Jono Biliūno kūrinių apžvalga

 Jonas Biliūnas (1879–1907). Konspektas Jonas Biliūnas (1879–1907) – XIX a. pabaigos - XX a. pradžios rašytojas humanistas, realizmo atstovas. Nuo vaikystės tėvai jį auklėjo pagal krikščionišką pasaulėjautą, tikėjosi, kad bus kunigas. Nepaklusęs tėvų valiai, be to, jiems anksti mirus, J. Biliūnas pragyveno iš privačių pamokų ir baigė Liepojos gimnaziją. Maži honorarai už knygas, skolos ir alinanti liga sekino rašytoją, kuriuo rūpinosi žmona. J. Biliūnas vadinamas lyrinio-psichologinio pasakojimo lietuvių literatūroje pradininku. Gilinimasis į žmogaus intymius išgyvenimus, pasakojimas pirmuoju asmeniu pasakojimą padaro įtaigų.  Kūrybos temos - atjauta ir gailestingumas, senatvė ir nereikalingumas, laimės paieškos, bandymas suprasti kito žmogaus nelaimingo gyvenimo priežastis, gebėjimas prisiimti kito kaltes, žmogaus dvasingumas ir sąžiningumas. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės „Lazda“ veikėjas tėvas, novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės „Kliudžiau“ veikėjas vaikas, novelės „Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas . Novelėje „Kliudžiau“ vaizduojama skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“). Be to, Jokūbas patiria panašių išgyvenimų dėl jaunystėje įvykusios istorijos (novelė „Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mylimą kumelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį „paravėn“ . Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis…“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Primenama pagrindinė mintis, kad svarbiausias žmogaus teisėjas - sąžinė. Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs. Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka b senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti. Atlaidus yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos, atlaidumo, nuolankumo moko ir savo vaikus: „ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“ Be to, šiose novelėse svarbus ir atjautos motyvas: pasakotojas yra jautrus Petro Sabaliūno likimui ir išgyvenimams, o tėvas atleidžia Dumbrauckui už skriaudą. Atjauta yra susijusi su gailestingumu, kito supratimu, palaikymu, kančios pasidalijimu. Skriaudos motyvas ryškus apysakoje „Liūdna pasaka“, kurios pasakotojas perteikia vargšės Juozapotos išgyvenimus. Pasakojimo pradžioje jos veidas „pasirodydavo ir išnykdavo kaip klaikus „memento mori…” Jos silevartą išsako akys – „du taškai, klaikūs, be gyvybės”, „ užgesusios žvaigždės, iš arti matomos”. Anksčiau, gyvenimo su vyru Petru Baniu pradžioje, jos akys mirgėjo kaip „dvi gražios žvaigždės - laimės žvaigždės”. Moteris per 1863 m. sukilimą neteko kovojusio vyro, prarado sveikatą, kūdikį, namus. Pamišusi, kampininke tapusi moteris kelias dešimtis metų ieško vyro („Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..”), bet, anot pasakotojo, nežinia: „Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką? Ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?.. Vienas Dievas težino…“ Pavadinimas „Liūdna pasaka“ perteikia žmogaus ne tik socialinę, moralinę, bet ir egzistencinę skriaudą. Svarbiausias kūrinių kontekstas – Biblija, krikščioniškosios moralės tiesos ir Dekalogo nuostatos. Citata. Kūrinių pasakotojas – itin jautri asmenybė, gebanti prisiimti kitų kaltę: „…jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!