Jonas Biliūnas. Biografija ir kūryba

Jonas Biliūnas (1879-1907) Pirmasis prozininkas, suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietiškos novelės formą, iškėlęs į centrą etinę refleksiją kaip sukrečiantį vidinį įvykį, atvėręs minimaliomis stiliaus priemonėmis potekstės erdvę, į kurią jau nebegalėjo įsiterpti tezinis mąstymas bei jausminė egzaltacija. Baigęs Liepojos gimnaziją ir 1901 m. pašalintas iš Dorpato (Tartu) universiteto už dalyvavimą studentų protesto demonstracijoje, Biliūnas, socialinio teisingumo ir politinės laisvės idėjų auklėtinis, jautėsi pašauktas tarnauti visų pirma bręstančiai revoliucijai, kuri neišvengiama, kol „valdžia vergia gyventojus", o „viena luoma skriaudžia kitas". Jis rašo straipsnius ir brošiūras apie nepasotinamą „valdžios pilvą", kuris „išsiurbia iš žmogaus paskutines syvas", apie carą, kuris „neprašytas pats užlipa ant sosto", tad turi būti jėga nuverstas, apie „aukas karės dievui", kurios liausis, „kada išnyks kapitalistai". Pats platina Panevėžyje revoliucinius atsišaukimus ir padeda 1903-1904 m. redaguoti LSDP laikraštį „Darbininkų balsas". „<...> Iš gilaus persitikrinimo esmu ne tik šalininku proletariato, bet pilnai persisiurbęs jo dvasia, vargais ir reikalais", - rašė jis J.Šliūpui. Biliūnas - demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis „principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie nebūtų". Išsiugdęs laisvos asmenybės etiką ir savijautą sunkioje kovoje, nestodamas į kunigų seminariją pagal tėvų valią, jis nepakentė ideologinės prievartos ir partinės disciplinos: nerašyk į svetimus laikraščius, nebendrauk su kitų partijų žmonėmis... Anksti pajuto gimstančioje proletariato partijoje slypintį politinio fanatizmo pavojų ir išsigandęs atšlijo („sąnariu kokios nors politikuojančios organizacijos nesivadinsiu: būsiu pačiu savim"). Ir vis dėlto išgyveno skaudų vidinį konfliktą, svarstydamas, „ar gerai ignoruoti savo partijos reikalus ir imties už pašalinio darbo", t.y. grožinės literatūros, kuri vis labiau traukė. Tik 1904 m. pradžioje galutinai apsisprendė mesti komercijos ir visuomenės mokslų studijas ir klausyti vien literatūros paskaitų iš pradžios Leipcigo, o vėliau Ciuricho universitetuose. „Apart savo literatūros nieko daugiau nenoriu žinoti, nors ir visi politikai išgama pavadintų už tai", - rašė 1904 m. pabaigoje. Biliūnas buvo pirmasis lietuvių rašytojas, sąmoningai pasirinkęs literatūrinį darbą vienintele savo profesija („Svajoju palikti literatoriu, gali kartais priseki iš to duoną sau turėti"). Pirmieji Biliūno apsakymėliai, parašyti priešokiais tarp švietėjiškų ir propagandinių straipsnių, glaudėsi prie „Darbininkų balso" publicistikos kaip iliustratyviniai tų pačių idėjų tęsiniai. Kur dėtis „fabriko vergui", palikusiam čia savo sveikatą ir išmestam už vartų? Ar bedarbio savižudybė - vienintelė išeitis iš beviltiškos padėties? Apsakyme Be darbo (1903), išplėtotame iš 1900 m. rašytos korespondencijos, miesto darbininko figūra - pirmoji lietuvių literatūroje - neturi nei savo konkrečios aplinkos, nei individualios psichikos. Rudens vėjo švilpesyje Laurynas girdi gatve žygiuojančių darbininkų balsus, o krintantys medžių lapai primena bado ir ligų pakirstus varguolius, kurių ašarų upė galėtų nuplauti nuo žemės visą vargą ir neteisybes. Pasakojimas, pagrįstas konkrečiu faktu, pereina į apibendrinančias atotraukas, būdingas publicistikai, objektyvaus stebėtojo pozicija forsuojama į patosą ir melodramatizmą, kaip ir Lazdynų Pelėdos apsakymuose. Nauji estetiniai orientyrai atsirado, pradėjus Biliūnui studijuoti literatūrą ir suvokus save kaip menininką, kuriam „rūpi ne taip politika, kaip žmogaus dvasia, jo psichika", kuris „labiau už viską" myli „dailę, o ne ką kitą". Leipcige ir Ciuriche, „tarp leksikonų, senų knygų", jis pasijunta esąs savam pasauly („ramu ir ramu kaip bažnyčioj"). Čia jis ir literatūrą ima suvokti kaip didžiąją žmogaus ramintoją („viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį"), o ne socialinio pasipriešinimo kiršintoją. Čia jis išsižada tendencingumo, svetimo viską apimančiai ir viską suprantančiai meno prigimčiai. Čia jis ima kurti iš vidinės ramybės, susitelkimo ir harmonijos, būtinos estetiniam išgyvenimui, kuris turi likti nesuinteresuotas. Labai jautrus, kamuojamas alkio („Jau penkta diena be pietų ir vakarienės") ir depresijos (kosulys, temperatūra - 38°, aštuoni mėnesiai lovoj), Biliūnas rašydavo, tik sulaukęs vidinio praskaidrėjimo ir įkvėpimo. Jo kūriniai įgavo neįprasto lietuvių prozoje vientisumo ir išbaigtumo. Įsitikinęs, kad literatūra pačia savo esme yra arčiausiai „vargdienio dvasios", Biliūnas ir savo brandžiausiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų, tęsdamas Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos tematiką. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Novelėje „Ubagas" (1906) pasenęs tėvas išvaromas iš namų, bet autorius nė nekalba apie jo sūnų. Novelėje „Joniukas" (1906) piemenėlis, ujamas šeimininkų, parbėga į namus, o čia randa verkiančią motiną - žuvęs tėvas. Biliūnui rūpi pati skriaudos situacija, kuri suvokiama kaip žmogiškos egzistencijos situacija - nesibaigianti ir nepakeičiama. Ją galima tik atjausti ir iškentėti, o ne išaiškinti ir išspręsti pozityvistinės ideologijos rėmuose. Skriaudos beribiškumas, sutelktas kasdieninėse vargo žmonių istorijose, atvėrė Biliūno pasakojimui neužsibaigiančių prasmių perspektyvą. Novelių Ubagas, Nemunu (1905), Kliudžiau (1905), Brisiaus galas (1906) pasakotojas, dažniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje. Jis nėra pašalinis stebėtojas, atėjęs paguosti ar teisti. Jis - kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. Žvelgdamas į nelaimingą žmogų, jis pirmiausiai klausia savęs: kur čia mano kaltė? Paduodamas išvarytam iš namų seneliui Sabaliūnui duonos riekę, pasakotojas jaučiasi kaltas, kad yra bejėgis prieš suaugusių vaikų žiaurumą. Garlaivyje jis neišdrįsta prieiti prie niekinamos prostitutės ir ištarti gero žodžio nelaimingam žmogui - tokiam, kaip ir jis pats. Nušovęs pasenusį šunį, šeimininkas bėga šalin neatsigręždamas - jam gaila ir gėda. Gimnazistas, pervėręs strėle baltą katytę, pajunta širdyje skausmą ir baisų sunkumą („aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje..."). Biliūnui nėra aukštesnės teisingumo institucijos, kaip žmogaus sąžinė. Jautrios etinės savistabos pulsavimas anapus regimų įvykių ir vaizdų - svarbiausia Biliūno meninio mąstymo naujovė. Visos pasakojimo gijos klostosi apie vieną etinę refleksiją, kuri palengva formuojasi abejonių ir priešpriešų srovėje, bet nevirsta kategorišku sprendimu, o lieka kaip vertybių nuojauta, ilgesys, sugestija (novelė „Vagis", 1905). Pirmą kartą lietuvių prozos tekste atsiranda gilumos vertikalė - neapčiuopiamų dvasinių dydžių švytėjimas, ir skaitytojui atrodo, kad čia iš tiesų vyksta kažkas svarbiau negu vyksta (žvaigždės regėjimas vidurdienyje novelėje „Žvaigždė"). Biliūno novelių centre - atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieninėje gyvenimo eigoje. Tragiškoji šios temos kulminacija - bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo teisę. Tačiau nei elgetauti išvarytas senas tėvas, nei piktai apkalbama prostitutė, nei dvaro urėdas, prisiglaudęs pas buvusius baudžiauninkus, nesijaučia esą sutryptos gyvenimo aukos. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę, į kurią atsitraukia nesutriuškinti. „Nereikalingų žmonių" figūrose (tai XX a. literatūros personažai) Biliūnas išsaugojo drovios savigarbos jausmą, kuris neleidžia žemintis, krikščionišką gerumą, nereikalaujantį keršto, liaudies dainų rezignaciją, pripažįstančią skaidrų liūdesį, o ne desperaciją. Jas gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia, perimta autoriaus iš kaimo etikos: pasigailėk silpnojo. Biliūnas buvo elegiško, bet nesuskaldyto ir nepralaimėjusio žmogaus vaizduotojas, atvėręs - vienas pirmųjų - Lietuvos kaimo sanklodoje dvasinio grožio pradmenis, išlaikęs permainų viltį, tikėjimą didelių siekimų ir pasiaukojamos kovos prasmingumu („Laimės žiburys", 1906). Sopulingų novelių - Ubagas, Brisiaus galas - autorius kalba ramiu ir santūriu tonu, tvirtai įbrėždamas vaizdo kontūrą, truputėlį atsitraukęs į pusiausvyros ir giedrumos horizontą. Tačiau šios novelės yra taip pat autoriaus saviraiška, kaip ir Šatrijos Raganos „Viktutė", tik grindžiama daugiau egzistencinėmis būsenomis ir etine refleksija. „Matai, esmu poetas, - žinoma, ne eilėse, bet dvasioj", - rašė Biliūnas. Objektyvaus pasakojimo rėmuose jis braižo plonyčiais štrichais savo paties vidinių būsenų srovenimą, kuris ir sudaro antrąjį kūrinio planą. Nuotaika gimsta, keičiasi, kyla į kulminaciją, lūžta priešingybių sankirtose, užgęsta rezignacijoje - tai Biliūno psichologizmas, paremtas savistaba („Aš žmogus jausmingas", - sakė apie save). Neretai jo novelė prasideda skausmingu išsiliejimu, tarytum eilėraštis ar dienoraščio puslapis. Tik čia nuotaika tokia sutelkta ir išgryninta, kad virsta magnetiniu lauku, iš kurio neatplėši nė vienos detalės. Būdinga novelės „Vieną rudens dieną..." (1906) pradžia: Vieną rudens dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro langelį oran, kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandens lašeliais ir vilgė drėgną, jau šąlančią žemį. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna. Regėjos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, - amžinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai užsimąstęs, regėjos, niekados nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkutis lietus čežena ir nuobodžiai vėjas ūžia. Jaučiaus toks apleistas ir toks nesveikas, kad, jeigu sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemėsna lindęs. Net gražūs kapai, kurie tuojau už mano langelio tįsės ir kurie visados skausmus ir pajautas tildė, neberamino širdies. Daugelį savo novelių - „psichologinių piešinėlių", pasak autoriaus - Biliūnas kūrė toli nuo Lietuvos, stebėdamas ne šios dienos įvykius ir žmones, o gyvendamas atsiminimais. Daiktai, išnirę iš atminties, nebeturi sunkaus medžiagiškumo, o plevena kaip vienkartiniai gražūs regėjimai. Vaikystės nuotykiai virpa nežinomybės paslaptimis ir išganingu stebuklingumu („Piestupys", 1906). Pasakojama apie tai, kas liko „anapus ribos", ir pasakojimo tonacija įgauna elegiškos nostalgijos, siūbuodama ties riba buvimo-nebuvimo. Tai atsisveikinimas su gimtinės kalneliais, tėvų namais, geraisiais kaimynais, slepiant vaizdų dugne mirties nuojautą (Liūdna pasaka, 1907). Egzistencinės prasmės, pakilusios iš atminties gelmių, atstumia šalin visą nereikalingą informaciją, samprotavimų retoriką, idealizacijos antsluoksnį (jo apstu Šatrijos Raganos prozoje). Esmingumo nuojauta reikalauja paprasto ir skaidraus kalbėjimo. Biliūnas - pirmasis minimalistas lietuvių prozoje: jis įsiklauso į atskirą žodį, į pauzę, į lėtą minorinę intonaciją, kuri neprisiima aštrių gestų bei ansamblinių dialogų. Tuo pat metu puikiai valdo sakinio, o ir viso pasakojimo ritmą - nuolat kartojami Juozapotos žodžiai „Ar nematei mano Petriuko?" tampa „Liūdnos pasakos" leitmotyvu, surišančiu atskirus kūrinio epizodus muzikinės kompozicijos principu. Stipraus lyrinio išgyvenimo kūrėjas Biliūnas - griežtų idėjinių apsisprendimų asmenybė - mokėjo spontanišką išraišką darniai pajungti literatūrinių formų konstrukcijoms, kurias įdėmiai studijavo, skaitydamas G.Boccaccio, A.Čechovo, S.Žeromskio kūrinius. Atsidūręs Vakarų Europoje per patį novelės žydėjimą, jis tarsi be jokių mokymosi pastangų įsižiūrėjo į šios formos lakoniškąją simetriją. Pasakojama istorija Biliūno kūrinyje, kaip ir G.Boccaccio ar G. de Maupassanto novelėse, turi savotišką prieangį, kur susirenka jos dalyviai ir klausytojai, paleidžiami eiti du laikrodžiai – vienas žymi dabartį, kitas praeitį, pirmajame sakinyje suskamba kamertonas, kuriam turės atliepti visos tolesnės frazės. Čia dar nieko neįvyksta, nes tai laukimo situacija ir psichologinė parengtis. Turi nuskambėti kanoniška formulė - „aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą", „negaliu užmiršti vieno atsitikimo", „seniai tai buvo", kad prasidėtų didžiojo įvykio istorija. Tas įvykis ir sudaro Biliūno kūrinio „centrinį momentą", kuris telkia „visus vaizdus apie save" (M.Lukšienė). Rašytojas išvedė į kūrinio vidurį „nepaprastą atsitikimą", kaip reikalavo klasikinės novelės teorija. Vidurdienyje baudžiauninkas pamato danguje spindinčią žvaigždę („Žvaigždė", 1905). Vestuvių išvakarėse ūkininkaitis užmuša arkliavagį („Vagis"). Šitie įvykiai įsminga į herojų gyvenimus kaip kulminacinės akimirkos. Tai sukrėtimai, staiga atidengiantys pačią žmogaus esmę, prie kurios romanas leidžiasi ilga nuoseklaus tyrinėjimo plokštuma. Kūrinio pabaigoje Biliūnas deda finalinį tašką. Tai netikėtas pakilimas, iš kurio matyti visas nueitas kelias; aforistinė pasakojimo reziumė, suglaudžianti visą pasakojimą į vieną smogiantį judesį. „Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti..." („Brisiaus galas"). Biliūno novelės konstrukcijoje nėra aštrių užkirtimų, stulbinančių peršokimų, laužytų linijų, būdingų Maupassanto kūriniams. Tai harmoningas tekėjimas, pilnas švelnių pustonių ir nutylėjimų, primenantis labiau liaudies dainą negu anekdotą. Skriaudos beribiškumas, užuojauta kenčiančiam, žmogiškumo evangelija Biliūnui neleido staigiu įvykio posūkiu nukirsti neišsprendžiamo būties konflikto, reikalavo daugtaškio siužeto pabaigoje, vedė į psichologinių būsenų, vaizdų ir frazių tekamumą. Į lietuvių prozą Biliūnas įvedė dinamiško konstruktyvumo principus ir aukšto meniškumo kriterijus. „Biliūnas pirmasis į lietuvių literatūrą įnešė naują srovę, jis pirmasis lietuviams parodė, kas tai yra dailioji literatūra", - rašė K.Jasiukaitis 1908 m. Įteisinęs epikos formoje savistabos principą ir nuoširdumo tonaciją kaip svarbiausią rišamąją medžiagą, Biliūnas pranašingomis gairėmis nužymėjo tolesnę novelės raidą XX amžiuje. Kūrybos bruožai: Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos Tėviškėje, liga. Subjaktyviame pasakojime daugiau dėmsio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J.Bilūnas yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius. Rašytojo kūrinių centre- sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis. Novelių pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrežia dorovės klausinmus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Novelų personažai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. Tačiau lietuvių literatūros kontekste kai kurie J.Biliūno veikėjai yra tapę ryškiais apibendrintais tipais. J.Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas (maža katytė, senas šuo). MIntis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados. Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas. Pavyzdžiui, Liūdnoje pasakoje vieningą visumą sudaro skirtuingu stiliumi parašyti epizodai: lyrinė impresija Baltasai šešėlis artima poezijai, pirmasis pasakotojo ir Juozapotos susitikimas realistiškai aprašytas, o Juozapotos istorija primena sakmę. Jonas Biliūnas su žmona 1903 metais Jono bilūno sodyba

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!