Jonas Biliūnas - asmenybė ir biografija

XX a. pradžios realistinės lyrinės psichologinės prozos pradininkas.
Lietuvių literatūros istorijoje Jonas Biliūnas priklauso realistų visuomeninkų krypčiai, pradėjusiai reikštis po lietuviškos spaudos grąžinimo.
Rašytojas kūriniuose sprendžia moralines problemas. Ankstyva rašytojo liga darė jį dar jautresniu kitų skausmui, nelaimėms, jam nerūpi socialinės skriaudos priežastys. Į žmogaus sielą jis žvelgia kaip į subtiliausią humanistinę vertybę.
Jonas Biliūnas - pirmasis lietuvių rašytojas, modernizavęs pasakojimą, suteikęs jam europietišką formą. Visažinį epinį pasakotoją jis pakeitė pasakotoju, kuris dalyvauja kūrinyje susitikdamas, užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę.
Užuojauta skriaudžiamiesiems – pagrindinė Biliūno moralinė ir estetinė nuostata. Jis mėgo autobiografinio pobūdžio siužetus ir temas, susijusias su asmeniniais išgyvenimais ir sąžinės balsu.
Būdinga jo veikėjų kategorija yra šio pasaulio mažutėliai, patiriantys gyvenimo neteisybę, asmeninės negandos slegiamos būtybės. Psichologinis jų vaizdavimo būdas leidžia skaitytojui susitapatinti su veikėjais ir jų skausmą patirti iš vidaus, pajusti kaip savo būseną. Tokiu būdu autorius siekia sužadinti skaitytojų sąžinės jausmą, o sąžinė yra vidinis žmogaus teisėjas, reguliuojantis jo santykius su aplinka, Taip Jono Biliūno kūryba atlieka visuomenės dvasinio ir moralinio tobulinimo užduotį.
Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu. Stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.
Biliūno vaizduojami žmonės patiria susitikimų, kurie yra nežymūs išoriškai, beveik nepastebimi, bet kartu labai reikšmingi. Svarbiausios situacijos Biliūnui - skriauda, nuoskauda, kaltė, išdavystė. Jis pats į viską reaguoja, kenčia liūdi, prisiima kaltę ir atsakomybę, daug ką pasako ir apie save.
Novelės
„Vagis”
Kontekstas: Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę - svarbiausią žmogaus teisėją. „Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė.“ Ir pridūrė: „...savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju."
Šis apsakymas galbūt yra vienas esmingiausių Biliūno kūryboje, nes jame stipriausiai parodyta žmogaus vidinio moralinio balso – sąžinės reikšmė.
Pavadinimu „Vagis" lyg norima pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį vi­suomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas), tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė - dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas, dvasinė būsena nulemta susitikimo su vagimi.
Novelėje atskleidžiamas Jokūbo, netyčia nužudžiusio vagį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!