Jono Biliūno asmenybė. Kūrinių analizės

JONAS BILIŪNAS (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojas) REALIZMAS BIOGRAFIJA 1. Jonas Biliūnas – lietuvių novelės klasikas, psichologinės prozos ugdytojas. 2. Gimė Niūronyse pasiturinčių ūkininkų šeimoje 3. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis pasirinko rašytojo profesionalo kelią. 4. Tačiau dar būdamas gimnazistas Jonas liko našlaitis, susidūrė su skurdu ir buvo priverstas gyventi savarankiškai, už kuklų atlygį mokė jaunesnius vaikus, kol pats pabaigė Liepojos gimnaziją. 5. Biliūnas buvo pirmasis lietuvis inteligentas, kuris profesionaliai ruošėsi rašytojo darbui. Leipcigo ir Ciuricho universitetuose studijavo literatūrą. 6. Kaip ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova. 7. 1906m. Biliūno sveikata buvo visai menka, tekdavo ištisai gulėti nesikeliant iš lovos, todėl rašė vien tik pieštuku. 8. Biliūnas, gulėdamas mirties patale, ligi paskutinio savo kūrinio rašė, atsižvelgdamas į vargdienio žmogaus vargą, humanistines vertybes. 9. Mirė 1907m. gruodį Zakopanėje (Lenkijoje). Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. Vėliau rašytojo palaikai buvo perlaidoti netoli gimtinės, ant Liudiškių kalno prie Anykščių. KŪRYBOS BRUOŽAI 1. Jau sirgdamas džiova ir gydydamasis Lietuvoje bei Lenkijoje Biliūnas parašė brandžiausius kūrinius - „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, Liūdna pasaka. 2. Jo kūriniuose atsispindi širdies, jausmų svarba. 3. Biliūno veikėjai neskirstomi į teigiamus ir neigiamus. Pasakotojas dažnai neatskleidžia, kurio pusę jis palaiko. 4. Esminiai Biliūno motyvai susiję su įskaudinto, žeminamo žmogaus jausminėmis reakcijomis – kalte, skriauda, nuoskauda. 5. J. Biliūno apsakymuose pirmąkart pasirodo mąslaus ir jautraus žmogaus paveikslas. 6. Pasakodamas apie skriaudžiamus, siekia sužadinti žmogaus sąžinę. 7. Rašytojo žvilgsnis visada nukreiptas į šalia esantį. Tuo jis skiriasi nuo impresionistų, neoromantikų, kuriems svarbiausias objektas yra ,,aš”, bėgantis nuo žmogaus. 8. Savo kūriniuose mažai vaizduoja gamtą, ji kaip fonas (dažniausiai tėviškė). KŪRYBOS BRUOŽAI 1. AUTOBIOGRAFIŠKUMAS • Biliūno kūryba gana autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis. • Kai kurių kūrinių pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus biografiją: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga. Pvz, apsakymo ,,Ubagas‘‘ pradžia: ,,Parvažiavęs iš užsienio Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį gonkelyje ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą.‘‘ 2. SUBJEKTYVUMAS • Pasakojimas pirmuoju asmeniu. • Pasakotojas dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje patirtus įspūdžius. • Toks subjektyvus kalbėjimas primena išpažintį ir yra gerokai intymesnis už pasakojimą trečiuoju asmeniu, kai į veiksmą bei veikėjus žvelgiama iš šalies. 3. PSICHOLOGIZMAS IR LYRIZMAS • Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama ne detaliam aplinkos aprašymui, o žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta. • Toks tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. • Biliūnas gilinasi į veikėjų išgyvenimus, analizuoja psichologines būsenas. • Vienas ryškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių – novelė ,,Vagis‘‘. Pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje padaryto nusikaltimo – užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši nelaimė sukrėtė jo dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Rašytojas pabrėžia, kad žmogui svarbi vidinė ramybė, santarvė su pačiu savimi. • Jonas Biliūnas – lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. 4. SKRIAUDOS IR KALTĖS TEMA • Daugelio Biliūno kūrinių centre – žmogaus santykis su kitu, sąžinės, atsakomybės, atjautos temos. • Novelėje ,,Lazda‘‘ kalbama apie atleidimą skriaudėjui. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio draugo prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio, ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Toks atlaidumas siejamas su krikščioniškomis vertybėmis – meile artimui, nuolankumu, atsidavimu lemčiai. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, priešingai, stengiasi suprasti kitą. Atlaidumas Biliūno novelėse – graži žmogaus dvasingumo apraiška. • Kaltės tema matoma novelėje ,,Ubagas‘‘. Šioje novelėje aprašomas liūdnas abiejų veikėju – pasakotojo ir Petro Sabaliūno – likimas: parvažiavęs tėviškėn sergantis pasakotojas likęs vienas brolio namuose, sūnaus išvarytas senas tėvas priverstas vaikščioti pakiemiais ir elgetauti. Ir vienas, ir kitas oriai išgyvena savo nelaimę, nieko nekaltina. Sabaliūnas sielojasi, nes patirtą skriaudą suvokia bendriau: pamirštama priedermė seniems tėvams, šeimoje paminamas žmogiškumas. Pasakotojas, jautrus, humaniškas žmogus, pajunta kaltės visuotinumą: ,,Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.‘‘ Šie nelaimingi žmonės supranta ir atjaučia vienas kitą. Įsijausti į kito nelaimę, išgyventi ją kaip savą – tai doro, geros širdies žmogaus bruožas. 5. SVAJONĖS APIE LAIMĘ • Neoromantizmui artimas alegorinis apsakymas ,,Laimės žiburys‘‘. Jame poetizuojamas aukojimasis dėl kitų: ,,Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvybės už žmonių laimę aukotų, užmiršdami patys save, savo mylimuosius.‘‘ • Nors ,,erškėčiais išklotas buvo jų kelias‘‘, vis naujos drąsuolių minios lipo į kalną – žuvusiųjų pasiaukojimas ne vieno širdyse įkvėpė stebuklingą galią. • Pasiryžėlių vieni gailėjo, kiti iš jų juokėsi, vadino bepročiais, svajotojais, bet daugybės aukų kaina viršūnė buvo pasiekta. • Išsvajotąją laimę Biliūnas įsivaizduoja taip: ,, . Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir žmogaus teises. Atsirado tarp žmonių laimė.‘‘ JONO BILIŪNO KŪRINIŲ TEMATIKA • Moralinė atjauta • Kaltė ir atgaila • Žmonių tarpusavio santykiai • Sąžinė – svarbiausia žmogaus teisėja • Istorinės patirties liudijimas • Egzistencijos laikinumas ir gyvenimo trapumas • Ideali meilė PROBLEMATIKA • Kas lieka žmogui nedarniame pasaulyje? Nesvetingame pasaulyje žmogui belieka rinktis tik dvasios kelią, grindžiamą dorovės principais, neišsižadant moralės dėsnių ir neapeinant krikščioniškojo tikėjimo. • Kaip skaudūs vaikystės potyriai veikia tolesnį gyvenimą? • Kur yra riba, skirianti blogį ir gėrį? ISTORINIS – KULTŪRINIS KONTEKSTAS 1. XIX-XX a. Lietuvos kaime vaikas nebuvo lepinamas suaugusiųjų. Jau nuo mažens jis būdavo pristatomas prie ūkio ir kitų darbų 2. Samdomi piemenys turėjo tarnauti svetimoje šeimoje. Tokiems vaikams trūko savo šeimos narių dėmesio, palaikymo. Dažnai jausdavosi vieniši, nemylimi, apleisti dvasiškai. 3. Samdomo piemens gyvenimas svetimoje šeimoje siejamas su diskriminacija ir fizinėmis bausmėmis. KŪRYBOS KONTEKSTAS 1. Lietuvoje Biliūnas laikomas svarbiausiu lyrinės prozos pagrindėju. 2. Jonas Biliūnas, kaip menininkas, visa galva pranoko savo meto prozininkus. 3. Jo kūryba – tai staigus šuolis, lietuvių prozoje padaręs galą vidutiniškumo pateisinimui. 4. Po Biliūno buvo nebepatogu rašyti bet kaip, nes jis tapo matas, pagal kurį buvo vertinami kiti talentingi rašytojai. 5. Jonas Biliūnas išugdė psichologinę novelę. 6. Jono Biliūno kūrinių centre – skriaudžiamųjų likimas. Dažnas veikėjas – neteisybės, asmeninės negandos slegiama būtybė. 7. Užuojauta skriaudžiamiesiems ir nelaimingiesiems – pagrindinė Biliūno moralinė nuostata. 8. Autorius siekia sužadinti žmogaus sąžinės jausmą, o sąžinė yra vidinis žmogaus teisėjas, reguliuojantis jo santykius su aplinka. KŪRINIŲ ANALIZĖS ,,VAGIS‘‘ Tema: • Žmogaus, užmušusio arkliavagį, DVASINIS GYVENIMO KELIAS. • Ūkininko, užmušusio žmogų, IŠPAŽINTIS. Problematika: • Kodėl žmogų graužia sąžinė nuslėpus nusikaltimą? • Ar visada reikia sakyti tiesą? • Ar kalėjimas žmogų „pataiso“? • Ar žmogus moraliai atsakingas už savo veiksmus, gyvenimą? Kūrinio sandara: 1. Ūkininko jaunystė. 2. Susidūrimas su arkliavagiu. 3. Sąžinės graužatis užmušus žmogų. Pasakotojas/ pagrindinis veikėjas: • Pasakotojas ir yra pagrindinis veikėjas Jokūbas, kuris gyvenimo pabaigoje prisipažįsta, jog prieš 30 metų nužudė žmogų, o kaltę nešioja visą gyvenimą. Vagies paveikslas: Vagies paveikslas piešiamas labai šykščiomis ir lakoniškomis priemonėmis: • „žila barzda", • „burlokas", • „žagtelėjo ir parkrito... nė vieno žodžio neprataręs", • apsiginklavęs revolveriu ir prisegtu prie diržo peiliu. • Iki nusikaltimo laikomas nusikaltėliu, nepageidaujamu visuomenės veikėju, o po žmogžudystės – kaip žmogus, asmuo, individualybė. Laikas: • Veiksmas vyksta Lietuvos kaime XIX a. pab. ir po 30 metų (XX a. pr.). • Nusikaltimo laikas (praeitis) -vėlus žiemos vakaras, šviesi naktis. • BIOGRAFINIS pasakotojo laikas (praeitis – jo jaunystė, dabartis – jo senatvė) • Gyvenimo istorija vertinama iš dabarties laiko pozicijų, tačiau svarbesnė yra praeitis, • Taigi svarbiausias ištraukos laikas- SĄŽINĖS GRAUŽIMAS VISĄ LIKUSĮ GYVENIMĄ. Kūrinio idėjos: 1. Vidinis sąžinės teismas kur kas svarbesnis už visuomenės. 2. Žmogžudystei nėra jokio pateisinimo šiame pasaulyje. 3. Pats žmogus yra vertybė ir niekam nevalia atimti iš jo gyvybės. Vertybės: • Arklys (materialinės) • Sąžinė, atgaila (moralinės) • Nors Jokūbas padarė mirtiną nuodėmę, jo poelgis potekstėje NESMERKIAMAS; žmogus jautė sąžinės graužatį, atgailavo. KONTEKSTAS: 1. Dešimt Dievo įsakymų. Dievas draudžia žudyti. Penktas Dievo įsakymas. Jokūbas jį sulaužė. 2. XIX a. pab. Kaimo buitis. Manyčiau, jog negalime pasmerkti šio Jokūbo poelgio, juk XX a. pradžios žmogus – tai kaimo žmogus, kurio didžiausias turtas yra jo auginami gyvuliai, ūkis, sodas, todėl būtų teisinga pateisinti šią savo turto gynybos tikslais įvykdytą žmogžudystę. TEMA SAMPROTAVIMUI: SĄŽINĖ- VIENINTELĖ IR NEPAPERKAMA ŽMOGAUS TEISĖJA. • Išsiaiškinti pagrindines sąvokas 1.Sąžinė-dorovinis atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmoninimas. 2.Vienintelė- tik viena, visai viena. 3.Nepaperkama- kurios negalima papirkti. 4.Žmogus-gyva, mąstanti visuomeninė būtybė. 5.Teisėja- pareigūnė, kuri sprendžia bylas teisme, žmogus, kuris prižiūri taisyklių laikymąsi ir fiksuoja jų rezultatus. • Raktiniai žodžiai • Atsakomybė • Korupcija • Pareiga • Abejingumas • Kaltė • Egoizmas • širdis • beširdiškumas • Galimos tezės: • Sąžinė- vidinis žmogaus balsas, įvertinantis kiekvieną poelgį. • Šiandien, kai pasaulis vis labiau materialėja, sąžinę „papirkti“ paprasta. • „Daugumos žmonių sąžinė viso labo- kitų nuomonių baimė.“ (Dž. Teirolas) • Garsių žmonių mintys apie sąžinę: • Įstatymas, slypintis mumyse, vadinasi sąžinė. Sąžinė yra mūsų poelgių derinimas su šiuo į statymu. (I.Kantas) • Visų gražiausias papuošalas- švari sąžinė. (Ciceronas) • Nedaryk to, ką smerkia tavo sąžinė, ir nekalbėk to, kas nesiderina su tiesa. Laikykis šio visų svarbiausio dalyko, ir įvykdysi savo gyvenimo paskirtį. (M.Aurelijus) • Daugumos žmonių sąžinė viso labo - kitų nuomonių baimė. (Dž. Teiloras) Santrauka: • Apsakyme pasakojama aš vardu. • Apsakyme „Vagis“ pasakotojas staiga nukreipia dėmesį nuo moters, žmonos, su kuria yra išgyvenęs daug metų. Vaizduojamas vienas susitikimas su vagimi, kuris įsilaužęs naktį nori pavogti arklį, berno pasididžiavimą. • Žmogus akimirksniu apsisprendžia ginti save ir savo tirtą, užmuša vagį. Ne iš karto suvokia, ką padaręs. • Toliau vagis pavadinamas „burloku“ (netinkamai besielgiančio rusų tautybės žmogaus niekinama pravardė), pasakotojas supranta, kad tai ginkluotas, viskam pasirengęs nusikaltėlis, kad nebuvo kitos išeities. • Jokūbas išveža vagies lavoną, palieka pakelėj su arkliavagio ženklais. Niekas negirdėjo ir nematė nusikaltėlio. • Ieškodamas nusiraminimo žmogus pasisako kunigui, žmonai, artimesniems kaimynams, yra suprantamas, guodžiamas, bet ramybės neranda, klausia savęs, kad gal reikėjo valdžiai pranešti ar teisman. • Biliūnas leidžia žmogui teisintis: o kam bus geriau – išveš, uždarys į kalėjimą, kuris juk nepataiso žmonių. Bet sąžinė vis vien nerami. • Apsakyme svarbiausia sąžinė – žmogaus teisėjas. • Atimti kito gyvybę, net ginantis nuo vagies, yra labai sunkus nusikaltimas. Kad ir prieš savo valią nužudęs žmogų, veikėjas neatgauna ramybės. • Jokūbas padarė mirtiną nuodėmę – nužudė žmogų, bet potekstėje suvokiame jo nekaltumą. Jokūbas visą gyvenimą jautėsi kaltas, krimtosi. ,,LAZDA‘‘ Tema: • patarlė - lazda turi du galus, • gėrio pažinimas • atlaidumas Problema: • žmonių santykiai, kuriuos skiria skirtingi socialiniai sluoksniai (baudžiava). Vertybės: • Atleidimas, • supratimas, • nuoširdumas, • empatija. • Gebėjimas atleisti, • tikėjimas Aukščiausiojo valia, • atmintis 1. Kokiais būdais kuriamas įvykio tikrumo įspūdis? Pasakojama pirmuoju asmeniu, minimi Lietuvos vietovardžiai, kuriamas istorinio laiko įspūdis. 2. Pasvarstykite, kodėl lazdos istorija perteikiama tėvo lūpomis, kam autoriui reikalingi du pasakojantys veikėjai? Tam, kad santykis su lazdos istorija būtų nevienareikšmis: pasakotojas yra jaunesnės kartos nei jo tėvas, ir pamoka iš jos gali būti suprasta skirtingai. 3. Kokį Dumbraucko būdą atskleidžia pasakotojo ir tėvo pasakojimai? • Griežtas (Apsigyvenęs sodžiuje jis mokė tėvo sūnų lotynų kalbos. Berniukas nuolat jautė baimę, nerimą, nugarą pylė prakaitas vien nuo Dumbraucko pakeltų ,,it geležis’’ pirštų ir pakelto balso tono.) • Pavaldus, ištikimas ponui (Pamatęs, jog pono pievoje tėvas skina dobilus ir maitina jaučius, Dumbrauckas gindamas poną ir jo teritoriją bei palankumą smarkiai nuplakė tėvą medine lazda) • Pasakotojui Dumbrauckas yra griežtas mokytojas, mokęs skaityti lenkiškai, atminimui palikęs stalelį. • Tėvui - negailestingas, žiaurus dvaro prievaizdas. 4. Dar kartą įsigilinkite į tekstą ir argumentuotai aptarkite, kaip prievaizdo poelgį vertina tėvas ir kiti namiškiai. • Motina jautėsi sugniuždyta ir nepatenkinta Dumbraucku, nuolat vyrui primindavo apie šį žiaurų prievaizdos poelgį. • Vaikai taip pat sunkiai įžvelgė gėrį ir malonę Dumbraucko poelgyje • Tėvas labai neutraliai reagavo į šį įvykį, nenorėdamas sukelti jokių priešiškų idėjų • Tėvas nepyksta, nors skaudžiai nukentėjo, supranta, kad jis vykdė savo pareigą - saugojo dvaro turtą: užjaučia, nes pats vėliau patyrė kazokų mušimą. Tėvas gavo kentėti tris savaites, prievaizdas tris mėnesius, lyg ir Dievas atseikėjo bausmę. • Namiškiai nenori suprasti, atleisti skriaudos. Norėtų sudeginti to įvykio liudininkę lazdą. 5. Ar galima teigti, kad Biliūnui rūpi atskleisti baudžiavinių santykių baisumą, pasmerkti nežmonišką dvaro prievaizdo elgesį? O gal rašytojo siekiai kitokie? Svarbiausias rašytojo siekis - aprašyti ir aptarti atleidimo ir gėrio prasmę. Biliūnas siekia parodyti, jog labai svarbu, net ir visiškai sudaužyta, geliančia ir prislėgta širdimi, atleisti savo skriaudėjui, paleisti pykčio, keršto ir negatyvo troškimus. Baisumas yra akivaizdus, tačiau rašytojas siekia kitų tikslų: jam rūpi parodyti, kaip su skriauda susidoroja skriaudžiamasis, kaip jis pakyla aukščiau, atsisakydamas pykčio, stengiasi pažiūrėti į save, o ne į skriaudėją. 6. Kokios vertybės teigiamos apsakyme? • Atleidimas, • supratimas, • nuoširdumas, • empatija. • Gebėjimas atleisti, • tikėjimas Aukščiausiojo valia, • atmintis, • gražūs šeimos santykiai. ANALIZĖ: • Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai įrankis, su kuriuo niekas neglosto • Šioje novelėje daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui, todėl galime teigti, kad tai psichologinis pasakojimas. • Novelės pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis ieško žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. • Pasakotojo moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui : ,,tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis- atleisti priešui. • Dumbrauckas- “Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo.” Lošėjas, pralošęs savo turtus. Piktas ir negailestingas. • Tėvas Dumbraucką vertina gana teigiamai bei su pagarba. Jis priėmė tą lazdą, su kuria pats kažkada buvo muštas dėl to, kad ardamas pas poną pamaitino pavargusius, nusilpusius jaučius pono dobilais, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia pykti ant Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais nuo kazokų. • Tėvas jį priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos lazdos smūgius. Motina- jautresnė ir širdgėla dar išlikusi jos širdyje. Jai Dumbrauckas tik vyras, kažkada mušęs jos brangų žmogų. • Vaikai vertina skaudžiausiai- sesuo apsiverkia, vyresnysis brolis pasiūlo sudeginti lazdą. • Novelės siužetas įgauna pasakojimo pasakojime įvaizdį, nes visa istorija yra perteikiama tėvo sūnaus lūpomis. • Sūnus pasakoja, jog dar baudžiavos laikais jo tėvas buvo žiauriai sumuštas dvaro prievaizdo Dumbraucko. • Tėvas ne tik nepasmerkia tokio žiauraus dvaro prižiūrėtojo poelgio, bet dar ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose ir suteikia teisę mokyti savo vaikus lenkų kalbos. • Toks atlaidumas siejamas su krikščioniškomis vertybėmis – atlaidumu, tikėjimu Aukščiausiojo valia, nuolankumu. • Nuo skriaudiko lazdos nukentėjęs vyras pasiryžta net apginti Dumbraucko poelgį nuo žmonos, kai kiekvieną dieną ji jam primena tuos tris skaudžius mėnesius, kai gijo žiauriai sumušto vyro kūnas. • Pasakotojo tėvas stengiasi suprasti kitą, įsijausti į skriaudėjo vaidmenį, juk Dumbrauckas tik atliko savo pareigą ir tinkamai apgynė pono dvarą. ,,UBAGAS‘‘ Tema: • šioje novelėje aprašomas liūdnas abiejų veikėjų – pasakotojo ir Petro Sabaliūno – likimas. • Santykiai tarp skirtingų kartų Problematika: • Skirtingų pasaulėžiūrų žmonių santykiai tuo pačiu laikotarpiu • Jaunosios kartos jautrumo stoka ir abejingumas vyresniesiems. • Gėdos jausmas už savo kartos žmones. Vertybės: • Sąžinė - jei sūnus turėtų sąžinės, nebūtų išvaręs tėvo. • Gailestis - pasakotojas gailėdamasis atriekia gabalėlį duonos ubagui. • Dosnumas - pats Petras Sabaliūnas negailėdavo medaus vaikams. • Šeima - vienintelis dalykas, ko dabar norėtų Petras - grįžti pas šeimą namo. Laikas: pavasaris Erdvė: brolio namai SANTRAUKA: LIETUVA, GAMTA, SUGRĮŽIMAS • Pasakotojas, grįžęs iš užsienio Lietuvon, gulėjo gražią pavasario dieną pas brolį ant gonkelio. • Galime suprasti, jog pasakotojas sirgo džiova ar kita plaučių liga, nes minima silpna krūtinė, kuria traukė pakvipusį pavasario orą. (autobiografinis motyvas, Jonas Biliūnas irgi sirgo džiova) UBAGAS • Pasakotojo dėmesį nustelbė takeliu ateinantis žilas senelis, kuris ėjo nepasiramsčiuodamas, visai nepanašus į tipišką ubagą. • Priėjęs vartelius senelis paklausė, ar gali užeiti. Pasakotojas kiek sutrikęs leido jam užeiti į kiemą. • Pasakotojas iškart suprato, jog visgi senelis ubagas, nors ir neturėjo lazdos, nebuvo toks drąsus kaip kitos elgetos, bet ant pečių nešėsi dyką krepšį. UBAGAS, MALDA • Atsisėdęs ant gonkelio ubagas ėmė kalbėti poterius, bet juos kalbėjo ne taip, kaip kiti ubagai lyg žirnius berdami į sieną, jis juos išgyveno, drebančiu balsu, virpančiom rankom ir lūpom, taip, lyg jis būtų labai nelaimingas. Per senelio sudžiūvusį veidą ima riedėti karčios ašaros. • PRISIMINIMAI • Pasakotojas, atidžiau įsižiūrėjęs, atpažino senelį – tai buvo Petras Sabaliūnas, geriausias tėvų kaimynas ir bičiulis. • Pasakotojas nustebo, kaip toks kadaise pasiturintis, vaikais apspitęs žmogus virto elgeta. PETRO SABALIŪNO ISTORIJA • Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Bitės jam buvo šventenybė. • Pasakotojas prisimena, kaip būdamas mažas džiaugdavosi pamatęs dėdę Sabaliūną, nes žinodavo, kad Petras jam atneš saldaus medaus korį. • Petras Sabaliūnas labai mylėjo mažus vaikus, visada jiems duodavo medaus. • Pasakotojas paklausė Petro, kodėl elgetauja ir išgirdęs, jog jo vienmetis vaikystės draugas, Petro Sabaliūno sūnus, išvarė tėvą iš namų, pajuto visuotinę kaltę. DUONOS KĄSNIS • Pasakotojas suprato, jog reikia sušelpti dėdei maisto, nes jo krepšys – visai tuščias. Pasakotojas nieko prie savęs neturėjo. Jis labai susigėdo, kad negalėjo jam niekuo atsilyginti Jis prisiminė, kaip Petras jam mažam duodavo pilnus medaus korius, ,,meduitom¹¹ savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą‘‘, todėl greitai nubėgo į brolio namus ir atnešė seneliui didelę duonos riekę. • Senelis padėkojo, peržegnojo duonos riekę drebančiomis rankomis ir įsidėjo krepšin. • Pasakotojas atsiprašinėjo, kad negali niekuo jam padėti. Jis jautė visos savo kartos kaltė: ,, jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.‘‘ • Ištraukoje aprašomas Petro Sabaliūno gyvenimas anksčiau, kai dar augino mažus vaikus, ir dabar, kai sūnus išvarė jį iš namų. Tačiau senelio balse nėra neapykantos, bet jam skaudu, kad, linkėdamas gera ir atiduodamas viską, dabar pats nebeturi nieko: „…jai ketvirti metai, kai jam visa atidaviau.“ • Kūrinio ištraukoje yra tarsi du pagrindiniai veikėjai: jaunas vyras, kuris prisimena ankstesnį Petro Sabaliūno gyvenimą, ir pats Sabaliūnas, kadaise turėjęs daug bičių, žemės lopinėlį, tačiau dabar eina ubagaudamas, Pasakotojas, kuris siejamas su jaunu vyru, yra labai atidus ir supratingas žmogus, gerbiantis ir išklausantis kitus. Petras Sabaliūnas taip pat labai geras, mylintis mažus vaikus ir bites, nuoširdus žmogus: „Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip savo bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.‘‘ • Laikas ištraukoje nėra apibrėžtas. Nuo praeities prisiminimų pereinama prie dabarties, o nuo jos vėl grįžtama į trumpus prisiminimus, ryškus praeities ir dabarties kontrastas. • Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visa tam priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos. •  J. Biliūno novelės „Ubagas“ ištraukoje netiesiogiai užsimenama apie sąžinę – svarbiausią žmogaus teisėją. Tuo tikriausiai norima priminti, kad vaikai turi mylėti tėvus, nes pastarieji atiduoda viską, kas jų gyvenime yra geriausia. ,,LIŪDNA PASAKA‘‘ (apysaka) Tema: • Tragiškas Juozapotos ir Petro Banio šeimos likimas, kurį apibendrintai galima suvokti kaip visos tautos likimą sukilimo metu. • Laimės trapumas • Bėgantis laikas Problemos: • Kaip dideli išgyvenimai pakeičia žmogų? • Kodėl likimas siunčia tokius sunkius išbandymus? Vertybės: • Meilė tėvynei • Pagarba • Ištikimybė Kūrinio kompozicija: 1. Prakalba „BALTASAI ŠEŠĖLIS” – lyrinė impresija.      „O, jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės, nykstat jūs tiktai ką pasirodžiusios...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!