Jono Biliūno kūrinių konspektas

Jonas Biliūnas (1879–1907) – XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas Kultūrinis kontekstas. Jauno žmogaus dilema Jau XIX a. pabaigoje randasi vis daugiau iš kaimo kilusių inteligentų, įsipareigojančių atgimstančiai Lietuvai. Tai iš dalies lėmė konservatyvių tėvų ir radikalių sūnų konfliktas, kultūros skirtumas. Tėvai, numatydami savo vaikų ateitį, svajodavo bent vieną sūnų išmokslinti kunigu. Pasipriešinti tėvų valiai, tai yra atsisakyti kunigystės ir netekti materialinės jų paramos, galėjo ryžtis tik valingi jaunuoliai, nebijantys savarankiškai grumtis dėl savo gyvenimo. Kultūros atsinaujinimo laikas XX a. pradžia yra lietuvių kultūros atsinaujinimo metas. 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, radosi galimybė legaliai leisti ir platinti lietuvišką spaudą. Nepaprastai suaktyvėja kultūrinis gyvenimas: steigiamos muzikos, teatro, dailės, mokslo draugijos. Populiarėja lietuviški vakarai, rengiami koncertai, mėgėjų vaidinimai. Pirmojoje lietuvių dailės parodoje savo darbus eksponuoja Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Šimtmečio pradžioje lietuvių literatūra tęsia XIX a. romantizmo ir realizmo tradicijas, bet ryškėja rašytojų pastangos ją moderninti. Realistinė literatūra nuo socialinių temų (Žemaitė sutelkusi dėmesį į kaimo kasdienybę, žmogiškąsias ydas) nukreipia žvilgsnį į asmens psichologiją, moralines prieštaras. Prozos pasakojimas darosi subjektyvesnis, sudėtingesnis. Rašytojai nebesiekia visko paaiškinti, jiems svarbu atskleisti individo būsenas, reakcijas, todėl leidžiama pačiam žmogui kalbėti apie save. Prozos atsinaujinimas sietinas pirmiausia su Jono Biliūno kūryba. Biografinis kontekstas. Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronių kaime, valstiečių šeimoje. Nuo vaikystės tėvai jį auklėjo pagal krikščionišką pasaulėjautą. Dėl silpnos sveikatos ir kaip jauniausiąjį tėvai leido jį mokytis, tikėjosi, kad bus kunigas. Nepaklusęs tėvų valiai, be to, jiems anksti mirus, J. Biliūnas neteko materialinės paramos, pragyveno iš privačių pamokų ir baigė Liepojos gimnaziją. Dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje jis buvo subūręs slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį, skatino puoselėti gimtąją kalbą, domėtis Lietuvos kultūra, istorija. J. Biliūnas palaikė Lietuvoje vykstantį nacionalinį pasipriešinimą carizmui. Jo gyvenimo patirtis kurstė aktyviai protestuoti prieš socialinę ir politinę neteisybę. Todėl įsitraukė į socialdemokratų judėjimą. Dorpato (dabar Tartu) universitete mokėsi medicinos, bet netrukus būsimas rašytojas iš jo pašalintas dėl revoliucinės veiklos. Susipažinęs su būsimąja žmona Julija Janulaityte, J. Biliūnas rašė straipsnius, kūrė eilėraščius, vertėsi iš privačių pamokų. Nusprendęs rinktis rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Vakarų Europos (Leipcigo ir Ciuricho) universitetuose, sukūrė pirmąsias noveles. Rašytojui teko patirti, kas yra skurdas ir nuolatinis nepriteklius. Kaip ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova. Lietuvoje ir Lenkijoje gydydamasis džiovą, rašytojas atsiribojo nuo daugelio darbų, bet įtemptai kūrė. Maži honorarai, skolos ir alinanti liga sekino rašytoją, kuriuo rūpinosi žmona. Likus kelioms savaitėms iki mirties, J. Biliūnas laiške teigė, kad „brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas. Jisai tik žmogų nuramina ir laimingą padaro“. Liga ir mirtis nutraukė vaisingiausią J. Biliūno kūrybinį laikotarpį. Mirė 1907 m. Zakopanėje, Lenkijoje. 1953 m. palaikai perlaidoti netoli gimtinės, ant Liudiškių kalno prie Anykščių. Kūryba Pirmieji J. Biliūno grožiniai kūriniai – realistiški darbininkiškos tematikos apsakymai. Vėliau jo kūryboje įvyko svarbus posūkis - atsisakė realizmui būdingo moralizavimo, išsamių aprašymų ir orientavosi į žmogaus moralės, filosofijos bei psichologijos analizę (pvz., novelės „Kliudžiau“, „Vagis“). Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“. Smulkios prozos bruožai: Autobiografiškumas Biliūno kūryba gana autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis. Kai kurių kūrinių pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus biografiją: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga. Šiuo atžvilgiu tipiška apsakymo „Ubagas“ pradžia: „Parvažiavęs iš užsienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį gonkelyje ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą.“ Subjektyvumas Vienas svarbiausių Biliūno prozos savitumų - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Jis dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje patirtus įspūdžius. Pasakotojo svarstymai neretai tampa kūrinio prasmės centru: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“ (novelė „Kliudžiau“). Toks subjektyvus kalbėjimas primena išpažintį ir yra gerokai intymesnis už pasakojimą trečiuoju asmeniu, kai į veiksmą bei veikėjus žvelgiama iš šalies. Gilinimasis į žmogaus intymius išgyvenimus, psichologines būsenas pasakojimą padaro įtaigų. Moralo nebuvimas leidžia kiekvienam skaitytojui apmąstyti įvykius, pagal savo moralės principus įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti išvadas. Psichologizmas ir lyrizmas Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama ne detaliam aplinkos aprašymui, o žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. Biliūnas gilinasi į veikėjų išgyvenimus, analizuoja psichologines būsenas. Vienas raiškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių - novelė „Vagis“. Pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje padaryto nusikaltimo - užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši nelaimė sukrėtė dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Rašytojas pabrėžia, kad žmogui svarbi vidinė ramybė, santarvė su pačiu savimi. Kadangi pasakojimas pirmuoju asmeniu perteikia žmogaus savijautą, nuotaikų kaitą, prisiminimus, jis būdingas lyrinei prozai. Taigi Jonas Biliūnas - lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Šią tradiciją vėliau tęs Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Aputis. Skriaudos, sąžinės ir atjautos temos J. Biliūno kūryboje Jonas Biliūnas modernizavo realistinį pasakojimą. Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. Daugelio Biliūno kūrinių centre - žmogaus santykis su kitu, sąžinės, atsakomybės, atjautos temos. J. Biliūno vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės „Lazda“ veikėjas tėvas, novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės „Kliudžiau“ veikėjas vaikas, novelės „Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas. Novelėje „Lazda“ kalbama apie atleidimą skriaudėjui. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio, ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Toks atlaidumas siejamas su krikščioniškomis vertybėmis - meile artimui, nuolankumu, atsidavimu lemčiai. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pirmiausia yra reiklus sau. Atlaidumas Biliūno novelėse - graži žmogaus dvasingumo apraiška. Skriaudos ir kaltės tema plėtojama apsakymuose apie silpnojo, nereikalingojo dalią. Savo nedoro poelgio nepamiršta novelės „Kliudžiau“ veikėjas: skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“). Skaudi pamoka jam padėjo suprasti, kad ir kitas kenčia, kad nežmoniška skriausti silpnesnį. Vadinasi, kaltės išgyvenimas žmogų daro jautresnį, geresnį, sulaiko nuo žiaurumo. Panašių išgyvenimų patiria ir Jokūbas dėl jaunystėje įvykusios istorijos (novelė „Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mėgstamą kumelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį „paravėn“. Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės – vidinės žmogaus teisėjos – graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Humanistinis požiūris svarbus vertinant moralinius aspektus (kaltę, skriaudą), anot J. Biliūno, „kriterijus visiems mano darbams – sąžinė“. : „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!