karto patraukė stiliaus išraiškingumu, originalumu, taip pat ir pasakojimo savitumu. Bet būta ir priešingų vertinimų. Kai kurie, ypač turintys Štuthofo pragarą patyrusių artimųjų, kalbėjo, kad taip rašyti negalima - "juk čia žmonių gyvybė, kančios", o Sruoga verčia "net juoktis". Juokas mirties akivaizdoje atrodė lyg nesusipratimas, netgi beprotybė. Visgi, Sruoga teigė - "Jeigu be ironijos būčiau rašęs, nebūčiau išgyvenęs. Tad juokas Sruogai yra ir pasaulio vertinimo, ir savigynos priemonė. Ji padeda nepasiduoti naikinačiam "giltinės malūnui". Apsisaugoti nuo pavojingo jausmų proveržio, skatina apmąstyti ne vien asmeninę dramą bet ir išlaikyti orumą, nenužmogėti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!