Jonas Aistis 1904-1973

XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje abstrakti simbolistų poezija ir keturvėjininkų eksperimentai jau nebedomino skaitytojų taip, kaip šių sąjūdžių pradžioje, todėl imta ieškoti naujų estetinių principų ir formų. Svarbų vaidmenį to meto kultūros gyvenime suvaidino Juozas Keliuotis, Sorbonos universitete Paryžiuje studijavęs visuotinę literatūrą, filosofiją, meno istoriją ir žurnalistiką. Jo redaguojamas litera­tūros almanachas „Granitas“ (1930 m.) subūrė jaunus rašytojus, kurie „moderniškumo nelaiko šmėkla“ ir remiasi „didžiaisiais katalikybės principais“. „Granito“ autoriai Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Jonas Grinius pasisakė prieš tiesmuką realizmą, palankiai vertino romantikų literatūrą. Ištisą kultūrinį są­jūdį įkvėpusiame žurnale „Naujoji Romuva“ (1931-1940 m.), irgi vadovaujamame Keliuočio, buvo propaguojamos katalikybės ir lietuvybės idėjos, rašytojai raginami taikyti įvairias modernistinių krypčių naujoves, kurti kitokį - sintetinį - meną, kuria­me derėtų skirtingos tradicijos. Šių leidinių bendradarbiai nuolat aptardavo spaudoje įsižiebusią diskusiją apie lietuvių romantizmą, taip atsirado naujos literatūros krypties pavadinimas - neoromantizmas. Neoromantikais tuo metu paprastai vadinti poetai, nors ne vienas prozos kūrėjas irgi buvo įrašytas į naujųjų romantikų gretas.
Pirmąja neoromantikų karta buvo laikomi Vincas Krėvė, Vaižgantas: jų kūrybai būdinga tautosakos stilistika ir įvaizdžiai, tautinio charakterio analizė, domėjimasis egzotiškais Rytais, bibliniai įvaizdžiai. Ketvirtame dešimtmetyje lietuvių literatū­roje įsitvirtino antroji rašytojų neoromantikų karta - Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. Visi jie - kūrybinės individualybės, saviti menininkai, bet jų poezijoje esama ir tų pačių motyvų (apie bėgantį laiką kalbama kaip apie trumpalaikį žydėjimą, žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelionė), sti­listikos, pasaulėjautos bendrybių.
Rūsčiais veidais susėdę milžinai
Palei skaisčiosios karalaitės saulės karstą,
Kur jau žarijos blėsta, grindžias pelenais.
Jonas Aistis, „Kūrimo valanda“
Neoromantikų poezijoje derinami gamtos ir kultūros elementai, gamtą linkstama apibūdinti kultūros sąvokomis:
Pažvelgė naktis, lyg juodos akys per vualį
Su baltais taškais,
Ir nuėjo mėnuo, baltas Persevalis1,
Rymančiais miškais.
Jonas Aistis, „Persevalis“
Ironiška žodžių vartosena, pakilių romantiškų vaizdų derinimas su pabrėžtinai pro­ziškomis detalėmis - avangardistinės stilistikos elementai. Mėgstami tarptautiniai žodžiai, intarpai užsienio kalbomis:
Vakaro toks asketiškas vaizdas.
Liūdna ir gera, Dieve mano!
Aplink saulę Pranciškaus žaizdos,
Alyvos trenkia „loriganu“2.
Jonas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!