Joninės (Rasos šventės)

Saulėgrįžos šventė turi labai senas tradicijas. Pagonybės laikais ši šventė buvo vadinama Rasos arba Kupolės vardu. Įvedus krikščionybę, pagoniška šventė buvo sutapatinta su Šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Rasos šventę imta vadinti Joninėmis. Pagoniškoji gamtos garbinimo šventė tarsi susipina su krikščioniškuoju šventojo paminėjimu.
Nuo senų laikų žmonės pažymėdavo saulėgrįžos metą – pačią trumpiausią ir pačią ilgiausią naktį. P. Dundulienės nuomone, ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo paplitus žemdirbystei ir gyvulininkystei apie IV – III tūkst. Pr. Kr.
Kupolės šventės metu buvo pagerbiami didžioji gimdytoja Lada ir Perkūnas – griaustinio ir žaibo dievas, visokios jėgos įsikūnijimas. Su tuo galima sieti vyrų ristynes, jėgos demonstravimą.
Didelis vaidmuo per Jonines buvo skiriamas saulei. P. Dundulienės nuomone, saulės kultas šioje šventėje išplaukė iš dviejų pagrindinių šaltinių: pagerbti į žiemos pusę iškeliaujančią saulę, padėkoti už šilumą, atgaivinusią žemę. Saulę garbino ir už jos jėgos grėsmingumą. Žemdirbiai maldavo saulės, kad ji neišdegintų pasėlių. Tuo tikslu aukodavo aukas, - degindavo apeigų laužo ugnyje.
Per Jonines žemdirbiai savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, turinčiam galią atgaivinti žemę, suteikti jai vaisingumą. Todėl tos dienos burtai buvo atliekami prie vandens ir su vandeniu. Tą dieną žmonės maudėsi patys ir maudė gyvulius. Jaunuoliai bėgdavo išsimaudyti prieš saulėtekį, kad būtų sveiki ir stiprūs. Ypač buvo garbinama rasa, todėl, kad ji naktį atgaivina augalus.
Senajai Rasos šventei buvo suteikiama nelaimių, blogio, piktų dvasių pašalinimo, gamtoje esančių gerųjų savybių išsaugojimo galia. Nuo seniausių laikų žmonės tiki, kad žolelės, surinktos prieš Jonines, turi gydomųjų savybių.
Saulėgrįžos naktį gamtoje įvyksta lūžis iš gyvybės į mirtį, iš vešėjimo į nykimą. Augmenijai ir žmogui atsigauti padėdavo rasa – ji reiškia naujos gyvybės atsiradimą, prasidėjimą.
Šios šventės metu lietuviai nuo seno garbino žolę, vandenį ir ugnį. Priešprieša vanduo – ugnis mitologijoje siejama su gyvybe ir mirtimi, su vyriškuoju ir moteriškuoju pradu.
Birželio 23 d., Joninių išvakarėse, savaimingai pasidalindavo veikla: pagyvenusios moterys laukuose ir miškuose...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!